1812 METAI VILNIUJE
Napoleono ir Rusijos caro susitikimas ant Nemuno ties Tilže, 1807 m. birželio 25 d.
J. DAINAUSKAS
Lygiai prieš 150 metų, birželio mėnesį, Prancūzijos Imperatorius Napoleonas I-sis, su savo pusmilionine Didžiąja Armija, atžygiavo prie Lietuvos sukeldamas ir lietuviuose viltį, jog jie išsilaisvins iš Maskvos jungo. Birželio
23 d. ties Kaunu persikėlęs per Nemuną, jis po kelių dienų atvyko į Vilnių ir ten paskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nepriklausomos valstybės, atstatymą ir paskyrė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Komisiją, į kurią įėjo dvarininkai Jelskis, Potockis, Prozoras, Sapiega bei Sierakovskis ir Vilniaus Universiteto Rektorius astronomas Jonas Sniadeckis.
Prancūzijos vyriausiu įgaliotiniu Lietuvai Napoleonas paskyrė savo tuometinį užsienių reikalų ministerį hercogą Bassano. Imperatoriaus Komisaru prie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Komisijos pradžioje buvo baronas Bignion, o generaliniu Lietuvos gubernatoriumi generolas Dirk van Hogendorp, kuris rugpjūčio mėn.24 d. Napoleono buvo paskirtas Komisaru, vieton Bigniono ir gavo pavedimą ne tik pirmininkauti minėtai Komisijai, bet ypač rūpintis Lietuvos kariuomenės suorganizavimu.
Generolas van Hogendorp, olandų kilmės didikas, Berlyno kadetų korpo ir KaraliaučiausKaro Akademijos auklėtinis Fridriko Didžiojo laikais, vėliau Olandijos karalystės diplomatas ir karo ministeris, Napoleono generolas-adjutantas, paliko savo surašytus atsiminimus (Memoire du general comte Dirk van Hogendorp..., kuriuos 1887 m. Hagoje paskelbė jo anūkas). Tuose atsiminimuose yra labai daug medžiagos ne tik apie prancūzų veiklą Lietuvoje, bet ir apie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Komisijos darbus, apie gyvenimą tuometiniame Vilniuje, o taip pat ir Lietuvos kariuomenės organizavimą. Panašius, nors kiek trumpesnius, atsiminimus yra palikęs ir tuometinis prancūzų karinis gubernatorius Vilniuje, generolas Roch-Godart (M'emoires du general baron Roch-Godart . . .). Mums tie dveji atsiminimai liudija apie ano laiko lietuvių pastangas atkurti savo valstybę ir suorganizuoti savo kariuomenę. Tų žygių šimto penkiasdešimties metų sukakčiai paminėti verta kiek plačiau sustoti ties tais atsiminimais.
Prieš atvykdamas į Lietuvą, gen. van Hogendorp buvo Karaliaučiuje Rytprūsių Generalinis Gubernatorius, kur Napoleono pavedimu, visų pirma, organizavo tos milžiniškos armijos tiekimą. Karaliaučiuje tada buvo įrengtos Prancūzų kariuomenės centrinės kepyklos ir karo ligoninės, kurias, atskiru susitarimu, viskuo turėjo aprūpinti Prūsija. Centrinius gi maisto sandėlius, visai savo kariuomenei, Napoleonas buvo suplanavęs įrengti Kaune, į kur jau tų pat metų birželio mėnesį buvo pradėta plukdyti visos maisto bei karinės medžiagos, Prūsijos teikiamos prancūzams, panaudojant vandens kelią: Prieglius-Fridriko kanalas-Nemunas. Nuo Kauno į Vilnių maistas buvo gabenamas Nerimi, plokščiadugniais laivais. Tiems reikalams suorganizuoti Napoleonas, visų pirma, ir paskyrė van Hogendorpą Generaliniu Lietuvos D.K. Gubernatoriumi.
