Partizanai: Istorija ir dabartis

KARO PĖDSAKAI PROISTOREJE — I

A. ŽYGMANTAS

ŽMOGAUS ATSIRADIMAS

1779 m. Londone išleista “Universal History” tvirtino, kad pasaulis buvo sukurtas 4004 m. pr Kr., rugsėjo 23 d., kai rudens dienos ilgis prilygsta nakties ilgiui. žmogaus sutvėrimas, vainikavęs visą Dievo kūrybą, įvykęs Edene, prie Eufrato, lygiai dvi dienos kelio nuo Basros.

Nedaugelis ir labai tikinčių Biblija šiandien tiki šiai pasaulio ir žmogaus sukūrimo datai.

Galime prisiminti, kad dar nepersenai net kai kurie mokslo vyrai manė, kad žemės ir žmogaus pradžios istorija sutapo su vienos Palestinos tautos rašyta istorija, kuri atstovauja nemoksliškas senųjų amžių idėjas.²

Tik 18 a. pradėtas sistemingas priešistorinės kultūros ir žemės klodų tyrinėjimas. Ir tik vėliau paaiškėjo uolų dokumentų bei iškasenų reikšmė ir jų svarba, įrodanti, kad žmogus, kaip sąmoningas ir socialus sutvėrimas, gyvena jau apie 30 tūkstančių metų.¹

Žinių apie seniausius žmones daugiausia gaunama iš urvų ir olų, kuriose jie gyveno ir kur paliko savo gyvenimo žymių. Prieš šaltą pleistoceno (ledynų) laikotarpį jie gyveno ir mirė atvirame ore ar miškuose ir jų kūnai su kaulais sunyko be pėdsakų. Be to, tų pirmykščių žmonių būta nedaug, todėl ir liekanų yra taip maža.

Proistorės mokslas, kuris tyrinėja tas liekanas, yra lyg ryšininkas tarp geologijos ir istorijos. Proistore vadinama žmogaus istorija prieš rašto išradimą. Ji apima akmens amžių ir kai kuriose vietose žalvario ir geležies amžius, nes metalų atradimas ir rašto išradimas įvairuoja įvairiose žemės vietose.

Žmogaus organizmas susiformavo, prasidedant pleistoceno laikotarpiui, prieš vieną milioną metų, ir iki šių laikų yra fiziologiškai kitęs, prisitaikindamas įvairioms klimato sąlygoms.³

“Per 50,000 kartų (generacijų), kurias žmogiškoji būtybė išgyveno per ankstyvąjį ir vidurinį pleistoceno laikotarpius, pasibaigusius prieš 40,000 metų, žmogaus kultūros kreivė kilo lėtai ir beveik nepastebimai, kol paskutinių 300 kartų laikotarpyje, nuo žemės ūkio atsiradimo, jos kilimas pasiekė svaiginančio greičio. Tačiau šio laikotarpio metu žmogaus organizmas nesikeitė, liko toks pat”.³

Vien anatominiu bruožu, kad atskirtų žmogų nuo beždžionės nepakanka, skiriamoji linija linkusi dingti. Todėl žmogus nusakomas kaip įrankių gamintojas, arba kaip kalbantis gyvis. Jo protinės ir dvasinės savybės vaidina žymesnį vaidmenį už fizines. Tuo tarpu iš proistorinio žmogaus kaulų likučių yra sunku spręsti apie jo buvusius dvasinius ypatumus.¹²

Dar Darvino pareikšta nuomonė, kad žmogaus kilimo vietos reikėtų jieškoti Afrikos žemyne, šiais laikais gauna vis daugiau ir daugiau pritarimo. “Pirmykščiais laikais Afrika visai nebuvo tokia kultūriškai atsilikusi, kokia ji pasidarė vėlyvesniais laikais. Atrodo, ji greičiau sudarė judėjimo plotą; galimas dalykas ji buvo žmonių rasės lopšys ir vieta, iš kurios migrantai keliavo į Europą. Kai pleistoceno laikotarpyje ledynai traukėsi, galimas dalykas, Afrikos kilmės žmonės įsiverždavo į Europą ir, klimatui pradėjus keistis blogon pusėn, vėl pasitraukdavo atgal į vaišingesnius tropikus.”¹² Europos 4 pagrindinius ledynų laikotarpius Afrikoje atitiko 4 liūčių laikotarpiai.

Vakarinėje Kenijoje (Afrikoje) atrastas bene seniausias žinomas Homo Sapiens žandikaulis. Tai modernaus žmogaus seniausia liekana. O Kafu upės slėnyje rasti akmens įrankiai, greičiausia priklauso seniausiai žinomai pasaulyje kultūrai (Kafua) iš pirmojo liūčių laikotarpio (Kagera), atitinkančio pirmąjį ledynų laikotarpį Europoje ankstybojo pleistoceno eroje.¹²

Indijoj Pleistoceno periodas, manoma, prasidėjo prieš 600,000 metų. Tiems pasakiškai seniems laikams priklauso atrasti anksčiausi apskaldyti akmenys, liudiją įrankių gamintojo — žmogaus buvimą tais laikais.¹⁵

Pleistoceno laikotarpio pradžioje Afrika, greičiausiai, buvo sujungta su Azija dabartinės Raudonosios jūros pietinėje srityje. Tuo tiltu kumštinio kirvio kultūra iš Afrikos galėjo paplisti į Arabiją, Persija ir Indiją.¹²

Kumštiniai kirviai, pirmieji žmogaus įrankiai ir ginklai. 1—šelinės ir 2—ašalinės (kiek geresnės gamybos) kultūros palikimas.

