ŽYGIS Į VILNIŲ

EUG. PETRAUSKAS

1939 metai visam pasauliui buvo istoriniai, ypatingai Lietuvos atžvilgiu. Šie metai apvertė visą pasaulio žemėlapį: vienos valstybės nyko, kitos praplėtė savo sienas. Europos žemyne pasireiškė agresija. Paslaptingi diplomatiniai pasitarimai bei konferencijos, nesutarimas tarp sąjungininkų ir politinės klaidos privedė visą pasaulį prie katastrofinio 1939 m. Antrojo Pasaulinio karo.

Šiais savo prisiminimais nenoriu liesti pasaulinės politikos, bet pasitenkinsiu vien tik į-vykiais, kurie užtiko nepriklausomą Lietuvą 1939 m. rugsėjo mėn. 1 dieną.

Toji diena yra pradžia II Pasaulinio karo tarp Vokietijos ir Lenkijos. Tą dieną, man esant Ryšių batalione, buvo vykdomi Kauno apylinkėse ryšių pratimai. Apie 7 val. ryto, nustatant radijo ryšius su manevruojančiais daliniais, netikėtai išgirdau vokiečių galingos radijo stoties “Sondermeldungą”, kad vokiečių kariuomenė peržengė Lenkijos sienas ir veržiasi Lenkijos gilumon. Apie tai tuoj pranešiau bataliono vadui, kuris pats įsitikino, pasiklausęs vokiečių radijo ypatingo pranešimo. Susirišus su Kariuomenės štabu, buvo gautas įsakymas nutraukti pratimus ir tuojau grįžti į savo įgulas.

Savotiškas nervuotumas pasireiškė ne tik karių tarpe, bet ir gyventojų sluogsniuose. Netikrumas dėl rytdienos slėgė visus. Klausydami radijo stočių iš Vokietijos ir Lenkijos, darėme išvadas, kad Lenkija yra sužlugdoma vokiečių žaibo smūgių, o lenkų desperatiškai narsus pasipriešinimas veda prie Lenkijos katastrofos.

Ir, štai, rugsėjo 10 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Lenkija, kitaip tariant, dūrė peiliu į nugarą jau demoralizuotai lenkų kariuomenei, kuri pradėjo trauktis nuo savų rytinių sienų.

Tada Lietuvos vyriausybė nutarė paskelbti dalinę mobilizaciją ir įsakė kariuomenės daliniams išsidėstyti kautynių tvarkoje paliai rytines Lietuvos - Lenkijos sienas. Lietuvos vyriausybė pasiskelbė esanti neutrali, o Lietuvos kariuomenė saugos ir gins savo sienas ir teritoriją.

Pagal mobilizacijos paskyrimą išvykau į Panevėžį, kur teko per 36 valandas sudaryti ryšių batalioną ir išvykti su I divizijos štabu į Ukmergės rajoną. Kiti apsaugos daliniai jau buvo prie Lietuvos - Lenkijos pasienio.

Apie rugsėjo 12 d. prie Porų pereinamojo punkto pasirodė lenkų kariuomenės išblaškyti daliniai ir kartu daugybė civilinių gyventojų, besitraukiančių iš Vilniaus ir kitų vietovių. Buvo duotas įsakymas visus karius su ginklais ir transporto priemonėmis praleisti, internuojant karius ir konfiskuojant ginklus bei transporto priemones.

Susipažinti su esama padėtimi prie Porų pereinamojo punkto, gen. št. plk. Sprangauskas pasikvietė mane į savo automobilį ir pranešė, kad vyksime į Porus patirti ir apklausti internuotus karius.

