DĖL PLK. O. URBONO STRAIPSNIO “LIETUVIŲ-LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600-1611 METAIS”
DR. V. SRUOGIENĖ
Pulkininko O. Urbono straipsnis “Lietuvių-lenkų karas su švedais 1600—1611 m.”, tilpęs 1957 m. “Kario” 7, 8 ir 9-me numeriuose, yra didelis įnašas į mūsų istorinę literatūrą. Retas praeities tyrinėtojas mūsuose moka švedų kalbą ir gali naudotis jų istorinėmis studijomis bei archyvais. O plk. O. Urbonas, gyvendamas Švedijoje, išmokęs švedų kalbą, priėjo ne tik prie jų literatūros, bet ir prie istorinių šaltinių. Be to, būdamas patyręs karys ir karo dalykų žinovas, galėjo įsigilinti į minėtą laikotarpį, kuris lietuvių istorikų iki šiol nebuvo savarankiškai plačiau tyrinėtas.
Rusų, lenkų ir vokiečiu istorikai, iš kurių veikalų mes susidarome karų su švedais vaizdą, nedaug tenaudojo švedų archyvus, o rėmėsi savais šaltiniais, lygiai, kaip švedai daugiausia pasitikėjo sava medžiaga. Visi jie žiūrėjo į Lietuvą liečiančius įvykius savo kraštų žmonių akimis, rūpindamiesi jų, o ne mūsų, žmonėmis bei reikalais. Todėl mūsų iki šiol turėtas švedų karų istorijos vaizdas yra gana vienpusiškas.
Taip pat didelis plk. O. Urbono nuopelnas ir jo surastieji Švedijoje reti paveikslai, brėžiniai, kuriais jis talkininkauja “Kario” redaktoriui P. Z. Raulinaičiui, taip nuoširdžiai visą savo laisvalaikį atiduodančiam rausimuisi po bibliotekas ir taip turtingai puošiančiam “Kario” puslapius, dažnai dar visai nematytais, puikiais Lietuvos istorijos vaizdais.
Tačiau, didžiai vertindama plk. O. Urbono pastangas, esu nustebusi straipsnio pradžioje taip griežtu pasmerkimu mano “Lietuvos Istorijoje” duoto 1600—1611 m. karo aprašymo, kada P. O. Urbonas kategoriškai tvirtina: “Tikrumoje taip nebuvo”.
Tebūnie man leista čia reikalą kiek plačiau paaiškinti. Visų pirma, savo knygoje kalbamo karo istorijai paskyrusi tik keletą puslapių, negalėjau duoti taip smulkaus dalykų dėstymo, kaip tai daro plk. O. Urbonas savo ilgame straipsnyje. Antra vertus, man rūpėjo pirmoje eilėje iškelti mūsų valdovo, Žygimanto III Vazos, o ne Švedijos karaliaus Karolio IX vaidmenį, nors trumpai atvaizduoti mūsų, bet ne švedų kariuomenės žygius. Pagaliau, palyginusi pagrindinius P. Urbono ir mano tvirtinimus, — prieštaravimo nematau. Mano pasakyta, kad Švedijos karalius Karolis IX su didele kariuomene užėmė Suomiją, Narvą, Taliną ir press Lietuvai priklausiusiai Livoniįai. Ar tai nėra tas pats, ką teigia O. Urbonas, kad “karas prasidėjo... Karoliui puolant Pernavą”, t.y. Karoliui parodžius agresyvumą? Mano pasakyta: “Mūsų seimas karui nepritarė ir pinigų jam vesti nepaskyrė”. O plk. O. Urbonas taip pat teigia: “...Švedija turėjo tikrų davinių, kad lenkų lietuvių seimai Žygimanto restauracijos planus atsisakė palaikyt ir kad nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo daromi jokie kariniai parengimai”. Nors Karolis IX buvo tikras agresorius, bet tai netrukdė ir Žygimantui taip pat šokti į karą (prieš abiejų valstybių senatorių ir seimo nusistatymą). Gal apie tai švedų šaltiniai tyli, bet šiapus Baltijos Žygimanto ekscentriškumas yra plačiai žinomas.
Toliau p. Urbonas tvirtina: “Apie kokį tai Vendeno vaivados išsišokimą niekur nė vieno žodžio nesu radęs”. Jeigu apie tai švedai nežino, tai visai nereiškia, kad “tikrumoje taip nebuvo”, nes apie tai kalba, remdamiesi pirmaisiais šaltiniais, visa eilė ne švedų istorikų. Tasai mano paminėtas “Vendeno vaivada” (latviškai Wenden yra Cėsis, lietuviškai — Kėsys) ir buvo p. Urbono dažnai išvardinamas Jurgis Farenstach (p. Urbono švediškai vadinamas “Joergen”), kuriam Lietuvos-Lenkijos vyriausybė buvo pavedusi Livonijos apsaugą. Farensbachas, anot Didžiojo Lietuvos Kanclerio Leono Sapiegos, buvo “kilnus ir karo dalykuose patyręs žmogus”. Jisai padėjo savo galvą karo lauke kovoje prieš švedus 1602 m. prie Felino tvirtovės: gegužės 16 d. sunkiai sužeistas į pilvą po trijų dienų pasimirė.
