Azijoje, Buriat-Mongolijoje, yra lietuvių tremtinių kapinės. Viename paminkle buvo ten iškaltas įrašas: „Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos. Kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos". Šis raštas, ši knyga tai dokumentinis leidinys dabarties žmogui ir istorijai išsakęs, ką iškentėjo lietuviai, kai bolševikai okupantai, vykdydami mūsų tautos genocidą, išvežė maždaug kas dešimtą Lietuvos gyventoją bado, Sibiro speigų mirčiai.

Čia pateikiami keliolikos gyvais išlikusiųjų liudijimai apie kruvinas kančias Sibiro miškuose, kasyklose, vergų darbo lageriuose. Duodamos ištraukos iš šimtų laiškų, atsiųstų iš Sibiro. Spausdinamos Sibire padarytos mūsų tremtinių nuotraukos. Medžiaga rinkta iš visų pasaulio kontinentų. Prof. M. Mackevičius pateikia analizę apie Lietuvos gyventojų trėmimus faktų ir tarptautinės teisės šviesoje, o buvusi Sibiro tremtinė E. Juciūtė plačiau nušviečia teisinę į Sibirą išgabentų lietuvių kalinių ir tremtinių būklę.

Vienos Sibire žuvusios tremtinės tėviškėje vaikai pastatė paminklą su įrašu: „Ar girdit Jūs ten mūsų raudą ir skundą verkiančios širdies?" Šis leidinys skirtas, kad dabarties ir ateities žmonės girdėtų Sibiro mirtin išvežtųjų 350,000 lietuviškų širdžių raudą ir skundą.

JUOZAS PRUNSKIS, knygų autorius, laikraštininkas, redaktorius, g. 1907 m. gruodžio 22 d. Žvilbučiuose, Daugailių vls., Utenos aps. Vidurinį mokslą išėjo Utenos ir Rokiškio gimnazijose. Teologines studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune baigė 1932 m., o 1935 m. ten pat gavo bažnytinių teisių licenciatą. 1935-1937 m. vienas iš Mūsų Laikraščio redaktorių, 1936-1939 m. dienraščio XX Amžius redaktorius, 1939-1940 m. Katalikų spaudos biuro direktorius Kaune.

Nuo bolševikų teroro pasitraukęs į vakarus, apsigyveno Čikagoje. Čia 1943-1945 m. buvo Katalikų spaudos biuro direktorius. 1945 metais baigęs specialias studijas Vašingtone ir parašęs lyginamąją teisių studiją apie Lietuvos konkordatą (Comparative Law, Ecclesiatical and Civil, in the Lithuanian Concordat) gavo daktaro laispnį.

1948-1972 m. buvo Draugo redaktorius, 1964-1969 m. redagavo The Marian, 1972-1975 m. redagavo Laivą, nuo 1974 m. Amerikos Lietuvių Tarybos informacijų direktorius. Gausiomis premijomis remia kūrybinius užmojus beletristikoje, žurnalistikoje, mokslinėse studijose. Plačiai bendradarbiauja lietuvių ir kitų tautų laikraščiuose ir žurnaluose, kur jau yra tilpę tūkstančiai jo rašinių. Yra išspausdintos jo parašytos ar suredaguotos 34 knygos ir brošiūros lietuvių ir anglų kalba. Svarbesnės: Ką ir kaip rašyti į laikraščius, Lietuva nacių ir bolševikų vergijoje, Prie vilties kryžiaus, Motina, Rinktinės mintys, Mano pasaulėžiūra, Meilė ir laimė, Metai su Dievu, Silpname kūne, Vyrai klystkeliuose, Mokslas ir religija, Žrnalistika, Lithuania (4 laidos), Lietuva bolševikų okupacijoje, Lithuania's Jews and Holocaust, Bėgome nuo teroro.

yra viena Amerikos Lietuvių Bibliotekos Leidyklos (Lithuanian Library Press, Inc.) leidžiamos Amerikos lietuvių etninės enciklopedijos knygų.

PALIKĘ TĖVIŠKĖS NAMUS*** Algimantas Kezys, S.J. (red.)
A LITHUANIAN CEMETERY*** Algimantas Kezys, S.J. (red.)
PENNSYLVANIJOS ANGLIAKASIŲ LIETUVA* Vladas Būtėnas
LITHUANIANS IN MULTI-ETHNIC CHICAGO until World War II** David Fainhauz
LIETUVIŲ ŠEIMOS TRADICIJOS (Lithuanian Family Traditions)*, (Portfolio***) Stasys Yla
LITHUANIAN WRITERS IN THE WEST: An Anthology,** (Poetry****) Alina Skrupskelis, (red.)
LITHUANIAN BOOKPLATES-LIETUVIŲ EKSLIBRIAI**** Vitolis E. Vengris

AMERIKOS LIETUVIŲ MUZIKA* Juozas Žilevičius/Juozas Kreivėnas
LITHUANIA: GLIMPSES OF A HERITAGE** Kazys Almenas
LIETUVOS KRYŽIAI* Adomas Varnas / Antanas Mažiulis
LITHUANIAN-AMERICAN ETHNIC IDENTITY: Miners of Pennsylvania ** David Fainhauz
LITHUANIANS AND MUSIC** Vladas Jakubėnas / Juozas Kreivėnas

      *    Lietuviškai
    **    Angliškai
***    Lietuviškai-angliškai
****    Angliškai-lietuviškai

Išleido Amerikos Lietuvių Bibliotekos Leidykla
(Lithuanian Library Press, Inc.)
3001 West 59th Street, Chicago, IL 60629, USA

Tiražas 2000 egzempliorių
Spaudė M. Morkūno spaustuvė Čikagoje
Įrišo Zonne Bookbinders, Inc.

This book is one in a series composing
the Ethnic Encyclopedia of Lithuanian Culture in the USA.

Edited by JUOZAS PRUNSKIS
Published by LITHUANIAN LIBRARY PRESS, Inc.
Copyright © 1981 by Lithuanian Library Press, Inc.
Library of Congress Catalog Card Number 81-81495
ISBN 0-932042-07-4

AMERIKOS LIETUVIŲ BIBLIOTEKOS LEIDYKLA
LITHUANIAN LIBRARY PRESS, Inc.
Chicago, Illinois
1981

Mrs. KATRYNA GINIOTIS, Juno Beach, Florida
ILLINOIS ARTS COUNCIL, a State Agency
Dr. JUOZAS and AGNĖ KIŽYS, Chicago, Illinois
LITHUANIAN AMERICAN COMMUNITY OF THE U.S.A., INC.
CULTURAL COUNCIL — LITHUANIAN FOUNDATION

Redaktorius JUOZAS PRUNSKIS
Redakcinė kolegija VLADAS BŪTĖNAS
                    ANICETAS TAMOŠAITIS, SJ
                    NIJOLĖ GRAŽULIENĖ
     Iliustratorius JONAS STRUNGYS
          Dailininkai VINCAS LUKAS, PETRAS ALEKSA
                Rinkėjas ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS, Jn.

Techninis redaktorius PETRAS ALEKSA

AMERIKOS LIETUVIŲ BIBLIOTEKOS LEIDYKLOS VADOVYBĖ:

Algimantas Kezys Tarybos pirmininkas
Petras Aleksa Valdybos pirmininkas
Vincas Lukas Vicepirmininkas
Nijolė Gražulienė Sekretorė
Saulius Girnius Iždininkas

This publication is partially supported by grants from the following individuals and institutions:

LITHUANIAN AMERICAN COMMUNITY OF THE U.S.A., INC. CULTURAL COUNCIL — LITHUANIAN FOUNDATION

Dail. Jono Strungio iliustracijos: psl. 25, 27, 37, 50, 59, 76, 90, 109, 116, 175, 183, 189, 208 ir 211

In a Lithuanian cemetery stands a monument erected by the sons and the daughters of a woman who died in exile in Siberia. It bears the inscription “Does anyone hear our lamentations, the entreaties of our grieving hearts?”

This documentary book attempts to depict the torment of 350,000 Lithuanians who were deported from their beloved country to die in the slave labor camps of Siberia, where they perished from the extreme cold, starvation, and unbearably difficult work in mines and forests without the proper clothing or food, under the cruel oppression of unscrupulous guards.

In complete violation of a peace treaty with Lithuania signed on July 20, 1920, and disregarding the solemn stipulations agreed to by Russia on September 28, 1926, in a non-aggression pact with Lithuania, the Soviet Union invaded this Baltic State on June 15, 1940, with 300,000 soldiers supported by armored forces and planes. The occupation of the country followed by signing of secret agreements with the Nazis in 1939 by Ribbentrop and Molotov, in which Hitler sanctioned the occupation of Lithuania by the Soviet Union, and the payment of 7.5 million dollars in gold.

By stationing one armed Soviet soldier for every ten or twelve inhabitants, Moscow took control of the political life of Lithuania.

Moscow was well aware that Lithuanians resent foreign domination. For 22 years Lithuanians had enjoyed a free and independent life after the abhorrent captivity which they had suffered under the czars for 123 years. To terrorize and subdue the population, the Russians carried out mass deportations, which also served as a preliminary step in their goal of colonizing the country.

And so, in order to break down the people’s resistance to the forcible occupation, on June 14-15, 1941, the Soviet Union executed mass arrests of the population. According to data collected by the Lithuanian Red Cross, during that period 34,260 persons were deported to Siberia and other distant regions of the Soviet Union. Among those deported were at least 1,626 infants, 2,165 children aged four to ten, 2,587 teenagers, and even 427 elderly persons over seventy years old, among them the father of this book’s editor. The largest groups comprised elementary- and secondary-school students (6,378) and farmers (3,389). Housewives numbered 1,865; office workers, 1,591; teachers, 1,098; laborers, 879; servicemen, 622; university and college students, 416. These statistics on age groups and professions were compiled from a list of 20,974 persons only.

The mass arrests took place mainly at nighttime. People were surprised in their homes, allowed to take only very limited supplies of food and clothing, and crammed into freight cars, 50-60 persons to a car. The windows of the cars were boarded up, with only small cracks left open. After several days of traveling, people began to faint from the lack of water, food, and fresh air in the exhaustive summer heat. There were instances of infant deaths, where the little bodies were mercilessly thrown from the train to be buried beside the railroad tracks.

Men were separated from their wives, and in many cases children were separated from their mothers. The long journey into the depths of Russia killed many of the weak and the sick, especially infants and elderly people. The deportees were taken to northern Russia, western and eastern Siberia, Kazakhstan, and the Soviet Far East. Some even ended up on the islands of the North Sea, where the climate is extremely severe. Some of them were left out in open fields without any means of shelter, without the proper tools to construct some form of protection from logs, earth, and moss, having to do this with their bare hands. Most of the deportees were confined in forced-labor camps.

The same system of mass deportations was resumed during the second Soviet occupation beginning in 1944. Thirteen waves of mass deportations were carried out from 1945 to 1950. Deportations continued also in later years and have not ceased completely even now.

This book contains many documentary eyewitness accounts by deportees who managed to survive and reach the free western world. Also presented are excerpts from the hundreds of letters received by relatives and friends from the deportees, together with numerous photographs of deported Lithuanians in Siberia. No one was permitted to take photographs in the slave labor camps or the mines. These photographs are not of prisoners but of those in exile, taken on some solemn occasion such as a wedding or funeral.

In general, the life of the deportees was extremely difficult. As we read in the statements by eyewitnesses published in this book, inmates of the forced-labor camps were used for logging operations, even in winter without being provided the proper attire; for mining coal and other minerals; drilling oil wells; quarrying stone; building roads and railroads; digging tunnels and canals; building airports. They were even used in some experiments involving dangerous radiation. Some deportees were assigned to work in Communist farms and factories.

Inmates of slave labor camps had to endure systematic cruelty. They were always hungry and lacked proper clothing and shelter. The work quotas were very high, and the tools were primitive. In his testimony before the United Nations Committee on Forced Labor, Dr. Mykolas Devenis testified that at Vorkuta “the daily routine of the camps was: rise at 4:20 A.M.; breakfast until 5:20; roll call at 5:30, then each prisoner with his brigade was marched under armed guard to work, where they remained until their return at 7:30 P.M. for roll call and supper. The principal food was black bread, with daily rations being 500-600 grams if one fulfilled one’s work norm by 100 percent. But many of them failed to do so and had to try to survive on starvation rations.”

The situation of the deportees on the island of Trofimovsk was unbelievably difficult. Several hundred inmates of slave labor camps and their children died there during the cold polar nights. Since the ground was permanently frozen, their bodies lay under the snow beside barrack walls, doorways, and the hospital until the spring thaw. Many deportees perished in the severe Siberian storms. In desperation, some tried to escape but were caught and killed. Conditions eased somewhat after Stalin’s death; however, even today in the Soviet Union slave labor is prevalent, and political prisoners are tortured and even immured in psychiatric wards.

The documentary statements provided by the scarce handful of surviving deportees, as well as the photographs of Lithuanians exiled to Siberia and the excerpts of their letters published in this book were collected from four continents: North and South America, Asia, Europe, and Australia. The statements are given under their own names, except in cases where there could be danger to relatives or friends.

May this book be a memorial to those numerous thousands of Lithuanians who perished in Siberia and whose bodies lie in unmarked graves under the perpetually frozen ground. May these facts about the unspeakable torments undergone by inmates of the gulags of the Soviet Union inflame universal resistance to the exploitation and torture of innocent victims of aggression and colonial expansion.

J. Paleckio patvirtinas M. Gedvilo 1940 VII 16 raštas dėl ministro pirm. A. Merkio ir užsienio reikalų ministro J. Urbšio ištrėmimo iš Lietuvos (rašto faksimilė):

Ponui Respublikos Prezidentui. Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos, kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau Tamstos, Pone Prezidente, sutikimo. M. Gedvilas, Vidaus Reikalų Ministeris. Kaunas. 1940 VII 16 d. Tvirtinu ir sutinku: J. Paleckis, Respublikos Prezidentas. Kaunas, 1940 VII 16 d.

Raštas buvo rastas drauge su įvairiais dokumentais, nespėtais sunaikinti ir paliktais, sovietinei valdžiai skubiai bebėgant iš Lietuvos dėl 1941 VII 22 kilusio Vokiečių — Sovietų karo.

Tolimame Sibire, Buriatijoje-Mongolijoje, Colano apylinkėse yra išvežtųjų lietuvių kapinės, kur jie daugiausia buvo laidojami 1948—1957 m. Viename paminkle ten yra įrašas:

Mes esame iš gintarų krašto,
Iš garbingos gimtinės Lietuvos.
Kas išskaitys vargus be rašto
Ką iškentėjo didvyriai jos.

Išvežtųjų vargus stengėsi savo atsiminimų knygose išsakyti B. Armonienė, E. Juciūtė, St. Rūkienė, Tautvaišienė. Betgi okupantai rusai bolševikai į Sibirą yra išvežę apie 300.000 Lietuvos žmonių. Maždaug kas dešimtas gyventojas buvo išvežtas iš mūsų tėvų žemės. Iš jų maždaug trečdalis mirė dėl nepakeliamų sąlygų vergų darbo stovyklose. Mirė iš bado, nuo šalčio ir iškankinti sunkiausių darbų. Tai didžiausias mūsų tautos genocidas, kokį tik istorija žino.

Juk net carų laikais per 40 spaudos draudimo metų į Sibirą tebuvo ištremta šiek tiek daugiau kaip 1000 knygnešių. Juk po didžiojo 1863 m. sukilimo iš Lietuvos tebuvo išvežta apie 2400 žmonių. O komunistai Sibiran gyvuliniais vagonais išgabeno dešimtadalį visos mūsų tautos.

Tą baisiąją tragediją privalome išryškinti. Didžioji dalis medžiagos apie šį genocidą yra okupuotoje Lietuvoje, ir jos neįmanoma panaudoti, neįveliant žmonių į nelaimę. Tačiau, kad ir negausus skaičius, tų buvusių išvežtųjų yra pasiekęs laisvąjį pasaulį. Jų liudijimus čia ir pateikiame, kiek buvo įmanoma surinkti. Jei kur nėra pasirašyta pavardė, tai tie liudijimai užrašyti Juozo Prunskio ir pasakojusių patikrinti. Pavyko surinkti šimtus laiškų nuo Sibiro tremtinių, kurių daugelis jau žuvę. Laiškai rašyti žinant, kad jie bus cenzūruojami, taigi juose daug kas pasilieka neišsakyta, daug kas paslėpta tarp eilučių.

Pavyko surinkti per 200 Sibire darytų nuotraukų. Jos daugiausia darytos jau laisvėn išėjusių tremtinių, savo nepalaužiamu darbštumu jau šiokias tokias sodybėles įsikūrusių, kokias šeimos iškilmes švenčiančių. Niekas neleido fotografuoti nei kalinimo vietovių, nei vergų darbo stovyklų, nei kitų priespaudos vietų. Taigi galima sakyti, kad nuotraukos vaizduoja daugiau šviesesnius išvežtųjų momentus, bet ir tie gana nykūs.

Buvo pavojus, kad ir laisvę pasiekusieji buvę tremtiniai išmirs, laiškai išsimėtys, nuotraukos pasiliks plačiau nežinomos šeimų albumuose. Todėl reikėjo paskubėti susidariusią medžiagą rinkti. Tai buvo labai sunkus darbas. Reikėjo vesti plačius susirašinėjimus su Amerikos, Europos, net ir Australijos lietuviais. Reikėjo atrinkti iš gaunamų krūvų laiškų vietas, kurios būtų reikšmingesnės. Nebuvo lengva visus primityviomis Sibiro sąlygomis rašytus laiškus išskaityti. Todėl knygos ruošimo uždavinys, šalia kitų nuolatinių pareigų, buvo nemažos įtampos darbas. Vietovardžius stengtasi tikrinti panaudojant Sovietų Sąjungos Didžiąją enciklopediją, atlasus, bet ne viską buvo galima rasti, o paprasti Lietuvos kaimiečiai ir darbininkai tremtiniai savo laiškuose kokių smulkių vietų pavadinimus galėjo ir su mažu netikslumu užrašyti.

Visi atsiminimų, laiškų autoriai yra žinomi, bet kai kurie neskelbiami, rūpinantis, kad jiems nesusidarytų kai kurių komplikacijų. Sibire žuvusių lietuvių pavardės tekste surinktos skirtingu šriftu.

Didelė padėka mūsų Amerikos Lietuvių Bibliotekai, taip meniškai savo leidinius apipavidalinančiai, sutikusiai šią knygą išleisti.

Rankraščius perrašinėdama gražaus uolumo parodė p. M. Barienė, už ką nuoširdus ačiū. Atsirado geraširdžių, kurie neprašomi pirmieji atsiskubino padėti su knygos ruošimo išlaidomis: prel. Pr. Juras (500 dol.), Lietuvos operos solistė A. Dičiūtė-Trečiokienė (200 dol.). Gili jiems padėka.

Bedirbant prie šios knygos, buvo gauta grasinimų: kortelė su nuošaliu taku ir knygos autoriaus siluetu bei su įrašu, duodant suprasti, kad šiuo keliu einant gresia pavojus nebegrįžti . . iškarpa su raudonai išbraukyta pavarde, atseit — kraujas, pagaliau paveikslas tuščio atviro karsto, kuris grėsmingai laukia už tokį darbą. Tačiau mes savo tėvų žemės genocido kankinius ir Lietuvą mylime labiau už savo gyvybę, ir grasinimai nuo užsimoto uždavinio neatbaidys. Knyga buvo ruošiama ją skiriant Sibire žuvusiam tėvui Juozui Prunskiui, ten pat žuvusiems dėdėms kun. Petrui Prunskiui ir Pranui, Juozui, Karoliui Gineičiams bei daugeliui kitų artimųjų.

1939 m. spalio 10 d. Maskvoje, po ilgų ir sunkių derybų, Lietuvos užsienių reikalų ministeris Urbšys pasirašė primestą Lietuvai vadinamąją savitarpinės pagalbos sutartį.

Ta sutartimi Lietuva buvo priversta įsileisti savo teritorijon 20.000 sovietų kariuomenės.

Stalinas ir Molotovas per derybas įtikinėjo Lietuvos delegacijos narius, kad kariuomenės įvedimas Lietuvon yra naudingas ne kam kitam, o tik Lietuvos saugumui, kad nebus daroma jokių pastangų kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Jos socialinė, ekonominė, politinė santvarka nebus paliesta. Sovietų Sąjungos tikslas—saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir jos neliečiamybę prieš išorės pavojus, kurie gali kilti karui prasidėjus. Lietuva, patekusi Vokietijos valdžion, tapsianti vokiečių protektoratu.

Tačiau visiems buvo aišku, kad sovietinės kariuomenės įvedimas pažeidžia valstybės nepriklausomybę ir suverenumą.

