VILNIAUS OPERACIJOS
1919 metų balandžio-gegužės mėnesiais
P. ŽILYS
BENDROJI PADĖTIS
1919 m. kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje, lenkai gana sunkiai kovojo su ukrainiečiais Mažojoje Lenkijoje, ypač trikampyje: Lvovas -Rava - Ruska - Pšemyslis. Tos kovos tęsėsi jau nuo 1918 m. lapkričio mėnesio. Tuo pačiu metu lenkai susikovė su ukrainiečiais ir Volinijoje.
Šiaurės fronte, lenkų kariuomenės dalys, tuo metu, buvo sąlytyje su rusų-bolševikų kariuomenės dalimis linijoje: upė Jasiolda - Oginskio kanalas, į rytus nuo up. Ščaros, toliau, Į šiaurę, up. Ditva.
Kairiajame lenkų sparne, Gardino rajone, veikė vokiečių kariuomenės dalys.
Tuo pačiu metu, rusų-bolševikų jėgos buvo išdėstytos sekančiai: bare Vilnius - Panevėžys veikė Pskovo divizija; jos priekiniai daliniai buvo riboje: Marcinkonys, Perloja, Aukštadvaris, Žasliai ir t.t., sąlytyje su lietuvių kariuomenės daliniais. Tik Marcinkonių apylinkėje esantieji rusų - bolševikų daliniai buvo nukreipti prieš lenkus, frontu į pietus.
Kita rusų-bolševikų grupė — vakarų divizija, veikė bare Lyda - Baranovičiai. Toliau į pietus, Luninieco rajone veikė 17. šaulių divizija. Rezerve, Borysovo - Rochačevo rajone, buvo 8. šaulių divizija. Tos divizijos sudarė bolševikų Vakarų armiją, kurios būstinė buvo Smolenske.
Pažvelgus į rusų jėgų išdėstymą matome, kad tarp Vilniaus ir Lydos rajonuose veikiančių divizijų buvo susidariusi didelė tuštuma—spraga, kurioje yra svarbūs keliai vedantieji į Vilnių.
Lenkų kariuomenės vadovybė, ruošdama Vilniaus puolimo planą, nusprendė išnaudoti tą bolševikų kariuomenės išsidėstyme susidariusią spragą.
LVOVAS AR VILNIUS?
Kaip jau sakiau, tuo metu lenkai sunkiai kovojo su ukrainiečiais Lvovo rajone. Jie neturėjo tiek jėgų, kad tuo pačiu metu galėtų pulti ukrainiečius ir rusus. Reikėjo pasirinkti Vilnių arba Lvovą, kur buvo susidariusi gana rimta būklė.
Po ilgų svarstymų, buvo nuspręsta pulti Vilnių. Priežastis buvo ta, kad Pilsudskis buvo realistas, įvykdytų faktų politikos šalininkas. Kadangi artinosi Versalio konferencija, tai Pilsudskis norėjo pastatyti ją prieš įvykusius faktus. Nors tuo metu Lvovo apylinkėse lenkams buvo susidariusi labai kritiška būklė, tačiau Pilsudskis tikėjo, kad gen. Ivaškevičiaus vadovaujamos kariuomenės dalys atsilaikys prieš ukrainiečius. Jis nusprendė pulti Vilnių, kad susirinkus Versalio taikos konferencijai lenkų rankose būtų ir Lvovas ir Vilnius, apie kuriuos lenkai ir dabar dar vis rašo ir kalba.
PUOLIMO PLANAS
Ruošdama Vilniaus puolimo planą, lenkų kariuomenės vadovybė nusprendė išnaudoti bolševikų kariuomenės dispozityve esančią tuštumą -spragą, trikampyje Marcinkonys - Vilnius - Lyda.
Buvo nuspręsta sutelkti į vakarus nuo Lydos kavalerijos ir pėstininkų rinktines, kurios, aplenkiant Lydą iš šiaurės vakarų, turėjo išeiti į kelią Vilnius - Lyda ir forsuotu žygiu tuo keliu pulti Vilnių iš pietų bei rytų. Tos rinktinės turėjo įsibrauti į Vilnių trijų-keturių dienų bėgyje. Pirma turėjo įsibrauti į Vilnių kavalerija, o ją tuojau paremti turėjo pėstininkai.
