BĖGU IŠ VILNIAUS

BALYS PUPALAIGIS

Perskaitęs V. Šliogerio straipsnį “Karo Mokykla Kaune ir Vilniuje 1920 metais” ir P. Jurgėlos straipsnį apie a. a. gen. št. plk. I. E. Kraunaitį, tilpusius pernai KARYJE, panorau pridėti ir savo trigrašį.

Neapsakomas buvo džiaugsmas, kai 1920 metais atgavome Vilnių. Ypatingai džiaugėsi tie, kurių sodybos buvo kelių ar keliolikos kilometrų atstu nuo lenkų pasiektos ribos. Tos nuotaikos neturiu gabumų aprašyti. Tai buvo kažkas šventa, didinga, kažkas amžina, nesuprantama; rodos, jau viskas atsiekta, buvo tik noras dirbti — prisidėti bent krisleliu, dideliuose valstybės tvirtinimo darbuose.

Prieš tai, jau septyniolikametis berniokas, kalbinau vienmečius eiti į kariuomenę savanoriais, bet jie mane pašiepė, kvailiu pavadino. Šį mano norą kažkaip tėvas sužinojo. Kartą vakarieniaujant, nei iš šio, nei iš to, tarė: “Jei tu be mano žinios išeisi į kariuomenę, tai ir negrįžk namo”. Iš karto nesupratęs, kas čia pasidarė, tylėjau, ir tėvas daugiau nieko nebesakė.

Mokslą turėjau tęsti Vilniaus I-je, vėliau Vytauto Didžiojo, gimnazijoje. Ne tiek tėvas, kiek kaimynai norėjo mane matyti kunigu, net mokslams baigti pilną paramą žadėjo.

Su lagaminu maisto produktų, drabužiais ir pataline, tėvo išlydėtas, atsidūriau Vilniaus berniukų bendrabutyje Subačiaus g-vė 24. Galvojau, juk Leonardas Peseckas jau iš Augštadvario progimnazijos išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę; tos pat progimnazijos mokytojas Antanas Majus taip pat kariuomenėje; buvęs mano mokytojas, klierikas Vaclovas Kundrotas, metė dvasinę seminariją ir tarnauja Paštų valdyboje; geras pažįstamas, V. klasės mokinys Valavičius, išėjo į karo mokyklą, tad kodėl aš turiu būti kunigas, kai kalbama, jog dabar Lietuvai, ne vien kunigai reikalingi, bet ir įvairiems kitiems darbams žmonės? Ryžausi ir parašiau Vilniaus apskrities viršininkui prašymą tarnybą gauti.

Prašymas pateko Vilniaus apskr. policijos vadui Pranui Legeckiui. Jis pasišaukęs mane paaiškino, kad jiems labai reikalingi tarnautojai ir ypatingai toki, kurie moka rusų ir lenkų kalbas; Jašūnų nuovadoje nė vienas tarnautojas lietuviškai nemoka, tai toks, kaip aš, ten labiau reikalingas. Norėjau likti Vilniuje. Pagaliau susitarėme, kad vyksiu į Jašūnus, o vėliau jis mane paimsiąs į Vilnių. Į tarnybą priėmė nuo spalio mėn. 1 dienos ir paskyrė raštininku, bet į Jašūnus galėjau nuvykti tik kelias dienas pavėlavęs.

Bene spalio 4 d. traukiniu išvykau į Jašūnus. Išlipęs iš traukinio, užėjau į stotį. Stoties viršininkas klausėsi kariškių telefoninio pasikalbėjimo. Apie stotį vaikščiojo keli kareivia. Sužinojau, kad stotyje yra tik 7 kareiviai ryšininkai. Nuo stoties iki miestelio apie 4-5 kilometrai. Stotyje palikęs daiktus, pėsčias nuėjau į miestelį. Tai jau, greičiau, kaimas negu miestelis. Radau šlubą, rusiškai ir lenkiškai kalbantį, buvusį caro armijos karininką, nuovados viršininko pareigose, raštvedį ir kelis milicininkus. Jų pavardžių nebeprisimenu. Lietuviškai nė vienas nemokėjo, nors ir Lietuvos milicijos uniformose buvo. Nuovados viršininkas davė pastotį iš stoties daiktams parsivežti. Privačiai apsigyventi nebuvo kur, tad nuov. viršininkas ir raštvedys gyveno prie raštinės, ir mane čia apgyvendino.

Darbo beveik nebuvo. Atsidūrus tarp visai svetimų žmonių, neįprastoje aplinkumoje, nuotaika buvo labai slegianti, tuo labiau, kad nuovados viršininkas dažnai su raštvedžiu šnibždėdavosi, kartais lyg su nuostaba kaž kokia.