Dėl tų klastingų Sovietų užmačių kilus nerimui Pabaltijo tautose ir pasaulio opinijoje, Molotovas 1939 m. spalio 31 d. savo pranešime užsienio politikos klausimais Aukščiausioje Taryboje buvo pareiškęs: „Yra sudaryta palanki atmosfera politiniams ir kitiems santykiams sustiprinti tarp Sovietų S-gos ir Pabaltijo kaimynų . . . Klaidinga tvirtinti, kad savitarpinės pagalbos sutartys yra Sovietų S-gos kišimasis į Estijos, Latvijos ir Lietuvos reikalus, kaip kad kai kurie užsienio laikraščiai nori įrodyti. Priešingai, pasirašiusiųjų valstybių suverenumo nepažeidžiamumas yra aiškiai pripažintas savitarpinės pagalbos sutartyse ir nesikišimo principas į naujos valstybės reikalus yra patikrintas. Šios sutartys pagrįstos pasirašiusiųjų tarpusavio politinės, socialinės ir ekonominės santvarkų respektu, tad skleidžiamieji gandai apie Pabaltijo kraštų sovietizaciją yra mūsų bendrųjų priešų ir kai kurių antisovietinių provokatorių interesas” . . .

Šitos apgaulės Sovietai griebėsi po to, kai 1939 m. derybose su Anglija ir Prancūzija neišgavo jų sutikimo laisvai, savo nuožiūra, elgtis su Pabaltijo valstybėmis. Tai sužinome iš anglų užsienio reikalų ministerio pareiškimo Lordų Rūmuose 1939 m. gruodžio 5 d.

1940 m. kovo 25 d., t.y. du mėnesius prieš Pabaltijo valstybių okupaciją, Molotovas vėl viešai pareiškė, kad „Neatsižvelgiant į gąsdinimo pastangas, kurias daro kai kurios priešingos Sovietų S-gai imperialistinės grupės, valstybinė ir politinė Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybė jokiu atveju nėra pažeistos ir sutarčių vykdymas yra patenkinamas ir daro premisas tolydžio santykiams gerėti tarp Sovietų S-gos ir tų valstybių”.

Bet štai, staiga 1940 m. birželio 14 d. Sovietų komisaras Molotovas įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, pagrįstą jų pačių išgalvotais, fantastiniais, įprastu Sovietams melu pagrįstais kaltinimais dėl tariamo vad. savitarpinės pagalbos sutarties nesilaikymo.

Tokiu pretekstu Sovietų S-ga įvedė į Lietuvos teritoriją 300.000 savo kariuomenės, panaikino Lietuvos valstybės nepriklausomybę, suverenumą ir primetė komunistinę santvarką su visais jos baisiais padariniais.

Smurtu, apgaule, teroru sufalsifikavo lietuvių tautos valią ir Lietuvą inkorporavo į Sovietų Sąjungą.

Jau vad. savitarpinės pagalbos sutartį pasirašant, Serovas Kremliuje sudarinėjo Pabaltijo tautų pavergimo planus ir rašė smulkias instrukcijas tų tautų genocidui, išnaikinimui. Maskvai buvo svarbu išgabenti patriotus vadus, suterorizuoti gyventojus ir tuo padaryti Lietuvą lengviau okupantų kontroliuojamą. Pasistengta išvežti sąmoningesnius asmenis, kurie galėtų būti kliūtis kraštui sukomunistinti. Siekta sunaikinti daugiau gyventojų, kad būtų lengvesnė krašto kolonizacija ir rusifikacija.

Pirmame genocidiniame plane buvo nustatyti žymesnių Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų areštai. Vykdytoju formaliai buvo Maskvos paskirtas komunistų partijos sekretorius Sniečkus, talkininkaujant NKVD. Sudarytos penkios vykdytojų grupės, kurios turėjo sudaryti areštuotinų asmenų sąrašus.

Pirmoji grupė surašė žymesnius tautininkų veikėjus. Tai grupei vadovavo Kratanas (nelietuvis).

Penktoji—liaudininkus ir socialdemokratus. Vadas— parsidavęs Maskvai Macevičius.

Naktį iš liepos 11 į 12 d. buvo areštuota per 2000. Visi kalėjimai buvo perpildyti. Suimtieji kalėjimuose buvo žiauriai tardomi, kankinami ir už akių nuteisiami sunkiems darbams.

Antruoju planu buvo įvykdyti masiniai lietuvių suėmimai ir deportacija—išvežimai į Rusijos tolimas, šaltas Sibiro taigas.

Suimta ir išvežta buvo daugelis tų, kurie mylėjo savo tėvynę, brangino savo valstybės nepriklausomybę ir laisvę, kurie tikėjo Dievą. Masiniai areštai ir išvežimai nusiautė visą Lietuvą, visus tautos gyventojų sluoksnius: įvairių ideologinių ir religinių įsitikinimų, profesijų, nepaisant nei jų socialinės padėties, nei amžiaus, nei sveikatos.

Brutaliausios skubos priemonėmis nekalti žmonės buvo išvilkti iš gimtųjų pastogių, sugaudyti, sugrūsti į gyvulinius vagonus, suardžius šeimas, išvežti į šaltąjį Sibirą ir išsklaidyti po taigas.

Buvo areštuota ir išvežta 34.260 asmenų. Pagal buvusio komisaro J. Glušausko liudijimą, Maskva buvo reikalavusi išgabenti 700.000. Tą Maskvos užsimojimą sutrukdė prasidėjęs vokiečių karas su sovietais.

Karo pradžioje, paskubomis, kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose laikomi kaliniai buvo masiškai žudomi.

Išvežtųjų skaičiuje buvo: švietimo srities darbuotojų—1089, ūkininkų—3389, medicinos personalo—168, karių—622, teisininkų—113, darbininkų—879, studentų—416, tarnautojų—1591, vidurinių ir pradžios mokyklų mokinių— 6378, šeimininkių—1865. Likusieji—įvairių kitų profesijų ir eiliniai žmonės. (L.E. t. VII).

Be šių išvežimų pirmosios okupacijos metu (1940—1941), deportacijos, pradedant 1944 m., buvo nuolat vykdomos ir antrosios okupacijos laikotarpiu. Iš viso išvežta gal apie 300.000 Lietuvos gyventojų.

Teisės, politikos, moralės ir žmoniškumo požiūriais Sovietų Sąjunga naujųjų laikų istorijoje yra pati nuožmiausia valstybė, neturinti kito lygaus pavyzdžio.

Ji sulaužė visas pasirašytas sutartis su Lietuva: taikos (1920 m. liepos 12 d.) sutartį, kuria amžiams atsisakė suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemes. Ta sutartimi įsipareigojo susilaikyti nuo bet kurių agresyviųjų veiksmų (str. 3) ir eventualius nesusipratimus, nepavykus jų išspręsti diplomatiniu keliu, perduoti specialiai sutaikinimo komisijai (str. 4). Sulaužė 1926 m. pasirašytą nepuolimo sutartį, kur taip pat pasižadėjo visus kilusius konfliktus spręsti taikiomis priemonėmis. Toji sutartis 1934 m. buvo pratęsta ir ta proga Sovietų užsienio komisaras Litvinovas, pasirašant protokolą, buvo pareiškęs: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinės ir nepareina nuo konjunktūrų, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindinis elementas yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės išlaikymas”. 1933 m. nepuolimo sutartis buvo papildyta, pasirašant su Sovietų S-ga užpuoliko sąvokos apibūdinimo konvenciją, pagal kurią abi šalys sutarė agresorium (užpuoliku) laikyti tą valstybę, kuri ginčo atveju pirmoji paskelbtų karą arba okupuotų vieną iš konvenciją pasirašiusiųjų valstybių jai karo nepaskelbusi. Toliau toje konvencijoje pažymima, kad „jokie sumetimai, t.y. nei ekonominiai, nei politiniai, nei militariniai, negali pateisinti agresijos akto, numatyto str. 1".

Sovietų S-ga, sulaužydama pasirašytas sutartis su Pabaltijo valstybėmis ir paneigdama pagrindinius tarptautinės teisės principus, yra įvykdžiusi tarptautinį nusikaltimą. Todėl beveik viso pasaulio valstybės Pabaltijo tautų ir valstybių aneksiją pasmerkė iš pat pradžios—nepripažino jos teisėtumo ir galiojimo. Neminint visų Sovietų S-gos sulaužytų tarptautinių įsipareigojimų, pasirašytų sutarčių ir iškilmingų deklaracijų, —kaip Atlanto, Potsdamo ir kt., —ji nevykdo ir Jungtinių Tautų visuotinio susirinkimo 1946 m. gruodžio 11 d. genocido reikalu priimtos rezoliucijos nuostatų, nes genocidą vykdo iki šiai dienai.

Yra pavergusi daugelį tautų, kurias fiziškai ir dvasiškai žudo, rusina ir visais būdais ekonomiškai išnaudoja.

Jungtinių Tautų genocido deklaracijoje tarp kita ko pasakyta: „Genocidas yra teisės gyventi ištisoms žmonių grupėms paneigimas, kaip žmogžudystė yra teisės gyventi atskiram žmogui paneigimas; toks teisės gyventi paneigimas užgauna žmonijos sąžinę; dėl jo žmonija netenka didelių kultūrinių ir kitokių šių grupių įnašų; jis yra priešingas moralinei teisei ir Jungtinių Tautų dvasiai bei tikslams. Genocido nusikaltimo baudimas yra tarptautinės bendruomenės reikalas. Turėdamas tai galvoje, visuotinis susirinkimas konstatuoja, kad genocido nusikaltimas, kurį smerkia civilizuotas pasaulis, priklauso tarptautinei teisei ir kad asmenys, padarę šį nusikalstamą darbą, yra baustini, vis tiek, kas būtų vykdytojai ar bendrininkai—atskiri privatūs asmenys, viešieji pareigūnai, valstybės vyrai ir vis tiek, kuriuo pagrindu—religiniu, rasiniu, politiniu ar kitokiu”.

TRĖMIMŲ SUVESTINĖ Iš Naujosios Vilnios gelež. stoties 1941 m. birželio mėn.

PRIVERČIAMŲJŲ DARBŲ LAGERIAI SOVIETŲ SĄJUNGOJE,
IŠ PABALTIJO KRAŠTŲ KUR BUVO LAIKOMI IŠVEŽTIEJI

Norėčiau kiek plačiau nušviesti teisinę į Sibirą išgabentųjų būklę. Išvežtieji sudarė dvi pagrindines kategorijas: 1) tremtiniai ir 2) kaliniai. Jų gyvenimas Sibire buvo abiejų vargingas, bet griežtai skirtingas.

Tremtis rusiškai buvo vadinama „volnoje poselienije”— laisvas apgyvendinimas. Nors tremtinius atveždavo, kaip ir kalinius, užkaltus vagonuose, ginkluotiems kareiviams saugant, bet, atgabenti į vietą, jie nebuvo laikomi už spygliuotų vielų ir į darbus nebuvo varomi ginkluotų sargybų, kaip kaliniai.

Iš namų į tremtį paimdavo visą šeimą kartu. Tik prieš karą, t.y. 1941 m. deportacijose, šeimas išskirdavo: vyrus atskirdavo nuo šeimų ir uždarydavo kalinių stovyklose. Moteris su vaikais palikdavo kartu. Pokarinėse deportacijose šeimų jau nebeardydavo, išskyrus tuos atvejus, kai kuris nors šeimos narys būdavo kuo nors apkaltinamas.

Sugaudytas tremtinių šeimas be jokių tardymų veždavo į mažai apgyventas vietas, kur turėjo kurtis sunkiomis primityviomis sąlygomis. Patys turėjo pasirūpinti pastoge, maistu ir kt. Jie galėjo laisvai vaikščioti be sargybų, bet turėjo nustatytu laiku registruotis komendantūroje. Neturėjo pasų, kad negalėtų iš tremties vietų pabėgti. Tačiau pabėgimų pasitaikydavo. Parvykdavo net ir į Lietuvą, bet neilgam, — dažniausiai juos pagaudavo ir vėl išveždavo.

Pirmosios, t.y. 1941 m., deportacijos aukų daugelis mirė nuo bado ir šalčio. Vargu ar jų išliko bent ketvirtoji dalis, nes karo metu visoje Sovietų Sąjungoje žmonės kentė badą, o iš Lietuvos pagalbos negalėjo gauti, vokiečiams Lietuvą okupavus.

Pokariniai tremtiniai gaudavo siuntinius iš Lietuvos, vėliau ir patys kai kur prasigyveno, jų mirtingumas sumažėjo, nors vargo ir sunkiai dirbo. Tremtinių gabenimas— deportacijos — pokariniais metais būdavo vykdomos beveik kasmet. Žmonės pasiruošę, prisidžiovinę maišus duonos ir, sudėję į maišus šiltesnius drabužius, laukdavo išvežimų, kurie ateidavo nežinant.

Antroji kankinių kategorija—kaliniai—plaukė į Sibirą nenutrūkstama srove per Vilniaus persiuntimo punktą, rusiškai—„peresilką”.

Kalinius iš namų paimdavo po vieną, be šeimų. Kai kurių šeimas vėliau deportuodavo kaip tremtinius. Kalinį nugabendavo pirmiausia į saugumo (tardymų) kalėjimą. Ten jis išlaikomas 2—3 mėn. ar dar ilgiau. Tardydavo, kankindavo įvairiais būdais. Sudarę bylą—kaltinamąjį aktą, pasiųsdavo Maskvon užakiniam teismui. Retais atvejais teisdavo karinis tribunolas (daugiausia rusai). Dabar visi teisiami Lietuvoje, užakinis teismas—„osoboje soveščanije”—panaikintas.

Po bylos sudarymo kaliniai perkeliami į bendrą kalėjimą, daugiausia į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kur po kelis mėnesius laukdavo atsakymo iš Maskvos—pranešimo, kiek metų kuris nuteistas. Atėjus sąrašui, iškviesdavo kiekvieną kalinį, perskaitydavo sprendimą, kiek metų nuteistas, pagal kokį straipsnį, ir duodavo pasirašyti. Po tokio „teismo” kaliniai būdavo perkeliami į kitas kameras ir laukdavo išvežimo į Sibirą, į koncentracijos — kalinių darbo stovyklas, kuriose režimas būna toks pat kaip kalėjimuose, tik su tuo skirtumu, kad čia turi eiti į darbus.

Stovyklos būna aptvertos nepermatoma aukšta storų lentų tvora, iš viršaus dar apipinta spygliuotomis vielomis. Viduje dar suakėta mirties zona ir dar viena spygliuotų vielų tvora. Prie kiekvieno stovyklos kampo—sargybos bokštelis. Jame stovi ginkluotas kareivis. Jokios galimybės pabėgti iš stovyklos. Net ir į darbą išėję, į laukus ar miškus, kaliniai turėjo apsmaigstyti darbo vietą ant lazdų prikaltomis lentelėmis su užrašu: „zaprietnaja zona”—uždraustoji zona. Jei kalinys išeina už tos „zaprietkos”, šaunamas be įspėjimo.

Į darbą kaliniai vedami ginkluotų kareivių, gretomis po penkis surikiuoti. Žingsnis į kairę ar į dešinę nuo gretos—ir tai jau laikoma noru pabėgti. Sargybinis gali šauti be įspėjimo.

Su laisvais piliečiais ar tremtiniais kur nors darbe sutiktais, kaliniai neturi teisės kalbėtis. Taip pat neleidžiama su kitos stovyklos kaliniais kalbėtis, išskyrus atvejus, kai susitinka darbe. Vyrai ir moterys laikomi atskirose stovyklose. Moterys dirba tuos pačius darbus, kaip ir vyrai.

Už drausmės pažeidimus kaliniai baudžiami karceriu. Tai žemėje iškastas rūsys, kur visada būna šalta. Karceryje kaliniui duoda per parą 300 g duonos ir pusę litro vandens (28 gramai=1 uncija; 1 litras=1,05 JAV kvortos). Kaliniai ant nugaros ir ant dešinio kelio nešioja baltoje medžiagoje išrašytus kalinio numerius. Kalinio byloje—formuliare— būdavo dvi raidės: „Z K”—tai reiškia (rusiškai) „zakliučennyj”—užrakintasis. Pagal tas raides, sutrumpintai kalinius vadindavo zekais. Viršininkai ir prižiūrėtojai, kreipdamiesi į kalingus su bet kokiais pranešimais, sakydavo: „vnimanije zakliučennyje”—dėmesio, kaliniai. Kalinys neturi teisės būti pavadintas piliečiu—„graždanin”.

Kaliniai, atbuvę didesnę bausmės dalį, kurie neturi drausmės pažeidimų, padaromi bekonvojiniais: gauna vad. „propuską”—leidimą išeiti už zonos be sargybinių. Toks kalinys vis tiek turi gyventi stovykloje. Bekonvojiniai būna daugiau viršininkų negu paties kalinio patogumui. Tokius viršininkai panaudoja savo asmeniškiems darbams arba ten, kur nereikia didesnio darbininkų skaičiaus, pvz. pirties kūrenimui, vandens gabenimui ir pan.

Kaliniams, neišdirbantiems normos, būdavo mažinami maisto daviniai. Už atsisakymą dirbti—karceris, o jei dar neklauso—teismas, ir padidinamas bausmės metų skaičius. Išveždavo ir į uždarą kalėjimą.

Atbuvę bausmę, politiniai būdavo išsiunčiami į kitą Sibiro vietą tremtinio teisėmis. Nuo 1954 m. pradėta leisti grįžti namo, bet ne visiems. Yra buvusių kalinių, kuriems leidžiama gyventi visoje Sovietijoje, išskyrus savo gimtąjį kraštą, kur areštuotas.

Kalinių laiškai cenzūruojami. Ilgą laiką kaliniai galėjo rašyti po vieną laišką per pusę metų, vėliau leista rašyti dažniau. Tos taisyklės keičiamos. Kai kada ir visai neleidžiama kaliniui laiškų rašyti. Priklauso nuo vietinių viršininkų ir buvusių tardytojų bei prokurorų.

Po 1956 m. bylų peržiūrėjimo politiniai kaliniai masiškai grįžo į savo kraštą. Tų atleistųjų buvo trys rūšys: 1) rehabilituotieji—t.y. pripažinti be pagrindo nuteistais, 2) amnestuotieji—„so sniatijem sudimosti"—atgauna visas teises, nors ir buvę kalti, 3) atbuvę bausmę. Šie paskutinieji gauna pasą su įrašu, kad buvę kaliniai, teisti. Jie lieka nepilnateisiais piliečiais visam gyvenimui—su „nešvariu pasu”. Tokie visur kenčia priekaištus, diskriminaciją, ypač norėdami gauti geresnį darbą ar apsigyventi mieste. Jie neturi teisės paduoti pareiškimo išvykti į užsienį.

Turintieji „nešvarius” pasus stengiasi juos „apšvarinti”. Kai kam pasiseka per darbovietės viršininkus, kiti duoda skundus, prašymus. Ne visiems pavyksta laimėti.

Lietuvių tremtinių ,,sodyba” Kulbaso kolchoze, Uzuro rajone, Krasnojarsko krašte

1941 m. birželio 13 d., penktadienis. Rokiškyje turgus. Suvažiavusių su arkliais ūkininkų milicija nebeišleido. Liepė pasirūpinti arkliams pašaro ir būti vietoje. Sunkvežimiai visi mobilizuoti. Mieste prie NKVD būstinės pilna rusų (apylinkės gyventojų—burliokų), kurie po švarkais turi pasikabinę pistoletus.

— Gal mobilizacija bus? —kalbame. Bet iki vidunakčio tylu. Ir tik po vidunakčio „nakties paukščiai” sujudo, vežimai sudardėjo. Rytui auštant, grįžta sunkvežimiai ir vežėčios. Prisodinta iš apylinkės žmonių: ūkininkų su mažais vaikais (vaikai kai kurie net be kepurių) ir su mažais ryšulėliais, pradžios mokyklos mokytojų ir darbininkų.

Slenka viena, antra, trečia „medžioklės” para. Ir jau sunkvežimiai iš provincijos atvažiuoja prie NKVD rūmų, pilni vaikų, klykiančių motinų. Vyrai jau pradėjo bėgti į miškus slapstytis . . .

Visus sugaudytus tuojau gabena į stotį, kur stovi paruoštas Rokiškio stotyje keliasdešimt gyvulinių vagonų ešelonas. Įstumia į vagonus ir uždaro: neleidžia net gamtos reikalui išeiti. Ir kasdien vagonai klykiančiųjų pilnėja. Tą medžioklę po apskritį atlieka specialiai iš Leningrado atvežta NKVD milicija.

Antanas Ščiuka su žmona, iš Rokiškio m., abu per 60 m. amžiaus. A. Ščiuka, jaunas būdamas, surinkdavo senus užraktus, suremontuodavo ir po to turguje nuo staliuko prekiaudavo. Kada savo kruvinu prakaitu susitaupė pinigų, įsirengė sau šaltkalvio dirbtuvėlę rūsyje. Vėl dirbo nuo tamsos iki tamsos. Negėrė ir net nerūkė, tai per trumpą laiką įsigijo geležies krautuvę, namus ir šaltkalvių dirbtuvę. Okupavę Lietuvą, sovietai tą tikrą vargo pelę — proletarą pavadino „buržujum”, išvarė iš namų ir krautuvės, viską nacionalizavo — užgrobė.

