Tremties Trimitas
Redaguoja Lietuvos Saulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
MUŠKIM CHAMĄ!
VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS
Chamas yra žemiausias pasaulio padaras; chamas yra biauresnis, šlykštesnis už piktadarį. Su piktadariu lengviau yra kovoti ir lengviau jį sunaikinti; chamas viską subiaurina, sutepa, suteršia, pažemina, pagadina, prie ko tik prisiliečia.
Kas tai yra chamas? Tikrai tai galime suprasti sulyginę jį su demokratu ir aristokratu.
Dažnai manoma, kad aristokratija ir demokratija tai yra du priešingumai (antitezes). Bet tai netiesa. Demokratija yra tūlu atžvilgiu tik aristokratijos augštesnis laipsnis.
Tuos santykius, kurie viešpatauja tarp aristokratų jų tarpusavio bendravime, jų siaurajame ratelyje, demokratija nori praplatinti į visus krašto piliečius.
Išties, aristokratai santykiuose tarp savęs ir su sau lygiais elgiasi demokratiškai. Vyriausias pažymys tų santykių yra branginimas ir pripažinimas savo ir savo draugų asmens laisvės, visų lygių teisių, žmoniškos vertės ir garbės. Aristokratai santykiuose tarp savęs yra teisingi, švelnūs, mandagūs. Jie rūpinasi savo grupės reikalais ir moka bendrai juos ginti. Aristokratas laiko savo idealu laikyti duotą žodį iki mirties, pedantiškai vykdyti kad ir menkiausius pažadus, neleisti savęs įžeisti ir įžeidinėti draugo, stengiasi būti drąsus kaip sakalas ir kupinas iniciatyvos, sąmonės, domėtis krašto reikalais ir ginti jį (žinoma, tik tuokart, jei kraštas yra jų valdžioje).
Pakeiskim dabar žodį aristokratas žodžiu demokratas ir dar kartą atkartokim tai, kas buvo pasakyta apie aristokratus; pasirodys, kad toks dvasios kilnumas visai tinka tikriems demokratams.
Visas tik skirtumas, kaip tai jau buvo pasakyta, yra tas, kad aristokratai tą dvasios kilnumą palaiko tik siaurame tarpusavio ratelyje, elgdamiesi despotiškai su tais, kurie nuo jų priklauso, ir niekindami juos. O demokratai nori tokius santykius (aristokratiškus) praplėsti tarp visų krašto piliečių.
Tokiu būdu demokratijos priešingumas bus despotija (kaip tik dalis aristokratijos pažymių).
Despotija padaro vergiją.
Despotas kausto, vergas yra apkaustytas.
Vergija žemina žmogų, neleidžia jam plėsti savo iniciatyvos, verčia meluoti, verčia bijoti savo šešėlio, išmuša iš žmogaus garbės pajautimą, verčia šliaužioti spiaudaluose ir žemintis, išdildo visas geras gražias sielos puses, palieka tik bailiai kerštingas, piktas...
Surinkim visus blogiausius tipinio vergo savitumus ir sudarykim iš jo blogybių idealą.
Ką mes gausim?
Gausim chamą.
Chamas yra dvasios išdarys. Jis yra vergijos sūnus, gimęs kiaulidėje. Jam gimstant akušerė buvo botagas. Jo penas — pono pamazgos, sumaišytos su jo motinos ašaromis. Jo lova — mėšlas.
Štai dėl ko taip sunku susitvarkyti kraštams, kurie po ilgų vergijos metų įgijo laisvę. Kad laisvę išnaudotum, reikia turėti savo dvasioje aristokratišką (gera prasme) dvasios kilnumą. O tuo tarpu ilgais vergovės metais įsivyravo daugiau ar mažiau chamas.
Suprato tat ir kai kurie geresnieji bolševikų vadai, šaukdami karčiai nusivylusiu balsu į rusų liaudį; “Jus nesat kilnūs kovotojai dėl laisvės, bet esate sukilę pikti vergai!’’
Mes lietuviai ilgus amžius vilkome vergovės grandines, ir ta vergija paliko mūsų sielose daug negero.