Spalio mėn. 7 d. apie vidudienį uždusęs atbėgo nuovados žvalgas, žydas milicininkas, ir pranešė, kad nuo Šalčininkėlių (Malyje Solečniki) lenkai puola. Nuovados viršininkas tuojau parūpino dvi pastotis ir mes susikrovę milicijos ir savo turtelį išvažiavome Vilniaus kryptimi. Jau sutemus apsistojome Rudaminoje. Kelyje jokios kariuomenės nesutikome. Rudaminoje buvo ramu.

Pernakvojus, apie vidudienį, nuovados viršininkas liepė daiktus krauti į vežimus ir sakė, jog turim grįžti į Jašūnus. Pusiaukelyje sutikome milicijos žvalgus, kurie pranešė, kad Jašūnuose jau trata kulkosvaidžiai, lietuvių kariuomenės jie niekur nesutikę. Todėl vėl grįžom į Rudaminą.

Sutemus į Rudaminą atjojo leitenanto vadovaujamas raitelių būrelis. Karininkas, rodos, ir puskarininkiai užėjo į milicijos būstinę. Besikalbant apie susidariusią būklę, įėjo civiliniais drabužiais, basas, bet rankoje laikąs pusbačius, vyras ir pasakė, kad jis esąs kareivis. Karininkas

Senojo Vilniaus vaizdai: Gedimino gatvė, buvęs Jurgio prospektas

riktelėjo: “Tai ką, dezertyras!”. Kareivis paaiškino, jog apie Jašūnus, kur buvo jų mažas dalinėlis, staiga juos puolė didelėmis jėgomis lenkai ir išblaškė. Kovoti buvo neįmanoma. Jam pavyko pasprukti tik numetus karinę aprangą, šautuvą ir civiliniai persirengus.

Kaip nuovados viršininkas išsiaiškino su karininku padėtį — nežinau, bet ir vėl, pasikrovę į vežimus, patraukėme Vilniaus link. Pavažiavę kelis kilometrus, matėme vienoje ir kitoje kelio pusėje kareivius kasant apkasus. Pasiekę Vilniaus priemiestį, rodos, Liepkalnį (Lipowka), kažkokioje buvusioje didelėje smuklėje apsistojome nakvynei.

Auštant, jau spalio mėn. 9 d., atvykome į miestą. Atsinešęs savo daiktus į berniukų bendrabutį, pakišau po lova ir išėjau į miestą žvalgytis. Neskubėdamas, Didžiąja gatve ties katedra priėjau Nerį. Nusiprausiau ir galvojau, kas daryti. Atėjau į apskrities viršininko įstaigą. Pirmame dideliame kambaryje buvo labai daug prirūkyta ir milicininkas, žinoma, lenkiškai kalbantis. Kitame kambaryje girdėjosi lenkiškai kalbant; ten buvo ir mano viršininkas. Norėjau ir aš ten įeiti, bet milicininkas neleido.

Grįžau į bendrabutį, pavalgiau pusrytį, klausiau Vinco Uždavinio ir Jono Latvio, ką jie galvoja daryti. Atsakė, kad jie liksiąs Vilniuje, o aš jiems pareiškiau, jog iš Vilniaus bėgsiu.

Nuėjau į geležinkelio stotį apsižvalgyti. Stotyje dar buvo traukinių, iš II klasės salės mačiau išnešant į peroną labai didelį veidrodį; maišėsi civiliniai su kariškiais. Budėtojo paklausiau, kada į Kauną traukinys išeis. Jis atsakė, kad nieko tikro pasakyti negalįs, tačiau atrodė, jog dar galėsiu išvažiuoti.

Greit vykau į apskrities viršininko įstaigą prašyti pasą grąžinti, nes priėmus į tarnybą, pasas buvo paimtas prie tarnybos bylos, o vietoje jo davė tarnybinį liudijimą.

Radau tą patį vaizdą. Milicininko prašiau leisti pasimatyti su milic. vadu Legeckiu. Jis neleido. Tuo pat metu, kažkam išeinant iš posėdžio kambario, nugirdau tartum Legeckį lenkiškai kalbant. Kilus minčiai, kad tame kambaryje vyksta lenkų simpatikų susirinkimas, kuriems ir Legeckis priklauso, neturėdamas vilties ką nors laimėti, padariau išvadą, kad geriausia bus pasiimti daiktus ir vykti į geležinkelio stotį.

Eidamas Didžiąja gatve, kitoje gatvės pusėje, nuo Aušros Vartų minios apsuptas ėjo kaž koks prancūzų karininkas.

Stotyje ir apie stotį buvo daug žmonių. Lietuviškai kalbant negirdėjau. Pamatęs nepažįsta-

Gedimino pilies papėdėje prieš 60 metų

mą nuov. viršininko padėjėją, paklausiau traukinio į Kauną. Jis lenkiškai atsakė, kad jau paskutinis traukinys išėjęs.

