Partizanai: Istorija ir dabartis

Viačeslovas Molotovas, 1940 m. TSRS komisarų tarybos pirmininkas, bene pirmasis iš didžiųjų visasąjunginės komunistų partijos narių atskleidė Vincui Krėvei Mickevičiui, okupuotos Lietuvos „liaudies vyriausybės” min. pirmininko pavaduotojui ir užsienio reikalų ministeriui, komunistų požiūrį į mažas tautas. Molotovas kalbėjo; „Jūs turite pažiūrėti realybei į akis ir suprasti, kad ateityje visos mažos tautos turės išnykti. Jūsų Lietuva kartu su kitomis Baltijos tautomis turės jungtis į garbingą sovietų tautų uniją. Taigi, jau dabar turite pradėti orientuotis į sovietinę sistemą, kuri ateityje triumfuos visoje Europoje”.

V. Molotovui su V. Krėve-Mickevičiumi kalbantis Kremliuje (1940.VII.l), ok. Lietuvoje komunistai skubiai sudarinėjo įkalintinų lietuvių sąrašus, pagal kuriuos tų pačių metų liepos 11/12 naktį Vilniuje, Kaune, visuose apskričių miestuose ir daugelyje miestelių areštuota ir įkalinta apie 1600 asmenų. Areštai vyko ir vėliau, tik mažesnėmis grupėmis ar pavieniui. Taip iki 1941 m. birželio 23 d. buvo įkalinta apie 12.000.

Jau 1941 m. birželio 14-18dd. iš Lietuvos išvežta pirmuoju masiniu vežimu kančiai ir mirčiai į Sibiro gulagus 34.260 vyrų, moterų vaikų ir kūdikių, senelių... Rastieji dokumentai rodo, kad buvę suplanuoti dar du masiniai vežimai tais pačiais metais. Jų vykdymą nutraukė prasidėję Vokietijos — SSRS karo veiksmai. įvairūs šaltiniai, tarp jų Jurgio Glušausko, 1940 m. buvusio „liaudies vyriausybės” miškų pramonės komisaro, liudijimas, rodo: Kremlius reikalavo, kad ok. Lietuvos komisarų taryba prašytų išvežti iš Lietuvos 700.000 gyventojų!

Komunistų vykdytasis, J. Glušausko žodžiais, „negirdėtas smurtas”, lietuvių tautos sistematiškas naikinimas buvo pagrindine priežastimi, kad gal netoli 100.000 lietuvių 1944 metais traukėsi gimtosios išžemės į nežinią, į vakarus ...

Šio leidinio redakciją pasiekė keleto 1941 m. į Sibirą nutremtųjų linkėjimai ir paskatinimas „vykdyti tą šventą uždavinį — atskleisti pasauliui, koks sugyvulėjęs žmogus komunistų valdose... vis kalbąs „senąjį pasaulį sunaikinsim, kas buvo niekas — bus viskuo.”

*1944 m. pabaigoje komunistų partijai pavaldžios institucijos toliau tęsė 1941 m. karo nutrauktą lietuvių tautos naikinimą, genocidą. Šiai akcijai vadovauti, tarybų valdžiai krašte sustiprinti Kremlius atsiuntė į Lietuvą Michailą Andrejevič Suslovą. Tai buvo reto žiaurumo enkavedistas. Grįždamas atgal į Maskvą, 1946 m. jis pareiškė, kad Lietuva bus, bet lietuvių joje nebus.

Dr. Kęstutis K. Girnius, gerai išstudijavęs Lietuvos partizanų kovų laikmetį (1944-1953), skelbia apie aštuonis didesnio masto lietuvių trėmimus į Sibiro gulagus. „Pirmasis įvyko 1945 m. rugsėjo mėn... Pats didžiausias trėmimas, savo mastu gerokai pralenkęs 1941 m. „baisųjį birželį”, įvyko 1948 m. gegužės 22 d., nors nuo jo ne labai atsiliko trėmimai 1949 m. kovo 24-27 d. ir tais pačiais metais gegužės 27-28 d. 1946 m. trėmimai taip pat buvo stambūs.” (Partizanų kovos Lietuvoje, Į laisvę fondo leidinys, 1987 m.)

Prisiminimų autorius pasakoja apie savo tėvo Domininko Jėčio, nepriklausomos Lietuvos karininko, vėliau - Dainavos apygardos partizanų vado gyvenimą ir žūtį, prisimena savo „golgotas“ po sovietinius kalėjimus ir Sibiro lagerius. Skelbiamas A. Jėčio motinos jaunystės metų dienoraštis.

Kameroje apie 20 žmonių, visi iki pusės nuogi; tvanku, kvėpuoti nėra kuo. Prieš įmesdami į kamerą nukirpo plaukus. Viskas aišku - svajones apie laisvę galima palaidoti. Yra ir suluošintų — sulaužytais kaulais, šonkauliais, sudaužytomis galvomis, sutrankytais viduriais. Aš šioje draugijoje atrodau dar pusėtinai.