Kadangi jis net savo geležies krautuvėje, kaip religingas žmogus, turėjo pasikabinęs kryžių, kadangi ir išguitas senukas nemetė lankyti bažnyčios, tai jį su žmona, kaip „kontrrevoliucionierių” senatvėje įvarė į gyvulinį vagoną. Vežant pro Vilnių į Sibirą, senukas vagone užduso— pasimirė . . .

Speičytės, dvi sesutės, su 78 m. bobute. Komunistai norėjo sugauti Serapiniškio (prie pat Rokiškio) mokytoją Speičį su žmona, nes tas per 20 mokytojavimo metų kaip rimtas, taupus ir blaivus žmogus buvo susitaupęs, naujus namus pasistatęs. Jei jis turi naujus namus — jis jau „buožė”. NKVD „medžiotojai” nerado Speičių namuose, tai vakare paėmė 78 m. bobutę ir dvi mergaites—Speičytes: vieną 5 ir antrą 7 m. amžiaus išvežti Sibiran.

Ant. Jasinevičius su žmona ir 13 m. sūnumi. Žmogelis turėjo 3 ha žemės prie Rokiškio (1 hektaras=2.17 akro). Dirbo nuo jaunatvės kaip „juodas jautis”, buvo blaivus, važiuodavo uždarbiauti. Kaip darbštus ir taupus, turėjo įsirengęs gražius namukus, gerai įtręšęs tuos 3 ha.

Apylinkės prasigėrę rusai burliokai jam pavydėjo. Kai šaukė visus ūkininkus dėtis kolchozan, tas 3 ha „buožė” neatėjo susirinkiman, todėl jį išvežė, uždarę gyvulinin vagonan . . .

Petras Bliūdžius, gimnazijos mokytojas, su žmona ir dviem mažomis dukrelėmis iš Rokiškio. Nepriklausė jokiai partijai. Negėrė ir nerūkė, turėjo pasisatęs namukus. Tas „kapitalistas” buvo tuo pavojingas, kad jis, be mokytojo pareigų, buvo Rokiškio liaudies muziejaus vedėjas ir į tą muziejų surinko daug liaudies išdrožinėtų senų kryžių. Kadangi liaudies kryžiai yra „pavojinga kontrrevoliucinė medžiaga”, tai mokytoją su šeima — į vagoną ir į Sibirą.

Juozas Šukys—luošas žmogus, mokytojas. Mokėjo rusų kalbą ir rusų politrukus mokė lietuviškai kalbėti. Kadangi jo žmona buvo šaulė, tai ir tą su vaikais uždarė į vagoną — į Sibirą . . .

Iki birželio 17 d. vien Rokiškio stotyje keliasdešimt gyvulinių vagonų pilnutėlis ešelonas privarytas ūkininkų šeimų, veik trečdalis viso apskrities mokytojų, tarnautojų, o tų visų tarpe veik ketvirtadalis vien klykiančių kūdikių su motinomis, be tėvų.

Pirmoji lietuvių naikinimo banga, Sovietų Rusijai užėmus apgaulės būdu Lietuvą, buvo trėmimas į Sibirą. Toks metodas palietė daugelį tūkstančių lietuvių, kurie anomis 1941 m. birželio 13—15 d. išgyveno baisų atsiskyrimą su kraštu. Esu tų trėmimų gyvas liudininkas, kaip jie vyko Pasvalio m., Biržų aps.

Neatmenu, kurią savaitės dieną, anksti iš ryto, vykau su teta į Pasvalio bažnyčią. Tik įvažiavęs Svalios gatvėn, pamačiau sunkvežimį ties Andzevičiaus namu ir jame keletą milicininkų, civilių. Mačiau, kaip senutę motiną kelia į sunkvežimį. Žirgas bijojo sunkvežimio, paspartino savo žingsnius, ir atsidūriau turgaus aikštėje ties bažnyčia. Bažnyčioje ankstyvos šv. Mišios jau įpusėjusios, maldininkų maža, visų akyse ašaros ir susijaudinimas, bijosi žodžio prasitarti. Tik geri pažįstami kaimynai pasikalba, patyrę, jog milicininkai su keliais žydeliais jaunuoliais važinėja po miestą ir kaimus, renka žmones.

Pasibaigus pamaldoms, tuoj parvežiau tetą į namus. Apsiginklavęs mauzeriu ir mažu durklu, juos paslėpęs po švarku, nuvykau vėl į Pasvalį. Tik ką perėjus Lėvens tiltą, pasitiko milicininkų ir komjaunuolių būrys, bet jie manęs neužkabino. Matau—žygiuoja „narsuolis” Lopeta ir kiti komunistų nariai. Nuvykęs stoties gatvėn, anapus geležinkelio bėgių, matau ištisą eilę vagonų, prie jų milicijos vyrus ir rusų karius. Jie stumdo žmones, įsakinėja ir trenkia durimis, jas užsklendžia. Atūžė vėl keli sunkvežimiai.

Matau darbininko Linkevičiaus šeimą iš 9 asmenų, toliau pro vagono langelio plyšį mane kalbina mjr. Petkevičius, buvęs Pasvalio Šaulių rinktinės vadas, mano viršininkas, agr. Lenartas, mokyt. V. Zigmantas, pašto virš. V. Žaldokas, jo žmona su vaikais. Kadangi mažas būdamas kurį laiką dirbdavau savo dėdės ūkyje šalia Tonkūnų ūkio, Žadeikių k., tai pažinau ir ūkininką Tonkūną, prof. Tonkūno brolį. Čia buvo ir mano mielas mokyt. Myk. Steponavičius iš Daujėnų mokyklos. Negalėjau ilgiau tverti, bėgau į namus.

Leidau neramias valandas, bijodamas, kad ir mūsų šeimos nevežtų. Mūsų valsčiaus viršaitis Maldutis kažin kaip paliko neišvežtas, tik jo žmoną, akušerę, paėmė. Gimnazijos mokyt. Sabas su šeima suimtas, taip pat ir dir. P. Misevičius. Per dvi dienas prigrūdo kelis vagonus tremiamų. Tarp išvežamų visas pulkas: tarnautojas Grinius ir Griniūtė, nuovados virš. Baniulis su šeima — net 4 vaikai, Lipštas, žmona ir trys vaikai, buvęs nuovados virš. Rimas Gulbinas, Gulbinienė, mano giminietis A. Kuosa — dar studentas, nuovados virš. Traškevičius su šeima, mokyt. Krivickas, mokyt. Kuprienė, jos vyras A. Kuprys — tarnautojas, J. Džiuvė ir žmona, mokyt. K. Navakas, žmona ir dukra, vachmistras A. Vyšniauskas su žmona, mokyt. Petrauskas su žmona ir vaiku, agr. J. Klungevičius, Klungevičiūtė, mokyt. Činčas, A. Čiuplinskas su žmona. Buvo ir daugiau ištremtų. Po vokiečių atėjimo nebuvo galima visų sąrašų surasti, ypač dingo vardai viengungių ir šeimų, kurios neturėjo artimųjų Pasvalyje ar apylinkės miesteliuose bei kaimuose. Prieš mano akis guli tų čia paminėtų nelaimingųjų žvėries aukų paveikslai. Budeliai sudraskė jų ramų gyvenimą. Baisus vaizdas tada buvo mūsų galvoje, o krūtinėje virė kerštas tiems, kurie vykdė šiuos trėmimus.

Bet koks suimtųjų gelbėjimas buvo negalimas. Artimieji ėjo prie vagonų, nešė vandens, maisto, o kareiviai su durtuvais varinėjo tolyn. Vien iš Pasvalio ir apylinkės buvo surinkti 89 tautiečiai įvairaus amžiaus, išsilavinimo, nieko bloga nepadarę savai tautai.

Kai išvežtieji paliko stotį, jų namuose siautė komunistiniai tarnai, dalijo jų turtus, tuščiuose ūkiuose paliko samdinius ūkių viršininkais, mieste namus paėmė butų valdyba ir valdžios įstaigos. Kai kurie, išvengę areštų ir trėmimų, slapstėsi, net išsirausę ūkių namuose slėptuves po grindimis ar kur tvartuose. Pasvaliečiai gyveno baime ir rytojaus netikrumu, nes kiekvienas galėjo būti kieno įskųstas ir išvežtas į Sibirą.

1941 m. birželio 14 d. ankstyvą rytą kaimynas M., grįždamas iš pieninės, labai susijaudinęs užbėgo pas mus ir pranešė, kad bolševikai gaudo žmones. Esą Ramanausko namai apsupti enkavedistų.

Norėdamas ištirti, ar tai tiesa, skubiai užsėdau ant dviračio ir nuvykau į Ramanausko sodybą. Beveik kartu su manimi į kiemą įvažiavo Adolfas Juodvalkis, kurio vežime sėdėjo du enkavedistai, ginkluoti automatiniais šautuvais.

Antano Ramanausko, atėjusio į užkurius iš Salako vls., Jakiškių k., sodyba buvo Neceskų k., prie pat Degučių— Salako vieškelio. Per 40 m. amžiaus 3 1/2 ha žemės savininkas gyveno su žmona ir keturiais vaikais.

Vos Juodvalkis spėjo sulaikyti arklį, iš jo vežimo iššoko abu enkavedistai ir įbėgo į Ramanausko gryčią. Greit abu išėjo, vienas traukdamas už rankutės 6 m. berniuką, antras nešdamas už marškinėlių pakoręs dar mieguistą Ramanausko sūnelį. Abudu vaikus įmetė į Juodvalkio vežimą. Kiti du jau anksčiau sodyboje atsiradę enkavedistai, tęsdami už plaukų ir spardydami, atvilko ne savo balsu rėkiančią Ramanauskienę ir taip pat įstūmė į vežimą. Po kiek laiko viela už nugaros surištomis rankomis buvo atvestas ir pats Ramanauskas, kurį enkavedistai rado Bikėnų malūne, kur jis buvo nuvykęs malti anksčiau nuvežtų grūdų. Dar vėliau taip pat surištomis rankomis buvo atitempta Ramanausko pirmosios žmonos 11 m. duktė Elenutė, kurią enkavedistai sugavo Salako miške beganančią karvę. Ji buvo taip nusigandusi, kad visa

drebėjo ir negalėjo žodžio pratarti. Kiek apsiraminusi būdama su saviškiais, pradėjo skųstis, kad skauda surištas rankutes. Į tėvų prašymą atrišti mergaitei rankas enkavedistai nekreipė jokio dėmesio. Tik vėliau, kai enkavedistai, viela pririšę Ramanauską prie Juodvalkio vežimo, pasišalino, visų suimtųjų saugoti paliktas vietos komunistų partijos pirmininkas rusas Šikailovas atrišo mergaitės rankas.

16 m. Ramanausko sūnus Juozas tuo metu buvo paimtas, kaip daugumas apylinkės kaimų vyrų, prievartos darbams prie geležinkelio platinimo Dūkšto stoties rajone. Dėl šitos aplinkybės jis išvengė suėmimo.

Iš Ramanausko kiemo enkavedistai pasuko keliuku į Petro Šeduikio, apylinkėje vadinamo Tumukioku, vienkiemį. Šeduikis, apie 27 m. amžiaus, 16 ha savininkas, neseniai vedęs, turėjo 2 m. sūnelį ir jau daugiau kaip 2 m. lovoje sergančią tetą, tėvo seserį Mariutę.

Kai aš atvykau prie Šeduikio sodybos, radau susirinkusį būrį Neceskų k. žmonių, grįžtančių iš pieninės arba atėjusių iš kaimynystės. Girdėjome, kaip gryčioje nežmoniškai klykė Šeduikienė. Neilgai trukus vienas enkavedistas išnešė į kiemą pakoręs už kakliuko Šeduikio sūnelį ir įmetė į laukiantį pakinkytą vežimą. Kiti enkavedistai, ištempę Šeduikienę pro duris, pradėjo ją spardyti, naganais daužyti ir už plaukų tampyti, reikalaudami ją išduoti, kur yra vyras. Vežiman įmestą berniuką enkavedistas visaip maigė ir plėšė, kad tas tiesiog cypte cypė. Šeduikis, kuris tuo metu buvo pasislėpęs netoli nuo savo sodybos krūmuose, matydamas kankinamus žmoną ir sūnų, pasirodė kieme. Jį tuoj sugavo, surišo ir ilgai mušė bei spardė. Tuo laiku iš gryčios su lova išnešė sergančią Mariutę ir išvertė į vežimą. Neleidę pasiimti nei rūbų, nei maisto, enkavedistai visus nuvežė į Ramanausko kiemą. Čia susirinko visi kiti enkavedistai ir jų pagalbininkai, atsigėrė iš pieninės atvežto pieno ir su dviem vežimais primedžiotų žmonių išsidangino Degučių link.

Po kiek laiko nuvažiavau į Degučius, tikėdamasis Degučių valsčiaus vykdomojo komiteto tarnautojo ruso Kurakino, su kuriuo palaikiau neblogus santykius, pagalbos išlaisvinti bent senąją Mariutę. Prie vykdomojo komiteto namo pamačiau ją gulinčią ant plikos žemės. Netoli jos surištomis rankomis sėdėjo basas per 80 m. amžiaus Degučių kaimo Šeduikis, kurį bolševikai sugavo anksti rytą ganantį arklius. Drauge buvo suimti ir jo du suaugę sūnūs.

Valsčiaus patalpos buvo pilnos prigrūstos žmonių. Kai prisiartinau prie Mariutės, pamačiau, kad ji nori man kažką pasakyti, bet negalėjau suprasti. Kai dar arčiau priėjau, prišoko vienas enkavedistas ir čiupo man už apikaklės, piktai šaukdamas: —Ko čia tau reikia! Pasakiau, kad noriu pasimatyti su Kurakinu. Tas atkirto, trenkdamas man kumščiu į krūtinę: —Eik po velnių!

Valsčiaus kieme stovėjo du autobusai, pilni prigrūsti žmonių. Ant autobusų langų didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Ekskursija”. Kai tie autobusai nudūmė Salako link, paskui juos ant dviračio nuskubėjau ir aš.

Salake prie policijos būstinės pamačiau kitus du autobusus su tokiais pat užrašais: „Ekskursija”. Vienas jų buvo prikimštas žmonių kaip silkių statinėje, antras dar apytuštis. Šiame antrajame prie lango sėdėjo kruvinu veidu verkdama moteris. Aplinkui stoviniuojantys Salako miestelio žmonės sakė, kad tai Salako vls., Žeimių pradžios mokyklos mokyt. Garbšio žmona. Mokyt. Garbšys esą griežtai atsisakė lipti į autobusą ir buvo vietoje nušautas.

Už tai jo žmona, tuo metu nėščia, buvo sumušta. Man ten besant, iš policijos būstinės išvedė verkiančią Salako pašto virš. Pakulnio žmoną su sūneliu. Jai iš paskos išėjo, kelių enkavedistų lydimas, ir pats Pakulnis. Prieš įstumdami į autobusą, enkavedistai jį dar smarkiai apdaužė.

Tos pačios birželio mėn. 14 d. 3 val. po pietų buvau Dūkšto geležinkelio stotyje. Ten mačiau vaizdą, kurį prisiminus ir dabar šiurpulys nukrečia.

Labai kaitri ir tvanki diena. Iš visų pusių atvažiuoja autobusai, prigrūsti stačių žmonių. Jie išlipa šlapi nuo prakaito, lyg būtų iš vandens ištraukti. Stotyje laukia ilga eilė prekinių geležinkelio vagonų. Vyrai, moterys, vaikai ir seneliai brukami į vagonus jėga. Visur verksmas, šauksmas, klyksmas. Motinos šaukiasi savo vaikų, vaikai verkia atskirti nuo tėvų. Vagonai- prigrūdami stačių kiek telpa. Tada vagonų durys uždaromos ir užkalamos. Aukštai po vagonų stogu langeliai apipinti spygliuota viela arba irgi užkalti lentgaliais. Iki vakaro beveik visi stotyje stovėję vagonai buvo prigrūsti žmonių.

Rytojaus dieną nuvežiau Neceskų k. Šeduikiui maisto, batus ir šiek tiek rūbų. Traukiniai su suimtaisiais buvo palikti saugoti raudonarmiečiams, kurių dauguma, kaip iš veido bruožų buvo galima spręsti, buvo ne rusai. Jie už degtinę ar kokį kitą kyšį leisdavo su suimtaisiais pasikalbėti arba įteikti jiems pro langiuką maisto ar vandens. Šeduikienė pradėjo prašyti, kad aš kaip nors parūpinčiau nors lašelį vandens Garbšienei, kuri čia pat be jokios mediciniškos pagalbos ne laiku pagimdė kūdikį ir dabar labai blogai jaučiasi. Ir kiti sveiki suimtieji tiesiog alpo iš troškulio. Mongolas, gavęs iš manęs degtinės ir du červoncus, leido Šeduikienei įteikti rūbų, maisto ir keturis litrinius butelius vandens.

Trečią dieną važiuodamas į Dūkštą pasiėmiau daugiau degtinės ir pinigų, manydamas galėsiąs daugiau nelaimingiesiems pagelbėti. Tačiau šį kartą radau traukinį apstotą enkavedistų, kurie nieko iš pašalinių neprileido. į kiekvieną vagoną buvo paduota po kibirą vandens, bet tas vanduo tarytum garuote išgaravo, nė kiek nesumažindamas žmonių troškulio. Pro atidarytas vagonų duris buvo ištraukti mirusieji. Mačiau, kaip išvilko Mariutės lavoną, Garbšienės pagimdytą negyvą kūdikį ir kitus, kurių nepažinojau. Žmonės pasakojo, kad vagone mirė ir Degučių k. Šeduikis.

Traukiniui pajudėjus, prasidėjo tikri graudūs verksmai. Nelaimingieji raudojo, paskutinį kartą pro siaurus vagonų langelius palubėje matydami melsvą tėviškės dangaus ruoželį. Iš kai kurių vagonų girdėjosi Lietuvos himno ir „Marija, Marija” giesmės garsai.

Taip traukė į rytus siaubo traukinys, prikimštas vyrų ir moterų, senų ir jaunų, sveikų ir ligotų. Jų tarpe buvo daug tokių „liaudies priešų”, kurie vos tik buvo spėję ateiti į šią ašarų pakalnę ir dar mito savo motinos pienu, bet kadangi jų tėvų NKVD nesugavo, tai jie vieni turėjo „savanoriškai” vykti mirčiai į nasrus. Nelaimingųjų lietuvių tarpe taip pat „laisva valia” į „broliškas respublikas” važiavo ir Garbšienė, gulėdama ant purvinų vagono grindų, po gimdymo kraujuose paplūdusi, be jokios mediciniškos pagalbos, net be lašelio vandens.

Traukiniui dingus iš akių, didelė susirinkusiųjų minia stovėjo kaip apmirusi. Visi verkė, baimindamiesi, kad netrukus gal ir kiti lietuviai iš savo tėvynės „išvyks” ta pačia kryptimi, tomis pat priemonėmis ir tai pačiai „savanoriškai” bado mirčiai Sibiro taigose.

„Die Holztour” pieštas von G. Hieronymi, iš Frankfurto/Main karo belaisvių archyvo ir muziejaus

Tolimoje Argentinoje, Buenos Aires mieste, sutikau kun. S. Chojnackį, kuris bolševikų okupacijos metu studijavo Kaune ir 1941 m. birželio 14 d. drauge su tūkstančiais lietuvių buvo išvežtas į Sibirą. Po lenkų ir rusų susitarimo jisai buvo išleistas, per Tolimuosius Rytus pasiekė Argentiną. Čia rašančiam papasakojo, ką lietuviai pergyveno tremiami į Sibirą.

Bolševikai tą trėmimų dieną jį pagrobė tėvų pranciškonų koplyčioje Kaune. įsisodinę į sunkvežimį, nusivežė į Aluntos g-vę Nr. 3, kur jisai gyveno. Čia davė valandą laiko susipakuoti, vėl įsodino į sunkvežimį. Pakeliui sustojo dar vienoje vietoje ir paėmė lietuvį tėvą su sūnumi, palikdami ašarose paskendusią motiną ir dukterį.