Kad pridengtų Vilniaus grupių žygį, kita grupė, gana stipri artilerija, tuo pačiu metu turėjo pulti Lydą ir ją paimti.
Kad bolševikų jėgos, veikiančios į pietus nuo Nemuno, neateitų pagalbon Lydos rajone veikiančioms jų jėgoms, lenkų dalys turėjo pulti visu frontu nuo Baranovičių iki upės Pripetės.
Speciali lenkų grupė, vadovaujama plk. Freja, sutelkta Skidliaus rajone, turėjo dengti lenkų operacijas nuo netikėtumų iš vokiečių kariuomenės dalių, esančių Gardino apylinkėse.
Lenkų kariuomenės dalių sutelkimas ir pasiruošimas veiksmams turėjo būti baigtas iki balandžio 15 d.
Kadangi tai buvo pirmoji didesnio masto lenkų kariuomenės operacija vykdoma prieš rusus-bolševikus, be to, labai svarbi politiniu požiūriu, tai jos vadovavimą paėmė į savo rankas pats Pilsudskis, kuris balandžio 15 d. atvyko į Skribonis (į p. vakarus nuo Lydos).
KAUTYNIŲ EIGA
Balandžio 16 d. gen. Lasockio grupė, susidedanti iš dalies Užnemunės grupės ir 2 p. leg. div. dalių, puolė Lydą.
Tuo pačiu metu, kavalerijos grupė, 9 eskadronai ir būrys raitosios artilerijos, vadovaujama gen. Belina-Pražmovskio iš Papernės, aplenkdama Lydą iš š. vakarų, pradėjo žygiuoti link vieškelio Lyda - Vilnius, o paskui ją sekė gen. Smigly Rydz vadovaujama pėstininkų grupė, kurią sudarė 1 p.leg. d. 3 batalionai ir 2 artilerijos baterijos.
Pagal numatytą planą, Lyda turėjo būti paimta balandžio 16 d., bet bolševikai parodė tokį stiprų pasipriešinimą, kad Lyda buvo paimta tik balandžio 17 d., sustiprinus puolančiąją grupę dviem batalionais 1 p. leg. d., kurie pavėluotai atvyko iš krašto gilumos ir nespėjo prisijungti prie gen. Smigly-Rydz pėstininkų grupės.
Tuo pačiu metu paaiškėjo, kad žygiuojančios Vilniaus kryptimi dalys susiduria su sunkumais. Blogas kelių stovis sunkina žygį ir dalių aprūpinimą maistu bei pašaru. Buvo sunkus ir ryšio palaikymas. Nežiūrint, tačiau, visų sunkumų, Vilniaus kryptimi žygiuojančios grupės savo uždavinius vykdė gana patenkinamai.
Balandžio 18 d. kavalerijos grupė buvo jau susitelkusi Turgeliai - Paulovas rajone, o pėst. grupės priekiniai daliniai pasiekė Benekainių apylinkę. Žygis buvo vykdomas nesutinkant jokio pasipriešinimo iš rusų pusės.
Balandžio 19 d. auštant, lenkų eskadronai, bolševikų visai nepastebėti, priartėjo prie Vilniaus ir vienu šuoliu užėmė geležinkelio stotį ir didesnę dalį miesto, sukeldami paniką ir visišką Vilniaus rusų įgulos nesusivokimą susidariusioje būklėje.
Rusams-bolševikams pasisekė atsispirti tik šiaurinėje ir vakarinėje miesto dalyje. Tačiau, laikui bėgant, bolševikai atsipeikėjo, persitvarkė, pradėjo planingiau veikti ir vietomis net spausti lenkus atgal. Lenkų kavalerija, išsklaidyta miesto gatvėse, neįgudusi kautis mieste, atsidūrė gana kritiškoje būklėje. Tuo kritiškuoju momentu jai pagalbon atėjo dalis pėstininkų, kurie buvo paimti pakelyje ir atvežti specialiai iš Vilniaus pasiųstu traukiniu.
Galutinai lenkams užimti Vilnių tepasisekė tik balandžio 21 d., apie vidurdienį, kai atvyko gen. Smigly-Rydz su likusiais pėstininkais ir artilerija, puldamas tas miesto dalis, kuriose buvo įsitvirtinę rusai. Sumušti rusai pasitraukė Pabradės ir Maišiagalos kryptimis.
