Kovos metais nors pasvarstykim apie tikrąją kovą
ST. DIRMANTAS
Šių metų KARIO pirmam numeryje kiek stipriau sudaviau Laisvės Kovų varpu Čikagos forume — prie žuvusiems kovose paminklo, kad jo keli dūžiai prikeltų, kiek senstelėjusius ir snustelėjusius, mūsų visokių visokiausių rūšių karius—kovotojus, kieno nors galia paleistus ar nepaleistus atsargon, dimisijonuotus ir nedimisijonuotus, savanorius ar mobilizuotus, kūrėjus, pirmūnus, įvairių laikotarpių sukilėlius, ginklu kovojusius šaulius, aktyvistus, rezistentus, 1944 visokių pulkų, rinktinių, batalionų karius ir pagaliau, nuo 1944 metų ir iki šių dienų dar tebegaudomus, teisiamus ir šaudomus, ar kalėjimuose bei tremtyje kankinamus partizanus... O daugiausiai vilties turiu būti išgirstas mūsų, amerikoniškų ligų nepaliesto, patriotinio jaunimo. Prieš 50 metų, jis pirmas pakėlė ginklą vyti lauk įsiveržusius priešus. Kaip matome, būtų nemaža armija. Juo labiau, kad turėjau galvoje ir mūsų, nemažiau skaitlingus, visuomenės veikėjų bei kultūrininkų būrius, o taip pat, ne mažiau skaitlingus, veiksnius ir veiksnelius, keliolikos politinių daugiagalvių partijų, sambūrių, sąjungų galingus vadus. Jie visi ne tiek savo vardą nuo išnykimo saugoja, kiek Lietuvą laisvina, vaduoja o, neretai sakosi, kad kovoja.
Priminti apie tikrąją kovą buvau paakintas pernai paskelbto didingo manifesto. Buvo skatinta 1968 metus, ne tik pavadinti KOVOS metais, bet ir tikrai kiek pakovoti dėl Lietuvos laisvės.
Apie tų kovų strategiją, kaip apie slaptą ir paslaptingą dalyką, partijų ir veiksnių štabai, iš viso, nekalba, nesiaiškina, taktikos nederina. Būtų neatsargu nagrinėti, kai tiek daug sprendėjų. Todėl, strategija palieka kiekvieno asmens—kovotojo pačiame dugne.
Kitas dalykas — ginklai. Jie viešai paskelbti, juos visi žinome, juos daug kas pamatom, išgirstam ... Nors tie ginklai niekam nepavojingi! Priešingai: malonūs pamatyti, išgirsti, dalyvauti. Štai jie: Išdailinti kryžiai parodose (tik kur jie po parodų dingsta?). Meniškų koplyčių Vašingtone ir Romoje statymas. Ciklą pradėjo Kultūros kongresas, apsiėjęs be, visą kultūrą velkančio, garvežio — mokslų ir pamiršęs pagerbti tikrųjų ankstyvesnių kovų žuvusius karžygius. Seka operos, kantatos, dainų bei šokių festivaliai, konferencijos, seimai. Didele energija ir nemažomis lėšomis organizuojamos sportininkų — krepšininkų ekskursijos, netik į Lietuvą, bet ir į tolimas Australiją bei Pietų Ameriką. Berods, visus savo rato varžovus nurungėme savo menininkų parodų skaičiumi, savo vokaliniais ir kitokiais koncertais.
Sutinku su teisinga mintimi: kai vyksta kova, paminklai nestatomi. Užtenka paprasto, laikino (o dažniausia amžino) kauburėlio. Kadangi nekovojame, tai vienur kitur didvyriams iškeltas paminklas, įmūryta memorialinė lenta ir kasmet nepamirštama susirinkti, susikaupti, gėlių padėti... Tas turi jaunimui auklėjamos reikšmės, jį paruošia kovai.
Paskelbtas manifestas man įrodė, kad, jei 1968 metai skelbiami Laisvės Kovos metais, tai likšioliniai nelaikomi ir nebuvę jokios kovos metais. Jie net nebuvo pasiruošimo kovai metais! Visą amžiaus ketvirtį vyko tik tarpusavio veiksnių trynimasis, kartais net įkaitęs šaltas karas.
