KAREIVIAI
V. KAREIVA
Novelė
(Pabaiga)
Vasaros laikas yra blogas iškilmingoms šermenims. Draugai lig ryto sukalė karstą. Vienas, pats artimiausias draugas, padarė iš lentų kryžių su saulės spinduliais, su gėlės žiedais galuose, su ąžuolo lapais ir gilėmis pašakėse. Rodės, kad visą širdį sudės į paminklą.
Vadas išsiuntė kareivį pas miestelio kleboną. Tas grįžo piktas ir liūdnas.
— Ar nesutinka? — klausė vadas.
— Nesutinka. Girdi, jis nežinąs ar kareivis buvęs katalikas, ar išviso tikintis? Tokiose aplinkybėse, esą, neleidžiama švęstuose kapuose laidoti. Tokia Dievo valia, tokia būtų ir parapijiečių valia. Tikras lenkas!
— Gerai, mes apsieisime ir be jo! — vadas atsakė.
Pranešė seniūnui, kad kareivį laidos kaimo kapinaitėse. Seniūnas pasiuntė parėdytą vežimą, traukiamą poros vainikais papuoštų arklių. Susirinko žmonės su vaikais prie duobės. Keturi kareiviai nukėlė grabą ir nuleido į duobę. Vadas tarė:
— Drauguži! Tu, kuris taip karštai tėvynės rytojumi sielojais, čia savo rytojus jai atidavei. Amen!
Kareiviai sustojo eilėje. Trimičius, išėjęs į priekį trimitavo: “Kovoje jau žuvot, mielieji draugai” Kareiviai parėmė giesmę savo balsais. Ta giesmė, kovos laukuose gimusi, per laisvės metus kareivių sielose įaugusi, skambėjo drąsinančiai ir viltingai.
Paskiau sukomandavo salvę. Tris kartus iššovė kareiviai į dangų, tartum, kad kulkos prakirstų per švininius debesis vėlei kelią. Lai dangus sužino, kad už laisvę kovojanti tauta vėl vieno kareivio neteko.
Vadas pirmas, paskui kareiviai, užbėrė po tris žiupsnius žemės ant karsto. Tada ir kiti vyrai, ir moterys, ir vaikai padarė tą patį, suteikdami kareiviui paskutinį privalomą patarnavimą. Žemės šūstims į grabą dundant pravirko moterys, o jas pastebėję ir vaikai susigraudino.
Kareiviai atnešė ir pastatė savo puošnų kryžių, kokio tas kraštas dar neturėjo. Ant skersio, kaip meilės glėbiui ištiestų rankų, buvo iškirpta KĘSTUTIS RUMBUTIS. Gimė 1918 m.
Žuvo už Tėvynę 1942 m. Ilsėkis ramybėje”.
Taip anas kareivis užvaldė sieksnį žemės, kurią iš priešų ir prietarų savo krauju atpirko. Tas mažas plotelis užmirštų kapinių tarsi atgaivino mirusią gentį, kuri seniai po velėna miegojo. Kapas pasipuošė gražia tvorele, o šventadienių vakarais ten užeidavo mergaitės su gėlėmis, ar vaikai, netoli gyvulius ganydami.
Raštininkas paleido vaikus ir išėjęs atsisėdo po klevu prie tvenkinio. Tvenkinyje ajatrai juda, kai žąsiukai nardo. Laima užėjo ant lieptelio ir barsto jiems skanėstus, šnekindama: tūliu, tuliu...
— Labas, Laimute! — šūktelėjo jai.
— Labas. O ką pats vienas ten veiki?
— Ateik ir pamatysi.
Ji nudulkino prijuostę į tvenkinį ir ateina. Basos kojos džiaugiasi žolės minkštumu. Atsisėdo šalia jo.
— Ka rašai? — klausė.
— Jei duosi bučkį, pasakysiu.
— Neduosiu! Aš pati matau, kad vaikų raštus taisai. Vai, koks tu!
— Ar tau nepatinku?
— Nesakau, bet galėtum būti rimtesnis.
Ji, nuduodama piktumą, papūtė lūpas.
— Gerai! Kalbėsiu dabar visai rimtai. Sėskis čia!
— Nesėsiu. Nėra laiko.
— Užteks jo. Na, prašau! ar nereikės patraukti?
