Kryžiuočiai

HENRIKAS SIENKIEVIČIUS

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Lydėdami Kęstučio dukrą kunigaikštienę Danutę į Krokuvą, į karaliaus Jogailos laukiamo įpėdinio gimimo šventę, Macka ir jo brolvaikis Zbyška pakeliui pavijo būrį karių. Jų tarpe buvo kryžiuotis. Zbyškai, kuris savo širdies damai Danutei, keliaujančiai su kunigaikštienės dvaru, buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo, pasitaikė puiki proga pažadąištesėti. Tad nieko nelaukdamas jis atstatė jietį ir paleido žirgą šuoliais. Būtų pervėręs kryžiuotį, bet buvo staiga sulaikytas garsaus riterio Povalos iš Tačevo, kuris tose vietose, karaliaus pavestas, žiūrėjo taikos ir tvarkos.

Pasirodė, kryžiuotis— komtūras Lichtenšteinas — vyko kaip Ordino pasiuntinys ir apsaugos buvo lydimas į Krokuvą. Pulti pasiuntinį reiškė mirtį. Toks buvo karaliaus įsakymas ir krašto paprotys. Povala gavęs iš Zbyškos garbės žodį, kad nebėgs nuo teismo už pasiuntinio puolimą, jo nesuėmė. Ir taip keliaudami jie visi netrukus pasiekė Krokuvą.

Ir buvo tiesa: Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui tapus Lenkijos karaliumi, neišmatuojamos Lietuvos ir rusų žemės pasidarė atviros Krokuvos prekybai. Dėl to šis miestas dienomis augo ir žmonių skaičiumi, ir turtais ir statyba ir virto vienu didžiųjų pasaulio miestų.

— Kryžiuočių miestai taip pat neprasti, — atsiliepė vienas dvariškių.

— Kad tik mes ten kaip nors įsigautumėm, — atsakė Macka, — būtų gražaus grobio.

Povala galvojo ką kita, būtent, kad jaunasis Zbyška tik dėl savo jaunuoliško pasikarščiavimo nusikaltęs, eina dabar tiesiog lyg vilkui į gerklę. Griežtas ir kietas karo metu, bet stambioje savo krūtinėje turėjo iš tikrųjų balandžio širdį: jis suprato geriau už kitus, kas laukia nusikaltėlio, todėl gailestis dėl jaunuolio neramino riterį.

— Galvoju ir galvoju, — kalbėjo vėl kunigaikštienei, — ar sakyti karaliui, kas įvyko, ar ne. Kryžiuočiui nepasiskundus, jokios ir bylos nebūtų, bet, jei pasiskųs — gal geriau iš anksto viską papasakoti, kad paskui karalius staigiu pykčiu neužsidegtų . . .

— Galėdamas ką nors pražudyti, kryžiuotis visuomet pražudys, — atsakė kunigaikštienė, bet aš iš anksto noriu jaunuoliui patarti įstoti į mano dvariškių tarpą, gal tada ir karalius ne taip žiauriai baustų mano dvariškį. ..

Tai pasakiusi, ji pašaukė Zbyšką, kuris, patyręs apie dalykus, nušoko nuo arklio, apkabino jos kojas ir džiaugdamasis sutiko būti jos dvariškiu. Tai darė ne tiek dėl didesnio saugumo, kiek dėl to, kad galės būti arčiau Danutės.

Tuo tarpu Povala paklausė Macką:

— O kur sustosite?

— Smuklėje.

Smuklėse seniai nebėra laisvų vietų.

— Tada vyksime pas pažįstamą pirklį Amilejų, gal mus galės apnakvidinti.

— O aš jums štai ką pasakysiu: būkite mano svečiais. Jūsų brolėnas, kaip kunigaikštienės dvariškis, galėtų ir pilyje sustoti, bet būtų geriau, kad iis nesimaišytų karaliui po kojų. Neabejoju, kad jums teks pasidalyti turtus, vežimus ir tarnus, o šitai atlikti pareikalaus laiko. Žinote, kad jums bus gera ir saugu pas mane.