Kurie valstybės advokatai turi jau visai paruoštas mūsų bylas augštame teisme ginti ? Ar nors po tiek metų esame precizavę Steigiamojo seimo nepakankamai tikslų mūsų teritorijos apibūdinimą? Kokie mokslo vyrai—žinovai tą darbą stumia? Kas nustatė ir kokius principus tame darbe vadovautis? Ar respektuojami Seimo nutarimai, pav., apie Gardino rinkiminę apygardą?
❖
Man būtų liūdna ir neviltinga, jei į mano šauksmą niekas, kad ir neigiamai nebūtų atsiliepęs. Vis gilesniame nusivylime ir nusiminime dėl mūsų tautos visokių sričių augštų vadovybių, pamiršęs kario priesaiką, gal būčiau dar prieš fiziologinę mirtį dvasia nusmukęs ir visiškai amžiams nutilęs..
Tačiau — išgirsta. Pagalvota. Atsiliepta. Pirmas reagavimas buvo: “Apstabdykite savo generolą.” Aišku: kam naikinti liuziją? Tenedrumsčia sočių, bagotų ir patenkintų egzistenciją! Tenegadina geros nuotaikos. Ginklai, kraujas, karai — tai vis kieti, žiaurūs, šiurkštūs, nepageidaujami, vengtini dalykai. Ar neužtenka tarpusavio kovų — apsišaudymo žodžiais komisijose, suvažiavimuose, spaudoje ?
Kelių susijaudinusių asmenų buvau karštai pagirtas, padėkotas už tą kad išdrįsau klausimą atvirai iškelti. Keliuose spaudos organuose atpažinau aidą savo minčių. Su veteranu—žurnalistu Jonu Kardeliu “Nepriklausomoje Lietuvoje” užsimezgė ir per kelius numerius tęsėsi dialogas. Visiškai netikėtai, kovo 4 d., raštu susilaukiau pagyrimų ir konstruktyvaus pritarimo iš neramovėno, gen. štabo plk. Kazio Škirpos. Jis, tarp kito, palaiko ir jungiasi prie 1967 metų ramovėm} sumanymo šiais jubilėjiniais metais, kuoplačiausiai ir prasmingiausiai, paminėti mūsų tautos ir valstybės ginkluotų jėgų atkūrimą. Reikia priminti ir pagerbti karių atliktus žygius bei nuopelnus: Vasario 16-os dienos nuosprendžio—akto įgyvendinimą, valstybės, per dvidešimt su kaupu metų, nuo presijos iš vidaus ir išorinių priešų atlaikymą, suteiktą paramą Klaipėdos lietuvininkams prisijungti, 1941 spontanišką reakciją— sukilimą, gaivališką 1944 metų ginkluotą ir ilgą vėlesnį kruviną, kad ir be vilties laimėti, partizanų pasipriešinimą.
Tik ginkluoti kovotojų žygiai bei aukos sukūrė Nepriklausomos Lietuvos valstybę, suteikė progą trumpu laiku, iš čiabuvių kaimiečių, virsti pilnutine tauta verta savo senos didingos valstybinės praeities. Be jų nebūtų nei universitetų, nei akademijų, nei kitų augšto mokslo bei meno mokyklų. Be jų kruvino pasiaukojimo nepražydėtų įvairūs menai ir kvalifikuotos specialybės. Kitaip atrodytų ir dabartinė mūsų bendruomenė šioje Atlanto pusėje (jei lietuvių emigracija čia dar būtų išlikusi). Visai būtų kita, daug silpnesnė ir tautos rezistencija pavergtam krašte. Pagaliau, 1941-mais ir po 1944 metų karių pakeltas ginklas ir pralietas kraujas nors dalinai nuplovė nuo tautos 1939-1940 metais patirtą gėdą.
