Ignas Končius

KELIONE Į ČERVENĘ IR ATGAL

(atsiminimai)

Leidykla "Vilius"
Kaunas 1993

UDK 321.6 (47+57)
Ko-195

Viliaus Užtupo leidykla “Vilius"

ISBN 9986-425-00-X

PRATARMĖ

Mūsų tėvas, prof. Ignas Končius, 1941 m. gegužės mėn. 20 d. buvo NKVD areštuotas dėl nepilnamečio sūnaus Liudo, taip pat areštuoto už antibolševikinų proklamacijų platinimą. Buvo kalinamas Kauno kalėjime. Prasidėjus karui (1941 .VI.22) iš Kauno, kartu su kitais suimtaisiais, vežamas į Baltarusiją - Minską. Subombardavus Minsko kalėjimą, visi suimtieji pėsčiomis buvo varomi į Rytus. Červenėje, 60 km. nuo Minsko, vyko masinis žmonių sušaudymas. Išliko gyvas. Grįžęs iš Červenės, rado iš kalėjimo sugrįžusį sūnų Liudą.

Knygos kalba beveik neredaguota, paliktas autentiškas "žemaitiškas" kalbos stilius, todėl pridedamas žemaitiškų žodžių žodynėlis.

Končiai: Algirdas, Jurgis, Liudas, prof. Igno Končiaus sūnūs, dėkingi Vilniaus Universiteto Rektoriui prof. dr. Rolandui Pavilioniui, Universiteto bibliotekos skyriaus vedėjui Vytautui Bogušiui ir jo darbuotojams už visakeriopą pagalbą išleidžiant šiuos atsiminimus.

A.Končius

Rūpestingai suvynioti į nosinę mano tėvo Liudo rašomojo stalo stalčiuje guli du maži duonos ir cukraus gabalėliai. Tai labiausiai saugomos mūsų šeimos relikvijos. Tai Končių šeimos palikimas, mūsų istorijos dalis.

Červenė.

Šie penkiasdešimtmetiniai duonos gabalėliai primena mums vietą ir įvykius, mūsų atmintyje glaudžiai siejamus su žmogaus, kurį mums teko laimė pažinti, mūsų senelio Igno Končiaus, vardu. Aš - jo vyriausia anūkė Amerikoje. Aš su savo seserimi Sigita ir broliu Tomu užaugome nuolat girdėdami pasakojimus apie tą tautinę tragediją, kurią mūsų seneliui Ignui Končiui teko išgyventi ir stebuklingu būdu likti gyvam. Tie duonos ir cukraus gabalėliai, paslėpti jo palte - išsaugota Červenės tragiškų įvykių relikvija. Jis brangino ir saugojo ją iki pat mirties -1975 metais.

Mus visus: tėvą Liudą, mamą Ireną ir vaikus jungia bendras ryšys su Lietuva ir viltis, kad pagaliau Igno Končiaus atsiminimai apie Červenę bus išleisti nepriklausomoje Lietuvoje. Igno Končiaus, vieno iš Lietuvos patriotų, legenda - svarbi kovojančios tautos sudėtingos ir skausmingos istorijos dalis. Tai legenda, kurią išgirsti turi visi.

Jūratė Končius Vašingtonas, 1992.12.16

Carefully wrapped in hankerchief in my father Liudas' desk are two little bits of bread and sugar that are one of our most cherished family heirdoms. They are reminders of the Končius family heritage, our history in Lithuania.

Červene.

These 50 year old crumbs represent a place, an event that we associate closely with my grandfather, Ignas Končius, a man we were fortunate to know. I was his oldest grandchild in America, and I and my sister Sigita and brother Thomas have grown up hearing about this national tragedy from which Ignas Končius remarkably returned alive. These bits of bread and sugar were all he had left of the food stashed in his overcoat during the ordeal at Červene. He kept them with him until the day he died in 1975.

My father Liudas, mother Irena and rest of us join our Lithuanian relations across the sea in the excitement that Ignas Končius' memoirs of Červene will at long last be published in independent Lithuania. The saga of Ignas Končius, one of Lithuania's great patriots, is an important part of this struggling nation's complex and painful history and it must at long last be told.

By Jūrate Končius Washington, DC December 16, 1992

 

1939 metų gruodžio 20 d. Vilniaus universiteto perėmimo komisija. Iš kairės sėdi: prof. P Augustaitis, prof. I.Končius - VU valdytojas, prof. J.Šimoliūnas ir prof. P.Šalčius. Stovi J Rakauskas ir D.Grincevičius.

VAIKAS SUIMTAS

Dar šešiolikos metų neturįs jauniausias sūnus Liudas iš berniukų "Aušros” gimnazijos buvo nukeltas į mergaičių, dabar mišrią, "Aušros" gimnaziją.

Penktadienis. Gegužės mėnuo. Šešioliktoji diena. 1941 metai. Liudas neparėjo laiku pietums.

Apie 15 valandą į mūsų butą įeina policininkas ir vienas civilis. Pasisako darysią Liudo daiktų kratą.

Parodė įgaliavimus. Liudas esąs sulaikytas. Klausia gulimojo kambario.

Vedu į gulimąjį kambarį.

Kilnoja ant grindų patiestą linoleumą ir ten kažko ieško.

Padedu jam kilnoti linoleumą, ieškoti. Nieko neranda.

Klausia, kame jo žaislai. Ištraukiu apatinį stalčių spintos Liudo kambaryje ir rodau dar iš vaikų mažų dienų sumestą laužą. Kiek pažiūri. Patariu ištraukti visą stalčių ir viską išversti ant grindų. Nenori.

Mes namiškiai trys: žmona, aš ir mergaitė - Jadzė. Dar buvo viešnia - Vaitiekaitienė.

Nieko reikiamo neradęs, kratytojas Semėnas pasakė važiuosiąs į ČK1 parsivežti paties Liudo. Mes likome policininko priežiūroje. Šis mūsų nevaržė. Leido man net į kitą kambarį išeiti - atsiliepti į skambinantį telefoną.

Butas mūsų penkių kambarių. Tėvų gulimas, vaikų du gulimieji, po du katrame kambaryje, valgomasis ir mano darbo kambarys.

Į valgomąjį buvo patalpintas jaunas sovietų gydytojas su žmona. Gydytojas kilmės nuo Machačkala /Port Petrovsk/, netoli Baku, Kaukaze. Ten ir mokslus išėjęs.

Dabar mes valgome Liudo ir Jurgio gulimajame kambaryje, čia, "draugams" atėjus, ir sėdėjome.

Grįžo Semėnas vienas. Jam neleidę Liudo vežtis.

Vėl eina į gulimąjį, vėl kilnoja linoleumą. Vėl, tiesa nerūpestingai, krapštosi tame žaislų stalčiuje.

Klausia, kame mano knygų lentyna. Vedu į savo darbo kambarį ir rodau. Iš viso visame bute tik ir tebuvo viena lentyna, šiaip, kad ir mano knygos visos buvo spintose atidarose ar spintose iki lubų be durų.

Semėnas ieško mano rašomojo popieriaus toje lentynoje. Rodau. Ištraukia vieną žiupsnį, pasiima vieną lapą ir padeda ant mano rašomojo stalo.

Dar klausia:

- Kame mano štampams dažų dėžutė?

Ištraukiu rašomojo stalo stalčių, parodau. Čia buvo tik mažytėlaitė, degtukų dėžutės dydžio, dėžutėlė gyventojams namų knygoje registruoti. Visai naujitelaitė, dar visai nevartota, tik pamėginta, ar veikia.

Pasiėmė.

Surašė aktą dėl tos dėžutės. Davė pasirašyti. Patikslinau turinį ir pasirašiau.

Net parodžius atidėtąjį popieriaus lakštą - nepaėmė. Išeidamas kratytojas pasakė, kad aš ateičiau į ČK, - informacijos skyriuj bus man paruoštas orderis, - sūnaus parsivesti, 8 valandą.

Jau buvo toli po šešių.


Algirdas Končius (vyriausias Igno sūnus) ir Jūratė Končius (Liudo dukra, Igno anūkė)

 

 

Aštuntą valandą einu. Tiesa, paruoštas į ČK įeiti orderis. Parašyta, į kurio numerio kambarį eiti. Rodos 43.

Įleidžia. Įeinu. Gražus šviesus kambarys. Gražūs stalai, patogios minkštos kėdės, foteliai, sofos. Pasodina prie durų. Niekas man nieko nesako, bet vis vienas žmogus su manim kambaryje.

Atrodo, kažko laukia. Galvojau, kad tuoj atves man mano vaiką, gal kiek pabars, kad nepakankamai vaiką teprižiūriu, pareikalaus kokio pasižadėjimo, pasakys, ką jis kame pridarė, ir paleis mudu namo.

Vis keičiasi pareigūnai. Sėdi prie gražaus rašomojo stalo. Aišku, kad neturi ką daryti. Bet sėdi, kolei kitas ateina. Vis vyrai, tik vieną sykį tebuvo moteris. Kiekvienas įėjęs įtartinai pažiūri į mane ir sėdasi prie stalo. Tačiau ilgiausiai išbuvo kambaryj vienas gražiai civiliai apsidaręs, kokių 40 metų, malonios išvaizdos, lėtas baltaplaukis.

Ima nuobuodulys. Kambarys šiltas. Aš su miline.

Įeina, juodaplaukei moteriai besaugant mane, jaunas, kažin ar peržengęs 20 metų, vyrukas. Jis ėmė man vienam paskaitą skaityti ar, teisingiau, pamokslą sakyti apie raudonosios armijos galingumą.

Išmokęs neblogai. Surašytą kalbą deklamavo man, manau, kuone apie valandą.

PAS KOMISARĄ

Po tos kalbos įėjo tas baltaplaukis ir sako man:

-    Tau suteikė garbės pats NKVD - GB / narodnyj komisariat vnutrennich del otdel gosudarstvenoj bezopasnosti / komisaras Gladkov. Jis nori tave matyti, - eiva.

Paprašiau, kad leistų man čia palikti milinę. Nusivilkau ir išėjova. Beinant, prie mudviejų eisenos prisidėjo dar du vyru.

Bekalbėdamas čia, aš pasakiau - tovarišč sledovatelj. Jis staigiai atkirto:

-    Kakoj ja tebe tovarišč, šakal tebe tovarišč. (Koks aš tau draugas, šakalas tau draugas.)

Priveda prie durų, įleidžia. Irgi gražus kambarys. Už kampu sustatytais dviem rašomais stalais sėdi dar jaunyvas komisaras, ne rusų tipas, storokas, kiekvienas jo juodas plaukas ant galvos atskirai susiraitęs. Veidas jo nieko nesako.

Žengęs nuo durų keletą žingsnių, rankas nuleidęs, lenkiuos tam komisarui (visi pasikalbėjimai eina rusų kalba).

-    Tu, kalės vaike, įėjei, kaip prostitutė. Sėsk.

Parodė pirštu, kur sėstis. Atsisėdau prieš jį stalų kampe. Už mano nugaros kiek tolėliau prie sienos susėdo tie trys palydovai.

Gladkovas, paėmęs nuo stalo bylą ir išėmęs popieriaus atvirlaiškio dydžio lapelį, rodo man: "Smotri (žiūrėk)".

Ant atviruko dydžio lapelio išpieštas vyties kryžius ir parašyta / didelėm raidėm/:

"šalin (...) komunizmas! Lai gyvuoja Nepriklausoma Lietuva!"

Aš tik pasakiau:

-    Da, soderžateljno. (Taip, turiningai).

-    Tu kariauji už savo nepriklausomybę... Mes padėjome ant jūsų nepriklausomybės, su visais aniolais...

Šitoks jo pasakymas mane iki šaltumo supykdė. Visai neparodydamas savo nuotaikos, pagalvojau pats sau: "Kalbėk dabar ką nori, tas manęs visiškai nebeveiks". Pasidariau šaltas, ramus. Būtų galėję mane į gabaliukus sukapoti, nebūčiau net mirktelėjęs.


1992 m. vasario 11d. Jūratė Končius ir VU rektorius prof. Rolandas Pavilionis.

 

Tai tokiu stilium ir turiniu komisaras kalbėjo tikrai gerą pusvalandį.

Aš nemokąs vaiko auklėti. Atimsią nuo manęs, išmokinsią jį... Iki šešiolikos metų už vaiką atsakąs tėvas ... Ir tave išmokysime ir tt. Baigdamas pasakė:

-    Tu gal nežinai, kas yra ČK (Črezvičainaja komisija)? ČK yra tokia įstaiga, iš kurios, pakliuvęs į ją, nebeišeina. Bet tave mes išleisime. O kai reiks, pašauksime. Ir tuomet iš tavęs pareikalausime, kuo gali save ir savo sūnų pateisinti. Stupai (išeik).

Atsistojau. Pasilenkiau ir einu prie durų. Išeiname.

VĖL TARDYTOJO KAMBARYJ

Liekava vienu du. Grįžtava į 43 numerj.

-    Matai, - sako, - kaip kalba komisaras.

Prataręs tai, tardytojas ištraukė iš stalo popieriaus kokias dvi - tris dešimtis lakštų, padavė rašalo, plunksną ir pasakė:

-    Parašyk savo biografiją ir viską, ką savo reikalu žinai.

Jis atsisėdo nuošaliai ant sofos. Aš ėmiau rašyti. Manau buvo tuomet apie dvyliktą valandą nakties.

Per kokias penkioliką minučių prirašiau savo biografijos nepilnų eilučių apie du trečdaliu puslapio, pasirašiau ir, atsistojęs, sakau:

- Jau ...

Tardytojas perskaitė ir pasakė:

-    Ty očen lakoničen (tu labai lakoniškas).

Pasidėjo mano rašinį sau ant stalo, atsisėdo sofoje. Aš sėdžiu, kur rašęs.

Tyla. Nė žodžio. Ramu visur.

Gal po kokios valandos tardytojas man pasakė:

-    Nu, ką profesoriau norisi miego?

-    Taip, tuo metu aš paprastai miegu, - atsakiau.

Ir vėl tyla... Taip, nieko nekalbėdamu, mudu prasėdėjova tiek, kad aš parėjau namo 4 valandą ryto.

Prieš išleisdamas mane, paėmė parašą, kad aš niekam nieko nesakysiu apie tai, kas čia buvo kalbėta, kas matyta.

Žmona ir Vaitiekaitienė tebebudinčios.

Aštuntą valandą ryto turėjau paskaitas ir praktikos darbus Fizikos ir Chemijos institute Aleksote.

Šeštadienį paskambino Semėnas, kad atneščiau vaikui į ČK pagalvį ir baltinių. Nunešiau ir dar įprašiau, kad priimtų pinigų vaikui įteikti. Nenorėjo. Sakė - draudžiama. Bet pagaliau sutiko.

Kratos eiga ir šis pasikalbėjimas mane įtikino, kad šis čekistas Semėnas nėra blogas žmogus. Jis tarsi mums padeda. Atrodo, jis norėtų taip reikalą patvarkyti, kad mes liktume niekuo dėti.

VĖL Į ČK

Trečiadienis. Gegužės mėnesio 21 diena.

Pusę dvyliktos naktį skambino telefonu Semėnas ir sako užeiti į ČK rytoj pusę vienuoliktos rytą.

Prašau jį, kad leistų ateiti pusę dvyliktos, nes noriu baigti paskaitas. Nesutiko.

Žmonai nieko apie tai tą vakarą nesakiau.

Atsikėlęs, kaip visuomet, pasakiau žmonai, kad šiandien turbūt manęs jau ČK nebepaleis.

Institute atskaičiau paskutinę paskaitą Medicinos fakulteto studentams (paskutinė pavasariniame semestre), o Technikos fakultetui jau nebeskaičiau, nes paskaitos laikas buvo nuo 10 iki 11 valandos.

Perdaviau Matematikos-Gamtos fakulteto darbų medžiagą redakcijos komisijos nariui doc. Stanaičiui, su vienu ir kitu "apie orą" pasikalbėjome, ir išvykau iš instituto taip, kad lygiai pusė vienuoliktos būčiau ČK informacijos skyriuje Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe.

Čia prie pat kampo sutikau G. Paleckienę. Klausia, kur tokiu laiku? Pasakiau esąs kviestas į ČK ir pasisakiau manąs, kad manęs jau nebeišleis. Apie areštą vaiko žinojo, nes ji buvo "Aušros" mišriosios gimnazijos tėvų komiteto pirmininkė, o aš jos pavaduotojas.

Dėl mano pasakymo ėmė jaudintis ir mane įtikinėti, kad jie padarys viską, kad mane ir vaiką paleistų, nes esame niekuo dėti.

Išreiškęs abejonę dėl paleidimo, pažiūrėjęs į artėjantį laiką, beveik kaip ir neatsisveikinęs, paėjau nuo jos į orderių skyrių.

Gavau orderį. Rūmuose pasakė, į kurį kambarį eiti. Nulydėjo mane į tą kambarį ir pasodino užduryj. Aš ir sėdžiu tuščiam kambaryje.

Kambarys pereinamas, daug kas per jį pereina. Pasitaikė ir pažįstamų. Jie visi buvo vietiniai, bet nelietuviai.

Taip aš be judėjimo prasėdėjau iki kokios 5 valandos, kai atplušėjo Semėnas, nešdamas man skalbinių tris pamainas, pagalvę, rankšluostį ir muilą, sudėtus į languotą užvalkalą. Ir dar kažką, suvyniotą į mūsų tautinę vėliavą, laikė po pažasties.

Pakišęs man tą languotąjį maišelį, pasakė sekti jį. Aš, tuo maišeliu nešinąs, seku jį ČK koridoriais, laiptais į žemutinį aukštą.

Nuveda mane į kambariuką, kur, švarką nusivilkęs, aukštas vyras skersom į mane pažiūrėjo. Semėnas padėjo savo nešmenę ant stalo, o tas bešvarkis ėmė vynioti, žiūrėdamas, kas atnešta.

Išvyniojęs tautinę vėliavą, suglamžęs ją, piktai meta į pastalę, sakydamas:

-    My gosudarstva vaševo nepriznajom, a nacionalnostj uvažajem*.

Aš ramiai jam sakau:

-    Ved etot flag ne gosudarstvennyj, a nacionalnyj2

Supykęs, varto atneštas knygas ir pastebi Semėnui, kam ėmęs šią.

Tai buvo Vytauto jubiliejaus albumas, kur buvo turbūt kone visų valdininkų nuotraukos. Be to, dar buvo sūnaus Algirdo albumas, priklijuotas laikraščių iškarpų apie Klaipėdos atvadavimo sukaktį.

Dar buvo kažkokie mano rankraščiai. Ir dėl rankraščių buvau visai ramus, nes aš visai politika nesirūpinau, nieko nerašiau nei už, nei prieš bolševikus. Pakako man darbo - žiemą universitete, o vasarą - krašto pažinimo klausimais besidomint.

Įdomu, kad vėliava buvo mano brolio. Jo buvo ir tas jubiliejinis albumas. Mano tebuvo paimta tik keletas prirašytų lapų. Nežinau tikrai, kokie ten rankraščiai buvo, nes mano buvo daug prirašyta, ir sunku buvo pasakyti, kas paimta.

Bet dėl savęs esu tikras, kad tai buvo trumpas mano aprašymas su fotografijomis skautų Vilniaus tunto įsteigimo, jo vėliavos pašventinimo "Aušros" vartų koplyčioje, po pašventinimo ekskursijos į Rasų kapus. Aš tuomet buvau Vilniaus universiteto valdytojas, ir čia mane pakvietė vėliavos krikšto tėvu.

PAS ČK KOMENDANTĄ

Iš to kambariuko jau ČK sargas mane tuo maišiuku nešiną nuvedė į rūsį pas ČK komendantą.

Tuo metu jo pavaduotojas budėjo. Žiūriu, kažkur esu tą žmogų matęs. Niekaip negaliu atsiminti. Pasišovė jis pats. Kalbėjova, žinoma, rusiškai. "Ką, - sako, - nepažįsti? Aš tamstą gerai pažįstu, ir pažįstu, kaip gerą žmogų. Kad nuo manęs esą priklausytų, tuoj paleisčiau. Pasirodo; kai aš mokytojavau Žemės Ūkio Akademijoje, šis vyras, tuomet berniukas, buvęs prie Entomologijos kabineto tarnu. Fizikos kabineto tarnui apsirgus, jis ligonį pavadavęs. Ir aš jam už kažką davęs du litu. Jis ir to negalįs užmiršti. Gaurilčikas, Žemės Ūkio Akademijos tarnautojas.

Pasiūlė man kruopynės. O pats lašinius su duona valgė ir alų gėrė.

Labai man pritiko sriuba, nes nuo ryto nebuvau nieko valgęs. Buvo penktadienio vakaras. Provincijos miestelio papurusios rausvos galvos jaunas žydelis fotografas jau buvo išėjęs namo.

Rado jį, atvedė. Nebuvo laiduose saugiklių, negalėjo jam reikiamos lempos uždegti. Elektromechaniko taip pat nesurado. Vis tik vargais negalais srovę gavo.

Mėgindamas uždegė savo lempą - perdegė ta lempa. Viską taiso tas fotografas, kaip ne savo rankomis. Mėginau jam padėti. Pagaliau nufotografavo, mano metus ir kalėjimo numerį prisegęs man prie krūtinės.

Tas viskas tęsėsi kokį dvejetą valandų. Tuo tarpu su Gaurilčiku visai atvirai, atrodė, ir nuoširdžiai pasikalbėjova apie dotnuviškius ir mokinius-studentus ir mokytojus-profesorius taip Žemės ir Miškų ūkio technikumo, taip Žemės ūkio akademijos. Tuos žmones jis galėjo gražiai prasijoti. Ir pažiūros, ir elgesys, ir šeimyninis gyvenimas jam buvo kaip ant delno, kiaurai viskas žinoma.

Į KALĖJIMĄ

Apie kokią 8-9 valandą veda mane stambus tarnautojas iš budinčio ČK komendantūros patalpos į kiemą. Prie pat durų mašina, didelė lengvoji mašina. Mane grūda į galą, kur įtaisytas kaip soduose medinis iš kartelių suolas. Atsisėdus, labai giliai įsmengi taip, kad keliai kone nosies siekia. Labai sunku atsistoti. Sunku įlipti, o išlipti dar sunkiau. Tarnautojas su “išnešiojamąja" sėda prie šoferio ir aklai užsklendžia tą tarpą tarp jo ir manęs. Nieko nematytumei ir dieną vežamas. Jau buvo tamsoka. Beveik susidūrė su kita mašina Kęstučio gatvės gale.

Sužvangėjo geležiniai vartai - ¡slinkome į kalėjimo vidų-kiemą. Išlaipina. Seku paskui knygą, pagal kurią tarnautojas, gavęs parašą, mane atiduos.

Čia pat koridoriuje, apačioj, žemas platus langas, už kurio sėdi priimą "gyvus daiktus" pareigūnai.

Beldžiasi mano geradėjas. Niekas nė čiokš. Tarsi ne jų tai reikalas. Čia pat stoviu ir aš su savo raudonai margu maišeliu rankoje.

Nepriima manęs, net nepažiūri į veltui peršamą prekę. Tačiau judėjimas kažkoks jaučiasi. Ir toks kampuotas judėjimas.

Praeina pro mane čekistų būreliai po 5-6. Mane mano palydovas pasuka nosim į sieną. Jiems praėjus, aš vėl atsisuku palydovo link. O tie čekistai kaip siūte siuva. Matyt, kažkokie galingi. Nelyginant koks patikrinimas būtų daromas. Daug kartų gavo mano lėtasis palydovas mane nosimi į sieną sukalioti. Nepyko jis, ramiai savo darbą iš pareigos dirbdamas.

Pagaliau, aptilus toms tų aukštų pareigūnų vaikštynėms, pasirašė

į knygą ir tuoj, išėjęs iš už stiklinio lango, pavarė mane čia pat į koridoriaus galą ir Įleido į visiškai mažą kambariuką, kuriame prie stalo sėdėjo, sakyčiau, berniukas iš išvaizdos 18-19 metų.

Pasisakė atimsiąs iš manęs viską, kas kaliniui nereikalinga.

- Prašau padėti ant stalo viską, ką turi kišenėj. Peilis, nosinė, pieštukas, piniginė. Sek marškinių apykaklę, kaklaryšį. Išimk apykaklės sagą, petnešas...

Įeina kitas toks pat vyrukas, nešinas keliais sviesto "Karvutė" gabaliukais.

Susijaudino vaikas. Pažino mane. Nebeišmanydamas ką daryti, ėmė siūlyti pasiimti sviesto.

-    Bet imk, sakau, profesoriau, prireiks...

Ir mane tai ėmė jaudinti, taip nelauktai aptikus tokį nuoširdų prielankumą. Nepaėmiau.

Sumišo ir rinkęs iš manęs "kaliniui" nereikalingus daiktus. Jau buvau viską iškrovęs.

Kukštelėjęs į alkūnę vėliau įėjęs, pasakė: - Drabužių nevilk, kratos nedarysiu. Ir batų užvarsčių neimsiu, sagų nepjaustysiu.

Surašė mano paliktą inventorių. Smulkmemas sudėjo į voką.

Suskaitė pinigus. Pasirašiau į knygą po sąrašu.

Į KAMERĄ

Gerokai palūkėjus, atėjo paskutinis tą vakarą palydovas ir pasiėmė mane vestis į kamerą.

Tuo pačiu koridorių į kiemą, į kitą. Pro sunkias geležines duris į "rūmus". Pro pasukamas duris koridorių pasisukimuose, įvairius slaptažodžius pasakius, apvaliose duryse sėdįs tarnautojas praleidžia toliau. Paskui aukštyn, vėl durys, vėl pasisukimai. Koridoriuose vos spykso lemputės. Kaliniai jau miega. Vienam būtų nejauku, bet kad su palydovu-nieko; juk vis žmogysta, tegu jis mane ir daiktu laiko, tik tokiu laikinu daiktu, kuris pats gali eiti, kurio, atseit, nereik vilkti ar nešti.

Privedė prie geležinių durų. Su dideliu namų darbo raktu atrakino sunkų skląstį, pradarė duris ir įleido. Duris tuoj uždarė. Čia koridoriuj vis dėlto buvę šviesu, - nuo spyksinčios kaip vilko akis lemputės buvo apžlibusios akys, štai kodėl kameroj man pasirodė visai tamsu, nors aukštai viršum durų irgi spyksojo elektrinė lemputė, turbūt kaip žvirblio akis.

Žengiau žingsnį ir apsibridau gulintį žmogų. Ant žemės, skersai kameros gulėjo du kaliniu. Kiti trys ant geležinių narų. įspūdis nekoks. Nežinai, ar čia kriminaliniai, ar politiniai kaliniai.

Tuoj ėmė mane klausti kas aš. Pasisakiau pavardę.

-    Bene profesorius?

-    Taip.

Tuoj atsirado du pažįstamu - Ignas Bieliūnas ir pulkininkas Juozas Tumas.

Ėmė teirautis apie tai, kas naujo politikoje. Ar greit bus karas. Tuomet sensacija buvo Hesso išskridimas - pabėgimas į Angliją.

Kaliniams labai įdomu kalbėtis su ką tik iš laisvės atėjusiu žmogumi. Ypač, kad jis pažįstamas, kad gali su juo atvirai kalbėtis.

Taip ir čia buvo.

Pasikalbėjome, kolei maždaug į visus klausimus atsakiau. Kalbėjau sėdėdamas ant Bieliūno narų, nes jis mane ypač širdingai sutiko, pirmas prie manęs prisipažino.

Gulti man nėra kur. Gulk, sako, tarp tų dviejų ant žemės. Jie ir patys kviečia. Tai Julius Šatas ir Zaleskis.

Siauri jų čiužiniai, vos pačiuodu patelpa. Įsispraudžiau tarp jų, atseit, ir tarp čiužinių, ant plikų grindų. Taip ir išsiraičiau visą naktį, beveik akių nesudėjęs pats ir savo kaimynams kliudydamas "patogiai įsikūrus" ramiai miegoti.

