LIETUVOS POLICIJA
KALPAS UOGINTUS
Jeigu nepriklausomos Lietuvos valstybės funkcijos II-jo Pasaulinio karo nebūtų buvusios sutrigdytos, Lietuvos policija šiemet švęstų 49-sius savo gyvavimo ir veiklos metus.
1918 m. X. 11 d. buvo sudarytas pirmasis ministerių kabinetas. Tuo metu krašte viešpatavo chaosas ir anarchiškos nuotaikos. Siautėjo demoralizuotos priešų kariuomenės likučiai, slankiojo “plienčikai” ir įvairūs vietiniai žmonės, ištroškę svetimo turto. Plėšė, kankino, prievartavo ramius krašto gyventojus, ypač ūkininkus. Naujoji vyriausybė net savo saugumui dar neturėjo organizuotos jokios ginkluotos jėgos. Nebuvo lėšų. Norėdamas, pirmiausia, apsaugoti valstybę nuo netvarkos, ministerių kabinetas ėmėsi kurti piliečių apsaugą (tada milicija vadinamą), kurios anksčiau organizuoti neleido okupacinė krašto valdžia. Reikėjo kurti visą administracijos aparatą ir savivaldybių organus. Jeigu susidariusių apskričių pirmaisiais piliečių apsaugos — milicijos vadais daugumoje buvo iš caro kariuomenės grįžę lietuviai karininkai, bei civiliniai įvairių profesijų žmonės, tai žemesniųjų tarnautojų kadrai buvo apverktinoje būklėje. Jų tarpe galėjome užtikti ir caro bei kaizerio policijoje (žandarmerijoje) tarnavusiųjų žemesniųjų pareigūnų, buvusių caro kariuomenės kareivių ir šiaip kaimų bei miestelių vyrų, be jokio tai tarnybai pasiruošimo, o nemaža jų mažaraščių ir net beraščių. Jų tarpe buvo ir abejingo beprisikeliančios naujam gyvenimui tautos idealams elemento, nemokančio lietuvių kalbos, net nelietuvių ir iš praeities turinčių neigiamų tarnybinių įpročių. Pirmieji milicijos pareigūnai uniformos neturėjo. Tik ant kairės rankovės ryšėjo baltą raikštį su įrašu: “MILICIJA”.
Kėdainių apskr., Šėtos nuovados policijos pareigūnai. Viduryje sėdi nuovados viršininkas— šio straipsnio autorius.
Ginkluoti jie buvo įvairiai: kas kokia berdanka, kas primityviu medžiokliniu šautuvu, kas revolveriu, pistoletu, kitas — kardu. Toks margas milicijos kadrų sąstatas ne tik nedarė išviršinio gero įspūdžio, bet negalėjo nė progresuoti. Neturėjo jis autoriteto ir gyventojų pasitikėjimo. Gyventojai juos vadino “Miliucija”, “Miliucininkas” ir nemėgo jų.
Tuo pat metu, 1918 m. pabaigoje, vokiečių kariuomenei besitraukiant, įkandin Lietuvon brovėsi Rusijos raudonoji armija. Pavojus buvo didelis. Ankstyvesnis vyriausybės manymas, kad Lietuvos niekas nepulsiąs ir, kad sienų apsaugai pakaks milicijos, pasirodė klaidingas. Vyriausybė skubiai pradėjo organizuoti kariuomenę. Beveik visi milicijos tarnyboje buvę lietuviai karininkai stojo kariuomenėn. Milicijoje jų vietas užėmė, dėl kokių nors priežasčių, kariuomenėn nepatekę karininkai arba civiliniai, buvę Vokietijos ir Rusijos prieškarinės policijos pareigūnai. Kiek vėliau milicijos tarnybon atėjo, dėl įvairių priežasčių anksti iš kariuomenės pasitraukę karininkai. Milicijos kadrai vis dar buvo silpni. Valstybės aparatui besikuriant, besitvarkant, visos šalies milicija, visais atžvilgiais (aprūpinimo, komplektavimo, instruktavimo), buvo centralizuota Vidaus Reikalų ministerijos žinyboje, Piliečių Apsaugos d-to vadovybėje. 1920 m. V. 20 d. buvo išelistas Milicijos įstatymas (Vyr. žin. Nr. 32) ir nuolat buvo leidžiama įvairūs vadovėliai, instrukcijos. Pradėta sistemingai kelti intelektualinį ir moralinį milicijos tarnautojų lygį. Buvo leidžiama oficialus laikraštis “Milicijos žinios”, kurias nuo 1924 m. pradžios pakeitė gana augšto (profesine prasme) lygio, dvisavaitinis, gražiai iliustruotas žurnalas “Policija”. Policiją redagavo “Mūsų Lietuvos” autorius, dipl. ekonomistas ir teisininkas Br. Kviklys. Policijoje bendradarbiavo ne tik visų laipsnių policijos pareigūnai, žymūs teisininkai, augšti karininkai, rašytojai, menininkai ir žurnalistai.
