LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 METAIS
PLK. O. URBONAS
MOBILIZACIJA . . .
Pagaliau mobilizacijai pasiruošta, belieka ją tik paskelbti. Ir štai vakare, prieš mobilizacijos paskelbimą, gaunam Jeckeln įsakymą, kad visi pagal mobilizaciją pašauktieji vyrai skiriami, kaip padedamasis personalas, į “Luftwaffe”. Jie bus išvežti į Vokietiją. Jei šaukimas, jau buvusiomis sąlygomis, neturėjo jokių perspektyvų, tai buvo visiškai aišku, kad dabartinio įsakymo akivaizdoje tikrai jau niekas nestos. Ir štai kada pasirodė mūsų pogrindžio organizacija: nepraėjus 24 valandoms po Jeckeln įsakymo gavimo, mūsų slaptoji spauda kategoriškai pareiškė: “Nei į
vakarus, nei į rytus — nė vieno žmogaus!” Šiuo pareiškimu mobilizacija buvo palaidota.
Gegužės 8 d. prasidėjo mobilizacinis šaukimas. Kaip ir teko laukti, stojusiųjų pirmąją šaukimo dieną buvo, kiek atmenu, apie 14 vyrų visoje Lietuvoje, antrą dieną tas pat. Nepasisekimas visiškas, rezultatas lygus nuliui. Bet ši diena atnešė mums naujų netikėtinumų: štabe gautas jau prieš ilgesnį laiką pasirašytas ir, matyt, taip ilgai Hinzes štabe gulėjęs, Jeckeln raštas (kiek atmenu, tas raštas buvo Jeckeln pasirašytas balandžio 15 d.), kuriuo jis praneša generolui, kad “der Reichsfuehrer SS und der Polizei”, įvertindamas savanorių, kurie paklausė šaukimo ir stojo į Vietinės Rinktinės dalinius, pasiryžimą, suteikia jiems garbę tapti SS ir policijos nariais. Nuo šios dienos batalionai galį būti pavadinti SS batalionais, visi kariai turį teisę nešioti vokišką uniformą ir vokiškus ženklus. Toliau nurodoma, kad komendantai pereina atitinkamų apygardų komisarų žinion ir visus nurodymus dėl jų dalinių panaudojimo gaus iš vokiečio karininko, kuris bus priskirtas apygardų komisarų įstaigoms. Dabar buvo viskas aišku. Kortos atidengtos, ir vokiečių tikrieji norai paaiškėjo.
Generolo ir jo štabo likimas nutylėtas, bet tas skirtumo nesudarė, nes, paverčiant mūsų batalionus į SS batalionus, tuo pačiu ir generolas virsta SS generolu.
Nepasakysiu, kad tas raštas padarė mums labai didelio įspūdžio. Paskutiniu metu mes taip jau buvome prie vokiečių šunybių pripratę, kad laukėm visko, o šis raštas kaip tik davė mums galimumo dabar galutinai su vokiečiais išsiaiškinti. Su generolu tarėmės: atitinkamai reaguoti, žinoma, reikalinga, bet kaip? Dar mūsų pasitarimo metu Hinze šaukia posėdį, kviečia generolą ir mane pas save. Nutarėm, kad generolui esamomis aplinkvbėmis eiti i posėdį nėra reikalo. Eisiu aš vienas. Atvykęs pas Hinze jam pranešiau, kad generolas, gavęs aną raštą, nemato reikalo vesti dar bet kokias derybas ir atvykti į posėdi atsisako. Toliau pranešu, kad generolas yra pareiškęs, jog jis policijoj niekuomet netarnavo, tad nemano ir dabar pereiti šion tarnvbon. Jis laiko savo vaidmenį baigtu ir štabą apleido. Iš savo pusės pareiškiau, kad aš esu tokio pat nusistatymo. Hinze pradėjo visokiais būdais įrodinėti, kad mes klaidingai supratę to rašto turinį, kad jei mums tas raštas iš tikrųjų yra visiškai nepriimtinas, jis apsiimąs tarpininkauti, kad raštas būtų atitinkamai perredaguotas arba visai atšauktas. Šis mano su Hinze pasikalbėjimas, tur būt, buvo vienas iš aštriausių. Turiu prisipažinti, kad jo metu aš nebesuvaldžiau savų, pastaruoju metu pertemptų nervų. Daug karčiu teisybės žodžių teko Hinzei išklausyti, nes per daug akiplėšiškas buvo jo dviveidiškumas ir melas.
Kitą dieną Hinze vėl kviečia generolą ir mane į posėdį. Generolas vėl neina. Į jo klausimą, kaip eina vyrų šaukimas, atsakiau, kad nežinau, nes, perėjus apskričių komendantams apygardų komisarų žinion, rūpintis šiuo klausimu privalo jie, bet ne aš. Toliau jis klausia, ar komendantams to rašto turinys yra žinomas. Į tai atsakiau, kad mes nematom reikalo to rašto turinį laikyti paslaptyje. Čia jis pradeda mane pulti, aiškina, kad po vakar dienos man duotojo pažado mes neturėjom teisės viešai skelbti tokius dalykus; apgailestauja, kad Jeckeln pasirašė tokį raštą, nepasitaręs su juo, pakartotinai prižada, kad viskas bus sutvarkyta mums pageidaujama prasme ir reikalauja, kad mes tuojau atšauktume visus šiuo reikalu duotus mūsų įsakymus (faktiškai mes nieko nebuvom padarę, tik pasistengėm, kad to rašto turinys būtų žinomas mūsų visuomenei). Generolas man nurodė, kad tokiu atveju pareikalauti iš Hinze raštiško minėto rašto atšaukimo. Aš reikalauju — ir Hinze sutinka. Ir iš tikrųjų, jis atsiuntė į štabą raštą, kad anksčiau minėtas raštas laikinai neturi būti vykdomas.