Lengva pasidarė, kai radau pažįstamų ir dar ne vieną. Kaip į svečius atėjęs pasijaučiau. Tarsi čia maniškiai. Padės man, pasaugos mane, pamokys mane, kaip turiu neįprastose kalinio sąlygose elgtis. Esu ne vienas. Būryje ir vargas - ne vargas. Nesi visų apleistas užmirštas, tik ujamas baramas. Bet visų bendrą naštą nešime sykiu, visvien kas bebūtume buvę laisvėje. Kits kitą dar žmogumi laikysime. Riš mus bendra skriauda, bendra priespauda, bendras neteisingumas be kaltės kalinti, be teismo bausti.

Trumpos, staigios įvairios mintys blaškėsi galvoje per visą nemigos naktį. Visa mano praeitis penkių dešimtų penkerių metų praeitis, atsistojo dabar prieš mane sykiu. Aš mačiau tuo pačiu metu visą savo gyvenimą. Ir kad man mažam buvo gyvatė įkandus, ir kad karščiais" sirgdamas, mačiau pakaruoklį, pakabintą tąsomą, kad skendau, kad nuo gyvates karvelio lizde iš eglės iššokau, kad įvairius egzaminus laikiau, kad nuo arklio ganykloj nuslinkus, kitas arklys man veidą primynė ir tt Visa tai aš mačiau tuo pačiu metu. Ir tik iš praeities.

Ir nieko nieko dėl ateities. Tuščia. Ne, netuščia, bet tiesiog nieko. Jokios minties, jokio vaizdo. Šaltas visai, tarsi tokios sąvokos net ir būti negali. Ir mintis čia nesustodavo. Ji vis į praeitį krypo. Dabartis taip pat buvo bejausmė, ne jausmuose, ne rūpestyje. Kūnas pasidarė man kažkas toks, tarsi svetimas, greta manęs ar tik kažkas. Kūno klausimo nebuvo. Jis tik taip sau, kaip šešėlis, ir tai saulei už reto debesies užėjus. O mintis buvo laki. Ir kas girdėta, ir kas matyta, net visos knygos atskleistos - tikrai galėjai skaityti, tarsi kiekvieną raidę matydamas. Ir negalėjau nuo paprastos atminties nusikratyti, ar prie kurios vienos sustoti. Ir, rodėsi, nieko nebuvau pamiršęs. Per visą gyvenimą ištisai. Gal kiek aiškiau vaizdavosi vaikystės laikai. Netolimoji praeitis minties nesulaikė.

O tas mano "kaimynas-kūnas" ramiai drybsojo tarp dviejų čiužinių ant plikų grindų, tarp dviejų miegančių kūnų ant "savo" čiužinių.

Taip, tai buvo mūsų čiužiniai, bet ne tų, kurie mus čia atvarė.

Ėmė aušti. Kambaryje visur pilka. Ir lubos, ir sienos. Grindų nematyti: vienur narai dengia, kitur mano gerieji bičiuliai užleidę man tarp savo čiužinių vietos. Kiek tamsesnės nuo apkaustytų geležų durys. Kiek šviesėlesni kalinių veidai.

Praaušo - vistiek pilka. Visiškai išaušo - pilka ir tiek. Dairaus. Lubos į skliaustus suvestos, aukštos. Langas didelis, mažų rūtų. Viršuj vienas rūtas atidaras. Palangė nuolaidi į vidų, ant jos neįsikibęs nepastovėtum. Langas nuo grindų kuone į žmogaus augumą. Vienam kampe prie durų radiatorius. Čia pat didelis skardinis kibiras, su dangčiu - geriamam vandeniui. Antram prie durų kampe kitas lygiai toks pat indas - kitiems reikalams “paraša". Keturi nuo sienų atverčiami narai. Viena kėdelė. Vienas staliukas (iš Kalnaberžės nusikaltėlių vaikų prieglaudos). Virš durų aukštai žiurkso silpnutė elektros lemputė, apipinta vielomis. Ant sienų užmuštų blakių gausūs pėdsakai. Duryse spykso "akutės" stikliukas. Kamera skirta keturiems (keturi atverčiami nuo sienos narai). Kameros dydis maždaug iki penkių metrų ilgio ir gal kiek daugėliau kaip du metru pločio.

PRASIDEDA GYVENIMAS

-    Kelk... - Pasigirdo subrazdėjus akutės vožtuvėliui.

Iš kairės nuo lango pranašingu balsu:

-    Penktadienis. Dvidešimt trečioji gegužės mėnesio diena. Taip kasdien kameros kaliniai paeiliui skelbia metų laiką.

Penkta - šešta valanda ryto. Reik paskubom keltis, apsitvarkyti. Tuoj varys į ruošą.

Visi stebi nesusigaudantį ką čia reik daryti kameros naujoką. Neturėjau guolio - nereik kloti. Tik šiaip stovinėju, vis kam nors besitvarkančiam po kojų pasiveldamas.

-    Nieko, priprasi, nebijok. Čia nesunku, tik susiklausymas reikalingas.

Žmonės buvo atgulę. Dabar keliasi. Sako valgys. Ir kam tai, kad vistiek juk iš gyvenimo išbraukti. Na, tegu už metų kitų. Jie čia nebeturi žmogiškos paskirties. Ir žmoniškumas jiems nebetaikomas. Čia tik kūną kiek pamaitina. Dvasiškajai žmogaus pusei čia vietos nėra. Tad šiąnakt, man besvajojant, kūnas ir atsiskyrė nuo sielos. Čia liko kūnas. O siela nematomai lanko, puoselėja savųjų reikalus.

Kūnui nedaug tereik. Jis pripras. Vienur pakentės, kitur nutylės apsiulžins, dar kitur atsispirs pasistūmės ar kris pražūtin.

Sielai reik daug. Ji laki, savita, sava. Ji nepakęs, ryškės, ji blaškysis, lakstys, ieškos, sakys, atras - į laimę iškils.

Guoliai sutvarkomi - sudedami ant narų čiužiniai, ir narai pakeliami prie sienos. Vienerius narus leidžia palikti nepakeltus, kažkodėl buvo leista dienos metu ant jų sėdėti.

Žvanga raktai prie durų. Stuksi sunkūs skląsčiai. Atsidaro durys.

-    Į ruošą...

Du ima vandens indą, kitu du aną reikalingąjį indą, o aš su paskutiniuoju, rankas užpakalyj susidėję, einava paskui.

Stropiai plaunami kibirai. Paeiliui dviejose vietose tupi. Prausiasi, plauna nosines. Čiaupas labai aukštai - vandens čiurkšlė taško. Ir ant grindų per porą pirštų vandens, braidai. Žaliojo muilo leista kiekvienam pasiimti kaip po varnos kiaušinį.

Atsilikę reikalą, pasiplauna. Popieriaus nėra.

Sargas čia pat prie atidarų durų pro koridoriaus langą į Žaliąjį kalną žiūri. Be sargo tuojau pro sieną susikalbėtumei su kitoj koridoriaus ruošos patalpoje esančiais.

Grįžtame ta pačia tvarka: vanduo, ans indas, du laisvu, paskui sargas.

Durys kameros buvusios paliktos atidaros. Išvėsęs kambarys pro niekuomet neuždaromą lango viršutinį rūtelį.

Tuoj vienas ėmėsi grindis plauti. Kruopščiai išplauta. Sausas, išgręžtas skarmalas ir padėtas ant radiatoriaus.

Švaru, vėsu. Laukiame. Neužilgo vėl raktas, vėl duris daro. Kavos duos. Davė svarą duonos, cukraus tokį skardinį pypkės galvutės dydžio indelį. Pila kavą.

Neturiu nei puoduko, nei dubenėlio. Visiems pila į dubenėlius, sustoja į eilę: vienas prieina prie pilstančio sargo su samčiu. Tas įpila. Šis perduoda lėkštę savininkui ir paima iš kito tuščią. Atseit, tik vienas juda, ir kiti nešmėžuoja.

Turėtų duoti pro durų langelį. Bet čia mūsų nebijo, ir duris iki galo atidarė. Koridoriuj prie pradarų durų pasistato katilą ir pilsto.

Valgoma duona. Geriama kava su cukrum. Bet kuris pasirinkęs sau nuokampią vietą. Prie staliuko (kėdės dydžio) tepatelpa geriausiu atveju du.

Po kavos, sutvarkius indus, buvo pranešta gretimoms kameroms apie naujoką ir apie žinias iš laisvės. Julius pranešė telegrafu su morzės abėcėle. Ignas Bieliūnas - telefonu su puoduku.

Iki pietų laisvas laikas. Atsigulti neleidžiama. Ir snausti neleidžiama. Kalbamės kas sėdėdamas, kas stovėdamas. Ant abiejų kibirų ir ant kėdės po vieną, du ant to leistojo sėdėti naro. O vienas visuomet vaikščiodavo.

Ir sargas visuomet vaikščiodavo iš vieno į kitą koridoriaus galą. Kad jo žingsnių negirdėtume, jis įsimaudavo batus į tokias dideles minkštas šliures.

Bet mes vistiek žinojome, kuriame gale jis yra. Buvo duryse plyšelis, pro kurį matėsi per koridoriaus langą šviesa. Praeidamas, sargas užstodavo tą plyšelį. Taip tik jis nueidavo reikiama kryptimi, tuoj ima veikti telegrafas ir telefonas. Dėl viso pikto dar vienas atsistodavo taip, kad nepastebėtas prie durų prislinkęs sargas, staiga akutę atidaręs nepamatytų, kas dedasi kameroje. Užstojęs akutę, kaip niekur nieko, sau eina tolyn nuo durų, tarsi jis vaikščiotų kameroje, o prie akutės jis tarsi stovėjo, kolei, prie durų priėjęs, apsisuko lango linkui eiti.

Prie sienos ausį pridėjęs, girdėdavai tik jau nebe stuksenimą "telegrafu", bet tiesiog traškesį visom linkmėm.

Langas į Saulę. Kameroj labai trošku. Rūtelis vis atidaras. Pro duris labai traukė. Naujieji gyventojai gaudavo slogą, arba net apsirgdavo. Gavau ir aš nepaprastą slogą. Čia, mat, kitas klimatas...

Pietum, paprastai, pašariniai burokai bei kopūstai. Labai rūgštūs. Bulvė retai tepasitaikydavo - bulvę radus, tikrai būdavo šventė. Pirmą dieną, man pasirodė, kad ugnį valgau.

Prieš išeinant į kalėjimą, turėjau inkstų akmenų priepuolį. Ėsdavo mane rėmuo, ypač po rūgštumo.

Nieko, paskui pripratau, labai tiko sriuba, ir rėmens nebeturėjau. Buvau nusistatęs viską suvalgyti, ką tik duoda. Skystimų nelikdavo, tik dviejų dienų duonos užtekdavo trims dienoms.

Po pietų tuoj atimdavo šaukštus. Kitiems pietams vėl atnešdavo. Surišdavom savuosius su pažįstamų skarmaliuku, kad su kitų šaukštais nesupainiotų. O vis tik vieno šaukšto kotas buvo paaštrintas - atstodavo peilį.

Mudu su Bieliūnu abu Ignacai, iš besimėtančių lininių autų pasidarėva servetėles. Kasdien ruošoj plaudavova su žaliuoju muilu. Išsiplovę, susitvarkę, visuomet pasiklodavova ant guolio duonai pasidėti.

Tos servetėlės ir du Ignacai visuomet juoko sukeldavo prieš valgį.

- Igancai kame tavo servetėlė?

Apie penktą valandą po pietų vėl ruoša. Vėl ta pati eisena. Tik čia viskas dėjosi greičiau. Pakeistas vanduo, atsilikta ir atgal. Be jokių plovimų.

Po ruošos - vakarienė. Visuomet kokia nors sriuba. Gana tiršta -kruopos, grucė. Tik vieną sykį tebuvo makaronai. Prisrėbdavau. Apie 10 valandą pro akutę:

-Gulk...

Taip ėjo mūsų dienos.

Diena dienai panaši. Dienos vienodos.

Į ORĄ

Paruošę - pravarinės kieme: leisdavo po pusvalandį prieš pietus pasivaikščioti gryname ore.

Tai buvo kokių 6-7 metrų aukščio stačiom lentom kalėjimo kieme aptvertos kokių 25-50 dvimačių metrų aikštelės. įleisdavo į jas kiekvieną kamerą atskirai, o sargas pro akutę duryse stebėjo, kad nesusižinotų su gretimose aikštelėse vaikščiojančiais. Rasdavome ir ant sienų prirašyto ir primėtytų prirašytų papirosų nuorūkų, dažnai įmesdavo pasivaikščiojimo metu per viršų. Sykį jaunuolis buvo net pasilipęs ant tos tvoros viršaus, norėdamas mane pamatyti.

Atseit, pasivaikščiojimo metu kartais ir tiesiog pasisekdavo susisiekti, ar kokių žinių gauti. Nors tai buvo itin pavojinga.

APIBALDINO

Tik po savaitės tegavau dubenėlį, čiužinį.

Iškėlus Mačiulį iš mūsų kameros, man teko jo narai. Ant jų tai leisdavo sėdėti. Čiužinys buvo visai plonutis, šiaudai į smėlį sutrinti. Narai išpinti kokių dvejetos centimetrų pločio geležinėm juostom. Pynimo akys labai didelės, kuone sprindžio ilgio ir pločio. Čiužinys suslūgdavo tarp pynų, - tekdavo ieškoti vietos kietesniajai kūno daliai, kad ji pataikintų ant pynų kryžmos.

Lovos turėjo daug labai labai mažų bluselių - jų negalėjome pagauti, itin greitos. Jos netiek kando, kiek įkyriai railiojo.

Per visą mano buvimą kalėjime užmušome ant sienos septyniolika didelių blakių.

Daug kalbėjome. Vieną tarpą, kokią savaitę iš eilės, po dvejetą valandų aiškinau fizikos klausimus.

TARDYMAS

Nejauku būdavo klausyti. Tik bemingant girdi - eina koridorium, šauks tardyti. Jei neprieina iki tavo durų - nusiramini, už mūs bebuvo viena kamera. Mūsosios 97 numeris, ketvirtasis skyrius, ketvirtame aukšte.

Taip tad lygiai po savaitės ir mane iškvietė. Atsidaro durys. Klausia ne pavardės, bet vardo. Mudu buvova du Ignai, tuomet patylomis pasako ir pavardę. Mat, kad gretimos kameros negirdėtų.

- Kelk, greit ruoškis.

Po valandėlės vėl atsidaro durys, ir tave išveda. Veda koridorių koridoriais, laiptų laiptais, pro apvalias duris, kuriose sėdi sargas ir, palydovui sutartą žodį pasakius, praleidžia reikiama kryptimi. Išvedė į kiemą. Kieme vingių vingiais į vieno aukšto beveik stiklinį namą -buvusias dirbtuves - įvedė.

Platus koridorius. Koridoriuj keletas visai panašių telefono gurbelių. Pakraštyj durų durys. Tardytojų kambariai.

Įleidžia mane pro vienas duris į nedidelį gražiai apšviestą kambarį. Pasodina už durų ant kėdės.

Įeina jaunas, vos vos sukakęs dvidešimt metų vyrukas. Kauno darbai: aukšti gražūs batai, gerai pasiūti kariški rūbai. Viskas naujitelaičiai. Gerai nusiskutęs, susišukavęs, kone su manikiūru rankos.

Pameta ant stalo papirosų dėžutę. Užsirūko. Ir man pasiūlo.

Iškilmingai, labai jau gudrų vaizduodamas, išdidžiai ima aiškinti, kas yra kalinys, kas kalėjimas, kas yra tardytojas. Jis esąs tardytojas Kniazev. Aš turįs jį vadinti Graždanin sledovatelj (pilietis tardytojas). Aiškina, kaip turi tardomas kalinys elgtis. Kaip turi teisybę sakyti nieko nenuslėpdamas. Visur primena rusų galybę. Mėgina gąsdinti neklusnius. Vis labai išdidžiai.

-    Tu, - sako, kaip fizikas turi turėti supratimą apie gamtą. Turbūt esi girdėjęs apie "Gamtos dialektiką"?

-    Taip, - sakau, - kiek žinau.

-    "Gamtos dialektikoj" yra tokia vieta, kur kalbama apie molekules ir atomus.

Čia jis papasakoja apie tai, kad nesą skirtumo tarp medžiaginio ir dvasinio pasaulio. Tad toks skirtumas tesąs reikalingas buržujų pasaulėžiūrai paremti. Tam visam ima vaizduoti molekulės skaldymą ir kad to skaldymo išdava jau nieko bendro nebeturi su skaldomos molekulės medžiaga ir tt.

Bepasakodamas, matyt, prisiklausęs, bet pats nepergalvojęs, kiek suklydo.

Tai galutinai įmetė mane į šaltą būklę, ir mano atmintis pasidarė nepaprastai skaidri; kalbu tuomet aš visai lėtai, susivaldydamas, tarsi tai visai manęs nejaudintų.

Klausimą šitą aš labai gerai ir anksčiau žinojau. O čia man dar padėjo toks atsitikimas.

Aš buvau V.D. Universiteto rabfako direktorius. Rabfakas - darbo fakultetas. Tame fakultete per trumpiausią laiką reikėjo paruošti neišėjusius tinkamo mokslo jaunuolius, kad jie galėtų klausyti universiteto paskaitas. į tą fakultetą priimdavo komjaunuolius ar šiaip partinius žmones, kurie paskui sudarytų visokių įstaigų kadrus

Prieš gegužės pirmąją dieną reikėjo paruošti klausytojus demonstracijoms. Tam reikalui išvakarėse buvo daromi susirinkimai.

Tokį susirinkimą turėjo padaryti ir rabfakas su savo klausytojais.

Kaip pirmininkaujantis pasirinkau sau temą "Gegužės pirmosios istorija".

Rinkausi medžiagą. Be kita ko, sklaidžiau ir "Gamtos dialektiką" Ir reik juk taip, visai atidžiai perskaičiau kaip tik tą vietą, kurią palietė tardytojas.

Kaip prieš akis man ir atsistojo ta atskleista knyga su reikiama pastraipa. Visas raides pamačiau.

Klausiu, ar tardytojas leis man pasisakyti. Leido. Sakau. Originalo " Gamtos dialektikos" aš neskaičiau, bet skaičiau vertimą į rusų kalbą. Pagal tą vertimą tamsta, graždanin sledovatelj, nevisai teisingai atpasakojai autoriaus mintį. Ten pasakyta - čia aš raidė į raidę pacitavau jam tekstą.

Jis susijaudino, paraudo. Nieko daugiau nebepasakė ir ėmėsi reikalo, dėl kurio mane iškvietė.

Prieš man ėmus kalbėti, jis pasisakė iškvietęs mano sūnų akistaton ir visą - ir sūnaus, ir mano kaltę išaiškinsiąs. Paklausė, ar sūnus moka rusiškai. Pasakiau, kad nemoka. Jis turįs štai vertėją. Pasikviete tą vertėją - jaunas malonios išvaizdos berniukas kokių 16-17 metų.

Vertėjas gražiai suprato, kas čia su dialektika įvyko. Pradėjo teirautis, kas aš, kokius mokslus išėjęs, kad aš ūkininko sūnus, baigęs Peterburgo, dabar Leningrado universitetą. Berašydamas visa tai, pro dantis pasakė:

-    Bieloručka nesčastnyj (baltarankis nelaimingas).

Vėl ramiai aš jam rodau savo rankas (o jos nebuvo poniškos, nes man teko turėti reikalų su mašinomis laboratorijoj, ir rankos buvo kiek apdaužytos) ir prašau jo, kad jis savas parodytų. O jo rankos tikrai darbo nemačiusios ir per daug jau saugomos.

Čia vėl jis susiraukė. Vertėjas ėmė dairytis, kas čia toliau bus.

Surašęs visus mano atsakymus į jo klausimus, pasisakė baigęs tardymą. Dabar perskaitysiąs tardymo protokolą, kurį aš turėsiąs pasirašyti. Todėl aš turįs gerai įsiklausyti.

Skaito. Perskaitė. Sakau jam, kad va ten tokioj vietoj kiek kitokia mano mintis buvo - tai ištaiso. Vienoj vietoj jo buvo neteisingai rusiškai pasakyta. Paprašiau, kad jis ir tą rusų kalbos klaidą ištaisytų.

Jam buvo itin nemalonu prieš tą vertėją.

Tardymo išdava - perskaitė ir pasirašiau kaltinamąjį aktą, esą: "... ir žodžiu, ir raštu, ir darbais veikęs prieš sovietų tvarką, dėlto esąs sulaikytas ir izoliuotas kalėjime."

Paklausus (juk tardymas dar nėra baigtas, o apie tuos kaltinimus iki šiolei net užsiminta nebuvo) atsakė:

-    Tu pats turėsi tai įrodyti

Pamiršo jis ir akistatą su sūnum. Mane paleido su sargu grįžti į kamerą.

Vėliau paaiškėjo, kad mano vaikas tikrai buvęs tą vakarą iškviestas prie tardytojo ir pasodintas į tą “telefono gurbelį". Belaukdamas vaikas užmigęs. Ir sargas buvęs jį pamiršęs. Sūnų besugrąžinę į kamerą jau toli po vidurnakčio.

Mane palaikė pas save gerą trejetą valandų.

Sargas, atvedęs mane prie kameros durų, įleido į kamerą kratos nedaręs. Paprastai, grąžinę iš tardymo, net plikai išdaro ir rūbus nuodugniai iščiupinėja, plikam verčia išsisprendus pritūpti kelis kartus, kad nebūtumei kartais kur, sakysim, pieštuko įsikišęs.

Nemiegojo dar maniškiai. Vis laukė, kas per tardymas buvo. Pašnibždom pasikalbėjome, kad sargas už durų neišgirstų.

Ketvirtadienį gegužės dvidešimt antrą buvau atvežtas į kalėjimą, ketvirtadienį dvidešimt devintą gegužės man buvo įteiktas "kaltinamasis" aktas.

LIGONIS

Susirgo Juozas Tumas. Lumbago. Dideli skausmai. Žmogus neranda sau vietos. Kviečiame gydytoją. Pagaliau prisiprašėme - atėjo sanitarė, rusė, "gegute" vadinama. Pažadėjo atnešti vaistų. Kur tau, ar į ketvirtą dieną teatėjo. Ir vaistų neatnešė.

Čia padėjo mums gerasis mūsų sargas. Vienas sargas lietuvis buvo tikrai geras: atnešdavo sriubos likučių, kartais cukraus. Duodavo adatą su siūlu. Šiuo atveju pakvietė lietuvį sanitarą. Tas atnešė vaistų tą pačią dieną.

Darėme masažus, trynėme. Ant kibiro sodinome, - kaip įmanydami slaugėme. Dar kol įtikinome, kad leistų gulėti dienos metu.

Jau nebekalbant apie moralinę pusę, ir fiziškai itin sunku sveikam žmogui kalėjime. Susirgęs tai jau nors prasmek gyvas pro kalėjimo grindis. Jokios pagalbos, jokios tau užuojautos. Plikomis rankomis kameros bičiuliai juk nedaug ką tepadės. Negali dienos metu atsigulti, eik visur lygiai su sveikaisiais.

Kalėjime negalima galvoti apie savo likimą. Būk šaltas kaip akmuo. Būk sustingęs kaip ledas. Visus jausmus, kokie jie bebūtų, turi stengtis mesti. Neturi įsileisti minčių apie savuosius: žmoną, vaikus. Niekas tavęs neturi erzinti. Užmiršk, kad esi žmogus, teisingiau, kad buvai žmogus. Juo labiau, jei nesijauti kaltas dargi pagal į kalėjimą įmetusiųjų reikalavimus, nedėk prie širdies. Negalvok apie žmonijos, žmogaus sąžinę... Neieškok teisybės, už kurią, ir laisvas gyvendamas, nakvynės negausi. Palik sau tik savo kūną, suvalgyk, kas duodama, nusivalyk, neapsileisk, neprisileisk apatijos. Taip ilgiau išlaikysi ir sielos sveikumą, ir kūnas bus kur kas atsparesnis visokiems moraliems smūgiams ir fiziniams dūžiams. Juk besisielodamas nuolat bedegindamas savo mintis, tuo visiškai niekam nepadėsi, o sau tai tikrai giliai pakenksi. Atseit, kūnas sau ir vidujinis pasaulis irgi sau. Lai kalėjimas tebaudžia vien kūną, siela lai pasilieka nepaliesta.

IŠRAŠAI

Kas dvi savaitės, greičiau, kas dvidešimt dienų galėjai gauti vadinamus “išrašus". Žinoma, kas turėjo pinigų atsinešęs.Atsiųstųjų pinigų neskelbdavo ir dėlto jais naudotis negalėjai.

Išrašai. Ateina sargas, duoda popierėlį - ir rašyk, ko nori. O galėjo išrašyti dantims šepetėlį, dantims miltelių, papirosų 200, sviesto pusę kilogramo, šoninės pusę kilogramo, cukraus pusę kilogramo.

Po savaitės, mane atkrausčius, buvo išrašai. Ir antrą sykį prieš pat išvežant.

Išrašai - didelė paspirtis. Ypač rūkantiems. Išbuvo be rūkalų mūsiškiai kelias dienas. Pasidarė nebesukalbami. Neranda sau vietos. Net imi galvoti, kad neišprotėtų. Užrūkė - visai kiti žmonės.

Man pirma sunku buvo su tais rūgščiais burokais. Paskui praėjo, nes nekreipiau dėmesio - turi suvalgyti, kad duota. Ir išėjo į sveikatą.

Birželio 19 atėjo į kamerą gydytojas. Pagal nustatytą tvarką, kaip tik ima duris daryti, tuoj turi visi išsirikiuoti, rankas užpakalyj susidėję.

Gydytojas žydas, buvęs mano klausytojas. Nudavė manęs nepažįstąs. Nuodugniai išklausė mano širdį ir, nieko nepasakęs, išėjo.

KAŽKO LAUKIAMA

Birželio 20. Jau mus gulti nuvarius, paskubom įėjo į kamerą sargas, žydeliu vedinas, gal tuo pačiu, kuris pakeitė lemputę į kitą, lazurkuota kreida nudažytą. Žydelis neša kopėčias. Vienoj rankoj, prie kopėčių prispaudęs, laiko plaktuką. Iš lūpų kyšo vinių žiupsnis. Greit, nieko nesakydamas, stato kopėčias prie lango, lipa ir įkala į lango šulus netol lango staktos vinis. Sargas nutraukia nuo manęs antklodę, prikiša žydeliui. Tas pakabina ją ant įkaltųjų vinių. Nusileidžia, grobia kopėčias ir eina durų link.

Atseit, aptamsino prieš oro pavojų. Kaip nieko nepasakė, įpuldamu į kamerą, taip nieko nepasakė, greit išeidamu. Ir mums nereikėjo rikiuotis, rankas užpakalyj sudėjus. Nors mums buvo visiškai aišku, kam tai daroma. Tai mus pasąmonėj džiugino, kažką jaudinančio pranašavo, tarsi mumyse kildavo viltis kažko gero, jei jau nesusilaukti, tai bent laukti. Kaliniui ir to buvo gana.

Tad, visa tai davė mums progos visokių spėliojimų prisidaryti. Ir kaimynai nieko nežinojo. Telegrafas ir telefonas ypatingai dažnai veikė. Net per drąsūs tuo atveju buvome pasidarę.

Ir tas nemalonusis įspūdis, kad pro akutę duryse iš koridoriaus kas į kamerą žiūri, irgi padažnėjo.

Kartais ir nakties metu pro durų akutę šviesdamas, pažiūri, ar visi savo vietose guli.

O kartais ir duris atsidaręs, ir apšvietęs kišenine elektros lempute, akylai visus nužiūri. Dėlto neleisdavo galvos apsikloti, kad būtų veidai matyti.

Sargybai keičiantis, abu sargu įeidavo į kamerą ir tikrindavo pagal sąrašą neretai ir pavardes klausdami. Kalbėdavo tyliai, ne dėlto, kad nesusdrumstų kalėjimo rimtį, bet kad nenugirstų gretimų kamerų kaliniai, kad nesužinotų, kas jų kaimynai.

Žinoma, stovime išsirikiavę ir rankas užpakalyj laikydami.

