KARTĄ INDOKINIJOJE...
Legionierius veteranas BRONIUS VRUBLEVIČIUS
Mano atmintyje, štai, vėl iškyla netolimos sunkių kovų dienos Indokinijoje. Tiesą sakant — ten beveik kasdien įvykdavo abiems kovojančioms pusėms nuostolingų kautynių. Tiek legionas, tiek priešas stengdavosi atsilyginti už nepasisekimus, ieškodami vieni antrųjų silpnų vietų, stengdamiesi užklupti netikėtai, klastingai ir žiauriai.
1947 metų ankstybą birželio rytą, Hock-Monk (Cochinchin) vietovėje, mūsų 13-oii brigada ir kiti kolonialiniai daliniai sureneė didelę Vieth-Minh’ų medžioklę. Dar be dienos šviesos, apie 5 val. ryto — staigus įsakymas pasirengti žygiui. Greitai gauname ginklus, šaudmenis, maistą ir kitų kovos reikmenų. Po valandėlės — susirikiuojame ir laukiame. Mūsų 3-io bataliono vadas kpt. Br. visus kruopščiai patikrina, anžiūri sunkvežimius, sunkiuosius ginklus, ir duoda įsakvma tyliai sėsti į mašinas. Vengiama bet kokio triukšmo, kad neatkreiptume vietiniu gvventoių dėmesio, kad priešo šnipai neatspėtų mūsų vadovybės sumanymų.
Ryto prieblandoje suurzgė mūsų sunkvežimiai. Žygio vora pajudėjo pirmyn. Šaltoka. Vėjas lengvai perkošė mūsų drabužius. Kiekvienas susikaupęs savvie galvoiome: kur ir kaip? Ar pasiseks grumtynės?
Po aštuonių kilometrų žygio visa mūsų vora staiga sustojo. Išlipę iš mašinų artėjome pėsti, paruoštais ugniai ginklais rankose. Mūsų uždavinys — apeiti priešą, persikeliant per upę ir balotą vietovę, ir pulti stipriai itvirtinta lizdą — Nibinh, kurį gynė Vieth-Minh, drauge su ten užsilikusiais japonais. Įsakymas, ypač legione, lieka įsakymu:
mes žūt but turėjome prisiartinti prie priešo ir jį sunaikinti.
Jau švito. Visos mūsų mašinos pasiliko kryžkelėse bei ant plento. Prie sunkiųjų (12,7 mm kalibro) kulkosvaidžių tepasiliko tik apsaugos šauliai ir šoferiai. Mano dalinys, vadovaujamas jaun. leitenanto P., briste bridome per pelkes ir turėjome perplaukti pakeliui esančia unę, turinčią apie 7-9 metrus pločio. Ak, kiek vargo, rūpesčio ir juoku turėjome to perplaukimo metu Aš su leitenantu P. (jis vėliau žuvo nuo banditų), kaipo didžiausio ūgio vyrai, puolame i upę ir iriamės pirmieji. Iriamės viena ranka ir kojomis, o kitoje rankoje — aukštyn iškelti ginklai, kad nesušlaptų. Plaukimas pilna apranga — ne taip jau lengvas. Daugelis vyrų įvairiai nukentėjo: kas batą dumble palaidojo, kas šovinynus, maistą ar ką kita pametė vandenyje. Na, o mūsų vargšas leitenantas — atsisveikino savo mėgiamiausią foto aparatą, kuriuo darydavo nuotraukas panašiu “medžioklių” metu. Labai jis jo gailėjosi. tačiau nebuvo nė valandėlės laiko ieškot upėje pamestų daiktų, nes turėjome skubėti pirmyn, vargais negalais persikėle per upe. Mes buvome šlapi ir dumblini, lyg ančiukai... Dar laimė, kad priešas mūs nepastebėjo ir nešaudė ...
