VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS AKTO GENEZĖ
JONAS PUZINAS
ĮVADINĖS PASTABOS
Kiekvienais metais Vasario Šešioliktąją visuose didesniuose laisvojo pasaulio lietuvių telkiniuose prisimenama ta reikšminga diena, kada buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atstatymo aktas. Deja, tos šventės metu Vasario Šešioliktosios akto genezė tik prabėgom teprisimenama, o ji turi labai įdomią proistorę: Vasario Šešioliktosios aktas staiga neatsirado, bet prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prieita tik po sunkių ir ryžtingų ano meto lietuvių šviesuomenės pastangų. Todėl šįmet, minėdami Lietuvos valstybės atstatymo 50 metų sukaktį, spaudoje turėtume išsamiau panagrinėti pačius reikšmingiausius faktus, privedusius prie Vasario Šešioliktosios akto atsiradimo. Šiame straipsnyje pabandysiu suminėti kai kuriuos svarbesnius įvykius, kad Kario skaitytojai bent kiek pasipildytų ar atnaujintų turimas žinias.
Ilgas Lietuvos valstybės gyvenimo kelias nebuvo palankus lietuvių tautinei sąmonei išsiskleisti ir jai subręsti. Anksti prasidėjęs valstybės valdomojo sluoksnio—bajorų lenkėjimas ir ryšium su didikų neribotomis laisvėmis krašte įsiviešpatavusi netvarka privedė prie Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų XVIII amžiaus gale. Po paskutiniojo valstybės padalijimo 1795 metais rusams okupavus didžiąją Lietuvos dalį, beveik 120 metų kraštas išgyveno nepaprastai sunkią priespaudą. Pagrindinės lietuvių laisvės ir teisės buvo suvaržytos, kraštas imta rusinti. Tačiau persekiojimas paprastai sukelia žmonėse pasipriešinimą ir didina atsparumą. Ypač kietai laikėsi lietuviškasis kaimas. Ilgainiui atsirado nemažas būrys valstiečių sūnų, kurie išėję mokslus ėmė žadinti lietuvių tautinę sąmonę. Daug lietuvių tautinio atgimimo veikėjų davė Veiverių mokytojų seminarija, Marijampolės, Suvalkų, Mintaujos,
Šiaulių, Panevėžio ir kitos gimnazijos. Atskirų asmenų ar grupių pastangos susiliejo į bendrą ir veiksmingą tautinio atgimimo srovę tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir emigracijoje, ypačiai Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Aušra, Varpas, Tėvynės Sargas, Viltis suspietė aplink save jau daugiau ar mažiau vienodesnio ideologinio, vėliau ir politinio nusistatymo žmones. Mūsų inteligentija ėmė skirstytis srovėmis: 1896 susiorganizavo pirmoji partija Lietuvoje — Lietuvos socialdemokratai, 1902 gale užsimezgė Lietuvių demokratų partija, iš kurios prieš Steigiamojo seimo rinkimus susidarė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Valstiečių sąjunga, 1904 susibūrė krikščionys demokratai, o 1916 pabaigoje įsikūrė Tautos Pažangos partija — vėlyvesnį tautininkai. Kiekviena grupė brandino savo ideologiją ir nusistatymą Lietuvos ateities klausimu. Tačiau visos tos srovės, kad ir išsiliejusios atskiromis vagomis, vedė bendrą kovą prieš rusų okupaciją Lietuvoje. Teišsiskyrė atskirų partijų politinės aspiracijos: vieni reikalavo Lietuvai visiškos nepriklausomybės, kiti — autonomijos.
Naujų vilčių žadino lietuviuose 1905 metais Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis. Ir Jono Kriaučiūno bei dr. Jono Basanavičiaus sumanymu, gruodžio 4-5 d. Vilniuje sušauktas Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo per 2000 valsčių, parapijų ir net atskirų kaimų rinktų atstovų. Be eilinių rūpesčių, seime jau pasisakyta ir politiniu Lietuvos klausimu. Tuo reikalu rezoliucijoje sakoma:
“Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje. Į tą Seimą rinks atstovus visi Lietuvos žmonės lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu. Toji autonomiškoji Lietuva bus sudėta iš tos žemės, kur dabar gyvena lietuviai, Lietuvos branduolys, ir iš tų Lietuvos pakraščių, kurie dėl kurių nors
Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumas: Pr. Būčys, A. Smetona, J. Basanavičius, J. Stankūnas, S. Kairys.
(Liet. Encikl. IV t. 516 psl.)
priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai norės prie to priklausyti... Suvalkų gubernijos lietuviai reikia priskirti prie visos autonomiškosios Lietuvos. Santykiai su kitomis Rusijos šalimis bus paremti susitarimo pagrindais. . .” Tai buvo pirmas Lietuvos autonomijos reikalavimas. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai plačiai nuaidėjo krašte ir pasiekė net tolimiausias Lietuvos periferijas. Deja, tas politinis lietuvių sąjūdis rusų netrukus buvo užgniaužtas ir reikėjo palaukti kitų lemiamų įvykių, kurie suduotų smūgį plačiajai Rusijos imperijai.
DIDYSIS KARAS IR LIETUVIŲ LŪKESČIAI
Pagaliau 1914 metais kilo Didysis karas, palaipsniui subūręs kariaujančias valstybes į du didžiulius blokus. Vienoje pusėje susispietė vad. sąjungininkai, arba aliantai: Rusija, Prancūzija, Britų imperija, Italija, nuo 1917 metų JAV-bės, Japonija, Rumunija, Serbija, Juodkalnija, Graikija, Belgija, Portugalija. Antrajame bloke susitelkė Vokietija, Austro-Vengrija, Bulgarija ir Turkija. Ilgai jieškota karo kaltininko, visi kratėsi atsakomybės ir bandė aiškintis prieš pasaulio opiniją. Teisintasi, jog jos kariaujančios begindamos savo tautos gyvybinius interesus ar užstodamos mažąsias 'tautas. Pvz. tokia Rusija sakėsi kariaujanti dėl slavų tautų išlaisvinimo iš Austrijos jungo, todėl, vos tik karui prasidėjus, Lenkijai pažadėta autonomija. Karas, kad ir baisus savo eiga, stiprino pavergtų tautų laisvės troškimą. Ir lietuviai greitai susiorientuoja, pradeda sekti karo įvykius ir iš atskirų reiškinių daryti atitinkamas išvadas ar sprendimus. Jau 1915 metų pavasarį ir vasarą rusams netekus apie 2,5 milijonus karių, praradus Lietuvos, Kuršo ir Lenkijos teritorijas, įvykius stebintiems lietuvių veikėjams brendo mintis, kad po karo Lietuva nebegrįš ta pačia forma į Rusijos imperijos ribas. Ir Vokietijos nepasisekimai Vakaruose teikė vilčių, kad jų okupacija Lietuvoje taip pat ne amžina. Todėl kiek tik sąlygos leido krašte ir Rusijoje, taip pat laisvėje gyvenančių lietuvių imta kelti nebe kokios autonomijos, bet jau Lietuvos nepriklausomybės šūkis. Bene pirmieji tokį šūkį iškėlė JAV lietuviai, 1914 m. spalio 1 d. visuotiniame Amerikos lietuvių seime Brooklyne priėmę šią deklaraciją:
“1. Visuotinis Amerikos lietuvių seimas pripažįsta:
a) kad kiekviena tauta turi teisę spręsti savo likimą;
b) kad atskiros tautos turi būti sujungtos su
viena kita lygiomis teisėmis, o ne pavergimo ryšiais;
c) kad broliški santykiai tarp tautų įvyks tiktai tuomet, kuomet laisvės ir broliškumo idealai užviešpataus kiekvienos tautos viduje.