Ar nėra tik mūsų sielose dar šiek tiek chamo likučių? Ar mūsų žodis yra šventas, teisingumas baltas kaip sniegas? Ar esame visi drąsūs, kaip sakalai? Ar esame kupini patvaros, iniciatyvos, kuriamųjų jėgų, tėvynės meilės? Ar esame švelnūs, mandagūs ir kilnūs, kaip tikri dvasios riteriai? Ar esame visada ramūs, kaip visada yra žmonės, jaučią savo vertę ir jėgas?
Prisipažinkim, kad šio to dar mums trūksta.
Turėkim drąsos prisipažinti. Juk tiek jau esame pakilę, kad turėtume tiek drąsos.
Taigi prisipažįstame, kad didžiojo chamo likučiai dar ne visai išvaryti iš mūsų visų sielų.
Ar to chamo likučiai yra nepagydomi? Ne.
Ilgainiui aristokrato dvasios kilnumas išsikristalizavo ir gali būti nesujungtas su despotija (to fakto nenumanė Nietsche ir čia vyriausia jo klaida). Taip pat išsikristalizavo ir didysis chamas, kad net verguose sužadino atsparą. Ir tarp vergų atsiranda kilnių dvasių, kurios vaduoja savo brolius iš vergijos.
Demokratija jungia savyje kilnias aristokrato puses su vergų vaduotojo širdimi ir idėjomis.
Chamas vergijoje apgailėtinas, bet tarp laisvųjų demokratų nedovanotinas, smerktinas, nepakenčiamas, niekinamas.
Vykini jį iš savo tarpo.
Muškim tą chamą ir varykim kiekvienas jį iš savo sielos.
Spieskimės savo draugų būriuose, kad draugiška ranka padėtumėm kits kitam išdildyti paskutinius chamo likučius.
Nepamirškim tik, kad kitam tik tuokart sugebėsim padėti, jei pradėsim nuo savęs.
Aristokrato dvasios turtas neturi likti uždarytas tik siauram jų rate. Mes visi turime tapti dvasios aristokratais, dvasios bajorais.
Išsivadavome iš vergijos, sunaikinome savo krašte despotizmo ir vergijos siaubūną — skubėkime pribaigti ir jo biauriausią sūnų, nešvarų chamą.
Tik užmušę chamą, galėsime siekti sekančiojo dar augštesnio laisvės laipsnio.
Kaunas, 1922 m.
TIKROJO ŠAULIŠKUMO SIEKIANT
(KELIOS MINTYS KOVO 5-SIOS PROGA)
Kovo 5-jai atėjus, minėdami šaulių Sąjungos Įkūrėjo Vlado Putvinskio-Putvio 29 mirties metines, augščiau spausdiname 1922 m. jo rašytą straipsnį “Muškim chamą!” Šis straipsnis priklauso prie pačių charakteringiausių Vlado Putvio minčių. Nepriklausomoje Lietuvoje jis būdavo šaulių vis iš naujo skaitomas ir cituojamas įvairiausiomis progomis. Pravartu su juo susipažinti ir jaunajai tremties šaulių kartai.
Visą savo gyvenimą Vladas Putvys buvo didelis optimistas. Tačiau jo optimizmas buvo realus. Jo paties žodžiais, “sveikas optimizmas neužmerkia akių prieš blogį, neapgaudinėja savęs šviesiais pranašavimais, neįtiki į negalimas svajones, bet, žiūrėdamas drąsiai į blogį, mokosi nebijoti jo, jis ruošiasi sutikti blogiausiąjį, laukia geriausiojo”.
Šitokio optimizmo šviesoje turi būti vertinamos ir straipsnyje “Muškim chamą!” išreikštos mintys. Jei Vladas Putvys būtų šiandien gyvas, jis mums tartų su visiems ji pažinojusiems taip įprasta malonia šypsena: AR NĖRA MŪSŲ SIELOSE DAR IR ŠIANDIEN, TREMTYJE, TO DIDŽIOJO CHAMO LIKUČIŲ? BROLIAI IR SESĖS, VYKIM JĮ IŠ SAVO TARPO!