Sunkvežimis pasuko į Kauno prekių stotį. Čia buvo ilgos eilės prekinių vagonų, tarp kurių landžiojo enkavedistai. Jisai pateko į vagoną, pilną lietuvių. Čia buvo teisininkas Laucius, adv. Endziulaitis, banko dir. Kalnėnas, Statkus, Baranauskas (rodos, kirpėjas), laikraštininkas Daukša, Mikšys, du policininkai—Mištautas ir Ptakauskas, dar buvo Bukauskas, Bieliauskas. Vagono langeliai—geležinėmis grotomis užpinti. Areštuotieji pasakojosi, kaip kurį vežė. Kartkartėmis pasigirsdavo šauksmas moters, kuri buvo prislinkusi prie vagonų ir ieškojo savo vyro ar tėvo. Pašauktasis prisispausdavo prie geležinių grotų ir taip vykdavo tragiškas paskutinio atsisveikinimo momentas.

Buvo jau rytas, kai važiavo pro Vilnių. Pro langelio grotas už miesto pamatė stovinčią jaunų žmonių porą. Vyras suprato, kad čia liūdnos tremtinių eilės. Pakėlė ranką ir peržegnojo. —Tas mažas faktelis sužadino mūsų viltis, — pasakoja kunigas.

Naujojoje Vilnioje jų transportas sutiko panašų moterų transportą. Su jomis buvo ir vaikai. Mažas savo galvutes iškišdami pro langą jie verkė. Moterys stengėsi sulaikyti ašaras, bet klausinėjo, ar nėra čia jų atskirtųjų vyrų, pažįstamų. Traukinius su tremtiniais buvo apsupę bolševikų daliniai. Jokios galimybės nebuvo pabėgti.

Greit tremtiniai ėmė kentėti dėl susigrūdimo ir oro stokos. Vagonuose buvo sukaltos keturios eilės morų, per vidurį vos buvo galima praeiti. Buvo tvanku, karšta. Tremtiniai pradėjo varžytis dėl teisės atsikvėpti oru prie langelio.

Pakeliui vienoje kitoje stotyje davė sūrių žuvų, košės, vandens. Dažnai buvo, kad išbadėjusiems tremtiniams po sūrios žuvies nedavė vandens atsigerti. Kankino baisus troškulys. Dažnai tikrino vežamuosius, neleisdami išeiti iš vagono. Abiejuose vagono galuose buvo sargyba. Jei kas bandė ilgiau žiūrėti pro langelį, sargybiniai plūdo. Nakčia vagonai net iš lauko buvo apšviesti, kad matytų, jei kas bandytų pabėgti.

Vienas latvis turėjo kompasą. Iš jo sprendė, kuria kryptimi veža. Pasuko į pietus. Per Oriolą, Senąjį ir Naująjį Oskolą birželio 20 d. atvežė į Starobielską. Pro langą jie pamatė sargybinių špalerius, o kiemo gilumoje — tremtines vienuolių abitais; kalbėjo, kad tai seserys nazarietės iš Vilniaus.

Išvarę iš vagonų, bolševikų sargybiniai su plikais durtuvais apsupo tremtinius. Nuvarė į netolimą bažnytkaimį ir sukišo į buvusią cerkvę. Tremtiniai keikė bolševikus, net ir patekę į tą vietą, kur pirma buvo maldos namai. Tiesą sakant, ta cerkvė nė nebebuvo panaši į šventnamį: pasieniais buvo pristatyta morų, kuriuos ir užėmė pervarginti tremtiniai. Bolševikų įžūlumą įrodo faktas, kad ten, kur buvo pati švenčiausia pravoslavų vieta—„carskije vorota"— raudonieji buvo įtaisę išvietes. Atidžiau pažiūrėję į sienas, jie atrado parašus anksčiau čia laikytų tremtinių ir datas, kada jie čia buvo. Parašai buvo įvairiomis kalbomis ir skelbė, kiek daug pro čia praėjo bolševikų teroro aukų.

Greit iš tos cerkvės lietuvius tremtinius iškėlė į barakus, apsuptus viela, o cerkvę pripildė naujais tremtinių transportais iš Estijos ir Latvijos. Sekantį rytą buvo sekmadienis. Tremtinius anksti prikėlė alkis, ir apsukresnieji ėmė siūlytis darbams virtuvėje. Tarp tremtinių buvo ir vienas jėzuitas iš Vilniaus. Katalikai tremtiniai barakuose išstatė savas sargybas, ir jis (vienuolis) slapta atnašavo šv. Mišias. Po pamaldų lietuviai išėjo į spygliuotomis vielomis apsuptą kiemą ir čia šnekučiavo, vaikščiodami po porą. Aplinkui buvo gausu sargybinių su nuogais durtuvais. Tremtiniai pradėjo tvarkytis savo baltinius, kai kurie kirpo vienas kitam plaukus. Netrukus surikiavo į eiles ir davė kopūstų sriubos su žirniais. Tačiau jie taip buvo netraukius, kad daugelis savo dubenėlius išvertė į atmatoms paruoštas statines. Po pietų visus tremtinius išvedė su daiktais į vielomis aptvertą kiemą, padarė nuodugnią kratą, konfiskavo peilius, skustuvų peiliukus ir kitus aštrius įrankius. Suvarę atgal į barakus, uždraudė degti šviesas. Visa stovykla skendo tamsoje.

Ryte visus vėl suvarė į Starobielsko stotį. Čia išlaikė visą dieną ir tik vakare, vėl bjauriuose gyvuliniuose vagonuose buvo išvežti iš Starobielsko Sibiro link.

Ilgoje traukinio kelionėje greit išseko įsidėtas maistas. Bolševikai nedavė duonos. Trūko vandens. Tremtiniai visus indus ištuštino (kai kas net pasilikusio sviesto atsargėlę išmetė pro langą, nes be duonos negalėjo valgyti), kad tik progai pasitaikius turėtų indų kuo daugiau vandens į vagoną atsinešti. Buvo pašėlusiai trošku ir karšta. Daugelis vyrų iki juostos buvo išsirengę ir marškiniuose medžiojo vabzdžius, kurių savaitės kelionėje taip nesanitariškomis sąlygomis jau spėjo atsirasti.

Vagone buvęs banko direktorius susirgo viduriais. Tremtiniai pradėjo šauktis gydytojo. Atėjo rusė. Neturėjo ji jokių geresnių vaistų, tik davė ricinos. Buvo nors tai gerai, kad tą gydytoją įleidžiant atidarė vagoną, ir tremtiniai gavo nors kiek oro.

Vienoje stotyje bolševikai pareikalavo atiduoti visus žemėlapius, kokius tik kas turėjo. Trokšdami kaliniai bandė kokiu aštresniu įnagiu padidinti plyšelius vagonuose, kad gautų daugiau oro, bet bolševikų sargybiniai žiauriai šaukė ir grasinimais privertė to nedaryti.

Taip tremtiniai pravažiavo Uralą, pasiekė stepes, durpynus, kur sukosi spiečiai uodų. Pro vagono langelius veržėsi uodai ir kankino tremtinius, o jeigu langelius užkamšiojo, tai negalėjo pakelti tvankumo.

Dvi savaites važiavę į Rusijos gilumą, pasiekė Sosvą. Čia visus išsodino ir pėsčius ėmė varyti tolyn. Tremtinių kolonomis domėjosi rusai gyventojai ir klausinėjo — iš kur. Bolševikų sargybiniai nekentė tokių pasikalbėjimų, ir tremtinius ragino skubiau eiti. Daugelis išvargusių, išbadėjusių tremtinių ėmė atsilikti, juos raudonieji sargybiniai ragino visokiausiais rusiškais keiksmais.

Tremtinių vora išsitęsė beveik į pusę mylios. Užpakaliniai sargybiniai, negalėdami susikalbėti su priešakiniais, paleido šūvius, ir visa tremtinių vora buvo sustabdyta.

Netoliese tekėjo upė, ir tremtiniai puolėsi į ją atsigerti, išsiskalbti, išsimaudyti. Kiti dar turėjo šiek tiek nuslėpto maisto. Valgė ir dalijosi.

Rytojaus dieną buvo sekmadienis. Vienam tremtiniui kunigui atėjo mintis slapta atnašauti šv. Mišias. Nenaudodamas liturginių drabužių, paprasčiausiu būdu jisai atnašavo Mišias, apsuptas suklaupusių katalikų. Tarp daugybės žmonių sargybiniai nelabai kreipė dėmesio į tą būrį. Tačiau tremtiniai pastebėjo vieną sargybinį, kuris ir pats priklaupė ant vieno kelio ir, nedrąsiai, dairydamasis, ar nepastebės nereikalinga akis, persižegnojo.

Apie pusdienį atvyko kažkoks aukštesnis NKVD pareigūnas ir sukomandavo tremtinius vesti prie upės ir susodinti į baržas. Jomis tremtiniai buvo vežami aukštyn, prieš vandenį. Pakeliui prasilenkė su kita tremtinių pripildyta barža. Iš jos pasigirdo šauksmai:

Sekančią dieną pasiekė Garų uostą. Išlaipinus tremtinius, atnešė katilus ir čia davė šiek tiek užvalgyti. Paskiau atjojo raiti raudonieji komanduotojai ir tremtinius pėsčius varė toliau. Jodinėdami jie ragino nelaiminguosius eiti pagal jų patvarkymus. Per miestelį, per laukus nuvarė visą šerengą į miškus. Čia buvo tiek daug uodų, kad daugelis tremtinių apsivyniojo rankšluoščiais ar kuo kitu net savo galvas.

Pakeliui pasiekė kolchozą. Visi buvo pašėlusiai ištroškę. Nors raudonųjų sargybinių ginami, daugelis pripuolė prie šulinių ir gavo šiek tiek vandens.

Varė toliau. Pamažu pasiekė stovyklą, skirtą tremtiniams. Ilgai dar teko laukti, kol galės įeiti. Vėl ėmė graužti spiečiai uodų, bet dabar tremtiniai susikūrė ugnį ir nuo jų gynėsi. Kažkoks komisaras dar pasakė prakalbą, rodydamas į stovyklą ir kalbėdamas, kad dabar galės kultūringai gyventi . . .

Ties stovyklos vartais tremtiniams davė vakarienės. Skystos sriubos, daugiau nieko. Išalkę dairėsi antros lėkštės, bet jau kartą ragavusius varė tolyn.

Atėjo naktis. Tremtiniams reikėjo nakvoti lauke, taigoje. Pradėjo krapnoti lietus ir gesino sukurtąsias ugnis. Į akis lindo dūmai, jas įkyriai grauždami. Nakčia slankiojo nemigę tremtiniai, ieškodami sausesnės vietos.

Prašvito liūtinga ir apniukusi diena. Tremtiniai buvo sušalę ir šlapi. Dabar pamažu pradėjo leisti į stovyklą. Čia vėl darė kratą, nurengdami iki juostos, nuplėšydami medalikėlius, ieškodami laikrodžių ir brangenybių.

Tačiau vakare ir vėl išvarė tremtinius iš stovyklos, nakčiai suvarydami į plytinę. Sienų nebuvo, vėjas košėsi per šlapius drabužius, ir daugelis tremtinių, apsiaustus pasikloję ant plytų, sugulė. Sekančią dieną suvedė į stovyklą—Sievurlag, 47 stov. 10 sk. Joje buvo apie 300 vyrų: lietuvių, lenkų, estų ir žydų. Jau pirmą naktį penki pabėgo.

Čia vėliau buvo paskirtas komendantu gen. Sutkus. Administracija, žinoma, buvo visa maskolių, bet kai kurias pareigas atlikdavo ir parinkti iš tremtinių. Vyriausiu inžinieriumi, kuris išleisdavo į darbą, buvo Ignatavičius. Stovyklos gydytojas—Starkus. Kadangi lietuviai daugelis mokėjo rusų kalbą, tai kai kurie ir pateko į stovyklos vadovybę. Šioms pareigoms buvo paskirta ir nemaža žydų.

Iš tremtinių buvo sudarytos brigados, kurių „brigadyriais” buvo ir lietuviai — Valatka, Kalnėnas, Kazėnas. Tremties sąlygos stovykloje buvo itin sunkios ir mirtingumas labai didelis. Mirė daug lietuvių.

— Lietuvių tarpe buvo didelis solidarumas, — pasakojo tasai iš Sibiro ištrūkęs tremtinys, — kas dirbo virtuvėje, stengėsi pagelbėti silpnesniems lietuviams, kurie dirbo kitur. Dr. Starkus kiek galėdamas atleisdavo nuo darbo. Tačiau stovyklos taisyklės drausdavo nuo darbo atleisti ligonį, kurio temperatūra nesiekia 38° C (per 100° Fahrenheito termometru).

Stovykloje lietuvių kunigų tuo metu nebuvo, bet lenkai kunigai atnašavo Mišias, labai slaptai; dalyvaudavo pamaldose ir lietuviai.

Prof. Pr. Dovydaitis, bedirbdamas miškuose, buvo apsilpęs, ir tada jį paskyrė sandėlio sargu. Sandėlyje buvo užrakinti stovyklos daiktai. Jis juos saugojo ir reikalui esant išdavinėjo. Profesorius nemažai kentėjo dėl avitaminozės, dėl maisto trūkumo, buvo pasilpęs, tačiau neprarado optimizmo ir vilties. Valgyti ir jisai tegaudavo maža. Išalkęs eidavo į virtuvę. Jei ten būdavo koks lietuvis, tai dažnai profesoriui duodavo antrą porciją. Tačiau profesorius buvo gailestingos širdies ir pats su kitais dalydavosi, ką turėjo. Profesoriaus religinis jausmas buvo labai gyvas. Jo jėgos buvo gerokai išsekusios.

Endziulaitis buvo vyriausias virėjas, mėgo, kada galėjo, padidinti kam porciją.

Daug lietuvių mirė. Jų tarpe ir Marcinkevičius. Lietuviai Būga, Cirtautas turėjo karbunkulo žaizdas. Ignatavičius už kažkokį dalyką bolševikų buvo uždarytas į kalėjimą.

Lietuvis Mištautas, latvių inžinierius Jakobsonas ir trys lenkai pabėgo iš stovyklos. Juos sugavo. Vieni sakė, kad sugavo geležinkelio stotyje, o kiti pasakojo, kad juos išdavė maskolių kolchozininkai, pamatę pereinant iš vieno miško į kitą. Juos visus bolševikai nužudė.

— Aš buvau visai išsekęs, tai du lietuviai, Bieliauskas ir Bukauskas, davė man duonos, nes jie buvo stipresni, dar galėjo dirbti ir gavo kiek didesnes porcijas, — pasakojo Chojnackis.

Bloga tai, kad perskiriant šeimas, kai dar buvo vežami iš Lietuvos, per skubumą kai kurie vyrai buvo paėmę savo žmonų ryšulius, taigi atsivežė moteriškus drabužius, kurie jiems netiko, o žiema Sibire pašėlusiai šalta. Jie mainė tuos drabužius į duoną.

Kadangi bolševikai nedavė lietuviams tremtiniams nė minimalinio aprūpinimo, tai daugelis, net eidami miškų darbams, žiemą neturėjo reikalingiausio autuvo. Iš antklodžių siūdavosi savotiškus batus, savotiškus veltinius. Kojas drabužiais vyniodavo.

Stovyklų sistema (Rusijoje) buvo sugalvota tam, kad pamažu išnaikintų numatytuosius žmones. Dar prieš aušrą enkavedistai tremtinius pakeldavo, šaukdami: — Keltis, ruoštis darbui.

Išduodavo po svarą ar po pusantro juodos duonos, rytą duodavo vandeningos sriubos, nupiltos nuo bolševikų pareigūnams virtų žuvų.

— Darbo brigada, dėmesio! Neišsiblaškyti. Jei kas bandytų bėgti, palydovai šaus be perspėjimo. Žengte marš!

Sugrįžus iš darbo, užuot skubiai davus maisto pervargusiems tremtiniams, prasidėdavo ilgai užsitęsiantys tikrinimai. Po tikrinimų buvo skaitomi įsakymai: kokie bus rytoj darbai, kam skiriama karcerio bausmė.

Vakarienė buvo verdama trijuose katiluose. Blogiausia eiliniams tremtiniams—tik sriuba. Administracijai buvo skirtas antrasis katilas—košė. Trečiasis katilas— „stachanoviečiams”. Jie be sriubos ir košės dar gaudavo žuvies ar mėsos.

Dažnai ir nakčia tremtiniai neturėjo poilsio — varydavo juos tai į menkai kūrentą pirtį, tai kitur. Pirtyje, kur suvarydavo po 40 žmonių, dažnai tebuvo 10 indų prausimuisi.

Į darbą tremtiniams teko eiti toliau kaip po 8 km. Čia jie turėjo kirsti dideles pušis. Sargybinis aprodė ribas, kurias peržengus bus šaunama. Reikėjo pušis nukirsti, supjauti, nulupti ir sudeginti šakas.

Tremtiniai dar nebuvo išvargę ir stengėsi išpildyti normą. Greit įsitikino, kad tai neįmanoma: pjūklai atšipo ir kirviai neėmė, pritrūko žibalo, kuris buvo naudojamas šakoms deginti.

Per visą dieną ėjo įtemptas darbas. Vakare, kai saulė buvo arti laidos, sargybinis sukomanduodavo baigti darbą. Tremtiniai susidėdavo piūklus ant pečių, kirvius užsikišdavo už diržų ir, pasigirdus komandai „Žengte marš!”, pasukdavo į stovyklos pusę.

Vieną vakarą grįždami iš darbo pamatė būrelį baisiai pervargusių tremtinių. Tai buvo pabėgusieji, kuriuos sugavo enkavedistai. Jų bandymas baigėsi mirtimi.

Išbaigus kirsti pirmąjį miško sklypą, tremtinius pasiuntė į kitą pusę. Čia buvo nuo daugelio metų prikritusių medžių, kuriuos bolševikai liepė sutempti į krūvas. Darbas atrodė visai bergždžias — kad tik žmones greičiau užkankintų . . .

Po trejeto dienų nuvarė pėsčius vėl kita kryptimi — į darbą už 10 km. Čia vėl taigoje reikėjo kirsti medžius: pušis, egles, beržus.

Vieną dieną pietų pertraukos metu tremtiniai nieko neturėjo valgyti (tokių dienų buvo daug). Išsitiesė ant samanų bent pasilsėti. Staiga pamatė, kad daugelis tremtinių eina viena kryptimi. Tai buvo slaptas bandymas atnašauti Mišias: ant kelmo patiesė baltą skepetaitę, išsitraukė mišiolėlį, viduryje pastatė stiklinėlę. Prasidėjo Mišios — paslapčia nuo sargybinių akių, kurie kiek toliau budėjo, kad kas neperžengtų nustatytos linijos. Tremtiniai tyliai meldėsi, kiekvienas savo prašymą Dangui siųsdamas.

Praslinko valandėlė, ir vėl visas būrelis išsiskirstė su nuostabia ramybe veiduose.

Tremtiniams baisiai stigo maisto ir kai kurie, pririnkę grybų, kopūstlapių, virė juos košės likučiuose, sumetę žuvų galvas ir panašias atmatas.

Matydami tremtiniai, kad niekaip negali iškirsti jiems bolševikų užduotos normos, ėmė gudrauti: nupjauna kur prisitaikę ripką nuo seno kelmo ir pasistengia, kad jiems būtų užskaitoma į normą „medžio nukirtimas”. Dešimtininkas buvo lietuvis, iš tų pačių tremtinių, ir jisai tylomis tai praleisdavo.

Ir vėl bolševikai davė naują darbą: pravesti kelią per tankumyną. Keturių žmonių grupei buvo įsakyta kasdien nuvalyti po 100 kvadr. metrų plotą, kuriame styrojo kelmai, kiti net metro pločio. Čia buvo valgomų žolių, ir, kad nepamatytų sargybiniai, daugelis jas valgė pertraukos metu atsigulę.

Rudenį dažniau krapnojo lietus, permerkdamas tremtinių drabužius. Chojnackis buvo perkeltas į kitą stovyklą, kur pateko į lietuvio Vaitkevičiaus (vardo neprisimena) brigadą. Grįždami iš darbo, išalkę tremtiniai rungčiomis gaudydavo ant kelio nukritusias žalias bulves. Deja, priėjus prie stovyklos, sargybinis liepdavo išmesti visas surinktas bulves, ir tik labai nedaugelį pasisekė nuslėpti. Grįždamas iš darbo, Vaitkevičius nekartą pasiūlydavo draugams atkalbėti einant rožančių. Buvo labai pamaldus. Vienu metu turėjo jis plaučių uždegimą, bet bolševikai vis tiek išvarė į darbą. Galutinai peršalo ir mirė.

Tremtinių grupė apsidžiaugė, kai juos paskyrė iš krūvos bulvių atrinkti geras nuo supuvusių. Čia jie galėjo nors žalių bulvių prisivalgyti.

Būnant vienoje stovykloje, atėjusios rusės turėjo progos į maistą išmainyti drabužius ir kitus daiktus, kuriuos tremtiniai su savimi buvo atsivežę ir dar galėjo išsikeisti.