2. Lietuvai, kaip pavergtai šaliai, mes geidžiame, kad ji nusikratytų svetimųjų despotų jungu ir kad įsitaisytų tvarką, kurioje visi gyventojai laisvi ir lygūs piliečiai galėtų be kliūčių žengti kultūros ir progreso keliu”(Lietuva, 1952, nr. 1, psl. 85).
Gyva veikla pasižymėjo Šveicarijoje gyveną lietuviai, daugiausia ten ėję augštuosius mokslus. 1916 m. kovo 1-5 d. Berne sušauktoje konferencijoje pasisakė prieš lenkų unijinius sumanymus ir priėmė šią reikšmingą rezoliuciją: “Atsižvelgiant į tai:
1. kad Lietuva daug amžių buvo nepriklausoma valstybė,
2. kad lietuvių tauta niekad nebuvo nustojusi reikalauti savo nepriklausomybės grąžinimo,
3. kad ji turi savo tautinę individualybę, originalią amžių kultūrą ir atskirą politinį organizmą,
4. kad kaip sunaikinta šalis negalės kitaip atsigauti kaip tik visiškos laisvės režime, atstačius nepriklausomos Lietuvos valstybę,
5. kad nepriklausomos Lietuvos kūrimas padės sustiprinti visuotinę taiką Europoje,
6. kad jau karo pradžioje visi sąjungininkai buvo pareiškę, jog šitas karas būsiąs išvadavimo karas ir jis bus vedamas iki visiško tautų apsisprendimo principo laimėjimo,
7. kad pati vokiečių valdžia savo kanclerio lūpomis pareiškė Reichstage, jog Lietuva tapo laisva, —
Konferencija nutarė reikalauti taikos konferencijoje grąžinti Lietuvai visišką laisvę ir nepriklausomybę”(Lietuva, 1952, nr. 1, psl. 85).
Tie laisvėje gyvenančių lietuvių nutarimai pasiekdavo atskirų kraštų vyriausybių pareigūnus ir buvo pirmoji paberta sėkla laisvės idėjai brandinti. Ir vėliau, kaip pamatysime, užsienio lietuvių daromi žygiai turėjo nemažos reikšmės besiekiant atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
LIETUVIAI SPIEČIASI POLITINIAM DARBUI
Didžiausią ir sunkiausią tos kovos už savo krašto laisvę naštą teko pakelti Lietuvoje pasilikusiems šviesuoliams. Jų darbo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Prasidėjus karui, 1915 metų pavasarį Lietuvo virto karo lauku. Tų metų liepos 20 d. vokiečiai užėmė Šiaulius, netrukus Panevėžį, Kauną ir rugsėjo 3 d. Vilnių. Daug jos miestelių ir kaimų sudeginta. Rusų administracijos vietoje atsirado vokiečių karinė valdžia. 1915 m. lapkričio 4 d. užimtasis kraštas pavadintas “Das Land Ober Ost” (pagal Vyriausiojo Rytų karo vado valdomą sritį Oberbefehlshaber Ost; sutrumpintai ta sritis dar vadinama “Ob-Ost”, “Obost”, “Ober Ost”). Visa valdžia 1915-1916 m. buvo generolo Erich Ludendorffo rankose, nuo 1916 m. rugpiūčio mėn. Bavarijos kunigaikščio Leopoldo (Prinz Leopold von Bayern). Pradžioje Ober Osto būstinė buvo Tilžėje, vėliau Kaune. Vilniaus-Suvalkų srities karinės valdžios būstinė buvo Vilniuje. 1917 m. kovo 15 d. Vilniaus-Suvalkų ir Lietuvos sritys sujungtos į vieną ir pavadintos “Militaerverwaltung Litauen” (Lietuvos karinė administracija). Būstinė palikta Vilniuje. Ankstyvesnis Vilniaus-Suvalkų srities šefas grafas Yorck von Wartenburg pasitraukė ir jo vietą užėmė kunigaikštis Franz Joseph zu Isenburg -Birstein. Prasidėjo sunki vokiečių okupacija, nes Vokietija traktavo Lietuvą kaip priešo žemę — Rusijos krašto dalį. Įvesti karo lauko teismai, susisiekimas suvaržytas, rekvizicijos alino kraštą. 1916 m. Vilniuje net kilo badas. Vyrai buvo imami darbams į pafrontę, miškų kirsti, naujų kelių tiesti, o kiti siunčiami Vokietijon į anglių kasyklas, dvarus. Visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, kuris prieš karą jau buvo gerokai pagyvėjęs, sustojo. 1915 m. liepos 28 d. Ober Osto įsakymu, uždrausti politinio pobūdžio susirinkimai, politinės organizacijos uždarytos, laikraščiai sustabdyti. Vienintelis laikraštis lietuvių kalba buvo pačių vokiečių nuo 1915 m. rudens leista Dabartis, kurios kryptį nustatė Vyriausioji Rytų karo vadovybė — Ober Ostas. Laikraštis negalėjo patenkinti lietuvių reikalų. Todėl Vilniuje jau 1916 m. pradžioje pradėta rūpintis gauti leidimą lietuviškam laikraščiui leisti, bet vasario 10 d. prašymas atmestas. Tik Kaune prelatui A. Dambrauskui pavyko gauti leidimą žurnalui Ateitis leisti. Vilniuje tik 1917 m. gale susilaukta trijų lietuviškų laikraščių: nuo rugsėjo 6 d. Lietuvos Aido, nuo spalio 1 d. krikščionių demokr. Tėvynės Sargo ir nuo lapkričio 15 d. — socialdemokratų Darbo Balso. Iš lietuviškų draugijų Vilniuje tepaliktos veikti dvi pašalp. organizacijos: Lietuvių Draugija nuo Karo Nukentėjusiems Šelpti (įst. 1914. XI.27) ir Lietuvių Draugija Nukentėjusiems nuo Karo Gyventojams Agronomijos ir Teisių Pagalbai Teikti (įst. 1915.V). Pirmojoje draugijoje, dažnai vadinamoje Lietuvių Komitetu, dirbo Tautos Pažangos ir krikščionių demokratų žmonės ir draugijai vadovavo Antanas Smetona, antrojoje spietėsi socialdemokratai su liaudininkais. Kad ir ideologiniu požiūriu abidvi draugijos buvo skirtingos, bet konkrečiais politiniais klausimais abi grupės palaikė kontaktą. Pradžioje politiniams reikalams svarstyti susidarė įvairių ideologinių įsitikinimų asmenų penketukas: Antanas Smetona, dr. Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, kun. dr. Juozas Stankevičius ir Petras Klimas. Daugėjant darbų, tas penketukas pamažu išaugo į keliolikos asmenų politinę grupę, kuri rūpinosi visais lietuvių politiniais reikalais. O tokių reikalų kasdien vis kaupėsi daugyn. Ėmė rastis vokiečių išleistų knygų ir brošiūrų, kur buvo keliami įvairūs Lietuvos ir apskritai Pabaltijo kraštų kolonizacijos ir germanizacijos planai. Ir daugelis atsakingų karo vadovybės žmonių, pvz. gen. Ludendorffas, gen. Hoffmannas neslėpė aneksionistinių planų, kad karą laimėjus, Lietuva turėjo tapti Vokietijos rytine provincija. Nerimo ir lenkai su savo unijiniais troškimais. O kur gi visa eilė vietos rūpesčių, susijusių su vokiečių okupaciniu režimu! Norint kelti Lietuvos laisvės reikalą, teko nuolat rašyti memorandumus, Pro memorijas, prašymus ir reikalavimus. Čia suminėsiu tik pačius svarbiausius tos politinės grupės, vėliau išvirtusios Lietuvos Taryba, darbus, privedusius prie 1918 m. Vasario 16-sios Akto ir pirmojo ministrų kabineto sudarymo.
