LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]
O nemari tavo žalių šakelių, rūta,
Gležnuos lapeliuos slypinti galia.
Dėl to sesutės pasirinko tavo žalį
Pasidabint kasas, pagražinti darželį,
Kad tu gyvybės ženklas- kas tik būtų,
Ar šalnos kanda, sniegas dengia - vis žalia!
(J. Aistis)
Nagrinėjant lietuviškumo esmę, lietuvišką savimonę, dorinę baltų kultūrą, anksčiau ar vėliau iškyla rūtos įvaizdis, kaip mūsų gyvastingumo šaknis, versmė, iš kurios amžiais mūsų protėviai sėmėsi gyvybės vandenį. Nepaprasta pagarba rūtai ir išskirtinė jos paskirtis mūsų tautosakoje daug ką pasako. Rūta vienaip ar kitaip minima kas trečioje liaudies dainoje (17, p. 241).
Dar šio amžiaus pirmojoje pusėje rūtoms būdavo skiriama garbingiausia darželio vieta: Rūtų viena lovelė būdavusi pačiame darželio vidutyje (16, p. 306). Mergelės, eidamos į bažnyčią, būtinai nešdavosi gėlių puokštę, kurioje pagrindinė gėlė, ypač iš kvietko pakraščių, būdavusi rūta (17, p. 307).
Ką reiškia lietuvio savimonei rūta? Kur slypi gležno rūtos lapelio nemarumas?
Skaityti daugiau: RŪTA