Kuprinės pabiros
POLITRUKAS IR JO ŽVAIGŽDĖ
Viename dalinyje, Liaudies kariuomenės laikais, buvo šaunus kareivis Bikneris, sugebąs visad gražiai išsisukti iš keisčiausių aplinkybių. Kareiviai ėmė skųstis politrukui, kad rusiškos žvaigždės dingsta iš kepurių. Būrys, kuriame buvo Bikneris, panašių skundų niekad neturėdavo, nes žvaigždžių dideli pertekliai būdavo jo kišenėje.
Kartą per užsiėmimus politrukas pastebėjo vieną kareivį be žvaigždės. Nujausdamas, kad tai bus Biknerio darbas, priėjęs paprašė jo kepurės, išėmė žvaigždę, padavė anam kareiviui, sakydamas:
— Bikneris kitą pasivogs.
— Gerai, — įsižeidęs atkirto Bikneris, — pavogsiu tiesiai iš jūsų, tovarišč politruk.
Rusas, išgirdęs tokius žodžius, ėmė kvatotis.
— Ladno! Jei tu pavogsi, žinai ką gausi?
— Daboklės.
— Ne velnio! Tu gausi tris paras į miestą. Jei pagausiu, šūnie, dvigubai tiek sėdėsi. Na, bandyk!
— Duok bent parą laiko, tovarišč ...
Politrukas maloniai sutiko. Dabar jis pasidarė toks atsargus, arčiau dviejų žingsnių prie kareivio neprieis, Biknerio iš tolo lenksis. Nakčiai dar pasikeitė su kitu įguloje budėti — žūt būt, Biknerį turi suraityti.
Visą pusnaktį politruko nebuvo kareivinėse. Bikneris susirūpino. Pagaliau susišnibždėjo su kuopos budėtoju ir nuėjo miegoti. Prieš kuopai keliant Bikneris nuėjo į prausyklą.
Kuopos budėtojas sušvilpė kuopai kelti prie pat raštinės durų. Politrukas, vėlai grįžęs ir nuvargęs nuo įtempto galvojimo apie žvaigždę, buvo prisnūdęs. Staiga pažadintas šoko pro duris. Čia kažkaip užkliuvo kepurė, krito nuo galvos ir nuriedėjo koridoriumi.
Kareivis tik baltiniuose, grįžtąs iš prausyklos, kepurę paėmė, delnu nuvalė dulkes ir padavė politrukui tokiu rūpestingumu ir spėrumu, kad anas nespėjo apie klastą nė pagalvoti.
Kuopa skubiai rikiavosi patikrinimui. Nelaimei, kipšas užnešė, anot politruko, patį pulkininką.
Pulkininkas staiga suraukė kaktą ir kad suriks rusiškai
— Tovarišč politruk! Kur tavo žvaigždė?
Politrukas tik mikt, mikt, suk ..., norėjo keiktis, bet atsiprašęs pulkininką, spruko į raštinę kitos kepurės. Deja ir ten visos buvo be žvaigždžių. Dabar atsiminė kareivį tik baltiniuose. Juk tai Bikneris.
Politrukas grįžo visas raudonas. Pulkininkas jau buvo išėjęs. Gal ir gerai. Argi sakysi jam, kad su kareiviu derybų ėjo. Prišoko prie Biknerio:
Atiduok man žvaigždes, tu šioks ir toks!
Kareivis įgriebė į kišenę ir ištraukė visą saują didelių ir mažų.
— Kiek jums reikia, tovarišč? — paklausė.
— Visas davaj! Ir greičiau, o tai. ..
Kareivis atidavė ir, kiek palaukęs, rimtą išraišką nutaisęs, sako:
— Nereikia pykt, tovarišč komandir, tai buvo draugiškai susiderėta.
Politrukas atlyžo. Tikrai, čia nebuvo ne šiaip, ne taip rūstauti. Pats viską buvo pradėjęs.
— Ladno, — pasakė Bikneriui, — ateik į raštinę, gausi leidžiamą į miestą. Pas mane taip, kad žodžio reikia laikytis
J. V.
PATVARIAUSIAS KAREIVIS
Kartą anglas, prancūzas ir rusas susiginčijo, kuris jų yra patvariausias kareivis. Visi trys sutarė drauge apsigyventi viename tvarte su kiaule.
Prancūzas išbėgo po dešimties minučių.
Anglas išlaikė penkias minutes ilgiau.
Po pusvalandžio, su gurbo vartais ir tvarto durimis išsiveržė kiaulė.
Draugams parūpo sužinoti, kas atsitiko rusui. Jis gulėjo kiaulės kinyje, batus pasikišęs po galva, autus pasidžiovęs ant gurbo, rūkydamas storą “karački” papirosą.
— Ivan, kaip jautiesi? — paklausė anglas.
— Chorošo! — atsakė rusas,— jaučiuosi kaip namie.
KETURI KELEIVIAI
Anglas, prancūzas, rusas ir vokietis važiavo traukiniu. Atėjo konduktorius ir paprašė bilieto.
Anglas, nepakėlęs akių nuo skaitomo laikraščio, pirštu parodė į skrybėlės juostą.
Prancūzas grakščiai išėmė iš liemenės kišenaitės.
Vokietis išsiėmė odinę piniginę, atidarė slaptą skyrių, ištraukė popierių ir iš jo išvyniojo bilietą.
Rusas išvertė savo lagaminą, iškraustė visas kišenes, nusimovė vieną batą, pagaliau rado antrame, jau gerokai sutrintą.
LIETUVA TURĖJO KINŲ KORPA
Dar 1920 m. — kovų metų su lenkais — lenkų ir kitų spaudoje pastebėjome, kad Lietuva turinti vieną korpą kinų kariuomenės. Kraipėme galvas ir negalėjome atsistebėti iš tokios lenkų fantazijos ir akiplėšiško melo. Tik vėliau patyrėme, kad čia lenkai visai nekalti, šio melo autorius buvo ištikimas Lietuvos kareivis — savanoris.
Lietuvos kariuomenėje savanoriu tarnavo vienas kinietis, dirbęs prie rusų kariuomenės darbų ir patekęs į vokiečių nelaisvę. Paleistas iš nelaisvės, pasiliko tarp lietuvių.
Kautynių metu kinietis pateko lenkams į nelaisvę. Lenkai ir šiaip žiūrėjo, ir taip, koks čia naujos rasės lietuvis. Pagaliau ištardę patyrė, kad jis kinietis.
— Kiek jūsų tarnauja Lietuvos kariuomenėje? — paklausė lenkai.
— Visas korpas! — ne nemirktelėjęs atsakė šaunus kinietis.
Iš šio jo atsakymo ir kilo lenkiškoji legenda apie kiniečių korpą Lietuvos kariuomenėje, kol vėliau patys įsitikino, kad tai buvo kiniečio melas.
Lenkai kinietį pasiėmė sau tarnauti ir priskyrė prie vieno dalinio virtuvės, bet kinietis, pasirodo, buvo ištikimas karys. Pabėgo nuo lenkų vėl pas lietuvius.
Pamušiškis