Kalbant apie kalėjimo rimtį, tektų pavadinti ją žiauria rimtimi. Tik nugirsti raktus skambtelėjus neįprastu metu, ypač naktį - ateina į tardymą vesti. Aiškiau sužvanga raktai, kolei atidaro spyną. Kaukia durų skląsčiai. Kartais, jei be šliurių, girdisi lėti sargo žingsniai koridoriuje. Tik karveliai prie lango iš lauko pusės atnešdavo kiek svajingos rimties. Arba, net nutūpę ant atidarų rūtelių rėmų, prašydami kalinio trupinių -jie dar mažiau teturi. Tik karveliai į kalinius žiūri geromis akimis.

Atsirado sargas žydas, kitas rusas. Kažkas dedasi. Kažkokie įvykiai jau jau ir apie mus skrajojo, bet mūsų dar nesiekė. Naujokų iš laisvės nesigirdėjo. Mūsų koridoriuj nebuvo. Ir iš kitų neteko nugirsti. Naujienos nutrūko. Senosios buvo kartkartėmis suvirškintos.

Gyvenimas darėsi uždaresnis. Jaudino mus visus negrąžinimas išvesto Kalmanto iš gretimos kameros. Ir daiktų jo niekas neėmė. Šiaip, iškraustant iš kameros, liepia viską neštis - ir kas savo, ir čiužinį, ir dubenėlį, šaukštą.

Taip padarė su iškeliamu Mačiuliu ir su Zaleskių.

Kalmantą buvo išvedę tardyti, ir jis vis negrjžo.

Buvome nerimasties kupini. Vis tik reikalinga šiokių tokių naujovių. O jų visiškai nebuvo.

Aplink tyla. Įtartina tyla. Užkabintas langas. Pasikeitę sargai. Ir jie ne lietuviai...

IŠVEŽA

Birželio 22-oji. Girdisi, tarsi, šaudymas, bombų sprogimas. Po sprogimų kaukia sirenos, pranešdamos apie oro pavojų. Bet vis pavėluotai. Pirma bombos sproginėja, ir tik po to praneša apie tai, kad kris sprogs bombos. Ir taip visą laiką. Manėme - daromi oro puolimų pratimai.

Kažkaip pro lango pakraštį pamatėme juodus, tirštus dūmus aerodromo pusėj. Atrodė, tarsi visas aerodromas būtų dūmais apleistas.

Vis nesupratome, kas dedasi. Anksčiau, kaip paprastai, atėjo prižiūrėtojas. Kažkoks sujaudintas. Kažko skuba.

- Šiandien vakarienės nebus. Imkitau indą ir į ruošą.

Pasitaikiau aš artimiausias, tai man ir dar vienam teteko eiti į ruošą. Kitų neleido. Ir mudu vis skubino.

Taip pat padarė ir su paskutine už mus kamera. Greitai išėjo ir, išeidamas su raktu uždarė koridoriaus geležines duris į laiptus. Tų durų niekuomet su raktais neuždarydavo.

Tai buvo apie kokią 5 valandą po pietų.

Pajutome, kad prižiūrėtojo koridoriuj nebėra, pasidarėme drąsesni. Ėmėme lipti ant palangės ir žiūrėti, kas dedasi kalėjimo kieme.

Laikinai viskas buvo ramu. Niekas kieme nebevaikščiojo. Nebesimatė sargybinių ir sargybų bokštuose. Kaip visuomet ėmė klykauti vaikai iš vaikų kameros.

Pradėjo ir pažįstami kits kitą šaukti. Daug ir mūsų pažįstamų atsirado. Vadinamieji “mirtininkai", jau miriop nuteisti, iš įvairių kalėjimo kampų pradėjo kalbėtis.

Sužinojome, kad karas prasidėjo. Tikras mitingas pasidarė. Rimtai imta svarstyti, kas daryti: ar tuojau patiems laužtis iš kamerų, ar laukti, kolei ateis mūsiškiai mūsų paleisti. Susitarta laukti, o dabar ramiai eiti gulti. Nereik į save atkreipti besitraukiančios kariuomenės akies. Pagal uostą buvo girdimas nuolatinis žvangėjimas. O juk tas kelias čia pat.

Aptilo viskas. Kalėjimas, kaip išmiręs. Ir mūsų 97 kameros penketukas nutarėme eiti gulti. Tik vienas Julius nerimavo. Jis, vis ant palangės pasilipęs - pro langelį galvą iškišęs, mėgino žiūrėti ir sekti, kas lauke dedasi.

Jau naktis. Sutemo. Apmirė kalėjimo kiemas.

Staiga sužvangėjo kalėjimo vartai ir į kalėjimo kiemą po mūsų langais įvažiavo tankas. Iššokusios iš tanko žmogystos ėmė bėgioti. Nakties prieblandoj aiškiai nesimato kas ir kiek. Mes mažai tegirdime. Bet mums vis pasakoja mūsų žvalgas Julius.

Greit ėmė mūsų koridoriaus tas geležines duris laužti. Raktų, matyt, neturėjo. Be įrankių tokių durų neišlauši. Girdisi balsai. Norime nugirsti, kokia kalba jie ten kalba. Niekaip neįstengiame. Po kurio laiko atsigabeno laužtus, kirvius ir ėmė laužti duris.

Negreit teįstengė išlaužti, nors dirbta buvo, girdėjosi, įnirtus ir smarkiai.

Išlaužę tas duris, ėmė laužti artimiausios kameros duris. Ir čia stiprios ąžuolinės, geležimis apkaustytos, skarda pamuštos durys.

Prie šito darbo nugirdome jų keiksmus, iš kurių aiškiai supratome, kad tai ne mūsų žmonės.

Tik ėmus pirmąsias duris laužti, įšoko į mano lovą Vytautas Pėža, palindo po antklode, glaudžiasi prie manęs ir nesusivaldomai dreba. Ne taip jau lengva buvo jį bent kiek apraminti.

įsitikinus, kad laužiasi, visi klausia manęs, ką turime daryti?

-    Kelkime ir pasiruoškime, tarsi, ilgai kelionei, bet toliau Kleboniškio mūs neveš.

Keliame. Apsirėdome. Susidedame skalbinius, jei leis pasiimti. Ir laukiame, kolei ateis ir mūsų durų laužti.

Priėjo. Klausia, kiek mūsų? Pasakome. Laužiasi. Savotiškas įspūdis, kai keikdami, įniršę laužia duris, tokias stiprias duris. Laužtų smūgiai atšoksta nuo durų geležų. Kai jau ir medį pasiekė, ir šis nepasiduoda. Net mažą skylutę kiaurai pramušus, toliau netaip lengva išplėšti geležų ir skardos laikomas plaštakos storio lentas. Pagaliau išlaužė spyną ir išmušė didelę skylę, atstūmė duris. Tarpduryj pilna lentgalių skeveldrų.

-    Rankas aukštyn. Eik po vieną lauk.

Paklausiau, ar galima ryšeliuką su savim pasiimti ir rodau kokį.

-    Mesk.

Pamečiau. Su savim teturėjau rankšluostį ir muilo gabaliuką paslėpęs. Iškėlę rankas aukštyn, einame pro duris. Abejose koridoriaus pusėse žmogus prie žmogaus stovi kareiviai su durtuvais. Šviesos nėra. Žybčioja kišeninės elektrinės lemputės. Kaip tik pro kameros duris išeini į koridorių, tuoj prie tavęs prieina trys, sakykim, kareiviai su durtuvais. Vienas atremia durtuvą į nugarą, o kiti du savo durtuvus atremia į pažastis. Jauti, kad tave liečia.

Ir taip koridorių koridoriais laiptų laiptais, vis pasieniais žmogus prie žmogaus su šautuvais durtuvais tarsi tave neša, parėmę trimis iešmais.

Pagaliau kieme, pro vartus, Mickevičiaus gatvė; čia išsirikiavę miesto susisiekimo autobusai. Suvaro mus į vieną autobusą. Sargybiniai viename gale, sargybinių pilna ir antram gale.

Tamsu. Veža mus. Suka į Kęstučio gatvę. Pasilenkę prieš dangų matome kaštonų eglaitėmis sukrautus žiedus.

Prie Daukanto gatvės sugedo mašina. Keikiasi sargybiniai. Starteris neveikia. Stumia iššokę sargybiniai. Supuškėjo motoras. Vėl sugedo prie Amerikos-Lietuvos bendrovės. Vėl pajudėjo. Sugedo prie teatro, paskui Laisvės alėjoj prieš paštą. Galiausiai prie Ukmergės plento taip ir nebepasisekė beįvaryti motorą. Šokosi sargybiniai, kuo ne nušauti puola vairininką. Tas sakosi mašinos nepažįstąs, esąs tik šoferis.

Išlaipino mus. Suvarė į gretimą autobusą. Bet šis jau ir be mūsų buvo perpildytas.

Čia pamačiau ir kalbėjaus su J.Šarausku, su Bizausku. Bizauskas buvo vienmarškinis, su aprišta labai sutinusia galva. Dėl sutinimo, mano paklaustas, atsakė, kad čia ne išorinių veiksmų padarinys, o kažkokių vidaus sutrikimų išdava.

Motoras nepajėgė traukti į Ukmergės plento kalną. Išlaipino, kas vėliau buvo įlaipintas. Sušokdino mus į sunkvežimius. Nors buvome susitarę nesiskirstyti, bet mūsų tarpe nebebuvo Igno Bieliūno.

Taip Bieliūnas čia ir dingo kaip į vandenį. Po to neteko apie jį nieko nugirsti, nors su jo sūnais vis susitikdavom.

Ir Bizausko vėliau nieks nebematė nei kelionėj toj, nei grįžusio.

Mašina po mašinos slenka į Ukmergės plento kalną. Sunkvežimis velka ir mus.

Prie šoferio sargybinis kiek vyresnis, ir čia su mumis du, atsikėlę į šoferio dangos stogą ir akių nuo mūsų nenuleidžia. Jei tik kuris kiek, jų manymu, nepakankamai teprisilaiko tvarkos, tuoj kiša šautuvą ir šaukia.

Sunkvežimiu buvusios vežtos eglašakės. Dar keletas jų likę. Sėdime pablaka. Man pasitaikė šakos stimbarys. Apžergiau: pradžioj atrodė patogu - didesnis sėdimas plotas; paskui taip įskaudino šaktarpį, kad žmogus nebežinai kur dėtis.

Mes visi keturi sykiu. Atseit, be Bieliūno. Gretimose mašinose važiuoja daug policininkų, čekistų. Yra žydų ant naudos sunkvežimyje sėdinčių. Kitur kariškių žmonos. Šiose mašinose būtinai vežama siuvamoji mašina, kartais dviratis.

Mus gerbia. Kur pasidaro spūstis, mus praleidžia pirmuosius. Keliu eina žydai. Ir seni, ir jauni. Visai vaikai. Su kuprinėmis. Kiti vaikų vežimėliuose veža savo mantą. Pėsčių žydų jau ir apie Jonavą buvo nuėjusių.

Maniškiai vis klausia, ar toli bėra pasisukimas į Kleboniškj. Vis dar naktis, rūkas. Vėsoka. Vis žiūriu, kad nepraleisčiau pasisukimo.

Pravažiavome nepasisukę. Tarsi koks akmuo ir man nuslūgo. Vis maniau, kitų nebaidydamas, kad čia bus mūsų kelionės galas. Tiesa, patogių vietų ir vietų, kur ir ankščiau buvo šaudoma, ir toliau Karmėlavos link arba net ir už Karmėlavos, kiek norint.

Kelias vis pilnas. Kariuomenės nesimato. Pėsčių daug. Jau iš vakaro turbūt išėję.

Paskutinieji miškiukai. Paskutinės daubos, staigūs kalnai. Nebetoli Jonava. Aukštai skraido vokiečių lėktuvai.

Susigrūdimas prie tilto per Nerj. Ypač dėlto, kad iš Gaižūnų poligono nenutrūkstama virtinė tankų, pabūklų slenka prie tilto. O čia nuo Kauno kone po du autosunkvežimiu. Tuose vingiuose ir suspringome. Kitus sulaikė. O mums net tankai kelią užleido -sustojo, kolei mes sukomės į tiltą.

Už Jonavos miškuose prie kelio kariuomenės knabžda. Sulindę į eglynus, pušynus. Pabūklus šakom apkaišę. Priešinga linkme važiuojančių nėra. Mus visur praleidžia. Gal dėlto, kad su mumis važiavo tik žydai, policija, čeką ir ruskių žmonos.

Staiga nuo Ukmergės lėktavas žemai keliu, vos už telegrafo stulpų neužkliūdamas, skrenda ir šaudo. Gerai pasitaikė: mus vežė dešiniuoju kelio pakraščiu Ukmergės link. Toj kelio pusėj ir telegrafo stulpai. Kad sparnu nepaliestų stulpo, lėktuvas turėjo skristi taip, kad šoviniai krito į patį kelio vidurį, kur važiuojančių nebuvo. Kiek mes užmatėme -sužeidė tik vieną sargybinį.

Apie bėgimą aš nemaniau. Julius vis prikalbinėjo šokti iš mašinos ir bėgti, ypač kur rugių laukai, ar miškiukai. Greit įsitikinom, kad visi miškai pilni kariuomenės, ir kad kojos buvo taip nutirpusios, jog būtumei kaip maišas iš sunkvežimio iškritęs ir bėgti visai negalėjęs. Dėlto taip mus buvo susodinę, kad juo daugiau kojos nutirptų.

Vargingai ir monotoniškai vyko kelionė. Tik sėdėti vis sunkiau darėsi. Pozos keisti neleido. Eglišakės juo toliau, juo daugiau mus vargino. Mašina negedo. Pas kalinius atsirado savo reikalų. Neklausė prašomi sustoti - sudrėko sunkvežimio dugnas, paplūdo. Kalinius vežančios mašinos išsiblaškė. Tik keletas bevažiavome po kita kitos.

Už Ukmergės aerodromas - sudaužytas, sudegintas. Dar vietomis teberūko. Krūvos sudegintų lėktuvų.

Ypač Giedraičiuose daug rusų žmonų su vaikais su manta laukė mašinų. Jaudinosi, pribėgdamos prie pravažiuojančių. Prašė, kad ir jas paimtų. Pamačiusios ginkluotas sargybas, atšokdavo atgal. Jau rytas. Saulėta. Maloni žaluma - mes nebuvome matę žolės, medžių lapų. Gražus oras gaivino nusikalėjusią akį, tik pilkas kalėjimo sienas temačiusią.

Vilnius jau apdaužytas. Gatvės pilnos stiklų. Prie Žaliojo tilto svilo bažnyčios stogas ir kitoj pusėj gatvės dideli senoviški namai.

Sugrūdo mus, sako, į ČK kiemą. Čia sodino į kitas mašinas. Mes atvykome pavėluotai. Jau daugelis buvo pravažiavę.

Iš sunkvežimio sugrūdo mus į autobusą (kauniškį). Jau visos vietos buvo užimtos. Mums teko ant grindų vėl pablaka atsisėsti.

Sargybiniai priešakyje prie šoferio ir užpakalyje - aikštelėje. Jų daugiau kaip dešimt. Vasariškais purvinais marškiniais apsivilkę, be jokių kuprinių, tik šautuvai su durtuvais ir indeliai su gėrimu.

IŠ VILNIAUS

Tame pačiame autobuse važiavo vyresnysis kunigas Petraitis, pulkininkas Petruitis, pulkininkas Giedraitis, Bikinas, Pranskonienė. Tik viena moteris, basa, su naktiniais rūbais, vienplaukė. Jai mūsų Zaleskis užleido suolo vietą, pats ant grindų susiraitęs.

Kodėl sunku buvo sėdėti? Sėdėti įsakė taip: atsisėdi ant grindų, kojas turi turkiškai sunerti, o rankas laikyti už nugaros sunertas. Pats sunkiausias sėdėjimas. Akys turi būti nuleistos. Pakelti galvą ar pro langą pažvelgti negalėjai. Tuoj kiša šautuvą ir rodo, kuris nesilaiko įsakymo. Sėdintiems ant suolų nebuvo sunku rankas už nugaros laikyti. Minkšti suolai, platūs. Smilgdavo, sako, nusvirusios galvos. Man taip gerai sėdėti neteko, pats nepatyriau.

Ant autobuso grindų greta manęs sėdėjo du ūkininkai nuo Luokės. Vienas itin senas, storas, aukštas su trejais kailiniais. Jis pasikišo kailinius, ir jam taip nejskaudėjo sėdimos vietos kauliukai.

Autobuse trošku. Ima troškulys. Čia nerandi sau vietos nuo skausmo. Jau norėjau prašyti sargybinio, kad šautų mane šalin. Truko valios, nebeišlaikai, virsti, keiti pozą, vis tiek visur skauda.

Pamatęs, reik manyti, mano pasikeitusį veidą, greta manęs ant suolo sėdėjęs Kauno savivaldybininkas Bikinas praskietė kojas, aš atsisėdau, ant suolo kraštelio padėjęs savo milinę, jis kaip mažą vaiką apkabino mane - kaip danguj pasijaučiau.

Nuostabu, sargybiniai nieko nesakė, tarsi tai būtų leistinas dalykas buvęs. Likusieji ant grindų labai vargo.

Autobusas negedo. Vienus mes praleisdavom, kiti - mus, su kitais po kitas kito važiavome.

Krito į akis žydai, sėdį ant su kaupu prikrauto mantos sunkvežimio. Buvo ir su rusų žmonomis sunkvežimių, su berželiais apkaišytų. Netruko čia nė mantos, ir siuvamoji mašina visuomet matėsi, o kartais ir dviratis, žinoma, iš Lietuvos.

Kariuomenės nesimatė. Visi važiavo viena linkme - į rytus.

Buvo pakeliais ir į griovius įvirtusių mašinų. Kitoji kažkaip peršokusi per griovį ir pievoj atsidūrusi. Niekas nesužeistas, tik visi išpurtėję lauk. Dar kita už griovio su lietuviais apvirtusi ir vežamosios dėžės iškraičiojusios, sako, su šoviniais buvusios.

Vienas kauniškis autobusas vieno kaimo kryžkelėj stovėjo beveik skersai kelio. Visi stiklai išbirę. Jokio važiavusio žmogaus. Ir žioplių nebuvo.

Mūs nestabdo. Su pagalba mūsų mašinos sargybiniai neskubūs. Veža toliau.

Apie vidudienį sustojo. Sutvindė keletą su mūsiškiais mašinų. Daugiausiai autobusai.

Sargybiniai išlipo iš autobusų. Mums judintis neleido - sėdėk, kaip įsakyta. Pasiprašiau su reikalu. Tarytum maišas iškritau nuo mašinos laiptukų, kojų visai nebevaldąs: nutirpusios, tiesiog apmirusios. Va, ir bėk, kad nori, nušokęs nuo sunkvežimio. Tik ant kelių atsistojęs griovyj galėjau susitvarkyti. Visų neleido lipti iš mašinos.

Netoliese ant vejos susėdę (kiti nuo mašinų nesitraukė) sargybiniai aižė skardines, dideliais kąsniais kando duoną -užkandžiavo. Mes dar nebuvome, kaip reikiant išalkę.

Stovinčiame autobuse kažkaip sunkiau nejudant sėdėti. Važiuojant papurto, pakrato, tarsi ne ant vienos vietos besėdi.

Palyginti ilgai pietavo. Užkando kaip reikiant.

Po pietų pajudėjus, ėmė mašinos gesti. Kaitaliojo ir kaitaliojo vežamuosius.

Man, pagaliau, teko būti įgrūstam dvyliktuoju į “žaliąją rūtelę". Tai tam tikra nedidelė mašinėlė, sakyčiau, mėsai važiuoti. Gurguolės vadas sėdi prie šoferio. Toliau akla patalpa, nedaugiau kaip šešiems sėdėti. Prie įėjimo iš galo akla sienele atitverta dviem sargybiniams vieta. Jiedu sėdi prieš viens kitą. Iš vežamųjų skyriaus į juos pusiauverinės durelės su kepurės dugno dydžio langeliu, be stiklo, tik storokos vielos, langiukais supintas, tinklas.

Sargybiniai į lauką turi irgi pusiauverines duris su didokais langais. Dar iš vežamųjų patalpos prie šoferio iš jo pusės atklojama akutė, kaip ir kalėjimo kamerų duryse.

Lauke karšta. Čia neįmanomai trošku. Visas oras jau ne vieną sykį įkvėpuotas. Nebėra deguonies, nežmoniškas prakaitavimas. Kvėpuoju, kiek galėdamas, išsižiojęs, vistiek oro neužtenka.

Prašai, kad atidarytų akutę. Laiks nuo laiko paklauso atidaryti. Tuomet pro tą skylutę oro šiek tiek įeina. Bet mašinai sustojus, jei akutė ir atidaryta, jokios traukos nejaučiama.

Ilgai mus vežė "žaliojoj rūtelėj". Atėjo vakaras. Ėmė temti. Vėlyvas vakaras. Įvežė mus į kažkokį kiemą netoli geležinkelio stoties. Sargybiniai išlipo. O mes tiesiogine prasme trokštame. Jau manėme, kad gyvi nebeišliksime. Labai nemalonus įspūdis, kai imi trokšti. Visas šlapias. Ima tarsi snaudulys. Nė piršto nebenori pajudinti. Akys kažkokios skaudžios. Žinoma, ir sėdėtosios vietos neįmanomai įskaudėjusios. Atsistoti negali -žemos lubos. Ir mano ūgiu reik gerokai susilenkti. Vietos visai mažai. Dar ant grindų dvi padangos pamestos.

Ėmiau prašyti geruoju, stengdamasis kiek galima švelniau kalbėti, bene paveiksi. Sakau, jei neduosite oro, tik mūsų lavonus iš čia beišvilksite, mes trokštame be oro, atidarykite duris. Čia pat stovi tarsi negirdėdami mulkso. Lauke tamsu.

Vis tik gana ilgai mus taip išlaikė. Jau mums ir tikrai mažai betrūko iki galo, nebgali žmogus nė liežuvio apversti. Nebėra visiškai jėgų. Sunki mirtis - užtrokšti iškvėpuotame ore.

Po kurio laiko pasikeitė sargyba. Atidarė duris, atnešė kibirą ir kitą vandens. Duris atidarius, orą, kaip krakės išsižioję ryte rijome. Prašvito akys. Dar vandens atsigėrėme, kiek norėdami, juk jau kur daugiau paros be jokio vandens lašelio buvome išbuvę.

MINSKO KALĖJIME

Uždarė duris. Susėdo sargybiniai. Suurzgė mašina. Mus nuvežė į Minsko kalėjimą.

Miestas be apšvietimo. Naktis tamsoka. Privežė prie kalėjimo. Pro vartus į pravažiavimą. Koridoriais suvarė į didelę kamerą pusrūsyj. Vos žiurgso lemputė. Puolėme atlikinėti savo reikalus. Nebetelpa - pasruvo didelis kameros kampas.

Kameros sienos išrašytos iki kokių trijų augumų. Visokiomis kalbomis. Buvo ir lietuvių kalba įrašų.

Neužilgo atsidarė durys. Iki jų iš kameros kokie trys aukštoki laiptai. Kalėjimo sargybinis varo po keletą į ruošą.

Tuo pat koridorių, skersai to paties pravažiavimo į, matyt, pasimatymų kambarį. Prisigrūdo čia mūsų. Laukinėjamės, eilės susilaukę. Geriame, šlapiname rankas, veidą, plauname uždulkėjusias akis.

Čia apsitvarkiusius grąžina tuo pat keliu ir varo į priešingą anai mažoką tuščią kamerą.

Kai anoji ištuštėjo, grąžina į tą dideliąją kamerą. Bevarinėjant nebesugrįžta miriop nuteistieji. Nebesimato Pranskonienės. Buvau išsikalbėjęs su vienu berniuku 15-17 metų iš Marijampolės. Šis tik su trusikais tebuvo apsivilkęs, menkutis, išvargintas. Ir tas nebepasirodė. Pažįstami pasakojo, kad ir jų pažįstami mirtininkai nebegrįžo atgal.

Po kurio laiko ėmė mus šaukti į patikrinimą. Be sąrašų, be eilės. Taip, kaip kuris šaukiant atsidūrėme arčiau durų. Po vieną išlipi į koridorių. Čia sargybinis parodo linkmę, ir eini iki kito sargybinio, kuris įleidžia pro duris į gražų, labai apšviestą kambarį. Didelis kambarys. Gražūs baldai. Dideli stalai. Sėdi keliolika čekistų, švariai apsirėdžiusių, jaunų, visokiose pozose. Tokių kelyj nesimatė.

Tuoj vienas klausia pavardės. Beklausdamas vardo ir tėvo vardo, ima iš eilės geltonų didokų vokų ant stalo vieną voką, tarsi ant to voko viršaus būtų visi duomenys surašyti, žiūri į jį iš viršaus ir klausia toliau: gimimo laiką, amatą, kuo kaltinamas, ar jau teistas. Voką dėdamas į vietą: “Stupai (eik sau)". Išeini galvodamas - ir įspėk tu man iš karto manąjį paimti. Pasirodo, ne tik manąjį įspėjo, bet visiems įspėjo iš karto, neieškodamas vieno tarp keletos šimtų briauna sustatytų į eilę vokų.

Tad susirinkome, tegu ir nebe visi, į didelę kamerą. Tos kameros lubas laiko du dideliu mūriniu stulpu. Langai mažyčiai, mums rodėsi į šaligatvį. Stovime žmogus prie žmogaus. Padalino emaliuotus dubenėlius. Suguldė. Visiems neužteko grindų ploto, turėjo ant kits kito padėti ne tik galvą, bet ir pečius taikinti prie kaimyno kūno nelygumų.

Staiga baisus bombardavimas. Dreba žemė. Šaudo ir iš apačios. Didelės raudonos pašvaistės pasirodė danguje pro tuos aukštyn einančius langelius. Juodi dūmai ir liepsnos...

Čia mūsų vienas pasisakė esąs kunigas ir turįs teisę tokiais atvejais, kaip čia, duoti išrišimą ir ruošti mirčiai sutikti. Kas norite, sako, klaupkite. Visi suklaupė. Jo brolis irgi kunigas, sukalbėjo lotyniškai kažkokią maldelę. Visa tai tęsėsi kažin ar ilgiau dvejetos minučių. Tai buvo kunigai broliai Petraičiai. Mes metėmės prie sienos po tais langais. Prie pat sienos stovi statūs, sekantieji arba žemėlesni, arba kiek pasilenkę, ir taip žemyn žemyn iki visai pritūpusio. Galvas apvožėme tais emaliuotais dubenėliais. Kiti atsistojo už tų lubų ramsčiais.

Lauke eina baisus bildesys. Nuo mūsų kameros durų staktos atkrito trys luitai sienos. Jie būtų prigulę trejetą penketą žmonių.

Vienas jaunas vyras, matyt, buvęs mano klausytojas kreipiasi į mane, rodydamas sienoj nuo pat lubų plyšį, kone dviejų pirštų pločio. Pro plyšį matėsi dangus jau kiek beauštančio rytmečio. Žiūriu - dangus. Tačiau kaip tik toj vietoj turėjo būti koridorius ir ta kamera, į kurią mus laikinai po ruošos buvo suvarę.

Po valandėlės atsidaro durys, pasirodo jau mūsų matytas sargybinis ir varo visus eiti iš kameros lauk.

Žiūrim - koridoriaus nebėr. Nebėr ir viso namo. Tik durys, langų rėmai, mūro gabalai. Į tą gražųjį "tardytojų" kambarį lubos įvirtusios, ir visai jis užverstas subirusio antrojo aukšto plytgaliais. Tik kaip žiurkės išlindome iš griuvėsių ir susilenkę vos vos pasiekėme pavartę, ir iš čia į kalėjimo kiemą.

Kieme zenitinių pabūklų likučiai.

Tas kalėjimo administracijos namas buvęs dviejų aukštų ir visai sugriuvęs.

Tame gražiajame kambaryje užgriuvę ar ne visa trylika čekistų su visais tais, tariamai mūsų dokumentų vokais. Liko sveika tik mūsų kamera su savo vos iš žemės išsikišusiom lubom, o dabar apverstom viso namo griuvėsiais.

Pats kalėjimas sveikutėlaitis. Panašus jis į Tauragės gimnazijos rūmus. Pasakykim, visai toks pat. Tik pristatyta iki keturių aukštų.