Jis jau siekė už blauzdos, o mergina susijuokusi pati pritūpė prie jo.
— Tai sakyk, apie ką kalbėsi?
— Laimute, tu padėk man taisyti!
— Vaje! Tu esi atradęs padėjėją, — nustebo.
— Ko jai trūksta?
— Tu manai, ką tu gali, tai galėtų kiekvienas?
— Gal ir ne kiekvienas, bet jau tu tikrai.
— Tu taip manai?
— Pagalvojau, kad reikia rasti ką savo vietai, kai teks išvažiuoti.
— Kur tu važiuosi?
— Dar nežinau, bet reikės išvažiuoti. Argi valdžia laikys čia mane užmiršusi, kai kareivių trūksta?
— Gaila, — pasakė mergaitė, aiškiai nusiminusi.
Kareivis išsitiesė ant vejos, rankas po galva pasidėjęs. Medžių šakose šokinėjo paukščiai.
— Gaila, sakai. Kodėl?
— Nežinau. Gal todėl, kad buvau pripratusi.
Ji taipgi tiesėsi šalia. Jis padėjo savo ranką jai po galva, sakydamas:
— Nebijok tos rankos. Tau bus patogiau.
— Ar jūs visi išvažiuosite?
— Gal ir visi. Nežinau.
Mergaitė pagalvojo ir tarė:
— Agnė turės kūdikį.
— Kas tau sakė?
— Ji pati. Ji nebijo ir neverkia.
— Gera mergina.
Laimutė gūžtelėjo ir atsuko savo žvitriasakis.
— O tu ar vestumei mane? — staiga paklausė.
— Tu dar tokia jauna!
— Tai kas? Mama irgi buvo jauna.
— Ji, matai, mama ...
— Ir aš būsiu! ...
Kareivį užliejo šilta džiaugsmo srovė. Sulenkdamas ranką spustelėjo mergaitės galvą ir pritraukdamas pabučiavo tiesiai į lūpas. Kaip sirpstančios vyšnios! Vėl atleido ranką susivaldęs ir sakė žvelgdamas į akis.
— Tu esi tikra laimė! Tiktai dar neprižadėjai mokytoja būti. Kaip sakai?
— Manai, kad sugebėčiau?
— Žinoma! Jei tiktai visa širdimi norėsi.
— Norėsiu!
Pasigirdo motinos balsas visai šalia:
— Pati tikroji! O tu, kareivėli, perdaug jos neprimokyk. Paskiau kur dėsiu tokią?
— Mamyte, mes tik rimtai kalbėjome,— prašė duktė.
— Aš jau matau, — pasakė ji, pagrasinusi pirštu. Kareivis juto, kad ji nepyksta, kai liepė abiem pareiti valgyti. Motinos širdyje tiktai budėjimas prie vaikų laimės. Ji niekada nesiliauja rūpintis.
Laimutė tikrai neapvylė kareivio. Jie dar turėjo daug bendrų valandų, išmargintų idėjomis ir jausmai ir lūkesiu nežinomos dienos, kuri turėjo būti šviesi. Laikas vistiek jiems dviems davė didelį pelną.
Jie skaitė knygas, rinko vietinių žmonių senus žodžius, užrašinėjo pasakojimus, kaiką siuntė “Kariui”, paskiau abudu skaitė ir džiaugėsi ir visi kaimynai didžiavosi Daugėlos dukra, kaip užtekančia žvaigždele ūkanose.
Ji keletą kartų jau turėjo pajuokas klasėje. Tapo daug rūpestingesnė, reikėjo ir mokytojai beveik sykiu bręsti su savo klase.
Kartą ji klausė raštininko:
— Kaip tu suvaldai klasę?
— Paprastai. Pradžioje ir aš nežinojau, ką daryti. Paskiau per naktį galvojau apie savo tuos mokytojus, kurių pamokas geriausiai išmokdavau. Palengva prisiminiau jų vartotus metodus, pradėjau juos taikyti savo klasės vaikams ir pavyko.
— Sakai, kad ir man pavyks?
— Pavyks ir pradžioje to užteks. Vėliau galėsi tinkamiau pasiruošti, mokslą baigti. Aš tau reikalingas knygas paliksiu. Visas paliksiu. Dar naujų parūpinsiu. Tik netingėk!