Stebint esamą padėtį, susidarė labai liūdnas ir kartu labai šiurpus vaizdas. Išvargę, išalkę, išsigandę, demoralizuoti kariai nebedarė šaunios lenkų kariuomenės didybės įspūdžio, jautėsi suniekinti ir sužlugdyti. Nesitikėjo iš lietuvių nuoširdumo bei užuojautos dėl padarytos Lietuvai skriaudos atplėšus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Kaip vienas lenkų kapitonas iš Vilniaus įgulos pareiškė, kad “jei lietuvis peržengtų sieną, kiekvienas lenkas, kiek įmanydamas, keršytų vienokiu ar kitokiu būdu, gi dabar, lietuviai priima mus nuoširdžiai, be pagiežos ir keršto. Jūs esate tikri džentelmenai!”.

Ir taip daug karių, civilinių gyventojų bei transporto priemonių perėjo Lietuvos - Lenkijos sieną, kol pagaliau pasirodė pirmieji Sovietų kariniai daliniai. Kai kur jie peržengė ir mūsų sieną, bet kai tuoj buvo painformuoti, kad čia Lietuva, pasitraukė. Jokių incidentų neįvyko. Sovietai reikalavo grąžinti lenkų belaisvius bei turtą, kuris, jų nuomone, priklausė “nugalėtojams”, bet jokių rezultatų čia nepasiekė.

Stabilizavusis frontui, palikus priedangos dalinius pasienyje, rugsėjo mėn. 28 d. buvo duotas įsakymas mobilizuotiems daliniams sugrįžti į savo įgulas ir demobilizuotis.

Į Panevėžį sugrįžome spalio mėn. 1 d. Teko pradėti demobilizuoti sudarytus dalinius ir tvarkyti turtą. Gal čia tektų prisiminti tokį paradoksą: mobilizavomės per 36 val. ir išvykome į pafrontę, gi demobilizacija užtruko ... iki gruodžio mėn. 15 dienos.

Darbo turėjome daug. Biurokratizmo begalės. Nuo ryto iki vakaro štabe prie popierizmo ir sąrašų. Kiekvienas nori užbaigti kuo greičiau, atsipalaiduoti nuo šio darbo ir vykti į savo vietas, bet . . . vėl nauja žinia: Lietuvos vyriausybė veda derybas su Sovietų vyriausybe dėl Vilniaus miesto ir krašto perdavimo Lietuvai. Netikėjome šia žinia, bet vėliau buvo pranešta, kad Lietuvos sostinė Vilnius ir kraštas nuo spalio mėn. 10 d. perleidžiamas Lietuvai valdyti ir tvarkyti.

Vėl subruzdimas. Reikalingas organizuotumas ir karinis susitvarkymas. Perimti Vilnių ir jo kraštą Kariuomenės štabas pavedė I pėst. divizijai, o jos vadui gen. Vitkauskui — sudaryti Vilniaus Rinktinę ir, gavus įsakymą, numatytomis kryptimis peržengti sieną ir pradėti žygį į iš anksto numatytas ribas.

I divizijos štabo v-kas gen. št. plk. Sprangauskas telefonu man pranešė, kad atvykčiau į jo kabinetą svarbiam reikalui. Nuvykus, jis pasakė, kad laikinai mane išjungia iš demobilizacijos darbų ir skiria ypatingu ryšių karininku prie Vilniaus Rinktinės štabo, tiesioginiai priklausančio gen. Vitkauskui ir jam. Pasiruošti žygiui 1 valanda.

Spalio 18 d. išvykome iš Panevėžio į Ukmergę. Laikinąja Vilniaus R-nės štabo būstine pasirinkta 1 p. p. karininkų Ramovė. Kadangi pulkas stovėjo pasienyje, tai Ramovėje turėjome pakankamai vietos visų skyrių susitvarkymui. Operacinis skyrius buvo ypatingai apkrautas, nes teko išdirbti tikslų į Vilnių žygio planą, paties miesto perėmimą, bei apsaugą, iškilmingą įėjimą į sostinę ir t.t. Pirmam įkarščpui praslinkus, pasiruošus ir įsakymus išleidus, teko

Tankelių dalinys prie demarkacijos linijos, pasirengęs žygiui į sostinę

žygis į Vilnių prasideda. Pirmieji motorizuoti daliniai pravažiuoja vartus, kuriuose iškelta plėvesuoja Lietuvos Trispalvė