Antropologas C. S. Coon skirsto žmogaus istoriją į 4 tarpsnius. Pirmame tarpsnyje Homo Sapiens, protingasis žmogus, buvo vienas iš daugelio besivaržančių dvikojų, dvirankių, ant žemės gyvenančių rūšių iš primatų šeimos. Jai prasidėjus, žmogus jau išmoko dirbti šiokius tokius, galimus atpažinti, įrankius ir, galimas dalykas, kalbėti. Jai besibaigiant — jis išmoko kurti ugnį, prie jos šildytis ir eliminavo ar apjungė savyje visus savo dvikojus varžovus, iškildamas kaip vienintelė rūšis. Tai būta žmogaus istorijoje biologinio tarpsnio.

Antrame tarpsnyje žmogus išmoko virti maistą ir siūtis šiltus drabužius; tas įgalino jį išplisti po visą pasaulį. Baigiantis šitam tarpsniui, jis išrado šaunamąjį lanką ir prisijaukino medžioklės draugą — šunį.

Trečiajame tarpsnyje prisijaukino dabartinius naminius gyvulius, augino augalus, lipdė puodus, dirbo vežimus, tirpdė varį, išrado raštą ir pradėjo išradimus, kurie atvedė mus iki šių dienų kultūros. Šis tarpsnis prasidėjo maždaug prieš 6000 metų.

Ketvirtasis, kurio angoje stovime, prasideda su įgyta žmogaus galia, kuri gali ir jį ir žemę sunaikinti — atomo skaldymo galia.

Iš išnykusių roplių ir žinduolių gyvulių istorijos, atrodo, jog juos pražudė specializacija; žmogus, kuris niekad biologiškai nesispecializavo, bei taikėsi prie klimato ir vietos, išliko ir pralenkė savo varžovus gyvulius.⁸

Net kaudamasis ir gindamasis, atrodo, žmogus jau iš pat pradžios naudojo rankas, griebdamas lazdą ar akmenį, bet ne dantis, nes dantų jis nespecializavo, kaip kad kai kurios beždžionės, išauginusios specialias iltis kovos tikslams. “Galima padaryti logišką išvadą, kad jau plioceno laikotarpyje buvo naudojami pjaunamieji įrankiai, tada, kaip tik mūsų tolimieji protėviai įsigijo tą specialią kombinaciją — derinį stačios laikysenos, vikrių pirštų, trumpų ilčių, ir bent šiokio tokio dydžio smegenų, nes paprastai, žmonės nėra gamtos aprūpinti, kad galėtų gyventi be įrankių. Įrankiai yra mūsų pakaitas liūto nagų ir ilčių, dramblio straublio ir žolėdžių ilgų snukių ir specialių dantų.”⁸ Rankos ir smegenys iškėlė žmogų augščiau už gyvulį.

Pirmas įrankis ir ginklas, aišku, galėjo būti smaili lazda, tinkanti kasti šaknis, pasmeigti roplį, ar kirminą. Aštrios titnago skeltės, dažnai randamos paupiuose, kur pirmieji žmonės eidavo gerti ar sėlindavo prie geriančių gyvulių.

Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus būtų galėjęs valgyti žalią mėsą, kol dar nemokėjo jos kepti, nevartodamas kokio nors pjaunamo įrankio — peilio. Be peilio, plačia prasme, negalėtų būti žmogaus.³

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad dar prieš “tikrojo žmogaus” atsiradimą gyventa padarų, panašių į žmogų — pusžmogių ar žmonių-beždžiomų. Spėjama, kad išlikę prastai nuskelti ir apdaužyti (kad tiktų patogiai paimti į ranką) titnagai ir kiti akmenys, greičiausiai, naudoti aštria dalimi kam nors kapoti, lyg kokie kumštiniai kirviai.¹ Tie pirmykščiai akmens įrankiai, vadinami eolitais, yra laikomi visų žmogaus įrankių, kartu ir ginklų, prototipais. Geologai nustatė, jog tie eolitai priskirtini plioceno laikotarpiui, dar prieš pirmąjį ledynų amžių. Tačiau ligi šiol nerasta jokių kaulų ar kitokių liekanų tų būtybių, kurios daugiau kaip prieš pusę miliono metų tuos eolitus gaminę ir vartoję, gyvendami mamutų, raganosių ir milžinų hipopotamų kamynystėje.¹ Tačiau daugumas pro-istorikų tuos tariamuosius seniausius darbo įrankius laiko gamtos padarais.

Kumštinis kirvis, spėjama buvo vartojamas be koto. Paėmus kumštin jis tiko ką nors kapoti.

