BIRŽELIO NAKTYS

Vytautas Raulinaitis—NUSKRIAUSTIEJI (metalas)    R. Kisieliaus nuotr.

JONAS MIŠKINIS

Vieną naktį į Garbų pirkios langą kažkas pasibeldė. Garbienė greit užsimetė kailinius ir išskubėjo prieangin.

—    Kas ten? —ji garsiai paklausė.

—    Atidaryk duris, daug neklausinėjusi, — iš kiemo atsiliepė nepažįstamas balsas. — Čia svečiai pas jus atvažiavo.

—    Kokie svečiai? — Garbienė nustebo. — Aš tamstų nepažįstu — gal ne ten pataikėte?

—    Gerai pataikėme! — atsiliepė piktas ir aštrus balsas. — Leisk greičiau!

—    Kaip leisiu, kad nežinau, kas esate, — Garbienė vis spyrėsi.

—    Girdi, boba!? — vienas kaž kuo stukterėjo sienon. — Jeigu dar ilgiau mūsų neleisi ir kamantinėsi — duris išlaušime.

Garbienė virpančiomis rankomis atrakino duris, ir prieangin įsiveržė trys enkavedistai.

—    Kur tavo sūnus Gediminas miega? — piktai paklausė enkavedistas.

—    Taigi, miega, — nesuprato Garbienė klausimo. — O kam jo reikia tokiu vėlu metu?

—Ar tu kvaila ar proto nustojusi? — suriko enkavedistas. — Nieko nezaunijus greičiau pasakyk, kur Gediminas miega!

—    Gediminas. . . Mano sūnus... — Garbienė krūtinėje dieglius pajuto. — Jis daržinėj ant šieno miega. Jeigu labai reikia, aš jį prikelsiu ir čia pašauksiu.

—    Mes patys prisikelsime, — vienas enkavedistų ironiškai nusišypsojo.

Bematant visi trys enkavedistai įsirioglino į daržinę ir nuo šieno nutempė Gediminą.

Taip staigiai ir netikėtai užpultas, Gediminas pradžioje nesusigriebė nė ką sakyti.

—    Prisipažink geruoju — turi banditams (partizanams) atsišaukimų? — pirmas buvo enkavedistų klausimas.

—    Ne, tokių neturiu, — Gediminas griežtai atrėžė.

—    Tai nenori prisipažinti? — suriko įtūžęs enkavedistas.

—    Kaip prisipažinsiu, kad nieko draudžiamo neturiu. Turiu tik studijų knygas ir mokslinę literatūrą.

—    Mes atvykome pas jus šio to pajieškoti, — enkavedistų vyresnysis išsiėmė iš kišenės ir patiesė ant stalo štabo įsakymą Garbų vienkiemyje padaryti kratą.

Krėtė ilgai ir nuosekliai. Išgriozdė pirkią, išjieškojo kamarą, aplandžiojo tvartus, tačiau nieko draudžiamo nerado. Kratos metu visa Garbų šeima buvo suvaryta į vieną kampą. Garbienė nusigandusi tirtėjo, lyg epušės lapelis. Ji, veidą skarelėn įkniaubusi, verkė ir meldėsi, jog Dievas vienintelį jos sūnų gelbėtų. Gediminas, taip netikėtai užkluptas, pradžioje jaudinosi, enkavedistams įtikinėjo, kad nieko draudžiamo neturįs ir jokių ryšių su partizanais nepalaikąs, bet paskum nurimo. Jis viską apsvarstė, pergalvojo ir priėjo išvados, jog gali būti ramus: paskutinius partizanų laiškus ir atsišaukimus į gyventojus dar prieš dvi savaites paežerės pakrantėje giliai užkasė, ir tos slėptuvės nė pats raguotasis negalėtų atrasti.

Tris valandas pakratę, du enkavedistai atėjo pirkion ir vėl ėmė tardyti Gediminą. Tuo metu subildėjo prieangio durys ir į pirkią įbėgo vyresnysis enkavedistas. Jo veidas džiaugsmu švietė, akys piktai spindėjo.

