DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS

J. ŽILYS

(Pradžia sausio mėn. KARYJE)

Karaliaučiuje apgyvendino mus slėptuvėje, apklausinėj o, ir po trijų dienų, susodinę į traukinį, nuvežė į Litzmanstadt’ą (Lodz). Ten patalpino mokykloje, kurioje buvo rusų lakūnų belaisvių stovykla. Stovykloje radome dar tris lietuvius lakūnus: kpt. J. Vaičeliūną ir du puskarininkius pilotus. Kpt. Vaičeliūnas su pilotu psk. V. iš Siesikų buvo išskridęs žvalgyti, tačiau, nusileidę vokiečių pusėje, prie Zapyškio, pateko į nelaisvę. Psk. A., grįžęs iš Pabradės aerodromo, pasiėmė visą savo turtą į lėktuvą ir išskrido į Vokietiją. Skrido tol, kol pristigo benzino, sustojus motorui tūpė, aplaužė lėktuvą, tačiau pats išliko sveikas.

Lodzėje buvo žymiai blogiau, tačiau didelio bado dar nejautėme. Ten buvo daug rusų lakūnų, didelė dalis jų buvo apdegusių, nes rusų lėktuvai nukritę, daugumoje, užsidegdavo.

Keletą dienų kartu su mumis buvo vienas anglų lakūnas puskarininkis. Jis buvo pabėgęs iš belaisvių stovyklos, išalkęs pasigavo antį ir norėjo ją išsivirti, bet neturėjo degtukų. Vokietis, paprašytas degtukų, jį išdavęs ir jis, nors buvo jau netoli Šveicarijos sienos, buvo sulaikytas ir vėl grąžintas pas mus į stovyklą. Anglų belaisviai buvo traktuojami ir maitinami žymiai geriau. Pagautas anglų puskarininkis neklausydavo stovyklos prižiūrėtojų, tačiau, vokiečiai su juo elgėsi padoriai.

Vokiečiai blogai elgėsi su rusų ir lenkų belaisviais; žydus naikindavo vietoje, todėl jų nelaisvėje nebuvo, jei koks ir buvo, tai prisidengęs kita tautybe. Kartą rusų belaisviai išdavė kelis žydus vokiečiams. Jie gynėsi nesą žydai, o vokiečiai patikrinę ir radę neapipjaustytus, jų nešaudė.

HAMMELBURGE

Mažai tardę, po dviejų savaičių, mus nuvežė į Hammelburgą, netoli Wuerzburgo, ir patalpino rusų karininkų belaisvių stovykloje. Į Hammelburgą buvome vežami dengtame prekių vagone, kuriame jokių suolų nebuvo: stačių buvo prigrūstas pilnas vagonas. Maži langeliai vagono sienose buvo užkalti lentomis. Taip buvome vežami tris dienas. Joks gyvulys nebūtų taip išstovėjęs kaip mes: žmogus bėdoje daugiau pakenčia ir už gyvulį.

Stovykloje buvo apie 5000 rusų belaisvių-karininkų. Visi belaisviai buvome suskirstyti į tris atskiras stovyklas: ukrainiečių, gudų ir kitų. Mes buvome priskirti prie ukrainiečių. Su mumis kartu buvo šeši bolševikų armijos generolai. Apgyvendinti buvome buvusiose vokiečių kareivinėse. Viename gale gyvenome 19 lietuvių, antrame 11 estų ir 9 latviai. Kareivinėje lovos buvo dviejų aukštų. Visų lovų mes neužėmėme, todėl kurie neturėjo kuo užsikloti, vartojo laisvų lovų, medžių drožlių pripildytus čiužinius. Kadangi jau buvo rudens metas, todėl neužsiklojus miegoti buvo šalta. Jokios kitos patalinės vokiečiai nedavė.

Maistas stovykloje buvo labai blogas: rytą ramunėlių, be cukraus arbata; per pietus samtis sriubos neluptų griežčių, rečiau bulvių, arba džiovintų, kokių tai sunkiai sukramtomų ir nuryjamų žolių, kurias mes vadindavome kopūstais; vakare — 8 žmonėms kepaliukas duonos, kartais truputis marmelado ar margarino. Sriuboje jokių riebalų, nei mėsos nebuvo.

Pradžioje, kartą, nežinia kokiu būdu, sriuboje radau arklio gyslą, mėginau kramtyti — nepajėgiau, mėginau ryti — per didelis gabalas, tada išspjoviau į bliūdelį, nes buvau nutaręs daugiau nebevalgyti. Bliūdelyje tebuvo likę tik žemės ir truputis vandens. Pamatęs rusų karininkas paprašė jam atiduoti likutį, už tai sutiko išplauti dubenį, gavęs — bematant viską sutvarkė. Išbadėję rusai valgydavo rajone augančią karčią žolę, mes buvome kiek kantresni.