Žmogaus istorijos pradžiai, ankstybajam pleistoceno periodui priklausą Kafua kultūros apskaldyti akmenys, pirmiausia užtikti Ugandoje, atrodo, yra seniausi žmogaus rankos paliesti įrankiai pasaulyje. Jie, greičiausiai, yra dar senesni ir už rytinėje Anglijoje aptiktus eolitus.¹²

Mintis, kad žmogus galėjo pradėti vartoti kaip įrankius rastus ir neapdirbtus titnago gabalus nėra vien tik teorija. Rytų centrinės Australijos čiabuviai dar ir dabar naudoja rastus titnagus medžiui drožti, žievei pjaustyti ir iš jos statyti laivelius.³

Ilga nusmailinta lazda lengvai pavirsta mėtoma jietimi. Visą amžių mėtydamas tokią jietį žmogus gali išvystyti nepaprastą taiklumą. “Tasmanijos vietiniai gyventojai, kurie vartodavo tokius ginklus, sugebėdavo sviesti jietį iš 40 jardų atstumo ir pataikyti į skylę lentoje tik 1 coliu platesnę už j ieties storumą.”³

Graikai ir kitos senovės tautos jau pažino tuos pirmykščius žmogaus įrankius. Jie manė, kad juos sukūrė žaibas, todėl ir vadino juos “Perkūno kulkomis” (ceraunia). Tačiau jie jų netyrinėjo. Tik 17 a. gale ir 18 a., pradėjus juos lyginti su dar gyvenančių laukinių žmonių įrankiais, tas mitas buvo sunaikintas.

Vienuolis abatas Richardas, tyrinėjęs Palestinoje 1864 m. atrastus priešistorinio žmogaus titnaginius įrankius, buvo padaręs išvadą, kad tie titnagai yra iš laikų Jošuos, kuris juos vartojo izraelitams apipjaustyti...¹⁶

Pirmojo tarpledyninio laikotarpio liekanų sluogsniuose, kurie yra ankstyvesni už Mindelio ledynų morenas ir akmenėtus molynų sluogsnius, buvo atrasta seniausio žmogaus kūno dalis — apatinis besmakris žandikaulis, aiškiai žmogiškos struktūros. Jis buvo rastas Mauerio kaimo graužduobėje, netoli Heidelbergo, Vokietijoje. Tačiau kartu su juo nerasta jokių įrankių.²

Spėjama, kad šitas ‘Heidelbergo žmogus’ yra autorius akmens įrankių, aiškiai atpažįstamų kaip žmogaus rankos gaminių. Jie yra rūpestingai padaryti ir yra žymiai stambesni už pirmuosius žmogaus apskaldytus titnaginius dirbinius. Spėjama, kad Heidelbergo žmogaus būta stambaus kūno, plaukuoto ir žvėriškos išvaizdos padaro, kuris pagal save vartojo ir stambesnius, sunkesnius įrankius.

Kadangi to tipo įrankių buvo rasta Prancūzijoje Chelles-sur-Marne vietovėje, visas tas senojo akmens amžiaus tarpinis kultūros lakotarpis pavadintas šelinės kultūros vardu.

Spėjama, kad prieš tai buvusi ir šalinė kultūra, iš šiaurės Afrikos išplito Ispanijoje, Belgijoje ir Anglijoje, tačiau to tipo liekanų beveik nėra centrinėje Europoje.⁴

SENASIS AKMENS AMŽIUS — KUMŠTINIO KIRVIO LAIKAI

Antrojo tarpledyninio laikotarpio liekanų sluogsnyje, paliktame tada ištvinusios Somme upės Prancūzijoje ir kitų vakarų Europos upių, tie šelinės kultūros įrankiai kaskart vis tobulėjo ir jų kiek geriau pagamintų yra rasta St. Acheul vietovėje. Ir šelinės ir ašelinės kultūros įrankiai yra dažniausiai pagaminti iš natūralaus titnago gabalų tokiu būdu, kad vienas galas nuskeliamas smailai, o antrasis (storgalis) apdaužomas, kad tiktų paimti į ranką. Nors įrankių tose vietovėse yra randama, tačiau paties jų gamintojo liekanų ligi šiol neaptikta. Spėjama, jog jie gaminti Heidelbergo žmogaus ar kito kokio pusžmogio. Būtybės, kurios gyveno dar prieš tikrojo žmogaus atsiradimą ir dar prieš Heidelbergo ir Neandertalio žmones, vadinamos eoantropais (Eoanthropus) ir paleoantropais (Paleoanthropus), panašios į žmogų, tiktų vadinti hominidais (hominidae) — žmoginiais padarais, pusžmogiais.6

Darbo įrankiai įvairėja, čia mes jau galime išskirti gremžtukus, grąžtus, peilius, antgalius, svaidomuosius akmenis ir pan.¹

Net ir paprasčiausias įrankis, iš nulaužtos šakos pagamintas ar atskeltas iš akmens, yra ilgo patyrimo išdava, vaisius bandymų ir klaidų, pastabumo, atminties ir palyginimo.

