Šaulė Tremtyje
EMILĖ PASALANTĖ
KALĖDOS SU BYRANČIOMIS ŽVAIGŽDĖMIS IR SNAIGĖM
Pro karpytas ir augštai, lyg angelų sparnai, ištiestas palmių šakas, pamačiau pirmąją Kalėdų žvaigždelę. Žiūrėjau į ją ir galvojau — ji vienodai šypsosi visam pasauliui: tokią ją matys šią naktį Lietuvos žmonės, tokia pat meili ji patekės ir Sibiro taigose... Tik žemės rutulio paviršius įvairus ir ne vienodos nuotaikos vyrauja jos klajoklio žmogaus širdyje.
Lyg linksmosios pamergės greitai viena po kitos pasirodė ir daugiau žvaigždžių, bematant akys pastebėjo ir visą jų sietyną, kuriame nelabai poetiškai aukštielninkas drypsojo mėnulis. Ne, niekados jo tokio nemačiau tėvynėje... Tačiau ir viskas čia kitaip, tartum, atvirkščiai. Ir šią pirmąją tropikų šaly Kalėdų naktį grįžtu namo žaliu sodo takeliu, praskleisdama sau kelią pro žieduotų krūmų šakas, o palangės šviesoje skaisčiai raudonuoja ‘Sombrilla Ja-ponesa” (japonų Lietsargis) — Kalėdų pasididžiavimas. O kas yra girdėjęs gražesnį orkestrą, kaip tropiško vakaro gamtos muzika? Ji ryški ir iškalbinga, kurią kartą išgirdęs niekados neužmirši.
Staiga — šūvis, vienas po kito prikalė vietoje. Nespėjus atsipeikėti ėmė kristi padange šimtai žvaigždučių, pabirdamos žalių kalnų viršūnėmis. Ir taip iš visų pusių, nušviečiant padangę it žaibų debesys krito, lyg degdami švytravo aplinkui kalnai. “Colvora, polvora” — girdėjosi linksmi vaikų balsai, jie visus metus rinko centus šiam momentui, kad galėtų apsirūpinti parado deglais “polvoromis” vadinamais. Be jų čia Kalėdos nebūtų Kalėdos. Gali neturėti ko geriau pavalgyti, bet be “polvorų” Kalėdos neįmanomos. Kaip gi ryškiau pareikši savo kalėdinį džiaugsmą? Ir Kalėdų maldos be to triukšmo Dievulis gali neišgirsti... Jas degė tėvų tėvai ir niekas negalėtų išdrįsti juos panaikinti.
Parke prie dirbtino maudyklių prūdo susirinkusios šeimos. Vieni padegę raketas sviedžia vandenin, iš kur sprogdamos iškelia įdomius stulpus; kiti jas leidžia į viršų. O vaikai uždegę degalų dagtis sukasi su jais arba bėga pirmyn skleisdami auksines ugneles. Kiek džiaugsmo, kiek krykštavimo ir koks gražus vaizdas tarp žalių krūmų ir medžių!
Nežinodamas šių papročių ir atsiradęs Kalėdų naktį Columbijos mieste, manytum, kad prasidėjo karas. Padangė nušviesta iš visų pusių leidžiamomis raketomis. O šaudymas, o pleškinimas! Oras pilnas parako dūmų ir kvapo. Iš to viso džiaugsmo būna ir ašarų, nes tokią naktį neapsieinama ir be nelaimingų atsitikimų, susižeidimų ar gaisrų. O ir begaminant tuos parako deglus nemažai pasitaiko įvairių nelaimių. Tačiau tai nėra priežastis, kad jų daugiau nebereikėtų gaminti... Kuo gi aprūpinsi tuos šimtus gatvėse išsirikiavusių kioskų, ir ką beleisi Kalėdų naktį į padangę ?! Reikia, juk išblaškyti ir piktąsias dvasias, kurios vis taikstosi apie žmonių gyvenvietes.
Iš kur tas mums keistas paprotys šiame, palyginti nesename katalikiškame krašte? Vieni sako jį atėjus drauge su ispanais, šį kraštą užėmusiais. Kiti jo kilmę riša su japonais, kurie esą žinomi įvairių bengališkų ugnių specialistai.
