Sovietų pažiūros į tautų išlaisvinimo karus
B. B.
Komunistų požiūriu, didžiausias žmonijos laimėjimas, tai sukūrimas socialistinės sistemos, panaikinant kolonistinę vergiją.
Tautinio išsilaisvinimo kovos būdu, Kremliaus valdovai šį išsilaisvinimo judėjimą ypatingai rėmė Korėjoje, Kuboje ir dabar Vietname. Šis “išsilaisvinimo” judėjimas buvo komunistų pagrindinis ginklas 1967 metais.
Sovietų Raudoniji armija susilipdė Revoliucijos metu. Leninas, Trockis ir kiti sovietų ano laiko vadai nepramatė “išsilaisvinimo” karų sovietų reguliariai kariuomenei remiant. Reguliari kariuomenė komunistų požiūriu turėjo būti “liaudies kariuomenė”, nes ano meto kariuomenė buvo laikoma fizine jėga krašto valdžiai išsilaikyti, kuri buvo “liaudies” valdžia. Komunizmo santvarką plėsti kituose kraštuose remiant karine jėga būtų priešinga skelbiamoms idėjoms, todėl turėjo būti naudojamos subversijos, įvairūs konfliktai ir net iki revoliucijos paties krašto viduje, kas atrodytų natūraliu politiniu pasireiškimu. Iš 1917 m. revoliucijos patirties buvo pabrėžtas ir pilietinis karas, kuris turėjo pasireikšti nemažiau veiksmingas už subversijas ir revoliuciją — beliko tik pritaikyt atitinkamam kraštui atitinkamą “išlaisvinimo” priemonę.
Tuo klausimu plačiai diskutuota antrame komintemo kongrese 1920 metais birželio mėn.: M. N. Roy ryškino neramumų kėlimo ir ūkininkų-žemdirbių judėjimo idėją; vadovaujant komunistams, toks judėjimas išplitęs visam krašte parengtų dirvą revoliucijai, arba pilietiniam karui. Leninui tai atrodė per ilgas kelias, jis pareiškė: “Komunistų partija turi vadovauti išsilaisvinantiems kraštams eiti tiesioginiai prie revoliucijos” (W. D. Jacobs Ph. D. — Mary-lando universiteto politinių mokslų profesorius, atsargos pulkininkas, išėjęs į atsargą 1953 metais. Citatos iš paskaitos, skaitytos 1967 metais Dalias universitete metiniam Pietvakarių srities sociologų kongrese). M V. Frunzė, bolševikų militarinių jėgų formuotojas, stipriai pabrėžė karinės jėgos iškėlimą, kuri pirmoje eilėje turėjo būti proletariato pažiba Sovietų Sąjungoje. Tas pavyzdys būtų patraukiantis “išsilaisvinimo” siekiančiuose kraštuose; revoliucijos laimėjimas būtų tikresnis, turint rankoje ginklą, negu plytgalius prieš ginkluotą policiją, ar buržuazinę kariuomenę.
1921 m. kovo mėn. dešimtame partijos kongrese Frunzė ir jo šalininkas JD. N. Gusev įrodinėjo, kad Raudonoji armija išaugo iš partizaninių grupių, kai tuo tarpu baltieji perėjo į partizaninio pobūdžio veiksmus (Basmači Azijoje ir Kronštadto jūrininkai; Ukrainos srityje Mach-no, Čyprinka ir Bandera grupės). “Todėl raudonoji armija, padedant proletariatui, turi būti naudojama kaip pagrindinis ginklas tiesiogianiai ginti proletariato klasės interesus, ne tik dabar, bet ir ateities išsilaisvinimo veiksmuose” (V. D. Jacobs).
M. N. Tuchačevskio idėja: — raudonoji armija turi būti integralinė revoliucijos dalis ateities karuose ten, kur revoliucinis išsilaisvinimo judėjimas yra nesėkmingas.