Galima spėti, jog visuose kontinentuose, gal tik išskyrus Australiją, pirmykštės žmonių rasės išgyveno tą vak. Europos šelinės kultūros stadiją. Net Saharos dykumoje randama tų kultūros įrankių, rodančių, jog vidurinio pleistoceno laikais Sahara buvo gyvenama.¹² Dar istoriniais laikais Libija tiekė maistą Romos imperijai ir miško medžiagą. Bet įsiveržus jon arabams su ožkų bandomis, nuėdusicms augmenijos dangą, buvo pagreitinta žemės erozija ir, kitados derlinga žemė, pradėjo virsti dykuma. Panašiai įvyko įvairiose Afrikos vietose; žmogus ir ožka, abu kartu susidėję, pakeitė kontinento veidą.¹²

Šelinio laikotarpio gamintojas, palyginus su prieššelinio meto žmogumi, buvo pažengęs, nes patobulino senuosius įrankius ir išrado naujų. Tačiau visiškai apvaldyti akmenį jam dar vis nesiseka. Nuskelti simetriškai tokio dydžio titnago skeltę, kokia būtų reikalinga jam dar vis nevyksta.

Šelinio laikotarpio būdingas įrankis, kartu ir ginklas, yra kumštinis kirvis (hand-axe, Faustkeil), išsivystęs iš prieššeliniame laikotarpyje sukurto prototipo.⁴ Jis įdomus, nes tai pirmas ryškus, labai plačiai vartotas žmogaus įrankis, išlikęs iki mūsų dienų, jei neskaityti spėjamų, tačiau neišlikusių, jo pagamintų medžio ar kaulo kitų įrankių ir ginklų.

Kumštinis kirvis yra prastai pagamintas iš titnago ar putnago (kvarco) gabalo, apskaldyto iš abiejų šonų ir turintis, daugiau ar mažiau, pailgą migdolo formą, įrankis. Vienas jo galas paaštrintas, kitas kiek apvailainis ir bukas. Kaip ir daugumas, jei ne visi, šelinio laikotarpio įrankiai, jis buvo skirtas imti tiesiai rankon ir neturėjo jokio koto. Jų randama įvairių dydžių, nuo 4 iki 8 ar net 9 ¹/₂ colių ilgio. Galima atskirti keturias jų skirtingas formas: pirmykštis — migdolo formos, toliau apvalainis, apskritas ir smai-

Neandertaliečių šeima gina savo gyvenvietę — urvą nuo užpuolikų

R. Knight pav.

las, panašus į jieties smaigalį. Tai tikras bendro vartojimo įrankis, vartotas ir medžioklėje ir kare.⁴

Šitie kumštiniai kirviai pirmiausia pasirodo pleistoceno laikotarpio pradžioje Afrikoje ir pirmo tarpiedyninio periodo metu Europoje. Atrodo, kad tos šelinio — ašelinio bendru vardu vadinamos didžiosios kumštinio kirvio kultūros, trukusios apie ¹/₂ miliono metų, centras yra buvęs rytų arba vidurinė Afrika. Europa yra buvusi tik vienas iš pirmyn iškištų postų tos kultūros ugdytojų, kurių kumštiniai kirviai pasiekė pietinę ir šiaurinę Afriką, pietvakarių Aziją ir Indiją.¹² Didžiausia tos kultūros pagamintų įrankių koncentracija randama rytų Afrikoje. (Įdomu, kad tų laikų žmonės neturėjo negrų bruožų žymių. Negrai Afrikoje pasirodė tik naujajame akmens amžiuje).¹²

Proistorės tyrinėtojai dažnai džiaugiasi radę tuziną ar du tokių kumštinių kirvių, tačiau Olorgesailie vietovėje, rytinėje Afrikoje, dešimtys tūkstančių jų guli išblaškytų paviršiuje, nepaliestų nuo senojo akmens amžiaus laikų, kai priešistorinis žmogus juos ten paliko prieš 200,000 metų. Tai tikras priešistorinis muzėjus atviroje vietoje.¹²

Savo tobuliausią formą tie kirviai įgavo antrojo tarpledyninio periodo metu, o trečiojo tarpledyninio periodo metu jie pradeda menkėti savo išvaizda, pagaminimo technika, ir jų pasitaiko vis mažiau. Pagaliau trečiojo tarpledyninio periodo pabaigoje jie dingsta Europoje, bet dar kiek ilgiau užtinkami kitur

Beveik visose žmogaus gyventose vietose ankstybojo ir viduriniojo pleistoceno laikotarpyje Afrikoje, Europoje, vakarų Azijoje ir Indijoje yra randami tie kumštiniai kirviai. Stebėtina, kad jie visur perėjo tas pačias tobulėjimo stadijas. Atrodo, žmogaus tradicijos, papročiai ir amato perdavimas ėjo iš tėvo sūnui ir iš vienos genties kiton, žmonių bendruomene jau buvo susidariusi.³

Be šito pagrindinio įrankio šelinio laikotarpio titnagų skaldytojas, gal atsitiktinai, išvystė ir eilę titnaginių smaigalių, gana rūpestingai apskaldytų ir apipavidalintų, tinkamų medžioklei ir kovai.⁴

Randami akmens rutuliai, dažniausiai grupėmis po 3, spėjama, tais laikais buvo vartojami medžioklės ginklui bolai gaminti, kokį ir dabar dar tebevartoja p. Amerikos indėnai.¹²

Šitame laikotarpyje žmogus jau aiškiai vartojo vieną iš savo seniausių kultūrinių laimėjimų — ugnį. Jis jos neišrado tik atrado, išmoko vartoti ugnį pasitaikančią gamtoje. Dar daug tūkstančių metų praslinko kol žmogus pats išmoko padaryti ugnį.

