NEPAMIRŠTAMASIS DAILININKAS
Mano atsiminimai apie Petrą Rimšą ir tą svarbų laiką
DR. JONAS REMEIKA
Nuostabi ir patraukli asmenybė. Mūsų dailininkų tarpe jis yra šulas. Ne tik tėvams Petras buvo džiaugsmas ir žvaigždė, bet ir tėvynei.
Neturtingų tėvų sūnus būdamas, motinėlės pamokytas lietuviškai, Patras Rimša lanko tik pradžios mokyklą, kurioje tuomet rusiškai temokė. Turėdamas iš mažens didelį palinkimą menui, 17 m. amžiaus sulaukęs, kaip anas pasakų bernelis, Petras iškeliauja į pasaulį. Mokosi Varšuvoje, Paryžiuje, Krokuvoje, Italijoje, Petrapilyje ir Berlyne.
Spaudai iškovojus laisvę 1904 metų gale, jis rūpinasi Lietuvos Dailės draugija, kuri įsikūrė 1907 m. Tuo reikalu vyksta į Ameriką ir renka aukas.
Jau prieš Didįjį karą jo vardas buvo plačiai žinomas. Mes mokiniai pasiimdavom Šiauliuose iš savo kuopelių bei švietimo draugijų naudingų knygučių kaimui ir platinom per atostogas; taip pat ir Lietuvos Dailės draugijos atvirukų, kurie vaizdavo kaimo dailę, arba mūsų menininkų kūrybą, pav. Žmuidzinavičiaus, Zikaro ir kitų. Taip pat ir Rimšos. Kiekvienas stengdavomės žmonių labui kuodaugiausia jų išplatinti. Pasipelnyti niekas negalvojome.
Arčiau pažinti Petrą Rimšą teko tik po pirmojo Didžiojo karo. Tada buvo neramūs laikai, tačiau dvelkė išsilaisvinimo viltimi. Lietuva jau iš seno buvo šalis, kur Vakarų ir Rytų bangos susiremdavo. Todėl šis karas ypatingai nusiaubė mūsų kraštą. Visur skurdas į akis žiūrėjo. Sugrįžę žmonės į apleistas vietas pastogės nerasdavo ir jokio gyvulio. Tūlas, įsirausęs pakrantėj ir pasidaręs pastogę, manėsi kaip toliau gyventi. Vis dėlto pakilia dvasia jaunas ir senas triūsė ir tikėjo, kad audrai nurimus saulutė Lietuvai nušvis.
Nebaigusi mokslo jaunuomenė turėjo darbo visose srityse: tai kariuomenėje, tai mokyklose ar kitose valdžios įstaigose ir visuomenės draugijose. Be to, ir sienos vykti į Vakarus studijoms buvo uždarytos iki 1919 m. gruodžio mėnesio. Karo pabaigoj tik keliems pasisekė išvykti iš Petrapilio per Švediją į Šveicariją.
Daugiausia studentų pasirinko studijoms Berlyną. Viena, arčiau buvo, antra, universitetas ten tuomet pasižymėjo mokslo vyrais. Vokiečiai ne veltui prisimena šį laiką kaip Berlyno universiteto žydėjimo laikotarpį. Be to, maloni buvo studijuojantiems ir mūsų, ką tik įsikūrusios, pasiuntinybės globa.
Mūsų pirmasis pasiuntinys dr. J. Purickis, kuris 1919 m. parašė Šveicarijos Friburge įdomų mokslo darbą apie reformacijos išsiplėtimą Lietuvoj, mumis rūpinosi, kur galėdamas. Kam trumpa buvo, leisdavo patarnauti pasiuntinybėj, arba dykai važiuoti per atostogas į Lietuvą diplomatiniu kurjeriu. Pasiuntinybės rūmai mums buvo užuobėgos vieta. Kartą net visą mūsų būrį pakvietė pasėdon, kur linksmai praleidom vakarą, šeimininkaujant pasiuntinybės raštininkei tilžietei Jagomastaitei. Deja, jos visa šeima nacių laikais pabėgusi į Vilnių iš Tilžės, tragiškai užbaigė gyvenimą.
Tai čia, tai ten, mes dažnai susibėgdavom. Valgyklose, studentų susirinkimuose, sekmadieniais iškylose. Ypatingai mėgdavome gražų Grunewaldo pušyną ir jo pakrantes palei ežerą. Šiais atvejais teko susitikti su Rimša.
Iš vieno anų laikų (1920 m.) vaizdo Grunevalde matau visą būrį jaunuomenės. Beveik trisdešimt. P. Karvelis — vėliau finansų ministeris, V. Didžys — gydytojas, P. Grajauskas — banko direktorius, J. Sakalauskas — Tautų Sąjungoj atstovas, K. Binkis — poetas, E. Jatulis — Tilžėje ir Charbine konsulas, J. Talat-Kelpša —operos dirigentas, Jonuškaitė — dainininkė, J. Mackevičiūtė — gydytoja, Orintaitė, Pajaujis, Butkų Juzė — poetas. Ir taip toliau. Jaunimo vidury svečias iš Kauno Raudonojo Kryžiaus pirmininkas dr. Alekna.