Mus suvarė į ketvirtąjį aukštą. Švari kamera. Nauja. Žemos lubos. Jokio baldo. Už sienos buvo lenkai (susišnekėjome per sieną).

Gavome tirštos kruopynės. Tik valgyti gavom be šaukštų. Vis tik nepratus, gana sunku, ypač kolei lėkštė puspilnė. Kitą sykį, kad būtų tekę taip valgyti, būtume buvę gudresni.

Toj kameroj mes visą dieną prabuvome. Iš rūsio - į pastogę. Vakarop sako: “Gulk." Vėl vietos visiems neužtenka sugulti. Tačiau ne visi tesijautėme skriaudžiami, nors buvo ir nesutinkančių, kad kas ant jų taip jau nesivaržydamas dėtų savo galvą. Ir atsigulti norėjome - juk visą laiką ant kojų. Ir užmigti būtų ne pro šalį.

Tik ėmėme snausti. Jau viskas aptilo. Kur ne kur beniurnėjo, ieškodami kuo talpiausiai sugretinti kumpąsias ir kaulotąsias kūno dalis.

IŠ MINSKO

-    Kelk... Greit ruoškis...

Keliame, skubame. O čia vis šaukia:

-    Greičiau, greičiau.

Žiburių nėra. Visur dar tamsu. Švitriuoja su kišeninėmis elektros lemputėmis.

Varo mus žemyn įvijais geležiniais laiptais. Dėl to greit būryj nepaeisi ir dar laiptuose visiškoj tamsoj.

Išvarė į kiemą. Išrikiavo prie kalėjimo galo. Ėmė aušti. Prieš akis čia pat sugriautasis pereitą naktį namas, kuriame mes buvome. Labai gražiai visas subiręs iki pat pamatų. Vietomis tik durys ir langai kyšo iš griuvėsių. Mūsų kamera kiek aukščiau griuvėsius laiko.

Greta mūs ilgas vieno aukšto pastatas. Čia klykia visokiais balsais moterys. Tik aimanos, tik verksmai, tik nusiskundimai.

Prieš pat mane per kokius penkis žingsnius prie kalėjimo aklaus mūro geriamo vandens čiaupas. Mums neleidžia gerti. Čia pat statinės lietaus vandens nuo stogo prilijusios - mums nė prieiti negalima. Nepajudėk rikėj.

Ilgokai čia prastovėjome. Jau gerokai praaušo.

Pagaliau pirmyn - marš.

Išvarė iš kalėjimo kiemo į gatvę. Čia jau daug į mums panašių bestovinčių. Ir sargybinių neužmatomos virtinės.

Sargybos viršininkas skelbia įsakymą sargybiniams (klausyk ir tu kaliny): - Jei kas sustos, atsisuks ar iš rikės išeis - šauk be įspėjimo. Mesk ryšulius, dubenėlius. Pirmyn, bėgte...

Ir šiandien ausyse tebestovi ant grindinio akmenų krintančių dubenėlių kaukšėjimas, nuaidėjęs plačioj ir gana tolokoj apylinkėj.

Bėgame. Dar nevisai šviesu. Gatvėse bombų išmuštos duobės. Apgriauti namai. Suraizgyti tramvajaus bėgiai.

Nikstelėjo man koja. Itin smarkiai. Maniau nebegalėsiąs bėgti. Beveik ant vienos kojos striksiu, vos nikstelėjusią koją prie žemės prileisdamas.

Įbėgo kalinys pro sulaužytus medinius vartus į kiemą. Sargybinis paleido dvejetą šūvių ir, net nepažiūrėjęs, nuėjo tolyn, savo eilės nepamesdamas. O jų, tų sargybinių, prie kits kito.

Guli nebegyva aukštinelka mergaitė su išskėstomis rankomis. Šiaip gyvų pašalinių nesimato.

Vis bėgame. Naujajame mieste plati lygi, smaluota gatvė. Prieš mane per keliolika žingsnių susitūpė pilkai apsirėdžiusi moteriškė. Jai ant kaklo nori kabintis kokių 4-5 metų berniukas. Man pasirodė, tarsi, jiedu kalbasi.

Vaikas sako: "Mamyte, pavargau - panešk mane". O motina atsako: “Vaikeli" ir aš pavargus, bėk pats...”

Klausimą išsprendė sargybinis... Iš revolverio ir motinai, ir vaikui po šūvį. Sukniubo abu ir paliko kelyj. Tai atsitiko prieš mane per kokius 3-4 žingsnius. Mačiau aiškiai juos gyvus, o dabar bėgdamas gavau daryti apie juos vingį.

Toks sargybinio elgesys įtikino mane griežtai laikytis ano trumpo sargybos viršininko įsakymo.

Bėgame. Jau miestas pasibaigė. Turbūt kareivinės prasidėjo. Ligoninės.

Jau už miesto. Miškelis. Iš plento mus į tą miškelį suvarė. Sutupdė šlaitelyj. Ir antroj pusėj kelio miškelis buvo pilnas mums panašių žmogystų. Ir sargybinių buvo. Ten, matyt, kažkas naktį ar ir dabar neseniai dėjosi. Žinoma, čia nevaišino, nemaitino, negirdė. Greičiau čia varomųjų skaičių mažino.

Ėmė saulelė tekėti. Vėsoka. Paėmė mane snaudulys. Apsnūdęs.

Atsipeikėjau, labai drebulio krečiamas. Kaimynas davė man mažą saujelę prosos. Supyliau į burną. Kramtau. Vilgau seilėmis. Stiprinuos nežinomai kelionei.

Pakėlė mus. Labai sustiręs. Drebulys daro savo. Kojos kaip ne savos. O dantis ant danties nepataiko.

Varo šalia kelio. Smėlis. Nelygu. Kur ne kur ir žolelė. Saulutė raudona ima kilti iš už kalvų. Vis skubina eiti. Iškilę ant kalvos, matome daug sargybos, apie kokių dviejų kilometrų ar daugiau ilgio virtinę ir du raitelius, šen ir ten jojančius ir bendrą tvarką nustatančius. Kiek atsiliekančius ragina:

- Podtianis - skorej - skorej - davai - davai...

Kiek atsipeikėjau, radęs iš vinies, matyt, kalinio padarytą ylą. Jau turtas. Aštrus daiktas ir gali būti reikalingas.

Kojos pritinęs pilnas batas, ypač staibis. Bet eiti galiu. Skausmo didelio nėra. Tačiau neturiu drąsos ta koja smarkiai remtis.

Įdienojus, pasidarė šilta. Sunkūs drabužiai. Neišmiegoję -nepasilsėję. Jau trečia diena nepavalgę. Ir vandens prisigerti tik Minske, tuoj tik atvykę vieną sykį, tebuvome gavę. Išprakaituota visas kūno skystis, rodos, iki paskutinio lašo. Laimė, geri mano batai. Siūtiniai. Dvigubas padas. Erdvūs. Per palaidus akmenis einu ir per padus nieko nejaučiu.

Plentas vietomis taisomas - išgriautas. Kitur tik skaidinys palaidas Arba senam neasfaltuotam plente daug smulkaus skaidinio. Dar kitur išmuštos duobės, kyšo aštrūs akmenų galai. Nieko nejaučiu per padus. Ir bičiuliams savo sakau: "Leiskite man eiti visų blogiausiu keliu, jūs pasirinkite sau lygų arba minkštąją plento dalį, kur suplaktas smėlis, kaip pelenai."

Eiti lengva. Tik drabužiai sunkūs. Milinę permeti per vieną ranką

- užtirpsta, suprakaituoja. Keiti per antrą - tas pats kartojasi. Apsivilkęs sušlampi visas. O dulkių dulkių. Ypač miškuose. Kelias daugiausiai ir eina miškais. Miške jokio vėjelio, per dešimtį žingsnių dulkių debesyj jau nieko nebematai. Kame vėjui pūstelėjus miško progumose, trauki orą, kad plaučius nuo dulkių išvalytumei, kad atsigautumei. Burnoj visai sausa. Kai jau nebegali pro nosį kvėpuoti, išpūti iš nosies suklekusias dulkes. Tarsi būtumei žirnių ankštis į nosį įtraukęs.

VANDUO... VANDUO...

Troškulys nepaprastas. Prie pasitaikančių upelių gerti neprileidžia.

Sykį, jau apie vidudienį, iš tolo pamatėme lygumoje tartum nedidelį ežerėlį. Prašome prie mūsų pasitaikiusio raitojo viršininko leisti atsigerti. Sutiko. Jau iš tolo pasukome kemsuota ganykla tos balos link. Išsigandusios žąsys iš visų pusių, sparnus išplėtusios, taip pat bėgo vandens link. Jos greitesnės. Atbėgusios aptūpė beveik visą "ežeralį" -balą. Gerti nebeleido. Pasuko vėl į kelią. Sako, nebetoli didoka upė. Ten bus poilsis.

Lietuviai tarėmės eiti, kiek galima, arčiau virtinės pradžios. Taisyklingos rikės nebuvo. Tik einant keliu negalėjo per griovį pereiti. Einant už griovio, šokt į kelią. Buvo einama pakaitais. Kelias palyginti tuščias. Mašinų nedaug. Bet vis tik kartais reikėdavo užleisti visą kelią. Tuomet laipino mus per griovį, bet vis varė pirmyn.

Aplamai kelias lygus. Bet buvo nuolaidžių pakilimų. Kame aukštumoje atsidūręs, galėjai apregėti visą virtinę.

Sako, bus kalinių daugiau trijų tūkstančių: vyrų, moterų, vaikų. Sargybos viršininkas vaikus varydavo atgal. Ir senius. Tačiau niekas nenorėjo liktis, kad nepalaikytų atsilikusiais, o tokius reikėjo, "šauti šalin be įspėjimo". Bet visvien buvo pavarytų atgal. Jie nenoroms paėjo Minsko link.

Sargybos buvo daug. Pavyzdžiui, einant plentu. Iš abiejų kelio pusių pagal griovius ėjo sargybinis nuo sargybinio per kokius penkis ar dešimtį metrų. Apsiginklavę automatiniais šautuvais. Koks trečias turėjo šautuvą su žiūronu. Koks penktas-šeštas nešė sunkiojo kulkosvaidžio dalis.

Tuoj už griovio, nuo pirmosios sargybos eilės per kokias dešimtį metrų, ėjo antroji eilė, sakykim, kas 20-25 metrai. Ūž tos eilės, dar toliau nuo kelio, jau per kokius 20 metrų nuo antrosios eilės - trečioji eilė, kas 30-40 metrų sargybinis. Abi šios eilės panašiai kaip pirmoji apginkluotos.

Bėgti ir nepamanyk. Per tas tris eiles reiktų prasprukti iki tikrojo miško. Abiejose kelio pusėse platūs barai iškirsti - nuo vidurio kelio per kokius 30-40 metrų. Tokio tarpo jokiu būdu nepraeisi nepastebėtas. Nudės, kaip matai.

Kažkodėl, ir greit beeidamas, vis artėji į virtinės galą, bet ne į pradžią. Paskui bėgi, pralenkdamas kitus, kad tik gale neatsidurtumei ir kad tau neimtų taikinti sargybos viršininko aiškaus įsakymo.

Sykį greta manęs eina kokie 6-7 iki penkiolikos metų berniukai. Prijoja viršininkas. Greta jodamas, kalbasi su jais:

-    Na ką, vištas vogėte? Juk jūs minskiečiai. Tai jums čia ne vieta -eikite atgal.

Tie spiriasi - neina. Ir atvirai sako biją jo įsakymo prie kalėjimo buvusių vartų Minske.

Pajojus viršininkui, klausiu, kodėl jie nepaklausė. Jie rodo man pirštu toli paskui virtinės einančius kelis sargybinius.

-    Va, matai, anie parenka atsiliekančius. Ten pasuka iš kelio ir čia pat nušauna. Jau mūsiškių yra taip nušautų...

Mums ėmus bėgti prie tos žąsų balos atsigerti, viršininkas pavarė vieną senuką. Tas pirma spyrėsi, bet paskui paėjo. Vis stebėjau ir vis mačiau einantį, nes kelias ėįo lygiomis plikomis ganyklomis. Ir šūvio negirdėjau. Negi tie atsilikusiųjų rinkėjai būtų jau labai toli atsilikę nuo bendrosios eisenos.

Ir mūsiškių vieną pavarė atgal, sakė Opulskj iš Telšių. Dar neseną, bet labai suvargusį.

UPĖ

Nepaprastai mus vargino troškulys. Ėjome gana greit. Vis šaukdavo: “Podtjanis (skubėk)".

Nuo tos žąsų balos, sakė, bėra keturi kilometrai iki upės. Čia, sakė, sustosime ilgesniam laikui.

Taip jau ilgi tie keturi kilometrai. Ir kelias nekainuotas. Ir grindinys pakenčiamas. Ir laukais einama.

Pagaliau pamatėme balingoje lygumoje tiltą. Drąsiau pasidarė. Dar tolokai nedaeinant upės, paplentis prisagstytas į mus panašiais piliečiais. Perėjus upę, suvarė mus į šlapią paplentę paupyj. Kemsai, karklynai, išmintoj vejoj spykso vanduo.

Man su keliais bičiuliais pasisekė per kokius 20 žingsnių nuo plento rasti neužimtus kelis sausokus kemsus.

Kai gėrėm, tai gėrėm vandenį. Mūsų būrelyj vienas lakūnas turėjo paslėpęs vieną dubenėlį, kur Minske liepė mesti. Didelis patogumas. Kiti ir kepurėmis samstė. Tiesa, Julius ištraukė iš upės dugno molinį puoduką.

Nusiavėme kojas. Nusiplovėme. Nusiprausėme burną. Akis išplovėme. Rankas mirkėme vandenyj. Atsipeikėjome. Kiti net pasnausti mėgino atsigulę.

Sargyba išsirikiavo aplink tankiu ratu. Prie jos nė iš tolo negalėjo prieiti. Jei kame, sargybos manymu, kas neleistina įvyko, tuoj šaudė iš kulkosvaidžių. Nušautų nemačiau ir negirdėjau. Bet kulkosvaidžių traškesys buvo gana dažnas -baimei, atsargumui įvaryti.

DUONOS

Staiga prieš mus kelyj apsistojo kauniškis autobusas.

- Duonos duos.

Išmetė penkis dvisvarinius kepaliukus. Taip, meste metė į minią. Susidarė krūvos žmonių apie į minią įkritusį kepaliuką. Ta krūva riedėjo, tiesiogine žodžio prasme. Tarsi skruzdėlės apie įmestą vabzdį.

Tai tie penki kepaliukai nemažiau kaip trims tūkstančiams žmonių... Mes nė iš vietos nepajudėjome. Autobusas nuvažiavo tolyn. Po kurio laiko atvažiavo toks mažas kariškas sunkvežimiukas irgi iš Kauno 962 numeris. Jei tas sunkvežimiukas būtų ir pilnas duonos kepalų buvęs, vis tiek nė po mažą gabaliuką mūsų būriui nebūtų užtekę. Čia gi išėmė pusmaišį. Kiek jame buvo duonos, kas ten žino. Su visu maišu metė į susirinkusį skruzdėlyną. Čia pasidarė viena, labai didelė krūva.

Paraginau vieną mūsiškių, stiprų raudonikį šoferį. Jis visai kalėjime nebuvęs. Atvežęs pareigūnus iš Vilniaus. Tie atėmę iš jo automobilį, o patį nuvarę į kalėjimą. Tas metėsi į minią. Paskendo joje, ore matai ne tik rankas, bet ir kojas.

Beateinąs nešinas saują duonos. Kiek išlaikė apspaudęs, tą ir atnešė. Net iš pirštų tarpų iškuopta. Tą duonos saują "nutautino" J. Šarauskas kelionei pastiprinti. Niekas nesiginčijo, nes viso tebuvo vištos kiaušinio dydžio suspausto minkštimo.

Tai tokie buvo pusryčiai. Tie patys ir pietūs. Ir savo nieko neturėjome.

NAKVYNĖS LINK

Tačiau pailsėjome tame paupyje visai gerai. Paeidami į vandenį nė žiūrėti nebenorėjome. Čia mes turėjome progos kokias tris valandas gerti.

Surinko visus, prikėlė. Sulaipino į plentą (čia aukštas plento pylimas) ir pavarė toliau. Bet niekas nežinojo, kur varo. Nei varomieji. Nei varytojai. Turbūt ir varytojų viršininkai nežinojo.

Po poilsio greitis sumažėjo. Dar kol laukais teko eiti, šiaip taip žmonės kumpavo. Net miške, dulkėse, karštyje, troškulys ėmė savo. Kažkaip eisenos dalyviai darėsi vienodesni. Nesiblaškė, nesižvalgė. Ne taip bespoksojo į kartais pasirodančius vokiečių lėktuvus. Sargybiniai visvien, pamatę lėktuvą, pabėgdavo toliau nuo mūsų ir slėpdavosi rugiuose, krūmuose bei miške už trečiosios sargybinių eilės. Mes arba turėjome sustoti, arba eiti viduriu kelio be niekur nieko. Kiek nejauku, kai sargybiniai ima bijoti ir slapstosi. Tačiau lėktuvininkams mūsų nereikėjo. Jie greit mus atpažino ir ramiai leido keliauti nežinion.

Buvo matyti ir rusų lėktuvų. Bet šie, pamatę vokiečius, tuoj nulėkdavo į šalį tolyn. Vokietys kažkodėl atrodė drąsesnis.

Šiaip žmonių nei važiuojančių, nei einančių kelyj bei stovinėjančių pakelėse ar dirbančių laukuose nesimatė.

Buvo girdėti mūsų sargybinių šūviai, po du, po tris keturis pakelėse krūmuose. Darė varomųjų atranką. Buvo pavienių mūsų būriui netinkamų. Kitas su gana geru apdaru, šviesiu vasariniu, kitas tik trusikus vilkėjo, kitas net su dvejais kailiniais, kitas basas, kitas su skrybėle, kits be kepurės (tai vis mūsiškiai). Tokie pilkoj apdulkėjusioj, susikuprenusioj masėj labai buvo prasikišę ir krito į akis sargybinių perdėtiniams ar laiks nuo laiko pasirodantiems mėlynuose drabužiuose su plačiais raudonais lampasais, raudonom siūlėm.

Niekas lazdos neturėjo, o labai ji būtų buvus reikalinga. Paimdavai kelyj kokią šaką, paremi perdaug jau nutįsusias rankas, daug lengviau eiti pasidaro. Žinoma, kiek ir pasistūmėji, besiramstydamas - kojoms kiek našiau. Bet sargybiniai, pastebėję tokį ginklą rankoje, piktai sušukdavo: - Mesk!

Jau ir mūsiškių buvo gerokai pavargusių. Buvo tartasi, kas iš stipresniųjų kurį silpnesnįjį turi padaboti. Mane turėjo sekti Julius. Geri batai nešė mane gerai.

Prieina Julius ir sako: "Pažiūrėk, kaip mano širdis plaka..

Derinu jo pulsą su savuoju, jo pulsas beveik dukart tankesnis už manąjį. Klausiu, kas jam yra. Jis liūdnai ėmė pasakoti apie žmoną, dukterį.

Raminu, visaip įtikinėju, kad stengtųsi tuo tarpu užmiršti taip širdį jaudinančius klausimus. Nepadeda. Geruoju nesusikalbu. Imu smarkiai jį barti, nesigailėdamas žodžių užgaulioti. Nusiramino. Susitvarkė. Atgavo jėgų ir ėmė drąsiai ir guviai eiti. Valia išsaugoja fizines jėgas. Be valios galima suglebti, tik pasiduok juodom mintim.

Rodos, saulei slūgstant žemyn, karščiui praėjus, turėtų būti lengviau eiti. Su mumis kitaip. Diena į galą ir jėgos apleidžia Vos vos beįkabiname.

-    Ana, va, - sako, - miškelis ant kalno, ten nakvosime, gausime vakarienę...

Koks trejetas kilometrų iki jaukios nakvynes. Varo - skubina mus. Saulutė užkrito už miškų. Jau brėkšta. Prieina prie manęs J.Šarauskas.

-    Matai, - sako, - aplink nakvynės miškelį jodinėja raiti, ir kulkosvaidžių pristatyta. Toliau to miško mūsų nebevarys Aš kaip kariškis tą gerai suprantu. Žiūrėk, - sako, - kelyj visas būrys juoduoja (kelias eina per miško galą). Ir ten ne mūsiškiai sargybiniai. Ten kiti, iš anksto pasiųsti - pasiruošę mus šiąnakt sudoroti. Bėkiva. Vis kiek vilties yra. O kitaip vis vien galas.

Savotišku balsu, labai paslaptingai nepaprastai susijaudinęs kalbėjo. Iš tikros širdies kalbėjo, su dideliu pasiryžimu norėjo įtikinti.

Visai šaltai pasiklausiau. Visai manęs nejaudino, nors ir pats supratau, kad čia patogu nuo mūsų nusikratyti. O kad mes niekam nereikalingi, tai irgi kiaurai suprantama. Tačiau nepažadėjau su juo bėgti. Pasakiau, reik būti apdairiems ir taip visai veltui nesiduoti šaudomiems. Lai pagaudo po mišką, po laukus, o kitas ir paspruks.

Miškas. Eglynas. Drėgnokas. Jau beveik visai sutemus. Akylai saugodami, kiek pavarė nuo kelio ir įsakė po dvylika ratais susėsti ir laukti - tuoj duos vakarienę. Tiesa, ten plente tolėliau kažkokie vežimai šmėžavo.

Ar tai buvo virtuvės, ar tankai - kaip juos ten naktį įžiūrėsi. Ir kam spytrėti. Juk pasakė, kad duos vakarienę. Ir nieko geresnio mums niekas negalėjo pasiūlyti. Žodis "vakarienė" aptemdė protą. Ėmė pūsti vėjelis - aukšta vieta, o aplink laukas. Vėl negerai, pradėjo šalta darytis. Susėdom ratu. Kiūtome susispaudę susispaudę - laukiame vakarienės.

Tolokai nuo mūsų kažkas karštą prakalbą sako. Tik atskirus žodžius vejelis kartais teatneša.

Visai sutemo. Tikra naktis. Ten vis kalba. Galvoj vakarienė. Dar pribėgęs Šarauskas klausia, ar bėgsiva. Staiga:

-Gulk...

Taip, kaip susigūžęs, kojas parietęs, tupėjau, taip ir užmigęs... Šiandien nueita keturios dešimtys kilometrų.

ANTROJI KELIONĖS DIENA

-    Kelk! Ruoškis!

Dar visai tamsu, dar aušti nepradėjo.

Noriu atsikelti - negaliu. Visai sustingusios kojos. Tiesiu rankomis, trinu, daužau - skauda, bet nesitiesia. Žinojau gerai, jog, jei visą dieną vaikščioji ir rytoj dar nori pėsčias keliauti, naktj reik susirietus gulėti. Taip ir buvau padaręs. Tačiau nežinojau, kad tuo keliu galima visai kojų netekti.

Atbėgo J.Šarausko globėjas ir sako:

-    Ką reik daryti? J.Šarauskas visai sustingęs, nebegyvas...

-    Reik trinti, purtinti. Pagaliau, reik klausti daktaro May.

-    Žiūrėjo ir pasakė - nebevarkite, nieko nepadės, jis nebegyvas...

-    O vis dėlto pakaitomis trinkite, kaip reiktų pagal daktarą daryti. Tuoj ateisiu, bet dabar negaliu štai kojų atgauti.

Atpeikėjau kojas. Jau pastoviu. Paeiti dar negaliu. Kaip šakaliai. Tiesiog dreba. Nėra drąsos vieną kurią pakelti kad žengus žingsnį.

Nudžiugęs vėl atbėgo J.Šarausko globėjas. Jau, sako, atitrynėme. Atgavo gyvybę. Dar silpnas.

- Pavedžiokite, palankstykite sąnarius.

Šaukia prie pusryčių. Išrikiavo po dvidešimts eilėje. Išrinktajam tos eilės vadui davė po kepaliuką duonos lygiom padalyti.

Jei kepaliukas būtų svėręs ir abudu kilogramu, tai vis tiek kiekvienam būtų tetekę tik po penkiasdešimts gramų. Zylės galvutės dydžio gabaliukas. Nevalgai. Atsargai į kišenę. Kai nebepaeisi, tuomet pasistiprinsi.

Visi keliautojai labai sustirę. Sunkiai eina. Galvų nebepakelia aukštyn. Eina, sau į kojas žiūrėdami.

Šarauskas už pažastų dviejų stiprių vyrų tiesiog nešamas. Ir daugiau tokių yra. Tačiau mūsiškis nė vienas miške neliko. Šiaip taip einame visi.

Noras gerti dar iš vakar dienos nepraėjo. Bet kojos išmankštino, ėmė gerti nešti. Lengva su tuščiu pilvu: "Kad tik būtų bent lūpoms suvilgyti vandens".

Upelių pasitaiko. Neleidžia sustoti nei visiems, nei pavieniui. Vis "podtjanis ir podtjanis..."

Sunku mums lietuviams savo būrio laikytis. Pavargusiems paskirti globėjai. Paneša apdarą, prilaiko. Pakalbina. Diena eina šiltyn. Mane labai vargtina ta milinė, su kuria išvaikščiodavau netaip šaltas žiemas.

Pastebėjo mano vargą mano globėjas. Kai jis paėmė mano milinę, atsipalaidavo rankos. Ėmiau mostaguoti, apdžiuvo prakaitas. Galėjau eiti ir eiti. Pagerėjo ūpas. Atsirado drąsa, viltis. Malonesnis pasaulis pasidarė. O šiaip jau vis galvojau mesti tą milinę į griovį. Bet kaip ji man toliau pasidarė reikalinga! Ir šiandien ją su savim tebeturiu. Tebeturiu nosinės mazgelyj įrišto cukraus mažą saujelę ir druskos žiupsnelį.

Šarauskas visai sutvirtėjo ir vienas ėmė tarpais eiti. Priėjęs prie manęs, į delną įpylė smulkių duonos trupinėlių, maždaug arbatinį šaukštelį. Supyliau į burną. Žlioburiuoįu, žlioburiuoju, bet niekaip negaliu nuryti - nėra seilių. Burnoj visai nėra seilių ir nesugebu jų pagaminti. Atsiminiau prie kelio matęs metylių. Sakau sau: pakrimsiu karčių metylių, jos sukels seilėgerį, suvilgys duonos trupinėlius, ir aš juos nurysiu.

Tuo metu ėjome ir keliu, ir greta kelio už griovio taku. Prieš mane be kitų ėjo tas gerasis Bikinas, mane kojų tarpe pasisodinęs autobuse, ir Zdanavičius. Bikinas vilkėjo pilką gražią eilutę, geltonais pusbačiais apsiavęs. Zdanavičius ėjo tik į Petraičio kaliošus įsispyręs su kruvinom kulkštenom, tik trusikais apsivilkęs, tamsiai raudoną antklodę ant pečių užsimetęs. Galvą buvo apmovęs su balta nosine su užmazgytais kampeliais. Abu aukštu. Beveik visą laiką jiedu ėjo sykiu. Kažkaip prieš juos visą laiką buvo tarpas. Jiedu ėjo kelio viduriu. Aš už griovio, metylių ieškodamas.

Žiūriu, iš kažkur atsirado mėlynai apsirėdęs čekistas su raudonais lankais kepurės, paėmė Bikiną už rankos, išvedė iš kelio per griovį ir pastatė prie pušies. Ir pats paliko bestovįs. Kitas čekistas taip pat prie tos pat pušies pastatė Zdanavičių.

Tuo tarpu, pro jų šalį eidamas, pamačiau metylių krūmelį. Lenkiuos nuskinti. Kai sušuks ant manęs čekistas:

- Kak dam, tak v tri pagibeli zaverniešsia... (kai duosiu, tai į tris giltines susiraitysi). Pagavęs metylių, šokau per griovį į kelią ir, pasilenkęs, įsimaišiau pats pilkas į kitų pilkų tarpą.

Įdomu, ką su Bikinu ir Zdanavičių darys?