Gulbinas čia ypač „nusipelnęs": kas į jo rankas papuolė, su sveikata gali atsisveikinti. Daužomi visi, nesvarbu, ar tu jaunas ar senas, ar vyras ar moteris, ar sveikas ar invalidas. Kaliniai pasakoja, kad mokinukas Liudas Mulerskas (vokiečių laikais su manimi vienoje klasėje mokėsi jo vyresnysis brolis Julius), invalidas iš mažens - jo išsukta koja - buvo kone sumaltas į kotletą, bet vis tiek sugebėjo pabėgti iš saugumo. Sako, kad jį, nežmoniškai sumuštą, įmetė į kamarėlę centrinio pastato rūsyje. 

Kameroje yra vyrukų, kurie atvežti iš Simno. Jie pasakoja, kaip vyko Kalniškės mūšis.

Anksti rytą partizanai susistabdė per mišką einančią į Simno bažnyčią senutę ir paprašė, kad ji Simne užeitų pas stribus ir jiems pasakytų, jog eidama per Kalniškę matė apie pusšimtį partizanų. Jų ten maždaug tiek ir buvo (gal 60). Senutė prašymą išpildė. Partizanai tikėjosi, kad jų gaudyti puls Simno ir gretimų miestelių stribai su enkavedistais, bet nežinojo, jog Simne stovi apie pulką reguliariosios kariuomenės. Enkavedistai skubiai užverbavo tą pulką, ir Kalniškę apsupo fronte užgrūdinti daliniai. Miške buvo iškirstos proskynos kulkosvaidžių ugniai, užmaskuotos „gegutės” medžiuose.

Būriui vadovavo Lakūnas, kartu kovojo ir jo žmona kulkosvaidininkė Pušelė. Pirmoji puolančiųjų banga, suėjusi į mišką, atgal negrįžo. Puolantieji paleido į darbą minosvaidžius ir net lengvąją artileriją, bet Lakūno būrys buvo nepajudinamas. Mūšis truko tolei, kol partizanams užteko amunicijos. Sutikti tokias pajėgas jie nebuvo pasirengę. Pamatę, kad šoviniai baigiasi, nutarė veržtis iš apsupties. Iki to momento Lakūno būrys nuostolių beveik neturėjo; visos bėdos prasidėjo besiveržiant. Iš apsupties ištrūko tik apie 20 partizanų, tarp jų ir Lakūnas. Jo žmona kulkosvaidžio ugnimi pridenginėjo prasiveržimą. Iš už nugaros prislinkęs kareivis ją durtuvu prismeigė prie žemės.

Tie vyrukai žino daug smulkmenų, atrodo, lyg patys būtų dalyvavę mūšyje, bet paklausti to negalima. Jau žinau, kad saugumo kamerose klausinėti daugiau, negu pats pasakotojas pasakoja, nepriimta. Smalsumas čia netoleruojamas.

Beje, dar viena įdomi smulkmena. Mūšis truko ilgai, enkavedistų ir stribų nuostoliai didžiuliai, o „trofėjų", t. y. partizanų lavonų, mažoka - nėra ką parodyti. Rasta originali išeitis: išmesti į turgavietes ir stribų lavonus. Jei žmonės sėdėtų namuose, ši gudrybė būtų pavykusi, bet žmonės važinėja, ir simniškiai pamatė savo stribus gulinčius Gudelių turgavietėje, krokialaukiečiai - savus Simne ir t. t. Nieko nepadarysi, sovietinė propaganda reikalauja aukų!

LIETUVIAI SIBIRE

Azijoje, Buriat-Mongolijoje, yra lietuvių tremtinių kapinės. Viename paminkle buvo ten iškaltas įrašas: „Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos. Kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos". Šis raštas, ši knyga tai dokumentinis leidinys dabarties žmogui ir istorijai išsakęs, ką iškentėjo lietuviai, kai bolševikai okupantai, vykdydami mūsų tautos genocidą, išvežė maždaug kas dešimtą Lietuvos gyventoją bado, Sibiro speigų mirčiai.

Čia pateikiami keliolikos gyvais išlikusiųjų liudijimai apie kruvinas kančias Sibiro miškuose, kasyklose, vergų darbo lageriuose. Duodamos ištraukos iš šimtų laiškų, atsiųstų iš Sibiro. Spausdinamos Sibire padarytos mūsų tremtinių nuotraukos. Medžiaga rinkta iš visų pasaulio kontinentų. Prof. M. Mackevičius pateikia analizę apie Lietuvos gyventojų trėmimus faktų ir tarptautinės teisės šviesoje, o buvusi Sibiro tremtinė E. Juciūtė plačiau nušviečia teisinę į Sibirą išgabentų lietuvių kalinių ir tremtinių būklę.

Vienos Sibire žuvusios tremtinės tėviškėje vaikai pastatė paminklą su įrašu: „Ar girdit Jūs ten mūsų raudą ir skundą verkiančios širdies?" Šis leidinys skirtas, kad dabarties ir ateities žmonės girdėtų Sibiro mirtin išvežtųjų 350,000 lietuviškų širdžių raudą ir skundą.