ŪKININKAS, VIRŠAITIS IR DIEVDIRBYS
I. APYRUBIS
Toks yra Stasys Motuzas, gimęs 1898 m. vasario mėn. 4 d. Valdomų kaime, Gruzdžių valsčiuje. Mokslų kokių ypatingų jis neišėjo. Buvo pradėjęs lankyti Šiaulių gimnaziją, bet išstojo iš antros klasės.
St. Motuzas buvo ūkininkas. Jis valdė iš tėvų paveldėtą 50ha ūkį, kurį Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo gražiai sutvarkęs, įdėdamas daug darbo, prakaito ir meilės.
St. Motuzas buvo ir valsčiaus viršaitis. Išrinkus Gruzdžių valsčiaus viršaičiu, jis ėmėsi tų pareigų su dideliu pasišventimu, parodydamas daug sumanumo ir energijos. Jo pastangomis Gruzdžiuose buvo pastatyta veterinarijos ambulatorija su klinika. Statyba kainavo 70,000 litų.
1936 m. savivaldybės pastangomis ir lėšomis, padedant žemės Ūkio Rūmams, valsčiaus seniūnijose buvo įsteigti mergaitėms kulinarijos kursai.
Jam einant viršaičio pareigas, Gruzdžių miestelis įgavo visai kitokį veidą, kai buvo išgrįstos gatvės, iškloti šaligatviai, nudažytos tvoros, užvestos aikštelės, prisodinta gėlių.
1938 m. jis suruošė “Gruzdžių Dieną” su plačia programa ir civilinės aviacijos pasirodymu. Jo iniciatyva buvo įvestas ūkininkų premijavimasuž sodybų sutvarkymą, miestelėnų už jų kiemų, mergaičių už jų darželių. Taip pat buvo išduodamos premijos geriausiems valsčiuje žemės ūkio darbininkams ir darbininkėms iš valsčiaus biudžete numatytų tam tikslui pinigų.
Kaip tikras tėvynės sūnus, jis turėjo nemažai ginkluotų susirėmimų su įvairiais mūsų šalies priešais. 1918-1919 m. žiemą jis išėjo partizanauti prieš bolševikų gaujas, veikusias Gruzdžių apylinkėje. Bermontininkų laikais organizavo partizanus ir jiems vadovavo. Vienų kautynių metu buvo nukauta net 16 bermontininkų, kai, tuo tarpu, iš partizanų žuvo tik vienas — mokytojas Stasys Kelpša.
Kai Lietuvą 1940 m. vasarą užplūdo bolševikai, jis iš viršaičio pareigų turėjo pasitraukti ir slapstėsi iki vokiečių-sovietų karo pradžios. Vokiečių laikais vėl ėjo viršaičio pareigas. 1941 m. spalių mėn. 8 d., kai miškingame Gruzdžių valsčiuje buvo išmesti pirmieji bolševikų desantininkai, jis vėl įsijungė į kovas. Dalyvavo ekspedicijose prieš desantininkus, organizavo sekimo punktus. 1944 m., jo pasiūlymu, Apygardos Viršininkas Pakulis gavo leidimą iš vokiečių organizuoti pagelbinę policiją kovai su desantininkais. Per visai trumpą laiką stojo apie 400 vyrų. Sugriuvus vokiečių frontui rytuose ir artėjant rusams, tas policijos dalinys iširo: vieni patraukė į namus, 120 patraukę į miškus partizanauti, o jis su likusiais pasuko į Žemaitijos šiaurę ir Plinskiuose įstojo į Apsaugos Rinktinę. Plk. Kareivai pradėjus Sėdoje organizuoti 2-ą pėst. pulką, jis buvo paskirtas eiti ryšininko pareigas. Plk. Kareivai mirus, pulko vadu buvo paskirtas plk. Naujokas. Ir prie naujojo pulko vado jis pasiliko tose ryšininko pareigose iki pasitraukimo į Vokietiją.
Tai tiek trumpai apie jį, įvairių kovų dalyvį su tėvynės priešais.
1944 m. spalių mėn. 9 d. prie Karaliaučiaus jis buvo paimtas apkasų kasimo darbams. Dėl šalčių, menkos aprangos ir blogo maisto prarado turėtą sveikatą. Perėjęs įvairias tremtinių stovyklas, atsidūrė Varelio senelių prieglaudoje (prie Oldenburgo, šiaurės Vokietijoje), kur gyveno 8 .metus kartu su savo motina. Tą prieglaudą likvidavus, persikėlė kartu su motina gyventi į Vechtos (irgi šiaurės Vokietijoje) senelių prieglaudą, kur ir dabar tebegyvena.
St. Motuzas yra “dievdirbys”. Šio užsiėmimo ėmėsi 1955 m., gyvendamas Varelio prieglaudoje, kaip jis pats sako, “iš nuobodumo”. Anksčiau tokiais darbais neužsiiminėjo. Jokios specialios mokyklos, ar mokytojo neturėjo. Paskatinimą imtis drožinėtojo darbą davė jam vienas vokietis. Jis jam padirbo, pagal duotus modelius Knygnešį, Rūpintojėlį ir Laisvės statulą. Jis pats gi pradėjo nuo Rūpintojėlio. Keturi mėginimai nuėję niekais, nes pradžioje niekaip negalėjęs išlaikyti reikalingų proporcijų. Bet tas jo nuo užsibrėžto tikslo neatbaidė. Pradžioje jo įvairūs medžio drožiniai buvę tik kopijos kitų dirbinių. Vėliau pradėjęs ir pats “kombinuoti”, anot jo paties, “kas į galvą ateidavo”.
Pirmieji jo įrankiai buvo: peiliukas, pjūklelis ir pielyčia. Dabar jis turi įvairiausių įrankių, kurių įsigijimas jam kaštavęs DM 1000, — Mėgino ką nors padaryti iš gipso ir odos, bet tą sumanymą metė ir pasiliko prie medžio drožinių. Jo įvairūs medžio drožinėliai yra pasiekę beveik visas lietuvių kolonijas laisvajame pasaulyje ir nemažai savo drožinių yra pardavęs vokiečiams Vak. Vokietijoje. Apie jo darbus plačiai yra rašiusi vietinė vokiečių spauda, įsidėdama kai kurių būdingesnių darbų nuotraukas. Dabar jo dirbinių kolekcija viršija 40 atskirų drožinių. Be medžio drožinių kolekcijos turi šiek tiek Lietuvos sidabro ir vario įvairių monetų, juostų, takelių ir kitokių audinių lietuviškais motyvais. Iš užjūrių yra gavęs pasiūlymų parduoti visą jo drožinėlių rinkinį. Jo gi noras yra, kad jie liktų Vokietijoje prie mūsų Vasario 16 Gimnazijos. Jis galvoja, kad turint modelius, gal kas nors iš gimnazijos moksleivių “susigundys”, pradės drožinėti, pamils tą užsiėmimą, o gal net mokysis toje srityje ir studijuos mūsų tautinį meną. Todėl jis yra pasiūlęs PLB Vokietijos Krašto Valdybai pirkti iš jo visą drožinių rinkinį. Reikia laukti, kad Vokietijos Krašto valdyba su tuo pasiūlymu sutiks ir visą rinkinį nupirks. Tuo būdu būtų galima sudaryti bent pradžią lietuviškos tautodailės mažam muzėjui prie Vasario 16 Gimnazijos, prie dabartinio Vak. Vokietijoje mūsų tautinio kultūros centro.