žygio kelias pabiuręs, ūkanota ir lietinga diena

Visos šio str. nuotraukos darytos Vytauto Augustino

truputį nusivilti, nes sovietai delsė perdavimą, kitaip tariant, dar nesuskubo apiplėšti ir prisigrobti palikto turto. Šis nusivylimas virto nerviškumu, kurį jautė kiekvienas rinktinės karys. Taip laukėme 9 dienas, kol pagaliau spalio 27 d. vakare buvo gautas galutinis įsakymas pradėti žygį į Vilnių spalio 28 d., 8 val. ryto.

Visų ūpas pakilo. Kariai linksmi, šnekūs, miegoti nebenori, tvarkosi daiktus. Apie 11 val. vakaro iš Kauno atvyko būrys korespondentų, kurie tučtuojau prašė informacijų ir t.t. Bet kadangi ir mes patys dar nieko tikro nežinomoje, palikome visus klausimus atvirus, tik išdavėme pažymėjimus, kad gali vykti su pirmaisiais Rinktinės daliniais.

Apie 5 val. ryto, spalio 28 d., apleidome Ukmergę. Pirmas pereinamas štabas laikinai sustojo Širvintų mokyklos patalpose. Prieš 8 valandą R-nės vadas, štabo v-kas ir kiti oficialūs pareigūnai nuvykome prie Porų pereinamo punkto. Ant sienos, kur kelias eina iš Širvintų į Maišiagalą - Vilnių, buvo padėtas rąstas — užtvara. Avykus trims Raudonosios armijos atstovams, kelias buvo atidarytas ir su džiaugsmingu “VALIO” pirmieji Lietuvos kariuomenės dviratininkai pradėjo žygį į Vilnių. Žygiavo tanketės, raiteliai, pėstininkai, artilerija, pionieriai ir t.t. Visi kariai žvalūs, linksmi, švariai apsirengę traukė Vilniaus krašto laukais į numylėtą Lietuvos sostinę Vilnių. Tik dangus buvo rūstus, nes prieš žygį pradėjo lynoti ir lijo visą naktį.

Praleidus pagrindinius dalinius, vadai sugrįžo į Širvintas, laukdami pirmųjų žinių iš priešakinių dalinių. Paštų valdyba tuoj po sienos peržengimo pradėjo tvarkyti telefono linijas, nes viskas buvo karo sugadinta. Nauji stulpai su vielomis skubėjo atsistoti į savo vietas. Nors buvo vedami ir lauko kabeliai, bet tai tik karinis ryšys. Gi tiesioginiai buvo reikalingas ir Pašto valdybos tinklas. Iš pranešimų patirta, kad žygis vyksta tvarkingai, be jokių incidentų. Noriu pabrėžti, kad šiuos atsiminimus patiekiu iš Rinktinės dalies, kuri žygiavo per Širvintas - Maišiagalą - Vilnių.

Apie 7 val. vakaro štabo v-kas pašaukė mane ir įdavė voką, kad tučtuojau paimčiau lengvą mašiną ir šį skubotą pranešimą pristatyčiau 1 p. p. vadui gen. št. plk. Gustaičiui, kuris šiuo momentu jau turėtų būti Maišiagaloje.

Lietus lijo be sustojimo. Kelias buvo labai slidus. Negalima greitai važiuoti. Daugiau kaip

Išalkę žurnalistai gardžiuojasi kareiviška sriuba iš Ryšių kp. virtuvės

Postovis Maišiagaloje. Vietiniai gyventojai džiaugiasi matydami savus karius.