Palikęs daiktus bendrabutyje, ryžausi pėsčias bėgti iš Vilniaus. Norėjau susirasti kokį kariuomenės dalinį ir prie jo prisijungti. Atėjau iki katedros, bet niekur karių nebesutikau. Priėjau prie namo, ant kurio anksčiau buvo iškaba “Krašto Apsaugos Ministerija”, ir ten jau nieko nebebuvo. Pasukau prie universiteto. Nepamenu gatvelės vardo, prie vieno namo durų radau stovintį kareivį sargybinį, o koridoriuje, tarpduryje, ant šaligatvio ir gatvelėje, it prisnigta, buvo primėtyta lietuviškų atviručių. Galvojau kelias pasiimti, bet išgirdęs stoties kryptyje smarkų šaudymą, bėgau į Didžiąją Pohulianką, nes žinojau, kad ja galima išeiti Trakų kryptim. Išgirdau lenkiškai kalbant: To polskie partyzani dworzec atakują (tai lenkų partizanai stotį puola). Supratau, jog atėjo paskutinis momentas Vilnių apleisti. Paspartinau žingsnius. Niekas manęs nekabino, niekas nekalbino, nes daug gyventojų atrodė, naudodamiesi suirute, grobė svetimą turtą: vieni nešėsi kaž kokias dėžes, kiti — baldus, treti — malkas, ritosi rąstgalius — beveik visi buvo užimti savais reikalais. Matėsi ir tokių, kurie iš lėto vaikščiojo ir žvalgėsi.

Netoli tos vietos, einant Trakų link, kurios kitoje gatvės pusėje buvo šv. Jackaus, ar kurio kito šventojo paminklas, sutikau į miestą einantį, karininko vedamą, kareivių būrį. Kairėje, lyg ir laukuose, buvo girdėti šautuvų šaudymas. Šioje vietoje tarp namų buvo didesnių tarpų. Kelios kulkos prazvimbė virš galvų. Karininkas būrį sustabdė, o aš mečiausi už dviejų ar trijų augštų mūro. Šaudymas tęsėsi, bet toje vietoje daugiau kulkų zvimbesio negirdėjome. Karininkas pasižvalgęs su kareivių būriu rikiuotėje nužygiavo į miesto centrą. O aš, su perbėgimais, žygiavau savo kryptimi.

Išėjęs iš miesto, priėjau mišką. Čia tikėjau sutikti kokį savos kariuomenės dalinį, tačiau teko nusivilti: net geležinkelį perėjęs nieko nesutikau. Ties geležinkeliu perėjau Vokę ir geležinkeliu žygiavau į Lentvarį. Netoli Lentvario mačiau laukuose kareivius kasant apkasus. Pietų kryptyje buvo girdėti smarkus šaudymas.

Visiškai išvargęs, pritrintom kojom, pasiekiau Lentvarį. Stotyje ir apie stotį matėsi įvairiomis kryptimis išvedžiotos lauko kabelio linijos. Radau Geležinkelio Bataliono traukinį ir kitą, su dviem artilerijos pabūklais, ant platformų pritvirtintais. Traukiniai buvo pasiruošę išvažiuoti. Man rūpėjo patekti į bet kurį traukinį ir kaip nors parvažiuoti namo. Tarp kareivių maišydamasis, sutikau pažįstamą kareivį Urboną iš Gerų Vakarų kaimo. Papasakojau jam savo vargus ir klausiau, ar galima būtų pritapti prie kurio traukinio namo parvažiuoti. Jis pasiūlė man kreiptis į traukinio komendantą, kuriame jis tarnauja, to traukinio, kuris turi du pabūklus, pažadėdamas tarpininkauti. Paprašiau ir mane priėmė. Labai apsidžiaugiau, bet ir pasijutau, jog esu visiškai išvargęs, net stovėti buvo sunku.

Trakų kryptyje tratėjo. Geležinkelio Batalionas neužilgo išvažiavo. Kada kitas traukinys važiuos, kareiviai nežinojo. Jau gerokai pavakaryje, ir mes išvažiavome. Pravažiavus paskutinį jiešmą, netrukus, iš pietų pusės į traukinį pasipylė šautuvų kulkos. Traukiniui atsidūrus tarp augštesnių krantų, sustojome. Smalsumo pagauti, kareiviai išlipo iš traukinio pažiūrėti, kas šaudo. Komendantas priėjęs prie pabūklų, įsakė nutaikyti juos į jo numatytus taikinius. Matėme ir mes tolumoje apie krūmokšnius sviedinius sproginėjant. Pabūklams “pakalbėjus” ir kiek aprimus šautuvų ugniai, kelionę tęsėme.

Sutemus, artėjant prie Vievio, sutikome priešais atvažiuojantį su žalia ir raudona šviesomis traukinį. Paaiškėjo, kad kaž kokia prancūzų misija važiuoja į Vilnių. Girdėjau kažkeno mestus misijai nepalankius šūkius.

Vievyje stabtelėję, važiavome Žaslių link. Žaslių stotyje traukinys sulėtino greitį, o aš, tuo pasinaudodamas, iššokau ir parėjau namo. Tėvas, mane pamatęs, lyg nustebo ir pasakė: “Gerai, kad parsiradai, o tai, biesas žino, kas čia darosi”.