POLITINĖS VEIKLOS PRADŽIA,ATSIŠAUKIMAS Į LIETUVIŲ TAUTĄ
1916 m. kovo 9 d. vokiečiai įvykdė visuotinį okupuoto krašto gyventojų surašymą. Tą surašymą Vilniuje ir Vilniaus krašte lydėjo lenkų agitacija bažnyčiose. Todėl kovo 19 d. visų apylinkių komisijų nariai lietuviai įteikė Vilniaus vyr. burmistrui raštą, kur pasisakoma dėl lietuvių ir lenkų santykių, dėl prieš surašymą lenkų vestos agitacijos Vilniuje ir jo srityje ir kad dėl tų aplinkybių lietuviai su gudais negalėję laisvai pareikšti savo tautybės. Pareiškimą pasirašė A. Smetona, A. Stulginskis, A. Janulaitis, M. Biržiška, P. Gaidelionis, J. Vileišis, Č. Landsbergis, A. Žmuidzinavičius ir J. Šernas (P. Klimas, Mūsų kovos dėl Vilniaus. 1322-23 - 1922-23. Kaunas, 1923, p. 58-59).
Lietuvių politinės aspiracijos aiškiai buvo pareikštos Vilniuje 1916 m. balandžio 9 d. slaptai išspausdintame ir plačiai Lietuvoje paskleistame atsišaukime. Čia duodamas to įdomaus dokumento ištisinis tekstas (tekstas paimtas iš P. Klimo knygutės Mūsų kovos dėl Vilniaus, p. 60-62):
Lietuviai!
Ar yra pasauly, kas būtų tiek prisikentėjęs, tiek vargo išvargęs, kiek mes, lietuviai, savo žemelėj? Dar žiloj senų senobėj mus skaudė, plėšė ir žudė piktieji kryžeiviai. Ir mūsų tėvų tėvai, seniai ir proseniai, prieš juos savo krašto laisvę gindami, savo krauju, kaip rasa, kaip lietum, apšlakstė kiekvieną savo tėvynės pašalėlį. Betgi neliko jie kryžeivių vergučiai! Ir niekuomet jie nesidavė, kad, jų žemėj būtų kitas kas, ne jie patys, ponai. Niekuomet nesileido, kad jųjų krašte bet kas svetimas lietuvį valdytų ar naudotų.
Užtat per ištisus amžius jiems teko grumtis su savais kaimynais dėl savo krašto laisvės. O neprietelių buvo daug. Kiekvienas mus tykojo apgrobti.. .
Ilgos, nepabaigiamos kovos ilgainiui nuliežė kraštą, nustelbė stangias jėgas, parlaužė Lietuvos stiprybę. Neištūrėjome. Mus išdraskė. Rytų ir šiaurės milžinas paveržė mums žemę, atėmė laisvę, pančiais apkalė. Pietų pusės tariamieji mūsų talkininkai, patys likę belaisviais, čia pat, mūsų tarpe, tykojo mums lietuvio dvasią išplėšti. Griežti vakarų kaimynai pamažėli, mažomis dalelėmis naikino mūsų brolius Prūsuose. Tarytum, tik viena jūra mus užjaučianti beliko. Tik ji savo bangų liūdnu ūžesiu padėjo tiek amžių mums sielvartų dainas niūniuoti. . .
O patvariausi mūsų tautos sūnūs, tikrieji Lietuvos vaikai, tempė sunkų baudžiavos jungą, savo kruvinu prakaitu maitindamisau priešininkus.
Kada gi, baudžiavai kritus, Lietuva, it miškas po žiemos ledų, kėlės,— jai nugenėjo šaknis, atėmė žadą. Per 40 metų mus laikė nebyliais, o prašnekusius drąsuolius kalėjimai, iš šiaurės speigai rovė iš mūsų tarpo. Mūsų vaikams norėta įskiepyti svetima dvasia, įbrukti svetima kalba. Tarytum, manyta atskirti vaikai nuo tėvų, tėvai nuo vaikų, kad jie, kits kito nesuprasdami, patys tamsybėje ir barny sumištų ir sugniūžtų.
Kas besuskaičiuos, kas beaprašys visa tat? Mūsų motinų ašaromis upės, ežerai, jūros paplukę; mūsų tėvų kančias, rasi, tik pats pragaras pranoktų... Ir, pagaliau, šiandien mūsų kraštą svetimi pavertė savo žiauriausios piovynės vieta. Puikiausios mūsų dirvos dėl jųjų tyrumais virto. Gražios sodybos dūmais nuėjo. Ir išdraskytas lietuvis elgeta paliko.
Ar gali tad būti pasaulyje dar kas būtų tiek prisikentėjęs, tiek vargo išvargęs, kiek mes, lietuviai, savo žemelėj? Ir ar gali todėl čia kas teisių daugiau turėti, kaip mes, tą savo žemę
“Das Land Ober-Ost” — vokiečių karinės valdžios valdomas užimtas kraštas ir jo padalinimas 1915 m.
(Das Land Ober Ost, 1917)
taip gausiai krauju, prakaitu ir ašaromis aplieję? Ir už ką turi mus kas tinkamas liežti, skausti, naikinti? Ar kitos tautos, didelės ir mažos, vargę kentėję, neįgijo savam krašte valios? Nejaugi mums vieniems pasauly ta juoda nevalios dalis per amžius yra skirta?!
Niekados ir niekados!
Lietuviai! Tiek amžių čia išvargę ir ligi šiol ištvėrę— argi mes savo vargams čia galo nerasime? Mes turime rasti, kad lietuviai esame ir žmoniškai gyventi norime!
Bet viena visados atminkime. Ligi ant mūsų svetimi ponai turės valią, ligi jie— ne mes — čia šeimininkai būsime, ligi rusai, vokiečiai ar lenkai mus valdys ir gainios, o mes nesusipratę, iškrikę jiems tebernauti turėsime, — visa paliks senoviškai, ir mūsų vargams niekuomet galo nematysime. Svetimi ponai nepaliaus savų reikalų težiūrėję, savos letenos dėję, savos kalbos, savosios dvasios mums brukę . . . O lietuvis žūdamas iš kailio nersis . . .
