UŽMIRŠTAS IŠTIKIMASIS KARIO DRAUGAS
JUOZAS ŠARŪNAS
Kaip J. A. Valstybėse, taip ir Kanadoje, arklio pasirodymas miesto gatvėse yra retenybė — jį išstūmė motoras. Arklį miesto gatvėje apspinta ne tik maži, bet ir suaugę žmonės, glosto jo kaklą ir galva, vaišina saldumynais, bet esu tikras, kad daugumas jų net nežino kuo iš tikrųjų jis yra šeriamas.
Ššiandien ir ūkiuose arklys yra išimtis, lyg koks svečias, kuriam dar leista gyventi lyg pasilikusiam iš praeitų, nesugrąžinamų laikų. Maža kas iš dailininkų piešia gražų arklį ir maža poetų taip gražiai jį tebeapdainuoja.
Atrodo, kad arklys rado sau prieglaudą tik cirke, kur jis dar švenčia triumfus, ir lenktynių aikštėse, kur jis neša garbę ir pinigus savo viešpačiui ir tiems lenktynių lošikams, kurie vildamiesi laimėti, stato paskutinį savo centą už pasirinktą arklį. Argi toks vaidmuo yra tinkamas garbingam arkliui?
Nuo seniausių laikų žirgas buvo ištikimiausias kario draugas. Vadas, nugalėtojas visos savo kariuomenės priešakyje į paimtą miestą įjodavo ant gražiausio arklio ir tada arklys būdavo skaitomas lyg pergalės dalininkas. Ant savo nugaros arklys yra nešiojęs ir sunkiai apsišarvavusį karį, jis trypdavo savo kojomis ir įnirtęs vydavosi priešą. Mūšio lauke arklys žūdavo greta savo šeimininko, dažnai gelbėdamas jo gyvybę. Koks šiurpus ir sukrečiantis vaizdas yra matyti sudraskytų gabalais arklių lavonus mūšio lauke, kartais jie sudaro žiauresnį vaizdą už žuvusius karius...
Kariai kaudavosi ir žinodavo už ką žūsta, bet arkliai žūdavo kaip ištikimi karių draugai. Savo noru į karą arkliai neina, nes priešingoje pusėje arklių
Arabų veislės arklys
Virš. Juozas Bitkevičius arklių lenktynėse 1933 m.
tarpe jie priešų neturi, bet kare savo pono jie dar niekad neapvylė.
Hunų valdovas Atila sukūrė sau didžiausią imperiją, tik mažų, ištvermingų ir greitų arklių dėka. Europai ir Azijai didžiausia pabaisa tada buvo hunų kavalerija. Tos kavalerijos arkliai buvo kilę iš dykumų, pripratę kasdien bėgti po 100 kilometrų kelio, ištvermingi, nereikalaujanti ypatingo pašaro ir priežiūros. Kumelės būdavo melžiamos ir jų pienas geriamas. Visus įsakymus ir pranešimus į vado Atilos stovyklą ir iš jos, iš visų imperijos pakraščių skubiai nešdavo raiteliai. Tam tikruose punktuose raiteliai pailsėdavo, pašerdavo savo arklį, arba jį pakeisdavo ir lėkdavo toliau.
Tais laikais kavalerija turėjo pirmumų prieš pėstininkus, todėl per ištisus šimtmečius ji buvo laikoma pirmaeile ginklo rūšimi. Įdomu, kad romėnai anais laikais, nors buvo laikomi karingi grobikai, tačiau jie visai neturėjo kavalerijos: arkliai būdavo skiriami tik vadams, arba kinkomi į karo vežimus skirtus smulkiems daliniams. Romos imperijos kariuomenėje tik jų pavergti barbarai turėjo kavaleriją, bet jie ją laikė ir vartojo tik kaip pagalbinę ginklo rūšį.
Sekdami hunus, kurie buvo užėmę Aziją ir pusę Europos, savo karo žygius pradėjo arabai. Jie išaugino gražiausią pasaulyje arklių rasę, kuri ir iki šiai dienai yra kiekvienos arklidės pasididžiavimas. Tada arabų arklys buvo laukinis ir atrodė kitaip kaip hunų arklys. Jis buvo augštas, plonas, ilga galva, labai greitas, vikrus, lankstus ir nervingas. Tokių arklių dėka arabų kavalerija ties Kadezija nugalėjo daug didesnes priešo pėstininkų jėgas ir sumušė persų dalinius, susodintus ant dramblių.
