PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ-KRETA
A. ŽYGMANTAS
(tąsa)
ANTRASIS KRETOS VYRAVIMAS
(1700-1400 m. PR. KR.)
Apie 1700 m. pr. Kr. Kreta vėl iškyla, dar gražesnė dar puikesnė. Dabar ji pasiekia savo žydėjimo augščiausią tašką ir tokia išsilaiko ištisus tris šimtus metų. Vietoje sudegusių rūmų Knose ir Faiste atstatomi nauji. Derindamas savo amatą su auksakalio, žalvario kalvis gamina puikius įraižytus ir inkrustuotus durklus. Prie brangiojo metalo — aukso prisideda kitas tada dar labai retas — geležis. Ginklų kalvės gamina lizdinius užmaunamus j iečių antgalius ir kardus, išpuoštus lyg žaisliukus.
Tačiau ir tada, atrodo, politinės vienybės Kreta nebuvo pasiekusi. Karalius Minas turėjo vargo su miestais varžovais ir priešginom vasalais; jo kariniai sandėliai-arsenalai buvo kraute prikrauti strėlių ir kovos vežimų.
Viduriniame Mino amžiaus laikotarpyje būta dviejų galios centrų Kretoje, tai Knosas (Cnossus) ir Faistas (Phaestus). Abiejuose miestuose būta didelių rūmų, matyti gyventa galingų karalių. Galimas dalykas, tie du miestai buvo dviejų atskirų valstybių centrai — tų laikų Kretos Atėnai ir Sparta.
Archeologiniai radiniai rodo, jog miniečiai buvo ilgagalviai, žemo ūgio, žemesni kaip šių dienų kretiečiai.3 Vyrai tais laikais turėjo paprotį dėvėti juostą per strėnas su prijuoste virš jos, avėti odiniais batais ir nešioti peilį ar durklą prie juosmens.
Apie 1450 m. pr. Kr. Faisto rūmai buvo sunaikinti, Hagia Triados — sudeginti, Tylisos valdovų namai virto griuvėsiais.
Truko ištisi 50 metų, kol šitie miestai vėl atgimė iš savo pelenų (1450-1400). Per tą laikotarpį Knosas naudojosi visišku, nedalomu vyravimu. Atrodo, Minui pavyko apjungti salą savo valdžioje. Graikų tradicijos kalba, kad jis pavergė aplinkines salas ir likvidavo jūrų piratus, kurie nuo senų laikų nuolat grėsė Kretos prekybai.23. Minas pasistatydino sosto menę, kurioje jis sėdėjo vyriausio dvasininko soste, o pastatytoje viloje su bazilika jis darė vyriausio teisėjo sprendimus.15 Visą salą raižė grįsti keliai išvesti pagrindinėm kryptim.2
Iš Mino legendos ir iš liekanų Knose aišku, kad kretiečiai grobdavo jaunuolius ir mergaites vergijon. Jie naudojo juos bulių kautynėms, atletinėms žaidynėms ir gal net aukoms.21
Tačiau tik pradedant Mino vidurinio laikotarpio (M.M.III) pabaiga yra davinių, leidžiančių Knoso valdovą vadinti Mino vardu. Viena kronika pamini Mino vardą XV ir XIII amž., kita — kalba apie du valdovu abu Mino vardo ir apie dvi Ariadnas. Daug miestų tose srityse turi Minoa vardą.
Išviso tradicijos mini bent keturis, atrodo, skirtingus Minus. Miną didįjį įstatymdavį, teisėją, dalyvavusį nesėkmingoje Sicilijos ekspedicijoje, Minotauro Miną, Europos sūnų ir Cadmaus brolvaikį Miną ir kitą Miną Kretos dalinio vado Trojos kare, Idomenėjaus, tėvuką.3'1
Atrodo, kad Minas, pirmiausia, yra buvęs karalius-dvasininkas. “Jis atstovavo dievą-bulių, ir buvo Minotauro įsikūnijimas, kurio paveikslų buvo visur sienose ir kurie vyravo šventųjų pastatų įėjimuose”.15 Atrodo, jog karalius Minas gaudavo titulą ir valdžią religinės investitūros keliu 9 metams ir savo valdžią galėdavo pratęsti sekantiems devyniems metams. Karalius, kaip dievas, turėjo savo skeptrą ir ženklą—dviašmenį kirvį-labrys. Toks kirvis po 2000 metų virto valdžios ženklu Romoje. Knoso valdovui būdingas dar ir kitas ženklas, būtent, lelija.