Pirmosios ugnies vartojimo žymės yra randamos dar prieš 250,000 metų. Tų žymių rasta Kinijoj (Choukoutieno urvuose), kur tuo metu gyventa žmogaus -beždžionės, pavadintos Pekingo žmogumi (Sinanthropus)., turėjusio smegenis lygius dviem trečdaliams dabartinio žmogaus smegenims. Naujausi atradimai leidžia spėti, kad ugnis jau buvo vartojama dar ir prieš Pekingo žmogų, kitų ankstesnių pusžmogių (Scientific American Sept. 1954).

Pradžioje tos pusžmogės būtybės vartojo ugnį rastą gamtoje ir mokėjo ją palaikyti. Ugnis, prie kurios mokėjo tik šildytis, leido jom išsilaikyti šaltesniuose rajonuose ir tuo praplėtė būsimo žmogaus gyvenamus plotus. Virti maistą žmogus išmoko žymiai vėliau tuo nepaprastai pagerindamas savo maitinimo problemą ir nuo tada žmonių skaičius pradėjo smarkiai augti. Jam liko daugiau laiko kitiems darbams, nes virtas maistas valgyti užima tik dalį to laiko, kurio reikia prisivalgyti nevirto — žalio maisto.

“Ankstybojo pleistoceno laikais (žmogus) gamino gražius įrankius ir išaugindavo vaikus ir be ugnies. Vidurinio pleistoceno laikais ji įgalino jį būti daug veiksmingesnių gyviu, o per paskutinius 8000 metų jis rasdavo vis naujų jos naudojimo būdų ir vis daugiau kuro sudegindavo. Ugnis buvo raktas į greitą jo iškilimą ir gamtos jėgų apvaldymą, žemės užkariavimą ir dalinį jos apnaikinimą ir į dabartines jo problemas.'’³

“...galima teigti, kad pirmykščiai žmonės, tais laikais, kai jie jau pradėjo vartoti kalbą, įrankius ir ugnį, gyveno atskirų šeimų grupėmis, kurioje vienas iš tėvų išvydavo savo tos paties lyties vaikus, kai tik jie pradėdavo sukelti ugnelę kito iš tėvų akyse. Didesnis pasikeitimas (grupinio gyvenimo) įvyko kai kultūrinio ąpmokymo reikalas tapo toks didelis, kad jau pasidarė blogas dalykas būti išvytam tokiam jaunam iš namų ir ekonomiškai buvo nuostolinga parsinešti namo daugiau mėsos kaip pora su savo jaunikliais pajėgdavo suvalgyti dar jai nesugedus. Tada mūsų protėviai pradėjo gyventi būriais”.³ Tada buvo atrasta, kad geriausia yra apvesdinti vieno būrio mergaites su kito — vaikinais. Tada kilo ir jauniklių apmokymas, kuris būdavo atliekamas, greičiausia, senių.

NEANDERTALIO ŽMOGUS

Ketvirtajam ledynų laikotarpiui besiartinant, pirmykštis žmogus ir jo medžiojamieji gyvuliai pradėjo slėptis nuo šalto ir blogo oro gamtos sukurtuose urvuose ir olose. Tuo būdu išliko jo gyvenimo žymės: griaučiai, įrankiai ir ugniavietės, kurios šiandien leidžia įžvelgti į to urvinio žmogaus gyvenimo pobūdį.

Neandertalio urve prie Duesseldorfo, Krapinos urve Kroatijoje ir kitur buvo rastos urvinių, maždaug prieš 50,000 metų, o gal ir anksčiau gyvenusių žmonių kaukolės ir griaučiai. To tipo žmogus buvo pavadintas Neandertalio vardu ir jo būta gerokai panašaus į tikrą žmogų, nors savo išvaizda jis daugiau priminė senąjį savo pusbrolį, primityvųjį Heidelbergo žmogų, su kuriuo jis, greičiausiai, buvo vieno kraujo ir rasės.¹

Trečiojo tarpledyninio laikotarpio metu nedidelės tų neandertaliečių šeimų grupės bastėsi po sausumą, tai vienur, tai kitur palikdamos savo buvimo pėdsakus — titnaginius įrankius. Kartu su jais, galimas dalykas, bastėsi ir kitos pusžmogių (Eoanthropus) rūšys, vartojusios pirmykščius įrankius, kurios staigiai pranyko užėjus ketvirtajam ledynų laikotarpiui. Nuo tada staiga dingo ir patys prasčiausi pagaminti įrankiai. Išliko tik pirmykštis Neandertalio žmogus, apsigyvenęs urvuose ir bekūrenąs ten ugnį. Jo medžioklės ir kovos įrankiai buvo medžio vėzdai ir tie šelinio, vėliau kiek tobulesni ašelinio tipo titnaginiai įrankiai, kurie toliau vis tobulinami, perėjo musterinio laikotarpio įrankius, pirmiausia surastus Le Moustier vietovėje (Prancūzijoje).

