Politika, civilizacija ir taika
Beveik prieš šimtmetį, kai Vakarų politikai visiškai pasitikėjo besivystančia civilizacija ir žmonijos gerbūvio didėjimą matė greitoje civilizacijos plėtroje, amerikietis Henry Adams, kuris tuo metu buvo amerikiečių užsienio tarnyboje, pareiškė, kad pusės šimtmečio bėgyje, civilizacija ir technologija išsivystys tiek, kad pagamins kosminius ginklus, prieš kuriuos vyriausybės neįstengs pasipriešinti, bus priverstos sutikti su bendrų įstatymų laužymu ir taip civilizacija bus sužlugdyta.
Praėjus virš pusės šimtmečio nuo ano pareiškimo, Amerikos Atstovų Rūmų, pritaikomųjų mokslų, išradimų ir pritaikymų poskyris savo metiniam pranešime pareiškė: “Mokslas ir technologija esamą gamtoje jautrią pusiausvyrą veda į žmogaus žemėje sukurtos civilizacijos sunaikinimą ir viso žemės paviršiaus pavertimą dykuma, kuri prilygtų esančiai mėnulyje.” Toliau samprotavimai dėstomi, kad mokslas ir technologija silpnina balansą tarp deguonies -anglies dvideginio sistemos, nuo kurios priklauso visa žemėje esanti gyvybė. Esą, atėjęs laikas vyriausybei rasti priemones technologiją pakreipti naudinga žmonijai kryptimi, bet ne jos sunaikinimui. Be abejo, šis pranešimas beveik patvirtino blogiausią atvejį, ko mokslininkai ir inžinieriai labiausiai bijojo. Tai buvo prieš 50 su virš metų įvykęs Pirmasis pasaulinis karas.
1919 m. anglas, medicinos mokslininkas ir anuo metu pasireiškęs žymus praktikas Sir William Osler, savo invokacinėje kalboje Oxfordo universitete, tema — “Senasis humanizmas ir naujasis mokslas”, klausytojus įspėjo apie galimą mokslo įsivėlimo į religinius reikalus pavojų.
Humanistai neturi pakankamai mokslinių žinių, o mokslininkams trūksta humanizmo. — "Humanistai moko apie nemirtingą gyvenimą ... mirtį, kuri atneša gyvenimą... ne vakar dienos, ne ryt dienos, bet kuris visą laiką buvo ...” Kalbos pabaigoje jis pabrėžė, kad žmonijos išsigelbėjimas glūdi mokslo ir religijos glaudžiame bendradarbiavime — susijungime.
Berods 1962 metais The New York Times knygų apžvalgoje C.P. Snow yra pareiškęs, kad vakariečių politikų sprendimai paskutinio pusšimtmečio laikotarpyje beveik išimtinai buvo klaidingi. Atrodo, tai yra griežtas ir neatsakingas pasisakymas, skaitantis su aplinkybėmis kurios galėjo būti slaptos, labai mažai kam žinomos, supusios diplomatų sprendimus, vargu ar būtų galima objektyviai įvertinti C. P. Snow pasisakymą. (Izraelio - Arabų konfliktas būtų pasireiškęs visai kitoje šviesoje jei sovietai nebūtų paskleidę eilę falsifikuotų informacijų.) Net ir šių dienų diplomatai turi visupusišką teisę pasilaikyti tik sau įvairių dokumentų turinį, neišleidžiant į viešumą ką vienokis ar kitokis susitarimas sako. Ir, vis dėlto, negalima nuslėpti, kad minėto laikotarpio politika turėjo neigiamos įtakos Vakarų krikščionybei, kokią mes šiandien turime. Bene ryškiausias pavyzdys tai civilizacijos laimėjimas išvystant oro jėgas su kulminaciniu punktu Hirosimoje, kuris Vakarų civilizacijai uždėjo neabejotiną antspaudą. Abiejų pasaulinių karų paliaubose, daugumas Vakarų politikos vadų negalėjo paaiškinti savųjų klaidų. Tradicijose išaugusio kario akimis žiūrint, visos teisės ir atsakomybė politiniuose sprendimuose priklauso civilinei valdžiai. Kasliečia karinius sprendimus, tai minėtam kariui kyla vienintėlė baimė, kad visos teisės nebūtų perimtos vienosna rankosna, politikų, esančių valdžioje.
1920 metais pasirodymas ore pirmojo naikintuvo — bombonešio buvo ilgo darbo išdava civilių mokslininkų ir pramonininkų — civilizacijos laimėjimas. Ir šiandien pavyzdžiu gali būti Amerika, kur privati iniciatyva, civilizacijos pažangos vardan, kario rankosna davė geriausius ginklus. Ir, vis dėlto, nežiūrint Vakarų didelių laimėjimų išradimuose ir technologijoje, nežiūrint Amerikos geros strateginės padėties tarp Rytų ir Vakarų — Afro - Eurazijos vandenynuose, nežiūrint iškilaus pajėgumo militariniai, ekonominiai, technologiniai, politiniai, kultūriniai ir ideologiniai, nežiūrint ypatingai iškilios Amerikos pramonės, nežiūrint Amerikos pirmavimo pasaulinėje scenoje, Amerikai nepavyko išlaikyti taikos, ar išsaugoti dvasines ir fizines vertybes ir daugelio amerikiečių gyvybių.
Akivaizdoje šitokio kolosališko nepasisekimo, atsakomybė turi gulti ant tokių valstybės vyrų pečių, kurie pasirodė pasirengę, norinti ir galį pasiaukoti prinicipams politiniuose sprendimuose. Tas ypatingai pabrėžtina tiems, kurie su pamėgimu planuoja ir tvarko, taip vadinamus, “apribotus karus”. Kai šitie karai nusitęsia metais, tada asmenys, laikantieji valstybės vairą savo rankose, privalo skaitytis su tuolaikinio gyvenimo realiais faktais, nepasikliaunant karu, nežiūrint ar jis būtų vedamas toli ar arti savojo krašto, nebent būtų apskaičiuota pravesti jį pagal praeityje įrodytus principus, vadovaujantis karybos dėsniais ir tarptautiniais įstatymais.
Jei dar pridėti politikų padarytus mūsų krašto sąskaiton sprendimus, kuriuos kiekvienas iš mūsų gerai žinome, tai anas Mr. C. P. Snow pasakymas, atrodo, nebus nuo tiesos nuklydęs. B. B.