Atsisukus žiūrėti juk uždrausta. Einu ir, pasilenkęs vis metu akį. Nuo pušies miško link pirma eina greta Bikinas ir Zdanavičius. Juos įkandin seka tuodu mėlynu čekistu.

Tai dėjos miške. Nuo kelio kokius 30 metrų miškas abiem pusėm iškirstas.

Neigai trukus, po kokių dvejetos minučių, pasigirdo septyni revolverio šūviai.

Daugiau jų nebematėme. Tokių šūvių vis daugiau ir daugiau buvo girdima ypač antrąją kelionės dieną. Revolverio šūviai kiek tolėliau nuo kelio arba netoli kelio tankiuose krūmuose, kur balingos vietos.

Kiek kelionėj taip nušautų? Sunku tiksliai pasakyti, to niekas ir nežino. Tačiau šiokį tokį artimą tikrenybei vaizdą nesunku susidaryti. Štai kaip. Lietuvių Minsko kalėjimo toje pusrūsio kameroje buvo 83. Dalis iš Minsko nebeišėjo. Nė vieno myriop nuteistojo šioje kelionėje jau nebebuvo. Užtatai pribuvo naujų, kurių anoj kameroj su mumis nebuvo. Vieną šoferį minėjau. Buvo ir kitas, atvežęs rusų generolo šeimą iš Vilniaus į Minską -Normantaitis. Jis pristatė, kur buvo įsakyta, tą generolo šeimą. Tuoj nuo jo atėmė mašiną, patį areštavo, nuvarė į kalėjimą. Vos pusę nakties prabuvęs kalėjime, jau ankstyvą rytmetį buvo su mumis iš Minsko išvarytas. Lietuvos kareivis - žydas Taicas iš Skuodo pats bėgo iš Vilniaus rojaus link. Pakelėj jį suėmė, į kalėjimą ir vėl su mumis varo. Vakarykščio poilsio metu prie tos upės iš kažkur atsirado niekieno mūsų nepažįstamas policininkas iš Marijampolės su moterim ir tt.. Taip galvodami, sakykim, kad mūsų lietuvių buvo apie devynios dešimtys. Kelionėj per abi dienas lietuvių nušauta penki. Tegu tai būna 5 procentai. Visų varomųjų buvo nemažiau trijų tūkstančių. Atseit, prileidžiant, kad buvo nušauta penki procentai, viso tuo būdu kelionėje į aną pasaulį pasiųsta šimtas penkios dešimtys žmonių.

Jei kiekvienam reikėjo po tris šūvius (anuodu per abudu gavo septynius šūvius), tai viso tikram reikalui į žmogų išleista 450 šūvių.

Jei viso kelio nuo Minsko iki Červenės 60-65 km, tai kiekvienam kilometrui tenka po du su puse žmogaus arba kas du kilometrai penki žmonės. Arba kas kilometras buvo girdima 7-8 šūviai.

Jei kilometras buvo nueitas per 15 minučių, tai apytikriai kas dvi minutės vienas šūvis.

Jei jau apie šūvius bendrai, tai dar gana dažnūs būdavo, sakyčiau, paraginamieji bei tvarkantieji ar drausminantieji šūviai.

Štai ką tai reiškia. Sakykim, kurioje nors einančios virtinės vietoje dėl ko nors susigrūdo žmonės, lyg ir sustoįo toje vietoje eisena arba vėl kitoje vietoje praretėjo žmonių tankis. Žodžiu, žinoma, čia nieko nepaskelbsi. Sakykim, dviejų kilometrų ilgio virtinė neišgirs. Tuomet paleisdavo šūvius virš galvų išilgai virtinės. Atseit, dažnai buvo girdimas šūvis fjū-u-u-u virš galvos ir nuaidi toliau.

Šitoks samprotavimas tikrai teisingai nusako, kad, be abejo, vienas šūvis kas dvi minutės tikrai buvo virtinės girdimas.

Toks yra tas apytikris skaičiavimas.

Kelionė su savotiška muzika. Į jos esmę nereikėjo tuomet gilintis, sukiugždusiems nervams būtų buvę tai itin sunku pakelti.

Antrosios dienos kelionė buvo daug sunkesnė. Daug lėčiau einama. Daugiau girdi ujimų. Ar kas apsibrenda, ar net ir pavirsta, užmynęs ant palaido akmenuko, ar į kelio išmintą duobelę tūptelėjęs, ar už kokios šakos užsikabinęs, ar kuris mėgino kokią pasitaikiusią kely šaką pasiimti, kad galėtų besiramstydamas eiti, ar kame apstojęs, ar kurį paliegusį saviškiai susigrūdę krūvoj mėgino nešti - tuoj gretimas sargybinis plūsta, tuoj "podtjanis" , tai "razoidis" (išsiskirstyk), tai "nienastupai" (nelipk) šaukdamas.

Kad būtų davę bent po svarą duonos ir vakare leidę kiek reikiant vandens prisigerti, būtume galėję eiti tvirčiau. Tas troškulys, ta sausa burna, ta nuolat dulkių užkemšama nosis, labai sunkino kelionę.

Dauguma neturėjo batų. Eik, sakykim, basas per plento palaidą skaidinį arba užmink ant kietos plento plutos besimėtantį aštrų akmens skeveldros trupinį. Kojos - vieni kraujai. Kaip, pavyzdžiui, Zdanavičius. Kiek palengvino jam Petraičio kaliošai, bet už tatai numušė jo kulkštenas - gyvas kraujas visa letena.

Šarauskas pakankamai sustiprėjo ir ėjo tarpais net pats vienas, bet buvo kitų mūsų susmukusių, pvz., Giedraitis, Šova, Petruitis, May ir kt.. Tokius perpus už pažastų nešamus reikėtų laikyti atsilikusiais, anot sargybos viršininko palaimingo įsakymo kelionei. Ir jau galėjo juos šauti žemėn. Bet tokių šaunamų neteko matyti. O buvo jų apsčiai.

Šaudė, atrodo, daugiausiai iš kažkur atsiradę gerais tamsiais (išeiginiais) rūbais apsirėdę nesudulkėję pareigūnai. Jie pirma sekė einančius, o paskui nužiūrėję, kažin ar tinkamus, ar netinkamus, išsivesdavo juos iš virtinės, paskui miško link, ir tuomet - šūviai. Tokie mėgėjai ne visą laiką tebuvo matomi. Tik tarpais jų užplūsdavo.

Antrą dieną jau nebebuvo matyti tiek daug vaikėzų, senių, senų moterų. Nė tos trijulės, kuri taip ryškiai skyrėsi pilkos masės tarpe. Tai buvo juodai apsirėdžiusi aukšta senutė su visai baltais plaukais, palaikoma dviejų kitų irgi tamsiai apsirėdžiusių jaunyvų moterų. Jos visos trys smarkiai aimanavo. Nebebuvo matyti ir moterų su kūdikiais ant rankų arba vedinų mažais vaikais.

Man teteko vienos tokios likimą stebėti dar pačiame Minske pat pradžioj kelionės.

Karštis kaip ir vakar. Prie vandens neprileidžia. Čia upelių daugiau. Juo labiau seilę traukia. Net seilei pagaminti kūnas nebeturi medžiagos. Sausa burnoj. Gal tik vien akys dar įstengia susimetusias dulkes suvaryti į pakraščius ar prie noskaminio.

Kai man nebreikėjo nešti milinės, ėjau visai lengvai. Naktį sustingusios kojos visai atsipeikėjo ir nešė kaip niekur nieko. Kojų apačios neskaudėjo. Užkulniai dar tik kojinių tebuvo prakiurę. Batai užvarstomi (užvarščių nebuvo išrišę), pusbačiai dulkių neprieidavo. Galėjau eiti ir eiti, kad tik kiek duonos ir kiek vandens bent gomuriui pavilgyti.

O už mane tebuvo tik vienas senesnis (tuomet turėjau 55 metus). Mano apibartasis Julius dabar visą laiką ėjo, kaip ir pridera eiti jaunam stipriam vyrui.

Vienas dviejų raitelių - sargybps viršininkų - rodos pats viršininkas buvo malonus žmogus. Paklaustas, ramiai paaiškindavo. Prašomas, pažadėdavo, kai bus geresnio vandens upelis, tuoj sustabdyti virtinę ir leisti atsigerti. Atrodė švelnus žmogus, norįs mums padėti, atjaučiąs mūsų nuotaikai toje nežmoniškoje eisenoje be maldos ir be dainų. Nei keiksmo nei barnių iš jo nebuvo girdėti.

Už miško pievos, laukai prasideda. Lygumos, alksniai, krūmai be apgaulės leidžia spręsti, kad ten upokšnis teka. Taip, tikrai tai buvo upelis. Pasuko mūsų pilkąją vingiuotę prie to mūsų tiesųjį kelią į nežinią skrodžiančio upelio.

Kai gėrėme, kai braidėme, kai vilginome plikąsias kūno dalis, kiti net nusirengę, išsimaudė.

Išsiavęs, pabraidžiau ir aš iki blauzdų, mirkiau rankas, vilgiau galvą, veidą. Visas dulkes iš visų galvos skylių išploviau. Gėrėjosi vilgnas veidas, saulutės džiovinamas. Ir jėgų radosi daugiau. Ir akys šviesesnės pasidarė, ir kojos švelniai jautė batų nelygumus. Vien tik prakaito prisisunkę ir dulkių prisigėrę rūbai žiudriai jautėsi prie neplautų kūno vietų.

Vėl varo toliau. Vėl dauguma lenkiamės žemyn. Vėl mažiau bepakeliame akis. Mažiau beveikia šūviai. Nebesusiklausome. Plačiu baru einame - ir keliu ir pakele.

Privargo ir greta mūs einančioji sargyba - įgriso jiems kam automatiniai šautuvai, kam kulkosvaidžių pečiams, matyt, nelabai tepritaikintos dalys, kliudo ir tas prie vamzdžio atkerusiai pritvirtintas žiūronas.

Bet šūvių daugiau. Dagiau ir zvembiančių šovinių virš nuo kelio dulkių nebeatskiriamų prievartos nukankintų keliautojų galvų.

Sako, šiai dienai tėra skirta mūsų paliegusiai virtinei nuslinkti tik dvidešimt vienas kilometras.

Per pačią dienos kaitrą einame. Paprastais žmonėmis būdami, nuo ankstyvos aušros eidami, jau senai būtume tuos dvidešimt vieną kilometrą nuėję. Dabar pakelta žingsniui žengti koja krinta čia pat ar ant plento nelygumos, ar į minkštosios plento dalies kaip pelenus dulkes. Iki juostos esi visai paskęndęs kelio dulkėse. Tik artimiausių bendrakeleivių galvos tėra matomos, kaip per tirštą rūką. Pro dulkes saulutė atrodė raudona. Ir tik atsigauni, kai padvelkia iš kažkur atsiradęs švelnus vėjelis. Akimirkai galva išlenda iš dulkių. Trauki į plaučius oro atsargą. Norėtumei iš burnos išspjauti susimetusias dulkes. Nėra seilių. Vos su liežuviu išstumi jau tikrų žemių gniutulius. Tai itin sunku. Ir vargiai gali prie to priprasti.

Einame vis dažniau klupdami, vis dažniau apsibrisdami. Be pašalinių daiktų kojos ir pačios nebesusigaudo, pinasi.

Geležinkelio bėgiai. Nebetoli dvidešimt pirmojo kilometro galas. Per bėgių bėgius. Ir geležinkelio, ir plentų kryžkelė. Už kryžkelės miestas. Jau kelias nebe tas. Ir aplinka kita. Laukai javų. Išplaukę rugiai.

Miestelyj ir žmonės į mus žiūri. Sveikinasi senelės, savuosius pamačiusios. Už tvorų mosuoja pažįstamiems. Apsiašarojusios baltos seselės žiūri pro ligoninės langus. Sargybiniai šūkauja, draudžia žvalgytis. Sunku siaurokoj gatvėj virtinę sulaikyti, kad jos atskiri nariai arčiau neprieitų atidaro lango, duryse stovinčios moters, tvoros...

ČERVENĖS KALĖJIME

Červen, seniau Igumen.

1941 metų birželio mėnesio 26 diena.

Anoj pusėj miestelio prie kelio matyti kalėjimas. Aukštų lentų aptvare mūrinė siena, už to mūro ružavai dažytas mūrinis trijų aukštų pastatas. Langai užkloti skydais, tik pro viršų įleidžiančiais tų rūmų kankiniams šviesą. Nuo kelio nėra lentinės tvoros, nėra ir mūro -tarnautojų namas atstoja neperlipamus mūrus.

Varo į kiemą. Kiek pagarbos! Ant kelių priklupdytas didžiausias kiemas tarp lentinės tvoros ir tarp mūrinės sienos: čia moterų, toliau vyrų. Jie visi klūpo galvas atrėmę į žemę ir rankom iš šalių užkloję akis. Jų daugiau kaip mūsų. Ir mums neleidžia akis pakelti. Galima tik, akis nuleidus, žiūrėti į savo kojas. Varo į kitą kalėjimo pusę. Ten tuščia, ten mus sodina. Švarus smėlis. Kur ne kur ir žolelė nevisai ištrypta. Čia pat kampe ir reikalinga duobė.

Mums lietuviams pasisekė švarią vietelę aptūpti.

Pagal saulę buvo kokia antra valanda. Ji maloniai šildė ir švietė savo visa giedrios vasaros dienos šiluma ir šviesa pro skaidrų orą. Kelio dulkės liko ten miškuose, atsineštąsias dulkiname lauk.

Leido atsivežti statines vandens. Atsigėrėme. Apsiprausėme. Apsivelėjome lietaus vandens nuo stogo pribėgusioj duobutėj. Didelis tas kiemas tarp kalėjimo mūrinio aptvaro ir medinės kokių 6-8 metrų aukščio lentinės tvoros.

Lentos ne aklai suleistos. Tarp jų palikti kokių dvejeto - trejeto centimetrų tarpai. Už tos tvoros vaikšto sargybiniai ir viską mato pro tuos plyšius. Vidaus pusėj sargybinių nėra.

Maždaug kokių dvejetos šimtų žingsnių atstume, kampe tarp kalėjimo mūrinės sienos ir tarnautojų medinių pastatų nedideliam paaukštinime dviem dideliais revolveriais apsiginklavęs visą laiką keikiasi ir barasi, sako, kalėjimo viršininkas. Prie jo stovi dar kitas toks, kaip jis.

Geroji duobė prie pat mūsų. Norint ją atlankyti, reikėjo to betriukšmaujančio viršininko prašyti leidimo, sakysim, dešimtį žingsnių žengti iš vietos. Jei kas kame, jo manymu, neleistinai elgėsi, jis tarsi tuoj atbėgs ir nušaus vietoj. Net ima ta linkme eiti revolverį atkišęs. Jis nesustojo nė akimirkos nešaukęs, nekeikęs, negrūmojęs, kaip šiokius, kaip tokius nušauti.

Pradžioje žiūrėjome į jį ir laukėme, kad jis ims kurį vieną ir nušaus. Nė karto nešovė. Paskui pripratome, mes savo darome, savaip tvarkomės, keliame ranką, prašydami leisti nueiti, kur mums buvo reikalinga.

Greta manęs tupėjo visai susitvarkęs Šarauskas. Rado kažkame patvoryj du buteliuku. Į vieną jis ištirpino cukraus, į kitą, patariau jam pagaminti druskos tirpinį. Tolimesnėj kelionej privargusiam galės duoti sūraus ar saldžio vandens lašelį pasistiprinti. Apsitvarkė, susidėliojo. Išsitiesęs pasnūduriavo kiek. Visai suprantamai kalbėjo, kėlė įvairius klausimus, spėliodamas dėl mūsų likimo, dėl likusiųjų tėvynėj, dėl jų ateities. Nuolat sykiu čia buvome su juo, su Giedraičiu. Daugelis prislinkdavo , viršininko nepastebėtas, ir vis kalbėjomės, tarėmės, vieni kitus stiprinome, jau iš patyrimo patarinėjome, kaip kuriuo atveju elgtis.

Vis apgailestavau nušautąjį Bikiną, kuris buvo man toks geras autobuse. Stebėjome kitus mūsų kaimynus, spėliodami už ką ir kurį varinėdami baudžia.

Po kurio laiko padalino po gerą pusvarį duonos. Gerai iškepta duona. Sakė tuoj paruoš vakarienę.

Pusę duonos suvalgę laukėme pažadėtosios vakarienės. Visaip samprotavome, kodėl vėluoja. Sako, kalėjimas mažas, indai nedideli. O čia tiek žmonių, reik kelis kartus virti. Jei mūsų tegu tik trys tūkstančiai tebuvo, tai jau duodant po pusę litro reiktų pusantro trimačio metro sriubos. Toks kiekis greit neužvirs.

Jau ir vakaras ėmė artėti. Pereitosios kryžkelės link ėmė lakioti lėktuvai. Pasigirdo sprogimai. Betemstant ėmė matytis ir švintą šoviniai. Nuolat ėmė stuksenti.

Gražu, kai lėktuvas leidžia švytinčius šovinius, pavyzdžiui, iš po sparno, iš uodegos, iš priešakinės dalies. Po kits kito gražiai krinta lanku ugniniai rutuliai. Iš apačios kyla ir krenta ištisos virtinės tokių rutulių, tačiau, atrodo, būk iki lėktuvo nedalekia.

Tai dėjosi per kokius 2-3 kilometrus nuo mūsų Minsko link, tame kelių mazge.

Nenuilstamas viršininkas vis savo kartojo, jau išparpęs, gerklės nustojęs. Tačiau stiprios būta kakarinės. Turėta dideles atsargas keiksmų. Jis nebuvo nuobodus. Jo galėjo klausytis laukiamos vakarienės akivaizdoje.

Dalį su mumis atvarytųjų, atrodo, buvo išvarę iš kalėjimo kiemo. Kiek patuštėjo.

Gerokai aptemus, tam bombardavimui kiek pasilpnėjus, pavarė:

-    Gulk, visi...

Sugulėme. Ne, tik sukniubome, visiems atsigulti ir čia lauke vietos nebūtų užtekę.

Nespėjau įmigti, kaip vėl įsakymas:

-    Kelk, rikiuok po keturis...

KAM MIRTIS, KAM LAISVĖ

Naktis iš 1941 birželio 26 į 27.

Greit šokame ir bėgame prie šaukiančiųjų. Tik į trečią eilę pakliuvome. Visi keturi mes, savo kameros, pagal susitarimą nes ¡skirstyti. Penktasis su lenkuojančiais. Kairėj stovi Pėža, paskui Juozas, aš ir Julius.

Visą koloną sudarėme lietuviai. Taip buvome susitarę. Neilgai laukti. Iš karto visus keturis apklausinėja. Apklausinėtojų daugiau kaip dešimtis. Visi NKVD uniformoj. Kad ir tamsoka naktis, bet vis tik įžiūri žmogus.

Klausia: vardas, pavardė, kuomet gimęs, kokio amato, kuo kaltinamas, kuriuo paragrafu, ar tardymas baigtas, ar sprendimas jau paskelbtas. Kuo pats jauties kaltas.

Nieko nekeisdamas, kaip iš knygos atskaičiau atsakymus į klausimus.

Klausinėtojai jokių sąrašų neturėjo. Nė jokio popieriaus. Atrodė, kad jie net ir neskaitė praleidžiamųjų.

Daroma tai buvo labai skubiai.

Jau apteirautus skirstė vienus kairėn, kitus tiesiai, trečius dešinėn.

Mane pavarė stačiai:

-    Begi priamo... (bėk stačiai)

Už kokių 30 žingsnių buvo kalėjimo senoji aptvara aukšta mūro siena.

Reikėjo nubėgti prie sienos, atsiklaupti ant kelių, pasilenkti, kad kakta siektų žemę, ir akis uždengti rankomis, kad iš šalių nieko nematytumei.

Taip ir padariau. Prie pat sienos jau nebepakliuvau. Čia ir mūsiškių buvo - Pėža ir Juozas. Kad ir tamsu, ir dar kad ir negalima žiūrėti, o viską tokiomis aplinkybėmis matai ir girdi.

Dar neapsipratau nei prie pozos, nei prie aplinkinių, kaip vienas apklausinėtojų atsiskyrė nuo čekistų skirstytojų ir eina mūsų link. Nepriėjęs kokių dešimties žingsnių, šaukia:

-    Profesor fiziki!

-    Aš, - atsakau.

Jis:

-    Ko mnie (prie manęs).

Keliuos ir einu prie jo.

Jis:

-    Za mnoj (paskui mane)

Einu paskui jį. Kai jis priėjo prie savųjų būrio, staiga man sušuko:

-    Begi napravo... (bėk į dešinę)

Čia reikėjo bėgti apie dvejetą šimtų žingsnių. Vėl krūva sutūpusių, vėl ta pati poza. Vėl cypčioji sutartus garsus, kad savus, lietuvius, atrastumei.

Susigūžėme keletas tokioj vėjo išpūstoj smėlio duobelėj ir kiūtome. Aplink ramu. Ir šaudymai nutilę. Ima kažkoks nesuvaldomas drebulys. Vėsoka. Patylom kalbamės. Nejauku. Jaudina kažkokia paslaptis. Matyt, reikalas rimtas. Ar čia vokiečiai užeina, ar ką kitą su mumis darys. Kiek jaukiau, kad didelis mūsų būrys. Bet kodėl tokios pozos? Dienos metu leido laisvai laikytis. Jaučiamas aplink kažkoks nesuprantamas šnaresys. Nieko neįžiūri. Net prieš dangų, nuo žemės žiūrėdamas. Iš vienos pusės neperžvelgi per kalėjimo mūrinę sieną, iš kitos - per tą aukštą lentinę tvorą.

Kiek snūstelėjau. Jau jau rytuose kiek šviesiau. Mūsų jau nedaug belikę. Dar stoviniuoja greta būrelis pilkų būtybių. Ir mes. Susiskaitome... 27.

Daužo kalėjimo langus. Keikiasi. Laužo duris. Bėgioja. Sargybos jokios. Vartai atdari. Prie vartų gerokas būrys nedrįstančių išeiti.

-    Bėk, - sakau, - va ten sandėlį laužo, bene gausi maisto. Nubėgo ar trys.

Vaitkus, technikos mokyklos mokinys, Šarauskui globoti priskirtas, beatbėgąs nešinas kažkuo baltu. Pasirodo, cukrus. Jis neturėjęs kur įpilti, nuplėšęs kelnių rietą, užmezgęs, ir štai tau, yra kur įsipilti. Ir man teko to cukraus gera sauja. Dar ir dabar turiu kiek iš tos saujos pas save.

Kur kiti? Juk mūsų buvo tiek daug. Tuščia, kur buvo surinkti "kairėn" ir "stačiai".

Einame prie vartų. Eidami galvojame. Gal geriau vokiečius susilaukti čia. Jie žinos, kas mes. O laukuose ar miške visaip gali pasitaikyti.

Į LAISVĘ

Nutarėme eiti. Tiek daug kas prie vartų susigrūdęs. Kaip avys iš degančio namo neina, ir tiek.

Pasipylėme. Turbut koks penketas tūkstančių.

Dar tebelaužo duris kalėjime, tebedaužo langus. Tebesikeikia. Jokio sargybinio.

Pilnos gatvės pilkų žmonių iš kalėjimo. Kaip per atlaidus po visam.

Einame visi 27 krūvoj.

Į kurią pusę eiti? Kame perlaukti praeinančius vokiečius? Va, iš namuko prieangio žiūri senutė. Einu. Prašau, kad įleistų pasėdėti, kolei karo ugnis praeis. Neleidžia. Sakosi viena tesanti. Kiti nakvynei į mišką išėję ir dar neparėję. Mano kiek galima švelnesni įtikinėjimai, kad mes nieko neimsime, kad mes norime tik po stogu būti, kad taip aiškiai krūva žmonių nesimatytų, kad mes jėga nesiveršime.

Neįtikinau.

Ten, štai patvoryj po sausų belapių vyšnių auga dilgėlės. Suėjome. Susėdome. Kur tau, juk 27 žmonių būrys, dar dauguma tamsokai apsidarę - didelis juodas šašas.

Dar pasipainiojo vienas žmogus - gyventojas su žmona prie savo namų. Ir tas nepasiduoda įkalbamas įsileisti. Karštesnieji mūsų jau ėmė burnoti. Esą reik eiti į ir tiek, kur į tuščią namą. Nuomonių skirtumas suskirstė mus į dvi grupes. Ramesniųjų 15. Karštesniųjų jaunesniųjų -12.

Ramesnieji renka mane savo vadu. - Vesk, - sako, - mus kur nori...

-    Na, kurčia vesi. Nei kelių, nei apylinkių nepažįstu.

Sumečiau sau: "Vesiu šiuo keliu iki pirmo pasisukimo į kairę“.

Einame. Gatvė baigiasi keliu į lauką. Suku.

-    Kur suki? - sako vedamieji.

Tiesa, šiuo keliu niekas neina. Virtinės kalinių eina visi kitur.

-    Juk sakėte, vesk kur nori. Kam dar klausiate. O jei norite žinoti, einame, va, į aną mišką. Bent nuo gulščios linkmės sviedinių apsisaugosime.

Tuoj miežių laukas. Nepasislėpsi. Čia pat primėtyta drabužių, batų. Kauno Mickevičiaus gatvės restorano savininko Urbono sūnus, aukštas aukštas jaunuolis, visai pakenčiamai apsirėdė.

Lauke nesaugu. Einame miško link. Iš ten jau grįžta žydų šeima su mažokais vaikais.

-    Ten neleidžia. Už plento miške rusų kariuomenė...

Vistiek einame. Pereiname plentą, šokame per griovį į mišką. -Kuda? Osadi... Streliat budu... (kur, pasitrauk, šausiu).

Na, kad negalima, mes atsitraukiame. Grįžtame. Žiūrime vasarojaus lauke žvyro duobė. Mes į ją. Bet 15 žmonių duobėj iš tolo matyti. O mes norime, kad mūsų niekas nematytų.

Kiek tolėliau gražoka sodybėlė buvusi eglaitėm apsodintu sodu. Netvarkomos eglaitės pakilusios nuo žemės augti aukštyn, o apačia tarsi nugenėta. Einame eglaičių apsaugos ieškoti. Pasirodo, čia jau pilna žmonių su lagaminais iš miestelio. Mums vietos jau nebėra. Atsisėdom lauke prie sugriuvusios tvoros ir sėdim. Kalbamės. Šunims ėmus loti, iš priemesčio trobesių žmonės pradėjo mus stebėti, pirštais kits kitam rodyti.

Ne vieta čia mums, sakome. Eime į mišką. Kaip tik tuo pat metu pamatėme iš miško bėgant po kits kito miestelio link juodus vyrus. Pamanėme - vokiečiai. Pasirodo, tai buvo geležinkelio mokyklos mokiniai, nakčiai buvę iškraustyti už miško į kaimą.

Mes sukame kairėn ir einame vieškeliu. Čia pat miškas. Prie miško, į telegrafo stulpą atsirėmęs bestovįs žydelis. Liūdnas, be vilties akyse.

-    Čia, - sako, laisva, galite eiti.

Miške atrodė visai saugu ir niekas mus tankiam jaunam pušinėlyj nemato. Lietus darosi vis smarkesnis. Pušaitės nuo jo mūsų nebeapsaugo. Ir sėdėti ant žemės darosi nepatogu. Reikia kiūtoti po lietum ir nevalgius, ir nemiegojus. Tačiau alkio ir nuovargio nesijaučia. Lyginamoji laisvė palaiko ūpą. Tiesa, lietus kiek priminė pereitųjų dienų kelionę, kad reik jau dabar geriau visai laukymėj stovėti. Plepame, kits kitam jėgų priduodami. Ir jokio tuo tarpu plano bent artimiausiom valandom...

Staiga tanko dūzgėjimas. Bėgame į kelią - ar tik ne vokiečiai. Atšokame atbuli, tai buvo rusų.

Šis įvykis pajudino mus. Nebetinka tas pušynėlis. Einame, nenutoldami nuo palaukės. Sakau, reik mums kame miške patogias saugias pareituves susirasti. Eikime, pažinkime mišką. Apsidairykime. Gal čia ir ilgėliau teks pabūti. Vedu. | balas įvedžiau. Aukšta žolė, vanduo vis gilyn. Nuo kuokšto ant kuokšto tenka šokinėti, nuo kero ant kero. Vis dūliuoja. Uodų begalės. Taip nemalonu nuo jų gintis šlapiomis rankomis ar šlapia šakele.