Aplamai mūsų viršūnės atvykę Berlynan mėgdavo su mumis pabendrauti, jei tik jiems savaitės gale atlikdavo laiko. O mums buvo įdomu ir naudinga arčiau pažinti mūsų viršūnes, pav. buvusį rusų dūmos (parlamento) plačiai žinomą atstovą kun. Laukaitį, Martyną Yčą. . .
Deja, šitą moksleivių girelę gerokai laikas išskynė ir išblaškė po visą pasaulį ...
Nedažnai tekdavo matyti augštą, tęvą, kruopštų Rimšą. Jis visuomet palikdavo malonų įspūdį. Ramus, švelnus, gerai nusiteikęs. sąmojingas, paprastutis. Saugok Viešpatie, ne girtinas, ne koks pasipūtėlis, nors ir visą pasaulį buvo apsukęs! Atvirai išdroždavo apie save ir ką kur ne taip padaręs, kaip reikėjo. Kaime augo, kaimu didžiavosi ir mylėjo išlikusį lietuvių būdą. Atrodė lyg būtų žmonių pamėgtas Strazdelis.
Štai, pasakoja vienas jo draugas pristato jį kaip jauną menininką, rodos, kunigaikščio Oginskio rūmuose Varšuvoje. Menė pilna svečių. Jis dar neįpratęs sukinėtis po parketus. O ponių galybė. Jis kiekvienai kinku-linku — ir į ranką pakšt. Jo draugas iš kantrybės išėjęs, sako jam į ausį: “Na, ganės”.
Nors Rimša ir daug po pasaulį blaškėsi, tačiau savo motinėlės nepamiršo. Tuomet buvo gramofonas madoje. Įsigijo ir jis. Po nekurio laiko ir antras atsirado. Į juokaujančius rimtai pažvelgė: jis norįs savo motinėlei kaime malonumą padaryti. Ją, senutę, palinksminti . . . Bet po Kalėdų, žiūrim — mūsų Rimša sugrįžta su gramofonu. “E”, sako, “mamytė, išgirdusi muziką, nuliūsta ir apsiverkia ... Negu mano toks noras buvo? Ėmiau ir parsivežiau”.
Nors atsidėjęs dirbo, bet laikė sau garbe ir nepraleisdavo progos iškelti savo tėvynę. Kartą mums pasakojo apie menininkų kaukių vakarą Berlyne, Jis skraidėsis po menę kaip Lietuvos bernelis, su saldainių pintinėle. Už tą sumanią mintį gavo premiją. O mums tai nutylėjo. Tik paskiau sužinojom. Kaip gi kitaip:, juk tai buvo mūsų kuklus Rimša, o ne kas kitas . . .
Vieną sykį keliese klausėme vokiškos paskaitos su vaizdais apie Klaipėdos krašto gražią kaimo dailę. Šalia manęs sėdėjo senyva sidabro plaukais ponia. Išgirdus lietuviškai kalbant, prasitarė: jai būtų įdomu arčiau pažinti mūsų kalbą, o gal ir aš norėčiau geriau pramokti vokiečių kalbos. Mes, maž visi, silpnai vokiškai mokėjom. Šiokiu ar kitokiu būdu jos mokėmės, nes nelengva buvo studijuoti. Todėl mielai sutikau. Tai buvo Ida Altmann Bronn. Rašytoja, demokratė, daug nusimananti muzikoje ir šiaip meno srityje. Anksčiau gyvenusi Karaliaučiuje. Pasakojo, kad prie Karaliaučiaus kaime girdėjusi dar lietuviškai kalbant. Jos džiaugsmui vėliau išverčiau man jos padovanotos knygutės vienas eilutes ir pasiunčiau Amerikos laukraščiui “Vytis”.
Mūsų pasiuntinybė paruošė šaunų vakarą, pirmą festivalį, norėdama supažindinti augštus berlyniečius su mūsų dainininkais. Svečių tarpe buvo ir ši ponia su savo vyru inžinierium. Be operos dainininkų pasirodė ir Jonuškaitė, dar tuomet mokinė. Koncertą užbaigė mūsų dainos žvaigždė Kipras Petrauskas. Apvaizdos apdovanotas gražia išvaizda, romantiška laikysena ir dar tokiu puikiu balsu, žavėte žavėjo visus.
Kartą ponia Altmann - Bronn sumanė aplankyti skulptorių Johannes Goetž. Pasiūlė man ir Rimšą pakviesti, tikėdama jam patarnausianti. Goetz buvo žymus vilhelminio laikotarpio menininkas realistas. Jis daug prisidėjo Berlyno pagražinimui savo Quadriga, kaizerio Vilhelmo paminklu, Moabito Lokių tiltu . . . Magdeburgą puošia jo Gutenbergo ir karalienės Liuizos paminklai.
Senutis Goetz savo erdvioje ateljė tėviškai papasakojo mums apie savo nuveiktus darbus. Rimša parodė jam keletą savo darbų nuotraukų. Ypatingai jis atkreipė dėmesį į “Vargo mokyklą”, kur verpianti motina moko skaityti bernelį. Gėrėjosi juo ir teisingai atspėjo vaizdo mintį.