Vos tiktai spėjome susitvarkyti, kaip staiga išgirdome pirmuosius šūvius: mūsų kaimynai jau pradėjo pulti priešo pozicijas. Puoliman įsijungiame ir mes. Priešas laikėsi labai atkakliai ir mums atsakė stipria ugnimi. Tas jo atsparos lizdas buvo iš tiktum sunkiai įkandamas riešutas. Vieth-Minh’ui vadovavo japonų karininkai, čia užsilikę dar nuo 2-jo pasaulinio karo. Mums teko šauktis aviacijos pagalbos. Iš Saigono atskridę keli lėktuvai priešo įsitvirtinimus apmėtė bombomis. Į mus prisiartinusius pylė kulkų ir granatų lietus. Užvirė tikras pragaras...
Tarp kitko, čia mus puolė ir gyvuliai — raguoti vietos buliai... Jie neapsakomai pikti ir labai nemėgsta europiečių. Tuo tarpu kai vietinių anamitų vaikai, — ganydami, ant jų net pajodinėja — besiartinantį baltąjį žmogų buliai tuojau puola ir vejasi. Šių kautynių metu mes jų nemaža nušovėm. Tą dieną labai nukentėjo ir mano kovos draugas, vengras J. P. Jį prisivijęs bulius baisiai pakratė savo metriniais ragais, perdurdamas užpakalinės mentės dalį (sužeistajam teko apie 5 mėnesius išgulėti ligoninėje...). Kol tą mūsų priešą pribaigiau — teko visą automato seriją jaučiui į galvą suvaryti...
Kautynių eigoje priešas panaudojo judrų manevrą, užpuldamas mūsų užnugarį — paliktąsias mašinas. Apsauga buvusi palikta persilpna. Po žiaurių nelygių grumtynių su mūsų kulkosvaidininkais, priešui pavyko pagrobti aštuonis sunkvežimius su kulkosvaidžiais (Gerai dar, kad mūsų gynėjai, iššaudę visus šovinius, išėmė kulkosvaidžių spynas ir jas išmėtė į krūmus, kad priešas čia pat nepanaudotų pagrobtųjų ginklų). Mūsų keturios mašinos buvo padegtos, o aštuoni legionieriai nužudyti. Laimei — dviem sužeistiesiems pavyko pasprukti. Jie tuojau pranešė apie nesekmę artimiausiam savųjų daliniui, kuris staigiai persigrupavęs puolė mūsų užnugarin prasiveržusį priešą, begrobiantį legionierių turtą ir žvėriškai bemėsinėjantį mūsų žuvusius draugus...
Po trumpų aršių kautynių, mūsų mašinos buvo atsiimtos dar ne visiškai sudegusios. Teko paskubomis rinkti sužeistuosius legionierius ir suteikti jiems pirmąją pagalbą.
Puldamas mūsų sunkvežimius, priešas turėjo sunkių nuostolių.
Mūsų gynėjai laikėsi iki paskutinio šovinio, kol priešo kulka perverdavo krūtinę ...
Pagaliau, po sunkaus ir karšto ištiso mūšio, įtvirtintas priešo lizdas buvo paimtas. Vaizdai buvo neregėtai žiaurūs, su daugybe nukautųjų ir sužeistųjų. Paimta nemažai ir belaisvių. Nors ir kaip norėjome — nė vieno gyvo japono belaisvių tarpe nebuvo. Kurie nežuvo kautynėse — nusižudė peiliu į vidurius ... Vietiniai-anamitai yra daug bailesni, ne tokie fanatiškai narsūs ir gudrūs, kaip kad japonai.
Pagaliau, surinkę sužeistuosius, žuvusius ir belaisvius, mes slenkame stovyklos link. Grįžtame purvini, suplyšę, kai kurie net basom kojom. Žygiuojame pėsti, nes mašinos apdegusios arba sugadintos. Iš nuovargio ir pykčio keikiame šį nelaiminga Azijos kraštą. klausdami save, už ką mes čia turime kentėti ir aukotis? ... Kodėl mes lietuviai nežvgiuojame Tėvynės laukais prieš prakeiktus raudonuosius Lietuvos “išlaisvintojus”? Kodėl neuždainuojame savose gretose: “Vėliavos iškeltos plakas. Renkas vyrai, žygis bus!..” Mes tuo tarpu klampojame pelkėtais svetimaisiais laukais, toli, toli nuo savo Tėvynės Lietuvos ...