Minas buvo ne tik karalius, bet ir kariuomenės vadas. Jam padėjo karinė valdyba, kurios ženklas buvo liūtas su lelija arba “sostas ir skeptras”. Tokį karalių Miną matome Vado vazoje išdidžiai stovintį su lazda-skeptru rankoje, trimis eilėmis karolių pasipuošusį ir priimantį savo vasalą. Vasalo dešinėje rankoje kardas atremtas į petį, kairėje jis laiko ilgą, gale užlenktą ir virš jo galvos kyšantį smaigą— vado ar kunigaikščio ženklą. Už jo stovi išsirikiavę kareiviai ginkluoti odiniais skydais, kuriuose matyti dar tebekabo gyvulių uodegos. “Tai išrikiuoti kariai, kuriuos valdovėlis atveda Hagia Triados viešpačiui, arba Hagia Triados valdovas Faisto karaliui, o gal Faisto karalius — Minui.”15
Mitas sako, kad Zeusas ir Europa turėjo tris sūnus, vienas iš jų buvo Minas, gimęs Kretoje. Mirus Kretos karaliui Asteriui, vedusiam Mino motiną Europą, Minas užėmė Kretos sos-
Seniausias karališkasis sostas Europoje; Mino sosto menė Knoso rūmuose.
tą ir išvijo savo brolį Sarpedoną, kuris priešinosi jo valdžiai.
Naujausi tyrinėjimai rodo, kad greičiausiai visi helenų dinastijos karaliai, valdę Kretą antrajame tūkstantmetyje pr. Kr., vartojo titulą minas, kaip Egipte visi karaliai vadinosi faraonais.
Zeuso sūnaus Mino iškilimo mitas, greičiausiai, vaizduoja dorėnų įsiviešpatavimą Kretoje. Kreta šimtmečiais buvo žinoma kaip labai turtinga šalis. Žinoma yra, kad VIII a. pr. Kr. ją valdė pasidalinę achajai, dorėnai, pelasgai, kidoniečiai (aeoliečiai) ir vakarinėje salos dalyje ‘tikrieji kretiečiai’.
Kartą Mino sūnus Glaucus vadovavo karo žygiui į vakarus norėdamas susikurti sau karaliją Italijoje. Tačiau italai jį paniekino, kad jis nebuvo toks didis ir garsus, kaip jo tėvas. Jis ten vis tik įvedė kretišką karišką diržą ir skydą ir taip užsitarnavo sau vardą Labicus, kuris reiškia — ‘apsijuosęs diržu’.30
Mitai kalba, kad Minas pirmas paėmė valdžią visoj Viduržemio jūroje, kurią išvalęs nuo piratų ir Kretoje valdęs daugiau kaip 90 miestų. Kai atėniečiai nužudė jo sūnų Androgėjų, jis nusprendė jiems atkeršyti. Tam tikslui jis Egėjo jūroje rinko laivus ir ginkluotus vyrus. Kai kurios salos sutiko jam padėti, kitos atsisakė. Anaphė ir Sifno salos gyventojai prisidėjo prie jo. Bet Aeginos karalius Aeacus jį atstūmė ir susidėjo su atėniečiais. Jam Minas prisiekė atkeršyti.
Karo veiksmus Minas pradėjęs užpuldamas Korinto sąsmauką ir apguldamas Niso miestą, valdomą Niso Egiptiečio. Nisą, vėliau pavadintą Megara, Minas paėmė. Tačiau kovos vis tęsėsi ir Minas atėniečių sutramdyti nepajėgė. Tik kai Attiką ištiko žemės drebėjimas, atėniečiai sutiko mokėti Minui duoklę (septynis jaunuolius ir septynias merginas) kas devyni metai kaip auką Kretos Minotaurui. Tada Minas grįžo į Knosą, kur devintais metais pasimirė. Pagal Herodotą jis buvo nužudytas. Sicilijoje, kur jis su laivynu nuvyko persekiodamas pasprukusį Dedalą, vaišingai priimtą karaliaus Kokalo.
Minui mirus kretiečių tarpe kilusi betvarkė, jų pagrindinis laivynas buvęs siciliečių sudegintas.
Kai kurių nuomone, Mino mite minimas Dedalo pasprukimas iš labirinto į Siciliją vaizduoja vietinių žalvario kalvių bėgimą iš Kretos nuo užkariautojų helenų. Mino vergė Naucratė (Jūrinė galia) vaizduoja Mino pralaimėjimo Sicilijoje istorines pasekmes — Jūrų galios perėjimą iš Kretos į graikų rankas. Vergė Naukratė galinti priminti ir helenų samdinių karių sukilimą Knoso rūmuose.30
Herodotas, patiekdamas Mino mirties istoriją Sicilijoje ir Kretos laivyno žuvimą, iš to išveda priežastį, kodėl žlugo Kretos galybė. Pagal jį Minas mirė trys kartos prieš Trojos apgulimą, t.y. 1300 m. pr. Kr. Keletą šimtmečių vėliau rašęs Diodoras Siculus tvirtina, kad pagal Kretos tradicijas Mino kūnas buvęs gražintas į Kretą ir šventovėje palaidotas. 1931 m. tą Mino kapą su šventykla atrado Sir Arthur Evansas bekasinėdamas Knoso rūmų apylinkėje.36
(Bus daugiau)
PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ-KRETA
A. ŽYGMANTAS
(tąsa)
Apie 1400 m. pr. Kr. mitinis herojus Cadmus su savo žmonėmis atvyko, greičiausiai, iš Kretos į Thebus. Kadangi kadmiečių atsiradimas Thebuose yra vienalaikis su Knoso žlugimu, tai spėjama, kad jie yra buvę bėgliai iš Kretos.