Frunzės ir Tuchačevskio idėjoms buvo priešingas Trockis, kurį matomai rėmė Leninas, nes iki II Pas. karo pradžios “išsilaisvinimams” raudonoji armija nebuvo naudota, tačiau iki pat Hitlerio invazijos Sovietų Sąjungon Stalinas dėjo daug pastangų tautų “išlaisvinimo” judėjimui sukelti kituose kraštuose. Šis darbas nevisai buvo sėkmingas dėl stokos išteklių paremti ir padrąsinti “išsilaisvinimo” akcijas; nepakankamas lankstumas doktrinose ir ideologijoje, kad panaudotų tam tikrą metodą, tipingą kuriam nors kraštui, ar kolonijai; trukdė ir kapita-gyvenimas. 1941 m. birželio mėn. vokiečių invazija būtų sutrupinus komunistų kietai nusistojusias tautų “išlaisvinimo” doktrinas, jei Stalinas nebūtų panaudojęs nacionalizmo (Za matušku Rosiju) ir partizaninių veiksmų, kurie buvo didelė parama reguliariai armijai. Nei Stalinas, nei jo padėjėjai nemanė, kad partizaniniais veiksmais galės atsiekti pergalės prieš vokiečių armiją, nes partizanų veiksmai turėjo būti tik antraeiliai, pagalbiniai priešo jėgų trukdymo veiksmai. Partizanai negali tiesioginiai kautis su reguliaria kariuomene, ir tik dėka vokiečių nesugebėjimo tinkamai veikti prieš sovietų partizanų jėgas (nei politiniai, nei kariniai), partizaniniai veiksmai buvo sėkmingi, tačiau nelemiantys (kaip tikrumoje tokio masto veiksmuose turėjo būti. Mao Tsetungas partizaniniais veiksmais darydavo užuomazgą, kurią vystė iki reguliarios kariuomenės organizacijos ir veikė reguliarios kariuomenės formoje kautynių lauke). Stalino pažiūros nepasikeitė į tautų “išlaisvinimo” doktriną net ir po II Pas. karo, kai komunistai paėmė savo rankosna Jugoslaviją ir Albaniją, nes revoliucija vyko prieš doktriną, kad partizaninės - nereguliarinės jėgos veikdamos atskirai, negali atsiekti pagrindinių laimėjimų (W. D.- Jacobs).
Po II Pas. karo sovietai pasidarė pajėgūs, kaip niekad iki šiolei: dominavo Europoje, rėmė Kinijos komunistus, revoliucinį judėjimą Graikijoje, Filipinuose, Burmoje, Malajuose, Alžyrijoje, Korėjoje, Indonezijoje, Indokinijoje. 1953 mirus Stalinui, Kruščevas įvedė kai kurių lankstumų komunistų taktikoje ir operacijose — panaikino Stalino griežtai laikomą formalizmą ir dogmatizmą ir 1961 m. komunistų partijos 22-me kongrese patiekė naują tautų “laisvinimo formulę”: karai
nėra priemonė perėjimui į socialistinę santvarką, tai galima atsiekti taikiu būdu, be pasaulinio masto karų, tačiau “išsilaisvinančių” tautų karai —neišvengiami ir turi būti remiami, “pirmoje eilėje prieš kapitalistinę tvirtovę, pasaulinį žandarą — Ameriką” (W. D. Jacobs). Šitie karai privalo būti remiami priedangoje taikingos koegzistencijos, ši teorija tęsiama L. I. Brežnevo ir A. N. Kosygino. Sovietų Armija nebuvo tiesioginiai panaudota tautų “išlaisvinimo” veiksmuose, bet rengiama ir laikoma galutinam smūgiui prieš pagrindinį priešą.
