ATSIMINIMAI APIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ORGANIZAVIMOSI PRADŽIĄ 1918-1919 M.

PLK. R. LIORMONAS

Įstojęs Lietuvos kariuomenėn savanoriu 1918 m. gruodžio 1 d., buvau paskirtas Apsaugos tarybos sekretoriumi (Įsak. Kr. aps. Min. 4 Nr. 1918 m.). Tuo metu Krašto Apsaugos ministeriu buvo prof. A. Voldemaras, štabo viršininku — karin. J. Kubilius.

Tais pačiais metais gruodžio 24 d. buvau paskirtas Krašto Aps. min-jos adjutantu, vėliau, 1919 m. gegužės 6 d., Kr. Aps. min. kanceliarijos viršininku ir tose pareigose išbuvau iki 1920 m. rugp. 8 d. (tada buvau perkeltas Vietinės kariuomenės brigados vado žinion). Per tuos du metus teko, ne t’k artimai stebėti Krašto Aps. ministerijos skyrių organizavimosi pradžią, bet ir dalyvauti tame organizavimosi darbe, kadangi ministerio tais reikalais įsakymai ėjo per mano rankas.

Jau senokai man buvo kilusi mintis parašyti apie anuos Vilniaus ir Kauno laikus, bet dabar pulkininkų P. Žibaus ir K. Ališausko, L.V.S. Ramovė centro valdybos sudarytos, knygai “Laisvės kovų istorijos bruožai” parašyti komisijos narių prašomas, ryžausi tą mano mintį įvykdyti. Rašau tą, ką pats mačiau, išgyvenau ir atsimenu. Gaila tik, kad smulkesnių datų nebeprisimenu, todėl jų ir neminėsiu.

Antras motyvas, kuris pastūmėjo mane tuos atsiminimus surašyti, yra tas, kad iš buvusių Kr. Aps. min-jos štabo Vilniuje karininkų, gyvųjų tarpe likausi, rodos, tik aš vienas.

VILNIUJE — 1918 M. GRUODIS

1918 m. lapkr. 11 d., Tautos Tarybos nutarimu, Vilniuje buvo sudaryta pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, kurios pirmininku buvo prof. Augustinas Voldemaras. Jis kartu buvo ir pirmuoju Krašto Apsaugos ministeriu.

Tuo metu Vilniuje jau buvo keliolika iš Rusijos grįžusių lietuvių karininkų ir keletas gudų ar rusų tautybės, kurie sudarė užuomazgą Kr. Aps. min-jos štabui ir kariuomenei organizuoti. 1918 m. lapkr. 23 d. Vilniuje buvo išleistas pirmas įsakymas kariuomenei organizuoti, pasirašytas min. prof. A. Voldemaro ir štabo v-ko karin. J. Kubiliaus.

Kadangi ministerija buvo organizavimosi pradžioje, todėl ir jos sudėtis buvo neskaitlinga: Kr. Aps. ministeris — prof. A. Voldemaras, jo adjutantas — karin. A. Juozapavičius, Kr. Aps. viceministeris gudas generolas Kondratavičius, jo adjutanto pareigas ėjo karin. R. Liormonas, štabo viršininkas Jurgis Kubilius, štabo adjutantas karin. V. Šneideraitis, rikiuotės dalies v-kas karin. Vl. Adamkavičius, ūkio d. v-kas karin. S. Nastopka, štabo iždininkas k. v. Vl. Grudzinskas, apsaugos tarybos pirm. k. g. Vl. Nagevičius, literatūros komisijos pirm. karin. J. M. Laurinaitis.

Tuo pačiu metu Vilniuje formavosi Vilniaus miesto komendantūra: komendantas rašyt. Liudas Gira, komendanto padėjėjas karin. K. Škirpa, komendantūros adjutantas k. v. P. Gužas.

Krašto Apsaugos ministeriui prof. A. Voldemarui, kartu su Tautos Tarybos pirmininku A. Smetona, išvykus tarnybos reikalais Vokietijon, ministerio pareigas ėjo viceministeris gen. K. Kondratavičius, gudų kilmės žmogus, nemokąs lietuvių kalbos (kalbėjo tik rusiškai), neparodęs didelio, geriau sakant, jokio intereso organizuoti kariuomene Vilniuie, bet priešingai, buvo linkęs keltis į Gardiną ir ten organizuoti ginkluotą jėgą.

Toks jo nusistatymas sukėlė pagrįstą nepasitenkinimą Tautos Tarybos ir vyriausybės narių, o ypač lietuvių karininkijos tarpe.

Tokioms aplinkybėms esant, energingo karininko K. Škirpos iniciatyva, Jurgio viešbučio salėje įvyko lietuvių karininkų ir civilinių revoliucinis susirinkimas esamai kritiškai būklei aptarti. Po smarkių patriotinių K. Škirpos, P. Gužo ir kitų, kalbų buvo nutarta kviesti tuo laiku Vilniuje esantį advokatą Mykolą Šleževičių būti vyriausiu vadu — diktatoriumi ir organizuoti naują vyriausybę.

Tautos Tarybos prezidiumas, atsižvelgdamas į tą didžiai patriotišką nutarimą, paskyrė adv. M. Šleževičių ministeriu pirmininku ir pavedė jam sudaryti naują vyriausybę.