Tuo pačiu metu, kai buvo puolama Lyda, gen. Mokšickio vadovaujama lenkų grupė (9 batalionai, 7 eskadronai ir 3 baterijos) puolė Naugarduką ir Baranovičius, kuriuos rusai bolševikai labai atkakliai gynė. Lenkams pasisekė užimti Naugarduką balandžio 18 d., o Baranovičius balandžio 19 d.
Dėl dalių nuovargio, nuo tolesnio puolimo lenkai susilaikė — gen. Smigly-Rydz vadovaujama grupė linijoje: Trakai - Rykantai - Maišiagala - Nemečinė - Bezdonys - N. Vilnia; gen. Lasockio (Lydos) grupė, kad užkimštų susidariusią spragą (tarp Vilniaus ir Lydos grupių) išmetė savo kavaleriją į Bagdanavas - Alšėnai liniją, o gen. Mokšickio (Baranovičių) grupė užėmė senus vokiečių (I Pasaulinio karo) apkasus į rytus nuo Baranovičių ir toliau up. Servecz iki Nemuno.
RUSŲ-BOLŠEVIKŲ PRIEŠPUOLIS
Po gana didelių pasisekimų kautynių lauke, lenkų kariuomenės vadovybė buvo sugalvojusi platesnio masto operacijas, būtent — užimti svarbų kelių mazgą Maladečiną, o po to suorganizuoti kavalerijos žygį į Minską. Šiuos lenkų kariuomenės vadovybės planus, tačiau, sutrukdė rusai.
Vilniaus netekimas rusams buvo gana didelis smūgis kariniu ir politiniu požiūriu. Bendrai, lenkams užėmus Vilniaus - Lydos - Baranovičių liniją, tolesnis jų puolimas sudarė didelį pavojų svarbiam punktui Maladečinai, per kurį eina geležinkelis iš Daugpilio į Minską ir Homelį.
Rusų kariuomenės vadovybė todėl nusprendė pereiti priešpuolin ir pirmoje eilėje atsiimti iš lenkų Vilnių. Tam tikslui pradėjo telkti jėgas apie Vilnių iš Pagirio ir iš Latvijos.
Balandžio pabaigoje rusai-bolševikai jau turėjo sutelkę jėgų trijuose punktuose: Širvintos, Pabradė ir Salos - Ašmena. Tos jėgos, sutelktos pusračiu apie Vilnių, turėjo koncentriškai pulti miestą ir jį užimti.
Kai lenkai užėmė Vilnių, ten tuojau atvyko Pilsudskis. Vilniaus grupė tuojau buvo sustiprinta iki 8 batalionų, 4 baterijų ir 8 eskadronų. Be to, balandžio 27 d., išvykdamas iš Vilniaus Varšuvon, Pilsudskis pažadėjo prisiųsti dar du batalionus pėstininkų.
Gen. Smigly-Rydz, patyręs apie bolševikų planus, nusprendė neleisti jiems susijungti, ir sumušti tas grupes atskirai. Pirmiausia jis puolė Pabradės rusų-bolševikų grupę, ją sumušė ir nubloškė Švenčionių kryptimi. Po to persigrupavo ir puolė Salų - Ašmenos rusų-bolševikų grupę, kuri jau artėjo prie miesto; ją sumušė ir nubloškė į rytus. Po to, puolė Širvintų rusų grupę, kurios priekiniai daliniai jau veržėsi į miestą. Ją irgi sumušė ir nubloškė š. vakarų kryptimi.
Iki gegužės 1 d. bolševikų mėginimai atsiimti Vilnių buvo atremti ir jų pavojus buvo pašalintas.
Vilniaus puolimo schema (iš lenkų šaltinių)
Po to, lenkai, persekiodami bolševikus, pasiekė ribą: Maišiagala - Giedraičiai - Pabradė -Smurgainys. Tuo pačiu metu, gen. Lasockio (Lydos) grupė iki gegužės 8 d. pasistūmėjo pirmyn ir užėmė senus vokiečių apkasus (I Pas. karo), kurie randasi į rytus nuo Ašmena - Bagdanavas. Gen. Smigly-Rydz grupė, iki gegužės vidurio, pasiekė Linkmenų - Ignalino - Adutiškio - Naročio ež. ribą.