Atsiliepė ir dr. A. D. iš Detroito. Jis ir pritaria jubilėjiniam visokių kategorijų ginklų kovotojų didingam sąskrydžiui. Jo nuomone tautos 1941 m. sukilimas ir “laikinoji”, geriau — “sukiliminė” Lietuvos vyriausybė ir vėlesnės kovos yra permažai išgarsintos ir mažai žinomos nelietuviams pasaulio politikams. Tai mums kenksminga ir nuostolinga. Jis laiko reikalinga jau dabar ruošti žmones neišvengiamai kovai, telkti lėšas tinkamu laiku ginklus įsigyti, ir kitom būtinom išlaidom. Kad neatsitiktų taip, kaip su 1919-1920 metais Amerikoje ruošta “lietuviška brigada”. Būkime protingi! nekartokime praeities klaidų. Mokinkimės iš jų.
Nors mūsų “liaudis” sako: “Bo pri didžio nora gerai tvosiu su barbora” (barbora—kerdžiaus ar ubago, geležies grandine apkaustyta, kad skambėtų, lazda ar buožė), tačiau neturėtų pasikartoti laikai, kai “Kožnas ėmė po muškietą, šakes, dalgį, puš-talietą ir ėjo Kastiuškos klausyti, maskolius lauk vyti”. Tad būkime pasiruošę! . .. Turime daug visokių fondų, visokių įnašų. O ginklams — nė cento.
Daugiausiai dėmesio į mano mintis atkreipė žurnalistas V. Bražėnas to paties KARIO sekančiame numeryje. Ne slapukiškai, kultūringai. Todėl verta mudviejų pokalbį pratęsti.
Paskaičius prabėgomis V. Bražėno atsiliepimą į aną mano rašinį, pradžioje atrodė lyg mūsų mintys apie būdus ruoštis iškovoti Lietuvai laisvę kai kur nesutampa. Jis, kaip publicistas, daugiau svorio bei veiksmingumo mato žodinėse šaltojo karo priemonėse. Sutinku: jos tinka neišvengiamai ginklo kovai pasiruošti. Bet jų neužteks. Aš, kaip karys, esu įsitikinęs: kieto, piktų tikslų priešo žodžiais neįbauginsi, neišprašysi, nenugalėsi, juo labiau neišvarysi, laisvės neiškovosi, savo žemių neatgausi. Jei žodinė kova vyksta be jokio plano, be pasiruošimo, palaidai, be vadovybės, partizaniškai, tai rimtai ginklo neišvengiamai kovai reikia ruoštis iš anksto ir planingai. Kad mus neužkluptų tokioje nepasiruošusių padėtyj, kaip 1918 m. kai Vilnių teko užleisti lenkų gimnazistams. Be jokio šūvio priešams atidavėme tris ketvirtadalius savo žemių, krašto apsaugą patikėjome Voldemarui, Kondratavičiui ...
Įsiskaičius, įsitikinau: mudu su V. Bražėnu daug kuo sutinkame. Pirm viso abu mes nelaikome nei savęs nei kitų neklaidingais autoritetais. Todėl galime kultūringai diskutuoti. Abu žinome žodžio-minties vertę.
Pernai KARY vasario 16-tos proga rašinį apie anos dienos akto realizavimą — bemaž stebuklingą Lietuvos valstybės atkūrimą ir išsilaikymą — pradėjau Evangelijos žodžiais IR ŽODIS TAPO KŪNU ... V. Bražėnas man atsako ano sakinio, dėl trumpumo mano praleista, pradžia: PRADŽIOJE BUVO ŽODIS. Tuo pabrėždamas (tam jis ir Bražėnas) lyg žodžio pirmenybę. Aš apleidau pradžią (kaip jis pabaigą) manydamas, kad ji kiekvienam yra žinoma. O, jei ir nežinotų, tai turėjo būti aišku, nes, jei to ŽODŽIO nebūtų, tai jis tapti kūnu negalėtų. Taigi abudu duodam pirmenybę ne spontaniškam fiziniam veiksmui o žodžiu išreikštai minčiai.
Nedaug mudu skiriamės karo ir ginklų rūšių klausimais. Abu pripažįstame buvimą abiejų rūšių. Kiekvienam karui ir ginklui yra tinkamas ir laikas. Gi, nevienaip kovojome prieš kryžiuočius, lenkus, švedus, totorius, maskvėnus, vengrus ar turkus. Kitas karo teatras, kito pobūdžio priešas . .. todėl, kito tipo karas, taktika, ginklai... Visokių yra pažiūrų, įsitikinimų . . . Kai kas laiko, kad geriausias prieš bet kokį priešą ginklas yra. . . rožančius, o puikiausias karys — vyskupas, senstelėjusi davatka, ar profesorius.