— Netingėsiu, o tu turėsi man užmokėti.
— Užmokėti, sakai?
— Atsimeni, ko prašiau?
— Žinoma!
Jie abudu nuoširdžiai nusijuokė.
Kareiviai, kai išsijudino susitvarkę, tai nesustojo žygyje už mokslą ir saugumą. Per naktis budėdami poste, retkarčiais apsišaudydavo su priešais. Kartais surengdavo žygius į plačiuosius miškus iš kur grįždavo su patyrimu ir naujomis žaizdomis. Sanitaro lauko ligoninė turėjo darbo ir joje sėkmingai reiškėsi Agnės moteriška ranka su tvarsčiais ir draugiška paslauga. Ta mažutė, sanitaro sukurta ligoninė teikė pagelbą ir apylinkės civiliniams, kuriems tik galėjo. Skiepai sulaikė daugelį nuo kapų, daug mažų vaikų ištraukė tiesiai iš giltinės glėbio.
Žmonės, atvykdami su reikalais į Gojelius, ar tai pašto paimti, ar pastotes vykdydami, stengėsi pareikšti savo dėkingumą kareiviams. Kartais būdavo tiesiog linksmų dalykų.
Eina, žiūrėk, pro mokyklą kokie diedai ir šneka:
— Gliadzi, antai mūsų pahon.
— To ne pahon, to vytis — aiškina kitas
— Tas pats.
— Gal ir tas pats, ale mano tėvas aną vytis vadino.
— Prauda, bracia! Seniau čia visi taip vadino.
— Anys, bravo tie lietuvisai!
— Tūtai anų seniai reikėjo.
Nugirstos kalbos plito tarp kareivių, o kareiviai plito po apylinkę. Jie vis ką nors dar sugalvodavo. Kareivių tarpe buvo išradingų vyrų. Kartais jie mušdami nuobodulį, įsitaisę prie-
Mones, dirbdavo naudingus dalykus iš karinių liekanų. Taip vienas iš tuščių šovinių sukdavo meniškas taureles gėrimams. Kitas darė dėžutes dovanoms. Vienas dar išgalvojo kalti žiedus iš nikelinių kapeikų. Tokie išdirbiniai ėjo dovanomis pas išrinktąsias širdeles, ar jų mamytes ir broliukus. Vadas kartą pasiuntė laisvus kareivius pas kaimynus, kad padėtų derlių suvalyti, sakydamas:
— Vyrai, patinka jums kaimynų sūrius graužti ir dukteris kibinti, tai nepatingėkite jiems atsilyginti. Mums čia svarbu, kad žemė daugiausiai atiduotų, tada ir mums teks.
— Valio! — šaukė jie.
Geriausios atostogos, kai tenka praleisti dieną kokioje šeimoje. Jokiame darbe tos nuotaikos neuždirbsi.
Dailidės padarė mokyklai suolus. Vienas piešėjas nupiešė tautos šventųjų paveikslus — Maironį, Valančių, Basanį, Kudirką — ir gražiai įrėmintus atidavė mokyklai.
Atėjus rugsėjo aštuntai dienai, raštininkas nusprendė paminėti tą šventę savo mokykloje.
Nuėjo pas vadą ir sako:
— Ponas vade, pasakyk mums žodį.
— Tu pats esi geriausias kalbėtojas.
— Vade, bet man reikia autoriteto!
— Vaikams ir tavo net perdaug! — juokėsi jis.
— Vade, bet aš norėjau.. . Žinai, butų idealu šiek tiek ir visuomenės pakviesti.
— O, žinoma! Pakviesk!
šventės dieną susirinko vaikai pasipuošę. Atvyko ir jų mamytės ir tėveliai. Atvyko ir miestelio mokytojas ir viršaitis — Kas be jo? Visi šnabždėjosi tarpusavyje žiūrinėjo nematytus portretus ant sienų, skaitinėjo užrašus, glostė mokinių suolus.
— Tai nuostabu!
— Tikri stebuklai!
— Tokie tai kareiviai!
— Tai ne ruskiai, bracia! — prisijungė ir viršaitis Jogėla sukdamas ūsų galiukus.
