NEREIKALINGI POPIERGALIAI

Pereitų metų pabaigoje Darbininke tilpo straipsnis iš pasikalbėjimo su ką tik atvykusiu iš Lietuvos į Vak. Vokietiją pareigūnu, apie dabartines nuotaikas valdininkų ir gyventojų pavergtoje Lietuvoje. Tarp kitko, tame straipsnyje sakoma, kad pavergtoje Lietuvoje lietuviai pareigūnai, nors jie, kai kurie, ir būdami komunistų partijos nariai, yra korektiški ir nori pasilikti lietuviais. Ir tikrai, atrodo, kad vis dėlto savo tautietis pareigūnas, kiek jam sąlygos leidžia, visada sušvelnins padėtį savo tautiečiui prieš okupantą.

Todėl, perskaičius Darbininke minėtą Straipsnį, taip ir prisimena vienas atsitikimas, kurį aš norėčiau patiekti mieliems Kario skaitytojams.

Bolševikams okupavus 1940 metais Lietuvą, gal po mėnesio, buvau atleistas iš tarnybos. Mat, tarnavau vienoje iš jiems — bolševikams nemėgstamų žinybų. Atsargumo sumetimais nenorėdamas tėviškėje rodytis, pats pasilikau V. mieste, nes mažai dar kas ten mane pažinojo, o šeimą išsiunčiau į tėviškę. Taip pat išsiunčiau ir visus baldus bei kitus reikmenis, pasilikdamas tik savo drabužius. Tiesa, tenka priminti, kad atleidžiant mane iš tarnybos, sąmoningai negrąžinau buv. tarnybos liudijimo, tikėdamasis, kad neilgai truks Lietuvos okupacija ir gali būti tada jis man reikalingas. Taip jį ir turėjau pamiršęs, tarp kitų popiergalių piniginėje.

Praėjus kiek laiko, nuslėpęs savo praeitį, gavau darbą Ligonių Kasos Apygardoje tame pat V. mieste (Ligonių Kasa dar nebuvo reformuota). Iš ten, po poros savaičių, išsiuntė mane į Š. miestelį Ligonių Kasos įgaliotiniu, nes ligi tol tokio ten nebuvo. Kadangi būdavo daug reikalų į Lig. Kasos apygardos centrą, todėl gana dažnai važinėdavau į V. miestą.

Ir taip vieną lapkričio mėn. vakarą, būdamas V. mieste, susitikau savo jau seniai matytą gerą draugą, prieš kiek metų buvusį bendradarbį P. Nuplauti liūdnas nuotaikas ir kiek pasikalbėti, užsukome į vieną nuošalesnėj gatvėj restoraną ir užsisakę grafiną skaidriosios susėdome prie pat įeinamų durų esančio tuščio staliuko. Taip mums šį bei tą besišnekant, jau gana vėlokai, į restoraną užėjo du jauni, ne kažin kaip gerai apsirengę vyriškiai. Kadangi mes sėdėjome prie pat durų, todėl pirmučiausiai vienas iš jų ir kreipėsi į mus lietuviškai ir be jokių kitų klausimų pareikalavo mus parodyti asmens dokumentus. Žinodamas, kad V. mieste tuo laiku buvo ne mažai neaiškių gaivalų, atsakiau prašančiajam, kad asmens dokumentus tai parodysim, bet aš norėčiau sužinoti, su kuo mes turime reikalą. Tuo pat laiku vienas iš atėjusių, matydamas, kad aš dar asmens dokumentų nerodau, bet kažką kalbu, užklausė rusiškai pirmąjį pareigūną, ką, girdi, čia aš kalbąs. Paaiškino jam pirmasis rusiškai mūsų pašnekesį. Tai išgirdęs rusiškai kalbantysis, iškišęs galvą pro duris, švilpterėjo švilpuku, ir čia pat prisistatė 3 uniformuoti milicininkai.

Negelbėjo, žinoma, rodomas jam mano vidaus pasas, nes, tur būt, jo supratimu, aš pasipriešinau, todėl jis pats padarė gatvėje asmens kratą, įdavė viską, ką rado mano kišenėse, milicininkams ir liepė nuvedus mane į milicijos skyriaus - nuovados būstinę laikyti jo žinioje. Milicininkai perdavė mane ir rastus pas mane daiktus būstinėje budintiems pareigūnams ir pasakė jiems, kad mane sulaikė N. K.V.D. leitenantas, toks tai, (pavardės nebeatsimenu) ir to paties milicijos skyriaus kriminalinio skyriaus vedėjas, ir kad mane laikytų to N.K.V.D. leitenanto žinioje. Išgirdus tokias naujienas taip ir apmirė mano kinkos, nes prisiminiau, kad piniginėje yra buv. tarnybos liudijimas. Pralaikė mane belaukdami to N.K.V. D. leitenanto iki 8 val. ryto, kol atėjo į tarnybą kriminalinio skyriaus vedėjas, kuris buvo mane sulaikant.