dvi valandas teko slinkti, ne važiuoti. Pagaliau

—    Maišiagala. Miestelis pilnas karių, civilinių gyventojų, o ypač vaikų, kurie apstojo kareivėlius. Niekas nepaiso lietaus. Prie bažnyčios ant kalnelio laikina, atidara palapinė. Mikrofonas. Kariai dainuoja: “Vėliavos iškeltos plakas...”, aviacijos radijo stotis persiunčia dainas visam kraštui. Džiugus momentas. Klebonijoje radau pulko vadą, perdaviau atvežtą voką ir, gavus iš jo reikalingas informacijas, užsukau į valsčiaus valdybos patalpas, kur buvo apsistoję korespondentai. Beveik be išimties visi džiovinosi prie pečiaus ir dalinosi žygio nuotaikomis. Pamačiau prie sienos telefono aparatą. Tikėjausi, kad juo galėsiu pasiekti Širvintas, bet pasukus induktorių . . . nagi, atsiliepė “Wilno”. Moteriškės balsas pakartojo “Wilno”. Mokėdamas lenkų kalbą, dar kartą užklausiau ją, ar ištikrųjų “Wilno”? Sako, taip, ir klausia, ar nebūsiu Lietuvos karys. Pasakiau, kad taip. Mes jūsų labai laukiame, sako, eikite greičiau. Valgyti norime! Pasakiau, kad rytoj pasimatysim. “Skubėkite”, —    atsakė telefonistė. Čia korespondentai pradėjo teirautis, kaip čia įvyko, kad aš kalbėjausi su Vilnium, mat, jie nebuvo atkreipę dėmesio į aparatą, galvodami, kad kol Paštų valdybos darbininkai sutvarkys, linijų visvien nėra. Palinkėjau visiems išsidžiovinti, ir pasukau atgal į Širvintas. Pavažiavus kokius 6 kilometrus, automobilio prožektoriai apšvietė porinius vežimus ir kokias tai būtybes. Privažiavus arčiau, staiga, mane sustabdo sovietų kariai. Sustojau, Išlipęs iš mašinos klausiu jų, kaip jie čia atsirado. Jie nustebę žiūri j mane. Pašaukė politruką, kuris pranešė, kad labai vėlai gavo pranešimą apie pasitraukimą ir kad tik dabar vyksta, nes lauko keliais teko kiek paklaidžioti. Painformavau jį, kad Maišiagaloje jau yra Lietuvos kariuomenė ir kad yra išstatyti apsaugos patruliai. Netikėtas pasirodymas gali sudaryti jiems nepatogumų. Politrukas užtikrino, kad darys viską, kad nieko blogo neįvyktų. Atsisveikinome, ir nuskubėjau į Širvintas. Tarp kitko, teko užmesti akį ant dviejų gurguolių, kurių vežimai buvo paimti iš ūkininkų ir prikrauti nekariško turto (kraičio skrynių), užpakaly — pririštos dvi karvės: “karo grobis”.

Parvykęs į štabą tučtuojau pranešiau štabo v-kui apie šį įvykį. Ryšis su pulko štabu jau veikė. Pasirodo, mūsų patruliai sulaikė sovietų karius, atėmė pagrobtą turtą ir tik su vienu poriniu vežimu paleido.

Spalio 29 d. apie 5 val. ryto apleidome Širvintas ir Rinktinės štabo vora pajudėjo Vilniaus kryptimi. Sustojome Maišiagaloje. Rinktinės vadas ir štabo vrš. pašaukė mane ir pranešė, kad turiu vykti į Vilnių kartu su paskirtu Vilniaus miesto komendantu plk. Kaunu. Mano uždavniys: dar neįėjus Lietuvos kariuomenei į Vilnių, perimti Vilniaus Pašto - Telefono-Telegrafo rūmus, susirišti su Vilniaus Rinktinės daliniais į šiaurę nuo Vilniaus, susisiekti su Kaunu ir, gavus informacijas, perduoti jiems. Trumpai ir aiškiai.