Hogendorpas į Vilnių vyko per Tilžę, Klaipėdą, Kauną, pakelyje inspektuodamas tvirtovių sustiprinimo darbus. Klaipėdoje tuos darbus vykdė generolas-inžinierius Kampredon, o Kaune jo gubernatorius gen. Tarayre. Visas tas kelias, rašo Hogendorpas, praėjus tokiai milžiniškai armijai, buvo labai apnaikintas ir net Hogendorpui, užtat, buvo sunku gauti arklius pastotims. Visur pakelyje žygiavo atsilikę kariuomenės daliniai. Vilniaus miesto šiaurinėje dalyje, už Neries, Napoleono parėdymu, gen. inž. Chamberlhack rengė “šarvuotą karinę stovyklą”. Rašydamas apie Vilniaus miesto strateginę padėtį, Hogendorpas aprašo ir miesto viduje esantį kalną, kurio viršūnėje buvo griuvėsiai senų pastatų, kurie, sako, buvo vadinami Jogailaičių bokštu. Miesto gynybai, rašo, vienok tas kalnas neturėjęs reikšmės, nes miestas yra dominuojančių kalvų apsuptas.
Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Komisijos nariai, sako Hogendorpas, sutiko jį gana nepalankiai. Esą, labiausiai prieš jį buvo nusiteikęs kunigaikštis Sapiega, ėjęs toje Komisijoje Karo Ministerio ir Vyriausiojo Lietuvos Kariuomenės Vado pareigas, nes “jaunystėje jis buvęs kariu”. Napoleonas, sako, norėjęs, kad Lietuvos kariuomenė būtų kuo greičiausiai suorganizuota. Tuo tarpu Lietuvos sulenkėję bajorai skverbėsi į vadovaujamas vietas, neturėdami žmonių pritarimo, ir nesirūpino nei krašto, nei prancūzų reikalais, o vien tik savo asmeniškais ir visiškai neturėjo supratimo apie valstybės administracinius reikalus. Prancūzai, Hogendorpo manymu, tą sumanymą pradėjo realizuoti irgi nevykusiai. “Kunigaikštis Sapiega, kaip ir visi silpnabūdžiai žmonės, apsupo save dar silpnesniais bendradarbiais. Komitetas, toje srityje, iš pat pradžių padaręs dvi klaidas. Visų pirma jis pradėjo mobilizuoti žmones būsimąjai Lietuvos kariuomenei, vadovaudamasis dar Kotrynos įvestais rusiškais įstatymais, paskelbdamas rekrūtų rinkimą. Remiantis tais rusų nuostatais dvarininkai į rekrūtus turėdavo atiduoti nustatytą kiekį savo žmonių, baudžiauninkų, pagal savo nuožiūrą. Toji priemonė tik pykino žmones, nekalbant jau apie tai, kad dvarininkai atiduodavo į rekrūtus pačius blogiausius, menkiausius baudžiauninkus, kurių pulkai net negalėdavo panaudoti ir stengdavosi permesti juos į kitus dalinius”.
Antroji klaida, sako, rišosi su tuo, kad, “pulkų vadams buvo pavestos ir administracinės bei ūkio pareigos. Buvo pradėta organizuoti 5 pulkai pėstininkų ir 4 pulkai kavalerijos. Manant surinkti 10,000 pėstininkų ir 4,500 raitelių rekrūtų. Tų pulkų vadais buvo paskirti jauni lenkų, bei sulenkėję, didikai, gana turtingi, jau tarnavę kariuomenėje ir kurie pasižadėjo kareivius patys aprengti. Nors jie, ir buvo pasiturinti, tačiau dėl karo sukeltos suirutės neturėjo jokios galimybės sumobilizuoti tiems klausimams sutvarkyti reikalingas lėšas. Patys nenusimanė karo administracijoje, gi krašte nebuvo nė drobės, nė fabrikų ir visą aprangą reikėjo gabentis iš svetur. Gi su Napoleono armija vykę visokie vertelgos nepasitikėjo tų pulkų vadų kreditingumu. Keletas didikų savo lėšomis apginklavo ir aprengė kelis mažesnius dalinius. Buvo sudarytas atskiras Lietuvos totorių pulkas, tačiau pagrindinės masės Lietuvos kariuomenės taip ir liko nesuorganizuotos.”