Dar prieš 10,000 ar 15,000 metų pr. Kr. priešistorinis žmogus Irane gyveno iškastose miškingų kalnų šlaituose olose, pridengtose medžių šakomis, arba gamtiniuose urvuose, senų, jau išdžiūvusių, upelių išraustuose požeminiuose kanaluose. Ten gyvendamas jis medžiojo ir rankiojo sau maistą, naudodamas ne tiek jėgą, kiek gudrumą.

Jų bendruomenėje vyravo moteris kaip ugnies saugotoja, gal net reikalingų įrankių gamintoja. Jų

Ginklų dirbtuvės prieš 50.000 metų. Priešistoriniai žmonės renka ir apskaldo titnagus, gamindami sau įrankius ir ginklus.

sukurta matriarchalinė tvarkymosi forma buvo paveldėta vėliau atvykusių nugalėtojų arijų.

Tokia seniausia gyvenvietė Irane buvo atrasta prie Siyalko į pietus nuo Teherano.¹³

Kad ir su tokiais prastais ir menkais įrankiais ir ginklais Neandertalio žmogus sugebėdavo medžioti didžiuosius mamutus, dramblius ir kitus laukinius žvėris. Neandertalio medžiotojai, kur užmušė gyvulį, ten vietoje jį ir suvalgydavę ir tik didžiuosius jų kaulus, nusinešę į savo urvus, skaldydavę ir iščiulpdavę iš jų kaulų smegenis.

Afrikoje dar ir šiandien pigmėjai — negrai nykštukai — sužeidę dramblį, seka paskui kol jis krinta ir tada visa giminė, vyrai, moterys ir vaikai, susirenka apie tą milžiną ir ten pat vietoje valgo jo mėsos tiek, kiek tik gali. Ugnies žemės indėnai panašiai elgiasi, kai jūra į krantą išmeta banginį. Tokios visos tautelės ar genties puotos kartais tęsiasi keletą savaičių ³

Priešistorinių laikų gyvulių būta nepaprasto didumo. Modernūs jų palikuonys žinduoliai yra žymiai mažesni, gal todėl, kad pasaulyje, žmogaus užimtame, nėra patogu būti dideliam, kai didelis ūgis ir kūnas nesuteikia jokio pirmumo prieš žmogų.

Sumedžiotų gyvulių kailiai buvo pirmieji žmogaus drabužiai. Jais apsisupęs žmogus sugebėjo apsisaugoti nuo didelių šalčių ir išsilaikyti šaltame klimate.

Yra žinoma, kad Neandertalio žmogaus būta dešiniarankio, nes jo smegenys kairėje galvos pusėje (aptarnaujantys dešinę kūno dalį) buvę didesni už dešinės pusės. Jo smegenų būta tokio pat didumo, net didesnių ir už šių dienų žmogaus, tik kitokios formos (smegenų sudėtingumas yra svarbesnis už jų didumą). Spėjama, kad jų kalba buvusi labai menkai išvystyta.¹

Neandertalietis mokėjo laidoti savo mirusiuosius: “Vienas iš geriausiai žinomų Neandertalio skeletų yra jaunuolio, kuris, atrodo, buvo ypatingai palaidotas. Jis buvo paguldytas miegančio žmogaus padėtyje su galva padėta ant dešinės rankos riešo. Jo galva ir ranka gulėjo ant rūpestingai sudėtų titnagų krūvos lyg ant pagalvės. Prie jo galvos gulėjo didelis kumštinis kirvis ir aplink jį buvo pilna apdegintų ir suskaidytų jaučio kaulų, rodančių, jog ten būta laidotuvių puotos.”¹

Geografiniu požiūriu žmogaus vystymosi centras senajam akmens amžiuje buvo Saharos dykuma, rytų Afrika ir Arabija. Vakarų Europa buvo tos kultūros srities pakraštys, o pietų Afrika ir Tolimieji Rytai buvo tolimieji žmogaus ir pusžmogio kūrimosi postai.³

Spėjama, jog tie pirmykščiai žmonės gyveno didesnėmis šeimomis ar giminėmis valdomi senio, kuris buvo stipriausias ir išmintingiausias, greičiausiai gudriausias. Visa šeima grupuodavosi apie ugniakurą, kuris buvo šilumos ir apsaugos nuo didžiųjų gyvulių priemonė, čia vyrai gamindavo savo titnaginius įrankius, moterys tvarkė užmuštų gyvulių odas, o vaikai žaidė ir pamėgdžiojo suaugusius, taip mokydamiesi išlaikyti pirmykščio žmogaus tradicijas.

Senis — šeimos ar giminės galva, valdė tironiškai, mušdamas ir net užmušdamas tuos, kūne jam pasipriešindavo ar pasidarydavo varžovai jo valdžiai.

Be mėsos, jų maistą sudarydavo augalai ir vaisiai bei šaknys, žuvys ir maži gyvulėliai, bei paukščiai, vabalai ir viskas ką tik jie sugebėdavo pagauti.