Maždaug tais pačiais laikais, kai Cadmus pasiekė Graikijos pusiasalį, į Argolidės kraštą atvykęs kitas herojus Danajus, mitinis Egipto brolis. Su juo atvykę jo 50 dukterų ištekėjusių už 50 Egipto sūnų. Manoma, kad šitas Danajus yra buvęs kretiečių vadas, tarnavęs samdiniu Egipto faraonui. Susikivirčijęs su juo, Danajus su savo kariais ir šeimomis, kurių tarpe buvo ir egiptiečių, paliko Egiptą ir įsikūrė Argoli-dėje.
Egipto istorikas Manethas mini Danajų, kuris, mirus faraonui Ichnatonui, bandė užimti jo sostą, bet Egipto kariuomenės vadas Harmais (arba Harmhabas) jį išvijo. Harmhabas faraonų sostan įžengė 1346 m. pr. Kr. Taigi spėjama, kad, negalėdamas grįžti į sunaikintą Kretą Danajus išvyko į Argolidę.36
Kadangi visoje saloje daugiau nebebuvo įtvirtinimų, kurie galėtų priešintis Mino galiai, jam jau nebereikėjo jų ir Knose. Išorinį saugumą jam laidavo jo galingas karinis laivynas.
Mino rūmai Knose buvo sudaryti iš daugybės kambarių, prieškambarių, salių ir koridorių, kuriuose svetimas lankytojas lengvai ga-
Įėjo paklysti. Manoma, jog tie rūmai ir yra tas mitinis labirintas, pavadintas pagal dviašmenį kirvį ‘labrys’, Kretos valstybingumo ir gal religijos simbolį.30
Kai kurių istorikų nuomone Knoso ir Faisto rūmai galėjo būti ne karaliaus, bet religiniai, kulto centrai. Todėl jie ir nebuvo įtvirtinti, nes ir kitos žinomos graikų šventovės Didymeion, Paphos, Delfai ir Olimpia nebuvo įtvirtintos.37
Dvaro dailininkai piešė karalių pasipuošusį lelija, augštesnį už kitus žmones, lyg kokį šventąjį, saugomą grifonų, kai ištisos eisenos svetimųjų kraštų pasiuntinių nešė jam savų valdovų dovanas. Puikūs ilgi kardai, išpuošti rėžiniais, buvo skirti Knoso karaliui, jo ministeriams ir dvariškiams.
Tokia puiki civilizacija negalėtų išsivystyti saloje be nuolatinio santykiavimo su užjūrio kraštais; ji buvo jūrinės galybės produktas.
(Kretos vyravimas Aigėjo jūroje graikų padavimuose yra ankštai rišamas su tuo didžiuoju jūrų valdovu Minu. Homero poemose Minas vaizduojamas achajų valdovu Kretoje, valdžiusiu XIII a. pr. Kr., t.y. dvi kartos prieš Trojos karą. Tačiau, iš antros pusės, pasiųstas nedidelis skaičius Kretos laivų (80) į Trojos karą, palyginus su kitų graikų valstybėlių (pav. Tesalija — 220), nerodytų didelės Kretos jūrinės galybės to karo laikais.11)
žiediniai antspaudai iš Kretos, vaizduoja religines scenas ir tų laikų jūrinius laivus
Tradicijos sutinka, kad kretiečiai savo karo laivyno pagalba viešpatavo visoje Aigėjo jūroje. Išnaikino piratus, kolonizavo daugumą Kikladų salų ir, nors ir imdavo iš saliečių duoklę ir žmones laivų įguloms, tačiau, kur jie įsikurdavo, ten įvesdavo iki tada dar negirdėtą gerovę. Tą pakankamai įrodo visur salose pasklidęs miestų vardas Minoa. Tokie miestai būdavo dažniausiai jūrinės bazės ir prekybos vietovės. Net ir Graikijos žemyne yra apsčiai miniečių kolonijų žymių.