Neneigiu žodžio svarbos. Tačiau jis daugiau tinka saviškių dvasią pakelti, ryžtą palaikyti, kovingumą įkvėpti ar nors merdinčią tautinę sąmonę išlaikyti. Nei karo dainomis, nei karingiausiais šūkiais, nei patriotinio turinio (juo labiau dabartiniais) paveikslais, operomis, kantatomis, romanais niekas iš savo žemių neprašyto svečio neišvijo . . . Tuo įsitikinti nereikia studijuoti daugelio amžių, daugelio tautų nesuskaitomus karus, okupacijas, išsilaisvinimus. Pakanka Lietuvos istorijos faktų. Jau surašytos — seniausios (bet ne rūkuose ir miglose paskendusios), netaip senos XVIII amž. mūsų nemėgiamos ir naujausios, dar tik žadamos rašyti. (Lenkai jau mums ją parašė.)
Kaip Amerikos lietuviai mums padėjo 1919-1923 metais kariauti? Pripažįstu — doleriais ir lašiniais padėjo. Svarbiausia: ar davė prityrusių karių, pav. kaip generolai T. Kostiuška ar Halleris? Ar nusiuntė, kaip britai latviams ginklų transportą ? Prirašyta ir vis dar rašoma: važinėta iš vieno didmiesčio į kitą, posėdžiauta, konferuota, tartasi, seimuota, ginčytasi ir rašyta, rašyta... Steigta komitetai, komisijos, skirti vadai. .. Nuspręsta sukelti ištisą brigadą. Atseit, mažiausiai du pulkus, t.y. 2 ar 3 tūkstančius kovotojų. Gal net buvo nustatyta įspūdinga, graži, bet savyje nieko tautiško neturinti, uniforma? Po tokio triukšmingo veikimo įvyko tylus fiasco. Kiek karštuolių nuvyko Europon, Lietuvon ? Gal tik pora dešimtukų. Nesėkmės priežastys? Pagrindinė: JAV nedavė laivo nukeliauti, o pasamdyti — neturėta jokio fondo!
*
“Nevalia šaipytis iš moderniųjų ginklų.” Jų yra dviejų rūšių.
Daug kartų šaudęs priešą, žymiai daugiau jo apšaudytas, galingomis bombomis iš viršaus (“dangaus”) apmėtytas, net vokiškų nuodingų dujų 1915 metais paragavęs, pilnai respektuoju modernius ir moderniškiausius ginklus. Kas gi ginčytųsi dėl atom-bombų veiksmingumo? ar tarpkontinentinių raketų galios ? ar nepalmo kilimų efektingumo ? Man įprastą žirgą (pripažįstu, esu kiek nuliūdęs) pakeitė geležinkeliai, automobiliai, helikopteriai. .. laivai, lėktuvai...
Ginklas turi atitikti priešą, karo teatrą. Nesąmonė raitūnams kardais ar pikėmis pulti šarvuočius ar tankus. Lanko strėlėmis nuo lėktuvo neatsiginsi. Milžiniškomis bombomis, kelis metus, iš lėktuvų buvo galima daužyti Europos kultūros koncentruotus židinius — muzėjus pilnus baltų moterų, vaikų, senių ... O kai tas pradėta vykdyti džiunglių krašte kitokios kultūros ir spalvos Azijos gyventojams nukenčiant, tai tie patys amerikiečiai piktinasi ir protestuoja.
Yra ir kiti modernūs ginklai. Jie ypač išvystyti ir taikinti Hitlerio bei Maskvos komunistų. Tai drąsiai kartojamas melas, hipokrizija, išpūsta falšyva reklama ir visomis moderniškiausiomis priemonėmis skleidžiama propaganda. Spauda, knygos, televizija, tarpvalstybinės parodos, kongresai, premijos ir kitų priemonių arsenalas: teroras, žudymas, deportacijos, genocidas, masinės žudynės žydų, ukrainiečių, lenkų, lietuvių ... Katyno, Pravieniškių, Rainių, Červenės, Pirčiupio masakros .. . Ištisų Sovietijoj atsidūrusių tautų naikinimas: Krymo totorių, Volgos vokiečių, kalmukų ...