Gen. Listovskio vadovaujamos Pagirio lenkų grupės mėginimai užimti Luniniecą, dėl turimų tik silpnų jėgų, nepasisekė. Toji grupė laikėsi up. Jasiolda ir Oginskio kanalo linijoje, tik jos dešiniajam sparnui pasisekė pasistūmėti iki Styro upės.
Lenkų frontui pailgėjus ir dalių skaičiui padidėjus, frontas buvo pertvarkytas sekančiai: gen. Listovskis liko Pagirio baro vadu, kurio kairysis sparnas baigėsi Oginskio kanalo susijungime su upės Ščaros augštupiu. Baras į šiaurę nuo Baranovičių buvo pavadintas lietuvių-baltgudžių frontu. Jo vadu buvo paskirtas gen. Šeptickis. Lietuvių-baltgudžių frontas buvo paskirstytas į keturis barus: Baranovičių, vadas gen. Mokšickis, Naugarduko — gen. Lasockis; Lydos — plk. Zažickis; Vilniaus, visas likusis baras iki demarkacijos linijos su Lietuva, — vadas gen. Smigly-Rydz.
Be to, lietuvių-baltgudžių fronto vadovybei priklausė lenkų dalys saugančios demarkacijos liniją su Lietuva.
Dalys, saugančios dem. liniją Vilniaus apylinkėje priklausė gen. Smigly-Rydz; dalys, saugančios dem. liniją palei geležinkelį į pietus nuo Vilniaus, sudarė plk. Dzievulskio grupę, o toliau buvo Gardino tvirtovės dalys.
Šia proga reikia pastebėti, kad apie Ašmenos rusų-bolševikų grupę, teko užtikti šiek tiek žinių komunisto V. Savickio atsiminimuose “Kaip mes vargelį kapcjcm”. 1919 m. bolševikams užėmus Mažeikius buvo suorganizuota lietuvių raudonarmiečių kuopa, kurios vadu buvo Kopūstas. Bolševikus vejant iš Lietuvos, toji kuopa buvo įjungta į raudonąją armiją ir traukėsi per Žagarę, Mintaują iki Bauskės. Iš čia ji buvo pasiųsta į Rygą. Iš Rygos, per Daugpilį, ji buvo pasiųsta į Polocką, kur turėjo įsijungti į 7 pulką, bet to pulko ten nerado, nes buvęs pasiųstas į Augštaitiją. Iš Polocko, su 146pulku, toji kuopa buvo pasiųsta į Maladečiną.
Maladečinoje, iš kalbų, buvę sužinota, kad ten buvęs vokiečių spartakiečių pulkas, raudonųjų lenkų 4 pulkas, kiniečių savanorių būriai ir kitos dalys. Rytojaus dieną į Maladečiną, iš Minsko, buvęs atvežtas 5 Minsko baltgudžių-lietuvių pulkas iš 1700 vyrų, siunčiamas į Vilnių. Mažeikiečių kuopa kaip tik ir buvusi įjungta į tą pulką ir pavadinta 5 kuopa.
Kitą dieną 5 Minsko pulkas, dar su dviem pulkais ir kavalerijos brigada, išvykę į Smurgainis; juos lydėjęs šarvuotas traukinys. Smurgainyse sužinota, kad Vilnius esąs užimtas lenkų. Gyventojai pasakoję, kad Salų kryptimi girdėję stiprų sprogimą.
Iš Smurgainių raiteliai dviem vorom, palei geležinkelį, žygiavę Salų kryptimi, o 5 pulkas žygiavęs geležinkeliu. Taip žygiuodami jie sutikę bėgančius iš Vilniaus Angarietį ir Kapsuką. Tai buvę balandžio 24 d. Angarietis ir Kapsukas iš Vilniaus važiavę traukiniu, kurį prie Salų lenkai susprogdinę, todėl toliau jie ėję pėsti. Angarietis ir Kapsukas išlikę gyvi tik dėl to, kad važiavo paskutiniam vagone.
Tą pačią dieną pulkas pasiekęs Salų miesteli. Kadangi V. Savickis kautynių metu Ašmenoje buvo sužeistas ir pateko nelaisvėn, tai daugiau apie kautynių eigą jis nieko ir neberašo.
LITERATŪRA:
A. Przybylski, kapitan dyplomovany — “Wojna Polska
11918-1921
Vincas Savickis — “Kaip mes vargelį kapojom.“