Pyksta keliautojai. Palieku juos ant kerų sėdinčius. Einu vienas. Radau išeitį. Bet prisišokinėjau gerokai. Grįžtu, pasiimu savus, ir šokinėjame nuo kero ant kero visi. Ir man pačiam nemalonu, kad į tokią klampynę įvedžiau. Pagaliau išėjome į sausoką mišką, patogios saugios vietos nesuradę.

Ieškome miško pakraščio. Retokas miškas. Čia jis drėgnas, klampus, bet vandens nėra.

Išeiname pro paskutinius alksnynus iš miško. Tuo tarpu nebelynoja. Beganąs senyvas žmogus galvijus. Išsišnekame. Sužinome, kad čia nuo pat ryto ir beveik iki šiolei buvusi oblava. Gaudė, teisingiau, rankiojo tuos kalinius. Pats gaudymo įkarštis buvo tuo metu, kai maniškiai sėdėjo, o aš ieškojau iš klampynės kelio. Gal ir mus būtų "sugavę". Tad laimingai išėjo. Visi penkiolika patenkinti, kad išvengėme kažko nelaukto. Sako, rastuosius nusivarė. Būtų ir nusivarę. Kažin, ar toks pat būtų išėjęs gyvenimo kelias, kaip dabar kad išėjo.

Jau ir vakaras nebe už kalnų. Ramu, ir tinginiui lengva. Nei vakarienės reik ruošti, nei dienos darbus baigti. O nakvynei vietos - visas miškas laisvas. Po kiekvienu medžiu, bet kuriam papartyne, ar kokiam tankumyne.

Vėl ėmė lynoti. Šlapi paparčiai. Laša nuo pušaičių, po alksniais klampynė.

Sambrėškis. Nieko gero nerandame. Tarp jaunų pušaičių paparčiuose... Šlapia žemė, šlapi paparčiai, ir pušaitės nesausos. Pasiklojom po šonais eglašakių, paparčių. Apsidangstėm paparčiais, ypač galvą. Nors galva buvo įtraukta į apykaklę, kepurė ne tik už ausų, bet ir už nosies užsmaukta. Tik alsuojamosios skylės storai paparčiais apkamšytos, uodai visteik randa žandų ruožus tarp užlušintos kepurės ir pakeltos apykaklės. Jau imi snūduriuoti. Staiga sutrimituoja toli-toli uodas. Po kurio laiko arčiau. Vėl tyla. Vėl trimitas. Ir pagaliau pasiekė, o tu ir pasikasyti negali - pajudinsi kamšą, viskas nubirs, nebesusitvarkysi.

Uodai dideli. Kanda, kaip aplamai uodai, visai besunku iškentėti, bet paskui niežti baisiai. Jei pakasei, tai nebesusilaikysi nenudraskęs odos. Dar vilkų daug miške. Sugulėm galvom į kits kitą - kojų per batą taip greit nenukąs. Šlapi atgulėm. Šlapioj vietoj gulėjom. Po šlapiais medžiais. Šlapiuose paparčiuose. Ant šlapių eglašakių. Šlapi ir atsikėlėme. Eidami į pamiškės vietą, kur vakar su piemeniu kalbėjome, mudu su Jasinsku radome miestelėnus, nakvojusius miške. Vienas storai prilupęs virtų bulvių, kitas duonos pluteles nupjaustęs. Surinkova, dar pridėjo mudviem dešros piršto storio ir ilgio gabalėlį. Parnešėva mūsų seniausiam Lašui.

Dienos metu priklydo prie mūs toks įtartinas pilietis. Kalba kiek lenkiškai, vokiškai. Kuprinėj turi ir baltinių, ir tabokos, ir skustis prietaisus. Ant plikų labai nubraižytų kojų, nutrintų, guminiai batai su auliukais iki pusės blauzdos.

Jam mes patikome. Jis sakėsi, būk jo motina lenkė o tėvas vokietis. Labai draugiškas. Mum jis atrodė parašiutininkas. Jis išbuvo visą dieną su mumis. Naktį ėmėme jį saugoti, kad nepabėgtų. Mūsų jaunesnieji vyrai iš akių neišleido, paeiliui budėdami. Jis vis tiktai norėjo bėgti. Tą naktį smarkiai lijo. Be laužo perdaug nejauku buvo gulėti šlapiems. Degė laužas. Tik snūduriavome. Krimto mus uodai. Varvėjo vanduo kiaurai. Šnypštė lietaus lašai, krisdami į pirksnis, papsėjo į atvėsusius pelenus.

Rytoj ėmėme tartis eiti Minsko link. Tegu iš didelio peralkimo valgyti, rodos, nenorėjome, bet Dambrausko atneštas iš kolchozo žalias bulves mielai valgėme. Man teko dvi bulvės maždaug nedidelio vištos kiaušinio dydžio. Apgniaužęs laikiau kišenėj ir laiks nuo laiko plonai dantimis pagrauždavau. Labai gardus skonis. Aiškiai jaučiasi krakmolas. Ir sultys gardžios, vandeningos...

Čia mes neturėjome geriamo vandens. Šlapias miškas, bet vandens nėra. Aukščiausias mūsų Normantaitis nuo Vilkaviškio, krašto apsaugos ministerijos šoferis-kareivis, geras vyras, malonus, jis tai su savo ilgomis rankomis buvo iškasęs dvi duobutes: vienoj buvo baltas vanduo, antroj rudas. Gėrėme.

Man atsinaujino inkstų akmenų priepuolis. O vienam mūsų bičiuliui, kepėjui iš Žaliakalnio, dargi kraujas buvo pasirodęs.

Žiūriu, miške yra vaistingų žolių. Miškas ir pamiškys visai panašus į mūsiškius. Surinkau ir penkpirščių ir puplaiškių ir žemuogių lapų, mėlynių, bruknių lapų ir tt. Užvirinau "koteloko" viršelyį, gavęs iš vieno lenko. Gavau juodą žolynę. Du viršeliu išgėriau. Atsigavo širdis - šiltas vanduo, daugiau savaitės neragautas, visokių žolelių sultys, druskos tiesiog kitu žmogumi mane padarė. Ir tą bičiulį pavaišinau. Aš ir šiandien inkstų akmenų nebturiu, o ans bičiulis, po pusės metų sutiktas, irgi sakėsi sveikas esąs. Šiek tiek badavimas ir tos žolelės padėjo. Trečią naktį nebelijo. Bet mes vistiek neišdžiūvome. Sunkūs drabužiai buvo kiaurai įmirkę.

EIKIME NAMŲ LINK

Eikime tuo antruoju keliu iš Červenes į Minską. Anksčiau atsikėlėme. Susiskirstėme į tris būrelius po penkis. Manasis būrelis buvo pirmas.

Susitarėme tam tikrose kelio vietose per tam tikrus atstumus padėlioti ar išbrėžti ženklus, pagal kuriuos antrasis būrys galėtų spręsti apie patirtą kelionėje. Būreliai turėjome tarp savęs tam tikrą atstumą išlaikyti.

Pirmieji išeiname. Prieiname prie tos vietos, kur vieškelis į mišką įeina. Prie kelio netoli miško besėdį koks 40-50 žmonių.

-    Ko jūs čia sėdite?..

Matai, sako, raiteliai neleidžia eiti, reikalauja dokumentų. Laukiame, bene pasikeis jų nusistatymas.

Ir mes dokumentų neturime. O dar labiau čekistų švaistymasis kelyj atbaidė mus nuo sumanymo. Grįžtame prie savųjų. Jau antrasis būrelis pajudėjęs. Einame sykiu prie seimo vietos. Suseiname visi. Griuvo sumanymas. Kaip musę kandę visi. Tiek vilčių dėjome į tą kelionę. O čia tik kokį puskilometrį pirmasis penketukas suvaikščiojo ir daugiau nieko.

Neprigijo mintis eiti mišku, kad aplenkus sargybas ir žvalgus. Kol seimavojome, mudu su Lašu nuėjova čia pat į lauką prie artojaus. Greit ir piemuo su savo galvijais atsirado. Kažkas negero jaučiama. Ėmė valyti miškus ir pakeles.

"KALKAS"


Minskaja oblastj
Červenskij rajon
Voinilovskij sel-soviet
Derevnia Dyja
Guta - proletarij kalkas
Viargiejčik

(Tai mūsų šešių adresas).

Kalkas - taip gudai vadina kolchozą.

Červenė - kelių mazgas ir plentų, ir geležinkelių.

Vokiečiai jau valo ir antrąjį kelią iš Minsko į Červenę. Mūsų ateitasis kelias 61 km. Šitas, sako, ilgesnis. Gaudo miške besislaptančius. Piemuo rodo, sakydamas:

-    Anava, gaudo jūsų brolį ir raiti, ir pėsti. Jums čia nesaugu...

Ir tikrai, už kokio puskilometrio kilometro ir joja, ir eina išsisklaidę tamsiai apsidariusios žmogystos. Aš ir Lašas kalbava su artoju. Ir piemuo su savo skardiniu trimitu čia pat sukaliojasi. Jau senyvas, augalotas, liesas. Jaukios išvaizdos. Iš kalbos malonus, nuoširdus.

Mūsiškiai pamiškėj tariasi po nepasisekusios iškylos. Jų ten 13.

Staiga, žiūrime, jau penkis mūsiškius bevarą septyni raiteliai, šautuvus automatus atsukę į varomuosius. Iki miestelio puskilometris.

Netoliese einava ir mudu su Lašu. Kartais visai greta kelio pakraščiu. Varomieji kelio viduriu eina.

Prie pat miestelio prie kelio šulinys su svirtimi. Ir kibiras kabo. Geriava, jau aštuonias dienas nematę geriamo vandens. Gardu, malonu. Gaivina tuščius pilvus. Akys tarsi geriau ėmė matyti, ir kojos, atrodo, ne taip bekimba prie žemės -lengvesnis kūnas, našesnė eisena. Vis einava, kur mūsiškius varo.

Miestelyj suirutė. Bėgioja kas kur. Gatvėmis (stalincai) velka didžiules beržais apkaišytas kanuoles. Duobėtas kelias, išplaktas, išmuštas grindinys. Ir purvo netrūksta - greitokos mašinos teškia jį iki antrojo aukšto langų. Išsigandę, susirūpinę retai kas stovinėja. Blaškymasis, nelyginant netvarkomo gaisro metu. Patrankos tik čaižo balas, ardo grindinį, tauškia ūžia neapsistodamos tolyn.

Žiopliai daugiausiai mūsų varomuosius stebi, moterėlės atsargiai ir pirštu parodo. Apžėlę, purvini, visą laiką mirkę drėgnam miške, vis lyjant, niekad neišdžiūvę. Išvargę, tiek laiko nevalgę, vis baimės nežinios lydimi - buvo į ką pažiūrėti.

Prie raudono ilgoko namo už aikštelės - "Milicija". Ten varo. Minia čia, šaligatviuose netelpa ir kelią užplūdo moterys, vaikai. Čia matyti minios linkmė. Vežamos patrankos netraukia akies - pavieniui ir vyrai, ir moterys, sustoję, apstulbę, kažką gilaus vieni patys sau galvoja.

Varytojai prie "Milicijos" nulipo nuo arklių. Atstumdami žmones, praskina kelią ir trimis keturiais laiptukais laipina atvarytuosius į juodą angą. Viduj šmėžuoja milicininkai. Neramu ir čia - bėgti reiktų, o čia ir darbo surado.

Žiūriva su Lašu antroj kelio pusėj prieš milicijos angą, kiek aukštėlesnio už “avino galvų" grindinio šaligatvėj stovėdamu.

-    Einu, - sakau, - jų vaduoti. Jie kalbos nemoka.

Einava. Neįleidžia. Juk mudu tokie pat, kaip anie. Jei juos atvarėte imkite ir mudu...

-    Osadi, kuda lezeš... (atsitrauk, kur lendi)

-    Neturiva dokumentų - tiuremščiki, prignannyje iz Minską...

-    Taip... Eikite, va, anoj pusėj aikštės pas prokurorą, ten jus sutvarkys...

Staiga išeina keturi mūsiškiai, jaukiai kalbėdamiesi su vienu, ne juodai apsidariusiu. Jų neveda ir nevaro, bet sykiu eina ir kalbasi, tarsi seni geri pažjstami, pripuolamai susitikę.

-    Mes einame užsirašyti į kolchozą. Va, čia vežimų virtinė, mus nuveš ir tuoj duos duonos.

Ypač žodis "duona" kvapiai, tiesa, kvapiai į akj jstrigo.

-    Eime sykiu.

-    O kur Jonaitis?..

-    Jo neišleido, patardys.

-    Jis juk nė žodžio rusų kalbos nemoka - eisiu jį vaduoti.

Jie nuėjo į kolchozą rašytis ir duonos gauti čia pat už dvejetos trejetos dešimčių žingsnių. Lašas paliko besėdįs bulvare ant buvusio suolo stulpelio, o aš spraudžiuos pro dar neišsiskirsčiusią, bet jau besiskirstančią minią.

-    Vot ješče odin. A tiech von povieli... (Štai dar vienas. O tuos ten nuvedė).

Lipu. Einu pro angą. Kiauras didokas prieangis. Pro anas duris matosi aplūžusi tvora, sakykim, daržas. Tuščia. Jokio garso.

Tik iš gatvės klegesys čia nutildamas, čia vėl ¡ūždamas slūgsta pro duris. Kampe prie lango budintis: staliukas, ant jo knyga. Ginkluotas.

-    Kas tu?..

-    Čia, - sakau, - atvarė mūsų penkis, aš šeštasis. Jūs žinote, kas mes. Va, keturis išleido, o penktojo nėra. Aš atėjau padėti jums, - jis nemoka jūsų kalbos nė žodžio. Pabūsiu vertėju.

-    U nas svoji perevodčiki, - stupai von (pas mus savi vertėjai, smuk laukan).

Vėl imu įtikinėti. Varo, nesigilindamas į mano nuoširdžius žodžius padėti jiems.

Jau beveik buožę ima taikinti į sprandkaulį. Be niekur nieko varo. Visokie mano aiškinimai jokio įspūdžio nesudaro. Lauk...

Išėjau. Lašas nudžiugo, pribėga prie manęs - maniau, ir tavęs nebeišleis.

Galvojava. Ar eiti į kolchozą rašytis ir gauti duonos, ar eiti pas prokurorą - gal kokius popierius gausiva.

Eiva pas prokurorą.

Aukštokas vieno aukšto namo prieangis. Stiklinės durys. Prokuroras. Beldžiava. Nė balso. Mat, sekmadienis. Einava aplink į kiemą. Kažkokios atidaros, girdisi žmonių balsai. Einava. Kažkoks susirinkimas. Miesto galva aiškina susirinkusiems kažką ypatingai svarbaus.

-    Žiūrėk, mus pamatė.

-    A, tiuremščiki. Ką, valgyti norite?

Mudu netik žodžio nepratarėva, bet net išsižioti nespėjova. Dalyviai sužiuro... Abu senu, suvargę. Veidai uodų nežmoniškai apėsti, aptinę, spuoguoti... Gerokai purvini. Tyla, tarsi karste būtuva...

Ryškus pirmininkaujančio balsas.

-    Va, čia pietų kortelės. Šita pačia gatve eikitau toliau ir pamatysitau valgyklą.

Imava korteles. Sakova: "Ačiū" ir išeinava.

Ne to laukėva pas prokurorą arba kad ir čia nuo miesto galvos. Nežinia ir susirūpinimas. Juk Jonaičio iš milicijos neišleido. O mudviem pietus neprašomai įbruko ir jokio žodžio daugiau. Einava dabar po aštuonių dienų į valgyklą pietų valgyti. Eilė prie durų. Spūstis. Staigūs laiptukai, be prieangio, siauros durys. Pamaigė gerokai. Įsispraudėva. Kvepia kopūstai. Valgo po pilną šaukštą ir duonos kanda, gražios, kvapios, ruginės. Prisigrūdova prie 'geradarių', kišava korteles.

-    Nado podpisi (reik parašų), to ir to, to ir to, antspaudų to ir to...

Kokių trijų parašų, trijų antspaudų reik, kolei už tas korteles pietus

kas duos.

Išeinava. Nutarėva nei parašų, nei antspaudų neieškoti. Einava milicijos link. Ten liko mūsų vienas. Ten keturi laukia, kolei juos veš į kolchozą.

Pakeliui šuliniai. Gardus vanduo. Šilta diena, ir apdaras sunkoks. Va, brūkšniais sužymėtas pusbutelkis. Pasiimu, išplaunu. Prisipilu iš "pumpos" vandens, geriu, gardžiuojuos. Ir einava tarsi be jokio tikslo. O čia vis dar tebevažiuoja patrankos didelės didelės. Mažosios mašinėlės jas lenkia -ten vyresnieji. Taip, galo nesimato. Kiek pažiopsova. Žiūriva -mūsiškiai sėdi, valgo duoną ir... laukia, kolei veš...

-    Nenoriva kolchozo - laisvės nebebus.

-    Anie mudu prikalbinėja. Užeinava. Maloni mergaitė, nuoširdžiai viską pataria. Sakova:

-    Noriva čia miestelyj likti. Mokava rašyti. Padėsiva jums sunkią valandą.

-    Eikitau pas raikomo pirmininką, ana va, tame name.

Einava. Salė. Suolai tušti. Uždara scena. Pirmoj eilėj sėdi du vyru ir kalbasi - svarsto. Einava arčiau. Nekariškis davė suprasti, kad palauktuva. Kalbasi su kariškiu apie pravažiuojančius kariuomenės reikalus. Trumpai, aiškiai, greitai.

Maloniu balsu kreipiasi į mus:

-    Kas reikalinga.

Pasiperšava su darbu.

-    O vis tik, - sako, - vykitau į kolchozą, kolchozas man apie jus praneš ir, reikalui esant iškviesiu. Čia bus jums sunku ir su maistu, ir su patalpom.

Labai malonų jspūdj paliko tas rajkomo pirmininkas. Seniai bebuvova girdėję, kad kas su mumis kalbėdamas jaukiai, mandagiai, nuoširdžiai kalbėtų.

Į KALKASĄ

Išeinava. Čia pat tie keturi tebesėdj. Sako: 'Jau penkiolika yra. Tuoj bus iki trisdešimts. Tuomet duos 'paputčiką' (pakeleivį) ir ves į "kolchozą". Sako: "Užsirašykitau".

Šį kartą lengviau buvo įtikinti. Jie turėjo duonos. Einava vėl prie tos maloniosios panelės, rašančios į "kolchozą". Užrašo. Duoda karštos duonos po svarą.

Nė pats nepastebėjau, kaip pusė visai karštos minkštos duonos tiesiog kriste įkrito į pilvą. Užgėriau šalto-šalto vandens iš to sulaipsniuoto buteliuko.

Gerai žinojau, kad karštos duonos negalima valgyti. O dar šaltu vandeniu užgerti. Neišlaikiau. Tos akys, duoną pamačiusios, prarijo valią.

Laukiame, kuomet sodins į tuos vienkinkius vežimukus su lanku. Neblogi arkliukai. Vežimų daug daug. Štai jums "paputčik", eikite. Atseit, be sargybos, net be priežiūros. Tik ta pačia linkme einąs parodys mums kelią.

Kiek jaukiau pasidarė. Mintys nukrypo į kitą pusę. O gal bėgti galima bus beeinant. Prašapti kur pamiškėj į krūmus. Mes 16, o jis vienas, ir tik pakeleivis. Ir mes juk šiokie tokie šeši. Su vienu, po pussvarį duonos suvalgę, dar, reikalui esant, apsidirbtume...

Sakau:

-    Kažkokios nesuprantamos prošvaistės atsirado. Ir duonos davė. Ir į kolchozą patys einame, sakykim, vieni patys.

Kas tie dešimts kiti? Nei nė galvoj. Visas pasaulis mes šeši. Keturi lietuviai, vienas lenkuojantis gelžkelietis ir vienas žydas iš Skuodo.

Kažkaip tas žydas mums visiems nelabai tetiko. O jau prie manęs kad prisirišo jis, nė žingsnio. O aš tame jo gerame jausme elgesyje kažodėl piktą įžiūrėjau. Tokio sveiko proto tuomet neužteko, kad suprastumei, juk jokio reikalo nebėra sekti, ar tirti, kaip tikiu galvoju. O vis tik baidytas. Iš mažens pasakų apie baidykles prisiklausius, kažkaip drovu ypač naktį vienam miškan eiti. Ir čia kažkodėl nejauku.

Žargstome per geležinkelio bėgius. Patvoriais šokame per pilnus vandens griovius.

Laukas. Pakilimas. Smėlėta dirva. Reti benokstą trumpos varpos rugeliai. Takas įstrižai per rugius pramintas. Čia ramu.

Gryna gamta saulėtą vasaros diena. Tolimi reginiai. Ir miškų ir krūmų. Pievų ir dirvų. Štai anoj lomos pusėj alksnynėlio pakraštyj nauji balti nedažyti žmogaus ūgio mediniai kryžiai. Keletas. Kapinaitės ir dar su naujais kryžiais...

Pakilimų šlaituose kelias vandens išneštas. Griovių iš šalių nėra. Užtai pats kelias - platus griovys. Vėjo pustomo smėlio kelio pakriaušė. Daugiausiai pučiamo vėjo linkme keletas pakrypusių retų retų išbėginių pušų. Apačioj jau mėgina augti tuo tarpu kerėplos jaunos pušaitės. Pasiilsėkim. Sėdame. Čia pat keletas žemuogių. Tolimas reginys. Trobesių nesimato. Dešinėj derlingas laukas. Lomoje vešli pieva.

-    Vilkas, vilkas...

Ir tikrai didelis, apskuręs tįst tįst dūlina ano lauko galo link. Ten būta žąsų. Pastebėjusios, sparnus išskėtusios, paskubom sušliaužė į spygsintį vandenį. Žvilgtelėjęs vandens link, vilkas pasuko dešinėn, per mūsų kelią prakiūtinęs, dingo už kalvos.

Jau trys kilometrai kelio. Dar penki iki Voinilovo valsčiaus tarybos.

Dulkiname smėlį. Kartais vandens išplautų žvyru švagždame.

Einame. Gerai, kad tėvynės link. Arčiau savieji šeši laikomės. Atsargiai - plepus mūsų “poputčikas".

-    Žiūrėk ten, - sako, Voinilovskoje.

Kaimas be medžių. Pilki trobesiai. Matyt žmonių gatvėje. Viskas pilka iš tolo, nors aiškiai saulėta diena.

Stebi mus įeinant. Ir apdaras, ir išvaizda mūsų krinta į akis. Drąsesnės, pribėgusios prie pakeleivio, turbūt klausia, kas čia per žmonės.

Kiti išsiskirsto, o mes šeši valščiaus taryboj šnekamės su pirmininku ir sekretorium.

Malonūs žmonės. Gailisi neturį kuo pamaitinti. Teiraujasi, kas ir iš kur. Kokio amato. Atvirai pasisakome. Mudu su Lašu vis mėginava prašytis, kad čia kokio darbo duotų. Lašas vis nenori išsiduoti mokąs rusų kalbą. Kiti ir tikrai nemoka. Man už visus reik kalbėti. Pažada ir jiedu, reikalui esant parsikviesti mudu iš kolchozo. Sako, čia nebetoli - keturi kilometrai. Ten geri žmonės. Turi duonos. Dabar šienapjūtė, ir darbo netruks.

Susiranda pakeleivis - jau kitas. Beeiname mes šeši ir jis. Iš amatininkų. Sotus. Pusėtinai apsirėdęs. Piktas. Barasi. Keikiasi. Ypač ant tų lietuvių, kam jie SSSR aviaciją vokiečiams išdavę.

Ėmė darytis baugu. Toliau nuo centro, nuo žmonių, kažin kur nuves. Nors pačiam kelyj tuo tarpu mes šeši, o jis vienas. Aplink alksnynai, tankūs krūmokšniai. Slėsnos vietos, drėgnokos baltalksniui augti.

Ėmiau aiškinti įtikinėti, kad mes nieko blogo nepadarėme. Ir mūsų kraštas niekuo dėtas, ir kame tas kraštas, kame čia mes. Truputį truputį atlyžo. Ėmė ramiau kalbėtis. Pagerėjo ir mūsų ūpas.

-    Čia, šiuo taku jūs eikite. Už kalvos tiesiog į kolchozo valdybą įeisite. Mano kelias čia į šalį. Mano sodyba greta kolchozo. Aš vakarop užeisiu.

Štai tau, mes vieni. Galime ir neiti į kolchozą. Ir saulutė dar aukštokai. Ir tėvynės link einame. Ir jau dvyliktojo kilometro galas.

Pasidavėme likimui ir net nekalbėję apie kitą kelio linkmę, kilome iš krūmų per linais apsėtą lauką. Takas per sėjimus -atseit, nosies tiesumu nepaisant kliūčių. Einame, mažai tekalbame. Visi turbūt tą patį galvojame: o gal neiti į kolchozą? Tegu iki to laiko kolchozo nebuvome matę, bet kažkaip jis nieko masinančio nesiūlė, kažkodėl kolchozas greičiau sakė apie vargą, nedateklių, skurdą, apie gyvenimą be ateities, apie baudžiavą-vergiją.

Lipame. Ėmė kyšoti žemi ilgi pastatai kalvoj, toliau tarsi pilkas kaimas. Čia daržinės, tvartai, įrankių-vežimų pašiūrės. Menki pastatai ir sienos-rąstai ir stogai. Ant greitųjų statyta. Paskubomis, net žiemos rogės į palašus iš pastogių išsvirę. Ir kiti įrankiai be tvarkos. Sakykim, kaip pas blogąjį ūkininką nepadėti, bet pamesti. Nei pagarbos, nei apsaugos. Nusikratytoji po darbo. Žmonių nesimato. Nei gyvulių. Iš naujo nedidelio, tarsi gyvenamo trobesiuko išėjusi moteris parodo taką, kuris tiesiog į valdybą eina.

Palei tvorą, gal ir ne su baime, bet su kažkokiu šiurpu einame į "Guta proletaro valdybą".

Kišenėn įkišta ranka rūpestingai laiko vienintelį mūsų dokumentą -delno dydžio popierėlį su šešiomis pavardėmis ir su prierašu kolchozo seniūnui.

Mat, ans į šalį pasukęs pakeleivis atidavė mums iš valščiaus tarybos pirmininko gautą "dokumentą" - visiškas pasitikėjimas.

Ėmęs mums kelią rodyti niršo, tarsi mes turėtume žemėn prasmegti. Mes rusų aviacijai pakišom koją - griūna SSSR, priešas kur jau nuėjo. Jo nebesuvaldo nebesuturi. Ak, "eta Litva". Mes vieni tą kilometrą ėjome. Po kalėjimo, po griežtos tvarkos vežant, dar griežtesnės varant, ir grūmojant čia pat nudėti ir šaudant pakelyj.

Be poilsio, be maisto, be vandens, trijų eilių apsaugoj iš abiejų pusių, nepermatomose kelio dulkėse. Čia gi tyras pavaizdžių vietų oras. Nebetolimo vakaro vėsuma. Neseniai suvalgytas svaras duonos, prisigerta vandens iš šulinio, ir lydraštis kišenėj.

Ne, didesnės laisvės nebereik. Tai jautėsi. Tai kėlė išsekusias jėgas. Traukė tai pro kolchozą neapregimų miškų link, trumpas be kliūčių, atrodė, kelias į tėvynę. Taip ir nulėktai, rodos.

KOLCHOZE

O vistik einame į kolchozą.

Švelnios išvaizdos kolchozo staršina Ualatka, perskaitęs pavardes, savo sandėlininkui murmtelėjo: "I opiatj (ir vėl)“. Mums pasakė:

- Gerai. Pas mus neprapulsite. Gausite svarą duonos, litrą pieno dienai, o bulvių galėsite gauti kiek reiks, turime dar pernykščių. Jaunesnieji eis su mumis šienauti. Pievos už 20 km. Visą šienavimo laiką ten išbus, o senukai (aš ir Lašas) pasiliks čia prie sodybų.