1966 m. balandžio mėn. 23 d. komunistų partijos kongrese tautų “išlaisvinimo” politika buvo apibrėžta maždaug sekančiai: — Sovietų Sąjungos komunistų partija laiko savo pareiga plėsti tarptautinę revoliuciją palankiuose socializmui ir darbo
žmonių kraštuose, užmezgant palankius santykius ugdyti socializmui ir komunizmui, juos stiprinant tautinio išsilaisvinimo judėjimų rėmimu, doktrinaliai ir medžiaginiai: išlaikyti
koegzistenciją su skirtingų socialinių sistemų kraštais, stipriai atmetant imperialistinių kraštų agresiją, išsaugant žmoniją nuo naujo Pasaulinio karo. Paryškinimui šio doktrinalinio aptarimo, 1966 m. spalių mėn. Brežnevas dėl Vietnamo konflikto pareiškė: — “Jei amerikiečiai nori bendradarbiavimo, tai turi sustabdyti agresyvinį karą prieš Vietnamo gyventojus”. Prie šio praverstų mažas paryškinimas — Sovietai laiko teisėtu veiksmu remti įsibrovėlius, bet tuo pačiu metu laiko Amerikos imperializmą karo priežastimi ir reikalauja amerikiečius nekariauti prieš įsibrovėlius, nesulaužant taikios koegzistencijos taisyklių.
Praktiška tautų “išlaisvinimo” doktrina: remti materialiai ir politiniai bet kokį judėjimą, kuris suardytų kapitalistų interesus, nežiūrint kokio pobūdžio, net ir tuo atveju, kai judėjimas nebūtų komunistų vadovaujamas (tas sudaro didelį lankstumą sovietų valdžiai remti bet kokį destruktyvų judėjimą prieš komunistams nepalankią santvarką, kad destrukcijai plečiantis galėtų įvesti komunistus į vadovavimą ir vesti į komunistinę revoliuciją). Ši listinių kraštų stiprus ekonominis doktrina taip pat pabrėžia, kad tautinio “išsilaisvinimo” judėjimas turi būti nuolatiniam kontakte su revoliucinėm inspiracijom galutiniam laimėjimui (pavyzdžiui Ameriką sudaro įvairios tautybės, kurios atskirai sudaro mažumas, įskaitant negrus, tačiau rasinis judėjimas vedamas lygiagrečiai su revoliucija, kuri yra galutinis šio judėjimo tikslas).
Tautinio “išsilaisvinimo” judėjimas yra pagrindas komunizmo strategijoje į revoliuciją ir iki ši strategija bus sėkminga, ji liks pagrindiniu ginklu komunistnėss revoliucijos arsenale. 1967 m. sausio mėn.
4 d. komunistų partijos centrinio komiteto buvo pareikšta: “Progresuojantis socializmas ir kapitalizmas yra įsivėlę į konfliktą. Kapitalistinis imperializmas nesustos dėjęs pastangų vykdyti nusikaltimus ir apiplėšti istoriją stabdant galingą revoliucijos judėjimą tautų išlaisvinimui. Amerikos imperializmas pasisavinęs pasaulio policininko vaidmenį, karais ir ekonominiai, slopina tautinį išsilaisvinimo judėjimą” . . . (V. D. Jacobs). Amerikiečiai būdami tikrumoje pasaulio policininko ir aprūpintojo padėtyje, atrodo anam komunistų pareiškimui reikšmės nepriduoda, kaip kad į savo laiku besisvečiuojančio sovietų galvos Kruščevo pasakymą: “Mes Jus užkasime”, nekreipė dėmesio. Tačiau, ginkluoti veiksmai ir pralietas amerikiečių kraujas Korėjoje ir Vietname nėra pripuolami politinėje, ekonominėje ar karinėje plotmėje. Su laiko tėkmė ir civilizacijos pažanga keičiasi tradicijos, būdai ir mastas tarptautinių konfliktų sprendimuose, kuriuos mes įpratę vadinti karais. Mums tenka šiuo metu mokytis suprasti valstybių tarpusavio santykiavimo esmę. plečiant ar ginant savus interesus (kokie jie bebūtų), tikslu įvertinti mūsų krašto ir tautos padėtį ne vien nūdienai, bet ir galimai ateičiai.