Daugelis tremtinių dėl nežmoniškų sąlygų labai išseko. Išbalusiais veidais jie buvo panašūs į lavonus. Net Sov. Sąj. gydytojai pripažino daugelį pasiekus išsekimo laipsnį. Daugelis ir mirė. Žiemą jų lavonus sumesdavo nuošalesnėje vietoje, kol atvykdavo bolševikų pasiųstas mongolas, kuris išveždavo juos kur nukišti taigoje. Prie numirusių lietuvių buvo prijungiama lentelė, kurioje lietuviškai buvo išskaptuota velionio vardas ir mirties data.

Įvykus lenkų ir rusų susitarimui, kun. Chojnackis buvo paleistas ir jam pasisekė pasiekti Argentiną, kur apsigyveno lietuvių tėvų marijonų vienuolyne.

Dabar jis jau miręs. Palaidotas Lenkijoje, kur buvo nuvykęs su maldininkų ekskursija.

Aušros Vartų Marijos paveikslas, išplaktas iš skardos nežinomo tremtinio Sibire, ypatingu būdu atvežtas Čikagon, kuris dabar išstatytas Tėvų Jėzuitų koplyčioje

1941 m. birželio 14 d. apie 5 val. ryto 5 Kalpokų kiemą, Šiaulėnų vls., įvažiavo sunkvežimis su 4—5 rusų kareiviais. Jų tarpe buvo ir vienas „aktyvistas” lietuvis, kurio nei vardo, nei pavardės nežinau. Įėjus šiems žmonėms į trobą, buvome visi (ir samdiniai) suvaryti į vieną kambarį ir susodinti. Buvo įsakyta nepajudėti iš vietos. Kareiviai ir „aktyvistas” pradėjo kratą. Ko buvo ieškoma, mums niekas nepaaiškino. Krata tęsėsi labai trumpai. Po to buvo liepta atiduoti lietuviškus pasus ir ruoštis kelionei: maisto pasiimti 5 dienoms, reikalingiausių daiktų 50 kg, ir visus turimus pinigus.

Kai paklausėme, kur mus veš, atsakė, kad „pamatysite”. Manėme, kad mus veš į stovyklą ar kalėjimą, o gal ir visai sunaikins. Buvome visiškai pasimetę. Ėmėme kas pakliuvo po ranka. Maisto beveik nieko nepasiėmėme, nes nei į kaminą, kur buvo rūkytos mėsos, nei į kitokio maisto sandėliuką nei mūsų, nei samdinių neleido. Pasiėmėme tik tuos produktus, kurie buvo valgomojo kambario bufete.

Kur tik ėjome, visur sekė ginkluotas kareivis. Net iki išvietės. Pradžioje nenorėjo leisti pasiimti jokių vaistų, net tų, kurie buvo man kaip nėščiai gydytojo išrašyti. Vėliau, pasitarę, leido, tik įspėjo, kad neimtume žirklių ir peilių. Buvo klausinėjama, kur yra mūsų vyrai. Gerai, kad buvo labai šaltas rytas ir kad apsirengėme žieminiais rūbais. Jie mums vėliau labai pravertė.

Birželio 13 d. po pietų buvo atėjęs į Kalpokus, kaip tai pastaruoju metu dažnokai pasitaikydavo, komunistuojantis mažažemis ūkininkas Bielaglovis (vardo nežinau) iš Vaitkaičių k., Tytuvėnų vls. Užsibuvo iki 12 val. nakties. Taip ilgai jis niekad neišbūdavo. Manome, kad jis žinojo apie mūsų šeimos išvežimą ir buvo atsiųstas mūsų pasaugoti. Išėjęs iš trobos vargu ar jis nuėjo namo, nes visą naktį šunys buvo labai neramūs.

Nuvežė mus tiesiai į Šiaulėnus. Čia sunkvežimiuose buvo daugiau tokių kaip mes. Miestelyje sukinėjosi ginkluoti rusų kareiviai. Kiekviename sunkvežimyje, drauge su suimtaisiais, taip pat buvo po 4—5 ginkluotus kareivius.

Mus suglaudino. Į mūsų sunkvežimį įkėlė Adomaičių šeimą iš Jokupiškių k. su visa jų pasiimta manta.

Netrukus mus visus suimtuosius nuvežė į Sidarų stotį (Šiaulių—Tauragės geležinkelio ruožas), kur ant šalutinio kelio, kiek atokiau nuo stoties, stovėjo prekinis vagonas, paruoštas „buržujams” iš Lietuvos vežti. Jame buvo iš abiejų galų dviejų aukštų narai. Apačioje, arčiau vienos sienos, išvietė—paprasta skylė grindyse, tik pridengta neaiškios paskirties paaukštinimu (ant jo nei atsistoti, nei atsisėsti nebuvo galima). Vagono langeliuose—po porą geležinių virbų.

Į šį liuksusinį „transportą” buvome suvaryti apie 9—10 val. ryto. Po to vagono durys buvo uždarytos. Maždaug apie vidudienį išgirdome už vagono sienų šurmulį. Supratome, kad kažką dar atvežė. Atsidarė durys ir, į paklodes įsupę, kareiviai įmetė Liudo Kudulio motiną, labai seną, ligotą, jau senokai ant patalo gulinčią moterį.

Prie Tauragės ešelono buvome prikabinti tik birželio 19 d. Iki to laiko išstovėjome Sidarų stotyje.

Dažniausiai buvome saugomi 4—5 ginkluotų kareivių, tačiau kartais tik vieno, nes kiti nueidavo į Sidarų kaimą stiklelio išmesti. Laikas nuo laiko, kartais ir mums patiems prašant, būdavome išleidžiami į greta geležinkelio linijos esantį griovį, kur visi vyrai ir moterys bei vaikai išsirikiuodavome į eilutę. Iš abiejų eilutės galų stovėdavo rusų sargybinis su šautuvu.

„Valdiško” maisto per tas dienas negavome jokio. Gerai, kad „liaudis” iš aplinkinių kaimų nešė savo „išnaudotojams” barščių, kopūstų, mėsos ir pieno. Antrą po suėmimo dieną labai pablogėjo Kudulienės sveikata. Buvo leista (mūsų valdžia tada buvo kareiviai-sargybiniai) iškviesti Šiaulėnų gydytoją Svirskį (žydų tautybės). Jis atvažiavo, apžiūrėjo ligonę ir prirašė vaistų. Vaistai buvo gauti per mus lankančius žmones.

Kartą, eidami į griovį, matėme į mūsų vagono plyšius iš lauko pusės įkištų žydinčių alyvų šakutes. Lankantieji mus ramino, kad mūsų neišveš, nes labai greitai prasidėsiąs karas, o Tauragės ešelonas dar nesuformuotas ir vargiai ar pasiseks jį suformuoti iki karo pradžios.

Birželio 17 ar 18 d. mūsų „šeima” padidėjo viena moterimi su dviem vaikais (4—5 m. amžiaus). Mums aiškino, kad tai Šiaulėnų miestelio paleistuvė. Ji laikėsi labai kukliai, neturėjo su savimi jokių daiktų, jokio maisto. Atrodė suvargusi, beveik apiplyšusi. Keisčiausia, kad vagone esantieji Šiaulėnų miesto gyventojai jos nepažinojo, todėl nei jos vardo, nei pavardės nežinau. Dabar vagone buvo 8 vyrai, 11 moterų ir 7 vaikai. Iš jų 4 paaugliai ir 3 mažamečiai (2 1/2—5 m.). Iš viso 26 žmonės.

Tauragės ešeloną suformavo iki birželio 19 d. Tą pačią dieną jis pajudėjo ir tą pačią dieną pavakary buvome prikabinti prie jo. Prasidėjo kelionė mums nežinoma kryptimi.

Pirmas sustojimas buvo Radviliškyje. Čia buvo atidarytos vagono durys. Jose pasirodė enkavedistai. Buvo pavardėmis iššaukti Petras Bagdonas, Adolfas Petrauskas, Liudas Kudulis. Liepė tiems vyrams atsisveikinti su savo šeimomis, sakydami, kad greičiausiai nebeteksią su jomis pasimatyti. Petrą, Adolfą ir Liudą išvedė, kaip stovi. Netrukus buvo išvesta ir moteris su dviem vaikais, paaiškinant, kad ji netinka į mūsų draugiją. Nei tos moters, nei jos vaikų likimo, nei kuriuo tikslu ji buvo įkeldinta į vagoną, nežinau.

Buvome vežami pro Kėdainių ir Dotnuvos stotis. Kėdainiuose mūsų ešelonas buvo keletui valandų pastatytas ant šalutinių bėgių. Daug kas norėjo pasimatyti ar perduoti maisto savo vežamiems giminėms, tačiau visi norintieji prisiartinti prie ešelono buvo grubiai kareivių nuvarinėjami.

Paskutinė Lietuvos stotis buvo Vilnelė. Čia truputį ilgėliau stovėjome. Buvo leista išlipti iš vagonų, pasiimti virinto karšto vandens, nueiti į ešelone esančią parduotuvę— vagoną, kur buvo galima nusipirkti dešros, duonos ir kitko. Sužinojome, kad prie mūsų ešelono priskirta gydytoja rusė. Čia pamatėme ir užrašus ant mūsų vagonų. Nors mus vežė be kaltės nurodymo, tačiau užrašai rodė, kad mes esame politiniai nusikaltėliai, vežami pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58 str. Suradome ir atskirtuosius nuo šeimų P. Bagdoną, A. Petrauską ir L. Kudulį. Jie buvo drauge su daugeliu kitų vyrų sugrūsti į atskirą vagoną.

Labai sugrūsti. Skundėsi esą alkani ir ištroškę, kad vežami į koncentracijos stovyklą. Tarpe jų pamačiau ir Justą Dapkų—Tauragės policijos darbuotoją. Iš jo sužinojau, kad mūsų ešelone vežama ir jo žmona Jadvyga Dapkienė su dukrele Auda. Justo Dapkaus daugiau nebeteko pamatyti. Jis mirė koncentracijos stovykloje (nežinau kur).

Ešelonas buvo labai ilgas. Kiekviename vagone buvo jaunų, senų ir mažų, vyrų ir moterų. Kai kuriuose vagonuose buvo ir dar negimusių. Buvo suimtų pradėjusių gimdyti moterų. Jos gimdė vagone ir mirė drauge su savo kūdikiais.

Aš manau, kad kiekviename vagone buvo vidutiniškai po 20—30 žmonių. Vilnelėje pasklido gandas, kad mus veža į Kazachstaną, tačiau, prasidėjus karui, buvome nuvežti į Komi ASSR (Komi autonominę respubliką). Vežė pro Minską, Molodečną,vėliau Oršą ir galiausiai pro Kotlasą, kur tuo metu baigėsi geležinkelis. Gerai atsimenu Bui stotį, nes, prieš įvažiuojant į ją, mirė senoji Kudulienė (atlikinėdama savo gamtišką reikalą). Toje stotyje ji buvo kareivių išvežta labai nepagarbiai. Kai paklausėme, kur jos palaikus dės, buvo atsakyta: —Rasime vietą, nesijaudinkite.

Tą gandą patvirtino vežami prekiniuose vagonuose naujokai, patrankos ir kitokie kariniai pabūklai.

Iki Kotlaso važiavome apie 5—6 d., laikas nuo laiko sustodami stotyse, kur išleisdavo vieną kitą žmogų iš vagono pasiimti virinto karšto vandens. „Valdiško” valgio tos kelionės metu gavome tiktai vieną kartą. Maitinomės savu, užgerdami karštu vandeniu. Mūsų vagone absoliučiai neturinčių maisto nebuvo. Ne visuose vagonuose taip buvo.

Dar Sidarų stotyje visiems matomą išvietę apdengėme antklodėmis ir paklodėmis nuo lubų iki grindinų. Neatsižvelgiant į tai, kai kas iš mūsų kurį laiką visai negalėjo atlikti savo gamtiškų reikalų. Tas pat buvo ir kituose vagonuose.

Prie Kotlaso Vičegda įteka į Šiaurės Dviną. Dar gerokai prieš Kotlasą pasklido gandas, kad, iškėlę iš vagonų, mus susodins į laivus, po to atidarys laivų dugnus, ir mes būsime sušerti žuvims. Kai kas tuo gandu tikėjo, kai kas ne. Ar teisingi, ar neteisingi gandai—sunku buvo patikrinti. Paprastai į visus mūsų kelionę liečiančius klausimus buvo atsakinėjama: „Nežinau” arba „Pamatysite patys”.

Nuotaika buvo tokia, kad ir šiandien ją atsimenu. Vieni meldėsi, kiti giedojo šventas giesmes, treti tylėjo ir laukė, kas bus toliau. Manau, kad panaši nuotaika buvo apėmusi visą ešeloną. Žuvims mūsų nesušėrė, bet į tris dideles baržas sukraustė. Kiekviena šeima tempė savo turtą. Pavydėjome tada vyrams ir šeimoms, kuriose buvo bent vienas tos giminės atstovas.

Bevažiuodami traukiniu, visi iš Šiaulėnų parapijos susigyvenome, tapome lyg giminės, todėl ir į tą pačią baržą įsiprašėme ir greta vienas kito įsikūrėme prekinio laivo apatinėje dalyje, kur visą parą tęsėsi prieblanda (jau buvo prasidėjusios baltosios naktys). Toje prieblandoje būdavome tik naktį. Dieną praleisdavome laivo denyje. Po laivą vaikščiojome laisvai. Kareiviai su šautuvais išnyko Kotlase. Čia susitikome su Emilija Putviene-Gruzdyte ir josios marčia (vardo nebeatsimenu), berods Stasio Putvio žmona bei josios vaikais. Buvo laive ir Sakalauskas (vardo nebeatsimenu), tolimas mūsų kaimynas ūkininkaitis. Jo tėvo ūkis buvo gerokai už Užpelkių geležinkelio stoties (Šiaulių—Tauragės ruožas). Visi kiti buvo mums nepažįstami.

Higienos sąlygos laive buvo nepatenkinamos. Ant laivo denio buvo įtaisyta medinė lauko išvietė. Tai ir visi patogumai. Neatsimenu, kad kas tą išvietę būtų valęs. Maistu niekas mūsų neaprūpindavo. Vis valgėme savo. Karšto vandens gaudavome laive. Praplaukdavome gyvenvietes, esančias prie pat Vičegdos. Net žmones matydavome. Tose gyvenvietėse nesustodavome. O jei kada ir sustodavome, tai mūsų niekas iš laivo neišleisdavo.

Beveik kasdien priplukdydavo mūsų baržas prie kranto nuošaliose vietose, vešliose pievose ir leisdavo mums jose pasiganyti. Tose pievose žolė buvo beveik iki juostos. O jau rūgštynių! Ir dar kokių!

Kai tik išlipdavome iš baržų, suliepsnodavo laužai. Iš paskutinių (kai kas dar ne iš paskutinių) mėsos likučių virdavome rūgštynių sriubą. Taip kiekviename sustojime.

Kaimyninių kaimų komiai atnešdavo mums bulvių, žieminių svogūnų laiškų, kai kada grietinės. Už tuos produktus mokėjome nesiderėdami.

Po poros dienų kelionės mūsų baržoje eilutė prie išvietės pradėjo palaipsniui ilgėti, kol pagaliau išsirangė beveik per visą denį. Tada pasirodė 4—5 žmonių komisija, kuri apžiūrinėjo, kokiomis sąlygomis mes vežami ir užsirašė labiau viduriuojančių bei nėščių moterų pavardes. Dar po dienos vėl atsirado grupė pareigūnų, kurie kažką surašinėjo. Supratome, kad sudarinėja sąrašus, kur kokius žmones iškelti. Klausinėjo, kuriame „pasiolke” (gyvenvietėje) norėtume apsigyventi. Jokio supratimo apie tas gyvenvietes neturėjome. Mums buvo vis vien, kur įkurdins. Prašėmės, kad šiaulėniškius visus kartu apgyvendintų. Šitas mūsų pageidavimas buvo patenkintas. Netrukus pradėjo vežamuosius tai vienur, tai kitur iškėlinėti į krantą.

Penktą ar šeštą dieną priplaukėme Komi ASSR sostinę Siktivkarą. Čia surinko visus labiau viduriuojančius ir greitosios pagalbos mašina nugabeno į užkrečiamųjų ligų ligoninę, tame tarpe ir mane. Su savo šeima laikinai buvau išskirta. Išėjus iš ligoninės, apie liepos mėn. vidurį, NKVD buvau nukreipta į Ust-Lochčimo gyvenvietę, kur jau buvo mano šeima. Ust-Lochčimas yra maždaug 60 km nuo Siktivkaro (Vičegda aukštyn) Kort-Keroso rajone, ant Vičegdos kranto, prie Lochčimo upės žiočių, šioje (Europos) Uralo pusėje.

Prieš atvežant ištremtuosius, Ust-Lochčimas buvo koncentracijos stovykla. Be barakų kaliniams, čia buvo valgykla, kepykla, maisto ir smulkių prekių parduotuvė, kontora, pirtis, medicinos punktas, vaikų darželis, maisto sandėlis bei keletas neaiškios paskirties pastatų. Galiausiai elektros stotelė. Ji veikė, kol turėjo degalų—apie 1 m.

Aplink visus šiuos pastatus draikėsi susipynusios spygliuotos vielos, stypsojo mediniai sargybinių bokšteliai. Buvo ir pagalbinio ūkio užuomazga: kelios karvės, keli arkliai bei kiaulės.

Už labai stačiais krantais gilios daubos stovėjo medinės, gana tvarkingos ir šiltos gyventi, dar beveik visai naujos trobos. Jose gyveno „aukštesnės klasės” žmonės: gyvenvietės viršininkas, komendantas (tiesioginis tremtinių viršininkas) bei rusų, ukrainiečių ar komių tautybės mažesni ponai. Gyveno ten ir viena lietuvių tremtinių šeima—Jankauskai. Jankauskas (vardo nebeatsimenu)— buvęs dvarininkas, Jankauskienė-Gečaitė iš Aukštiškių k., Tytuvėnų vls., vardo nebeatsimenu, su savo dviem paaugliais vaikais.

Iš trijų Ust-Lochčimo pusių augo didžiuliai miškai. Iš ketvirtos—Vičegda, o už jos vėl miškai.

Daugumą lietuvių apgyvendino buvusiose stovyklos patalpose—barakuose. Jie buvo mediniai. Vieni koridorinio tipo, kiti ne. Vieni padalyti į keletą kambarių, kiti—visas barakas viena patalpa. Kiekviename kambaryje buvo gana didelis neatidaromas langas.

Dalį lietuvių sukraustė į neaiškios paskirties pastatus (lyg daržines), kurių laukujės sienos buvo tik viena lenta. Tarp tų lentų buvo plyšiai. Tik vėlyvą rudenį tie žmonės buvo iškeldinti į barakus.

Kai atvykau į Ust-Lochčimą, mano šeima jau buvo įsikūrusi viename 9 kvadr. metrų kambarėlyje drauge su Vaičiuliais (Vaičiulių 5 asmenys, mūsų—4 asmenys, iš viso 9 žmonės).

Prieš žiemos pradžią kiekviename kambarėlyje pastatė po plytą (viryklą). Pastatė viryklą ir mums. Tos plytos paskirtis buvo trejopa: 1) virti valgį, 2) apšildyti patalpą, nes nei mūsų, nei kituose barakuose jokių kitų apšildymo įrengimų nebuvo. Tos plytos menkai teprišildydavo. Žiemą ant grindų užšaldavo vanduo, o sienos būdavo padengtos šerkšno. 3) Ant plytos naktį būdavo džiovinami darbo metu sušlapę rūbai, ypač apavas. Priedo, prie visų patogumų, barakų sienose knibždėte knibždėjo blakių.

Pradžioje kiekvienas kambarėlis turėjo bent blankią elektros lemputę. Kai elektros stotelei pritrūko degalų, apsišviesdavome rūkstančia žibaline spingule. Žibalo gaudavome pradžioje 1/2 litro dviem savaitėms, vėliau mėnesiui. Kai pasibaigdavo žibalas, ateidavo balanų gadynė. Kai kada pasisekdavo gauti tamsaus degančio skysčio iš buvusios elektros stotelės. Tada vėl spingulėmis apsišviesdavome. Tačiau ne kartą liepsnojančios malkos plytoje būdavo vienintelis apšvietimas.

Lauko išviečių buvo keletas. Buvo ir primityvi pirtis, tačiau mes mažai galėjome ja naudotis. Viena, kad ji buvo kūrenama tik vieną kartą savaitėje (pradžioje), o vėliau dar rečiau. Antra, į ją galėdavome nueiti tik po darbo, kai būdavome labai nuvargę ir alkani. Kol grįžę iš darbo subėgiodavome į valgyklą, kol pavalgydavome, kol paruošdavome malkas (susikapodavome) rytdienai, buvo per vėlu maudytis. Krisdavome miegoti. Muilo gaudavome po gabalą mėnesiui, kartais net tualetinio (pradžioje). Vėliau visai nebegaudavome arba, kad ir duodavo, tai žvirblio galvos didumo gabaliuką ištisam mėnesiui arba dar ilgesniam laikui. Kai mus visus užpuolė utėlės, įtaisė vad. „vošaboiką”. Gal ji ir būtų padėjusi su mūsų nelemtais įnamiais kovoti, jei būtų buvusi šildoma, kaip pridera. Dažniausiai, utėlių laimei, ji būdavo tik drungna. Iš medpunkto retkarčiais gaudavome tokio rudo skysto muilo galvai plauti. Bet tiktai retkarčiais. Vandenį valgiui ir viskam kitam pradžioje po barakus išvežiodavo „vodovozas”— vandenvežys. Vanduo buvo semiamas iš Vičegdos. Vėliau patys kibirais parsitempdavome.