Šis Rimšos vaizdas yra nepamirštamas spaudos draudimo laikotarpio (1864 - 1904) simbolis. Tai buvo šiurpūs laikai. Lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų, spauda užginta. Rusai norėjo mus visai nutrinti nuo žemės paviršiaus.
Negaliu pamiršti ką mano tėvelis, man paūgėjus, papasakojo apie Kražius. Mes gyvenom arti Dubysos. Tuo laiku dar tik trečius metus teėjau. Už gero kilometro, anapus Dubysos, naktį kazokai taip smarkiai iš Šiaulių skubėjo policijai padėti užimti Kražių gražią vienuolyno šventovę žmonėms nenusileidžiant, kad nuo žirgų pasagų plentas dundėte dundėjo. Ši žiauri žudynė (1893 m.) sukėlė visoj vakarų Europoj didelį pasipiktinimą.
Toks rusų barbariškas elgesys dalinai stiprino ir lenkų įtaką Lietuvoje. Žmonės mieliau linkdavo lenkų spauda naudotis, kuri nebuvo užginta, negu rusų — žiauriai verčiama.
Moterų bei motinų tuo metu darbas lietuvių kultūrai buvo iš tikrųjų milžiniškas: jos mokė vaikus lietuviškai skaityti ir melstis. Ir mane motinėlė prie ratelio mokė lietuviškai skaityti. Todėl mūsų tėvynėje, maž visi, moka skaityti. Tai yra lietuvių moters didelis nuopelnas tautai. Šis jų darbas nepraeinamai švitės.
Ana, vakarų Europoje kai kurios, net senos kultūros, šalys taip atsiliko švietime, kad, reikia tiesiog stebėtis. Tokioje Ispanijoje, kurios karalius Pilypas II 14 amž. pasididžiuodamas pabrėždavo, kad jo valstybė tokia didelė, kad joje niekuomet saulė nenusileidžianti. O šiandien Ispanijoje net 48 nuošimčiai analfabetų!
1927 metais, turėdamas progos, sumaniau su žmona aplankyti Kaune P. Rimšą. O menininkus visuomet labai mėgdavau. Visur ir visada pareikšdavau mintį palaikyti meną. Jis berods visą laiką gyveno Kaune, Mickevičiaus gatvėje, arti Nemuno.
Ne taip lengva buvo surasti ir užkopti pas jį. Perėjus didelį kiemą, teko lipti mediniais laiptais pagal namų sieną iš oro. Pasisukinėję suradom jieškomas duris ir, galų gale, atsidūrėm dideliame kambaryje. Tai buvo dailininko ateljė. Be prabangos. Nuo lubų iki grindų kabėjo jo visokių visokiausių kūrinių. Tikras muzėjus.
Susėdę dalinomės atsiminimais. O buvo ko įdomaus matyti ir girdėti, taip pat ir apie menininko įvairius veikalus pakalbėti. Ir čia Rimša, rodydamas savo svetingumą, iškirto juoko. Ką tai paspaudė — ir nusileido nuo lubų ant stalo dėžutė su saldainiais mano žmonai.
Tai buvo paskutinis mūsų pasimatymas.
Petrą Rimšą žmonės mėgo. Jo nuveikti kūriniai pasižymi augšto meno skoniu. Sugebėjo pagauti vaizdus iš gyvenimo, kurie savo aiškumu ir tikslumu strigte stringa į akis. Taip veikia ir plačiai žinomi jo kūriniai: “Mūsų mokykla”, “Artojas”, kur vaizduoja caristinės Rusijos pastangas mus slėgti, tautiniai ir tikybiniai palaužti.
Rimša buvo realistas. Nesivaikė sunkiai suprantamas plačiai visuomenei meno naujoves. Tačiau mūsų žilą senovę jis, kaip ir Vydūnas, idealizavo. Tai matome iš daugelio jo darbų, kad ir iš Vydūno trilogijos “Amžina ugnis”, kurią jis prašmatniai savo grafika pagražino. Idealistine mąstysena dailininkas Rimša, kaip ir tūli kiti (Šimonis, Brakas), ilgėjosi ir laukė savo tėvynei laisvės, kaip saulutės patekant po ilgos, tamsios nakties.
Mūsų dailininkas Rimša niekuomet nebuvo turtingas. Ir dėl to jis nesisielojo. Čia gražiai Maironis pasakė: “Juk taip nedaug žmogaus laimužei reikia”. Dažnai vykdavo žinių į pasaulį ir sugrįždavo ratuotas kaip bitelė į savo numylėtą tėvynę. Čialink spietėsi jo visos mintys.
Nors senatvėje jo dangus suniuko, tačiau mes jo nepamiršim: jo laisvės ilgesys tėvynei visada žavėjo mus ir žavės. Labai svarbu neatidėliojant išleisti plačią monografiją apie jo įdomų gyvenimą ir plačią, augštą kūrybą. Tai būtų dailininko palydėjimui į amžinybę gėlės, daugiariopas dėkui — už jo nepamirštamą kilnią tėvynės meilę.