Gi tuo tarpu čia mes esame savojoj žemėj, tėvų ir protėvių iš senobės mums paliktoj, mes turime visai savitą, ypatingą kalbą, savo bendrų vargų ir džiaugsmų praeitį, savuosius papročius, savo būdą, polinkius, savąjį ūkį. Mes čia esame visai atskira tauta ir šalis ir, iš tikrųjų, jokių svetimų ponų, kaip ir kitos tautos, neprivalome. Mūsų, pagaliau, yra nemaža, visi vienoj vietoj esame susibūrę, žemės turtų netrūkstame, turime ir jūros į platų pasaulį išeiti, darbo irgi nevengtam, vargo nebijom, jėgų ir šviesos taip pat nepasigendame. Trūko mums ligi šiol tik laisvės ir valios savo šaly šeimininkais būti ir čia saviškai bendram Lietuvos labui tvarkytis. Dėl to mes merdėjom, dėl to mes nykom, dėl to mes ir žūti galime . . .
Nes tik laisvi palikę, svetimų tautų nevarinėjami ir negrumiami, tik laisvi valdovai laisvoj savarankiškoj Lietuvoj tegalime savo gyvenimą tinkamai susitvarkyti ir, kaip kitos nepriklausomos pasaulio tautos, sau gražią ateitį nukloti. Toks vienintelis tegali būti mums ir atlyginimas už išvargtą vargą. Ir mes patys pirmieji privalome jo ieškoti.
Žinoma, nelengvas tatai uždavinys. Ir ne dienai ir gal ne metams čia darbo. Rasi, ir ilgai dar teks mums su visokiais mūsų laisvės priešininkais kovoti. Bet nenusigąskime, nenuleiskime rankų! Tiek amžių vilkų nešioti ir pamesti ligi galo ištverkime! Susipraskime— visų pirma! Ir šiandien, mūsų žilos senobės prosenius atminę, gaivinkime savo širdyse jų karštą savo tautos laisvės troškimą! Uždekime dvasioje laisvos, nepriklausomos Lietuvos obalsį ir jo vardu vienybėje kietai kits-kitą remkime! Tas obalsis turi nušviesti mūsų patvarų darbą Lie-
Lietuvos dalis vokiečių karinėje valdžioje 1915 metais
(Bilder aus Litauen, 1917)
tuvos reikalams. Ir neleiskime pasirodyti mūsų tarpe ištižėlių ir baikštuolių dvasiai, kurie dėl išdžiūvusios kruopelės telaukia senų ar naujų ponų ir bemoka jų kalba švebelduodami lenktis prieš juos! Pakaks mums ponų! Būkime ir jauskimės visur savo šalies teisėti šeimininkai, nes mes toki turime būti. Ir reikia, kad visi pajustų tą mūsų susipratimą.
Kada tad kiekvieno lietuvio ir lietuvės širdyje budės neslepiama, stipri, laisva, lietuviška dvasia; kada kiekviena lietuvė ir lietuvis supras ir minės, jog jis čia šeimininkas, o ne kieno vergas turi būti, jog jam čia šalies teisės pridera, su jo kalba ir valia čia turi skaitytis; kada tėvai ir vaikai, dideli ir maži, dega vienu Lietuvos laisvės— nepriklausomybės siekimu, ir kada visi lietuviai, kaip vienas žmogus, tvirtai stovės tų Lietuvos reikalų sargyboj, — nebus mums baisūs ir patys piktieji neprieteliai. Tik tokiu susipratimu tęsėsime pastatyti, pagaliau, savo praeities vargams ir kančioms kryžių ir ištversime naują gyvenimą pradėti.
Tad lai pažadina ir sustiprina žaibu aplėkęs tas šauksmas visą dar gyvą Lietuvą, ir mūsų tėvynė tikrai nežus!!!
Tegyvuoja susipratusi ir laisva Lietuva!
Laisvosios Lietuvos kovotojai”.
Šis puikiu stilium parašytas atsišaukimas buvo lyg koks manifestas, sunkios okupacijos būvyje labai drąsus vilniečių pasisakymas lais-
Vokiečių karinės valdžios leidžiami laikraščiai, jų tarpe ir lietuviškai — DABARTIS.
(Das Land Ober Ost, 1917; 144 psl.)
vos ir nepriklausomos Lietuvos reikalu. Netrukus pereita ir į viešą, organizuotą darbą suvereninei Lietuvos valstybei atstatyti.
PIRMIEJI POLITINIAI MEMORANDUMAI VOKIEČIAMS
Pirmiausia čia tenka suminėti du pirmuosius politinius memorandumus, 1916 m. birželio 10 d. įteiktus Vyriausiajam Rytų karo vadui (Oberbefehlshaber Ost). Pirmajame memorandume “Ueberblick ueber die Entwicklung des litauischen Nationalgedankens in Vergangenheit und Gegenwart” (Apžvalga apie lietuvių tautinės minties raidą praeityje ir dabartyje) mestas žvilgsnis į Lietuvos istoriją nuo viduramžių iki dabarties, nušviesti pagrindiniai lietuvių tautinio atgimimo etapai, kova su lenkinimu Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, ir iškelta lietuvių padaryta pažanga nuo 1905 metų įvairiose gyvenimo srityse. Antrajame dokumente “Die Bestrebungen der Litauer in der Gegenwart” (Dabarties lietuvių siekimai) aiškiai pasisakyta dėl lietuvių politinių aspiracijų — atstatyti demokratiniais pagrindais sukurtą nepriklausomą valstybę su sostine Vilniuje. Memorandume pasisakoma dėl Lietuvos teritorijos sienų, dėl Vilniaus, kaip valstybės sostinės, dėl visiškai nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Štai keletas būdingesnių ištraukų:
“Kadangi lietuviai trokšta išlaikyti ir toliau plėtoti savo gimtąją kalbą, savo tautinę, dvasinę ir medžiaginę kultūrą, paveldėtą iš žilosios senovės, reikalinga, kad visas jų gyvenamas kraštas, kuris administraciniu atžvilgiu yra išdraskytas, būtų sujungtas į vieną politinę teritoriją.
Rusų padalijimu, ta teritorija susideda iš Kauno gubernijos, mažiausia 3/4 Suvalkų gubernijos su Suvalkų miestu, mažiausia pusės Vilniaus gubernijos, būtent, iš Trakų, Švenčionių, Vilniaus, mažiausia pusės Lydos apskrities ir trečdalio Ašmenos apskrities,iš nedidelės dalies Gardino gubernijos ir Kuršo dalies su Palangos miestu.
Rytinė Vilniaus gubernijos dalis, trikampio pavidalo, dar prieš keletą dešimčių metų buvo lietuviška, bet dabar gyventojai daugiausia kalba gudiškai; tuo būdu Vilnius atsiduria srityje, kurioj žmonės kalba maišyta kalba. Bet niekuomet ir nieku būdu lietuviai neatsižadės tos teritorijos. Nors žmonės apie Vilnių kalba gudiškai arba lenkiškai, bet jie nesiskiria nuo tų, kurie kalba lietuviškai: čia randame tas pačias dainų melodijas, tas pačias pasakas, papročius, tą pačią religiją, būdą, praeitį, tą pačią padermę ir pagaliau tą pačią išvaizdą.
