Kūrėją - Savanorį, Redaktorių JUOZĄ TYSLIAVĄ palaidojus

Juozas Tysliava darbo metu Vienybės redakcijoje

POVILAS DIRKIS

Šių metų lapkričio 11 d. — Veteranų Dienų švenčiant, Brooklyne, Kew Gardens ligoninėje, nuo širdies smūgio mirė, seniausio lietuvių laikraščio Amerikoje, VIENYBĖS redaktorius - leidėjas, Lietuvių Rašytojų D-jos pirmininkas, poetas, buv. Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris Juozas Tysliava.

Apie netikėtą ir staigią J. Tysliavos mirtį žaibo greitumu pasklido žinia. Beveik tą pačią dieną lietuvių didieji laikraščiai:    Draugas,

Naujienos, Darbininkas, pirmuose puslapiuose įdėjo velionio atvaizdą palydėtą trumpų nekrologų. Iš to galima buvo suprasti, kad mirė žmogus vertas didelio dėmesio ir kad lietuviai neteko didžio ir nepamainomo spaudos darbininko ir savos tautos žadintojo.

Šie metai lietuvių spaudai ypatingai nelaimingi: kovo mėn. 9 d. Kanadoje — Toronte mirė, širdies smūgio ištiktas, “Tėviškės Žiburių redaktorius, žymus istorikas, ats. ltn. dr. Adolfas Šapoka; to paties mėnesio 13 d., Chicagoje širdies smūgis pakirto žurnalo “Margutis” redaktorių ats. ltn. dr. Bronių Dirmeikį; o štai lapkričio 11 d. lietuvių laikraštininkų šeima neteko pajėgaus poeto, kūrėjo-savanorio Juozo Tysliavos.

Velionis buvo gimęs 1902 m. lapkričio 1 d. Geisteriškių km. Keturvalakių vlsč., Vilkaviškio aps. Baigęs Keturvalakių pradžios mokyklą įstojo į Vilkaviškio gimnaziją, kurioje mokėsi 4 klases. Jis augo ir brendo nepasiturinčioje šeimoje. Tėvas buvo miręs, o motina, našlė, buvo ištekėjusi už kito vyro. Juozas buvo paliktas našlaitis, kuriuo rūpinosi jo tėvo brolis, iš profesijos siuvėjas. Dėdė, globėjas, užgirdęs atsikuriant Lietuvos kariuomenę išėjo savanoriu. Juozas liko visai be globos ir priežiūros. Būdamas gimnazijos 4 klasėje ir vos peržengęs 16 metų slenkstį, jis sugalvojo pasekti dėdės pėdomis. Ir štai, vieną kovo mėn. ankstyvą rytą, Juozas nusisamdo už keletą ostmarkių ūkininką, kad pavėžintų iki Veiverių, o nuo Veiverių leidos pėsčias Kauno link. Kauną pasiekė jau gerokai popiet. Dasiklausęs kur yra Kauno komendantūros savanorių registracijos punktas ir pasiekęs jį, prašėsi, kad užregistruotų savanoriu į naujai atkuriamą Lietuvos kariuomenę, nes norįs būti kareiviu ir eiti kariauti. Tuo metu registraciją vedė savanoris Jonas Švedas, dabar gyvenąs Cicero. Išegzaminavęs jaunuolį jis iškvietė mane, ūkio pareigūną, pasitarti, kur tą naujoką, šešiolikmetį savanorį, dėti.

Atėjęs pamačiau, kad vaikinas ištysęs, labai išvargęs, apsiavęs vokiškais, didelio ūgio “bakančiais”, apsivilkęs marškonėmis kelnėmis, išaugusiu trumpom rankovėm apskurusiu švarkeliu, dėvėjo suglamžyta gimnazistiška kepuraite, iš po kurios kyšojo ilgi šviesūs geltoni plaukai. Pradėjau ir aš jį egzaminuoti, bei klausinėti. Į užduotus klausimus jis atsakinėjo sumaniai, apgalvotai, greitai ir nesidavė pajuokiamas. Visą laiką laikėsi ir stovėjo drausmingai. Iš jo laikysenos ir atsakymų į klausimus susidariau nuomonę, kad čia esama ne eilinio bernelio ir kad jame glūdi savos tėvynės meilė stipresnė negu jo amžiaus kitų jaunuolių.

Galvoju, ką gi gali duoti tokiam jaunuoliui karinis dalinys, ypač mano vadovybėje esantis, kuris tik rūpinosi arkliais, vežimais, įvairiu remontu, transportu ir karo reikmenims, bei karių mityba. Tačiau dinktelėjo man mintis, kad vis dėlto bus jam geriau likti čia kaip be karinio paruošimo siųsti į frontą. Sutikau Juozą Tysliavą paimti į savo ūkio kuopą, kurioje tuo laiku jau buvo sutelkta keletas šimtų savanorių, įvairių specialistų. Mat, pradžioje etatai, dar nebuvo rašyti, tat kiek norėjome, tiek į kuopą ir telkdavome.