Iš tikro, turėkim drąsos su mūsų amžinos atminties Įkūrėju prisipažinti, kad “šio to mums dar trūksta”, kad kai kur vis dar prasiveržia nešvari chamo ranka.
Spaudoje daug kalbama apie sunkias tremties sąlygas (bet ar galima jas net ir minutėlei palyginti su sąlygomis Lietuvoje ir Sibire?), apie iš to sekantį nervingumą, dvasinės lygsvaros trūkumą ir t.t. Pasiteisinimų galima rasti daug. Tačiau ne tai mums svarbu. Griežta istorijos logika skaitosi tiktai su faktais. O ką kalba tie faktai?
Su džiaugsmu galime pastebėti, kad visa faktų eilė, jau ilga ir gausi tapusi, kalba apie tremtyje atsikūrusių mūsų organizacijos vienetų gražų darbą, pasiaukojimą, pasišventimą idėjai. Bet šalia to matome ir vieną kitą reiškinį, šaulio vardui nedarantį garbės ir net garbę teršiantį. Pavyzdžiui, jei vienoje vietovėje, kurioje veikia didelis ir stiprus šaulių klubas, keli šauliai nesiskaito su daugumos nuomone ir nutarimais, nori primesti savo nuomonę visam klubui, o tam nepavykus ima teršti savo organizaciją spaudoje (ką vėliau su pasigardžiavimu kartoja Vilniaus komunistiška radijo stotis) bei skleisti gandus ir paskalas apie įvairius organizacijos narius, — tai jau čia neabejotinai turime reiškinį, kurį a.a. Vladas Putvys pavadintų chamo pasireiškimu.
Ne mūsų pareiga mesti akmenį. Kiekvienas turime savo netobulumų ir iš klaidų eina kelias į teisybę, ir neklysta tik kvailas... Bet, nemetant akmens, visgi konstatuokime, kad su savo trūkumais turime kovoti, nuolat stengiantis vis daugiau eliminuoti nešvaraus chamo įtaką mūsų sielose ir širdyse, nuolat j ieškant tikrojo šauliškumo.
Tebūna mums čia kelrodžiu mūsų Įkūrėjo nurodytos gairės: “...Pradėti turime patys nuo savęs. Pirmąją praktiką turim padaryti savo sieloje... Gyvenimas pasikeis tą valandą, kada priaugusios, mūsų paruoštos jėgos nusvers juodąją pusę. Juo uoliau ruošimės, juo greičiau ateis ši valanda... Mes turime pada-
Iškilmės Kelmėje 1928 m. gegužės 15 d. Kun. Janušauskis kalba šauliams vėliavos įteikimo metu. Su vėliava rankose stovi Vladas Putvys.
Iš Montrealio šaulių klubo šaudymo pratimų 1957 m.
ryti perversmą pačiam gyvenime, kad lietuviškumas, dora ir demokratiškumas paimtų gyvenime viršų”.
Žiūrėdami pirmoje eilėje ne į dalyko formą, bet jo esmę, siekdami būti geresniais žmonėmis, tikrais dvasios aristokratais — riteriais (o pirmoji riteriškumo žymė yra tarnavimas kitiems), padarysime savo Sąjungai daug daugiau, negu galime įsivaizduoti. Mums svarbu ne kiekybė, bet kokybė. Ir kiekvieno šaulio asmeniškas taurėj imas yra visos Šaulių Sąjungos taurėjimas, nes jinai — ne kas kita, kaip glaudi idėjinė šeima.
Besiplečiant mūsų vienetų tinklui (kaip tik šiuos žodžius berašant TREMTIES TRIMITAS sužinojo apie šaulių vienetų Bostone ir Brocktone įsisteigimą), plėskime taip pat ir savo dvasinį akiratį, kilkime augštyn, skaidrėkime sieloje, tvirtėkime kovoje už tobulybę, grožį ir gėrį. šiuo nuolatinio tobulėjimo keliu eidami, rasime vis daugiau ramybės ir gilaus pasitenkinimo, — ir giliau suprasime, ką savo priešmirtiniais žodžiais norėjo mums išreikšti Vladas Putvys:
‘‘Jeigu esi neramus, jeigu karščiuojies, jeigu esi sunervintas, nesąmoningai sužadintas, tai neišvengiamai reiškia, kad tavyje yra kokia nors klaida. Tu, tur būt, arba neturi aiškiai apibrėžto tikslo, arba netiki gėrio pergale, arba nejauti savo jėgų, arba tau trūksta pasiryžimo eiti paskirtu keliu, arba bijai klaidų, ar kas nors kito panašaus...”