—    Štai, draugai, — jis metė ant stalo ryšulį kažkokių spausdintų lapelių. — Pagaliau sučiupome paukštelį ... Kaip gudriai paslėpta — tvarto pamatų akmenyse suradau.

Šis eknavedistų radinys Gediminą nepaprastai nustebino, nes jis žinojo, jog tvartuose niekad nieko neslėpė.

Sakeisi nieko neturįs, o matai, ką sumedžiojome —enkavedistas piktai nusišypsojo ir pirštu bakstelėjo į popierius. Gediminas arčiau priėjo, pasilenkė ir ėmė žiūrėti į radinį. Kažkoks laikraštis, kurstomieji atsišaukimai, keletas brošiūrų, ne, jis tokių raštų niekad nėra matęs.

—    Iš kur juos gavai? — piktas, rūstus klausimas.

—    Čia yra baisi provokacija: šiuos visus popierius aš pirmą kartą matau, — sujaudintu balsu tarė Gediminas.

—    Provokacija! — enkavedistas išsišiepė, lyg medžioklinis šuo.

Krėtikai stropiai suskaičiavo “rastuosius popierius”, surašė protokolą ir liepė Gediminui pasirašyti.

—    Ne! Gediminas atstūmė protokolą. — Visa, ką jūs čia surašėte yra šlykščiausias melas ir neteisybė. Aš dar kartą tvirtinu, kad nežinau, kieno ir iš kur tie popiergaliai atsirado.

— Nemeluok šunie! — vyresnysis enkavedistas pašoko, užsimojo kumščiu, tačiau, žvilgterėjęs į ašarojančią Garbienę, ranką nuleido. Enkavedistai įsakė Gediminui tuojau apsirengti ir uždėjo jam ant rankų geležinį pantį kaip didžiausiam nusikaltėliui.

Tada vargšė motina puolė enkavedistams po kojų ir, sunėrusi rankas, maldavo:

—    Nevežkit, palikit — jis visiškai nekaltas. Pasigailėkite manęs.

—    Neverk ir neprašyk mama, — sūnus stengėsi raminti. — Aš nekaltas, greit mane paleis. Nemaldauk tų šunų, mama . . .

Motina, sūnaus žodžių paklausiusi, pasitraukė, bet, kai sūnaus rankas ėmė rakinti, ji vėl puolė prie enkavedistų:

—    Susimildami, nedėkit pančių ... Jo rankos tokios plonos švelnios — geležis kruvinai nugrauš ... Jis nekaltas — pasigailėkit, pasigailėkit!

Kai enkavedistai, nepaisydami motinos prašymo ir maldavimo, Gediminą išvedė iš pirkios ir įsakė sėsti į sunkvežimį, motina dar kartą puolė prie savo mylimo sūnaus, apkabino jo galvą ir skausmo smaugiamu balsu šnabždėjo:

—    Sūneli, sūneli. . .

Norėjo dar ką tai sakyti, tačiau enkavedistas priėjęs atgalia ranka motiną nuo sūnaus atstūmė. Ji tada nieko nesakė, nieko nemaldavo, tik karštos ašaros ritosi raukšlėtais skruostais, tiško ant geležinių pančių, vilgė sūnaus sukaustytas rankas...

Enkavedistai įstūmė Gediminą į sunkvežimį ir išvežė nežinion.

Dabar Gediminui paaiškėjo, kad buvusis jų bernas bus jį įskundęs ir pakišęs po tvarto pamatais įvairių kurstomų prieš okupantus bolševikus atsišaukimų. Tylus, dantis sukandęs, surakintomis rankomis sėdėjo jis sunkvežimyje ir vežamas, tėviškės laukuosna žvelgdamas, pagalvojo: — Pradėjau studijuoti universitete Vilniuje, o dabar važiuoju į Sibiro taigas mirti... Ši mintis buvo tokia baisi, tokia nepaprastai skaudi, jog jis užmiršo ir tą įskundėją ir nuolat tik kartojo: pradėjau studijuoti universitete . . .

Vieno tik negalėjo užmiršti, vienas baisus atsiminimas draskė jo širdį: motinos ašaros ir baisus sielvartas atsisveikinimo metu . . .