Macka buvo kiek neramus, kad Povala tiek daug apie jų saugumą kalba, bet padėkojo labai nuoširdžiai ir įžygiavo į miestą. Ir čia vėl abu su Zbyška, stebėdami juos apsupančius daiktus, trumpam užmiršo savo sielvartus. Lietuvoje ir pasienyje jie buvo regėję tik atskiras pilis, o iš miestų — tik vieną Vilnių, nevykusiai pastatydintą ir sudegintą, su griuvėsių ir pelenų kauburiais. Čia gi ir pirklių mūriniai namai ir daugelis medinių namų buvo ištaigingai pastatyti, su aukštai iškilusiais ir išraitytais stogais, stikliniais langais, įrėmintais švininiuose rėmuose, kurie dėl atsimušančių saulės spindulių sudarydavo degančių namų įspūdį. Gatvėse prie turgaviečių pilna buvo raudonų plytų ir net akmeninių namų, aukštų, priestatais paįvairintų. Stovėjo jie vieni šalia kitų, kaip kareiviai gretose: vieni platūs, kiti siauri, besistiepią į viršų, dažnai Kristaus kančia ar Šv. Mergelės paveikslu viršum vartų padabinti. Buvo gatvių, kurių abiejose pusėse stiepėsi namai, o pačios gatvės buvo akmenimis grįstos. Iš abiejų pusių tebuvo tik vienas parduotuvės, pilnos įvairiausių ir retai sutinkamų ir net nežinomų prekių, kurios masino prie karo grobio įpratusias Mackos akis. Tačiau juosius dar labiau stebino viešieji pastatai: Šv. Mergelės bažnyčia aikštėje, austinių medžių prekyvietė ir miesto rotušė su milžiniška aline, kurioje buvo pardavinėjami įvairūs svaiginantys gėrimai; didelis mercatoriumas — iš užsienio atvykusiems pirkliams pastatas, — kuriame taip pat buvo laikomos ir miesto svarstyklės; kirpyklos, pirtys, vario liejyklos, vaško tirpyklos, auksakalių dirbtuvės, bravorai — žodžiu turtai ir reikmenys, kurie neįgudusiai prie miesto akiai kėlė nuostabą ir tam tikrą jaudinimąsi.

Povala nusigabeno Macką ir Zbyšką į savuosius pastatus, esančius Šv. Onos gatvėje, ir paskyrė jų reikalams atskirą namą su reikalingais tarnais, o pats patraukė į pilį, iš kurios grįžo tik vėlybajai vakarienei naktį. Kartu su juo atvyko ir keletas 30bičiulių, kurie, girkšnodami vyną ir užkąsdami mėsa, gerokai įsilinksmino. Tik pats šeimininkas atrodė kiek susirūpinęs. Išsiskirsčius svečiams, jis kreipėsi į Macką:

— Kalbėjau su vienu kanauninku, rašto ir teisės žinovu, kuris tvirtino, kad pasiuntinio įžeidimas esąs labai sunkus nusikaltimas. Maldaukite Dievą, kad kryžiuotis nesiskųstų.

Nors ir buvo patraukę nemaža vyno, juodu nuėjo poilsio su nelabai linksmomis širdimis. Macka net ir užmigti negalėjo ir todėl kreipėsi į broliavaikį :

— Zbyška?

— Na, kas?

— Taip viską apsvarstęs galvoju, kad nusiris tavo galvelė.

— Manote? — paklausė Zbyška mieguistu balsu.

Kitą dieną abu riteriai iš Bogdanieco kartu su Povala nuėjo į katedrą ankstyvųjų mišių, kad pasimelstų ir kartu pamatytų į pilį susirinkusius svečius ir karaliaus dvariškius. Pakeliui Povala sutiko daug pažįstamų ir daug vietinių ir svetimų kraštų riterių, kuriuos Zbyška ypatingai stebėjo ir galvojo širdyje, kad, laimingai pasibaigus bylai su Lichtenšteinu, jis stengsis prilygti šių riterių vyriškumą ir kitas dorybes. Vienas tų riterių, Krokuvos kašteliono giminaitis, Kirvelis, jiems pranešė, kad iš Romos yra grįžęs scholastikas Vaitiekus, kuris su karaliaus raštu buvo nuvykęs pas popiežių Bonifacą IX pakviesti jį į Krokuvą, į krikštynas. Bonifacas pakvietimą priėmęs, bet abejojęs, ar galėsiąs pats atvykti. Todėl jis paskyrė pasiuntinį, kuris popiežiaus vardu laikysiąs kūdikį rankose prie krikšto, ir kartu prašė, kad busimasis kūdikis dėl abiejų valstybių gerovės būtų pakrikštytas Bonifaco ar Bonifacijos vardu.