Davė žmogų, kuris išvedė mums parodyti, kame gausime nakvynę. Mane, Lašą ir tą skuodiškį žydelį nuvedė prie Vjargeičikienės.

Gudri senikė, nedidelio ūgio, virš 60 metų. Sūnus apie 40 metų nedarbingas. Toks puskvailis. Nieko nedirba, ramus mulkso, beveik seilės tįsta, iš kambario kaip ir neišeina. Duktė kiek vyresnė 20 metų, protinga, labai darbšti.

Kiaurų sienų (statinės skylės) prieangis, gryčios platumo. Vieno kambario visa gryčia. Gale du langu į gatvę. Šone du langu į kiemą. Prie angos didelė krosnis. Krosnyj ir verda, ir kepa. Ant krosnies guli. Kairiajame kampe maža ikonėlė (šventojo paveikslas). Ant sienos mažas sieninis laikrodis. Prie lango šulo atviruko dydžio nudaužtu kampu dėmėtas veidrodėlis.

Kambaryj besanti kiaulė, belapsinti iš geldos. Ir visi namiškiai čia.

Pikta senikė. "Vėl, - sako, - šerk, o valdyba paskui neatiduoda. Vaikščiok tik ir vaikščiok".

Siūlomės patys viską parsinešią, kas mums bus duodama. Žinau, sako, tai man jau ne pirmas atsitikimas. Palydovui išėjus, tiesiog varyte mus varo lauk. Ėmiau, kiek sugebėdamas maloniau ir mandagiau aiškinti, kas mes esame, kaip čia pakliuvome, kad padėsime jai apie namus darbuotis-tvarkytis.

Žodis po žodžio, taip sakant, susipažinova su Vjargeičikiene. O jau bulves savas katiluke vistiek ruošia mums kaisti.

Nesą vietos, kur suguldyti. Tiesa, vienas nedidelis kiaulės valgomas kambarys turi sutalpinti šešis žmones, keturis vyrus ir dvi moteris. O lovos nė vienos nesimato, tik kampe ant suolo krūva patalų-pagalvių, skariniais lovadangčiais apdengtų. Platus suolas kambario gale ir šone iki krosnies.

Jaunoji išėjo prie savo darbo. Sūnus, nusisukęs į langą, gnaibo kažkokius lapus, vynioja į popierį - ruošiasi rūkyti. Senoji prie angos tame dviejų žingsnių tarpe tarp krosnies ir geldos triūsia, dar kiek piktą nuduodama. Čia pat ir aš, norėdamas ir judesiais, ir žodžiais jai įtikinti -sušvelninti jos visai suprantamai pakilusį ūpą. Kodėl ne pas kitus, o vis pas ją atveda. O čia ir tikrai vietos nėra.

Išvirė bulves. Juodos lupenos, suaižėjusios, miltingos. Pakratė ant stalo. Garuoja. Čia pat ant stalo papylė druskos krūvą. Prašo valgyti, mes vieni prie stalo. Nei mes, nei šeimininkai neturi su kuo lupti bulves. Nė skiedrelės.

Bet gardžiai pavalgėme, kiek prisilaikydami kad po aštuonių dienų "susilaikymo", kas nors viduriuose nesusipainiotų.

Ant suolų paklojo savo gultus ir mums juos užleido. Taip ir nepasisekė įtikinti, kad mes galime ir ant pliko suolo pergulėti. Miške buvo ir šlapia, ir šalta, ir dar lijo.

Patys ruošėsi ant krosnies lipti. Tiesa, čia buvo dar visokių skarmalų - ir kailinukai, ir lopytos kelnės, ir žiurstas bulvėms kasti, ir ilgos kojinės su didelėm kulnų vietoj skylėm.

Nepatogu buvo mums taip skriausti, sakykim, vis tiktai įsakytus geraširdžius šeimininkus.

Atrodo, greit sumigome. Lovoj paprastai pasitaikančios visokios kandančios kliūtys mūsų gilaus miego sausoj vietoj netrukdė.

Trumpa vidurvasario naktis. Ėmus švisti, ruopšimės iš duknų, aiškiai nusiteikę kitai nakčiai pasiieškoti kame prie tvartų pastogėj vietos nakvynei.

Pusryčiams gavome tirštos grucės su pienu ir duonos. Gardu, sotu, daug ir druskos - sauja ant skobnio paberta. Čia pat lapsi ir didokas, neblogo kūno prielaidas. Jis savo, mes savo. Jo indas švarus, nekiauras. Jis tik su tom kojom vis įsibridęs. O kojos jo nuo molio plūktinės aslos, dar ir iš lauko visko atsineša. Tiesa, per aukštoką slenkstį šokant, kiek nukrato, bet tai tik ne viską. Gerai kad jam šaukšto nereik. Mūsų šaukštai apdilę, ypač nuo viršutiniųjų lūpų. Atrodo, kad seniau nešiojamoji barzda, o ypač šeringi ūsai tikrai savo duoklės šaukštams nepamiršo. Liželės su įdubimu likę. Ir srebia, kaip paskui prisižiūrėjome, visai arti prie sriubos paviršiaus laikydami. Ir dar vienas dalykas. Šaukštai mediniai. Kaustė buvus emaliuota. Dugnas skylėm išrūdėjęs. Pro tas skyles iš vidaus pusės traukti skarmaliukai, apačioj kaustės visa barzda kabo. Pirmą sykį tai nešant pamačius, sriuba neatrodė gardi.

Sako, seniau per kaimą pravažiuodavę žydeliai ir už kiaušinį kitą sutaisydavę. Dabar ir jiems, sako, uždrausta.

Bulvių mūsų jauniausias, tas skuodiškis, parnešė visą maišą. Jis prie tokio darbo mudu pavaduodavo. Ypač, mano eilei atėjus, niekados neleisdavo rūpintis. Keista, bet ir tai kėlė manyj įtarimo.

Kiemelyj šulinys su purvo duobe aplink. Kiemas buvęs kitur grįstas. Buvus klėtelė su tvartais kitame gale. Klėtelė uždara, o tvarte poras pagalių ir senas vežimo karnelis dar ne visai į žemę įsmukęs, - patogu pasostėj vištoms dėti. Tvarto stogo mažai bėra. Kiemelio gale ir daržinės viename gale tvartas. Čia kiaulė, avis su dviem ėriukais, šešios žąsys ir karvė. Kitame gale, iš stačių karčių statytame, daržinė. Čia priversta senų, į kūlius surištų stogo šiaudų. Pasirodo, pavasarį buvo įsakyta visiems nugriauti klojimus. Klojimų rąstai dabar kiemuose. Geri, šakoti. Buvę į sienmiečius statyti. Sienmiečiai stori ąžuoliniai. Ir pirtys - jaujos buvusios. Klojimo stogo šiaudai buvę suodžių prisigėrę.

Nutarėme antrąją naktį čia ant tų šiaudų ateiti gulti. Taip ir padarėme. Vakarienei prisisrėbėme grucės ir dar vakarykščių bulvių prisivalgėme. Daug valgėme. Negalėjo susilaikyti. Ir taip visi it vienas.

Gerai ant šiaudų. Nors nuo nepaleistų kūlių vis slenki, vis grimsti į jų tarpus. Tai kojos pasikaria aukštyn, tai galva, tai per pus įsmunki ir guli sėdėdamas. Ne taip jau patogu. Juo labiau, kad nuovargio kūne kiek nori iš netolimos praeities.

Nakties metu nuo persivalgymo sugedo viduriai. Pasileido jie veržtis ir aukštyn ir žemyn. Dienos metu nužiūrėjau metylių. Kad ir ne taip tamsi naktis, o vis tik daugiau rankom graibai, kaip akim žiūri. Pagaliau nutvėriau ir tas tikrąsias. Perkorėm per naktį belaipiodami nuo tų šiaudų ir begirgždindami vis birstančių lentų daržinėlės duris - vienas vis budėjome lauke.

Prašvito. Skubame nelemtos nakties nemalonaus darbo pėdsakus panaikinti. Tik žvilgt į kits kitą, - tarsi būtume viso kaimo kaminus valę, tokie suodini. Panosė, o ypač akys, ėmusios ašaruotis nakties darbo metu, išvarė gražius ruožus žemės traukiamosios jėgos linkme. Seni suodžiai, nesunkiai be muilo apsiprausėm ir rūbus išdulkinome. Trečią naktį užėjo žaibai, griaustinis, smarkus lietus. Pasitaikyta visiems atsigulti po skylių. Kur tau, atviro dangaus daugiau, kaip šiaudinio stogo likučių. Atsikėlėme dar šiek tiek suodini, bet užtatai kiaurai šlapi. Jaukioji vasaros saulutė pro skaidrų audros orą gana greit mus išdžiovino.

Ketvirtajai nakčiai pasiruošėme guolius apačioj. Nužiūrėjom stogo skyles, parinkom mažiau suodinus šiaudus, dar juos išpurtėme, išdulkinome, kūlių nepaleisdami.

Darbo mums nedavė. Ir patys kolchozininkai bei kolchozininkės nieko nedirbo, išskyrus kepėjus, gyvulių prižiūrėtojus. Ir į tas pievas nevažiavo, tad ir mūsų jaunieji laisvi.

Mat, aplink neramu. Dunda vokiečiai plentu (tik apie 6 km. iki plento).

Červenėj, sako, jau vokiečių komendantas. Jo vyrai greiti. Anava, kur anie trys mūusiškiai gyveno pas kitus irgi Vjargeičikus. Vyras ėjęs į Červenę kur ten iš sandėlio avalynės parsinešti. Susikiūtina. Pamatė vokietis. Stok. Šis susitūpė rugiuose. Nušovė žmonai vyrą su visomis batuose viltimis. Ir dar niekam nieko nesakyk ir tau gali kliūti.

Čia vėl, sako, rugių lauke nuleido parašiutininkus, ir jie laikosi senose medžių priaugusiose kapinaitėse, rugiais iš visų pusių be tako apaugusiose.

Ten prie plento vilkai draską lavonus, neduodami žmonėms nė rūbų pasiimti.

Blaškosi kartais po kaimą užklydęs raitas rusų pareigūnas. Pėstieji eina pamiškėm po kelis rytų link. Žinoma, ne darbas tokiu metu. Susirenka po keliolika vyrų, keliolika moterų prie kolchozo valdybos, pastovinėja, pasikalba. Taip kaip po gaisro.

Iš čia greičiau išsiskirsto moterys - jos turi namuose ir apie namus darbo.

Tik kolchozui ėmus kurtis, į jį suvaryta lygiai šimtas ūkininkų. Daugiausiai turėjęs žemės (14 ha) išvežtas, kaip buožė, į darbus, jo sodyba ir namai paimti kolchozo valdybai. Geresnė už kitų jo gryčia, tvarkingesnė sodyba. Sako, jo gyvuliai buvo geresni, pieningesnės karvės, o javai iš jo rėžio virtę į kaimynų rėžius.

Kito tokio nebuvę. Tad jį ir išvežę. Juk ne pagal gerąjį, tvarkingajį, bet pagal blogiausiąjį naujoje santvarkoje reikia vesti.

Mes ieškojome darbo pačioje sodyboje. Sutvarkėme prieangį. Išgrindėme akmenimis apie šulinį - kiaulių tynęs prie šulinio panaikinome. Ėmėme pjaustyti klojimo rąstus malkoms. Bet pjūklas neįpjaunamas, kirvis neįkertamas. Bilduko pjūkui subraukti, sakė, būk visame kaime nesą. Norėjau gauti peilį ir išdrožti sau peiliškas skaleles bulvėms nusilupti. Ar trečiame kieme gavo tokį, kad gali raitas joti. Galąsti neleido. Gaila esą peilio.

Labai stebėjosi mūsų batais, kad jie tokios geros odos. Jų batai: galvutės iš kažkokios odos, o aulai drabužiniai smaloti. Drabužis marškonis dažytas ąžuolo žievėj - pilkas, purvinos žemės spalvos.

Taigi, su tuo pjūklu cypiname ąžuolinius, jau pajuodavusio seno ąžuolo rąstus, plušame.

Kasėme už tvartų duobę turtui - patalynei, dukters kraičiui sudėti nuo bombų apsaugoti. Padėjau šeimininkei ravėti daržus, pamokiau kaip reik elgtis su pomidorais.

Mat prieš metus gavo kolchozininkai po trečdalį hektaro daržams. Čia viską gali sodinti, sėti, tik ne rugius, ne pluoštinius (kanapes, linus). Prisisodino, tad burokų, morkų, agurkų, cebulių, bulvių, mėgina dar nepažįstamus pomidorus.

Taip pat leista jiems laikyti gyvulių - karvę, avį, kiaulę, žąsų, vištų. Gavę tokias teises, turi mokestį mokėti, taip apie 50 rublių metams. Dar turi išpirkti numatytos paskolos lapus pagal tam tikras normas - irgi apie 50 rublių metams.

Padėdamas Vjargeičikienei dirbti ir šiokią tokią tvarką sudarydamas, ir vis kalbėdamas, susigyvenova, jau nebevarė mūs lauk, nebesiskundė, kad valdyba pažadėto mums jai nebegrąžins. Mat, jos neturi darbininko vyro. O čia trys vyrai - du senu ir vienas skuodiškis - maža naudos. Net vis tiktai šį tą sugebėjome padirbėti, ir kiemas kiek kitaip pertas tris dienas atrodė. Sūnus nieko nedirba. Duktė kolchoze turi 30 veršiukų prižiūrėti: pašerti, pagirdyti, rytmetį įduoti piemeniui, per pietus priimti, po pietų vėl išleisti, vakare vėl priimti. O tuose tarpuose visoks kits pasitvarkymas dėl tų veršiukų. Ji, atseit, kiaurą dieną ir prastą, ir šventą nuo saulėtekio iki saulėlydžio užimta. Tad viena senikė ir valgį išvirk, ir savus gyvulius apeik, ir daržą prižiūrėk. Tiek berasdavosi jai be vyro rankos dėl sodybos vyrų vedamos tvarkos. Dėlto mūsų ir nedidelis darbas tuoj savo pėdsakas praeinančiai akiai parodė.

KOLCHOZININKŲ TARPE

Vokiečiams toli nuėjus, atviri pasidarė kolchozninkai. Ėmė pasakoti savo rūpesčius, vargus. Labai, matyt, buvę prisirišę prie savo žemės, prie savo gyvulių, sodybų. Ypač arkliai jiems dingę. Jie labai mėgę arklius. Kiti ir po du turėję. O dabar visam kolchoze tik 20. Ir tie patys su numuštais pečiais, nepritaikintų kinkymų nugraužtom nugarom.

- Kas, sako, taip prižiūrės svetimą, kaip savo. Dabar viskas valdiška

- ir buvę vežimai, sodybos, net apavas, ar koks grėblys, dalgis. O valdiški daiktai, nelyginant miškai - eik, kirsk, kad tik tavęs nepagautų vietoje. Taip buvo. Prie to iš seno buvome pripratę. Ir dirbome pagal reikalą. Kartais pasispausi, kartais ir padrybsosi. Matai reikalą - seki orą.

Dabar šimtas ir daugiau žmonių susirenka prie valdybos. Sandėlininkas dalina įrankius. Išsiruošia, eina... Oras staiga pasikeitė, keisk darbą: grąžink įrankius, gauk kitus, vis eilės ir eilės. Kiek sugaišties. Septintą darbas turi prasidėti. Kur tau, ir aštunta, ir dešimta ateina. Ir dirbančiam darbo dienos nebeskaito, ir pačiam kolchozui nuostolis. Šiaip tik stambiuosius darbus nugraibsto.

Ūkio reikalai turi daug smulkmenų. Neįpratęs ir nepastebės, kame ir ką reik pataisyti, prižiūrėti. Ir vis ten, artai laukuose, ar prie įrankių. Savąjį pagaliau, kitaip ir saugai. Čia gi tik sandėlininkui įkišai. Kitas gaudamas, tegu akylas būna.

Darbo diena, užmokesčio diena - nėra paprastoji diena. Pavyzdžiui, Vjargeičikaitė per pereitus metus buvo išdirbusi 500 dienų. Metuose iš viso dienų tik 365. Ji mat su saule pradeda savo veršiukus ruošti į ganyklas. Su saule juos priima atgal. Taip šventą, taip prastą. Kitiem valandos nustatytos. Be to, jei per tam tikrą laiką jos veršiukai daugiau priauga, negu nustatyta, jai duoda dar priedų. Taip jai ir susirinko visi penki šimtai darbo dienų per vienerius metus.

Kita kolchozo našlė su keturiais mažamečiais vaikais (iki 8 metų) per metus tebuvo išsdirbusi 250 dienų. Už dieną tais metais mokėję: 18 kapeikų, 4 kilogramai bulvių ir 1 kilogramas rugių. Atseit, jos per metus uždirbta 45 rubliai, 1000 kg bulvių ir 250 kg rugių. Tiekuo neužtenka penkiems valgytojams per metus. Pavilgos jokios. Dar jai buvo nelaimė -ji nebuvo užmokėjus mokesčių, laisvės lakštų neišpirkus. Augino avelę su dviem ėriukais. Atvažiavo mokesčių išieškoti. Ima paskutinę avelę su ėriukais. Kolchozininkai šokosi sumesti ir už ją sumokėti. Pasirodo, pavėluota. Kad jau atvažiavo pareigūnai, kiti negali sumokėti. Tai reikėję ankščiau padaryti. Vargšė našlė paliko visai be jokios pavilgos.

Mokesčius pradėjo imti, kai sodyboms priskyrė daržus.

Užmokestis už darbą ne kasmet tas pats.

Paaiškėjus kolchozo derliui, visų pirma, atpila valdžiai. Tai jau tvirtai nustatyta. Kas lieka, dalina pagal išdirbtąsias valandas ir gauna vienos valandos atpildą. Kai blogi metai, valdžia vis vien savo gauna, o dirbusiems gali visai mažai kas likti.

Kolchozas privalo tam tikrą normą jsėti pluoštinių (linų, kanapių), žirnių. Tie ištisai visi eina valdžiai. Taip pat ir gyvuliai.

Pagerėjo, sako, kai davė žemės, nors mokesčius kad ir aukštus ima. Prisigrando kame pakelėse, pamiškėse šieno, šiek tiek gauna iš bendros gamybos. Per čia ir vėl - jei daug šiaudo, daug žolės kuriais metais, paėmus bendruomenės reikalams, lieka. O kartais, sako, ir visai nieko. Ir žinokis sau, kaip išmanai. Bet vis dėlto paršiuką prakutena, žąsį vieną kitą išgano ir avelei daug nereikia. Višta, jau daržus begadindama prisisliekinėja.

Tad nelengva, kur žemės ne kokios. Čia kaip tik smėlis. Menkas našumas. Nei grūdo pilno, nei šiaudo kamšos.

EIKIME NAMO

Ketvirtadienį buvo nepaprastai švelnus gražus oras. Jauki saulutė. Nė vieno debesėlio dangaus skliaute. Nelauktai susiėjome visi šeši mūsų sodyboj. Savaime išėjo, kad reik eiti maudytis. Čia pat už sodybų daržų teka upeliukas. Durpėti krantai. Balto smėlio dugnas. Vjargeičikaitė davė mažą suplauto muilo griežinėlę.

Išsimaudėme. Išsivelėjome geras tris savaites nekeistus baltinius. Ir kelyj buvo dulkių daugiau, negu reikia. Jaujos suodžiai glaudžiai užpildė stambesnių smėlių protarpius. Dar prakaitas savo pridėjo. Sulyti miške, čia begulėdami. Mažai savo spalva apatiniai nuo viršutinių besiskyrė.

Gaivus vanduo. Glamonėją nusikalėjusį kūną saulės spinduliai. Drybsome ant nevešlios žolelės, kolei baltiniai džiūva...

Panūdo visiems it vienam eiti namų - tėvynės tėviškės link. Jau rytoj eiti. Ginčų nėra. Visiškai vienaip visi galvojame. Vilioja saulutė. Glosto jos spinduliai. Džiūva baltiniai...

Gerai. Einam. Bet kuriuo keliu? Ar per Červenę, kur vokiečių komendantas, galimas daiktas, išduos mums kokius pažymėjimus. Bet užtatai iki Červenės 12 km, čia tuo šunkeliu, tais takais. Paskui iš Červenės 12 km, kolei plentu prigretėsime prie Dyjos kaimo, prie Guta-proletaro kalkaso. O tiesiai į plentą, sako, apie 6 km.: 24-6 = 18 kilometrų vingio. Mane išrenka savo vadu, klausia, kaip aš manau. Man dingt į galvą: jei šiandien apsispręsiu, galbūt visą naktį nemiegosiu, galvodamas, ar gerai pasirinkau. Aš sakau: vyrai, šiandien nespręskime to klausimo. Vadinas, einame ryt. Keliame anksti ir su saule išeiname. Šiandien pasikalbame su Ualatka, pasiteiraujame dėl kelio. O rytoj spręsime kelią prieš pat išeidami.

Sutarta.

Maloniai kutena švarūs baltiniai vandens nuplautą, saulės išdžiovintą kūną. Jėgos pribuvo. Kelionė namo. Nežinoma kelionė. Be popierių. Be maisto. Bet namo...

Malonusis pirmininkas Ualatka pats pasiūlė surašyti liudijimo juodraštį. Surašau, toks ir toks, tada ir tada atsiųstas į kolchozą, dabar savu noru apleidžia kolchozą ir vyksta tėvynėn Lietuvon.

Kiekvienam parašė. Antspaudus uždėjo. Pasirašė.

Išeiname ryt, sakome, anksti. Ankstyvas penktadienio rytas.

1941 metų liepos mėnesio 4 diena.

Saulėta. Tikras liepos mėnesio rytas. Šeimininkas mums įdavė po kepalą duonos ir po šešis kiaušinius kiekvienai grupei. Manau, duonos bet kuriam po svarą ir po du kiaušinius. Dar po kepaliuką duonos katrai grupei davė ir kolchozo valdyba. Tik ką iš krosnies duonos.

Atsisveikiname. Ir mūsų akys vilgnos už tokį gausų maistą, daugiausiai dėlto, kad to visai nelaukėme. Ir mus išlydintieji šluostosi, išleisdami mus į nežinią, ir dar įspėja, kad jums, sako, gali pakelyj pasitaikyti visokių žmonių. Būkite atsargūs.

Tikrai širdingai atsisveikinome. Tikrai nuoširdžiai mus išlydėjo.

Dėl to, kuriuo keliu eiti, nieks nė žodžio nepratarėme - aišku stačiai į plentą tuos kelis kilometrus, vietoj anų 24.

Mes vis atsisukdami žiūrėjome. Vis dar tebestovėjo mus išlydėjusių būrys. Mosavome. Ir pro tebestatomą naują mokyklą ir pro pastarąją kalkaso sodybą, mus galutinai atskyrė kalvon besikeliantis kelio vingis jau benokstančių rugių lauke, nors pievos dar nepradėtos šienauti.

Už rugių lauko miškas, apkirstas miškas. Smėlio kelias. Pakraščiais kur ne kur pagauni besirpstančią žemuogę. Turiningas jos skonis. Pajauti daug jėgos gavęs. Rodos, jei iki dešimties suskaitytumei, galėtumei eiti ir eiti. Bet su savim po du kepaliuku trims ir po du kiaušinius kiekvienam. Tai tikrai didelis energijos išteklius, atsimenant netolimą praeitį. Ir prie žemuogių smailauti nebetenka, neapsimoka lankstymasis.

PĖSČIA NAMŲ LINK

Visus tuos šešis kilometrus nuo Dyjos kaimo Guta-proletaro kalkaso iki plento kelias eina mišku. Čia ir ne koks, nors taisomas kelias, bet šiaip kartais, matyt, važiuojama. O gal tuo keliu buvo važiuojama, kad dar nebuvo plento?

Supratome, kad plentas netoli - užuodžiantieji ėmė jausti lavonų tvaiką. Jau ir sudaužytų mašinų, pabūklų ėmė pasitaikinti. Išlindome į plentą. Susitarėme žvalgytis, gal atpažinsime tą vietą, kur einant Červenes link sušaudė, teisingiau septyniais šūviais nušovė Bikiną ir Zdanavičių.

Tik išėjus į plentą, šiurpas mane nukrėtė, tik tik neįlipau į žarnų krūvą. Minkštojoj plento dalyj, pasirodo suvažinėtas žmogus nuo kojų galvos link. Kietosios kūno dalys sutriuškintos. Ir batai ir tie likę nestoresni už kokį centimetrą. Nuo kojų imta spausti kolei žarnos ir visi viduriai išsiveržė ar pro burną ar pro kokią kitą kūno dalį, nebeišlaikiusią spaudimo. Atseit, visa žmogysta su drabužiais centimetro kito storio, tik žarnos nesutraiškytos, pilnos, dulkėm apneštos.

Tuščias plentas - nėra važiuojančių, nei einančių. Grioviuose pabūklai, kulkosvaidžiai. Daug šovinių pribarstyta ir šautuvų, ir didesnių. Ir žmonių nemaža pagrioviais. Netol žmogaus nušautas beveik visai juodas didelis vilkas. Ėjo lavono paragauti, ir vokietis nušovė. Tris ar keturis vilkus taip pakelyj nušautus matėme, kolei nuėjome iki Minsko.

Vienodas miškas. Ramiai pagal griovj einame. Kelias vietomis išmaltas. Akis vis sustoja prie išpumpusių lavonų. Kitur prie vietomis gulinčio lavono įsmeigtas sulaužytas į kryžių surištas šautuvas. Vis ne vokiečiai. Tie palaidoti. Kapelis supiltas, kryželis padarytas, lentelė su parašu, šalmas ant kryžiaus pamautas. Papuoštas kapelis ar kapeliai, gėlelė pasodinta. Rusai, gerai jei velėna iš pagriovio užversti, bet kojos styri neapkastos žemėmis.

Saulėtas rytmetys. Nė vėjelio miške. Kaip sunku buvo eiti priešinga linkme - pro kojų sukeltas dulkes ir dangaus nesimatė. Dabar tuščia, ramu...

Staiga vokiečių jaunas kareivis su šautuvu iš krūmų į kelią išlindo ir kits prie kelio už krūmų besėdįs.

-    Stok, kas, kur?

Trumpai apsakau mūsų likimą. Rodau kalkaso išduotą dokumentą. Verčiu jį į vokiečių kalbą. Žvilgt į žydelį...

-    Žydas? Zoldat? (kareivis)

Mums rodo eiti, o šį su ranka stumia į šalį pasilikti.

Taip, sakau, žydas, bet Lietuvos kareivis; štai ir sagos su Vytim. Jis niekuo nedėtas. Jis taip pat vargo, kentėjo, kaip ir mes. Po nuoširdaus paaiškinimo, pasigailėjo mūsų, kad neturi kuo pamaitinti, pamojo ranka eiti, palinkėdamas laimingos kelionės.

Tie du kareiviai saugojo čia mažą sugriautą tiltelį per kelią -dalys sudraskytos, apdegusios. Ir padegtas dar buvęs.

Einame. Mūsų žydelis tikrai kareiviškai atrodo, ypač batai. Nutarėme aprėdyti jį. Kelnių mano jis neėmė. Apsivilko mano miline - netaip bekrinta į akis tas kareiviškumas. Tačiau išvaizdos jo niekaip neperdirbsi, perdaug jau savo giminės kraujo. Neša jis viską. Neduoda man ir manosios dalies nešti. Dar sunkią milinę apsivilko. Labai dėkingas už išvadavimą nuo tų kareivių. Vis, sako, pačius geriausius batukus man pasiūdinsiąs, aš tokių dar nesąs turėjęs.

Kelias daro vingį. Tuoj prie vingio trys kareiviai mus sulaiko.

Vėl tas pats žodis į žodį. Vėl tą žydelį stumia į šalį. Vėl aš maldauju. Vėl pasiseka, ir vėl einame...

Vokiečiai gaudo žąsis prie kaimo. Čia juodai apsirėdęs žiūri pro didelius žiūronus. Aplink keletas arlikonų, atsuktų į dangų. Kiek tolėliau daug žmonių veža ir neša rąstus, lentas tiltui taisyti. Čia didelė upė. Didokas, aukštas medinis tiltas išdegintas.