‘‘Žmogus, kuris giliai tiki gerą, kurs nors apčiuopomis yra nusistatęs savo kelio linkmę, kurs žino, jog niekas iš esmės jo neišmuš iš jo vagos, kurs lengvai pasiduoda aplinkybėms, prie jų prisitaiko, ir tuo būdu jas valdo, kurs žino, jog vėliau ar anksčiau, visai ar iš dalies pasieks tai, ką nori, visada bus ramus, rimtas, galingas”.
“Du yra ramumu: ramus yra egoistas nutukėlis, ramus yra kvailys su savo nuolatine idijotiška šypsena. Šitie žmonės stovi žemiau vidutiniškojo, kurs dažnai nerimauja. Bet yra ramumas ir tame žmoguje, kurs stovi augščiau nerimstančioj o vidurio. Tai yra žmogus galiūnas, kurs ramumą semia iš savo gilaus pasiryžimo ir savo jėgos pajautimo. Tokio ramumo visi turim siekti”.
PERSITVARKYMAS LŠST LCV DARBO PREZIDIUME
LšST LCV Pirmininkui ir LŠST LCV Vicepirmininkei gyvenant toli nuo Čikagos, kur yra susispietę dauruma LŠST LCV narių, visą laiką buvo jaučiamas sunkumas sukviesti LCV-bos ar jos Darbo Prezidiumo posėdžius. Posėdžiai dažniausiai buvo vykdomi nuomonių atsiklausiant raštu. Tai ypač nepatogu skubiais atvejais. Todėl vis buvo jaučiamas trūkumas dar vieno Vicepirmininko, gyvenančio pačioje Čikagoje. Šio trūkumo pašalinimas ypatingai aktualus dabar, kai ruošiamės visuotinajam šaulių S-gos suvažiavimui. Tad LŠST LCV Pirmininkui pasiūlius, LŠST LCV Darbo Prezidiumas išsirinko II-j| LŠST LCV Vicepirmininką, čikagiškį šaulį ALFĄ VALATKAITĮ. Šaulys Alfas Valatkaitis yra įgaliotas pavaduoti LŠST LCV Pirmininką, kviečiant LŠST LCV Darbo Prezidiumo, ir, reikalui esant, skubius LCV-bos posėdžius ar pasitarimus bei jiems pirmininkauti, po to informuojant LšST LCV Pirmininką.
Šaulys Alfas Valatkaitis dalyvauja Šaulių Sąjungoje nuo jos įsikūrimo 1919 metais. Tremtyje jis priklausė pirmajam LšST atkūrėjų branduoliui, yra vienas iš Čikagos šaulių Klubo steigėjų, buvo to Klubo Valdybos pirmininku ir nuo LST atkūrimo pradžios yra LšST LCV II-asis Sekretorius.
Montrealio šaulių klubo narių dalis po visuotino klubo narių susirinkimo, įvykusio 1958 m. vasario 2 d.
MŪSŲ ŠEIMOJE
— Š. m. vasario 2 d. LŠST Montrealio Klubas turėjo metinį visuotinį narių susirinkimą. Susirinkimui pirmininkavo šaulys L. Balzaras, sekretoriavo šaulys R. Simaniukštis. Į naująją Klubo Valdybą išrinktieji pasiskirstė pareigomis sekančiai: š. S. Barauskas — pirmininkas, š. J. Šiaučiulis — sekretorius, š. J. Jurgutis — kasininkas, š. S. Višniauskas — I vicepirmininkas, š. A. Žukas — II vicepirmininkas; š. A. Kalvaitis ir š. J. Araminas — valdybos nariai. Revizijos Komisija: š. A. Vazalinskas, š. J. Žitkus ir š. P. Jocas. Garbės Teismas: š. A. Lapinas, š. L. Balzaras ir š. J. Viliušis. Susirinkimas praėjo pakilioje nuotaikoje. Susirinkime buvo nutarta iš Klubo kasos užsakyti tris KARIO egz. liet. šeštadienio mokyklai ir dar du egz., kuriuos manoma pavesti skautams.