Pagrindinis mūsų darbas Ust-Lochčime buvo sielių paruošimas rišimui ir pačių sielių rišimas.

Vasaros pradžioje Vičegdoje, netoli kranto, beveik prie upės Lochčimo žiočių, buvo pastatomas „tinklas”—toks iš rąstų padarytų tiltelių tinklas su pagrindine ir šalutinėmis vandens gatvelėmis.

Iš Lochčimo upės plaukdavo rąstai į tinklo vartus ir slinkdavo pagrindine vandens gatve. Iš jos rąstai pagal rūšį būdavo išvarinėjami į šalutines vandens gatveles, kurių gale būdavo surišami į sielius.

Pradžioje sielius rišdavo tik vyrai. Vėliau moterys, tame tarpe ir lietuvės. Man ir daugumai moterų tekdavo vasarą praleisti ant tiltelio su bagru rankose (bagras—kartis su kabliu). Kiekviena iš mūsų gaudydavome kurią nors vieną rąstų rūšį ir stumdavome pagautą rąstą į vieną kurią šalutinę vandens gatvelę. Darbas turėjo didelį pliusą— mūsų neėdė uodai ir juodosios muselės, kurių visą vasarą buvo milijonai.

Kartais rąstai, išėję iš Lochčimo upės, išsklisdavo po Vičegdą. Tada reikėdavo juos nukreipti į tinklo vartus. Tam tikra išsisklaidžiusių rąstų dalis būdavo apsupama lynais.

Mes turėdavome traukti tuos lynus rankomis įsibridę į vandenį, dažnai net iki pusės, kol rąstai pradėdavo plaukti į tinklą. Gerai, jei tai būdavo vasara. Neretai tekdavo lįsti į upę jau plonam ledeliui Vičegdos pakraščiuose treškant.

Už bridimą į vandenį su ledais mums žadėdavo 200 g degtinės (už deginę daug ko būdavo galima gauti). Tačiau tik žadėjo. Neatsimenu, kad kas nors iš mūsų būtų tos degtinės gavęs.

Kai Vičegda nusekdavo, o tai būdavo vėlyvą vasarą ir iki užšąlant, ant upės krantų atsirasdavo gana daug rąstų. Tuos rąstus reikėdavo suritinti į vandenį, kad upės srovė juos pagautų. Vėl reikėdavo braidyti po vandenį, labai dažnai su ledais. Tam darbui niekas specialių rūbų ar apavo nedavė. Savo neturėjome, todėl ir išbūdavome šlapiomis kojomis visą dieną. Užeidavo panagės ir vėl praeidavo, ir taip kasdien iki suritindavome į upę visus rąstus.

Žiemos metu dirbdavome miške. Pirmąją žiemą (1941 — 1942 m.) kirtome mišką, augantį aplink gyvenvietę. Mes, moterys, turėdavome nuleisti medį, nukapoti šakas, supjaustyti rąstus tam tikro ilgio strypais, sukrauti šakas ir supjautus rąstus į krūvas. Antrąją žiemą (1942—1943 m.) 1) kirtome mišką aplink gyvenvietę toliau, 2) eidavome į jau žymiai toliau nuo namų esančius beržynus ir kirtome jaunus, piršto storumo, berželius bei krovėme juos į krūvas. Pavasariop tuos berželius atveždavo į Ust-Lochčimą. Čia jie būdavo tam tikru būdu susukami (pavasarį, vasarą) ir naudojami sieliams rišti. Vieną vasarą (1943 m.) teko ir man tuos berželius sukti. Tai vienas iš lengviausių darbų, kuriuos man teko Ust-Lochčime dirbti.

Trečiąją žiemą (1943—1944 m.) gruodžio 24 d. buvau išsiųsta su vienu žydu—Zivu (vardo nebeatmenu)—visam sezonui į miškus, esančius maždaug apie 80—90 km nuo Ust-Lochčimo į Uralo pusę. Palikau sūnų vienos moters tremtinės globai (tos moters nei vardo, nei pavardės nebeatsimenu). Mano mama ir duktė Danutė, kuri gimė tremtyje, buvo jau mirusios. Iškeliavau į naująją darbo vietą. Zivas traukė rogutes, ant kurių buvo visa mūsų manta. Aš stūmiau. Pakelyje pernakvodavome ir pavalgydavome pas žmones (komius). Kai liko apie 12 km iki vietos, mūsų mantą nuvežė arkliais. Mes patys kulniavome pėsti iki galo.

Miško viduryje stovėjo keletas ilgų barakų, viena didelė žeminė, kepykla, valgykla, kontora, medpunktas, kuriame dirbo dvi medicinos seserys (gydytojo nei felčerio nebuvo) Daugiau nieko. Barakuose gyveno vokiečiai—tremtiniai iš Pavolgio. Vyrai ir moterys drauge. Mudu su Zivu apgyvendino žeminėje. Čia buvo ir daugiau darbininkų vyrų ir moterų. Miegojome ant žemų narų, pastatytų greta vienas kito. Po narais susidėjome savo mantą. Ant narų matracas. Užklotą ir pagalvę turėjome turėti savo. Kadangi žeminėje būdavo vėsu, todėl dažniausiai miegodavome nenusirengę. Pradžioje mane paskyrė miško kirsti. Į kirtimo vietą reikėdavo eiti apie 7 km. Atidirbus valandas, vėl 7 km atgal. Kadangi maistas buvo labai menkas, o prisidurti neturėjau iš ko, pradėjau labai silpti. Tas pat buvo ir su Zivu. Kai pastebėjo, kad mudu jau vos bepavelkame kojas, paskyrė Zivą, vieną seną vokietį ir mane į lengvesnį darbą—sniegą valyti. Reikėdavo išvalyti sniegą iš per vidurį kelio einančio siauro griovelio (tuo keliu važiuodavo traktorius, vilkdamas rąstus į paupį). Šis darbas buvo daug arčiau nuo mūsų barakų ir daug lengvesnis, negu medžius kirsti. Gaila, kad jau buvome per silpni ir tam darbui.

Šiaip taip prastūmusi tuose beribiuose miškuose apie mėnesį, pajutau, kad jei liksiu čia visam sezonui—žūsiu. Nusprendžiau pabėgti. Tam tikslui nuėjau į medicinos punktą, pasakiau, kad blogai jaučiuosi ir norėčiau pas gydytoją į artimiausią gyvenvietę, kuri buvo maždaug už 18 km. Toje gyvenvietėje dirbo lietuvis gydytojas tremtinys (nei jo vardo, nei pavardės nebeatsimenu). Tą gydytoją šiek tiek pažinojau, nes jis dirbo Kort-Keroso ligoninėje, kai gimdžiau. Gydytojas mane pažino. Net neapžiūrėjęs davė man nukreipimą į Kort-Keroso ligoninę. Priedo gavau dovanų muilo gabaliuką. Tuo metu tai buvo labai didelė dovana.

Grjžusi į darbovietę, nuėjau su tuo nukreipimu į kontorą. Mane į ligoninę išleido. Liepė kepyklai išduoti duonos keturiom dienoms, bet pinigų už darbą nesumokėjo. Girdi, tokie darbininkai kaip aš net valgiui neužsidirbą.

Nenorėjau su jais pyktis, ir 1943 m. vasario 6 d. išėjau visiems laikams be kapeikos kišenėje, bet su visu kepalu duonos krepšyje iš man nieko gera nežadančių girių. į Kort-Keroso ligoninę nenuėjau, o pasukau jau man žinomu keliu į Ust-Lochčimą. Manęs niekas neieškojo, nes manė, kad miriau pakelyje. (Mirė kita moteris iš Ust-Lochčimo, kurios nei vardo, nei pavardės nebeatsimenu). Manau, kad ir taip niekas nebūtų ieškojęs, nes tuo metu visa tvarka buvo jau gerokai pairusi.

Grįžusi į Ust-Lochčimą bandžiau gauti invalidumo pripažinimą, nes invalidai gaudavo duonos kortelę ir nedirbdami. Tuo reikalu buvau porą kartų nuėjusi į Pezmaką pas gydytojus, bet invalidumo pripažinimo negavau. Visi kaip vienas, manęs dar neapžiūrėję, siūlė gulti į ligoninę. į ligoninę gulti nenorėjau, nes visi klipatos iš ten nebesugrįždavo. Aš turėjau 5 m. sūnų. Privalėjau gyventi. Pradėjau dirbti klipatų brigadoje miške. Čia pat prie namų. Tos brigados visos darbininkės vos bepavilko kojas. Beveik visą dieną išsėdėdavome prie laužo apie valgius bešnekėdamos. Į mus žiūrėjo kaip į numirėlius, tik dar bevaikščiojančius. Ir už plano neįvykdymą nebesakydavo nieko. Tai buvo mano paskutinis darbas miškuose. Padirbėjusi toje brigadoje tik keletą dienų, nutariau bėgti į Siktivkarą, kur nuo 1943 m. sausio ar vasario mėn. gyveno mano sesuo.

Pavasari taip pat niekas mūsų dykų nelaikydavo. Apgyvendinus Ust-Lochčime ištremtuosius, buvo pradėtas plėsti pagalbinis ūkis. Buvo pastatytas šiltnamis ir šiltežės (inspektai). Jose pradėjo auginti agurkus, pomidorus, ridikėlius ir kitokias daržoves. Tremtinių iškirstuose plotuose aplink gyvenvietę buvo išrauti kelmai, suarta žemė ir sodinamos bulvės. Kai tik nutirpdavo sniegas, mus varydavo dirbti į pagalbinį ūkį. Pradžioje gamindavome iš mėšlo puodelius agurkams sodinti, paskui tvarkėme šiltežes, vėliau prasidėdavo sodinimo darbai. Tai buvo mums labiausiai patinkantis ir geriausiai žinomas darbas, nors ūkyje dirbant nežmoniškai ėsdavo uodai ir juodosios muselės. Pagalbinį ūkį tvarkė lietuvė tremtinė Jankauskienė-Gečaitė. Ji sugebėjo ne tik gerai organizuoti ūkį, bet ir išspausti iš mūsų darbo maksimumą, pažadėdama paleisti namo, kai tik baigsime užduotąjį darbą. Kiek mes besistengdavome, o užduoto darbo be laiko užbaigti negalėdavome. Tai kartodavosi kasdien, o mes vis tikėdavomės, kad štai šiandien tikrai galėsime eiti namo viena valanda anksčiau. Ir vėl dirbdavome, kiek tik jėgos leisdavo. Kai tik Vičegdoje būdavo pastatytas tinklas, pagalbiniame ūkyje likdavo dirbti tik kelios senesnės moterys. Visas jaunas išvarydavo medžių plukdyti.

Kai ateidavo ruduo, vėl tam tikras moterų skaičius dirbdavo ūkyje. Kai kurie tremtiniai dirbo tą patį darbą ištisus metus. Taip Benė Petrauskienė ir Marytė Bagdonienė dirbo valgyklos virtuvėje. Bado metu jos kiek galėdamos padėdavo tiems, kurie būdavo labiau nusilpę. Viena kita moteris buvo pastoviai priskirta išviečių valyti. Vienas kitas vyras šėrė ir prižiūrėjo gyvulius (Vaičiulis Motiejus ir kt.). Zivas iš Raseinių (žydų tautybės) to Zivo, su kuriuo aš buvau miškuose, brolis, dirbo kontoroje. Kartais, žiemos metu, moteris skirdavo bulvių perrinkinėti. Tai buvo liuksusinis darbas, nes visos parsinešdavo bulvių tiek, kiek jų būdavo galima rūbuose paslėpti.

Pagal įstatymus privalėjome dirbti tiktai 8 val., o kadangi buvo karo metas, tai ir be išeiginių dienų ir sekmadienių. Iš tikrųjų labai dažnai tekdavo dirbti ilgiau. Darbas miške žiemos metu prasidėdavo 6 val. ryto, o baigdavosi 4 val. po pietų. Pietums pareiti namo būdavo per toli. Taip ir prabūdavome miške 10 val., neskaitant to laiko, kurį sugaišdavome nueidami ir pareidami. Vasarą, kai reikėdavo mėnesio gale žūt būt išpildyti sielių rišimo planą, namo (po darbo) paleisdavo tik saulei nusileidus. Antvalandžių niekas nemokėjo.

Neretai baltųjų naktų metu būdavome siunčiami kai kurių sielininkystės darbų atlikti naktį. Jei kada darbą baigdavome anksčiau, niekas mūsų namo neleisdavo net prie namų dirbant. Sėdėdavome iki 4 val. po pietų. Kartais kiaurai šlapi, sušalę, pavargę, alkani. Visa laimė, kad leisdavo kūrenti laužus. Žiemą su tamsa išeidavome į mišką ir ten laukdavome 2—3 val. aušros. Kodėl buvo tokia tvarka? Jokio smarkumo lietus negalėjo būti į darbą neišėjimo priežastis. Tik žiemą, esant 60° C šalčio, buvo galima į darbą neiti.

Miške ir ritindami rąstus į upę, dirbdavome brigadomis iš 8—12 žmonių. Visus darbo įrankius ir tinklus nuo uodų ir juodųjų muselių gaudavome sandėlyje, išeidami į darbą. Po darbo įrankius ir tinklus nuo uodų ir muselių grąžindavome. Kirviai ir piūklai būdavo atšipę, neparankūs. Niekas mūsų darbo rūbais neaprūpindavo, jei neskaityti iš stovyklos laikų užsilikusių senų vatinių kelnių, kurios buvo išduotos prieš išeinant į mišką dirbti 1941 m. žiemą. Gauti antrą tokių kelnių porą buvo didelė laimė, kuri ne kiekvienam nusišypsodavo.

Žiemą būdavome apsirengę maždaug taip: galva apmuturiuota dviem trim suplyšusiomis skaromis, ant pečių—seni nunešioti avies kailio kailinukai, dar iš Lietuvos, arba rusiška šimtasiūlė (fufaika). Vatinės kelnės. Ant rankų—savo darbo siūtos pirštinės su vienu pirštu. Ant kojų—autai ir iš virvelių padarytos naginės. Kai kas turėdavo išsikeitęs senus veltinius. Vasarą iš likusių dar neiškeistų į maistą staltiesių ar paklodžių, kartais iš užuolaidų, siūdavomės ilgas kelnes bei bliuzes su ilgomis rankovėmis ir labai uždara apykakle (kad mažiau ėstų uodai ir muselės). Virvines vyžas pakeisdavo vasarinės lengvos šliurės iš karnų. Nei rūbų, nei apavo antros pamainos neturėjome.

Jei neišeidavome į darbą, neturėdami raštelio iš medpunkto felčerio, būdavome baudžiami. Kartą neišėjau į darbą, nes mano veltiniai buvo suplyšę ir atiduoti taisyti. Kitokio apavo neturėjau. Už tą pravaikštą mane teisė atvažiuojanti teismo sesija. Priteisė sumažinti duonos normą iki 200 g dienai 6 mėnesiams (tuo metu duonos norma buvo 500 g).

Vieną rytą, dirbdama miškuose, toli nuo Ust-Lochčimo, jaučiausi labai blogai. Visi išėjo į darbą, o aš atsiguliau ant savo naro. Galvoju: pagulėsiu truputį ir eisiu sniego kasti. Tik staiga įlėkė į žeminę brigadininkas rusas. Kai šoks ant manęs:

Aš norėjau paaiškinti, kas man yra ir kad aš tuojau eisiu į darbą. Tačiau jis, nieko nelaukęs, nubloškė mane ant žeminės grindų ir ėmė spardyti kur pakliuvo, šaukdamas:

Už plano neišpildymą duonos kortelę atimdavo. Kartą brigada, kurioje dirbau, neišpildė miško kirtimo plano. Buvo atimtos duonos kortelės iš mūsų visų 5 dienoms.

Už keletą „pavogtų” bulvių ar kitokio maisto truputį būdavome labai skaudžiai baudžiami. Už maisto „vogimą” priteisdavo metus stovyklos. Iš man žinomų nuteistų žmonių nė vienas iš stovyklos nebesugrįžo. Taip mirė Benė Petrauskienė, Gorodeckas (vardo nebeatsimenu). Mirė ir daugiau lietuvių, patekę į stovyklas. Tik aš jų nei vardų, nei pavardžių nebeatsimenu.

Viena žydė iš Lenkijos bekasdama bulves keliolika jų užsikišo už rūbų. Tai pastebėjo komendante (rusė). Ta žydė, bijodama, kad nebūtų pagauta vagiant, nubėgo į išvietę ir išmetė į ją bulves. Komendante ir tai pamatė. Pradėjo žydei grasinti kalėjimu. Žydė—verkti ir prašyti pasigailėjimo. Tada komendante (gaila, kad jos nei vardo, nei pavardės nebeatsimenu) pažadėjo jos neatiduoti teismui, jei žydė įlįs į išvietės duobę ir iš jos išgraibys bulves. Žydė komendantės pasiūlymą įvykdė ir tik tokiu būdu išsigelbėjo nuo stovyklos.

Kai tik atvežė į Ust-Lochčimą, darbininkai ir išlaikytiniai (seneliai ir vaikai) gaudavo po 1 kg duonos dienai. Tris kartus per dieną gaudavome skystos sriubos, kurioje plaukiodavo žvirblio galvos didumo mėsos gabaliukas. Antram valgiui gaudavome šaukštą košės—bulvinės ar iš kruopų, ir žuvies (menkės) nedidelį gabaliuką. Retkarčiais gaudavome „guliašo”—trys ar keturi mažyčiai mėsos gabaliukai, užpilti neaiškios kilmės padažu. Ant košės užpildavo arbatinį šaukštelį sviesto. Trečiam valgiui gaudavome jau pasaldintos arbatos stiklinę arba kisieliaus. Maistas valgykloje beveik nesikeisdavo.

Parduotuvėje būdavo galima gauti saldainių—ledinukų arba šiokių tokių sausainių. Iškeitę kokį rūbą į bulves, pieną, svogūnus, kruopas ar riebalus, šiaip taip vertėmės. Duonos tuo metu net nesuvalgydavome. Likusią duoną džiovindavome. Kiekviename tremtinių kambarėlyje kabojo nemaži maišeliai duonos sausainių. Taip buvo 1941 m. Tuojau po Naujųjų Metų duonos norma buvo sumažinta darbininkams iki 800 g dienai, o išlaikytiniams ik 500 g. Dar po kiek laiko darbininkai gaudavo 500 g, išlaikytiniai po 250 g. Galiausiai darbininkas gaudavo 200 g, o išlaikytiniai nieko. Jau ir taip mažai kaloringas valgyklos maistas dar suprastėjo. Pieno nebegaudavo net darželio-lopšelio vaikai. Tada mirė mano duktė Danutė, gimusi tremtyje.

Už rūbus ir daiktus vis mažiau ir mažiau begalėdavome išsimainyti produktų. Pagaliau ir mainytinų rūbų nebeliko. Prasidėjo badas. Kalbant apie mitybą, reikia pasakyti, kad mums leisdavo turėti daržą. Tikslus daržo plotas nebuvo nustatytas. Kiek išsikasi, tiek turėsi. Bet neperdaugiausia turėjome laiko bei jėgų, todėl mūsų „daržai” nelabai padėjo gintis nuo bado. Nuo menko maisto sulysome jau pirmąjį rudenį ir 1941—1942 m. žiemą. Maistui palaipsniui mažėjant, pradėjome silpti. Atėjo metas, kai būdavome alkani be paliovos, taip alkani, kad būtume valgę visa, kas tik organiška—be pasirinkimo. Ir valgėme. Iš bulvių lupenų, kurias iššmugeliuodavo valgykloje dirbančios ir ne tremtinės, kepdavomės ant plytos blynelius ir valgydavome. Nuo tų blynelių skaudėdavo skrandį. Banaitienė, buvusi mokytoja (vardo nebeatsimenu), džiaugėsi iš tvarto atsinešusi karvės nuovalų. „Tai bent pavalgiau”—džiaugėsi ji. Kai 1943 m. pavasarį prieš Velykas padvėsė arklys, visi džiaugėmės. Kai jį užkasė, naktį atsikasėme ir išsidalijome. Tik pykome, kad ir tas labai liesas buvo.

Dirbdami miške, lupdavome tokių į eglę panašių medžių žievę ir valgydavome po ja esantį baltą saldoką sluoksnį.