Tikrai Afrikoje vyksta V. Bražėno pavadinti stebuklai. Be jokių pastangų, be jokių nuopelnų, pusiau laukinės tautelės, nepriaugusios gyventi ir tvarkytis savo valstybėse, įgauna masiniai, viena po kitos, neva, nepriklausomybes. Tas “didžiųjų” daroma šiais tikslais:
1. Nušalinti ten lik šiol veikusias Vakarų Europos mažesnių valstybių (vokiečių, prancūzų, italų, portugalų, britų) įtakas ir patiems įsigalėti.
2. Tais madnais veiksmais patiems išgarsėti ir sumedžioti daugiau šalininkų — balsų Jungtinėse Tautose.
3. Savo, iš paviršiaus, gerais reklaminiais “išlaisvinimo” darbais, kurie plačiai garsinami po visą pasaulį, užmaskuoti ir priversti užmiršti labai blogus darbus atliktus Europoje II-jo Pasaulinio karo metu ir ligi šiol neatitaisytus. Pirmoje eilėje paminėsiu trijų Pabaltijo valstybių militarinį išprievartavimą ir visai eilei kitų, t.v., satelitinio statuso užkrovimą. Vengrai, lenkai ir mes lietuviai gerai pažįstame galingų kaimynų laisvinimus. Mus gi laisvino Katiušos II-os Suvorovai, Fersenai, Dibičai, Nikalojus I-sis, ir Aleksandras I-sis (Vilniaus universiteto uždarymas), o naujausiais laikais mus pakartotinai laisvino Stalino NKVD bei Hitlerio GSP armijos. Įvykiai Graikijoje, Korėjoje ir Viet Name taipgi daug pasako ...
Kas laimi šaltojo karo kovoje? Iki šiol laimi raudonieji. Jie jo nebijo ir nevengia. Priešingai, -— jieško progų susitikti. Moka kitiems, net didiesiems apsukti galvos, žmonijos geradariais ir avinėliais prisistatyti. New Yorke jiems paslaugiai yra įtaisyta ir išlaikoma patogi tribūna propagandai skleisti ir rezervuotas veiksmingas žodinis ginklas: VETO ar NIET. Tas pats veto, kuris sužlugdė ir pražudė, bajoriškomis laisvėmis pertekusią, mūsų senąją dvilypę unijinę valstybę. Ją nusilpnino didikai, po jų — bajorai—šlėkta. O pribaigė trys juodieji arai: protestantiškas
prūsų, pravoslaviškas dvigalvis rusų ir Austrijos apaštališkos katalikės.
Po daugel metų laisvę ginklais iškovojo jaunieji, iš kaimų kilę, moksleiviai—kariai, o pražudė vėl rusai susitarę su prūsais — Stalinas su Hitleriu. Jiems padėjo ir padeda iš miestų padugnių, ne mūsų, ar mišrios tautybės, tipeliai.
Ne dėl žodinių pralaimėjimų nusmuko ir smunka britų imperijos likučiai. Ne savo žodžiais, Lietuvos pašonėje, iš mažytės silpnos Maskvos kunigaikštijos išaugo Rusijos—-Sovietijos kolosas ir savo galybe sėkmingai varžosi su pramonės milžinu — JAV.
žodžio yra didesnė jėga griauti, ne kurti. Tautų — valstybių gigantinės I-jo ir II-jo Pasaulinių karų rungtynės, ne žodžiais, o ginklu laimėtos, žodžiais pralaimėta Jaltos ir kitose konferencijose. Ne žodžiais rusai atlaikė į jų kraštą vykdomas intervencijas 1613, 1312, 1921 ir 1941 metais.
Nebūkime ateity taip naivūs ir perdaug išmokslinti, kaip yra A. Voldemaras tvirtinęs: “Mes neskaitlinga tauta. Kaimynams nesam pavojingi. Gyvensime ramiai, taikiai. Nepulsime. Tai ir mus niekas nepuls. Karų daugiau nebus. Kariuomenė mums nereikalinga.” Žinome, kaip dalykai vystėsi ir kuo tas pasibaigė. Net Palangos netekome. Jei nebūtumėm sukėlę kelių, kad ir menkai ginkluotų pulkų su keliais artilerijos pabūklais, mūsų tautos likimas būtų buvęs visiškai kitoks. Ir šiandien padėtis būtų beviltiška.