Pajudėjome į Vilnių. Privažiavus Vilniaus pakraštyje Šeškinių kalvą, buvome pristabdyti, Pasirodo, buvo laukiama žinių iš vietinių lietuvių apie esamą padėtį Vilniuje, nes gauta informacijų, kad lenkų šovinistai ruošia sąmokslą prieš lietuvius. Belaukiant — atvyko plk. Kaunas. Jam prisistačiau. Kadangi Vilniaus miesto nežinojome, tad pakvietėme Vilniuje gyvenusį lietuvį studentą, kad būtų vadovu. Įdomus įvykis mums belaukiant Šeškinių kalne: Prisirinko daug civilinių gyventojų, ypač jaunimo. Tarp kitko, atvyko grupė studenčių lenkaičių, kurios turėdamos rankose rožių puokštes, apdalino stovinčius karininkus rožėmis ir net bučiniais. Mums stovint truputį nuošaliau, priėjo ir prie mūsų; pradžioje pasveikino ir pabučiavo plk.  Kauną ir mane, įsegė po rožę ir lenkiškai pasakė: “Sveikiname Lietuvos karininkus lenkiškame Vilniuje!”. Pabrėžiau, kad jos klysta, bet tuoj atšovė, kad jūs nuspręskite, kaip norite ...

Apie 10 val. ryto mes keturiese (plk. Kaunas, aš, studentas ir šoferis) gavome leidimą pradėti savo pareigas. Pirmieji leidomės žemyn į Vilniaus miestą. Automobilio priešakyje —lietuviška vėliavėlė. Žmonės šaligatviuose sveikina, mosuoja. Parvažiavę Žaliąjį tiltą, traukėme tiesiai į Vilniaus gatvę, kur buvo suorganizuota lietuvių laikinoji milicija, vadovaujama Žižmaro. Toje būstinėje mus labai triukšmingai sutiko, net su ovacijomis, nes buvome pirmieji atvykę Lietuvos atstovai.

Kadangi buvome įpareigoti pildyti savo uždavinius, prašiau duoti man palydovą į Vilniaus Pašto rūmus. Palydovu buvo Pumputis, mane lydėjęs į paštą. Einant Trakų gatve ties lenkų gimnazija, kur kaip tik tuo metu vyko pertrauka, mokiniai pamatė mane ir pradėjo lenkiškai šaukti: “Žiūrėkite, vyrai, chamas lietuvis eina!”. Tai toks buvo antrasis pasveikinimas!

Priėjus prie pašto rūmų, žiūrime, stovi rusų sargybinis. Pasakiau, kad noriu matyti rūmų komendantą. Praleido. Antrame augšte prie komendanto durų — vėl sargybinis. Pasakius, kas esu, įleido į kabinetą. Ten radau vyresnį leitenantą (pavardės neprisimenu), prisistačiau ir išdėsčiau man duotus nurodymus. Paleidau savo palydovą ir, likę vieni, išsikalbėjome apie pašto rūmų padėtį. Sako, kad viskas tvarkoje, tik daug techniško turto ir rengiama automatinė telefono centrinė yra jau išmontuota ir išvežta. Liko tas, kas tik būtina. Dar pridėjo, kad jis negalįs suprasti, kaip galima viską atstatyti, kad Lietuva esąs neturtingas kraštas, ir tvarkyti ryšių priemones tokiame dideliame mieste yra tiesiog neįsivaizduojama. Bet kaip ten bebūtų: “nepamirškite, kad Vilnius jūsų, bet Lietuva mūsų”. Šis jo posakis man giliai įstrigo į atmintį ir, atvykus mano viršininkams, tučtuojau perdaviau ir šį posakį.

Pradėjome vizitą nuo pašto. Pradžioje operacinis skyrius. Prisistatė pašto viršininkas. Paprašiau nutraukti visas pašto operacijas. Sutvarkyti knygas. Suvesti sąskaitas. Taip pat uždaryti Vilniaus mieste veikiančias agentūras. Skyrių viršininkus prašiau susirinkti sekančią dieną, kai atvyks iš Kauno skirti Paštų valdybos pareigūnai.

Telegrafo skyrius buvo mažai apkrautas, nes veikė tik keli aparatai ir tik sovietų reikalams. Prašiau, kad tarnautojai kolkas liktų vietoje.