Tuo metu kai Europoje gyveno Neandertalio rasės žmones, Afrikoje būta vadinamos ‘protoaustraloidinės’ rasės, būdingos stambiais ir išsikišusiais antakių kaulais (iš čia jų pavadinimas, kuris nereiškia juos kilus iš Australijos vietinių, apdovanotų tokiais pat sunkiais antakiais). Juos atstovauja Rodezijos žmogus, kurio kaulų rasta š. Rodezijoj ir kt. Rodezijos

Musterinės kultūros titnaginiai smaigaliai ir įrankiai. Vyrauja levalluaninės skeltės.

žmogus, savo keliu, yra panašus į Javos žmogų, kuris irgi gamino kaulinius įrankius ir vartojo akmeninius rutulius. ¹²

Pirmykštis žmogus buvo kovotojas ir pragyveno ne dirbdamas, kaip jo palikuonis modernus žmogus, bet kovodamas. Rekonstruktavę mes jį matytume plaukuotą, šiurkštų, stambia apatine žiauna, be drabužių, gal koki kailį užsimetusį kai atsaldavo, mažo kumštinio akmens kirvio ir ugnies savininką.

Šelinio laikotarpio įrankiams betobulėjant ir perėjus į ašelinį laikotarpį, žmogus pradeda naudoti daugiau titnago skeveldras, gal atskilusias betašant kumštinį kirvį, iš kurių jis gaminosi peilius ir įvairius antgalius. Titnagas turi savybę skilti pagal “plaušą”.

Titnagų skaldytojas gali gaminti savo įrankius iš skeveldrų, arba iš branduolio, atskėlus skeltes iš likusio didesnio pagrindinio gabalo. Norėdamas paaštrinti titnago ašmenį, ar briauną, jis ją apdaužo, išilgai jos nuskeldamas eilę mažų skelčių. Joms nuskelti jis vartojo ir spaudimo būdą. Australijos čiabuviai paaštrina bei apipavidalina tos rūšies įrankius dantimis.³

Šito periodo metu žmogus jau turi visą eilę įrankių ir ginklų: be aštraus ir smailo kumštinio kirvio, jis turi svaidomus akmenis, peilį, antgalius jiešmams ir jietims .

Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad tie kumštiniai kirviai galėjo būti vartojami tik su kotu, nes jų aštrios briaunos neleidžia juos paimti patogiai į ranką, arba jie galėjo būti vartojami kaip svaidomi ginklai.⁷ Titnaginis įgaubtas gremžtukas (spokeshave) buvo naudojamas jiečių gamyboje. Juo būdavo nugramdoma laibo medinio koto žievė ir apdegintas galas nusmailinamas. Taip būdavo pagaminamas kietas ir smailas jietigalis.⁶

“Vėlybojo ašelinio laikotarpio kumštinis kirvis, palyginus jį su šelmiu kirviu, yra žymiai patobulėjęs. Jis darosi panašus į durklą ar jieties smaigalį, jo ašmenys rūpestingai paaštrinami nuskaldymo būdu... Kumštinis kirvis pasiekia savo vystymosi augščiausią laipsnį vėlesniame ašelinisme periode tiek smulkmenišku apskaidymu ir užbaigimu, tiek savo formos si-metriškumu.”⁴

Vėlesniam ašeliniam laikotarpiui būdingi smulkūs įrankiai ir ginklai ,tačiau kaulo įrankių jame dar nepasitaiko.⁴ Tais laikais, atrodo, buvo vartota ir bola, tai apvalūs akmenys pririšti prie odinės virvės galo. Plokšti akmenys, galimas dalykas, būdavo svaidomi įskelto pagalio pagalba.¹¹

Šio laikotarpio metu žmonės sulindo gyventi į urvus ir čia sukūrė naują kultūrą, vadinamą musterine, pagal Le Moustier urvą Prancūzijoje, kur tos kultūros būdingų liekanų buvo rasta. Įsirengdamas gyventi urvuose, žmogus pirmiausia turėjo iš jų išvaryti senesnįjį gyventoją, urvinį lokį. Atlikti tą uždavinį su tokiais paprastais ginklais nebuvo taip jau lengva. Greičiausia ugnis padėjo išprašyti senąjį urvo gyventoją ir užleisti vietą žmogui.

Musterine kultūra truko apie 30,000 metų.⁴ Įdomu, kad šito kultūrinio laikotarpio metu pagaminti įrankiai yra prastesni ir blogesni kaip prieš tai buvusios ašelinės kultūros, šitam laikotarpiui yra būdingi du įrankiai: aštrus smaigalys nuo 1 iki 4 colių ilgio, tinkantis jieties galui, pagamintas iš didesnės skeltės, atskeltos iš didelio titnago gabalo ir aptašytos tik iš vienos pusės, antroji palikta natūrali, kiek apvalaus paviršiaus; antras — gremžtukas, platesnė, gražiai apskaldyta skeltė.⁴

Daugiau kaip pusę miliono metų kumštinis kirvis tarnavo žmogui įvairiems tikslams: medžioklei, maistui pasirinkti ir pasigaminti, namų apyvokos darbams ir pagaliau kovai. Jis buvo įsigalėjęs visame pasaulyje ir jo tipas nusistovėjęs; vien tik iš jo išvaizdos kartais yra sunku nustatyti, iš kurios pasaulio dalies akmens kirvis yra kilęs. Baigiantis ašelinės kultūros lakotarpiui šitas bendras visos žmonijos įrankis buvo pasiekęs tobulo gamybos laipsnio. Jo gamintojai išmanė visas gamybos paslaptis, mokėjo parinkti tinkamus akmenis, žinojo kaip juos apdirbti, pažino akmens skilimo ypatybes.¹²