— Vasario 16 d. LŠST Montrealio Klubas dalyvavo Nepriklausomybės šventės minėjime, šauliai dalyvavo su vėliava bažnyčioje ir vėliau salėje, iškilmingo akto metu. Šiuo metu Klubas rengiasi paminėti LŠS Įkūrėjo Vl. Putvio mirties sukaktį.
— LŠST Uniformų Komisija praneša iš Čikagos, jog šauliškos uniformos visi reikalai jau galutinai išspręsti. Susitarta su siuvykla, esančia 320 So Wells St., Chicago, Ill. Uniforminis vilnonės medžiagos kostiumas (įskaitant ir medžiagą, ir pasiuvimą) kainuos $75.00; užsakant didesnį skaičių — mažiau. Pirmasis tremtyje pasisiuvęs uniformą šaulys yra K. Ulevičius. Tikimės, kad ir kiti šauliai paseks jo pavyzdžiu.
— Netrukus spaustuvėje bus atspausdintas LŠST naujasis statutas, kurį kiekvienas šaulys galės įsigyti pas Čikagos šaulių Klubo kasininką šaulį P. Tomkevičių, 3307 So. Emerald Ave., Chicago, Ill. Statuto kaina $1.00.
— Čikagos šaulių Klubo meno ir vaidybos būrelis balandžio mėn. ruošiasi vykti į Rockfordą su veikalu “Raidės ne žmonės”. Kartu vyks ir tautinių šokių grupė. Vėliau pavasarį būrelis vyks į Kanadą su nauju veikalu “Penki Stulpai Turgavietėje”.
— Minint Lietuvos Nepriklausomybės 40 metų paskelbimo ir Klaipėdos Krašto atvadavimo 35 metų sukaktis, vasario 8 d. Hyde-Parke, Bostono priemiestyje įsteigtas JONO VANAGAIČIO VARDO ŠAULIŲ BŪRYS. Būrį suorganizavo ir susirinkimui pirmininkavo Mažosios Lietuvos Pilkalnio apskr. lietuvis Albertas Puskepalaitis, sek
retoriavo Anyta Vanagaitytė-Šliažienė. Be kitų, susirinkime dalyvavo ir LŠST LCV Pirmininkas š. Aleksandras Mantautas, LŠST LCV Šaulių Moterų Skyriaus vedėja š. S. Putvytė-Mantautienė ir LŠST narys š. Justinas Vaičaitis. Naujasis būrys pasirinko Jono Vanagaičio vardą, pagerbti šiam dideliam Mažosios Lietuvos veikėjui. A. a. Jonas Vanagaitis buvo kovotojas, aktyviausias Vyr. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto narys. Jis buvo tas lietuvis, kuris pasitiko į Klaipėdos prefektūrą žygiuojančią Bajoro (Kalmanto) sukilėlių grupę, rodė jai kelią ir pats dalyvavo žygyje. Po sukilimo aktyviai įsijungė į šaulišką darbą, buvo šaulių Rinktinės pirmininku ir Centro Valdybos nariu. Mirdamas tremtyje Vokietijoje sakė Erdmonui Simonaičiui: “Tęskite mūsų darbą!”
Tęsdamas jo darbą, jo vardo šaulių vienetas prasmingiausiai pagerbė Velionies šviesią atmintį.