Telefono centrinėje buvo apie 40 tarnautojų. Visos moterys. Prisistačiau ir prašiau visą personalą pasilikti vietoje, kol gaus parėdymus iš Kauno atvykstančių pareigūnų. Priėjo ir tas moteriškas balsas, su kuriuo kalbėjau iš Maišiagalos. Maloni ponia, karininko žmona. Kur jos vyras — nežinanti. Bandžiau susirišti su Pabrade, bet kolkas linija neveikė. Tik per Maišiagalą - Ukmergę - Uteną susirišau su Švenčionėliais. Kauno linija veikė per Ukmergę, vėliau per Vievį. Žodžiu, pirmuosius uždavinius atlikau, ir beliko tik laukti Ryšių b-no kuopos ir Kauno pašto atstovų.

Su ten buvusiu sovietų vyr. leitenantu apėjome visus skyrius. Nurodė, kad iki atvyks Lietuvos kariuomenė, jis privalo laikyti savo sargybą, kur įvairiuose postuose jų būta apie 17 karių. Išvykdamas palinkėjo geros sėkmės ir tvarkytis, kaip nurodo mūsų statutai.

Ir taip likau vienas lietuvis tarp rusų karių. Netrukus prisistatė vienas lenkas mechanikas, kuris pasakė, kad labai prijaučia lietuviams ir neapkenčia rusų, tad jo pareiga yra pranešti, kad per 6 savaites ne viską rusai surado, kas buvo pašto rūmuose. Būtent, po centrinės rūsiu yra įrengta moderniška centrinė, kuri atstotų pagrindinę centrinę, jei ji būtų sunaikinta. Kadangi prie centrinės sargybos nebuvo, tai tas mechanikas mane nuvedė ir parodė. Pradžioje negalėjau suprasti: stovi spinta, pilna senų ir sugadintų dalių. Pasirodo, atstumus šią spintą, yra durys ir laiptai, vedą žemyn. Nusileidus, įjungė šviesą, gaunamą iš stip-fių akumuliatorių. Puiki patalpa. Visi įrengimai pirmos rūšies. Viskas 100 procentų tvarkoje. Padėkojau jam ir pasakiau, kad už tokį darbą jį rekomenduosiu naujiems viršininkams, kad jis ir toliau dirbtų savo srityje. Jo džiaugsmui nebuvo galo. Jis dar pridėjo, kad yra vienas slaptas kambarys viršuje, kur paslėpti matavimo ir kitoki aparatai. Taip pat nereikšminga spinta, už jos durys ir vėl pilnas kambarys įvairių techniškų aparatų bei įrankių. Geras vyras. Atvykus atstovams, viskas buvo perduota naujam viršininkui Justui Gečiauskui.

Ir taip nuo pat ryto iki 6 val. vakaro išbuvau vienas. Vėliau atvyko Ryšių bataliono speciali kuopa su kpt. Šliavu, kuriam pavedžiau pirmoje eilėje perimti sargybas. Labai keistai atrodė, kai prie kiekvieno ruso kareivio pastatėme po lietuvį kareivį. Apie 8 val. vakaro atvykęs rusų majoras savo sargybas nuėmė, ir liko tik vieni lietuviai. Tučtuojau sargybas sumažinome nuo 17 iki 3, nes tiek daug nebebuvo reikalinga.

Ir, štai, matau, pagal pašto rūmų sieną žvalgydamasis eina vyras. Pajutau, kad tai gali būti lietuvis.

—    Kas tamsta būsi? — užklausiau.

—    Esu Justinas Gečiauskas, paskirtas Vilniaus pašto viršininku, — atsakė paklaustasis.

—    Malonu susitikti, pone Gečiauskai, senai jūsų laukiau ir noriu kuo greičiausiai atsipalaiduoti nuo šių pareigų, nes turiu daugiau uždavinių. Pašto apsaugą jau perėmė kpt. Šliavas, gi Tamsta perimk visą vidų.