Vilnius buvo Lietuvos Valstybės sostinė, iš kurios išaugo savarankiško krašto idėja. Todėl tas miestas dėl savo praeities yra lietuviams brangus. Taip pat šiandien Vilnius yra didžiausias Lietuvos miestas: iš jo išėjo lietuvybės atgimimas, jame susidėjo ir plėtėsi kultūrinio gyvenimo mintys . . .
Politinio savarankiško gyvenimo siekimuose apimdami visus krašto sluoksnius ir dėdami pagrindan savo ypatingą kultūrą, kuri juos skiria nuo kitų kraštų gyventojų, lietuviai mato savo krašto ateitį pastatytą ant demokratinių pamatų, su demokratine atstovybe, su Seimu Vilniuje, į kurį bus krašto atstovai renkami visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu.
Siekdami savo krašto nepriklausomybės, lietuviai kovoja taip pat su ta srove, kuri norėtų matyti Lietuvą atgimstančios Lenkijos dalim; jie nenori su Lenkų karalija jokių santykių, kurie būtų žalingi lietuvių ūkio gyvenimui ir jų tautinei kultūrai. Lietuviai laiko tai nesuderinamu dalyku su tautinės laisvės principu, jeigu jų kraštas būtų paverstas kokios nors valstybės pavergta provincija arba kolonizacijos sritim, kuri būtų užplukdytaiš svetur atgabentais žmonėmis” (P. Klimas, Mūsų kovos dėl Vilniaus, p. 62-63). Memorandumus pasirašė 12 asmenų: dr. J. Basanavičius, kun. dr. J. Stankevičius, St. Kairys, A. Janulaitis, A. Stulginskis, kun. dr. J. Bakšys, A. Smetona, M. Biržiška, P. Klimas, dr. J. Šaulys, J. Vileišis ir kun. P. Dogelis.
LIETUVIAI III-JAME PAVERGTŲJŲ TAUTŲ KONGRESE LOZANOJE IR II-JI LIETUVIŲ KONFERENCIJA LOZANOJE
Vokiečių domėjimasis kai kuriais užimtais kraštais, ypač kai rusai buvo pažadėję duoti Lenkijai autonomiją, kaskart vis didėjo. Jie pradėjo derybas su lenkais ir jiems žadėjo ne autonomiją, bet nepriklausomybę. Vokiečiai, norėdami silpninti politines rusų pozicijas, patraukė savo įtakon Rusų pavergtųjų tautų lygą ir ėmė ruoštis į J. Gabrio ir J. Pelissier vadovaujamos Tautybių unijos (Union des Nationalités) kongresą, šaukiamą 1916 m. birželio 27-29 d. Lozanoje. Į tą III Pavergtųjų tautų kongresą, kuriame dalyvavo 28 tautų atstovai, buvo išleisti ir lietuvių bei gudų delegatai. Iš lietuvių Lozanon nuvyko A. Smetona, St. Kairys ir dr. J. Šaulys. Budriu palydovu delegatams priskirtas Lietuvos vokietis baronas Friedrich von der Ropp. Leidimas vilniškiams išvykti užsienin, nuo kurio okupuotos Lietuvos gyventojai buvo visiškai atskirti, jau buvo didelės reikšmės laimėjimas, nes delegacija gavo progos tiesioginiai susisiekti su dalyviais užsienyje veikiančio sąjūdžio, kurio centras tuo metu kaip tik ir buvo Šveicarijoje. Ir JAV lietuviai į tą Pavergtųjų tautų kongresą buvo nusiuntę savo atstovus: kun. V. Bartušką ir dr. J. J. Bielskį.
Lietuviai tam kongresui buvo iš anksto pasiruošę ir atliko visą eilę reikšmingų darbų. Vilniaus politinis lietuvių “penketukas” jau 1916 m. balandžio 29 dieną buvo paruošęs vadinamą “pagalbos prašymą” JAV prezidentui Woodrow Wilsonui. Tas raštas buvo prijungtas prie bendro Rusų pavergtųjų tautų lygos memorandumo. Kongrese lietuvių atstovai paskelbė savo deklaraciją, kur davus istorinę Lietuvos apžvalgą ir suminėjus svarbiausius lietuvių kovos dėl savo laisvės etapus, visu aiškumu iškeltas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas. Memorandume tas lietuvių troškimas šiaip nusakytas:
“Koks bebūtų karo galas, lietuviai nebenori daugiau grįžti į politinės vergijos padėtį... Lietuva, kuri savo praeityje tiek gavo patirti nusivylimų, savo ateitį ir laisvę mato garantuotą ir apdraustą tiktai pilnoje ir neaprėžtoje nepriklausomybėje” (P. Klimas,Mūsų kovos dėl Vilniaus, p. 63-64).
Pavergtųjų tautų kongresui pasibaigus, ten pat Lozanoje birželio 30 d. - liepos 4 d. įvyko slapta II-ji lietuvių konferencija, kuriai pirmininkavo A. Smetona ir sekretoriavo kun. J. Purickis (I-ji lietuvių konferencija Lozanoje įvyko 1916 m. gegužės 31 - birželio 4 d. Joje dalyvavo Rusijos Valstybės Dūmos atstovas M. Yčas, Amerikos Lietuvių Tarybos atstovai kun. V. Bartuška, dr. J. J. Bielskis ir R. Karuža, Šveicarijos lietuvių atstovai V. Daumantas, J. Gabrys, kun. J. Purickis, St. Šalkauskis, kun. A. Steponaitis ir kun. A. Viskantas. Iš Lietuvos dar niekas negalėjo toje konferencijoje dalyvauti). II-joje lietuvių konferencijoje Lozanoje buvo aptarti Informacijos Biuro reikalai, pasisakyta dėl sudarymo bendros Tarybos, kuri apjungtų Lietuvos, Rusijos bei JAV lietuvius, pasisakyta dėl Lietuvos politinės nepriklausomybės atgavimo ir būdų tam tikslui siekti, pasiruošiant visokioms galimybėms. Todėl konferencijos nutarimo VII punkte tarp kita ko šiaip sakoma:
. . .“siekti politinės nepriklausomybės atgavimo. Tačiau, statant nepriklausomybės obalsį kaip aukščiausią idealą, konferencija mato ir kitokio politinio Lietuvos egzistavimo galimybę. Dėl to ragina tuos galimumus svarstyti ir prie jų ruoštis, kad taip virtus, jog karas atneštų ir negeistinas politinės buities sąlygas, Lietuva ir medžiagiškai ir dvasiškai būtų stipri ir pasiruošus visada saugoti ir kovoti už savo individualinę tautybę ir kultūrą” (Lietuva, 1952, nr. 1, psl. 86).