Lenkų istorikas A. Szelągowski savo studijoje “Walka o Bałtyk” (Lviv, 1904 m.) 169-me pusi. šitaip tuo reikalu rašo:
“Jau Varšuvos seime (1600 m. vasarą, V. S.) buvo nutarta, tur būt, privačių karaliaus patarėjų iniciatyva. kad Farensbachas su keliais šimtais raitelių ir pės'ininkų puls priešą Estijoje, jeigu Karolis prieš jį pajudėtų su didesne jėga. Jam į pagalbą turėjo ateiti Didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila (Perkūnu pramintas, V. S.)... Tų pačių metų rugpjūčio mėn. (Karolis) atvyko į Revelį... Farensbachas pirmas užkabinęs. Karolis jo pasiklausė, ar jis gali pasitikėti taika su Lietuvos Lenkijos respublika, o kai negavo iš jo atsakymo — įženge į Livoniją”.
Žinomas savo rimtumu bei objektyvumu istorikas T. Korzonas, savo kapitaliniame veikale “Dzieje wojen i wojskowości” II t .128 psl. dar aiškiau tą reikalą atvaizduoja:
“Jurgis Farensbachas, Vendeno vaivada, pataikaudamas Žygimantui, puldavo (švedus, V. S.) per sieną su savo būriais ir darė nuostolių, o Karolio pasiuntinį suėmė, nieko nesisakydamas apie respublikos ketinimus”.
Kruopštus ir 19-jo amžiaus istorikų sąžiningumu pasižymėjęs J. Šuiskis (Dzieła, III t., 181 psl.) dar aiškiau dėsto.
“...kai 1600 m. seimas nenorėjo įsipareigoti karo vedimui su švedais, karalius nusiuntė Vendeno seniūnui Jurgiui Farensbachui įsakymą pradėti karo žygius prieš švedus. Karolis, užkabintas, paklausė Farensbacho, ar respublika jam karą skelbia? Farensbachas nukreipė jį pas karalių ir seimą. Karolis tad įžengė i Livonija ir lengvai užėmė Pernavą ir kitas pilis”.
1600 — 1611 m. karas su švedais negali būti teisingai ir pilnai atvaizduotas, nepanaudojus greta švediškųjų ir mūsų turimų šaltinių, kaip kanclerio Leono Sapiegos laiškų (Scriptores rerum polonicarum VIII t., yra ir atskirai išleisti), Žygimanto Vazos, Jono Karolio Chodkevičiaus, Jono Zamojskio laiškų ir kt. dokumentų, o taip pat istorinių veikalų rusų kalba (Forsten, “Baltijskij vopros”), literatūros vokiečių kalba ir net plačiau pasižvalgius iki kardinolo Richelieu atsiminimų, kur nemažai kalbama apie Baltijos jūros valdymą, tą garsųjį “dominium mare Baltici”.*)
*) Kad ir sena, bet labai kruopščiai bei sistemingai sudarytoji bibliografija Dr. E. Vinkelmano (Bibliotheca Livoniae Historiea, systematisches Verzeichniss der Quellen und Hilfsmittel zur Geschichte Estlands, Livlands und Kurlands von Dr. Eduard Winkelmann, Berlin, 1878) paduoda sąrašą šaltinių įvairiomis kalbomis, jų tarpe ir švedų (237—276 psl.).
PAAIŠKINIMAI PRIE LITOGRAFIJOS 175 PSL.
Visi įrašai paveiksle yra lotyniški, čia paduodame jų lietuviškus vertimus, atliktus p. K. Kepalo.
Paveikslo apačioje:
Kokenhauzas ypatinga Livonijos tvirtovė prie Dauguvos upės esanti. Vilniaus karvedžio (vaivados) ir generalinio (visuotinio) Lietuvos kariuomenių viršininko kunigaikščio Kristoforo Radvilos ištikimybei pavesta, kurią Sudermanijos kunigaikštis Karolius buvo paėmęs, 1601 metais vasario (?) dieną, pilį Lietuvos apsaugininkams išlaikius, kurią jis keturis mėnesius laiko visomis jėgomis apgulė. Paskui pavasarį Lietuvos kariuomenei Karoliaus sūnų Karolių nugalėjus, Pilis išvaduota ir miestas atgautas, švedų apsaugininkus, kurių 1600 buvo, išleidus, 1601 metais, birželio 21 dieną.
Lenkijos karalystės senato pirmininko grafo Stanislovo Zamoyskio rūpesniu (spausdinta).
Paveikslo dalys sužymėtos raidėmis, kurios paaiškintos:
A. Pilis, kuri lietuvių apsaugos laikoma buvo, miestą ir priešpilį švedams paėmus.
B. Priešpilis, kur švedų Pilis apgulama buvo.
C. Miestas, kurio beveik visus namus, malkų trūkumą kentėdami, švedai sugriovė.
D. Parapinė bažnyčia.
E. Augščiausio Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kariuomenių viršininko kunigaikščio Kristoforo Radvilos stovykla.
F. Vyriausiojo D. Lietuvos Kunig. Maršalo Kristoforo Manvydo stovykla.
G. Vyriausiojo Žemaitijos Kapitono Karoliaus Katkevičiaus stovykla.
H. Pernavos Kašteliono Petro Stabroviaus stovykla.
I. Išstatyti pabūklai miesto sienoms griauti.
K. Pastatyti pabūklai švedų vandens tiekimui trukdyti.
L. Kibirai urvų būdu švedų padėti vandens tiekimui.
M. Mūrų griuvėsiai kalvoje, už kurios raitelių būrys sargyboms ir švedų puolimams buvo statomas.
N. šiais taškais pažymimas kelias, kur apsauginiai į stovyklą iš pilies sueidavo.
O. Rygiečių pulkininko ir urvų viršininko Ottono Denhoviaus, kaž kuriam slėnyje palapinė.
P. Labiausiai sustiprinti vartai, kur kasdien puolimai daromi būdavo.
Paveikslas imtas iš knygos:
Dzialynski, Collectanea Vitam Resque Gestas Joannis Zamoyscii, 1861 m.