Rūkalų nebuvo duodama. Pradžioje rūkėme liepos žiedus, paskui ir jos lapus. Sunku buvo gauti ugnies, jei kas kur gaudavo, tai tada rūkydavo visa stovykla, užsidegdami vienas nuo kito.

Visi belaisvių lageriai buvo aptverti spygliuota vielų tvora. Iš vidaus prie tvoros buvo draudžiama prieiti arčiau kaip per metrą ir tas buvo atžymėta viela. Arčiau priėję būdavo nušaunami be įspėjimo. Išorės sargybiniai tyčia numesdavo nuorūką ir mėginusį ją imti nušaudavo. Taip nušautus mačiau tris rusų belaisvius. Į stovyklą, dviejų savaičių bėgyje, kasdien iš ryto, ateidavo vienas jaunas vokiečių kareivis - grandinis mušti belaisvių. Mušdavo metro ilgio lanksčių vielų pluoštu aptrauktu guma. Mušti gaudavo daugiausiai silpnieji, kurie nebegalėdavo pabėgti. Kai pavargdavo bemušdamas, eidamas pro mūsų kareivinę, girdėdavosi sakymas: “das ist fuer mein Herz” (tai darau dėl malonumo). Mūsų nemušdavo, nes mes stengdavomės nesimaišyti po kojų, be to, buvome parašę pasiaiškinimo raštą ir susikalbėdavome vokiškai. Mušami nei vienas nešaukdavo, nes išbadėjęs žmogus nustoja jautrumo. Atbunka ne tik jausmai, bet atrofuojasi kai kurie organai ir silpniau veikia protas. Išalkęs daug negalvoji, bet kurios kalbos tarp draugų sumažėjo. Dažniausiai stovėdavome pavieniui kur nors, ar gulėdavome. Nebuvo atsitikimo, kad kas mėgintų bėgti, ar pasipriešinti mušamas.

Rusų belaisvius varydavo dirbti, o mes, kaip susikalbą abiem kalbom, eidavome po vieną už vertėją. Einant į darbą, ant kelio rastą nuorūką, puldavo visi belaisviai kartu, už tai sargybiniai žiauriai mušdavo šautuvų buožėmis. Stebėjau, kad gavęs mušti, prie sekančios nuorūkos vėl puldavo pirmas. Darbas buvo toks: vieną dieną kasdavo apkasus, kitą dieną juos užversdavo, tokiu būdu darbo visada pakako. Į darbą eidavome ir dirbdavo labai iš lėto, sargybiniai šaukdavo greičiau dirbti, mes išversdavome rusiškai, o belaisviai sakydavo: duokite duonos — nėra jėgų. Vertėjas turėjo tokią privilegiją, kad sargybinis arčiau jo numesdavo nuorūką, taigi jis ją pasiėmęs galėdavo užtraukti dūmą, todėl vertėjais eidavo tik rūkantieji.

Vienas iš šešių buvusių rusų generolų mokėjo prancūziškai kalbėti. Per jį lagerio komendantas pranešė, kad yra daromi žygiai per Raudonąjį Kryžių dėl belaisvių šelpimo. Praėjus 10 dienų buvo gautas atsakymas, kad Stalinas belaisvių nepripažįsta, jis atsakęs, kad jo tikri kariai į belaisvę nepasiduoda. Visos mūsų viltys gauti nors parūkyti nuėjo niekais.

Kitų valstybių belaisviai gaudavo Raudonojo Kryžiaus pakietėlius ir būdavo pačių vokiečių geriau maitinami.

Visose vietovėse, kur mes tik buvome, rašydavome raštus apie mūsų padėtį ir patekimą į nelaisvę. Niekas nekreipė į tai jokio dėmesio. Hammelburgo lagerio komendantas pasakė, kad visi mūsų prašymai ir paaiškinimai bus skaitomi tik stovyklos ribose, toliau nebus siunčiami. Patarė mums laukti kol Hitleris išleis bendrą įsakymą, kaip elgtis su Pabaltijo tautų belaisviais.