Grįžus delegacijai Vilniun, A. Smetona su J. Šauliu tuojau pat buvo iškviesti į Ober Ostą, kur imta prikaišioti, kad lietuviai Pavergtųjų Tautų kongrese padarę politinį pareiškimą be vokiečių sutikimo ir kad lietuviams tuo tarpu nesą ko svajoti apie nepriklausomybę (J. Šaulys, Nepriklausomybės išvakarėse. — Mūsų Kelias, 1948.11.12, nr. 7). Tačiau delegatai, kad ir vokiečių išbarti, nekrito neviltin: darbas dar su didesniu ryžtingumu buvo tęsiamas tolyn, visokiais pareiškimais ir memorandumais ginta gyventojų reikalai ir kiekviena proga kelta politiniai siekimai. Pvz. 1916 m. liepos pabaigoje A. Smetona, St. Kairys ir J. Šaulys parašė Vyr. Rytų karo vadui memorandumą dėl dabartinės Lietuvos padėties — Denkschrift zur gegen-waertigen Lage Litauens, — kur drąsiai iškeliami vokiečių varžymai mokyklų srityje, primenama jiems, kad pradžioje buvę žadėta leisti mokyklose dėstyti gimtąja kalba, bet vėliau imta trukdyti lietuvių mokyklų steigimą ir vietoj jų atidaryta vokiškos (pvz. Vilkaviškyje įsteigta vokiška gimnazija), kai kur vokiečiai steigią lenkiškas mokyklas (pvz. Varėnoje), nors
Centralinis Lietuvių Komitetas Draugijos Nukentėjusiems Dėl Karo šelpti, Vilniuje 1915 m. Sėdi Iš k. į d.: E. Vileišienė, kun. P. Dogelis, M. Yčas, A. Žmuidzinavičius, kun. J. Kukta, dr. J. Basanavičius, J. Kymantas. Stovi iš k. į d.: J. šernas, J. Balčikonis, St. šilingas, kun. K. Olšauskas, A. Smetona ir dr. A. Vileišis. (Lietuvos Albumas, 16 psl.)
ten daugumas gyventojų yra lietuviai, kad Vilniaus krašte vokiečiai atsistoję lenkintojų pusėn. Nusiskundžiama dėl lietuviškų draugijų uždarymo, vertėjų lenkų. Toliau nurodoma, kad lenkai, žydai ir gudai turi mažiausiai bent po vieną laikraštį (lenkai leido Dziennik Wilenski, žydai — Lecte Nais ir gudai — Homan), o lietuviams — neleidžiama. Ober Osto laikraštis Dabartis stovinti toli nuo lietuviškų reikalų. Toliau iškeliamas žiaurus vokiečių elgesys su vietos gyventojais, moterų išniekinimai. Skundžiamasi susisiekimo suvaržymais, prašoma, kad gyventojams būtų leidžiama susirašinėti lietuviškai, o ne vokiškai, ir t.t. (P. Klimas, Werdegang, p. 33-38).
Netrukus susilaukta pagalbos ir dr. Viliaus Gaigalaičio, Prūsų parlamento atstovo. Jis 1916 m. lapkričio 16 d. raštu kreipėsi į Vokietijos reichskanclerį dr. von Bethmann Hollwegą, nurodydamas sunkią lietuvių padėtį vokiečių okupacijoje ir siūlė, kad didesnei Lietuvos daliai būtų duota tam tikra savivalda.
Kad ir visi tie memorandumai bei raštai įvairioms vokiečių įstaigoms nesusilaukė reikiamo atgarsio, bet ilgainiui vokiečiai jau buvo priversti skaitytis su lietuvių reikalų reiškėjais. Ir tai jau tenka laikyti nemažu lietuvių laimėjimu.
KOVA PRIEŠ LENKŲ UŽMAČIAS
Prie ir šiaip didelių rūpesčių dar prisidėjo naujas — vis didėjančios lenkų pretenzijos į Lietuvą. Vokietija ir Austrija, norėdamos patraukti savo pusėn lenkus bei gauti jų paramos kare su Rusija, 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė nepriklausomos Lenkijos karalijos atkūrimą. Tuo lenkuose atgijo senosios unijinės svajonės ir sustiprėjo akcija už Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Norėdami užbėgti tiems lenkų kėslams už akių, 1916 m. gruodžio 9 d. J. Šaulys ir A. Smetona kreipėsi raštu į Vokietijos valstybės sekretorių dr. Zimmermanną, kad būtų priimti lietuvių atstovai, kurie galėtų painformuoti jį apie Lietuvos padėtį ir jos rūpesčius, nes skelbiant Lenkijos nepriklausomybę, reichskancleris buvo pažadėjęs atsižvelgti ir į Lietuvos reikalus, bet ligi šiol nieko nedaroma (P. Klimas, Werdegang, p. 40-41). Į tai gruodžio 18 d. atsakyta, kad šiuo momentu jis neturįs laiko lietuvių atstovų priimti, bet užtikrina, kad kaizerinė valdžia Lietuvai rodanti dėmesį ir prašo lietuvių pageidavimus pareikšti Vyriausiajam Rytų karo vadui. Tada 1917 m. vasario 17 d. dr. J. Basanavičius, dr. A. Domaševičius, St. Kairys, A. Smetona ir dr. J. Šaulys kreipėsi į okupacinę Vilniaus - Suvalkų vokiečių valdžią tokiu raštu:
“Tam tikri įvykiai Varšuvoje, paskelbus Lenkų karaliją, ir kurie nuo to laiko ne be atgarsio ir įtakos pasiliko Lietuvoje, sukelia lietuviuose nerimą ir verčia žemiau pasirašiusiuosius pateikti Vokiečių valdžiai šį pareiškimą.
Jeigu Lenkų karalijos paskelbimas savo laiku Lietuvoje buvo sutiktas visai atviru palankumu, tai pirmieji naujai sukurtosios provizorinės Lenkų Tarybos žingsniai buvo tik tam nu-taikinti, kad lietuvių tautoje sukeltų atšalimo ir pasipiktinimo. Yra žinoma, jog pirmame dabartinio kronmaršalo p. Niemojewskio išleistame oficialiame provizorinės Lenkų Tarybos pareiškime tarp kita ko yra kalbama apie Lenkijos istorinę misiją, kuri reikalaujanti, kad Lenkijos sienos būtų išplėstos į visas nuo Rusijos atimtas ir tariamai į lenkus gravituojančias sritis. Apie tą pačią “istorinę lenkų misiją” kalba taip pat šių metų sausio 15 dienos išleistas tos pačios tarybos atsišaukimas į lenkus.
Apie kurias čia kalbama sritis, ne sunku įspėti, paėmus dėmesin visą lenkų akciją, kuri dabar varoma Lietuvoje. Kiek žinoma žemiau pasirašiusiems, minėtas atsišaukimas buvo pasiųstasiš Varšuvos taip pat į įvairias Lietuvos vietas ir buvo mėginama jisai paplatinti tarp žmonių.
Dabar vokiečių kariuomenės okupuota lietuvių gyvenama Neries ir Nemuno sritis kaip tik sudaro branduolį, iš kurio išaugo Didžioji Lietuvos Kunigaikštija. Tos kadai garsios valstybės tradicijos išliko gyvos tarp lietuvių ligi šių laikų ir taip pat dabar yra ne be įtakos lietuvių tautos ateities planų statyme.