Šios ir sekančios dienos — buvo tikroji Vietinės Rinktinės agonija. Generolas ir aš turėjome įtempti visas savo jėgas, protą ir nervus, kad, nenusileisdami vokiečiams pagrindiniais klausimais, laviruotume, išsisukinėtume, stengdamiesi išlošti laiko. Tačiau, turint reikalo su vokiečiais, mes nors žinojome, kas ir kur yra mūsų priešas; mes žinojome jų pagrindinį tikslą ir dažnai atspėdavom jų sekantį ėjimą. Tuo būdu mes galėjom iš anksto pasiruošti, apgalvoti mūsų veiksmus. Sunkiau buvo kovoti su savųjų intrigomis, kurios vis tirštesniu tinklu apguldavo mūsų štabą. Rinktinės vado konkurentas ir jo artimieji viešaipuolė, kaltindami mus bendros padėties nesupratimu ir mūsų “‘siauru, lietuvišku nusistatymu”.
Štabą aplankydavo įvairūs žmonės. Pasikalbėjimuose su atskirais karininkais jie stengdavosi išaiškinti bei nurodyti šių laikyseną, jei, kaip jie sakydavo, vieną dieną generolas ir aš būtume suimti, o Vietinės Rinktinės priešakyje būtų pastatyti kiti žmonės. Ir jei galų gale šis jų sumanymas nebuvo įvykdytas, jei ne tik generolas ir aš, bet visas štabas buvo suimtas, tai turi būti paaiškinama tuo nepaprastai griežtu pasipriešinimu, kurį čia sutikdavo visi šie “parlamentarai”. Man nėra žinoma beveik nė vieno mūsų karininko, kuris, išklausęs tokiu samprotavimų, nebūtų pareiškęs, kad jis atsisakąs dirbti su kuo nors kitu, kuris dristų intrigomis pakeisti gen. Plechavičių. Po mūsų suėmimo ne tik dauguma batalionų, bet ir beveik visi komendantai, išsiskirstė, pasišalino.
Taigi, šiomis pastarosiomis dienomis generolas buvo susinervinęs, o be to ir nevisai sveikas. Jis nutarė išvykti kelioms dienoms į provinciją, kad šiek tiek pailsėtų, sukauptų jėgų tolimesnei kovai. Šeštadienį, tai buvo gegužės 13 diena, rytą gaunu gen. tarėjo Kubiliūno pakvietimą. Paskirtą valandą ateinu. Kubiliūnas man kalba apie susidariusią padėtį, nurodo savo pastangas būklei sušvelninti ir pasiūlo šį projektą: mūsų štabas papildomas antruoju štabo viršininku, kuris skiriamas vien mobilizacijos reikalams. Jis tvarko visus šiuos reikalus, būdamas už juos ir atsakingas. Tuo tarpu generolas ir aš, paėmę iš štabo dar vieną kitą karininką, išvykstam į Rytų Lietuvą ir perimam visų ten esančių mūsų batalionų (dviejų pulkų) operatyvinį vadovavimą. Žinoma, visas šis reikalas turįs būti atitinkama forma nušviestas spaudoje. Tam tikslui Kubiliūnas jau parengęs ir mano busimąjį pasikalbėjimą su spaudos atstovais. Jį man ir perduoda. Iš tikrųjų gaunu iš jo, jo paties ranka rašytą, ištisą straipsnį.
Į mano klausimą, ar ši kombinacija vokiečiams yra žinoma, gaunu atsakymą, kad ne tik žinoma, bet ir aprobuota. Kubiliūnas mane įtikinėja, kad tai esanti vienintelė išeitis iš susidariusios būklės, įrodinėja, kad aš privalau įtikinti generolą, kad jis duotų savo sutikimą. Pažadu, kad su generolu šiuo reikalu kalbėsiu, kad dabar nieko negaus pasakyti, nes šis reikalas mums esąs visiškai netikėtas, ir mes turime jį rimtai apsvarstyti. Taip ir atsisveikinau.
(Pabaiga sek. nr.)
PADĖKA P. A. LIEPINAITEI
Nuoširdus ačiū Jums už prisiųstus KARIO žurnalo numerius. Taip netikėtai mane aplankė KARYS, apie kurį visiškai nežinojau, kad šis žurnalas ir dabar leidžiamas.
Bevartydamas KARIO lapus, aš radau daug ir vertingų straipsnių, kurie sustiprino mano lietuviškumą. Stengsiuos kaip nors žurnalą gauti dažniau, tik nežinau kokiu būdu. Būčiau labai dėkingas, jeigu kas nors man atsiųstų bent vieną kitą KARIO numerį.
Geriausi linkėjimai KARIO skaitytojai p. Aldonai Liepinaitei!
Leg. Vytautas Ričkauskas
Mle—72573,
2/3e R. E. I. 5em Cie S. P. 5 3342, T. O. E. Indo-China, Tonkin-Hanoi,