Pastarasis nusivedė mane į savo kabinetą, paimdamas iš budinčio ir rastus pas mane daiktus. Čia ir prasidėjo mūsų pasikalbėjimas. Kaip ir visada, ir visoj Sov. Sąjungoj, pirmučiausiai turėjau pasipasakoti, kada, kur gimiau, kur ir kada kiaules ganiau, kokias mokyklas lankiau ir t.t. Slėpti savo darbą Nepriklausomos Lietuvos laikais nebuvo jau prasmės, nes prieš akis jam gulėjo mano buvusios tarnybos liudijimas. Taip, smulkiai surašęs mano gyvenimo aprašymą, sudėjo į voką rastus pas mane daiktus ir šį mano gyvenimo aprašymą, užklijavo jį, ir užadresavęs asmeniškai sulaikiusiam mane N.K.V.D. leitenantui, įdavė voką ir mane dviems milicininkams ir išsiuntė į N.K.V.D. būstinę.

Palydovas būstinėje rado tik N.K.V.D. budintį karininką, tačiau pastarasis, radęs voką užklijuotą ir asmeniškai adresuotą, grąžino jį mane atlydėjusiems milicininkams ir pareiškė, kad to leitenanto dabar būstinėje nėra, ir kad mane pristatytų kiek vėliau. Taip mane ir vėl grąžino į miliciją. Gal apie 2 val. po pietų, minėtas krim. skyriaus vedėjas antrą kartą pasiuntė mane su palydovais vėl į N.K.V.D. būstinę. Bet, tur būt, jau likimas taip lėmė, kad vėl pasikartojo tas pats, ir vėl mane grąžino į miliciją.

Gal jau apie 8 val. vakare, pasimaišęs milicijos budinčio kambaryje krim. skyriaus vedėjas pamatė mane, dar ten tebesėdintį, ir vėl paskyrė du palydovu siųsti mane į N.K.V.D. būstinę. Tačiau beišlydinčius mane jau pro duris palydovus jis sulaikė ir pareiškė, kad geriau jis paskambinsiąs telefonu į reikiamo N.K.V.D. leitenanto kabinetą, nes gali jo vėl nebūti, ir kam, girdi, tada mane be prasmės tampyti.

Tuo laiku kalbamas leitenantas, matyt, kabinete jau buvo, nes krim. skyriaus vedėjas paklausė jį, ar jis prisimena praėjusį vakarą sulaikytą restorane pilietį ir pasakė, kad jau du kartu šiandien jis mane buvo nusiuntęs jam. tačiau jo nebuvę kabinete, ir klausė, ką su manimi jis dabar turįs daryti. Kiek supratau, N.K.V.D. leitenantas, matyt, paklausė kas aš per tipas esąs, nes krim. skyriaus vedėjas pareiškė, kad aš esąs Ligonių Kasos įgaliotinis Š. miestelyje, kad aš turįs tvarkoje vidaus pasą, kad aš nesipriešinęs jį parodyti ir kad, jo nuomone, reikėtų mane paleisti. Tačiau nė vienu žodžiu neužsiminė N.K.V.D. leitenantui apie mano tarnybą Nepriklausomybės laikais ir iš jo pasakojimo atrodė, kad aš kitur niekur ir nesu tarnavęs. Su jo pasiūlymu, matyt, N.K. V.D. leitenantas ir sutiko, nes po šio pasikalbėjimo krim. skyriaus vedėjas įsivedė mane į savo kabinetą, suplėšė mano gyvenimo aprašymą ir įmetė į krepšį. Tačiau, grąžindamas mano daiktus, štai ką pasakė: “Viskas gerai, kas gerai beigiasi, bet tu, broliuk, tokių nereikalingų popiergalių (suprask, buv. tarnybos liudijimo) daugiau kišenėse nesinešiok”.

Šie jo žodžiai ir dabar tebestovi mano atmintyje. Taigi ir gaunasi vaizdas, kad, vis dėlto, lietuvis palieka lietuviu, nes jei jis tada būtų priminęs mano praeitį N.K.V.D. leitenantui, manau, tikriausiai pastarasis būtų norėjęs su manimi “pasikalbėti”, o tada jau tikrai nebūčiau parašęs šių prisiminimų šioje laisvoje šalyje.

J. Mac.