— 16 vasario Brocktoną ir apylinkes užklupo didelė pūga. Bet nedidelis Tėvynės mylėtojų būrelis per vėtrą ir pusnis susirinko steigiamojo " MARTYNO JANKAUS VARDO ŠAULIŲ BŪRIO susirinkimui. Susirinkusieji džiaugėsi, kad Martyno Jankaus vardo būrys gimsta audroje, nes visas Lietuvosir Jos vaikų gyvenimas paženklintas audrų. Kai kurie, negalėję atvykti į susirinkimą dėl pūgos, sveikino susirinkusius telefonu ir prašė juos taip pat laikyti būrelio steigėjais. Susirinkimą atidarė ir jam pirmininkavo LŠST LCV Pirmininkas. Sekretoriavo aktyviausia būrio steigimo iniciatorė Em. Grušienė. LCV Pirmininkas ta proga perdavė ir LŠST LCV nario J. Prelato Mykolo Krupavičiaus sveikinimus. Būrio steigėjai vieningai pritarė iniciatorių siūlymui duoti Brocktono šaulių Būriui Martyno Jankaus vardą. Dievo Apvaizda neleido šiam didžiajam Lietuvos vyrui, Mažosios Lietuvos Patriarchui, vėl iš naujo sulaukti Tėvynės laisvės, jo gyvenimas tyliai užgeso tremtyje, Vokietijoje, ir jam nebeteko amžinajam poilsiui atsigulti gimtuose Bitėnuose šalia pamilto Rambyno. Laisvoje Amerikoje, įsteigdamas jo vardo šaulių būrį, jo bičiulių būrelis tartum sukūrė naujuosius Bitėnus, kuriuose turėtų spindėti nevien tik garbingas Martyno Jankaus vardas, bet ir jojo dvasia.
— Po Velykų ruošiamasi įsteigti dar vieną šaulių vienetą. Vienetas bus steigiamas Detroite. Iniciatorių grupė yra jau sudaryta.
PAGERBTAS PLK. PRANAS SALADŽIUS
Buvęs Šaulių Sąjungos vadas, plk. P. Saladžius, nuo pat įsikūrimo Rochesteryje aktyviai dalyvauja lietuvių organizaciniame darbe. Vos atvykęs ėmėsi platinti lietuviškas knygas ir laikraščius, ir dabar, nors Rochesteris jau turi pastovų lietuviškų knygų kioską, kiekvieną sekmadienį po lietuviškų mišių, sutiksi p. Saladžių prie bažnyčios siūlant KARĮ, ar kurį kitą alikraštį kuriam iš savo gausių pažįstamų ir bičiulių.
P. Saladžiaus iniciatyva buvo įsteigtas Ramovės skvrius Rochesteryje, kuriam iki šiol jis ir vadovauja. Rochesterio ramovėnai, pagerbti savo ilgametį pirmininką jo 65 m. amžiaus sukakties proga, parapijos salėje surengė kovo 2 d. kuklią arbatėlę, kurioje dalyvavo ramovėnai su šeimomis. Prie gražiai parengtų stalų ir skaniai parengtų ponių Obalienės, Keibienės, Burkūnienės, Vitkuvienės, Žmuidzinienės ir Cieminienės valgių netruko prabėgti kelios malonios valandos su sukaktuvininku. Sukaktuvininkui sugiedota “Ilgiausių metų” ir įteikta simbolinė dovana-stalinė lempa: medžio drožinys, vaizduojąs lietuviškos sodybos nameli šakotos obels pavėsyje. Poniai įteikta gėlių puokštė. Netrūko ir p. Obalienės parengto gimtadienio pyrago su žvakutėmis.
Sukaktuvininkas savo žodyje pažymėjo, kad jis visados j ieškojęs “Žmoguje žmogaus, o lietuvyje — gyvosios lietuvybės, lietuvio, kaip, Tumo-Vaižganto”. Visados jautėsi daugiau mokytoju nei kariškiu, todėl ir darbas Šaulių Sąjungoje buvo širdžiai artimesnis nei kuris kitas. Ramovėnai Vitkus, Užemis, Žmuidzinas, Žemelis, Skruzdys ir
Cieminis prisiminė kai kuriuos įvykius ir faktus, surištus su sukaktuvininko gyvenimu ir darbais: jo nuopelnus kaip lietuviškumo auklėtojo būtent Šaulių Sąjungos vado, Nepriklausomybės Kovų dalyvio, karininko, visuomenininko, kentėjusio bolševikų kalėjime. P. Žmuidzinienė .buvusi pirmo moterų šaulių būrio vadė, prisiminė sukaktuvininko veiklą Šaulių Sąjungoje.