Ar daug mums padėjo paskelbimas II-jo Pasaulinio karo pradžioje neutraliteto ? Tada turėjome neblogą kariuomenę, bet aukštojoje valstybės ir kariuomenės vadovybėje nebuvo pasiryžimo net pamėginti gintis!
Nepakartokime ir mūsų tautos klaidų pradėtų prieš I Pasaulinį karą. Ruoškimės.
Po trijų ultimatumų ir vėlesnių įvykių kas pakėlė tautos prislėgtą dvasią? Ne deklamacijos, ne žodžiai, o 1941 m. aktyvistų sukelti sukilimo veiksmai ir 1944 metais jų tąsa.
Po daugel metų žydai ir atstatė savo valstybę. Jų ginklai buvo: ryžtinga dvasia, auksas ir už jį pirkti ginklai. Ir jie parodė: jau tris karus prieš gausingesnį priešą gražiai išlošė. Mūsų padėtis lengvesnė: laikas nuo laisvės praradimo trumpesnis, dar išlikę net gyvieji Laisvės karo paminklai— invalidai, yra ir laisvųjų vyriausybių žmonių. Svarbiausia: tautos kamienas neprarado savo tėvų žemės po kojomis. Ryžto dar turime, žmonių— kovotojų bus. Mums trūksta — aukso. Už auksą bus ginklų. Todėl ir iškėliau ginklų fondo reikalingumą.
O ginklai bus reikalingi! Jokiu būdu neįsivaizduoju, kaip, daleiskime po didžiojo III-jo Pasaulinio karo mes vien žodžiais išsiverstumėm, kai prasidės dar ir vietiniai mažieji karai, kaip ir po I-jo Pasaulinio. Kaip mes padėsime lietuviams vilniečiams apginti ir atlaikyti Vilnių nuo dabartinės komunistinės, didžiai patriotinės, lenkų “liaudies kariuomenės”, kai mūsiškiai jokios neturi? O gi atrodo šiam mūsų gynybos opiam sektoriui išaugs naujas pavojus nuo “baltarusių”. Greta nuo amžių chroniškojo pavojaus iš Maskvos. Nepakartokime senų 1918 metų klaidų: šį kartą būkime pasiruošę sutikti lauktinus “netikėtumus” kaip pridera subrendusiai, pilnutinei tautai. Protingas yra tas, kas sugeba mokintis ne tik iš kitų, bet, pirmoje eilėje, iš savo klaidų. Taigi, nors jubilėjiniais 1968 Kovos metais pradėkime rimtai ruoštis išsilaisvinimo kovai.
Rašoma, kad “VLIKas jieško naujų ginklų”. Dieve padėk! Geresnių, kaip kad turi prisigaminę ir išbandę Viet Name sovietai ir amerikiečiai, jis neras. Tik teneužmiršta ir patikimų, gal kiek senstelėjusių, t.v. kon-vencionalinių. 1919 m. mes kovojome ir ne naujausiais, o aprūdijusiais ... Jie patikimesni, lengviau apvaldomi — aptarnaujami ir kaip tik daugiau tinkami mažajam karui—partizankai. Gi, Maskvos, patys vieni mes nebombarduosime !
Į pabaigą dar vienas įrodymas, kad tarp manęs ir gerbiamojo V. Bražėno stambių skirtumų nuomonėse dėl karo ir ginklų nėra: Čikagoje aš gatvėmis “kol kas” (gal netrukus reikės) su šautuvu ar kitu ginklu, be lazdelės ar profesoriško skėčiaus, nevaikščioju. Tačiau, kartais, mano amžiaus nepaisant, mane galima pamatyti eisenoje nešiną sovietijoje labai paplitusiu, bet tik antikomunistiniu, plakatu. Taigi, dalyvauju žodiniam kare ir ginklu vartoju rašytą žodį ar vaizdą. Ačiū!