Būtų galima buvę laukti, jei būtume geriau maitinami. Blogai maitinami belaisviai nustojo jėgų — nebegalėjo paeiti. Iš mūsų tarpo psk. A. buvo labai nusilpęs — nebegalėjo pastovėti patikrinimo metu. Buvome jį atidavę į stovykloje esančią ligoninę, tačiau greitai vėl atsiėmėme, nes ligoninėje jo porciją suvalgydavo patarnautojai, o jam visai nebeduodavo valgyti: sako, jis vistiek greitai mirs, gali ir nebevalgyti. Patikrinimų metu surėmę laikydavome jį, kad nenugriūtų. Iš rusų belaisvių irgi buvo daug tokių, kurie nebegalėjo paeiti, o roplinėdavo nušašę žemėje. Mūsų visų dienos buvo jau suskaitytos. Aš pats, pasilenkęs ir išsitiesęs, turėdavau pasilaikyti už ko, kad negriūčiau, nes akyse darėsi tamsu.

Laimei, išėjo mūsų laukiamas Hitlerio įsakymas paleisti Pabaltijo kraštų belaisvius. Įsakymas lietė tik mobilizuotus karius, todėl mes turėjome daug vargo, kol meluodami įrodėme, kad mes irgi mobilizuoti, o ne kariai iš profesijos, nes tolimesnis pasilikimas stovykloje reiškė mirtį badu.

GRĮŽIMAS IŠ NELAISVĖS

Išbuvę Hammelburge apie pusantro mėnesio, buvome sargybinių nuvesti į artimiausią geležinkelio stotį. Eidami kaikurie nešėsi nemažai savo turto, nes išvykstant, nors ir gerokai apvogti, čemodanai buvo grąžinti. Atstumas iki stoties buvo nedidelis, bet mūsų jėgos buvo menkos, todėl prašomi sargybiniai vis leido pailsėti. Keliu ėjo devynių metų vaikas ir nešėsi obuolių. Sargybinis, matydamas mūsų išbadėjimą, liepė vaikui duoti mums obuolius. Vaikas, matyti, taip buvo auklėjamas, ar mes jam baisiai atrodėme, kad vietoj duoti obuolius mums į rankas, metė juos ant žemės ir mes turėjome pasiimti nuo žemės.

Traukiniu keliavome penkias dienas. Išvykdami gavome visai kelionei maistą. Gavome kepaliuką duonos ir dėžutę pašteto dviems žmonėms. Pasidalinę su partneriu kpt. Vaičeliūnu duotą maistą, pradėjome valgyti. Dalį maisto abu norėjome palikti ateičiai, tačiau taip buvo skanu ir liko taip mažai, kad nutarėme pabaigti. Taip padarę neturėjome ko valgyti likusį kelionės metą. Tiesa, trečią kelionės dieną sustojome prie sietinių lauko, sargybiniui leidus, prisirovėme ir susinešę į vagoną, skaniai ir daug valgėme. Dėl to daugumas pradėjome sirgti, vaistų neturėjome, valgėme druską, kurios turėjome kiek pasiėmę.

Atvažiavę į vietą, nešėme ne tik savo turtą, bet ir likusius sietinius, nes nežinojome koks bus maistas naujoje vietoje. Atvažiavome netoli Karaliaučiaus į belaisvių paleidimo stovyklą. Joje buvo apie 800 lietuvių, 600 latvių ir 3,000 estų. Tarp lietuvių belaisvių buvo ir keliolika civilinių. Jų tarpe ir keletas bepročių, karui prasidėjus pabėgusių iš ligoninės. Vienas beprotis būdamas labai geras ir prašomas, atiduodavo savo maistą kitam bepročiui, vardu Augustinas, o pats mirė badu. Kartą Augustinas rinko mėšlo krūvoje už arklidžių ką tai ir valgė, aš jam pasakiau: “nevalgyk, mirsi”, jis man atsakė: “Jei toks geras, duok duonos”.

Kartą estai, radę mėšlyne kaulų, virė lauke sriubą. Praeinant pro juos net 20 žingsnių atstume smarkiai dvokė. Buvo ir tokių lietuvių belaisvių, kurie, nors buvo nusilpę, gavę duonos davinį, parduodavo ir krovėsi pinigus, kad parsivežtų namo.

Maistas paleidimo lageryje buvo kiek geresnis. Karininkai pietų sriubos pasiimti būdavo rikiuojami priešakyje voros ir prancūzai virėjai pripildavo jiems pilnus katiliukus, kas turėjo — tai ir du. Katiliuke tilpo 2,5 litro. Gavę ir du katiliukus sriubos, išvalgydavome ir vis nesijausdavome sotūs. Du mano draugai, suvalgę po tiek sriubos, ištino. Gydytojui patarus, tiek daug skysčio nebevartojo ir greitai pasveiko.