Nuo 1924 m. I. 15 d. milicija buvo oficialiai pavadinta policijos vardu. Lietuvos policija buvo tvarkoma karinės drausmės pagrindais ir vadinosi viešoji policija. Kraštą nuo įvairių išorinių ir vidaus priešų apvalius, krašto ūkiui ir valstybės reikalams sparčiai plintant, vien tik viešosios (arba tvarkos) policijos nebeužteko. Laipsniškai buvo tveriamos kitos, specialios paskirties policijos šakos: valstybės sienoms saugoti — pasienio; geležinkelių srityje tvarkai pa-
Zarasų nuovados policijos pareigūnai 1933 m. I eil. vid. nuovados viršininkas, šio straipsnio autorius.
laikyti, nusikaltimams aiškinti bei pasų kontrolei — geležinkelių; panašios paskirties — vandens kelių policija. Valstybės saugumo policija sekė ir aiškino—kovojo su įvairiu priešvalstybiniu elementu. Kovai su didžiaisiais nusikaltimais ir tarptautinio masto kriminalistais, banditizmu buvo — kriminalinė policija. Didmiesčiuose — Kaune ir Vilniuje, buvo dar raitosios policijos rezervai (būriai), kurie ypatingais atvejais padėdavo viešajai policijai tvarką palaikyti arba atstatyti. Prie miestų policijos nuovadų buvo specialūs valdininkai mažamečių nusikaltėlių reikalams; buvo ir taip vadinama “Doros Brigada”, kurioje tarnavo ir moteris policininkė. Teismuose palaikyti kaltinimą policijos iškeltose bylose buvo policijos valdininkai-teisininkai, kuriuos teisiamasis elementas “policijos advokatais” vadindavo. Jie jų labai nemėgo, kadangi jų kaltinami retai kada būdavo išteisinami.
Man geriausia yra pažįstama viešosios policijos darbo sritis. Lietuvos viešoji policija turėjo labai plačią kompetenciją ir labai daug darbo. Nebuvo valstybinės ar savivaldybės įstaigos su kuria nebūtų reikėję bendradarbiauti. Mūsų viešoji policija buvo vienodai ginkluota ir turėjo uniformą. Kitos policijos rūšys turėjo truputį skirtingą uniformą, o Klaipėdos Krašto policija turėjo visai skirtingą organizaciją, uniformą ir laipsnius. Viešoji policija laipsnių neturėjo; jos pareigūnai buvo tituluojami pagal užimamas vietas: apskrities policijos vadas, nuovados viršininkas, nuovados v-ko padėjėjas. Tik policininkai turėjo laipsnius, pav. vachmistras, vyr. policininkas, eilinis policininkas. Apskričių viešoji policija buvo subordinuota apskrities viršininko valdžiai. Policija sparčiai progresavo, nes atitarnavę kariuomenėje savanoriai-kūrėjai, viršilos, puskarininkiai ir kt. stojo policijos tarnybon. Buvę milicininkai, sistemingai, vieni dėl brandaus amžiaus, kiti dėl nepilno tinkamumo, buvo iš tarnybos atleidžiami. Iš naujai stojančiųjų tarnybon, be geros išvaizdos, nustatyto ūgio, svorio, amžiaus, gero regėjimo, klausos ir bendrai sveikatos, buvo reikalaujama geras raštingumas ir gera atestacija, o iš kandidatų į valdininkų vietas dar ir mokslo cenzas nemažiau progimnazijos kurso arba