Lietuva yra visiškai nelinkusi, kartą jungo nusikračiusi, antrą sau užsidėti, vis tiek koks jis bebūtų, lenkų ar koks kitoks. Jau tik dėl to negali būti kalbos apie lenkų misiją Lietuvoje, nes tautinio susipratimo įgijusi lietuvių tauta pati jaučiasi subrendusi savo likimą spręsti ir iš tikrųjų siekia sau valstybinio gyvenimo. Tik jisai gali Lietuvai laiduoti pilną savarankiškumą ir galimybės plėsti jos tautinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.
Lietuvių tauta neturi jokio palinkimo brautis į savo kaimyninių tautų teises, bet ji taipo pat reikalauja, kad jos tautinės teisės ištisai būtų gerbiamos ir nebūtų laužomos.
Atsižvelgdami į visa tai, apačioje pasirašiusieji yra įgalioti lietuvių tautos vardu griežčiausiai protestuoti prieš aukščiau minėtas niekuo nepamatuotas ir tautų apsisprendimo principui priešingas provizorinės Lenkų Tarybos aspiracijas, bet visų pirma prieš aneksijos planus, kuriuos ta taryba stengiasi realizuoti per atsišaukimus ar kitokiais būdais prieš lietuvių tautos interesus ir siekimus.
Pateikdami tą pareiškimą Vokiečių okupacinei valdžiai, mes drauge prašome jį perduoti Jo Karališkajai Aukštybei Vyriausiam Rytų Karo Vadui” (P. Klimas,Mūsų kovos dėl Vilniaus, p. 66).
Nesnaudė ir Lietuvos lenkai, kurie geriau mokėjo prieiti prie vokiečių, negu lietuviai. Vilniaus lenkai rašė Lenkų Tarybai Varšuvoje, kad Vilniaus ir buvusios Lenkijos Respublikos rytinės sritys būtų prijungtos prie Lenkijos karalijos, siuntė Lietuvos lenkai memorandumą ir Vokietijos reichskancleriui. 1917 m. gegužės 24 d. memorandume, kurį pasirašė 44 Lietuvos lenkai, iškeliama lenkiško gaivalo reikšmė Lietuvoje, nurodomi 1916 m. vokiečių vykdyto gyventojų surašymo lenkams palankūs duomenys ir gale pabrėžiamas unijinis Lietuvos lenkų noras: “Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti valstybėn su Lenkija, su kuria mūsų šalis (atseit, Lietuva) yra drauge tyrusi to paties likimo, tiek garbės ir pokylio metu, tiek kovoje ir vergovėje” (P. Klimas, Mūsų kovos dėl Vilniaus, p. 68-71).
Į šias lenkų pretenzijas lietuvių vėl reaguota ilgu motyvuotu kontramemorandumu: 1917 m. liepos 10 d. Vokietijos reichskancleriui išsiųstas memorandumas, pasirašytas išplėsto lietuvių būrio, pasivadinusio “lietuvių tautos atstovais” — dr. J. Basanavičiaus, A. Smetonos, A. Žmuidzinavičiaus, dr. J. Šaulio, kun. dr. J. Bakšio, kun. dr. J. Stankevičiaus, P. Klimo, dr. A. Vileišio, A. Gylio, A. Stulginskio Č. Landsbergio, kan. J. Kuktos, kun. T. Brazio, kun. A. Varno, D. Malinausko, kun. A. Petrulio, kun. V. Mirono, kun. J. Stašio ir kun. K. Ribikausko. Tame ilgame memorandume atremiami lenkų argumentai, pasisakoma dėl būsimų Lietuvos sienų ir pabrėžiama, kad “tik lietuvių tautai tepripažįstame teisę spręsti to krašto likimą” ir kad lietuviai “negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu. Tai lietuvių didžiausias geismas, istorijos tradicijų išugdytas, atgijančios gimtosios kalbos sustiprintas ir savosios tautinės kultūros supratimo pagrįstas. . . Lietuvių tauta yra praeityje tiek kovojusi dėl savo laisvės ir savarankiškumo, tiek daug smūgių prisikentusi, jog noras padaryti galą visoms savo kančioms tapo nebeįveikiamas ir neišdildomas. Jei šis karas, kurs ilgam laikui nulems tautų laimę, neatsižvelgtų į lietuvių tautos siekimus; jeigu jis atiduotų lietuvius svetimos tautos ar svetimos valstybės malonei ir tuo jau paliktų juos skursti svetimame junge, tai būtų padaryta neteisybė, kuri duotų Lietuvoje pamato nepaliaujamai kovai” (ištisinis vokiškas to ilgo memorandumo tekstas duotas P. Klimo dokumentų rinkinyje Werdegang, p. 48-58, o lietuviškas — P. Klimo darbe Mūsų kovos dėl Vilniaus, p. 71-80).
DIDIEJI 1917 METŲ ĮVYKIAI —LIETUVIŲ SEIMAS PETRAPILYJE IR VILNIAUS KONFERENCIJA
1917 m. vokiečių politika Lietuvos atžvilgiu dar nebuvo visiškai išryškėjusi. Ėmė rastis visokiausių planų. Čia grūmėsi tarpusavyje dvi nuomonės: iš vienos pusės — Katalikų Centras ir socialdemokratai, kurie, turėdami daugumą Reichstage, ėmė spausti vyriausybę, kad rytuose užimtiems kraštams būtų duota didesnė laisvė, net rėmė Lietuvos nepriklausomybės idėją, jei Lietuva sueitų į draugiškus santykius su Vokietija, o iš antros pusės — generalinio štabo politika, siekusi aneksuoti Lietuvą. Vokietijos užsienio reikalų ministerija svyravo tarp tų dviejų nusistatymų, krypdama kartais vienon, kartais kiton pusėn. Bet pagaliau ir vokiečių karinėse sferose kilo mintis sukurti Lietuvoje, panašiai kaip kad buvo padarę Kurše, vėliau ir Ukrainoje, vad. Patikėtinių Tarybą (Vertrauensrat), kuri būtų vokiečiams palanki ir dirbtų prie karinės valdžios jos naudai. Imta kalbinti Žemaičių vyskupą P. Karevičių, dr. J. Basanavičių, Ant. Smetoną ir kitus, bet niekas nesutiko būti tos vokiškai sukirptos tarybos nariais — visi griežtai reikalavo, kad būtų sudaryta pačių lietuvių rinkta tautos atstovybė, Lietuvos Taryba. Pagaliau vokiečiai nusileido. Prie tų vokiečių nuolaidų prisidėjo dar ir tas faktas, kad 1917 m. gegužės 27 - birželio 3 d. Petrapilyje posėdžiavęs lietuvių seimas pareikalavo nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Štai to reikšmingo nutarimo, paskelbto 1917 m. birželio 3 d., tekstas:
“Rusijos Lietuvių Seimas, sukviestas Petrapilyje 1917 m. gegužės 27 d. posėdžiuose nuo gegužės 27 d. iki birželio 3 d. svarstė Lietuvos politikos padėjimą ir žengdamas prie nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos, kurioje turi būti pripažinta visiems, be tautos ir lyties skirtumo, lygios primatinės piliečio teisės ir visiška tikėjimo laisvė ir atsižvelgdamas į tai,
1. kad prieš karą viena etnografinės Lietuvos dalis buvo Rusijos, o antra Vokietijos valdžioje;
2. kadRusijos Lietuva per šį karą veik visa užimta vokiečių kariuomenės;
3. kad jos klausimas todėl tapo tarptautinis ir bus rišamas Taikos Kongrese;
4. kad dėl užimtųjų per karą svetimos valstybės žemių yra nustatytos Rusijos Darbininkų ir Kareivių Atstovų Tarybos ir Laikinosios vyriausybės pripažintas ir visiems apskelbtas taikos principas— taika be aneksijų ir kontribucijų, leidžiant pačioms tautoms spręsti, ko jos nori;
5. kad išskirstytoms tarp kelių valstybių tautoms pripažinta Europos ir Amerikos demokratijų sudaryti vieną politinį kūną;
6. kad Lietuva iki XVIII šimtmečio pabaigai turėjo savo atskirą politikos gyvenimą;
7. kad esant šioms aplinkybėms, metas lietuviams įvykdyti senus politinės laisvės troškimus ir, remiantis apsisprendimo teise, aiškiai visam pasauliui pasakyti, kaip ji savo likimą apsisprendžia, —
nutarė:
1. Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė, nuolatiniai neitrali.