Kadangi Kauno Komentandūra pradžioje turėjo įvairių karinių vienetų ir dalinių, tai visų tų dalinių raštininkai buvo sutelkti į vieną raštininkų komandą, kuri buvo priskirta mano tesioginei priežiūrai, tai ir Tysliavą priskyriau prie tos komandos, o darbui — į kuopos raštinę.

Juozukas, kaip jį vadindavome, kaskart darėsi pažangesnis raštinės darbuose, sumaningesnis ir kariškuose dalykuose. Jam leidau atliekamu laiku lankyti suaugusių gimnaziją ir bendradarbiauti vos pradėjusiam eiti žurnale “Karys”. Vėliau Tysliava net žurnalistų kursus baigė ir buvo kandidatas į Karo mokyklos I laidą, bet karininku būti nepanoro. Tysliava, kaipo gerai išprusęs administracijoje vėliau buvo perkeltas į Kauno komendantūros štabą, kuriame jis ir baigė savanorišką kario tarnybą.

Išėjęs į civilinį gyvenimą Juozas Tysliava pradėjo reikštis poezijoje ir iškilo kaip moderniškas poetas. Jis priklausė Binkio-Petrėjo keturvėjininkų grupei, linkusiai poezijoje į futurizmą, naujų formų, naujo turinio jieškojimą.

Tuozas Tysliava kurį laiką studijavo Kauno universitete literatūrą. Gavęs stipendiją buvo išvykęs į Paryžių, kur studijavo žurnalistiką. Beto, jis lankė žymiausias Europos vietoves, institucijas ir mokslines įstaigas. Buvo išmokęs kelias svetimas kalbas ir gerai susipažinęs ne vien su lietuvių literatūra, bet ir su pasauline.

Tysliava išleido šiuos savo kūrinius: 1922 m. “Žaltvyksles”; tai buvo patys pirmieji jauno autoriaus bandymai, bet jie pasiekė skaitytojus, o ypač jaunimo širdis ir Tysliava staiga pasidarė populiarus poetas; 1924 m. — “Nemuno randose”; 192S m. — “Tolyn”, 1925 m. —“Auksu lyta” ir 1935 m. — “Coup de Vents” prancūzų kalba.

Pažymėtina, kad Tysliava degė karštu noru kiek galima daugiau apkeliauti pasaulio kraštų, pamatyti ir pažinti juos. Šis pamėgimas keliauti Tysliavą atvedė ir į šią šalį, kurioje išgyvens svarbiausią savo gyvenimodalį. 1930 m. Tysliava iš Lietuvos išvažiavo į Kanadą kaipo korespondentas, o jau 1932 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Brookline, kur įsijungė į lietuvių visuomeninį, politinį ir kultūrinį gyvenimą. Teko jam pirmininkauti New Yorko Lietuvių Tarybai, o paskutiniu laiku buvo Lietuvių Rašytojų Dr.-jos p-kas. Nuo 1932 metų jis redagavo seniausią JAV lietuvių laikraštį “Vienybę”, kuri šiemet atšventė 75 metų jubiliejinę sukaktį.

Tysliava buvo tvirto būdo, turinčio savyje socialinio teisingumo jausmą, žmogaus tipas. Jis visuomet buvo energingas, ryžtingas, sąmojaus pilnas, sumanus, rimtas visuomenininkas, aktyvus veikėjas vadavimo byloje, didelės inteligencijos bei tolerancijos žmogus. Jis turėjo aštrią, lengvai valdomą plunksną. Jo straipsniai būdavo turingi, patrijotiški ir išsamūs. . Kartais jis pilnas sąmojaus humoro, bet aštrus savo oponentams. Jis nesilenkė ir niekam nepataikavo.

Jis redaguodamas Vienybę sugebėjo padaryti ją patrauklią platiems lietuvių sluogsniams. Tai įrodo lapkričio 14 d. įvykęs paskutinis su velioniu atsisveikinimas, kuriame dalyvavo žymesniųjų organizacijų atstovai ir įvairias sroves atstovaujantieji visuomenininkai. Atsisveikinimo kalbas pasakė ištisa eilė kalbėtojų. Juozas Tysliava apleisdamas šį pasaulį paliko didelę spragą, kurią vargu bus galima užpildyti. Jo mirtis išėmė labai stiprų ramstį iš lietuviškos spaudos darbininkų, kurių turime nedaug.

Velionis paliko žmoną Valeriją, pagal tėvus Vaivadaitę, ir sūnų Juozą, universiteto studentą.

Baigsiu ši nekrologą velionies eilėraščio žodžiais: “Lik sveika, mano laimės dalele, metas grįžti man savo keliu”. Ir ištikrųju, tasai jo kelias šioje žemės laimėje pasibaigė su paskutinio Vienybės numerio paskutiniu “Dabar” — vedamuoju.

Ilsėkis ramybėje, kad ir laikinai, svetimoje Amerikos žemėje!