Ispanai buvo nugalėti stebėtinai mažų arabų kavalerijos dalinių. Kai kurie šaltiniai sako, kad pagrindines arabų kavalerijos jėgas sudarydavo nedaugiau kaip 1000 kardų. Vėlesniais laikais Prancūzijoje prie Poitier arabų kavalerija gavo skaudžiausią, gal lemiamą smūgį.
Lietuvoje arklys buvo mėgiamas ginkluotose jėgose, žemdirbystėje, susisiekime ir kituose gyvenimo reikaluose. Senovės Lietuvos šarvuotas raitelis dar ir šiandien visiems mums primena Lietuvos didybę ir garbę, nes anais laikais visi tolimi ir garbingiausi karo žygiai buvo atlikti raitomis. Lietuvai gresiant pavojui, visi vyrai, be amžiaus skirtumo, kas tik galėjo pakelti ir gerai valdyti kardą, sėsdavosi ant savo pasibalnotų žirgų, susirinkdavo ten, kur vadų būdavo nurodyta, išjodavo pasitikti ir sumušti priešą.
Per Pirmąjį Pasaulinį karą. kai Lietuvos kraštas buvo okupantų sunaikintas ir atimami gyvuliai, ūkikininkai, nenorėdami atiduoti savo arklius, slapstė juos miškuose, iškastose duobėse, arba šiaudų kūgiuose.
1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, iš visos Lietuvos, net iš tolimiausių jos pakraščių, pradėjo rinkti savanorius į atkuriamą kariuomenę. Kaip ankstyvesniais laikais, taip ir tada, daugelis vyrų pasibalnoję savo žirgus išjojo stoti savanoriais Lietuvos kariuomenėn, su nuosavais arkliais ir net ginklais.
Nepriklausomais laikais Lietuvoje buvo susitveręs jau visas raitelių teritorinis dragūnų pulkas, kuris turėjo arklius, balnus, kardus ir uniformas. Pavojui kilus, visi dragūnai tuojau turėjo išjoti ir susirinkti ten, kur karo vadovybės buvo įsakyta.
Turbūt nėkiek neapsiriksiu manydamas, kad kiekvienas buvęs raitelis, kiek kartų pamato arklį, tiek kartų pagalvoja, kad geriausią ir ištikimiausią jo draugą ištiko toks pat likimas kaip ir jį, karį. Paskutiniame kare abu juos kartu nuvainikavo šarvuočiai ir aviacija.
Taigi, ar galima stebėtis, kad tiek daug poetų, taip gražiai yra apdainavę žirgą ir tiek daug žmonių taip nuoširdžiai jį mylėjo.
Vytauto žirgas Žalgirio mūšyje
Iš J. Matejkos pav.
LAISVĖS KOVOS BROLIAI IR SESĖS!
Naujųjų 1956-jų Metų angoje, Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų-Savanorių Sąjungos Centro Valdyba, nuoširdžiai sveikina plačiame pasaulyje išsisklaidžiusius Nepriklausomybės kovų Dalyvius, Kūrėjus-Savanorius, Karius, Vyties Kryžiaus Kavalierius, Karo Invalidus, Šaulius, Korėjos karo Veteranus ir ypatingai Tėvynėje Lietuvoje kenčiančius žiauraus okupanto priespaudą Brolius ir Seses Lietuvius.
Praėjusieji 1955 metai mums parodė, kad tėvynės pavergėjas, pralenkiąs savo rafinuotumu visus istorijoje žinomus okupantus, nori geležiniais grandiniais surakinti ir likusįjį laisvąjį pasaulį. Akivaizdoje šio mirtino pavojaus, kada Gėris su Blogiu veda žūtbūtinę kovą, dėl laimėjimo, sukaupkime visas fizines, moralines ir medžiagines pajėgas, ir stipriai suglaudę gretas apie Tėvynės Laisvintojus, būkime tikri, kad tiesa nugalės ir laisvės aušra netrukus užtekės.
Lai lydi Jus Augščiausiojo palaima.
Pirmininkas Dr. K. Gudaitis, Vicepirmininkas J. Liepinaitis,
Kasininkas V. Rekus, Sekretorius M. Klikna, Narys J. Grybauskas.