SMAILŲ ANTGALIŲ LAIKAI

Kumštinio kirvio laikai baigiasi, jo vietą užima įrankiai, pagaminti iš didelių skelčių. Jie aštresni ir lengviau gaminti. Būdinga musterine titnago skeltė,

Proistorės muzėjus gamtoje: kumštiniai kirviai Olorgesailie vietovėje, Afrikoje.

pavadinta levaluanine, pagal vietovę Levallcis. Tų skelčių ilgis kartais siekia 15—18 colių.⁶

Į šio laikotarpio būdingų ginklų rinkinį įeina: antgalis, dvigalis antgalis, kumštinis kirvis (jo išsigimstančios formos), svaidomieji akmenys ir peilis. Dar nėra jokių žymių, kad kuris nors tų įrankių būtų turėjęs medinį kotą. Tačiau kai kurie jų tiko vartoti su kotu.

Galima tik spėlioti, kokiu būdu priešistorinis žmogus pritvirtindavo titnaginius dirbinius prie kotų. Pasižiūrėję kaip klausimą sprendžia šių laikų vad. laukinės tautelės Afrikoje ar Australijoje, galėsime daryti išvadas ir apie priešistorinius laikus.

Bušmėnai, eskimai ir australiečiai sugeba smagalį pritvirtinti prie koto, vartodami gamtoje randamą gumą ar kitą klijuojančią medžiagą. Kartais dirbiniai aštriais ašmenimis pririšami prie koto gyvulio gyslomis ar augaliniu plaušu. Indėnai pasigamindavo gerus klijus, išvirindami gvvulio ragus ir gyslas. Taip eskimai pritvirtina peilio ašmenis prie raginio koto. Australiečiai medinį kotelį aplipdo smulkiomis kvarco skeltėmis ir taip pasigamina peilį.

Toks duriamosios ar pjaunamosios dalies sujungimas su kotu ir sudėtinių ginklų gaminimas buvo vienas iš svarbiausių senojo akmens amžiaus vėlesniojo tarpsnio išradimas.¹²

Jei Heidelbergo žmogų laikysime Neandertalio žmogaus rūšimi, tai galima spėti, kad šitas pirmykštis žmogus sukūręs šelinę, ašelinę ir musterinę kultūras, gyveno nemažiau kaip 200,000 metų ir išnyko tik prieš 25,000 ar 40,000 metų, kai baigėsi ketvirtasis ledynų laikotarpis ir prasidėjo šiltesnis periodas. Tada Europoje pasirodo naujo tipo žmogus, kuris, atrodo, išnaikino tą pirmykštį Neandertalio žmogų.¹

Neandertaliečio laikai buvo lėto, beveik sraigės greičio vystymosi periodas žmogaus istorijoje. Pirmykščio žmogaus protiniai sugebėjimai buvo įtempti pagrindiniam tikslui siekti: išsikovoti medžiaginį pragyvenimą, patenkinti savo geidimus, kovoti su laukiniais žvėrimis ir su savo kaimynu žmogumi, dažnai būnant nežinomų išdavų konflikte su nepalankiu dangumi, nevaisinga žeme ir audringomis jūromis.

Tada, kaip ir dabar, Šilerio žodžiais, gyvenimas buvo valdomas bado ir meilės.

(Bus daugiau)

KAIP GREIT CIVILIZACIJA ŽENGIA PIRMYN?

Jei paskutinius 500,000 metų suspaustume į 50 metų, tai matytume, jog 49 metai užtruko iki žmogus pasikeitė iš klajoklio ir perėjo į sėslų ir organizuotą gyvenimą. Vos prieš šešetą mėnesių keletas žmonių pradėjo naudoti pirmuosius rašto ženklus ir tik prieš dvi savaites pasirodė spausdintas žodis. Vos tik prieš tris dienas atradom kaip panaudoti elektrą ir tik šį rytą išmokom pasigaminti radio, telefoną, televiziją, radarą, skaičiavimo mašiną, spalvotą ir garsinę filmą, lėktuvą, antibiotikus ir pagaliau atominės energijos atpalaidavimą.

Šios milžiniškos pažangos akstinas yra pramonė ir karai. Valstybės, nenorėdamos nustoti laisvės, arba besirengdamos kariauti, skiria dideles pinigų sumas ginklų, karui reikiamų medžiagų ir sanitarinių priemonių progresui. Pavyzdžiui, Amerika nuo savo istorijos pradžios iki 1946 metų išradimams ir tyrinėjimams yra išleidusi keturis su puse biliono dolerių, gi per pastaruosius devynis metus išleido virš trylika bilionų dolerių. Iki 1960 metų numatoma tam reikalui išleisti 414 bilionų dolerių. Grįžtant prie palyginimo, tai įvyks tik po poros valandų, dar šiandien. Ką turės žmogus rytoj ?    B. B.