2. Jos neitralumas privalo būti garantuotas Taikos Kongreso.
3. Taikos Kongrese turi būti Lietuvos atstovai.
4. Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas”(Lietuva, 1952, nr. 1, p. 86-87).
Be to, Rusijoje jau buvo susidariusi Lietuvių Tautos Taryba, kuriai pirmininkavo Stasys Šilingas. Todėl vokiečiai jau nebegalėjo pasirodyti blogesni mūsų atžvilgiu už rusus ir leido lietuviams sudaryti Organizacinį Komitetą, kuris sušauktų Vilniuje konferenciją Lietuvos Tarybai rinkti. 1917 m. rugpiūčio 1-4 d. dr. J. Šaulio bute posėdžiavo Organizacinis Komitetas, kurį sudarė: kun. J. Staugaitis iš Panemunės, J. Smilgevičius iš Užvenčio, T. Daugirdas iš Kauno, St. Narutavičius iš Žemaitijos, A. Gineitis iš Tauragės, kun. J. Stakauskas iš Panevėžio, S. Banaitis iš Kauno, A. Povylius iš Radviliškio, kun. A. Šernas iš Švobiškio, kun. M. Simonaitis iš Punsko, kun. P. Turauskas iš Utenos, E. Okuličius iš Latvėnų, K. Jokantas iš Kalvarijos, kun. J. Katilius iš Smalėnų, kun. V. Mironas iš Daugų, kun. P. Dogelis, kun. J. Stankevičius, S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona ir P. Klimas iš Vilniaus. Taigi, kaip matome, Organizacinį Komitetą sudarė 18 žmonių iš provincijos ir 5 iš Vilniaus. Aptarus aktualiuosius klausimus ir nustačius darbotvarkę, nutarta sušaukti konferenciją Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Kadangi vokiečių okupacinė valdžia neleido daryti rinkimų, todėl atskiri komiteto nariai daugiausia patys parinko atstovus. Iš 33 okupuotos Lietuvos apskričių konferencijon pakviestų 264 atstovų atvyko Vilniun 222, iš jų 66 kunigai, 65 ūkininkai, 18 mokytojų, 8 advokatai, 7 gydytojai, 4 dailininkai, 2 redaktoriai, 24 įvairių kitų profesijų, 5 dvarininkai ir kt. (Lietuvos Aidas, 1918.1.19). Be to, iš Šveicarijos buvo atvykę kun. K. Olšauskas ir kun. J. Purickis. Su vokiečiais buvo sutarta, kad konferencijos posėdžiuose vokiečiai nedalyvaus. Kad pašaliečiai neįeitų į konferenciją, buvo sudaryta speciali lietuvių milicija. Konferenciją atidarė Lenkų teatre A. Smetona, garbės pirmininku išrinktas dr. J. Basanavičius. Prezidiumą sudarė: St. Kairys (socialdemokratas), kun. J. Staugaitis (krikščionis demokratas), kun. K.
Šaulys (krikščionis demokratas), J. Vileišis (liaudininkas) ir A. Smetona (Tautos Pažangos partija). Apsvarsčius daugelį klausimų, ypač liečiančių okupacijos vargus, priimtas šis nutarimas:
“Lietuvių konferencija, remdamos Lietuvos reikalais ir vadovaudamos visuotiniu lietuvių siekimu,— nutarė:
I. Laisvam Lietuvos plėtojimui reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis. Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
II. Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš Taikos Konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių Konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai yra normalinėse taikos sąlygose pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galima sueiti būsimajai Lietuvos valstybei, nepakenkiant jos savitam plėtojimos, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija”(Lietuva, 1952, nr. 1, psl. 87-88).
Vilniaus lietuvių konferencija 1917 m. rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu išsirinko ir Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų. Ją sudarė: 1. spaustuvininkas Saliamonas Banaitis (31 metų amžiaus), 2. gydytojas Jonas Basanavičius (66 m.),
3. teisininkas Mykolas Biržiška (35 m.), 4. studentas teisininkas Kazys Bizauskas (24 m.), 5. teisininkas Pranas Dovydaitis (31 m.), 6. inžinierius Steponas Kairys (40 m.), 7. teisininkas Petras Klimas (26 m.), 8. agronomas Donatas Malinauskas (48 m.), 9. kunigas Vladas Mironas (37 m.), 10. teisininkas Stanislovas Narutavičius (56 m., brolis Gabrieliaus Narutavičiaus, Lenkijos prezidento 1922 m.), 11. kunigas Alfonsas Petrulis (44 m.), 12. teisininkas Antanas Smetona (43 m.), 13. ūkininkas Jonas Smilgevičius (46 m.), 14. kunigas Justinas Staugaitis (31 m.), 15. agronomas Aleksandras Stulginskis (32 m.), 16. ekonomistas, dr. Jurgis Šaulys (38 m.), 17. kunigas Kazimieras Šaulys (45 m.), 18. teisininkas Jokūbas Šernas (29 m.), 19. bankininkas Jonas Vailokaitis (31 m.) ir 20. teisininkas Jonas Vileišis (45 m.). Dar buvo rezervuotos 5-6 vietos tautinių mažumų atstovams, bet paprašyti tarybon nėjo nei lenkai, nei gudai, nei žydai.
Rugsėjo 24 d. Lietuvos Taryba išsirinko penkių narių prezidiumą: pirmininką A. Smetoną (gavo 19 balsų), I vicepirmininką St. Kairį (19 balsų), II vicepirmininką kun. V. Mironą (13 balsų), I sekretorių J. Šaulį (19 balsų) ir II sekretorių P. Klimą (11 balsų), Pirmininkas liko tas pats iki 1919 m. balandžio 4 d., kada Antanas Smetona Valstybės Tarybos buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Iš A. Smetonos tarybos pirmininko pareigas perėmė Stasys Šilingas.
(Bus daugiau)
Vilnius 1917 metais