Painformavau apie esamą padėtį, kas rasta, kas išvežta, kokie trūkumai, ir apie pašto personalo rytoj dieną prisistatymą. Mums bekalbant atskubėjo kareivis ir pranešė, kad atvyko rusų majoras ir jieško komendanto. Nuvykome kartu su J. Gečiausku kaip tik prie centrinės durų. Jau pamaniau, kad ir tas majoras žino apie slaptą centrinę.

— Aš atvykau paimti daugiau ryšio priemonių, nes mums naujoje vietoje jų trūksta. Reikia telefono aparatų, — pradėjo kalbėti griežtu tonu.

Mane truputį įkaitino, žinant apie išvežtą automatinę centrinę ir apie 20,000 telefono aparatų, kurie buvo lyg kokios malkos į sunkvežimius suversti ir išvežti.

1 p.p. orkestras postovio metu Maišiagaloje. Prie tautinės ir prie pulko vėliavų — garbės sargybos būrys.

žygio vora Katedros aikštėje


— Pone majore, kas yra čia, lieka Lietuvos nuosavybė. Tamsta žinote, kad daugybę telefono aparatų jūs išvežėte sunkvežimiais. Nei vieno aparato, net ir atsuktuvo, aš negalėsiu tamstai išduoti, — atsakiau.

Ponas Gečiauskas patempė mane už rankovės. “Per griežtai”, sako.

Iš veido išraiškos matyti, kad mano atsakymas rusui ne prie širdies. Stato kitą reikalavimą, kad duočiau Vilniaus miesto gaisrininkams įsakymą nuvykti į Naująją Vilnią ir iš ten esamų rūsių išpumpuoti vandenį.

Atkirtau, kad miesto gaisrininkai yra ne mano žinioje, tad tokio įsakymo duoti negaliu. Galiu tik patarti, paimti savo kareivius ir kibirais išpilti vandenį iš rūsių.

Nieko nepešęs ir neatsisveikinęs, majoras išvažiavo.

Susitarėm su J. Gečiausku susitikti rytoj, t. y. spalio 30 d., 7 v. ryto, kad galėčiau oficialiai perduoti paštą bei pristatyti buv. lenkų viršininką ir kitus skyrių atstovus.

Sekančią dieną apie 7 val. iš ryto atvyko J. Gečiauskas su savo štabu. Prieš perduodant pareigas, paprašiau jo padaryti man paslaugą, kuri liktų atminimu apie mano buvimą Vilniaus pašte, būtent, norėjau pirmas iš pirmųjų išsiųsti 4 registruotus laiškus į Šančius, mano paties adresu. Jis sutiko. Neturint po ranka gerų vokų, teko pasitenkinti kariškais, rudos spalvos tarnybiniais vokais. Čia pat užadresavau. Ženklai jau buvo atvežti, priklijavau juos ir J. Gečiauskas savo ranka užrašė ant kvitų kam siunčiami, ir uždėjo registracijos antspaudus: Nr. 1, 2, 3 ir 4. Tai buvo lyg ir simbolis Vilniaus perdavimo Lietuvos atstovams ir J. Gečiausko pakvitavimas, kad jis tą Vilniaus paštą iš manęs perėmė.

Ir taip, po 25 metų tenka prisiminti, kas buvo tuo laiku mums visiems miela ir brangu. Vilnius, mielas miestas . . .

Šis straipsnelis tebūnie prisiminimas tiems, kurie vykdė ir dalyvavo šiame istoriniame žygyje, o tiems, kurie to nematė, nežino ar tik primiršo — būtų lyg koks paskatinimas pavartyti Nepriklausomos Lietuvos istoriją. [Perspausdinta, A. Bernoto paslaugomis, iš Lietuvių Filatelistų Draugijos “Lietuva” Čikagoje biuletenio Nr. 5, 1964 m. gegužės mėn.).

Pirmasis laiškas iš atsiimtos sostinės į laikinąją sostinę Kauną—Šančius.