tolygus. Jau tarnaujantieji pareigūnai nuolat buvo mokslinami augštesniojoje policijos mokykloje bei prie mokyklos veikusiuose policijos specialybių kursuose. Policininkai būdavo mokslinami ir instruktuojami nuovadose. Pasižymėję gabumu, drausmin-gesnieji ir turį pakankamą mokslo cenzą būdavo komandiruojami į augš-tesniąją policijos mokyklą, kurią baigę avansuodavo į valdininkus. Nuo 1924-1926 m. ir vėliau, policijon nemaža stojo iš kariuomenės atsargon išėjusių karininkų. Tuomet policijos eilėse atsirado ne tik daug su augštesniuoju mokslu, bet ir su kariniu bei augštuoju mokslu valdininkų. Kaip mūsų policija nuo 1918 iki 1926 metų kokybės atžvilgiu pakilo, vaizdžiai rodo faktai, jog 1918-1923 metais, kaikurie buvę apskričių milicijos vadai, jei nebuvo iš tarnybos atleisti, tarnavo jau tik vyresniaisiais policininkais ... Nebepagrindo todėl, nuo 1929 m. XI. mėn. policijos valdininkų vestos kvotos įstatymu buvo prilygintos teismo tardytojų tardymams. Net ir kaikuriems vyr. policininkams, atskirais Apygardos teismų prokurorų leidimais, buvo suteikta teisės apygardos teismams teismingose bylose vesti tardymus.
Lietuvos policija neturėjo (kaip kad šioje šalyje yra) nė iš anksto nustatytų darbo valandų, nei laisvų dienų. Per ištisus metus dirbo po 24 val. paroje. Tam tikrais atvejais, net būdamas atostogose, Lietuvos policininkas privalėjo eiti pareigas. Alga, palyginamai, buvo nedidelė. Vaizdingumo dėliai pasakytina, kad policijos tarnyba pačių tarnautojų buvo charakterizuojama šitaip: įstojęs policijos tarnybon, viena koja atsistojai karste, kita — kalėjime. Šis apibūdinimas trumpas, bet vaizdingas. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu kovose su nusikaltėliais žuvo daugiau kaip 120 policijos pareigūnų.
Lietuvos policija gražiai tvarkėsi, mokslinosi ir savo darbo srityje buvo pasiekusi gerų rezultatų. 1932 m. birželio mėn. buvo įsteigtas Kaune policijos klubas, kurio skyriai buvo apskrityse. Palangoje klubas turėjo policijos tarnautojų sanatoriją. Klubas buvo gerai tvarkomas ir turėjo jau nemaža turto. Klubo vadovybė, klubo reikalams buvo investavusi 372,140 litų. 1940 m. klubą apiplėšė ir likvidavo bolševikai. Viešojoje policijoje, Klaipėdos kraštą prijungus, turėjome apie 2500 rinktinių vyrų.
Didžiajai katastrofai Lietuvą ištikus, 1940 m. pirmiausia buvo likviduota Lietuvos policija. Jos vietoje įsteigta “Liaudies Milicija”. Koks toje milicijoje buvo sutelktas elementas, visiems žinoma. Todėl apie ją ir nerašysiu. Pabrėžtina tik tiek, kad toji milicija uoliai padėjo NKVD tremti geriausiuosius Lietuvos sūnus ir dukras Sibiran.
Kaip gaila, — per virš 22 metus kruopščiu darbu sukurtas ir puikiai veikęs Lietuvos administracijos aparatas žiauraus okupanto bematant buvo sunaikintas. Lietuva buvo išprievartauta ir apiplėšta.