Napoleonas, paskelbdamas Lietuvos D.K., atstatymą, nuėjo prieš lenkų norą. Užtat jie visą laiką, dar nesusikonsolidavus jokiai aiškesnei Lietuvos valstybės formai, stengėsi įtikinti Laikinosios Vyriausybės Komisiją, kad ji sudarytų “unija” su Lenkija ir nesiektų savistovios Lietuvos atstatymo.
Kariuomenės organizavimo atžvilgiu Varšuva ir Vilnius buvo vienodos nuomonės: siekė paskelbti visuotiną šaukimą, o ne nustatyto kiekio mobilizaciją, nes tokia forma, iš tradicijos, jų manymu, buvo artimesnė ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai. Tai būtų buvę nereguliarios kariuomenės daliniai, bet Napoleonas su tuo pasiūlymų nesutiko. Napoleono pavedimu, spausdamas Komisiją greičiau organizuoti kariuomenę, Hogendorpas, savo ruožtu, gavo iš jo, vis dėlto 500.000 aukso frankų kariuomenės aprangai ir tikėjosi Lietuvos armijos korpo organizavimą užbaigti iki tų pat metų gruodžio mėn. pabaigos, tačiau įvykių raida jam neleido tai įvykdyti.
Nesutikdamas su Hogendorpo paskyrimu vadovauti visiems Komisijos darbams, iš Komisijos pasitraukė kunigaikštis Sapiega. Pastarojo vieton karinius reikalus, perėmė dvarininkas grovas Tizenhauzenas, dar menkesnis karybos žinovas nei Sapiega. Tad, Lietuvos D. K. kariuomenės organizavimu daugiausiai rūpinosi. . . Hogendorpas.
Lietuvos kariuomenei suorganizuoti Hogendorpas sudarė savo atskirą štabą, kur karininkų verbavimui pasikvietė lenkų brigados generolą Grabovskį. Lietuvos kariuomenės inžinierijos dalinių viršininku paskyrė seną kunigaikštį Giedraitį; pėstininkų inspektoriumi — brig, gen. Niemojevskį, o kavalerijos inspektoriumi— brig. gen. Vavžeckį. Sau adjutantu Hogendorpas pasiėmė kapitoną Kirkorą. Ta proga. Hogendorpas vis pabrėžia jų atsidavimą Prancūzijos reikalams. Savaime suprantama, jog susikertant Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos interesams, ypač organizuojant Lietuvos kariuomenę, negalima buvo tikėtis sulaukti itin stiprios karinės atramos Nepriklausomai Lietuvai.
Napoleonas, paskelbdamas apie Lietuvos D.K. atstatymą, drauge paskelbė, jog Vilnius esąs, bent žygio į Rusiją metu, ir jo paties sostinė. Tad į Vilnių vyko ir kitų valstybių atstovai, kad ten gautų galimybę pasimatyti su Napoleonu. Tarp kitų, tada į Vilnių buvo atvykęs ir Š. Amerikos J.V. atstovas Barlow, kad sudarytų tarp Amerikos ir Prancūzijos prekybos sutartį. Barlow, grįždamas iš Vilniaus, pakelyje mirė ir buvo palaidotas Lenkijoje netoli Kielcų, į pietus nuo Varšuvos.