Atėjo vadas. Raštininkas pasiliko prie savo mokinių, kurie dabar žiūrėjo akutes išplėtę į vyrą, užėmusį jų mokytojo vietą.
— Broliai tautiečiai! Šiandien suėjome čia paminėti istorinio momento, kada mūsų tautos vadas Vytautas Didysis buvo apskelbtas Lietuvos karaliumi. Seniai tai buvo ir istorija apkrito laiko dulkėmis. Ir per dulkes prasišviečia jo galinga idėja, kurios įvykdyti mes čia atėjome. Mes atėjome tikėti ir sakyti, kad Vytauto dvasia vėl sujungtų jus ir mus ir išvestų į bendrą valstybės darbą, kaip jis gyvas vedė mūsų protėvius į Žalgirio pergalę. Seni mūsų tautos priešai nors apvogė Vytautą, ir mus našlaičius, tai lenkais, tai maskoliais paversti norėdami, o mes grįžome vėl, kur tautos karaliai jus paliko. Mes atnešėme Lietuvą! Nesvarbu, kiek mūsų yra, nesvarbu ką galime, tačiau Lietuva yra su mumis, mūsų kraujuje, mūsų mintyje, mūsų darbe. Tikiu, kad ir jumyse ji dar gyva! Jei sujungsime žodį su meile, tai žodis taps kūnų. Reikia tik nuo tiesos dulkės nuplaut, o žodis vėl jauna jėga sužibės jungdamas mus į pergalės giesmę. Jei mes tik norėsime, tai ne tik Vytauto kareivių vaikai, bet ir akmenys lietuviškai prabils. Seni pilių griuvėsiai, tie didybės kapai, šauks už mus ir kovos, ir laimės! Lai gyvuoja mūsų brolystė ir Vytauto Didžiojo dvasia!
— Valio! — sušuko Jogėla.
— Valio, lietuviai!
— Valio, mūsų kareiviai! — šaukė visi svečiai.
Raštininkas liepė vaikams atsistoti. Padavė balsą ir mostelėjo ranka. Suskambo Lietuvos Himnas vaikų sidabriniais balseliais. Giedojo visi. Graudu žiūrėti, kaip tos mergytės, tie berniukai rūpestingai suokė naujai išmoktą melodiją, tarė neįprastus žodžius.
Po Himno visi išėjo į kiemą. Netikėtai viršila pravedė kuopą kareivių, dainuojančių žygio dainą. Taip iškilmės ir baigėsi. Dar vienas kitas mezgė kalbą su leitenantu. Moterys apkibo kareivėlį, mokytojėlį, džiaugėsi, teiravosi apie tėviškę, apie viską. Labiausiai susidomėjo miestelio mokytojas, klausė kur gauti lietuviškų knygų, svarbiausiai žodyną. Raštininkas pažadėjo parūpinti viską, kas galima ir taip užsimezgė draugystė.
Leitenantas vieną vakarą pasišaukė raštininką ir susirūpinęs paklausė:
— Ar žinai, kiek kareivių turi merginas?
— Žinau.
— Ar žinai, kiek bus žmonų?
— Argi?
— Taip! Mano sąžinė neleidžia, kad jie šiaip sau paliktų tas mergaites. Viskas, kas įvyko, buvo neišvengiama. Nenoriu, kad jos pradėtų to vengti. Pagalvok tiktai, kas atsitiks su tomis naiviomis svajotojomis, jei kokios bobos ar popai pradės vėliau jas gydyti, norės garbę nuplauti? Ar nenuplaus jų, tokių mielų, į kapus? Tikiu, kad ir kareivių ir merginų moralei geriau, kai būna tarpusavis pasitikėjimas. Dar daugiau! Tie vyrai žygiuodami, turės tvirtesnį žingsnį, kai žinos, kad kažkur, kažkas, labai mielas, jiems tebesaugoja šiltus namus. Tai šeima: Karo meto šeima! Geriau, kaip niekas!
— Kaip tai sutvarkyti!
— Tu žinai visus tokius. Paruošk jiems vedybų metrikus, pažymėdamas vyrų ir žmonų vardus ir pavardes ir kad jie yra sutuokti. Patvirtinsiu ir tegul įteikia savo mylimosioms, kurioms jau reikalinga. Jos paskiau galutinai susitvarkys.
— O kaip su santuoka?