Šita sargyba iškvotė mus, kaip ir anos dvi. Norėjo “pasiimti" mūsąjį kareivį. Buvau ėmęs prašyti, bet tilto statytojai pašaukė, kad mus paleistų prie tilto darbų. Paėjome. Prie tilto mane su Lašu pasodino ant atvežtų rąstų, o kitus keturis išvarė iškrauti atvažiavusį su medžiaga sunkvežimį.

Iškrovė. Sulaipino į mašiną. Pavažiavo. Greitokai grįžo su prikrauta mašina. Iškrovus pasakė, eikite savais keliais.

Kolei anie keturi darbavosi, prie mudviejų priėjo jaunas malonus karininkas. Išsiteiravo apie mūsų išgyvenimus, apgailestavo, kad neturi kuo mus pamaitinti ir palinkėjo gero kelio.

Pagerėjo mūsų ūpas. Manėme, kad ilgam jaunesniuosius sulaikys prie darbų.

Viskas dedasi kaip toje pasakoje, kur piemenėlis ėjo į pragarą savo šeimininko mirusios raišos žmonos sielos parnešti. Jis pirma sutiko vieną velnią. Apmulkinęs šitą, sutiko tris. Nusikratęs nuo trijų, sutiko devynis. Ir tuos apsukęs sutiko didžiausią, tiesiog debesį, būrį.

Einame niekieno nekliudomi. Pasitaiko ir motociklų, lengvųjų mašinų. Žiūri į mus, mes - į juos. Nestabdo, nesulaiko.

Netinkamas karštai dienai apdaras virste verčia prakaitą. O ir to stiprumo ne taip daug po tos gerosios paskutiniųjų savaičių praeities. Gerai, kad pasitaikydavo kur iš miško į laukus išeiti. Papučia vėjelis -atsigauni, prakaitą apdžiovini.

Ir reginį matai. Kalnų čia visai nėra. Bet yra pakilimai po kilometrą kitą. Tad, iš tokios aukštumos toli ir gražiai prisižiūri. Pasiilsi akis. Mintis palaisvėja. Ir pats kelias čia ne tiek smiltėtas. Nėra tų kaip pelenai dulkių, kurios taip mėgsta akis, nosį, prakaitinas vietas. Gerti randame kelio sargybų pastatuose. Gilūs šuliniai, tik nevisada bėra kaip pasisemti.

Praėjome aną savo nakvynės vietą. Atseit dar 40 kilometrų iki Minsko. Čia didelė pavaizdi aukštuma prie miško pakraščio. Sudaužyti sanitariniai vežimai. Primėtyta radijo aparatų dalių, pabūklų, tankų, o jau šovinių visokių visokiausių. Ir gerų daiktų yra.

Tačiau kur čia ką imsi. Ir nieko neturėdamas, jautiesi tarsi didelę naštą neštumei.

Nei tokių, kaip mes, nei vietinių gyventojų kelyj, nei laukuose, nei aplink kaimus nematyti. Stypso kame sudaužyto tanko patranka. Vieną sparną pakėlęs nukritęs lėktuvas. Automobilis su prašautu stiklu prieš vairą. Mėgstamos mašinų padangos - kitų visai nebėra, kitos išpjaustytos. Išimti ir motorai. Išlupinėtos matuoklės.

Sykį atlėkė prieš mus motociklas. Už kokio puskilometrio kitas. Paskui ant vieno motociklo du, toliau su priekaba, atseit, trys. Visi lekia, kaip be galvos. Po motociklų mažos mašinėlės, vėl motociklai... Mašinos auga, vis gražesnės lekia. Matyt jose vis didesni pareigūnai. Tikrai gražus, kiek dirgsnius dirginantis reiškinys. Sustojome kiek. Ne, eikime. Pamažėle eidami, žiopsojome, dairėmės iš paniūrų, laukdami, kad mus sulaikys. Ramiai pralėkė. Greit dulkėse dingo ir paskutinioji mašina.

Kad ir koja už kojos einant, vis tik vakaras ėmė artėti. Ir reikalas pailsėti vis ėmė jaustis ryškiau. Kaimai reti. Ne tik prie kelio, bet ir matomoj aplinkoj. Užtai, kur yra, tai jau dideli kaimai.

Pagaliau tolimose lygumose ėmė pilkuoti šiaudinių stogų eilės. Lenkiamės pirmyn, kad lengviau būtų eiti - jei kojų nekeltumei pirmyn, sukniubtume! ant nosies. Man kiek lengviau, nes mano milinę apsivilko žydelis, o savosios man nešti nedavė. Jis ir maistą visų trijų visą neša. Ir dar dėkingas. Kaip kad kartais gyvenimas žmonių santykius sutvarko.

Pačiu kiaulašeriu į kaimą įėjome. Visi renkasi nakčiai. Patogu prašytis į nakvynę. Niekas nepriima. Žinoma, mūsų nepatraukli išvaizda prašyte prašėsi nusikratoma. Neįsileidžia nė į pastogę pernakvoti. Patarė eiti į mokyklą.

Nueiname. Degusi. Apgriauta. Jokių durų, jokio lango. Jau visi kampai užimti. Susiradome, atrodė, patogiausią vietą. Sutilpome visi šeši greta. Tik praeinantieji turėjo žargyti per mūsų kojas. Labiausiai į akis krito dvi žydiškos šeimos su daug vaikų. Tie vaikai vis apsibrisdavo mūsų kojomis. Mes gi džiaugėmės gavę progos kojas ištiesti. Kad minkščiau būtų gulėti ant grindų, prisinešėme godlapių ir kibių lapų krūvas ir atsigulėme. Užmigti buvo itin sunku, nes nebuvo minutės, kad be praeinančių žmonių apie mus nesisukaliotų išbadėjęs palaidas šuo. O duonelę šįryt išsinėšėme dar šiltą. Tiesiogine prasme žodžio, šuo eina žmogumi, ir snukį kiša ir su kojom kapsto iš po tavęs, kvepiančios duonos kvapsnį pajautęs.

Naktį ėmė lyti. Griaustinis. Pro langą vanduo tėškė tiesiog ant mūsų. Saugojome tik duoną, kad nesušlaptų.

Ir šunys, ir lietus - viskas prieš mus. Bet mes laisvi. Mes einame namo. Pakelyj mūsų niekas nesulaikė. Kai norėjome, galėjome sustoti, pasilsėti, pasėdėti, net išsitiesęs pagulėti. Taip, mes buvome laisvi. Nerūpestingi - ir tie trys šimtai kilometrų mūs nebaidė. Atrodė mums, būk mūsiškiai, kiekvienam savi, čia pat arti, tuoj mes jiems pasakysime, kad gyvi tebesame. Tokia nuotaika, ir trumpam akis sudėjus, kelia viltį, atgauna raumenis, ir nuovargis - nebe nuovargis, ir alkis - nebe alkis.

Patamsiais atsikėlėme. Lašnoja dideliais lašais. Mūsų kelio link tamsus švininis dangus. Meta žaibus. Griaustinio negirdėti.

-    Ar eisime? - kažkas sako:

-    Žinoma, - sakau. Nebijok eiti tiesiai į griaustinį, jei jis tolokai. Aplenks mus. O jei ir sušlapsime - su griaustiniu ilgai nelyja - išdžiūsime saulutėje.

Niekas nė žodžio. Ir patižęs kelio pakraštys, ir dideli reti lašai, ir debesies nejaukus tamsumas nesulaiko mūsų, ir mes ryžtingai praeiname pro paskutinę kaimo pastogę.

Kelias eina per plačią lygumą be jokio medelio. Po tamsiojo debesies, ypač sužaibavus, matosi miškas, pramerktas per naktį, šlapias miškas.

Ėmė retėti tie didieji lašai. Juodasis debesis kažkur dingo, taip ir nepastebėjome, vien tik kelią sekdami ir savom mintim kupini. Mestas žodis kartais atgarsio nesusilaukdavo.

Ramiai patekėjo saulutė, gal ne dėl karo ar kraujo kiek raudonesnė, kaip paprastai. Visiškai pragiedrėjo dangus. Vėsus rytmetys. Nuplaktos kelio dulkės. Ėmė džiūti kojos. Nuo drabužių ėmė garuoti. Tik eik ir norėk... Ir dar namų link.

Einame, niekieno nesulaikomi. Judėjimas plente šioks toks. Vis kariškiai.

Privargome. Vis dažniau apsistojame pasilsėti. Nebėra gyvumo. Ir alkis šiek tiek pasireiškia. Taip kaip prieš audrą, tarsi nerangumas. Bi minkšti kaulai, suglerę raumens. Sunkios kojos. Akys nebenori po apylinkes dairytis. Tik seka siaurą kojų dedamąjį takelį. Kiekvienas grumstelis ar šakelė nuo beržo vėjo nupūsta sunkoka perlipti.

Vis tik akis įspytrėjo Minsko link keletą lėktuvų, besklandančių aplink, žemai, aplink vieną vietą. Tarsi tai varnos ar juodvarniai sklandytų aplink dvėselieną. Siauri ratai. Ir bildesys girdėti.

Greit ant kalnelio pasirodė juodai apdarytas vyras, vis rankom bemostaguojantis. Čia plentų kryžkelė. Iš vienos šakos Minsko link suka virtinė automobilių ir mažų tankelių, tankečių. Tas vyrukas rodė kelią.

Mus sulaikė. Gavęs tarpą tarp mašinų, ėmė klausinėti. Šis greit suprato, kas mes. Patarė paskubėti, nes šiandien trečią valandą išeinąs iš Minsko į Vilnių ešelonas Tikrai mus paimsiąs. Paklaustas, ką tie besisukalioją lėktuvai daro, pasakė, jog ten miške esą apsupta keturios dešimtys tūkstančių ruskių ir juos dabar ten naikiną. O čia buvus vyriausioji vadovybė. Grįžtanti, nes darbas einąs į galą.

Spaudžiame, kad iki tos trečiosios valandos suskubtume.

Kariškių judėjimas auga. Jaučiasi nebetoli Minskas.

Prieiname kareivinių, ligoninių pastatus. Apstoja daug sargybinių. Maišatis. Daug kariuomenės, daug žmonių.

Tik žiūriu, mano žydelis kariškių stumiamas tolyn, jau kokie dešimtis žingsnių. Metuosi jį gelbėti.

Staiga privažiuoja maža pilka mašinėlė. Kariškis duris pradarę šaukia

- ar ne iš Červenės jūs? Taip atsako maniškiai. Ir tuoj mane šaukiasi, kad susikalbėčiau. Rodau savo kolchozinj dokumentą. Nei nežiūri. Tik klausia, ar nematėme Kognovickio iš Kauno.

Einant į Červenę, buvo toks aukštas jaunuolis, kuris laikėsi su dr. May, su mūsų Zaleskių.

Tuoj ištraukia bloknotėlį ir žaliu pieštuku rašo. Surašė visų pavardes, prirašė, kad sekame namo, Lietuvon, ir kad įstaigos mums mūsų kelionėj turi padėti.

Atsirado ir mūsų žydelis, jau į mane įsikibęs laikosi, nebepaleidžia ir kaip tik tuo metu, kai jo pavardę paraidžiui diktavau rašančiam karininkui. Kariškių minioj pasigirdo, kad tai žydas.

Pasirodo, tai buvo pats Červenės komendantas. Jo elgesiui niekas nekliudė. Ir mes visi šeši, tik vos pasakius ačiū už dokumentą ir dar popierėlį tebekišant į kišenę, drąsiai pro jau didelį kelių dešimčių žvaigždėtų pilkų vyrų būrį paėjome į patį Minską prie paties Minsko komendanto.

Sudaužytas miestas, išdegintas. Sugriauti tiltai. Tik akrobatais pasidengę sugebėjome pereiti upę.

Ant kalno aikštėj dideli dideli teatro rūmai. Pasišūkėta į išdidumą, bet pigoka statyba. Prie ano galo rūmų ilga ilga aikštėje susiraičiusi eilė į komendantūrą.

Ir mes į eilę. Karšta. Dulkės.

Privažiavo tušti sunkvežimiai. Sako, vešime į stovyklą. Šoferiai ir palydovai pjausto su medkočiais nesulenkiamais peiliais skardines dėžutes. Storai papjaustę gražią riebią kiaulieną, deda ant duonos, dideliais kąsniais atkanda ir valgo. Pasakoja aplinkiniai eilininkai, būk toje stovykloje esą ar ne šimtas tūkstančių žmonių suvaryta. Atviras, sako, laukas. Tiek maža teduoda vietos, kad stovįs žmogus prie žmogaus. Ištryptas purvas. Nei maisto, nei išeinamųjų vietų. Sunku ir apsakyti, kas ten, sako, dedasi.

Pagal eilę eina ir patarinėja laukiantiems kas kuriuo reikalu darytina. Apšiurnus žmogus. Kalba rusiškai, matyt, komendantūros tarnautojas. Eina pro mus. Aš į jį.

A, sako, lietuviams nėra ko laukti eilės, bet aš gerai nežinau, ką turiu jums patarti. Palaukite, tuoj grįšiu. Čia visokių visokiausių gandų, visokių kalbų. Daugiausiai ašaros, nusiskundimai. Kuo ne risčia atpluša mūsų geradėjas. Stačiai į mane dar tebeeidamas iš tolo šaukia

- Nereik, jums nereik laukti. Yra Lietuvių Raudonasis Kryžius Frunzės gatvėj medicinos studentų bendrabutyj, ten, va, ant ano kalnelio, eikite šituo keliu.

Gatvių nebėra, nes čia buvę mediniai namai, visi plynai išdegę.

Ir šviesu akyse ir linksma sieloj ir lengva kojom pasidarė. Einame. Pasiteiraujame eilėje išlikusių pastatų. Praeiname pro žydų, senių, vaikų užrioglintas patalpas, per tuščią salę ir jau duryse pamatome pliką pulk. Juozo Tumo galvą. Tuoj Julius Šatas ir kiti. Apie dešimtis mūsiškių. Kiti kitais keliais atsidūrė čia. Tuoj lydekos konservų. Nei duonos, nei ko kito prikąsti nebuvo. Gardu. Tuoj iš Maskvos begrįžtąs muzikas Stupelis (žydas su žmona berlyniete ir sūnum) prisistatė. Jis siūlosi nuskusęs. Skuta, muilina, kvėpina. Uodų nukrimstas, nušašęs veidas visas kruvinas pasidarė. Peršti.

Tarpduryj, prie šulo prisiglaudus, visą laiką stovėjo dr. Matulaičio žmona su dukterim. Alkanos, apšepusios. Vyras daktaras, išbėgęs iš Lietuvos, profesoriavęs Minske, dabar tremtyj.

Dar buvo vienas iš Šančių darbininkas, gražia mėlyna eilute apsivilkęs, visai netiko prie mūsų pilkumo, buvęs sovietų siųstas į kurortus gydytis, dabar grįžtąs.

Jis nejaukiai jautėsi mūsų tarpe. Mūsiškiai su juo nesikalbėjo, tik šį tą į orą pasakydavo.

VAŽIUOTAS NAMO

Atvyksta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovas iš Vilniaus dr. Legeika. Gražiai apsirėdęs, sotus. Maloniai pasisveikinęs, pasakė, kad šiandien pat (sekmadienį) važiuojame į Vilnių. Kitiems bus ešelonas tiesiog į Kauną, J. Šatui vadovaujant.

Sako, kiek pasisukaliosime pakeliais, reik pasiteirauti, ar nenugirsime, kur Vilniaus miesto galvos Stašio.

Nė išsišnekėti su savaisiais neteko. Sulaipino į sanitarinę RK mašiną ir išvažiavome. Čia kunigai Petraičiai abudu, teisininkas Maliukevičius iš Šiaulių, važiavęs žmonos ieškoti, dar pora dr. Legeikos pažįstamų lenkų.

Gerai važiavome. Tai ne pėščia. Gaila buvo pakelėm sutinkamų vokiečių kareivių su savo sunkiom nešmenėm. Karšta. Pilna burna tų lydekos konservų skonio.

Dr. Legeikos pažįstamieji Molodečno pakraštyj mažam mediniam namelyj gerai mus pamaitino įvairiais konservais.

Mėginome gulti ruoštis čia pat benokstančiuose rugiuose. Bet girdisi šūviai. Sakome bus saugiau kame pastogėj. Radome greta buvusio tvartuko malkinę. Apačioj skiedros, viršuj durpės nuožulniai į galą. Siaura patalpa. Sugulėme pagal kumpumą trise - aš ir du Petraičiai. Kai atgultasis šonas atbuko, turėjome visi trys iš karto verstis, kad vėl atsigultume pagal kumpumą, kitaip netilpome.

Pakeliui į Vilnių sukinėjome iš kelio, beieškodami pėdsakų miesto galvos Stašio.

Vilniuj mus įregistravo.

Skautas nuvedė pavalgydinti. Kiek čia aš to viralo susrėbiau, nė pats nežinau; bet vis tik sotus nebuvau.

Aplankiau brolį. Padariau susirinkime pranešimą apie išgyvenimus vežant, varant, grįžtant.

Trečiadienį geležinkelio stotyje pažįstamas stoties komendantas, pamatęs mano labai prastą virvagalį pasijuosti, nuo gembės nukabinęs savo diržą ir man atidavęs, slapta įsodino į traukinį.

Kaune parėjau į savo šeimą. Mano grįžimas jau buvo praneštas per radio, dėl to mano pasirodymas prie buto durų namiškiams nebuvo nelauktas.

Anie mano bendravargiai grįžę iš Minsko į Kauną jau pirmadienį. Taicas buvęs atėjęs padėkoti ir prašyti tolimesnės pagalbos. Jis jau papasakojęs namiškiams apie mūsų bendrus išgyvenimus. Jis tai gerai žinojo, nes visą kelią nuo Minsko į Červenę ir iš Červenės į Minską buvome sykiu. Sykiu ir kolchoze gyvenome ir visą laiką greta dirbome, greta gulėjome.

Neužilgo Taicas ir pats atėjo. Dėl tolimesnės pagalbos, buvo jam pasakyta kreiptis į žydus. Jie žinojo viską geriau ir čia Kaune, ir kas dėjosi bet kurioje Lietuvos vietoje. Daviau kelionei 30 markių ir tuo atsisveikinome. Reik manyti amžinai.

Ilgai nelaukdamas ėjau sakyti ačiū kurpiui Glikui, kuris taip gerai kelionei tikusius batus buvo pasiuvęs. Jo dirbtuvėlėje jau kiti sėdėjo. Kiti dirbo. O Glikas iš Kęstučio ir Gedimino gatvių kampo su visa šeima jau darbo nebedirbo. Jo eilė atėjo kažkodėl greit. Jam nebreikėjo kankintis, kamuotis ir kitus varginti. Jis greit amžinai išėjo iš šios ašarų pakalnės. Tiesa, norėję jo ar jų vietas užimti, jų turtą pasisavinti, ilgainiui ne tik pagrobtojo neteko, bet dar ir savojo gerokai pridėjo.

Negeisk svetimo, dar savo prarasi.

IŠ PENKIOLIKOS AŠTUONI

Iš septynių penki buvo suimti. Vieną jų, Jonaitį, nepaleido iš milicijos Červenėje. Ir mano noras išvaduoti nepadėjo. Pačiuodu prašėvos su Lašu, kad įsileistų į miliciją. Neįsileido, o tą niekuo nedėtą žemaitį ir sudorojo. Jo apdaras, matyt, krito į akis: Juodi drabužiai, juoda skrybėlė. Pats aukštas, lieknas.

Atseit, iš septynių šeši grįžome. Kas gi su tais aštuoniais iš mūsų penkiolikos atsitiko?

Po keletos dienų grįžęs, einu Laisvės alėja palei įgulos bažnyčią, sutinku vieną iš tų aštuonių. Klausiu. Sako, mus apsupo ir raiti, ir pėsti. Mums šešiem pasisekė pasprukti pro retoką gaudančių ratą mūsų pusėje. Pagavo Dambrauską iš Kauno ir Normantaitį.

Dambrauską ir Normantaitį, sako toliau mano "kelionės“ draugas, pastatė prie pušies. Aplink daugiau dešimties ir raitų, ir pėščių sargybinių. Visi gerai ginkluoti.

Vienas jų su revolveriu švaistosi, taikindamas savo ginklą, visai arti prikišdamas čia prie pušies pastatytųjų galvos, čia prie jų krūtinės.

Mes sako, pro krūmus visa tai aiškiai visi matome. Mums dingt į galvą: nėra prasmės tiem dviem mėginti bėgti. Juos tuoj nušaus. O tuomet apsiautimo lanką lenks į mūsų pusę ir mus pagaus, bėkime. Ir ėmę bėgti. Tik pasijudinus, pasigirdo trys šūviai. Sako, taip galvojame: katram po vieną šūvį. Abu krito. Vienas buvo dar kiek gyvas, tą jau begulintį trečiuoju šūviu pribaigė. Pabėgome mišo gilumon ir ėmėme slinkti Minsko link. Apgailestavome tokius gerus vyrus. Pagaliau, ką padarysi. Ir metęsis ieškoti neberastumei. Ir verkdamas nebeatverksi.

Atsisveikinova. Jis paėjo Vytauto prospekto link pro Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Aš einu toliau pro "Aušros" knygyną.

Staiga, prie Ekonominės karių bendrovės iš tolo matau į mane einantį Dambrauską. Pamaniau, kad jau nebesu geras. Trinu akis - jis, tas pats, su tais pat drabužiais. Laukiu šioj pusėj Mickevičiaus gatvės (kitaip būtuva susitikę viduryj Mickevičiaus gatvės). Stebiu ateinantį - tikrai tas pats. Jaukiai sveikinavos. Sakau, juk tu nušautas Červenės miške, kaip tu čia atsiradai. Klausiu, kaip ten jam su Normantaičiu prie tos pušies apsuptiems buvo.

Dambrauskas pasakoja žodis į žodį tą patį, ką ir ans mano bičiulis. Taip sako, pastatė mudu su Normantaičiu prie pušies, taikėsi su revolveriu. Manėme galas. Tris kartus šovė. Tik šovė ne į mudu, bet aukštyn, į orą ir pasakė:

- Stupaite na vsie četyre storony (eikite sau į visas keturias puses).

Patys paėjo savo keliu, o mudu vėl savo keliu. Žiūriva, sako, į kits kitą ir stebivos, ir tikrai mudu dar gyvu.

Daug kas nesuprantamo pasitaikydavo. Kam, sakysim, gaudyti, kad net neapklausinėjus paleido. Kam šauti į orą?...

Iš mūsų penkiolikos, tik vienas Jonaitis tedingo. Kiti pargrįžome. Pats laimingiausias būrelis iš tų 27 likusių po nelemtosios nakties kalėjimo kieme, kuriuos skirstydami pavarė dešinėn.

Kitoks mano likimas būtų buvęs, jei nebūtų manęs atšaukę nuo sienos, prie kurios buvau "stačiai" pavarytas.

Iš "kairės" ir "stačiai" pavarytųjų itin maža dalis begrįžo. Juos ar sunkvežimiai, tankai sutraiškė kelyj, ar nušovė, ėmus už Červenės nakties tamsumoj, miške be atodairos iš visų pusių į keliu varomus šaudyti. Piemuo ir artojas mums pasakojo, kad ten daug šimtų sunaikino. Žmonės buvę pavaryti kelio nuo lavonų apvalyti, duobes kasti (apie tai žiūrėk: P.Petruitis. Kaip jie mus sušaudė).

ŽODYNĖLIS

Apsibristi - užkliūti kojomis, suklupti, pargriūti.

Apsiulžyti - apsileisti, aptingti; apsimesti nesuprantančiu, kvailiu.

Apšiurnus - tvarkingas, malonus, jaukus.

Bildukas - prietaisas pjūklo keliui taisyti, dantims klaipyti.

Godlapis - godo (varnalėšos) lapas.

Įsisprendus - susidėjus rankas ant klubų.

Įsmilgti - nutirpti, Įskausti.

Iškraičioti - po truputį iškristi, iškritinėti, išbyrėti.

Išpurtėti - išsikratyti.

Karnelis - stumiamas vežimėlis vienu ratu, karutis.

Kaustė, žem. - tam tikras kalte iškaltas medinis indas su įstatytu dugnu.

Krakė - juodasis genys, raudongalvis genys.

Kulkštena - kulkšnis.

Metylė, metelė - pelynas.

Mulksoti - stovėti be prasmės, žiopsoti, murksoti.

Pablaka - ištiestomis kojomis (paprastai apie sėdėjimą lygioje vietoje, ant žemės). Palašas - vieta, kur nuo stogo varva lietaus lašai.

Paplūsti - pritekėjus telkšnoti.

Pareituvė - gyvenamoji vieta.

Pavaizdus - gerai matomas, apžvelgiamas; gražus pažiūrėti, vaizdingas.

Pavilga - valgio pradaras (mėsa, pienas, sviestas, kiaušiniai, sūris ir kt.); kuo kas pavilgoma.

Perdėtinis, -ė (plg. lenk. przeložony) - viršininkas, darbo prižiūrėtojas.

Pirkšnis - smulki žarija.

Pyna - juosta.

Poras - pora.

Prakutinti - paauginti, prakutenti.

Prašapti, žem. - prapulti, pradingti.

Prielaidas - pavasarinis paršas, pradedamas penėti rudenį; pusparšis.

Proguma - nedidelė miško aikštelė.

Railioti, žem. - rėplioti, nerangiai vaikščioti.

Rikė - javų guba, šlitis; gubų eilė, stata; čia: rikiuotė.

Rutė, rutelė (vok. die Rute) - virbas, atskiras lango stiklas.

Smailauti - smaguriauti, smaližiauti; tykoti skanumynų.

Spitrėti - sunkiai, vargais negalais įžiūrėti; įtemptai žiūrėti, spoksoti; aklioti.

Suklekti - sukrešėti, sutenėti.

Suspringti - sukliūti, Įstrigti.

Tynė - purvynas kur kiaulės voliojasi, kiaulių 'vonia-.

Žiudrus - šiurkštus.

Žiurksoti - žiūrėti, akis Įbedus.

Žiurpstas - prikyštė, prijuostė (vok. Schurze).

TURINYS

Pratarmė...............................................................................................................4

Vaikas suimtas....................................................................................................5

Pas komisarą......................................................................................................8

Vėl tardytojo kambaryj.......................................................................................9

Vėl į ČK.............................................................................................................10

Pas ČK komendantą......................................................................................12

Į kalėjimą..........................................................................................................13

Į kamerą...........................................................................................................14

Prasideda gyvenimas....................................................................................16

Į orą..................................................................................................................19

Apibaldino........................................................................................................20

Tardymas........................................................................................................20

Ligonis.............................................................................................................23

Išrašai.............................................................................................................24

Kažko laukiama............................................................................................24

Išveža.............................................................................................................26

Iš Vilniaus......................................................................................................30

Minsko kalėjime.............................................................................................32

Iš Minsko........................................................................................................35

Vanduo... Vanduo........................................................................................37

Upė................................................................................................................39

Duonos..........................................................................................................39

Nakvynės link................................................................................................40

Antroji kelionės diena...................................................................................42

Červenės kalėjime........................................................................................48

Kam mirtis, kam laisvė.................................................................................50

Į laisvę...........................................................................................................52

Eikime namų link..........................................................................................55

"Kalkas“.........................................................................................................56

Į kalkasą........................................................................................................59

Kolchoze ......................................................................................................62

Kolchozininkų tarpe ....................................................................................67

Eikime namo................................................................................................68

Pėsčia namų link........................................................................................70

Važiuotas namo.........................................................................................76

Iš penkiolikos aštuoni..............................................................................77

Žodynėlis .................................................................................................79

 

Ignas Končius .

Kelione i Červenę ir atgal (atsiminimai) 5 leid I Tiražas 1200 egz. Užsak Nr.1182

Leidykla "Vilius", A/d 1085, Kaunas SL 1447    

Spausdino Valstybinė įmone "Spauda", Vilnius. Laisves 60    

1 Ypatinga Komisija

2 Juk ši vėliava ne valstybinė, bet tautinė.