Taip pat buvo kalbama, kad netrukus atvyksiąs ir Vengrijos karalius Zigmantas, kuris čia ir taip dažnai atvykdavo prašomas ir neprašomas. Jis mielai dalyvaudavo riterių rungtynėse ir geidė išgarsėti pasaulyje ne tik kaip krašto valdovas, bet ir kaip dainininkas ir kaip vienas pirmųjų riterių. Povala, Zaviška ir Dobka, Našanas ir kiti panašaus garso vyrai su juoku prisimindavo, kad, paskutinį kartą čia lankantis Zigmantui, karalius Vladislovas prašė jų, jog turnyre nepultų per smarkiai “vengrų svečio”, kurio tuščias didžiavimasis buvo pagarsėjęs visame pasaulyje ir kuris nesėkmės atveju net apsiverkdavo. Bet didžiausią riterių dėmesį keldavo Vytautas. Stačiai stebuklai buvo pasakojami apie iš gryno sidabro nulietą lopšelį ir atgabentą kaip Vytauto ir jo žmonos Onos dovaną. Prie katedros prieš pamaldas susidarė žmonių grupelės, besidalijančios įvairiomis naujienomis. Vienoj vietoj Macka, nugirdęs pasakojant apie lopšelį, ir pats pradėjo jį girti, tačiau daugiausia pasakojo apie numatomą Vytauto žygį prieš totorius. Žygis buvo jau beveik paruoštas, nes daug kariuomenės pulkų žygiavo į Rusijos rytus. Laimėjimo atveju karaliaus Jogailos valdžia apimtų beveik pusę pasaulio ir siektų iki šiol dar gerai nežinomą Azijos gilumą, Persijos sienas ir Aralo krantus. Macka, ankstyvesniais laikais trynęsis netoli Vytauto ir girdėjęs apie Vytauto siekimus, sugebėjo juos tinkamai ir iškalbingai nušviesti, todėl apie jį susidarė nemažas klausytojų būrelis. Čia eina kalba, sako, apie tikrą kryžiaus

Riteris, Kunigaikštis, Riteris vienuolis VIDURAMŽIŲ RITERIAI

žygį. Pats Vytautas, nors ir vadinasi didžiuoju kunigaikščiu, bet Lietuvą valdo tik Jogailos vardu, todėl ir šio žygio garbė atiteks Jogailai. Kokia bus garbė neseniai pakrikštytai Lietuvai ir pačiai Lenkijai, kai jungtinė kariuomenė nuneš Kryžių į tokias tolimas šalis, kur Išganytojo vardas buvo tik nepadoriai tariamas ir kur iki šiol jokia lietuvio ar lenko pėda nebuvo įžengusi. Lietuvių ir lenkų kariuomenei grąžinus vėl atgal išvytąjį totorių chaną Tochtamišių į sostą, jis prisieks karaliui Vladislovui ištikimybę ir, kaip buvo žadėjęs, kartu su visa Auksine Orda nusilenks Kryžiui.

Visi klausėsi šitų žodžių dideliu dėmesiu, tačiau daugelis nesuprato, apie ką yra kalbama, todėl pradėjo klausinėti:

— Sakykite aiškiai, prieš ką bus kariaujama?

— Prieš ką? Prieš Timurą Raišąjį — atsakė Macka.

Visi valandėlei nutilo. Iš vakarų atvykusiųjų riterių ausims dažnai pasigirsdavo “Auksinės Ordos”, “Mėlynosios Ordos”, ‘Azovo Ordos” vardai, tačiau jie mažai tesuprato apie naminius tarp įvairių ordų vykstančius karus. Tačiau tuo metu visoje Europoje galbūt nerastumei žmogaus, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie baisųjį Timurą Raišąjį, arba Tamerlaną, kurio vardas būdavo ištariamas su lygiai tokia pat baime, kap kadaise Atilos. Jis, mat, buvo ‘pasaulio valdovas” ir “laikų valdovas”, turįs savo valdžioje dvidešimt septynius užkariautus kraštus — maskvinės Rusijos, Sibiro, Kinijos, Bagdado, Ispahano ir Damasko — ir jo šešėlis per arabų smėlynus gulė ant Egipto ir per Bosforą ant Bizantijos imperijos. Tai žmonių giminės naikintojas, piramidžių iš žmonių kaukuolių statytojas, visų karų laimėtojas ir niekur nenugalėtas “sielos ir kūno valdovas”.

Jis pasodino į Auksinės ir Mėlynosios Ordų sostą Tochtamišių ir pripažino jį savo “sūnumi”. Bet Tochtamišius valdžiai išplitus nuo Uralo iki Krymo, jo “sūnus” panoro pasidaryti savarankišku valdovu ir dėl to vienu savo “tėvo” pirštu buvo nušluotas nuo sosto ir pabėgo pas Lietuvos valdovą prašyti pagalbos. Vytautas ir buvo numatęs grąžinti jį atgal į sostą, bet prieš tai jis norėjo išbandyti savo jėgas su pasaulio valdovu

— Raišuoju.

