KARAS IR POLITIKA Kristijono Donelaičio “Metuose”
PETRAS BŪTĖNAS
Mūsų didžiojo klasiko kun. Kristiiono Donelaičio “Metų” poemoie randi neišpasakytai daug įvairių temų, pravarčių Lietuvos daugelio gyvenimo ir mokslo aprašų papildymams. Čia net šeimininkėms, medžiotojams, šokėjams, valdininkams, grybautojams, riešutautojams, gėrovėliams ir blaivybės apaštalams, kunigams, gydytojams, dailininkams, poetams, ūkininkams, alaus darytojams, kavalieriams ir panoms mergelėms, atmestagalviams ir susigūžėliams, agronomams ir kulinarams, taupytojams ir muzikantams, vestuvininkams, demokratams ir respublikonams, jaunuoliams ir seniams, mėsininkams ir mėsinėtojams, kolchozų - sovchozų sudarinėtojams su Lenino ordino melžėjomis, pastotininkams ir karčiamininkams, teisėjams ir lojariams (advokatams), nusiminėliams ir atlapiems optimistams, didpilviams ir vargdieniams ir kitokioms devynioms galybėms yra ko pasiskaityti ir iš skaitymo šio to išpešti.
Bet karas ir kariuomenė “Metų” poemoje jokio atgarsio neturi susilaukę. Ta žinia bus pravarti atsiminti poeto kūrybos tyrinėtojams toliau.
Ligi šiol bent kiek aiškiau dar nebus buvęs į paviršių iškeltas “Metų” turinio politinis atžvilgis. Man atrodo, kad jo ten daug, net labai daug, ryšium su Mažosios Lietuvos Vokietijos okupaciniu valdymu bei valdininkų vokiečių nusistatymu prieš lietuvininkus ir taip pat dėl tada (XVIII amžiuje) buvusios ne tik baudžiavos, bet ir net tikros vergijos. Tą viską autorius, faktus nunuogindamas ligi gyvo realizmo, visuotinai ir taikliai nušviečia, kad net ir šiandie ana praeitis visiškai suprantama poemą beskaitant. Tokios kategorijos vietų ten kūrinyje nuolat, kur prasideda tiesioginis artojų (=būrų) gyvenimo vaizdavimas, o tam iš daug pavyzdžių tebūnie pavyzdžiu kad ir šitoks dvieilis:
Juk, girdi, rytoj reiks į girią važiuoti,
O poryt mažu reiks parvežt didelį pilvą.
(Rudens gėrybės, 97 p.)
Ar tas “didelis pilvas” XVIII amžiaus iš Kr. Donelaičio laikų koks dvarponis ar “amtsporšte-keris - gebitsokmisaras”, ar XX amžiaus kokio maskvinio kolchozo-sovchozo komisaras, ar “rau-donkampio” komsomolcas, ar “nenugalimosios armijos” politrukas, — vis vienodos ir vis žmonijos chameleoniškos pabaisos.
Toliau. Ir šitokiame metų laiko ir orų kitoniškėjimo vaizdavime “Metuose” drįsčiau įžvelgti alegoriją, politinę alegoriją — poemoje sumaniai apslapstytą realų politinį vaizdą, kaip tada ateivių agresingųjų buvo Lietuva žlugdoma. Kr. Donelaitis, taigi, Lietuvą savo “Metuose” reikšmingomis trumpomis tiradomis sumini šešis kartus, ir ją jis supranta išvien tik kaip Mažąją ir Didžiąją Lietuvą. Taip skelbia Kr. Donelaitis, bet nevisi šių dienų lietuviai, atrodo, gerai nepažindami visos Lietuvos praeities ir dabarties, bent ligi šiol šitaip donelaitiškai dar nedrįso nei samprotauti, nei skelbti. Taigi šit!
Epiškai ramiai Kr. Donelaitis rudenį piešia, vaizduoja beveik per penkis puslapius, ir staiga pabrėžia:
Taiplaukai pasiliko mums visur gedulingi,
Irgi grožybės jų, nei kapas sens, pasirodo.
Krūmus ir girias linksmas jau giltinė suka,
Ir grožybes jų gaišiu draskydama vėtra.
(Rudens gėrybės, 93 p.)
Ir artojų lietuvininkų kasdieninio gyvenimo įsibėgėjime Kr. Donelaitis, radęs progos, įmindamas žmogui pagalvoti ir atsiminti, dėsto šaltai svarbios minties idilinį politinį nusakymą vaizdą:
Vei, kaip iš vakarų tamsių rūstaudami vėjai
Vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis
Ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą varo.
(Rudens gėrybės, 137 p.)
Kas nors pajėgus panoręs lengvai galėtų visokius poemos politinius atvejus perkelti į šių dienų Sov. Rusijos okupuotą Lietuvą, kurios nors rūšies savo rašto darbe donelaitiniais pavyzdžiais atitinkamai nušviesdamas dabartinę ten kolchozinę sistemą ir velikorosų - rusų valdininkų bei komisarų baudžiavą—vergiją, lietuviams užkrautą.
Tai įgalina daryti tikras meninis realistinis Kr. Donelaičio “Metų” kūrinys nesenstamasis, kurio kūrėjo 250 metų nuo gimimo (gimė 1714 -mirė 1780 m.) dienos šiemet švenčiame sukaktį per šiuos visus metus.
P.S. Čia duotųjų pavyzdžių žymėtieji puslapiai yra iš gražaus leidinio: Kristijonas Donelaitis, METAI; spaudai paruošė J. Ambrazevičius; iliustravo medžio raižiniais V. K. Jonynas; švietimo Ministerijos Knygų Leidimo Komisijos leidinys 524 nr. Kaunas, 1940 metai.