Kai pradėdavo augti dilgynės, balandos ir dobilai, virdavomės iš jų sriubą. Valgydavome dar tokias storlapes žoles, kurių vardo nežinau. Kai kas badą malšino gerdamas labai daug vandens. Nors miške vasarą būdavo labai daug įvairiausių uogų ir daugybė grybų, mes tų gamtos dovanų beveik neparagaudavome, nes dirbančiųjų niekas į mišką pasigrybauti ar pasiuogauti neišleisdavo. Maniau, kad Siktivkare su maistu bus lengviau. Apsivyliau. Ir ten siautė badas. Mieste nebeliko nė vieno šuns, nei katės. Visi buvo suvalgyti. Ant mudviejų su seseria sąžinės taip pat guli dviejų kačių gyvybė. Jau 1941 m. rudenį Ust-Lochčime pradėjo senesni žmonės sirginėti ir mirti. (Mano mama 1941 m. rudenį sirgo plaučių uždegimu). Jaunesnieji ėmė sirgti niekad nesibaigiančiu viduriavimu. 1943 m. jau nebebuvo žmogaus, kuris nebūtų ta liga sirgęs.

Kai kam pradėjo klibėti dantys, atsirado žaizdų ir raudonų dėmių ant kūno. Pradėjome sirgti maliarija. Prieš pat išeinant iš Ust-Lochčimo į Siktivkarą mano skrandis beveik nieko nebevirškino. 1942—1943 m. žmonės mirė badu ištisai. Pirma vyrai, paskui moterys. 1942—1943 m. žiemą po vieną jau nebelaidodavo. Mirusieji barakų koridoriuose ar nuošaliau gyvenamame kambarėlyje laukdavo, kol juos palaidos. Niekas į juos dėmesio nekreipdavo. Eidavome pro juos nešdamiesi vandeningą sriubą iš valgyklos ir nieko kito nenorėjome, kaip valgyti ir gyventi. 1943 m. balandžio 22 d. mirė mano duktė Danutė (gimusi tremtyje), o tų pačių metų birželio 3 d. mano mama Stasė Skipitienė (Rapolo Skipičio žmona), tik 64 metus beeidama. Dukterį palaidojau bendrame kape drauge su Butkevičiene iš Serbentynės dvarelio, esančio netoli Tytuvėnų. Kapą užkasėme dviese: aš ir Odilija Butkevičiūtė, velionės duktė. Ir mamą pati palaidojau. Duobę kasiau drauge su Perlovu (žydų tautybės). Palaidoti mamą padėjo Vanda Jucevičiūtė.

Dauguma tremtinių mirė badu Ust-Lochčime ar patekę į stovyklas. Iš maždaug 170 žmonių, atvežtų iš Lietuvos į Ust-Lochčimą, po karo liko gyvų tik apie 30. Aplink esančiose gyvenvietėse taip pat gana daug tremtinių išmirė, tačiau žymiai mažiau kaip Ust-Lochčime.

Pabėgusi iš tolimųjų miškų, 1944 m. vasario antrojoje pusėje daviau seseriai į Siktivkarą telegramą, kad nedelsdama atvažiuotų. Po poros su puse dienų ji atėjo pėsčia, rogutėmis atsiveždama šiek tiek maisto. Atėjo tiesiai į darbo vietą. Buvo pietų metas. Mes sėdėjome prie laužo. Pamačiusi seserį, nepaprastai apsidžiaugiau. Tą pačią dieną sesuo nuėjo į kontorą ir paprašė gyvenvietės viršininką, kad mane išleistų iš Ust-Lochčimo visam laikui gyventi į Siktivkarą. Viršininkas atsisakė mane išleisti. Ilgai teko mano seseriai įtikinėti viršininką, kad aš vis tiek mirsianti, jei ne už kelių dienų gyvenvietėje, tai pakelyje į Siktivkarą. Po pusantros dienos įtikinėjimų mane iš Ust-Lochčimo išleido.

Įtaisiusios Ramutį (sūnų) ant rogučių, iškeliavome. Priėjusios mišką, sustojome ir paskutinį kartą pažiūrėjome į Ust-Lochčimą. Aš jį mačiau paskutinį kartą. Sesuo ne. Ramulė (sesuo) traukė rogutes, o aš su pagaliu stūmiau. Nors ir labai stengiausi eiti greitai, bet vis nuo sesers atsilikdavau. Per dieną nuslinkdavome vidutiniškai po 7 km. Taikydavome, kad atsidurtume komių kaime dar nesutemus, nes vėlų vakarą niekas nebūtų drįsęs mūsų į namus įsileisti.

Pakelyje sutikome vokiečių tremtinių iš Pavolgio, taip pat traukiančių iš miško kirtimo vietų į miestą. Kai liko iki Siktivkaro 3 km—pervargau. Toliau eiti nebepajėgiau. Sesuo man paliko šiek tiek maisto, savo adresą ir nuskubėjo namo, tempdama rogutes su Ramučiu (sūnumi) nes atleidimą nuo darbo turėjo tik iki kovo 1 d., t.y. iki rytdienos. Aš atsisėdau ant kelmo ir pradėjau galvoti, ką man dabar toliau daryti. Reikėjo bent kiek užvalgyti ir gera pailsėti, kad galėčiau eiti toliau. Man taip begalvojant, priėjo prie manęs apyjaunė moteris ukrainietė ir sako:

Ir nusivedė mane į savo butą netoliese. Pas ją ir pavalgyti išsiviriau, ir pernakvojau. Kitą rytą jaučiausi stipriau ir pasiekiau Siktivkarą.

Kai atėjau į tą namelį, kur gyveno mano sesuo drauge su tremtine Mockiene (vardo nebeatsimenu) bei josios 3 vaikais, sūnaus neberadau. Jis buvo „pamestas” prie vaikų ligoninės durų. Mano sesuo stovėdama už kampo matė, kaip iš ligoninės išėjo medicinos sesuo ir įsinešė „pamestinuką” į ligoninę. Ramutis ligoninėje atsigavo, sustiprėjo, o mudvi tuo metu susimedžiojome jam rūbus ir apavą.

Jau atėjimo į Siktivkarą dieną nuėjome su seseria į NKVD rūmus pas komendantę. Ji mane priregistravo mieste. Tai buvo didelis laimėjimas. Buvau per silpna dirbti, todėl kitą rytą pėsčia nukulniavau į gana toli nuo miesto centro esančią ligoninę. Daug tokių nusibaigėlių kaip aš laukė, kad ir juos priimtų ligoninėn. Išsėdėjau visą dieną, kol pagaliau išėjo medicinos sesuo ir pasakė, kad nieko daugiau nepriims. Aš ėmiau aiškinti, kad esu paleista iš stovyklos, neturiu namų ir man nėra kur eiti. Tada man pasiūlė: jei sutinku gulėti lovoje be paklodžių, be pagalvės ir užsikloti vietoje antklodės kitu matracu, tada priimsią. Sutikau. Taip atsidūriau ligoninėje, kur išgulėjau visą mėnesį.

Komendante mane nukreipė dirbti į NKVD siuvyklą, kur dirbo ir daugiau lietuvių moterų tremtinių. Jų tarpe ir viena žydė iš Lietuvos. Tos moterys mezgė megztinius iš išardytų senų megztinių. Mano darbas buvo ardyti tuos senus megztinius. Padirbėjusi savaitę, susirgau maliarija ir vėl atsidūriau toje pačioje ligoninėje, tik dabar jau užkrečiamųjų ligų skyriuje. Čia išgulėjau iki liepos 1 d. Po to vėl dirbau siuvykloje. Man pasiūlė siuvinėti bliuzes ir suknutes. Pasidariau siuvinėtoja. Kadangi turėjau iš Siktivkaro Maliarijos stoties maliarija sergančios raštelį, kuriame nurodyta, kad negaliu dirbti darbo, kur galima sušlapti ar sušalti, niekas manęs nei į mišką, nei kur kitur nebesiutinėjo. Taip praėjo vasara ir 1944—1945 m. žiema. Pasibaigė karas. Atsirado komercinės duonos ir žirnių, gaunamų už pinigus be kortelių. Be to, pradėjau gauti amerikietiškų kiaušinių miltelių. Visi atsigavome. 1945— 1946 m. žiema buvo visais atžvilgiais lengvesnė. 1946 m. vasarą buvau paimta iš siuvyklos drauge su keletu kitų siuvyklos darbininkų miesto tvarkymo darbams. Teko kasti kanalizacijos griovius, valyti nuo griuvėsių aikštę (buvo sugriauta cerkvė ne karo metu), kasti gėlynams žemę ir sodinti gėles. 1946 m. rugpiūčio mėn. gale pabėgau su sūnumi į Lietuvą. Taip baigėsi mano tremties laikotarpis.

Jau minėjau, kad Ust-Lochčime (drauge su žydais) buvo apie 170 iš Lietuvos atvežtų tremtinių. Atsimenu kai kurių tremtinių pavardes, o kai kurių pavardes ir vardus: Jankauskas—buvęs dvarininkas, Jankauskienė-Gečaitė iš Aukštiškių k., Tytuvėnų vls., Jankauskaitė (duktė), Jankauskas (sūnus). Jankauskas (tėvas) mirė Ust-Lochčime. Jankauskienė su vaikais liko gyventi Ust-Lochčime.

Tremtinės Emilijos Putvienės-Gruzdytės likimas toks: 1941 m. rudenį buvo sušauktas visų Ust-Lochčimo tremtinių susirinkimas. Buvo renkamos aukos karo reikalams. E. Putvienė viešai pasakė, kad tremtiniai yra perdaug neturtingi, kad galėtų kam nors aukoti. Ust-Lochčimo

tuometinis viršininkas Labanovas, komių tautybės, apie E. Putvienės pareiškimą pranešė NKVD. Prasidėjo tardymas. Į gyvenvietę atvažiuodavo enkavedistai, iškviesdavo Putvienę į kontorą ir ten tardydavo. Sako, daugiausia klausinėję apie josios visuomeninę veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje. Putvienė savo visuomeninės veiklos Nepr. Lietuvoje nepaneigė. 1942 m. gegužės 19 d. buvo kuteriu išvežta iš Ust-Lochčimo. Nuteista sušaudyti. Pagal žmonių pasakojimus, mirusi kalėjime nuo širdies smūgio.

Putvienė—E. Putvienės marti, berods Stasio Putvio žmona, sekančiais metais pavasarį nusinuodijo grybais.

Du broliai Vaitkevičiai; vienas agronomas, kitas dirbęs kažkurioje Lietuvos atstovybėje—abu mirė Ust-Lochčime.

Jucevičius (tėvas) ir Jucevičienė (motina)—abu mirė Ust-Lochčime. Tarp ištremtų buvo jų duktė Vanda ir sūnus Eduardas.

Ust-Lochčime mirė Vytas Pilsudskis, 20 m. Ten buvo ir jo brolis bei sesuo. Šie jauni žmonės yra garsiojo Pilsudskio giminės. Jų motina gryna lietuvė. Jie ne tik visiškai nemokėjo lenkiškai kalbėti, bet ir jų žinios apie Lenkiją buvo labai ribotos.

Mokyt. Banaitis paskendo Vičegdoje. Kartu buvo išvežta ir jo žmona mokytoja.

Butkevičienė iš Serbentynės dvarelio, netoli Tytuvėnų, mirė Ust-Lochčime. Jos duktė Odilija, prad. mok. mokytoja, grįžo po karo į Lietuvą. Mirė apie 1961—1962 m. Palaidota Tytuvėnuose.

Tėvas Gorodeckis ir jo žmona mirė Ust-Lochčime. Vyresnysis sūnus mirė patekęs į stovyklą iš Ust-Lochčimo. Jaunesnysis sūnus Jurgis vedė Ust-Lochčime tremtinę.

Adolfas Petrauskas, atskirtas nuo šeimos Radviliškyje, mirė stovykloje. Benė Petrauskienė Ust-Lochčime begyvendama pateko į stovyklą ir ten mirė. Sūnus Renius išliko gyvas.

Kudulienė—mirė važiuodama traukiniu, Bui stotyje. Liudas Kudulis, atskirtas nuo motinos Radviliškyje, turėjo atlikti bausmę stovykloje.

Adomaitis, jo žmona ir sūnus, iš Jokupiškių kaimo—visi mirė Ust-Lochčime.

Motiejus Vaičiulis, jo žmona Ona ir duktė Onutė—mirė Ust-Lochčime. Sūnus Stasys nužudytas pakelyje važiuojant į Siktivkarą. Kitas sūnus galėjo išvykti iš Sibiro.

Liepiškių k. Semaška, seniūnas, ir jo žmona mirė Ust-Lochčime. Dukters, irgi tremtinės, likimo nežinau.

Stasė Skipitienė (Rapolo Skipičio pirmoji žmona) mirė Ust-Lochčime. Danutė Garbačiauskaitė gimė ir mirė Ust-Lochčime. Ramūnas Jurgis Garbačiauskas grįžo iš Sibiro.

Marijona Skipitytė-Garbačiauskienė 1946 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1949 iki 1956 m. gyveno Ukrainoje. Nuo 1956 m. iki 1972 m. gyveno Kaune. 1972 m. rugpiūčio 9 d. atvyko į Kanadą pas savo vyrą Leoną Garbačiauską. Ramulė Skipitytė-Daugelienė 1946 m. grįžo iš tremties į Lietuvą. 1952 m. suimta Vilniuje už pabėgimą iš tremties. Už tai buvo be teismo (taip buvo elgiamasi su visais pagautais Lietuvoje buv. tremtiniais) nusiųsta 3 metams į Archangelsko srityje esančią stovyklą. Ten sutiko daug esčių, su kuriomis palaikė artimus ryšius. Mirus Stalinui, buvo drauge su kitais tremtiniais amnestuota. Tačiau grįžti į Lietuvą jai nebuvo leista.

Ust-Lochčime apgyvendino žydus, išvežtus iš Raseinių ir Jurbarko. Čia buvo Zivų, Perlovų bei kitos šeimos, kurių daugelis narių mirė.

Be žydų iš Lietuvos, Ust-Lochčime buvo dar nemažas skaičius žydų tautybės žmonių iš Lenkijos. Tikrų lenkų buvo tik dvi šeimos. Žydai iš Lietuvos save laikė lietuviais ir su žydais iš Lenkijos nebendravo.

Ust-Lochčime išgyvenau nuo 1941 m. liepos mėn. vidurio iki 1944 m. vasario mėn. vidurio.

Siktivkare išgyvenau nuo 1944 m. kovo 1 d. iki 1946 m. rugpjūčio galo. Su rusais mažai susitikdavome. Ust-Lochčime jų buvo tik vienas kitas. Atsimenu komendantą rusą. Įsigėręs sakydavo:

Antras komendantas iš eilės buvo moteris, taip pat rusė. Ji buvo isteriška, pikta, sadiste. Ji rėkdavo ant mūsų, kad esame nevalyvi tinginiai ir t.t. Įnirtusi ieškodavo neišėjusių į darbą ir radusi kokį nelaimingą nusibaigėlį namie bausdavo jį: atimdavo duonos kortelę, paduodavo į teismą ir t.t. Atsimenu, kaip barė Semašką:

Apie ukrainiečius, daugiausia ankstesniais metais išvežtųjų vaikus, kurių gana didelis skaičius dirbo mūsų gyvenvietėje kaip brigadininkai, medicinos seserys ir kt., galiu pasakyti tik gera. Jie mus užjausdavo ir nė vienas nepadarė mums nemalonumo.

Komiai buvo įvairiai nusistatę mūsų atžvilgiu. Jie nekentė rusų ir į tremtinius kartais žiūrėjo kaip į rusų atneštą blogybę.

Apie lietuviškų švenčių kiek viešesnį šventimą negalėjo būti nė kalbos. Šventė kiekviena šeima atskirai Kalėdas, Velykas—kiek tai būdavo įmanoma, bei Vasario 16-tąją. Lietuvos himną ir kitas lietuviškas dainas narsiai dainavome pradžioje, ypač Siktivkare, kai keliolika lietuvių buvome patekę į ligoninę. Po truputį mūsų dainos pritilo, kol ir visai jų niekur nebebuvo girdėti.

Melstis žmonės meldėsi, prašė Dievą ištvermės, bet giedant giesmių—negirdėjau.

Laidotuvės būdavo labai primityvios: artimieji nuveždavo mirusįjį į atokiau gyvenvietės esančias kapinaites miške ir užkasdavo. Tik vienos laidotuvės buvo panašios į laidotuves. Tai senio Gorodeckio. Buvo vasara.

Nulydėjome Gorodeckį į kapinaites nemažas būrys tremtinių. Kapinėse giedojome „Marija, Marija”. Po karo Ust-Lochčime liko tik 2 ar 3 lietuvių šeimos.

Viena net už kokių 4 km. Atvarydavo kalinius dirbti ir į netoli mūsų gyvenvietės esančius miškus—šienauti. Kaliniai vos vos bepavilkdavo kojas. Už upės esančioje Pezmako stovykloje garsėjo gydytojai, ypač chirurgai. Kad būtų buvę lietuvių tuose lageriuose—negirdėjome.

Oną Stulginskienę (prezidento žmoną) sutikau gyvenvietėje, esančioje netoli Kort-Kevoso. Ji grįžo į Lietuvą ir mirė.

Zaleskienė (iš Pašakarnio dvarelio, netoli Tytuvėnų) buvo išvežta su 3 vaikais. Sugrįžusi į Lietuvą, Zaleskienė žuvo iškrisdama iš perpildyto autobuso Kaune. Jos vyras, išsiųstas į stovyklą, labai greitai ten mirė.

Mykolo Roemerio brolis ir jo žmona (dailininkė), iš Tytuvėnų dvaro, berods, išvyko į Lenkiją.

Mockienė, išvežta su trimis vaikais, 1946 m. grįžo į Lietuvą. Kiek pagyvenusi mirė.

Marija Lorenčaitė-Ūsienė tremtyje išsilaikė, bet jos brolis mirė ištrėmime.

Aldona Endziulaitienė (Antano Endziulaičio žmona), išvežta iš Kauno 1941 m., grįžo į Lietuvą. Tremtyje išliko gyvos Aldona Endziulaitienė ir jos dukterys Aldona bei Danutė. Visos trys moterys buvo nuvežtos į Jakutijos šiaurę, prie Lenos upės žiočių. Gyveno iš sniego pastatytose trobelėse. Endziulaitienė dirbo žuvininkystės kolūkio kontoroje. Jos dukterys sūdė žuvį. Toje tremtinių kolonijoje siautė vidurių šiltinė. Daug lietuvių ta liga išmirė.

Viktorija Švambarienė, Šiaulių gimnazijos biologijos mokytoja, 1941 m. išvežta iš Šiaulių į Kazachstaną drauge su jos augintine. Sugrįžusi į Lietuvą, V. Švambarienė gyveno Kaune, vėliau senelių namuose netoli Raseinių, kur ir mirė. Veter. gyd. Švambaris mirė lageryje.

Aušros merg. gimnazijos lotynų k. mokytojas, vėliau Biržų gimnazijos direktorius, Vosylius, išvežtas 1941 m. į Sibirą, galėjo iš ten išvykti. Gavo darbą autobusų stotyje.

Buhta-Vanina stovykloje, Magadane, rytinio Sibiro miškuose, lietuvaičių studenčių drobės gabalėly išsiuvinėtas simboliškas paveikslas su įrašu:

— Man neliūdna, mama,
Tik veidai išbalę, tik sesučių akys kaip rasos lašai.
Pasimelsk, mamyte, pasimelsk už laisvę
Tėviškės pasilgau ir Tavęs labai.

Toje pat stovykloje buvo sukurta ir lietuvaičių tremtinių maldaknygė

Čikagoje 1948 m. svečiavosi jaunas, 18 m., Andrius Tiškevičius, kurio senelis buvo Palangos ir Kretingos Tiškevičių brolis. Andriaus tėvas, grafas Stanislovas Tiškevičius, turėjo ūkį ties Molodečnu, bet jų šeima gyveno Vilniuje, iš kur juos ir išvežė bolševikai į Sibirą. Tai buvo tos baisiosios 1941 m. birželio mėn. trėmimų dienos.