Šioje vyriausybėje nauju Krašto Aps. ministeriu buvo paskirtas karin. Mykolas Velykis. Gen. K. Kondratavičius, netekęs viceministerio vietos, iš Lietuvos išvyko į Gardiną, o iš ten per Lenkiją į Prancūziją, kur dar prieš II Pas. karą mirė. Dieną prieš išvykstans, gen. K. Kondratavičius pareiškė savo nepasitenkinimą bendrai tuo istoriniu lietuvių karininkų susirinkimu ir specialiai manimi, kad ir aš, jo adjutantas, buvęs prieš jį labai nusistatęs. Jis išvyko iš štabo patalpų su nieku neatsisveikinęs.

Naujasis Kr. Aps. ministeris karin. M. Velykis buvo malonaus, ramaus būdo žmogus, labai rūpestingas savo atsakomingose pareigose. Su naujo ministerio atvykimu lietuvių karininkų ūpas žymiai pagerėjo, pradėta daugiau rūpintis savo kariuomenės organizavimu, nors sąlygos tam darbui buvo nepalankios: stoka lėšų ir grėsmė iš besiartinančių į Vilnių iš rytų pusės rusų bolševikų dalinių. Tuo metu Vilniuje, grafo Tiškevičiaus rūmuose, buvo vokiečių korpo štabas — Generalkommando. Jo pagalba mums buvo reikalinga ir kad jos nors šiek tiek gautume ir palaikytume su Generalkommando artimesnį ryšį, Kr. Aps. ministeris toms pareigoms atlikti paskyrė mane (tuo laiku jau buvau min-jos adjutantas).

Ryšių karininkui tekdavo lankytis vokiečių štabe įvairiais reikalais: kareivinių, susisiekimo priemonių, ginklų gavimo ir kitais. Pradžioje vokiečių kariuomenės vadovybė buvo atsargi, nelabai dosni, klausinėdavo, prieš kurį priešą ginklai bus pavartoti, kokios bus Lietuvos sienos ir t.t. Klausinėdavo vokiečių gen. štabo karininkai prie didelio žemėlapio, pakabinto sienoje. Pasikalbėjimų pasekmės buvo mums teigiamos: netrukus gavau orderį šimtui kariškų šautuvų, tai buvo pirmieji, oficialiai gauti, ginklai. Tą pačią dieną su karin. Šneideraičiu nuvykome į vokiečių ginklų sandėlį, kur gavome šautuvus ir pasisamdę vežiką, juos parsivežėme į Kr. Aps. min. štabą.

Nežiūrint vokiečių kar. vadovybės mums parodyto palankumo, mūsų padėtis Vilniuje darėsi vis pavojingesnė: rusų bolševikų daliniai vis arčiau slinko Vilniaus link, o vokiečių drausmingoji ir narsioji kariuomenė, revoliucijos paveikta, su savo kareivių tarybomis, gerokai pakriko ir be didesnių pasipriešinimų traukėsi atgal į “Vaterlandą”. Lenkai to tik ir laukė: jie iš anksto slapta organizavo savo partizanų dalinius, juos apginklavo ir, kad užbėgtų už akių bolševikams, pirmąją sausio naktį staigiai užėmė Vilnių, nesutikdami jokio vokiečių pasipriešinimo. Išskyrus mūsų Vilniaus komendantūros kuopos, kitų dalinių mieste nebuvo, o ji buvo per silpna, kad išeitų kovon su stipriais priešais.

Dėl taip nelaimingai susidėjusių aplinkybių mūsų vyriausybė buvo priversta keltis Kaunan, laikinon sostinėn, reiškia ir Kr. Aps. min. štabui teko apleisti sostinę Vilnių.

Kiek atsimenu, mūsų kėlimuisi į Kauną jokių kliūčių iš lenkų pusės nebuvo daroma. Geležinkelio stotis buvo dar vis vokiečių kariuomenės rankose. Stoties komendantas paskyrė mūsų štabui antros klasės vagone du skyrius, kurių pilnai užteko tada dar mažam Kr. Aps. min-jos štabui. Sąryšy su ta kelione prisimenu tokį tiems laikams būdingą įvykį: traukiniui sustojus Kaišiadorių geležinkelio stotyje, štabo iždininkas k. v. Vl. Grudzinskas išlipo iš vagono pasidairyti stotyje ir netrukus grįžo su trimis kariškais šautuvais, kuriuos buvo nupirkęs už savo pinigus iš vokiečių kareivių. Džiaugėsi pirkėjas, buvome patenkinti ir mes visi kiti štabo nariai. Džiaugėmės, tačiau, neilgai: Kauno geležinkelio stotyje prie mūsų vagono atėjo du vokiečių žandarai ir nusivedė ginklų pirkėją V. Grudzinską į stoties komendantūrą. Jis buvo atpažintas, kadangi vienintelis buvo su barzdele. Ministeriui Velykiui įsakius, nuvykau į komendantūrą Grudzinską “vaduoti”: paaiškinau, kad esame Lietuvos Kr. Aps. min-jos štabo karininkai, atvykome Kaunan organizuoti lietuvių kariuomenę, pirkėjas nekaltas, jei vokiečių kareiviai šautuvus pardavė, prašiau Grudzinską paleisti. To užteko: jį paleido, bet ginklus pasiliko sau.

(Bus daugiau)