Paleidimo stovykloje mūsų labai nebesaugojo, nes žinojo, kad nebėgsime. Tuo pasinaudodami, estai belaisviai, vieną naktį, išlindę pro spygliuotų vielų tvorą, išvogė iš rūsių bulves ir išsivirę suvalgė. Tas buvo išaiškinta ir už bausmę, sekančią dieną, jiems nedavė sriubos, o pietų metu visus išrikiavo ratu ir liepė bėgti, gulti, keltis ir vėl bėgti. Mums ir latviams tą dieną davė dvigubai sriubos.

Paleidimo stovykloje išbuvome ilgiau kaip mėnesį. Čia iš naujo buvome tardomi ir paleisti grupėmis buvome vežami į įvairias vietas. Aš grįžau su grupe važiuojančių į Šiaulius.

VĖL SAVO TĖVYNĖJE

Įvažiavę į Lietuvą, tuojau pajutome, kad esame savajame krašte. Sustojus traukiniui Kretingoje buvome žmonių pavaišinti kiaušiniais, obuoliais ir, svarbiausia, gera lietuviška duona. Valgėme bijodami, nes išbadėjęs saiko neturi, tačiau niekas nesusirgo, o susirgę pasveiko.

Atvažiavę į Šiaulius, buvome patalpinti Šiaulių kalėjime. Jame buvo daug išbadėjusių rusų belaisvių. Kalėjimo kambariuose buvo trijų augštų iš lentų sukaltos lovos, langai iš apačios buvo užkalti. Taip buvo padaryta bolševikams valdant Lietuvą. Blakių kambariuose buvo tiek daug, kad apsiginti nuo jų nebuvo įmanoma. Savo rūbuose nemažai turėjome ir kitokių gyvių. Sulipę ant trečio augšto lovų mušėme skaitydami. Tačiau, reikia pasakyti, kad nors taip darėme ištisas tris dienas būdami kalėjime, jų nei skaičius nei dydis nemažėjo. Matyt, “gražiai” atrodžiau, kad atėjusi aplankyti žmona manęs nepažino ir tik prakalbėjus iš balso atpažino.

Po trijų dienų 1941 m. spalio 9 d., gavę paleidimo dokumentą, buvome paleisti. Paleidimo lape buvo pažymėta, kad už veikimą prieš vokiečius, ar kitokį prasižengimą padarius, gresia mirties bausmė.

Taip baigiau dienas kariuomenėje, ištarnavęs 12 metų.

UŽBAIGOS VIETOJE

Galas atsiminimų yra liūdnas, nes tėvynę, prieš mūsų norą, pavergė svetimos galingos valstybės; tačiau, dešimtmetis praleistas Lietuvos kariuomenėje yra gražiausias mano gyvenime laikotarpis. Gaila, jis buvo trumpas, kaip trumpas buvo visas nepriklausomybės gyvavimo metas. Nelemta mums buvo džiaugtis savo tėvynėje. To, palygintu trumpo gyvenimo Lietuvoje neatstos joks kad ir prabangesnis gyvenimas išeivijoje. Čia lietuvis negyvena, o tik skursta.

Jaunoji karta, neturėjusi progos gyventi savo tėvynėje, greičiau pripranta ir prisitaiko prie šio krašto gyvenimo, tačiau tas nesudaro ir jiems tikrojo džiaugsmo — jų džiaugsmas yra paukštelio, išaugusio narvelyje.

Kaip čia mokyklose bebūtų stengiamasi nuslopinti tikroji tėvynės meilė, norint išauginti savo krašto tautietį, niekuomet jiems nepasiseks to atsiekti, nes žmogaus prigimties pakeitimas ne jų valioje. Posakis — kur gimęs, ten tavo tėvynė — yra apgaulingas melas, nevertas dėmesio. Mišrios vedybos irgi nieko nepadės, liks tik mišrainė, neduodanti šeimyninės laimės nei vedusiems, nei naudos valstybei.

Nesveikas rungtyniavimas dėl turtų, išnaudojant vienas kitą, niekuomet nebuvo jaučiamas Lietuvoje. Ten daug laimingesnis jautėsi žmogus, kad ir skurdžiau gyvendamas. Prabanga nevisada yra teigiamas veiksnys žmogaus gyvenime. Sparta, nenormalus — įtemptas rungtyniavimas išvargina, sunervina žmones, todėl čia tiek daug nesveikų ir nenormalių žmonių.

Trokštu, pasikeitus aplinkybėms, sugrįžęs į savo tėvynę, ramiai užbaigti šios žemės kelionę, o jaunajai kartai linkiu ten nuvykus pajusti tikrosios tėvynės globą, meilę ir normalų gyvenimą.

(Pabaiga)