Tukididas mini, kad Minas paprastai siųsdavo vietininkais į kolonijas savo sūnus. Taigi žemyno kolonijas valdė kariniai vadai, kurie pripažino Mino vyriausią valdžią. Iš jų, pagaliau, galėjo išsivystyti ir nepriklausomi karaliukai dinastai, kurie įsikūrė Mikėnų Graikijoje, o dinastai, galimas dalykas, vadinosi tiranais. Tai ne graikiškas žodis. Jis galbūt kilęs iš Lydijos miesto Tyra ar Tyrrha, gal iš tirėniečių ar iš jų didvyrio Tyrrhenos vardo. Tyrrha reiškia bokštą ar įtvirtintą vietą. Pagaliau, Tirintas buvo didžiulės tvirtovės vardas. Taip iš karinio vado galėjo išsivystyti valdovėliai-tiranai. Dar ir iki dabar tironas reiškia valdovą, be teisėtai paveldėtos valdžios ir religiškai nepalaimintą. Tai blogos reikšmės žodis, nes atstovauja jėgos vartojimą, o pradžioje jis reiškė dar ir svetimųjų valdžią.
Taip Mino galia įnešė tvarką ir įstatymus į Aigėjo pasaulį tada, kai ten viešpatavo įvairūs valdovėliai, piratai, kurie nuolatos vaidijosi ir plėšikavo. Tačiau ne visos tradicijos kalba tik apie gerąją Mino valdžios pusę. Būta žmonių, kurie jo nekentė. “Matyti, kad ne visi žmonės noriai priėmė ‘tironų’ viešpatavimą. Kretos talassocratija turi ir savo tamsiąją pusę. Megaroje vaikai drebėdavo iš baimės, pasakojant jiems apie jūrinę kalę Skilą, pririštą prie Mino laivo. O Maratono lygumoje niekad nebuvo pamiršti Minotauro padaryti sunaikinimai ir duoklės vergais jo priverstos duoti.”15
Kretiečiai garbino Didžiąją Motiną, gamtos deivę Rheą. Ji buvusi Kretos Zeuso motina, iš kurio Minas vedė savo kilmę ir valdžią. Jos didysis simbolis buvo dviašmenis kirvis.1
“Seniausiais laikais buvo manyta, jog akmeniniai kirviai buvo žaibai nukritę iš dangaus, ir todėl jie yra dieviškos galios matomi indai. Vokiečai juos vadino Donnerkeile, o graikai, žiūrint laikotarpio, vadino keraunia, arba astropelekia. Ta viršgamtinė galia vėliau buvo perkelta ir žalvario kirviui, ypač dviašmeniui kirviui, vadinamam labrys. Simbolis žaibo, kuris skaldo miško medžius, dviašmenis kirvis, visų pirma, yra mirties priemonė. Kaip ginklas jis žmogaus rankai suteikia viršžmogiškos jėgos, kuri gali valdyti ir sunaikinti gyvybę. Kaip aukojimo įrankis jis yra pilnas dievybės, kuri per jį yra sujungiama su žmonėmis. Jis yra šventas įrankis par excellence. Taigi, dar ilgai po to kai geležis buvo atrasta, žalvarinis kirvis vis dar tebeliko pastovus įrankis aukotojo rankose. Taip kirvyje yra sutelkta viskas, kas yra dieviška audroje, žmogaus kraujuje ir žudomose aukose.”15
Nuo to laiko, kai kretiečiai atrado metalus, jie gaminosi dviašmenius kirvius ir religiniams tikslams. Daug jų yra randama kapuose. Dažniausiai tokių kulto kirvių dydis yra toks kad praktiškam vartojimui jie netinka. Jie dažnai gaminami iš vario, švino, sidabro arba iš steatito. Kartais jie yra mažučiai, o kai kur nepaprasto dydžio: 1.30 m. ant 60 cm., tik visiškai plokšti.
Kultinis dviašmenis kirvis paveiksluose dažnai jungiamas su kitų kulto daiktų, augalų ir gyvulių vaizdais, o ypač su buliaus-Minotauro. “Minotauras yra šventas gyvulys par excellence. Ginklas, kuriuo išliejamas jo kraujas ir nugalimi jo ragai, perima jo karingą jėgą ir veislingumo galią, kad perduotų ją žmonėms. Taigi jam priskiriama idėja, kuri savo pagrinde turinti vyriškosios jėgos idėją”.15
Toks dviašmenis kirvis, kaip religinis simbolis, yra žinomas ir Azijoje. Jis yra Karijos ir Lydijos kraštų dievo rankose. Hititų Tešubas ir Doličės Zeusas, vienas raitas ant liūto, kitas ant buliaus, abu yra iškėlę kirvius. Šitie dievai yra giminingi Mesopotamijos dievui Adad-Rammanui, kurio ženklas yra vienašmenis kirvis.
(Bus daugiau)