Ir šiuo metu p. Saladžius dėl savo laisvų pažiūrų yra jungiantis veiksnys Rochesterio lietuviškame gyvenime. 1957 m. jis buvo išrinktas Rochesterio Lietuvių Radijo Klubo garbės pirmininku. Dar pirmaisiais Lietuvių Bendruomenės kūrimosi metais vadovavo Rochesterio L. Bendruomenei, kur dėl savo pažiūrų buvo nepagrįstai užsipultas kitaip manančių. Kurį laiką vadovavo LR Santarvės skyriui bei buvo ALTo nariu. Jau daug metų kaip renka mokestį iš narių 16 Vasario gimnazijai remti.
Gimtadienio proga sukaktuvininką sveikino eilė organizacijų bei pavienių asmenų — iš arti ir toli. “Kai sulauksiu 65 m. amžiaus ir išeisiu į pensijėlę, tada galėsiu visiškai atsidėti lietuviškam darbui”, — sakydavo prieš keletą metų mielas sukaktuvininkas. Ramovėnai ir kiti Rochesterio lietuviai, linkėdami p. Saladžiui ir sveikatos ir ištvermės, tikisi, kad šie žodžiai nebus užmiršti. A. C.
MIRĖ PLK. LTN. GYD. A. ELSBERGAS
Dr. Anatolijus Elsbergas buvo kilęs iš Raseinių. Jis gimęs 1898 m. liepos 15 d. Mokslus pradėjo Rusijoje, Petrapilyje, medicinos mokslus baigė Lietuvos Universitete 1925 m. Gydytojo diplomą gavęs, iki 1940 m. tarnavo gydytoju Lietuvos kariuomenėje ir buvo pakeltas į pulkininko-leitenanto laipsnį. Jam teko tarnauti įvairiose kariuomenės dalyse, jų tarpe 5 ir 7 pėst. pulkuose vyresniojo gydytojo pareigose, ir karo ligoninėje. Iš karo ligoninės jis buvo paliuosuotas į atsargą 1940 m. vasarą, kada Lietuvą okupavę rusai pradėjo Lietuvos kariuomenės naikinimą.
Prieš antrąją rusų okupaciją 1944 m. vasarą jis su žmona pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. atvyko į JAV ir apsigyveno New Yorke. Čia jam teko dirbti gydytojo darbą įvairiose ligoninėse. Jis staiga mirė š.m. vasario 22 dieną, tik ką baigęs savo dienos darbą ligoninėje.
Velionis plk. ltn. gyd. Elsbergas buvo geras gydytojas, jis visada domėjosi medicinos pažanga ir gydytojo darbas jam sekėsi. Jis rūpestingai globojo ir gydė sergančius karius ir turėjo jų pasitikėjimą. Savo darbe jis buvo uolus ir sąžiningas; savo pareigas, gydytojo ir sanitarijos karininko, atlikdavo visada gerai ir savo kariškų viršininkų buvo vertinamas: apdovanotas Gedimino ordinu. Jo švelnus būdas, gera širdis ir įgimtas taktas užtikrino gerus santykius su pacijentais ir tarnautojais, kurių jis buvo gerbiamas. Jam mirus, liko jo žmona p. Eugenija Elsbergienė, kuri nuo 1919 m. iki 1927 m. dirbo karo ligoninėje kaip gailestingoji sesuo. Ji buvo viena tų gailest. seserų, kurios sunkiu 1919-20 metų laiku globojo mūsų sergančius ir kovose su Lietuvos Nepriklausomybės priešais sužeistus karius. Tuo metu karo ligoninėje buvo nepriteklius viso ko, kas sergančių gydymui ir slaugymui reikalinga ir darbas slaugančiam personalui buvo sunkus ir reikalaująs daug pasiaukojimo.
V. Ingelevičius