— Nėra laiko! Pasakyk, lai patys susituokia. Jų Dievas, jų meilė, jų merginos! Viskas! Prašau vykdyti!
Vadas išėjo.
Raštininkas kibo į darbą. Parašė visiems, kur žinojo. Paskiau parašė ir Laimai nuo savęs ir su savimi. Argi ne nuostabu? Rašo pats sau santuokos aktą. O pirmiau net nepagalvojo. Vadas buvo teisus. Nežinia, kas laukia žygyje. O ta mergaitė jau seniai tokia sava. Tikėjimas, meilė ir viltis lieka žmogaus pasauliui. Kareiviui. Žmonės galvoja laužytai: kas yra savaime šventa, jie sako — nuodėmė. Kartais mušame be nuodėmės, o mylime ir gimstame su nuodėme.
Jis susikišo raštus į kišenę.
— Laima! — pašaukė raštininkas.
— Aš čia, virtuvėje!
— Laimute, palik viską ir eikš čia. Svarbu!
Jo balsas visai kitoks pasigirdo, be to šelmiškumo, kaip anksčiau ją šaukiant. Svarbu?
Ji atėjo ir klausė:
— Kas nutiko?
— Dar nieko. Tiktai sakau, jei nori, palydėk mane. Turiu eiti lig būstinės ir su tavimi pakalbėti.
— Gerai. Aš tiktai užsivilksiu paltą.
— Paskubėk!
Po minutės jiedu jau ėjo per pušynėlį, kareivių sumindytu taku. Medžiai tarsi griuvo skersai tako, kai saulė grimsdama mėtė paskutinius jų šešėlius. Miškelis kvepėjo ankstyvo rudens vėsumu ir graudino.
— Kas ištikrųjų atsitiko?
— Niekas!
— Nemeluok! Tu pasikeitęs, matau.
— Mes gal greit išeisime.
— Tikrai?
— Nekalbėkime dabar apie tai. Grįžtant pasakysiu.
Jie priėjo būstinę, kur pasitiko sargybinis. Raštininkas prašė pašaukti viršilą. Tas atėjo ir jie, palikę mergaitę toliau, ėmėsi kalbėtis. Raštininkas jam padavė popierius.
— Kada? — paklausė viršila.
— Vadas vienas žino. Manau, kad nedaug turime laiko.
— Sutvarkysiu, — pasakė šaltai, paskiau pridėjo: — Matau, kad ir tau klausimas gyvas. Kažin, ar nereikia tau žiedų?
— Gera idėja! Kiek mokėsiu?
— Dovana tau ir jai.
Jis įmetė į delną du nikelinius žiedus, savo paties ar kokio kito draugo gamybos.
— Ačiū ir sudiev! — pasakė nudžiugęs.
Grįžo pas mergaitę ir tarė:
— Dabar galime eiti namo!
Paėjus galiuką, pradėjo brėkšti vakaras. Rytuose pradėjo rausti, paskiau iškilo mėnulis. Viskas aplinkui pasikeitė į pasaką. Ir mergaitė buvo pasaka.
— Ką gavai? — stabtelėjusi klausė Laima.
— Pažiūrėsime atsisėdę tenai, ant kalniuko.
Jiedu pasuko iš kelio.
— Vakaras yra graži dovana! — pasakė ji.
— Ir mergaitė.
— Kurią galima palikti? žvelgdama į akis klausė.
— Laimute, tu esi mano didelė draugė. Daug, daug neapsakomų žiedų mus jungia. Tiktai manau, kai atsiskirsime iš akių ir visi žiedai sudužę nukris.
— Ar tikrai?
— Duok rankutę.
Jis atlenkė jos pirštuką ir užmovė žiedą.
— Vaje koks gražus!
— Tiktai tiek tau galiu atminčiai palikti.
— Tiktai tiek? O žadėjai daugiau!
Ji pasitiesė šalia jo ir užsimerkė, kad nematytų žvaigždžių, smalsiai žvelgiančių iš dangaus. Užmetus rankas ant jo kaklo, įsisiurbė į lūpas visu jaunystės alkiu, visu savo lūkesiu.
Ji žiūrėjo į žiedą rankutę ištiesusi. Pakėlė prie lūpų, pabučiavo.
— Ar nepyksi už jį?