Ateivius iš Europos pirmos, tokios triukšmingos, Kadėdos lyg pritrenkia. Esame pripratę prie kūčių rimties, prie ramios ir taikios Kalėdų nakties, kada baltutės snaigės, tyliai krisdamos užkloja žemę ir visur jos rūpesčius bei vargus. Ten, kur prie šilto namų židinio susirinkusios šeimos kūčių vakarą laužo šventą plotkelę ir brandina kupinas kuo geriausių linkėjimų vienas kitam širdis. Kur baltu keliu važiuojant į Bernelių Mišias skambučiai lydi, o prie Betliejaus vaikučiai tyliai susikaupę tiesia rankutes, kad pasuptų Mažąjį Kūdikėlį ir paprašytų sau ir tėveliams sveikatos. Ir mamytės laike kūčių pradėtą ir tiek kartų drauge giedotą Kalėdų giesmę — Sveikas Jėzau Mažiausias — baltos snaigės išnešioja pievomis ir laukais, ir, rodos, visas pasaulis ją gieda. Tu ją visur, net ir čia . . . šio triukšmo garsuose girdi.
SPAUSDINTAS ŽODIS
Ištartas žodis nebesugrįžta. Juo labiau spausdintas — jis lieka amžinu liudininku tos minties, kuri kaip paukštis išskrido į pasaulį, liudininku žmogaus, kuris turėjo skelbti tiesą. Vargas tam, kas vietoje tiesos skelbė melą. Jis, kaip tas neregis, mynė ant gyvačių, skynė piktžoles vietoje rožių. Kada jis praregėjo, jau buvo pervėlu — kas įvyko, nebesugrąžinsi.
Spausdintas žodis, kaip ir pasėtas grūdas, daug jų supus, o vienas, papuolęs į gerą dirvą, duos šimtus vaisių, pražydęs gražiausiais žiedais.
Spausdintas žodis kurtus ir negyvas, be gyvos širdies, be skrajojančios ir nuolat šviesos beieškančios dvasios. Palietęs ją, it muzikos instrumentą, jis pažadina skambias ir žavias melodijas. Šios plaukia pasaulin savu keliu žadindamos ir skelbdamos tą pačią amžiną tiesą.
Spausdintas žodis, kaip nuolat tekąs kalnų šaltinėlis — jis atneša gaivumo jis pastiprina tą, kuris pasiryžęs kopia į viršūnes. E.P.
TIESA
Kas žaloja Tiesą, tas stačiai kerta kardu į savo paties sąžinę. Milionai žmonių turi namus, pilis, lūšnas ir rūmus, bet Tiesa prašosi tik mažos — žmogaus širdies kertelės.
Iš teismų žiūri Tiesos akys, bet jos labai ašarotos. Tiesa šaukiasi per visų nekaltai kalinamųjų lūpas, per tortūrų žaizdas ir per pavergtų tautų sunkią barikadą.
Vargšė mano Tauta, tavo gyslos perplautos, tavo akys tortūrų ašarų išplautos, kad per tavo šventas aukas — Teisybė praregėtų.
Sąžinė ir Tiesa yra budriausi žmogaus sielos radarai. Tiesos švyturys mus visus veda — pro savęs nusigalėjimo palmes.
Žmogiškieji darbai, kaip ir visi šio pasaulio dalykai, keičiasi; vien tik Tiesa pasilieka nesiūbuojama.
M. Aukštaitė
Kalėdoms artėjant pagalvokime ar nesiranda mūsų tarpe sergančių, nelaimingų asmenų, šeimų buv. kovotojų, invalidų ir t.t. kuriuos švenčių metu galėtume pasikviesti pas save, aplankyti, kokią prasmingą dovanėlę nunešti ar kt. būdu juos atminti, džiaugsmą suteikti.
“NERIMA NARUTĖ”
LIKIMO RANKOJE
Ši kelionė sunki ir ilga,
Paklaidino likimas takus.
Ir giesmėje sutirpus daina—
Išsiūbavo kančioje varpus.
Gal išauš mums šviesi valanda?
Gal pavėju pasuksim bures?
Sidabru apsiliejus laida,
Paukščių kelią gelmėje paties.
Ilgesys tada brolis šalia,
Nusives per žieduotus laukus,
Tada verksim klajūno dalia,
Prisiminę vaikystės takus.
Prisiglausime prie žemės šventos,
Po žiemos, po speiguotų šalnų,
Bus praėjus legenda baisi,
Odisėjo sunkių valandų.