Dėl tos priežasties dažnas jo vardo paminėjimas ir sukėlė didelį klausytojų dėmesį. Nutraukdamas tylą, vienas vyresniųjų riterių, Vaitiekus, tarė:

— Ne su bet kuo reikalas.

— Vistiek su kuo, — atsiliepė Mikalojus iš Ilgamiškio. — Ar už dešimties žemių ten bus Tochtamišius, ar kokis kitas valdys Belialo sūnus — kas mums rūpi?

— Tochtamišius apsikrikštytų,—atsakė Macka.

— Apsikrikštytų, ar ne. Ar galima šunsnukiui tikėti, kuris Kristaus mokslo neišpažįsta.

— Bet dėl Kristaus vardo yra verta ir galvą padėti, — atsikirto Povala.

— Ir dėl riterio garbės, — pridūrė Kirvelis, kašteliono giminaitis. — Yra mūsų tarpe ir tokių, kurie eitų. Spytka iš Melštyno turi jauną ir mylimą žmoną, bet vis dėlto patraukė pas kunigaikštį Vytautą.

— Ir nenuostabu, — įsiterpė Jaska iš Nešano,

— nors ir sunkiausios nuodėmės atleidimas ir išganymas dėl tokio karo yra tikras.

— O garbė — per amžius, — vėl prašneko Povala. — Karas — tai karas ir ne bet su kuo — juo geriau. Timuras pasaulį nukariavo ir valdo dabar 27 kraštus. Tai būtų mūsų žmonėms garbė, jį sunaikinus.

— Kodėl ne? — atsakė Kirvelis, — nors ir 100 kraštų valdytų, tegu jo kiti vengia, bet ne mes! Tik sudaryk dešimt tūkstančių gerų ietininkų, tai visą pasaulį pereitume.

— Taip kalbėjo riteriai, o Zbyška net nusistebėjo, kad anksčiau jam neatėjo noras patraukti su Vytautu į laukines stepes. Bet pabuvus Vilniuje, jis troško ir Krokuvą, pamatyti ir dalyvauti riterių rungtynėse.

O dabar pagalvojo, kad čia jį gali negarbė ir teismas ištikti, o ten ir blogiausiu atveju sutiktų garbingą mirtį. . .

Bet šimtametis Vaitiekus, kuriam iš senatvės galva drebėjo, ir kurio išmintis prilygo jo metų patyrimą, riterių pasiryžimą lyg šaltu vandeniu perliejo:

— Kvailiai jūs visi, — tarė. — Argi kiekvienas iš jūsų negirdėjote, kad Kristaus paveikslas prakalbėjo į karalienę? O jei pats Išganytojas rodo tokį didelį jai pasitikėjimą, kodėl Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės asmuo, neturėtų būti jai lygiai paslaugi. Dėl to ji busimuosius įvykius mato, lyg jos pačios akyse jie būtų atsitikę, ir taip sakė . ..

Čia jis nutilo ir, valandėlę drebinęs galvą, pagaliau tarė:

— Užmiršau, ką ji sakė, bet greit atsiminsiu.

Jis pradėjo galvoti, o kiti nekantraudami laukė, nes buvo paplitusi nuomonė, kad karalienė numato ateitį.

— Aha! —- pagaliau tarė, — jau žinau! Karalienė sakė, kad tik tada pagoniška galybė būtų sunaikinta, kada visa krašto riterija žygiuotų su kunigaikščiu Vytautu prieš Raišąjį. Bet tai negali įvykti, nes negalima pasitikėti krikščionimis. Reikia sienas saugoti ir nuo čekų, ir nuo vengrų ir nuo ordino, nes nieku negalima pasitikėti. O jei tik saujelė lenkų žygiuos su Vytautu, nugalės jį Timuras Raišasis, nes jo kariuomenė nesuskaičiuojama ...

— Bet gi dabar taika, — atsiliepė Kirvelis, — ir pats Ordinas, atrodo, teikia Vytautui tam tikrą pagalbą. Net ir kryžiuočiai, nors tik iš gėdos, šį kartą negali kitaip elgtis, kad Šventajam Tėvui parodytų, jog jie yra pasiruošę su pagonimis kariauti. Dvariškiai pasakoja, kad ir Lichtenšteinas ne tiek dėl krikštynų, kiek dėl pasitarimų su karaliumi čia buvoja . . .

— O štai ir jis! — stebėdamasis sušuko Macka.

— Teisybė — pritarė dairydamasis Povala. Dėl Dievo — jis! Trumpai beviešėjo pas vienuolyno viršininką ir prieš dieną turėjo iš Tyneco išvykti.

-— Kaip jam patiko, — susisvajojęs atsakė Macka.

(Bus daugiau)