Vokiečiam Lietuvą okupavus, 1941 m., laikinoji Lietuvos vyriausybė, valstybės administracijos aparatą buvo atkūrusi. Nuo baisaus bolševikų teroro išlikusieji policijos tarnautojai, laik. vyriausybės pašaukti, grįžo į pareigas, bet vokiečiam Lietuvos laik. vyriausybę likvidavus ir įsteigus neva lietuvių savivaldos organus, Lietuvos policija buvo subordinuota vokiečių SS ir tvarkos policijos vadui, nacių generolui Lietuvoje. Vokiečiai tikėjosi iš lietuvių policijos pagalbos vykdant priespaudą ir išnaudojant Lietuvos gyventojus, bet labai apsiriko. Lietuvis policininkas, savo metu, išmokslintas ir patriotiniai Lietuvos kariuomenėje bei policijos mokykloje išauklėtas, kad ir vokiečių valdžioje būdamas, pasiliko ištikimas savajam kraštui, savajai tautai. Dirbo ne Reicho, bet Lietuvos labui. Apie visokius vokiečių žandarmerijos numatytus vykdyti aruodų “valymus”, gyvulių bei pašaro rekvizicijas, jaunų vyrų "medžiokles”, kratas ir t.t., lietuviai policininkai įvairiais būdais įspėdavo gyventojus ir todėl vokiečių žygiai baigdavosi nesėkmingai. Geštapas įįtardavo lietuvius policijos pareigūnus, areštuodavo juos, terorizuodavo, išsiųsdavo frontan, ištremdavo Reichan priverstiniems darbams, atiduodavo SS teismui, kuris dažniausia nuteisdavo mirties bausme. Tokiu būdu buvo nužudyta keliolika lietuvių policijos pareigūnų. Dėl tokių su vokiečiais santykių, lietuviams tarnauti policijoje pasidarė nebeįmanoma, o vokiečiai iš tarnybos neatleisdavo. Prasidėjo policininkų masiniai, ypač iš Rytinių Lietuvos apskričių, dezertyravimai. Tokių dezertyrų buvo užregistruota virš 500, nors faktinai jų buvo žymiai daugiau. Iki 1944 metų pabaigos lietuvių policijoje, įvairiose pareigose, tarnavo virš 7000 vyrų.
Nuo 1921 metų, nepriklausomos Lietuvos visų rūšių policija, turėjo savo metinę šventę — spalių 2 d. — Angelų Sargų — dieną. Tą dieną iš visos Lietuvos kampelių, rinktiniai mūsų policijos vyrai, puošniomis tarnybinėmis uniformomis, suvažiuodavo į laikiną krašto sostinę. Čia, katedroje, išklausydavo iškilmingas pamaldas, o po iškilmingų pietų policijos klube, žygiuodavo į ąžuolyną, kur vykdavo įvairių sporto šakų rungtynės ir žaidimai. Pabrėžtina, kad policijos eilėse turėjome geriausius šaulius, nekartą tarptautinėse šaudymo runktynėse laimėjusius pirmuosius prizus.
Iškilmingo policijos žygio su garsiu policijos orkestru priešakyje (kplm. Br. Jonušas), grojančiu nuotaikingus maršus, pasižiūrėti Laisvės Alėjoje susirinkdavo didelės žmonių minios. O kiek gėlių mergužėlės sumesdavo bežygiuojantiems policininkams po kojų! .. . žmonės mylėjo savo policiją — Angelus Sargus — didžiavosi ir gėrėjosi ja.
Lietuvos policija galutinai buvo likviduota 1944 metų spalių mėnesį. Dauguma buv. policijos tarnautojų, išvengusių ištrėmimo Sibiran ir nenukankintų, pasitraukė į Vakarus, išsiskirstė po visą laisvąjį pasaulį. Nemažas jų skaičius apsistojo Čikagoje. Čia jie turi įsteigę klubą — “KRIVULĘ”. Steigiant šį klubą nemaža pasidarbavo aukščiau minėtas rašytojas - redaktorius Br. Kviklys. Jau, berods 6 metai, "Krivūlės” valdybai sėkmingai pirmininkauja energingasis Povilas Dirkis.
Klubo narių tarpe yra neblogai plunksną valdančių vyrų. Spalių 2-sios proga, juos visus sveikinu ir linkiu nedelsiant prižadinti iš saldaus miego “Krivulėnų atsiminimų rašytojų komisiją”, kurios vardas nusako ir jos paskirtį. Buv. Lietuvos policijos tarnautojų atsiminimai kruopščiai surašyti ir gražiai atskira knyga išleisti būtų labai naudingas įnašas į mūsų valstybės kūrimosi memuarinę literatūrą. Tokia knyga yra ne tik pageidaujama, bet labai reikalinga.
Tad, vyrai, kas gali į darbą! Jeigu pavieniai kaikurie buvę policijos tarnautojai sugebėjo parašyti ir išleisti savo asmeninius atsiminimus (A. Neverdauskas, “Pajūriais—pamariais’ ’), nejaugi kolektyvui tas nebūtų įmanoma?. . .