Generolas Roch-Godart’as pateikia smulkesnių duomenų apie Lietuvos D.K. administraciją. Kraštas buvo suskirstytas į 4 departamentus: Vilniaus, Balstogės, Gardino ir Minsko. Vilniuje prancūzai turėjo 16 karo ligoninių ir 4 centrinius sandėlius (depots generaux) daugumai visos prancūzų armijos pulkų, o taip pat pagalbinius sandėlius 40 pulkų. Taip pat buvo įsteigta daugybė atsarginių aprūpinimo sandėlių. Vien tik atsitiktinai pražygiuojantiems daliniams maitinti, kasdieną buvo išduodama iki 30,000 maisto davinių. Tvarkai palaikyti mieste buvo 11 “plac” komendantūrų. Vidaus tvarką Vilniuje pildė 1,5000 kirasirų bei karabinierių. Roch-Godart toliau rašo, kad Žemaitijoje buvo suorganizuoti 7 pulkai raitelių, kuriuos sudarė vietos gyventojai, atsieit lietuviai, tačiau smulkesnių duomenų apie tų pulkų veiklą jis nepateikia. Esmėje, visa prancūzų administracija Vilniuje, pradedant hercogu Bassano bei gen. van Hogendorpu ir baigiant gen. Roch-Godart, rūpinosi Lietuvos, josios kariuomenės bei administracijos organizavimu tik tiek, kiek tai buvo reikalinga Napoleono politikai ir kiek tai leido bendroji karinė ir krašto ekonominė padėtis.
Gruodžio 3 d. Hogendorpas išvyko iš Vilniaus pasitikti Napoleoną, jau besitraukiantį nuo Maskvos, pravažiuojantį Ašmeną. Pasitikęs Napoleoną jis organizavo pastarojo kelionę per Vilnių bei Kauną. Napoleonas pro Vilnių pravažiavo gruodžio 5 d., čia pat perduodamas vadovavimą savo armijos likučiams Neapolio karaliui Muratui. Napoleonui pasitraukus, prancūzų kariuomenėje kilo panika ir kariuomenės drausmė visai pairo. Hogendorpo manymu, jei Napoleonas nebūtų pasitraukęs nuo savo kariuomenės, dar galima buvo suorganizuoti pasipriešinimą rusams kaip tik Vilniaus linijoje. Nuo gruodžio 6 d., sako, Didžioji Armija virto bėglių mase, kur kiekvienas rūpinosi savimi. Daug panikos kėlė ir t.v. sąjunginės kariuomenės daliniai, pirmon eilėn bavarai, vadovaujami gene-
Lietuvių ulonų pulko karininkas
rolo Vrede, kurie itin plėšikavo Vilniaus apylinkėse. Iš Vilniaus Hogendorpas traukėsi per Vievį, kur nerado jau nei vieno namo, nes visi buvo sudeginti. Muratas, atvykęs į Kauną, buvo sumanęs čia suorganizuoti pasipriešinimo liniją, bet prasidėjus gaisrui Kauno senamiesty, jis atsisakė nuo savo sumanymo ir per Vilkaviškį patraukė link Karaliaučiaus. Aišku, jog visa šita bėglių masė pakelyje gyveno vien plėšikavimu ir Lietuvos alinimu. Gruodžio 13 d. paskutiniejie prancūzų pareigūnai pasitraukė iš Lietuvos žemių.
Pasitraukus Napoleonui ir suirus Didžiąjai Armijai sužlugo ir Lietuvių svajonės išsivaduoti iš Maskvos jungo. Pas ano laiko Lietuvos bajorus, dvarponius, kurie sudarė krašto elitą, visos tos idėjos rišosi su mintimi, kad Napoleonas ir prancūzai padės jiems atgaivinti senąją Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės struktūrą, nors esmėje tai buvo “nukirstosios galvos” svajonės. Napoleono mitas juos viliojo išsilaisvinimu iš svetimo jungo, bet Prancūzų Didžiosios Revoliucijos idėjos, paskelbusios visų žmonių lygybę pačiuose pamatuose kirto dvarininkų svajones apie “senąją” tvarką. Net ir karo suirutės metu Laikinosios Vyriausybės Komisija su tomis problemomis jau turėjo nemaža sunkumų. Tuo labiau tie sunkumai būtų išryškėję, jei Napoleonas būtų savo tikslo pasiekęs. Lietuvos-Lenkijos bajorijos ir dvarponių elementas, per ilgus metus pripratęs visus Valstybės interesus aukoti savo luominės “aukso laisvės” labui, jau senai buvo praradęs kadaise turėtų sugebėjimą gerai administruoti valstybę ir nemokėjo nusikratyti savo anarchistinių pažiūrų į valstybę. Tad, jei tas “elitas” ir buvo aklai atsidavęs Napoleono bei prancūzų interesams, tai platesni gyventojų klodai, baudžiauninkų masės ir dvasiškija buvo neigiamai nusistačiusi prancūzų atžvilgiu, gi to vidutinio, konservatyvaus miestelėnų luomo pas mus kaip ir nebuvo, užtat ir pats Napoleonas svyravo savo politikoje, taip Lietuvos, taip ir Lenkijos žemėse.
