PASKUTINIS LIETUVOS KARO AVIACIJOS SPORTINIS LAIMĖJIMAS
(Iš atsiminimų)
J. SELIOKAS
Sportas Lietuvos kariuomenėje buvo būtinybė karių fiziniam pajėgumui kelti. Tam tikslui kasdieninėje karių užsiėmimų programoje buvo įvesta fizinio lavinimosi mankšta.
Karo aviacijos vadovybė, norėdama apsaugoti lakūnus nuo fizinio suglebimo, įvedė privalomą kasdieninę mankštą net karininkams iki kapitono laipsnio imtinai. Aviacijos kariai sportavo įvairiose sporto šakose. Turėjo nuolatines futbolo ir krepšinio komandas, kurios būdavo kartais labai stiprios.
Šiame straipsnelyje noriu trumpai atpasakoti, kaip Lietuvos karo aviacijos futbolininkai, 1940 metais, Rygoje, laimėjo “Pribovo” taurę su tarybiniu įrašu ir raudona penkiakampe žvaigžde. “Pribovo”, tai rusiškų žodžių santrumpa, reiškia Pabaltijo kariuomenės suskirstymą apygardomis, specialioms sporto varžyboms pravesti.
Bolševikų kariuomenės vadovybė padalino visą Pabaltijį į 64 sporto apygardas ir pavedė joms sudaryti po vieną futbolo ir krepšinio komandą. Lietuva sudarė tiek apygardų, kiek Latvija ir Estija sudėjus kartu. Komandos buvo sustatytos kariuomenės daliniuose ir daugumoje susidėjo iš tautinio elemento. Buvo taip pat keletas ir grynai rusiško sąstato komandų. Žaidėjų tikrinimas dėl “kilmės” buvo labai griežtas — pagal patvirtintus sąrašus. Tad skolinimas žaidėjų iš kitur, iš viso, buvo neįmanomas.
Dauguma mūsų žino, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienam pulką, arba atskirai stovinčiame dalinyje, būdavo futbolo arba krepšinio komandos. Kai kurios prieš bolševikų okupaciją buvo labai stiprios, tiesiog, nenugalimos.
Okupacija iki minimų varžybų tebuvo vos pusmetį trukus, tačiau sportininkus, politiniais valymais, jau spėjo gerokai praretinti.
Varžybų laikas apygardose buvo ribotas, todėl tarpusavyje buvo žaidžiama vieno minuso sistema, t. y. komandos, pralaimėjusios nors vienas rungtynes, varžybose daugiau nedalyvaudavo. Laimėjusios, vėl rungėsi tarp savęs, kol, pagaliau, į pusiau finalą pateko po 4 futbolo ir krepšinio komandas.
Tarpapygardinėse varžybose Karo aviacija turėjo vienas originalias rungtynes, kur bolševikams įkirto 11 įvarčių, negaudami nė vieno įvarčio patys. O Karo mokykla ten pat sužaidė krepšinį santykiu 101:1 lietuvių naudai.
Varžybos apygardose baigėsi. Iš Lietuvos į pusiau finalą pateko po dvi futbolo ir krepšinio komandas. Jų tarpe Karo aviacija laimėjo futbolą, o Karo mokykla krepšinį.
Kapitono Jono Vabalo ir rusų leitenanto lydimos, šios keturios komandos išvyko į Latviją, nes baigminės varžybos turėjo įvykti Rygoje. Taigi, finalui suvažiavo net 8 komandos.
Didžiulis Rygos sporto stadijonas skendėjo raudonų vėliavų jūroje. Tribūna buvo ypatingai išgražinta ir matėsi, kad visai rimtai pasiruošta šventei. Bet, kaip tyčia, stadijonas buvo kaip iššluotas — nesimatė jokio žiūrovo.
Bolševikai — šios šventės organizatoriai, manydami, kad kariuomenės sportininkų susitikimas buvo nepakankamai išreklamuotas, rungtynes atidėjo kitam savaitgaliui. Bet ir tuomet stadijonas buvo ir vėl tuščias. Mums buvo aišku, kad latviai ignoravo bolševikų suorganizuotas sporto varžybas, nors jose dalyvavo ir patys latviai. Šį kartą bolševikai jau buvo pikti, kad niekas nesidomėjo tokiu “rimtu” dalyku.
Pagaliau, šeštadienį įvyko pusiau finalinės, o sekmadienį — ir pačios finalinės rungtynės. Futbolo finale susitiko Lietuvos Karo aviacija su bolševikais, o Karo mokykla su latviais.
Krepšinis buvo sužaistas be ypatingų nuotykių, ir Karo mokykla lengvai laimėjo taurę. Futbolas, gi, praėjo labai triukšmingai. Bolševikai pradžioje žaidė korektiškai. Bet, kai tik gavo pirmą įvartį, pradėjo taip spardytis, kad netrukus aviacijos vartininką iš aikštės išnešė negrįžtamai. Tuojau po to apspardė ir antrą žaidėją. Lietuviai liko aikštėje žaisti su 9 žaidėjais, nes atsarginiais pakeisti trūkumą neleido.
Bolševikų majoras, vyriausias rungtynių vadovas, sustabdė žaidimą ir pareikalavo teisėją, taip pat rusą, griežčiau teisėjauti. Pasėkoje to, teisėjas netrukus išvarė iš aikštės vieną savųjų žaidėjų. Įtempimas aikštėje šiek tiek sumažėjo, bet šiurkštus žaidimas paliko. Nesunku buvo jausti, kad šiurkštumas kilo iš vienų kitiems neapykantos, juk aikštėje kovojo lietuviai su bolševikais. Nežiūrint tolimesnio mūsų protesto dėl žiauraus žaidimo, teisėjas ir vadovai visai nereagavo. Rungtynės baigėsi, rodos, 5:3 lietuvių naudai.
Po finalinių rungtynių visi sportininkai kartu su palydovais išsirikiavo prieš tribūną, kur ant stalo stovėjo dvi taurės ir daug puokščių gėlių. Lietuvos Karo aviacija ir Karo mokykla gavo taures, o visiems kitiems atiteko gėlės, kurias, ypatingai bolševikai, ne mielai priėmė, bet elgėsi kaip su šluotomis, vanodami vieni kitiem nugaras.
Man, Karo aviacijos sporto vadovui, o kartu ir žaidėjui, teko maloni pareiga parvežti taurę Lietuvon ir ją įteikti savo viršininkams. Tuo metu dar buvęs Karo aviacijos viršininku, gen. A. Gustaitis, priimdamas taurę, pastebimai susijaudino, kad lietuviai kariai buvo pranašesni už bolševikus. Tarp kitko, jis teiravosi, kur būtų geriausia vieta tai taurei laikyti. Ar padėti ją Karo muzėjun, ar perduoti ją tautinei eskadrilei, kuri tuomet stovėjo prie Ukmergės, o pati Lietuvos Karo aviacija buvo likviduojama. Kur toji taurė, galiausiai, buvo padėta, man nėra žinoma, nes netrukus buvau paleistas atsargon.