— Man rodos ir karalaitė tokio žiedo neturi. Nei vestuvių tokių. Tikrai tau sakau!
Kareivis paėmė tą jos rankutę su žiedu ir pats pabučiavo sakydamas:
— Laimute, tu tikra mano laimė. Ir man labai tavęs gaila.
— Negailėk.
Jiedu vėl ėjo taku, susitvėrę už rankų. Kareivis pajuto, kad mergaitė tapo kažkas daugiau, negu buvo, kad ji tapo dalimi jo paties, jo dabarties ir ateities.
— Dabar jau turiu žmoną, — pasakė jis ir pats nustebo.
— Ir aš turiu vyrą. Niekas manęs nepajuoks.
— Nors kažin kur būsiu, nors kažinkas man atsitiks, galėsiu tikėti, kad gera širdelė dėl manęs plaka.
— Gal dvi širdelės?
— Dieve jums padėk!
— Ir tau, mielasis.
Jiedu pasiekė namus ir suėjo į trobą. Laima priėjo prie mamos ir pasakė:
— Mamyte, jis mano!
Prišoko prie tėvo, apkabino.
— Tėte, palaimink mus!
Daugėla pasižiūrėjo į žmoną ir tarė:
— Ar nesakiau?
Raštininkas padavė Laimai santuokos metriką ir pasakė tėvams.
— Mes išvykstame. Nepykite, prašau, nei ant Laimutės, nei ant manęs. Globokite mano žmoną. Aš niekados jūsų namų neužmiršiu. Negalėjome į šventovę nuvykti, nes nebėra laiko. Labanaktis!
Jis išėjo į savo kambarį tvarkytis. Vėliau atėjo ir ji, drąsiai ir be baimės. Padėjo jam sudėti daiktus, atsirinko sau reikalingas knygas.
Rytą susirinko vaikai į mokyklą nieko nežinodami, kad jų mokytojas, kareivėlis, tik atsisveikins su jais.
— Vaikučiai, — pasakė jiems, — aš išeinu trumpam ir klasėje manęs nebebus. Dabar su jumis bus Laimutė. Klausykite jos ir gerai mokykitės. Grįždamas visiems po strielbą parnešiu. O mergaitėms — po gintaro karolius. Ar supratot?
— Supratom! — šaukė visi.
— Tai sudiev, mieli piliečiai!
Žmonės suprato, ką reiškia kareivio atsisveikinimas, o vaikams nebuvo aišku, kodėl tos mamos verkia. Ir dėdės suprunkšdami šluostėsi ūsus.
Kareivių būrys atžygiavo, išnešė raštinės turtą ir krovė į ratus. Raštininkas nuėjo į rikiuotę. Leitenantas davė komandą žengti. Paskiau jis atsisuko, iškėlė šautuvą ir sušuko.
— Mes dar sugrįšime!
Kareiviai išėjo palikę mokyklą ir paštą. Paliko kaimą pilnesnį neįkainuojamais turtais. Jie dabar vorele kilo į kalniuką ir per jų šalmus, per juodus šautuvus, slysdama tekėjo saulė. Miglos vyniojosi ant jų ir slėpė nuo gyvenimo.
Laikas plaukė kaip ugnis ir per ją brido kareiviai. Sanitaras krito ties Gardinu, ryšininkas ties Svyriais, o raštininkas ties Minsku paskutinį raportą parašė. Kur dingo kiti kareiviai — nežinau. Grįžo į Gojelius tiktai vadas, po daugelio metų, visas ugnis ir kalėjimus išbridęs, kaimo gatve medinę koją vilkdamas. Jis nebeturėjo nei šautuvo, nei šalmo. Daug trobų tik nuodėguliais buvo likę. Rado dar Laimutę mokykloje bedirbančią, dukrelę Gražiną beauginančią. Girdėjo, kad Rožė ir Agnė po sūnų turi, kažkur toliau nuėjusios vėl šeimas sukūrusios. Raštininko mokiniai buvo jau dideli ir plačiai pasklidę.
Jis pasiliko pas Laimą, nes nebeturėjo kur eiti. Pamėgo ją, pamilo jos dukrelę našlaitę ir surašė šitą istoriją, kad visi žinotumėm, koks graudžiai gražus kareivio likimas.
