KARIUOMENĖ — MŪSŲ JAUNIMO MOKYKLA
Iškilmių augštieji dalyviai: Prezidentas Aleksandras Stulginskis, K. Grinius ir kiti, su vainiku Nežinomojo Kareivio Kapui, 1920 metais. Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
PRANYS ALŠĖNAS
Mūsų tauta, išgyvenusi šimtą su viršum metų carų priespaudoj, kitais žodžiais tariant, ilgus metus gyvenusi naktimi be aušros, be ryto, 1918 m. atgavusi laisvę, pasijuto ypatingai ištroškusi mokslo, šviesos.
Taigi, ir dygo per tą dvidešimtmetį laisvojo gyvenimo mūsų krašte įvairios mokyklos: pradžios,
viduriniosios, universitetai, akademijos, muzikos, dainos ir meno mokyklos, įvairūs kursai, amatų mokymas, žemės ūkio specialistų rengimas ir t.t.
Ta pačia proga tenka pasakyti, jog ir Nepriklausomosios Lietuvos kariuomenė suvaidino ypatingai žymų vaidmenį mūsų jaunimo švietime, auklėjime, dorinimo ir patriotinių jausmų įdiegimo srityse.
Jeigu į kariuomenės eiles ateidavo kaimo žaliūkas, kuriam dažnai daug ko trūkdavo iki pilnutinio žmogaus, tai, po pusantrų metų jis išeidavo iš kariuomenės gerokai “aptašytas”. Kariuomenėj jis būdavo išmokomas švarumo, tvarkingumo, punktualumo ir netgi visuomeninio solidarumo kitų žmonių atžvilgiu. Tenai jis gerai pažindavo savo gimtąjį kraštą, išmokdavo jį mylėti, gerbti savo tautos papročius, žymiuosius žmones, įvertinti savo šalies gamtos grožį ir t.t.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais į kariuomenės eiles atvykdavo naujokų netgi neraštingų arba labai menkai išsilavinusių. Nemokantieji būdavo pramokomi rašyti, o mažai raštingi — gaudavo progos pasitobulinti, savo mokslo žinias praplėsti. Ir vėliau būdavo siekiama kareivius šviesti ir lavinti. Visą kariuomenėje buvimo laiką labai produktingai pagal iš anksto nustatytas programas praleisdavo besimokydami, besitreniruodami ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jeigu ne rikiuotės pratybos, tai pamokos klasėj, kur būdavo dėstomi įvairūs dalykai. Be to, daugelis karių, atlikę naujokų apmokymą, dažniausiai savanoriais galėdavo išeiti į mokomąsias kuopas arba eskadronus (turint galvoj raitininkus), kur visa mokslo programa būdavo dar daugiau suintensyvinta. Techniniuose daliniuose, sakysim, auto rinktinėj, aviacijoj ir kitur daugelis karių, jeigu tik turėjo pakankamai noro ir pasiryžimo, išmokdavo specialybių, pasidarydavo profesionalais šoferiais, auto mechanikais, aviacijos angarų technikais, meistrais ir t.t. Iš raitininkų pulkų buvo siunčiami kariai į arklių kaustymo mokyklas, kurias baigę jau turėjo visiškas kvalifikacijas šiam darbui. Visi pulkai, kaip pėstininkų, taip raitininkų ir kitos techninės kariuomenės dalys turėdavo savo ryšių kuopas arba eskadronus, kuriuose tarnaują kariai galėdavo gerai išmokti radistų, telefonistų ir kitokių specialybių darbus.
Apie Lietuvos kariuomenę atsiliepia blogai tik tie, kurie iš viso nelinkę atsiliepti gražiai apie visą Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Nūdien laisvajam pasaulyje yra gana graži šeima lietuvių atsargos karių. Jeigu juos užklaustum apie Lietuvos kariuomenėje praleistas dienas, neabejoju, visi jas atsimintų gerai, su pagarba ir pasakytų, kad būtinoji karo tarnyba savo gimtojo krašto kariuomenėj — buvo tarytum gražus sapnas, kokių sapnų šiandien būdami iškankinti žiaurios gyvenimo tikrovės, dažnai pasigendame.
Šiuo metu mus, buv. Lietuvos kariuomenės karius, nežiūrint kur mes begyventumėm plačiajam pasaulyje: tolimam kengūrų krašte — Australijoj, karštojoj Brazilijoj, Venecueloj, miškingoj Kanadoj, JAV-bių plačiose valstybėse, Argentinoj, Kolumbijoj, Vokietijoj, Belgijoj, Anglijoj ar kitose valstybėse bei kraštuose, visus riša dvasinė jungtis ir tvirta viltis, kad vėl grįšime į laisvą Tėvynę, jeigu reikės — su ginklais rankose. Mes džiaugiamės savuoju simboliu — žurnalu “Kariu”, kuris mus dar daugiau riša ir cementuoja, nors ir toli vienus nuo kitų gyvenančius. Gyvuok ilgus metus, “Kary”, ir būk mūsų dvasine jungtimi šiame nelemties laikmetyje.