Iš kitos pusės, Napoleonas daug daugiau tikėjosi sau naudos iš Lenkijos ir Lietuvos valstybių atgaivinimo, nė jos gavo. Karingumas jo kariuomenėje tarnavusių lenkų (nors jų tarpe, faktiškai buvo daug ir lietuvių) suviliojo ir Napoleoną. Hogendorpas rašo, jog Vilniaus “lenkai” buvo labai skirtingo būdo, palyginus juos su Varšuvos lenkais, bet visi jie buvo labai narsūs kariai. Napoleonas manė, jog atvykęs rasLenkijoje ir Lietuvoje sau didelius karių būrius, rezervus savo armijai, kaip tai buvo radęs Vokietijos valstybėse, Austrijoje, Olandijoje, Italijoje, Prūsijoje. Tačiau ten jis rado ne vien tik gerai sutvarkytas kariuomenes bei administracijos aparatus, bet ir stiprius miestelėnų klodus ir disciplinuotą elitą, kuriais pasiremdamas jis visur ir kūrė eilę mažesnių valstybių, palikdamas visus vietos reikalus tvarkyti patiems tų kraštų žmonėms. Lietuvoje, lygiai kaip ir Lenkijoje jis negavo žmonių masių į savo kariuomenę, gi tas “elitas” buvo iki kaulo smegenų persunktas individualizmu.
Jei kalbėti apie Lietuvos D.K. tikrą atstatymą, tai lenkai ir jų vadovaujamas sulenkėjęs Lietuvos bajorų klodas, sugebėjo galvoti vien “Didžiosios Lenkijos” sąvokomis ir buvo priešingas Nepriklausomos Lietuvos egzistavimui. Juk tie Lietuvos D. K. sulenkėję bajorai pačiai Lenkijai davė “lenkišką” elitą. Be to elemento nebūtų egzistavusi jokia XIX - XX amž.lenkų šviesuomenė. Čia glūdi šaknys, lenkų nuolat kartotų, pastangų, kad tas Lietuvos elitas tik nenutoltų nuo Lenkijos, nenustotų galvojęs lenkiškai. Vos įėjus Napoleonui į Lietuvą, lenkai Varšuvoje paskelbė “Buvusių Lenkijos Žemių Konfederaciją”, kuriai atsiliepdami sulenkėję Lietuvos bajorai, privedė prie 1812.VII. 14 d. Vilniuje paskelbto “Lietuvos-Lenkijos unijos atnaujinimo”, nors pats Napoleonas tam ir nelabai pritarė. Iš kitos pusės, tie bajorai, net ir paskelbus Lietuvos D.K. atstatymą, rūpinosi vien savo turtų ir baudžiauninkų išlaikymu, o ne savo krašto tikrosios nepriklausomybės atstatymu. Tokiu atveju jie niekad negalėjo suorganizuoti stipraus valstybinio junginio, kuris ne tik būtų padėjęs Napoleonui, bet su kuriuo turėtų skaitytis ir Rusijos caras Aleksandars I-sis. Nežiūrint į 1812 metų karo išdavas neabejotina, kad Lietuvos sulenkėję bajorai dar nebuvo priaugę prie savosios valstybės idėjos tinkamo supratimo.
Lietuvos dragūnų pulkas kautynėse