Atėjo į mūsų namus Didžiosios Pohuliankos gatvėje vienas rusų karininkas ir trys kareiviai rytą apie 5 val. Padarė kratą, ieškodami ginklų, bet nerado. Susodino visą šeimą—tėvą, motiną ir keturis vaikus—į sunkvežimį, atvežė į stotį ir čia subruko į gyvulinius vagonus. Labai turėjo būti visi susispaudę. Taip vežė tris savaites. Per tą laiką tik du kartus davė valgyti žuvų ir košės. Vandens tai duodavo dažniau. Žmonės gynėsi nuo bado tuo negausiu sausu maistu, kurį išvežami buvo spėję įsidėti. Kas turėjo, dalijosi su neturinčiais. Vagone buvo mažas langelis, per kurį gaudavome oro. Žmonės buvo vežami visokių luomų, nemaža buvo ir darbininkų. Per tris savaites kelionės traukiniu tik du kartus trumpam laikui buvo išleidę iš vagono. Teko miegoti ant grindų ar ant tam tyčia įtaisytų narų. Žmonės jautėsi labai prislėgti, meldėsi, spėliojo, kur važiuoja. Sustojus traukiniui stotyse, prie traukinio ateidavo liesi, menkai apsirengę rusų vaikai ir moterys, siūlydavo iš beržo šakelių padarytas šluotas, už tai prašydami duonos, bet tremtiniai nežinojo, kiek dar ilgai teks taip uždarytiems važiuoti, tai buvo labai atsargūs dalyti duoną. Bolševikai tuos rusų vaikus ir moteris varė šalin nuo traukinių. Kuo gilyn vežė į Rusiją, tuo skurdžiau atrodė sodybos.

Mūsų traukinys sustojo Barnaule. Čia iškrovė du žmonių vagonus, o mūsų šeimą išlaipino Alejske. Iš čia tris dienas vežė arkliais. Nakvojome kolchoze. Kolchozas atrodo menkai. Stogai kiauri. Paaiškino, kad žiemą pristigo pašaro, tai nuplėšė stogus; nors stepėse galybės šieno, bet kai ne savo ūkyje, tai niekas labai nenori spaustis prie darbo.

Vyrus nugabeno į šiaurinę Aziją, o daugelį moterų ir vaikų, jų tarpe ir Tiškevičių šeimą, nuvežė į Uč-Pristanę. Iškrovė ir pasakė, kad gali įsikurti kaip nori, tik nevalia kitur keltis iš čia.

Visų pirma NKVD padarė pagrindinę kratą ir atėmė maldaknyges, kryžius, rožančius. Gavau tame kaime darbą—tverti tvoras, vėliau prie kailių išdirbimo.

Išnuomojome kambarėlį pas vietinį gyventoją ir susispaudėme visa šešių asmenų šeima; vyriausias sūnus buvo 14 m., jauniausias—6 m. Gyvenome pusbadžiu, nes ten tokia tvarka, kad duonos gali gauti pirkti tik tas, kas dirba. Kadangi iš mūsų šeimos tedirbo tik vienas tėvas, tai tik jis vienas duonos ir tegaudavo. Vaikai per dieną sėdėdavome prie upės ir meškeriodavome. Tėvas, Stanislovas Tiškevičius, dirbdavo ilgai, pareidavo labai pervargęs, o čia maisto nebuvo, tai po keturių tokio gyvenimo mėnesių susirgo. Ir ligoje nebuvo reikiamo maisto, nebuvo nė gydytojo, nė vaistų, ir tėvas, porą mėnesių pasikankinęs, mirė. Du kiti tremtiniai padarė karstą, ant kapo pastatė mažą kryžiuką iš beržo medžio, bet, kai bolševikai jį pamatė, tuojau nukirto. Ant kapų ten tik kokie akmenys su raudonomis žvaigždėmis. Uč-Pristanėje popą bolševikai likvidavo, o cerkvę sudegino.

Ir patys rusai tame kaime sunkiai vertėsi. Jie tai šienavo, tai žuvį gaudė. Niekam nebuvo valia laikyti daugiau kaip dvi karves, bet ir nuo karvių reikėjo valdžiai duoti pieno, nuo vištų—kiaušinių, o kas turėjo daržiuką, tai ir už tai reikėjo mokėti valdžiai. Gyventojai bolševikų nekenčia, bet pasiskųsti bijo. Toje pat troboje, kur gyvenome mes, Tiškevičiai, gyveno ir viena rusė, kurią laikė komuniste. Tiškevičienė, sužinojusi, kad fronte rusai stumiasi pirmyn, manė pradžiugins tą rusę; jai pasakė apie laimėjimus, o rusė net rankas užlaužė ir pasakė:

Nuo alkio ėmė plisti ligos. Vienas iš vaikų susirgo geltlige. Motina savo laikrodį, jungtuvinį žiedą išmainė į maistą. Antklodę išmainė į malkas, nes tenai žiemos labai šaltos, o vasaros labai karštos.

Kai buvo sudaryta lenkų ir bolševikų sutartis, lenkus, o su jais ir mūsų šeimą, bolševikai paleido, bet komisaras nedavė dokumentų, kol upė neužšalo, kad negalėtų garlaiviais važiuoti. Kelios tremtinių šeimos pasamdė tris vežimus ir arkliais žiemą išvažiavo į stotį. Jų tarpe buvome ir mes. Arkliai buvo taip menki, jog baisu darėsi, kad gali kristi, tai vyrus užkomandavo pėsčius eiti, o rogėse tesėdėjo vaikai ir moterys. Atvykę į Alejską, radome didžiules eiles žmonių prie bilietų langelio stotyje. Vienas iš mūsų turėjo kiek tabako, davė kyšio ir bilietus gavome, eilės nereikėjo laukti. Taip per Taškentą, Indiją, Persiją pasiekėme Meksiką, atvykome į JAV.

1941 m. naktį iš birželio 13 į 14 d. išvežta į Sibirą Petro Šegamogo šeima.

Petras Šegamogas, g. 1864 m., išvežimo metu buvo 77 m., Gudelių k., Ramygalos vls., Panevėžio aps. šviesus ūkininkas, paskutinio Lietuvos seimo narys. Pakeliui Sibire, Lenos upe laivu bevežamas žvejybos darbams, prie Tiksi miesto, 1942 m. rugsėjo mėn. mirė širdies smūgio ištiktas.

Veronika Bujokaitė-Šegamogienė, Petro žmona, g. 1883 m. Gudelių k., Ramygalos vls., Panevėžio aps., ūkininkė-šeimininkė, išvežta tuo pačiu metu į Sibirą. Pakeliui, bevežama žvejybos darbams į Lenos upės žiotis, mirė 1942 m. lapkričio mėn. Kazačije mieste užsikrėtusi dizenterija.

Julius Šegamogas, Petro sūnus, g. 1924 m. Gudelių k., Ramygalos vls., Panevėžio aps., išvežimo metu 17 m., Ramygalos gimn. mokinys. 1942 m. su tėvais nuvežtas į Lenos upės žiotis žvejybos darbams. Tėvai bevežami mirė. Julius žvejybos darbuose išbuvo 14 m. Sveikatai blogėjant, 1956 m. perkeltas į Jakutską. Dirbo prie statybų. 1957 m. atleistas iš tremties grįžo į Lietuvą, praradęs dalį sveikatos. Vargais negalais pavyko prisirašyti Lietuvoje. Gavo rankų darbą, vedė.

Kun. Klemensas Jurkus, g. 1893 m. gruodžio mėn. Kaukolikų k., Skuodo vls., Kretingos aps., 1911—1914 m. mokydamasis Telšių gimn. veikė ateitininkuose. Buvo Ukmergės vikaras, vėliau karo kapelionas pirmajame, ketvirtajame ir septintajame pulke. Bolševikams užėjus buvo Veprių klebonas. Antrą kartą bolševikams grįžtant, pasitraukė į Palangą. 1947 m. areštuotas, nuteistas 10 m. Tardymuose daug prikentėjęs, išvežtas į kalėjimą Rusijoje, ilgai sirgo, išgulėjo apie trejus metus kalėjimo ligoninėje ir apie 1950 m. mirė kalėjime Ščerbakove, Rusijoje.

Portunatas Jurkus, g. 1893 m. sausio mėn. Kaukolikų k., Skuodo vls., Kretingos aps., kur ir gyveno, Klemenso brolis, šviesus ūkininkas. Jau 1912—1914 m., kun. Kvietkausko padedamas, kūrė Šačių par. pavasarininkus, rengė vaidinimus. Areštuotas 1946 m., nuteistas 10 m., išvežtas į kalėjimus Rusijon. Tardymo metu sužalotas, vėliau apako, buvo paralyžiuotas, 4 m. išvargo kalėjimo ligoninėje ir 1950 m. mirė kalėjime Archangelske.

Išvežtos jaunos mergaitės, Portunato dukterys, viena 21 m., kita vos 13 m. gimnazijos mokinė.

Portunata Jurkutė, g. apie 1927 m. Kaukolikų k., Skuodo vls., Kretingos aps., išvežta 1948 m. Nuteista 10 m., atsidūrė Irkutske. Lietuvon grįžo vos 1965 m.

Irena Jurkutė, g. apie 1935 m. Kaukolikų k., Skuodo vls., Kretingos aps. Išvežta 1948 m. kartu su seserimi Portunata, nes jos dvi terastos namuose. Tėvas jau buvo areštuotas ir išvežtas 1946 m., o motina su jauniausia dukra buvo išvykusios. Irena, baigusi tris Skuodo gimn. klases, išvežant buvo 13 m. Nuteista 10 m. kalėjimo. Kalėjime išbuvo 4 m. ir 2 mėn., perkelta tremtin į Jakutską. Tremtyje susitiko tremtinį lietuvį Ašmantą ir už jo ištekėjo. Po Stalino mirties, 1957 m. atleisti iš tremties grįžo Lietuvon.

1948 m. išvežta į tremtį Sibire Leono Ramanausko, Pašilės k., Ylakių vls., Mažeikių aps., šeima: Leonas Ramanauskas, g. 1890 m., ūkininkas, Vincentina Jurkutė-Ramanauskienė, g. 1898 m., Leono žmona, šeimininkė-ūkininkė, duktė Danutė Ramanauskaitė, g. apie 1930 m., sūnus Domas Ramanauskas, g. apie 1931 m., sūnus Vytautas Ramanauskas, g. apie 1933 m., sūnus Leonas Ramanauskas, g. apie 1935 m., duktė Birutė Ramanauskaitė, g. apie 1937 m. Išvežti 1948 m. pavasarį į tremtį miško darbams Sibire, prie Taišeto miesto. Po Stalino mirties atleisti iš tremties, į

Duktė Romana išvežimo metu buvo gimnazijoje Sedoje ir grįžusi šeštadienio vakare rado namus tuščius. Sargas saugojo ir neleido jai nieko iš savo namų pasiimti. Verkdama tą pat vakarą grįžo į Sedą. Gerai, kad Sedoje gyveno motinos sesuo, tai pas ją prisiglaudė.

Ona Prunskienė, iš Sibiro į Čikagą atsivežusi Marijos paveikslą, kurį ten buvo nupirkusi nuo vienos lenkės. Prie šio paveikslo lietuviai melsdavosi, giedodavo ir verkdavo

Ona Gineitytė-Prunskienė, g. 1887 m. rugsėjo 2 d., ūkininkė, iš Žvilbučių vienk., Daugailių vls., Utenos aps. 1941 m. birželio 13 d. buvo išvežta į Sibirą. Tremtyje išbuvusi 6 m., 1947 m. slapta grįžo į Lietuvą. Sūnui asmeniškai paprašiusį JAV atvykusį Chruščevą, 1960 m. gavo leidimą išvykti į JAV ir, balandžio mėn. atkeliavusi, apsigyveno Čikagoje. Apie išvežimą ir pergyvenimus Sibire pasakoja:

Kai atėjo išvežti du enkavedistai rusai su seniūnu, atėmė namų raktus, atidavė rusei tarnaitei ir liepė greit pasiimti, ką pasigriebus. Užsivilkau keletą suknelių vieną ant kitos.

Varant prie mašinos, apsikabinau kryžių ir apalpau. Enkavedistai nutempė į didelį automobilį. Darželyje žydi bijūnai, jazminai, saulutė šviečia, karvės mauroja dobilienoje pririštos, kitoje pusėje taip gražiai banguoja rugiai ir kviečiai. Baisiai graudu buvo palikti viską. Enkavedistai pasakė, kad čia jau nebe jūsų—būsite išvežti, bet kur—nesakė.

Mane su vyru Juozapu nuvežė į Daugailius, kur buvo vyro brolis, kun. Petras Prunskis, nuvažiavęs šv. Mišių atnašauti. Nebeleido jam jau nueiti nė pusryčių pavalgyti.

Visus nuvežė į Uteną. Ten pamačiau savo brolį Praną Gineitį su žmona Domicėlė ir dviem sūneliais. Porą dienų palaikė vagonuose, o paskiau vežė tolyn. Naujojoje Vilnioje atskyrė vyrus nuo šeimų. Atskyrė mano svainį Kazimierą Žulį, mano vyrą Juozapą, o jo jaunesnį brolį, kleboną kun. Petrą Prunskį, 69 m., paliko kartu su mumis. Drauge pasiliko ir vyro sesuo Ona Prunskytė. Iš penkių mano vaikelių nė vieno nebuvo su manimi. Jie negyveno namie ir liko nesuimti. Atskirtuosius vyrus išvežė kitu traukiniu, mus kitu. Mes dar buvome Naujojoje Vilnioje, kai juos pravežė. Baisus buvo moterų, vaikelių verksmas, baisus šaukimas, o Dieve mano!

Melagiai enkavedistai sakė, kad juos nuveš anksčiau, jie mūsų laukdami vietą paruoš, krosnis pakūrens, o mano brolis Pranas pratarė:

Mūsų, moterų, ešeloną vežė gyvuliniuose vagonuose, be langų. Durys užstumtos tokia geležine štanga. Iš lauko pusės enkavedistas užstūmė. Gamtos reikalams buvo skylė viduryje vagono. Baisiai verkėme, meldėmės, o Viešpatie, o Motinėle Švenčiausia!

Kai atvažiavome į Barnaulą, tremiamieji pasakojo, kad du vaikučiai mirė kelionėje, kuri tęsėsi dvi savaites. Kai išgirdo enkavedistas, kad gailiai verkia moterys, tai sustabdė traukinį, atstūmė duris. Žiūri—miręs vaikelis. Verkia motina. Paėmė vaikelį iš motinos glėbio ir išmetė iš vagono palei bėgius. Su dviem taip padarė—už savaitės antrą išmetė. Pati to nemačiau, bet kiti pasakojo.

Nuvežė Barnaulan, Altajaus sostinėn, liepė visiems išlipti. Baisiai nešvarus, negražus miestas. Mus išskirstė po barakus.

Vieni rusai buvo užsikrėtę dizenterija, kruvinąja. Baisiai sirgo ir mirė. Užsikrėtė ir lietuviai. Gal nuo duonos. Galėjome pirkti po 400 g. Pirkdavome krautuvėse, vis tik tai dienai, Viešpatie mūsų Švenčiausias! Pradėjo sirgti ir mirti mūsų lietuviai. Tuoj mirė a.a. Marija Vitkienė, Dausienės sesuo, paskiau netrukus mirė arkivysk. Reinio sesuo Emilija. Greit mirė arkivyskupo brolis a.a. Jonas.

Paskiau mirė Stundžienės 3 m. mergytė. Tiems visiems ir karstus, ir arklį su rogutėmis, ir vežiką davė. Kun. Petras Prunskis tada dar buvo gyvas. Tai važiuodavome, pašventindavo ir karstus, ir duobę, pasimelsdavome. O tai mergytei laidoti davė tik karsteiį, rogutes ir virvę pririšti karsteliui, o arklio nedavė. Enkavedistas sakė—galite nuvežti patys. Iki kapinių buvo trys kilometrai. Mirusios mergytės motina nieko neturėjo pažįstamų tame barake, tik mane. Ji manęs verkdama prašė:

Spalio mėn. jau buvo sniego. Paklausiau. Prisirišome karsteiį prie rogučių. Vežame. O verkiame! Jai liko du sūneliai, o dukrytė tik viena buvo.

Ten prie kapinių gyvena trobelėje žmonės, kurie kasa duobes. Paprašėme jų talkos. Atsilygino motina. Pasimeldėme abi, peržegnojome karstelį ir kapelį. Parvežusios rogutes ir virvę atidavėme enkavedistui. Labai sunkus buvo kelias—sniego daug, kelias prastas. Baisu pagalvoti.

Paskiau, 1941 m. lapkričio 10 d., mirė mano brolienė, a.a. Domicėlė Gineitienė, ligoninėje. Liko du sūneliai našlaitėliai, vienas—13 m., antras—11 m. Verkėme. Pranešė, kad lapkričio 12 d. laidos ją anksti rytą. Nuėjau jų barakan. Kiek toliau gyveno brolienė su berniukais. Paėmiau berniukus. Padavė moterėlė, su kuria gyveno, drabužėlius aprengti. Ėjome prie mūsų barako. Paprašiau kleboną, savo vyro brolį, kad palaidotumėme katalikiškai. Palaidoti susėdome į roges. Klebonas, abu berniukai, aš ir vežikas. Nuvažiavome prie ligoninės. Išėjo kažkoks vyras. Sako eik, atpažink savo brolienę. Ir verkiu, ir drebu. Bijau ligos. Čia ligoninė, tik dizenterijos (kruvinosios) skyrius. Berniukų neleidžia. įvedė į lavoninę. O baisu! Nuogi žmonės— lavonai, visai be drabužių. Vyrai viename kampe, moterys—kitame. Varto, kaip malkas, negyvėles. Žiūriu.

Vieną lavoną pavertus, auksinis kryželis sublizgėjo. Prašiau atversti, nes ant šono gulėjo. Atvertė, žiūriu—mano brolienytė. O Viešpatie, paėmė vienas ir nunešė į kitą kambarį, paguldė ant tokio stalo. Žiūriu, kad tik kryželio nenuimtų. Nenuėmė. Padaviau baltinius, gražią kombinuotę ir juodą šilkinę skarytę. Įnešė karstą, į kurį buvo įklotos tik skiedros. Daviau 3 rb, kad aprengė, ir paprašiau, kad duotų baltą paklodę įkloti karstan. Davė pusę baltos paklodės. Aš pastūmiau skiedras, kad galvai būtų aukščiau. Atėjo kitas vyras, įdėjo karstan, užvožė ir išnešė į roges du vyrai. Dievuliau brangiausias, verkimas berniukų baisus! Ir aš labai verkiu. Gaila brolienės ir labai gaila našlaitėlių, bet ką gi darysi. Susėdome į roges aplink karstą: klebonas, abu berniukai našlaitėliai, aš ir vežikas. Važiuojame prie kapinių. Radome duobę iškastą.

Kai jau rengė karstą leisti į duobę, berniukai apkabino į glėbį savo motinėlės karstą ir verkia gailiu balseliu. Sako:

Verkėme visi, ir aš. Baisiai gaila našlaitėlių svetimame kraštelyje. Priėjau prie klebono verkdama. Sakau—imkime berniukus į savo baraką, o tai nuveš juos kur į vaikų namus, pames tikėjimą, užmirš poterėlius. Kad mirsime iš bado, visi mirsime, o gal duos Dievulis, karas pasibaigs, tai į Lietuvą nuvažiuosime.

Nuo kapų parvažiavę, nuėjome į jų baraką su vyresniu berniuku, atsinešėme, kas buvo likę.

Kai atvažiavome nuo kapinių, palaidoję ir pasimeldę už brolienės sielą, pranešė enkavedistas, kad už 3 dienų būsime visi išvežioti į taigas, į miškus. Ir vėl rūpestis. Išvežė, išskirstė. Mano sesutę su 3 dukterimis nubloškė nežinia kur, arkivysk. Reinio brolį Kazimierą, brolienę, kurios vyras mirė Lietuvoje (o sūnų atskyrė su vyrais) išvežė visus su nepažįstamais. Tik Dausienė su sūnumi buvo pažįstami. Mus išvežė už 200 km nuo Barnaulo į Čechanichos kaimą. Vežė dviem sunkvežimiais 8 lietuvių šeimas. Jau buvo šalta, buvo sniego—juk tai lapkričio 16. Kai kurie vežami peršalo. Išskirstė po barakus. Blakės baisiai vargino naktį. Jau negaliu nei aprašyti, nei apsakyti, kiek vargo matėme. Tik viena laimė, kad geri kaimynai buvo tame kaime—rusai pravoslavai, patys tremtiniai. Atjautė labai mus.

Čechanichoje gyvenome barakuose, ten iš anksčiau sukaltuose tremtiniams. Žiema buvo šalta. Turėjome krosnelę. Malkų šiek tiek duodavo, bet mažai. Reikėdavo prisirinkti, prisilaužyti. Vėliau kaimynai rusai dovanojo kirvelį. Jie sakydavo:

Kai tik nuvežė, rusės tremtinės atskubėjo, nešdamos kiaušinių, žuvų, pieno. Ten buvo 8 mūsų tremtinių šeimos ir 8 anksčiau atvežtos rusų tremtinių šeimos. Pakūrė pirtis. Pakvietė. Nebuvo muilo, tai naudojo iš Obės upės šlyno padarytas lyg bulkutes. Tuo šlynu prausdavomės ir patys, ir drabužius plaudavome.

Valgio gaudavome duonos po 400 g. Daugiau nieko neduodavo. Pasirinkdavome žolių, vad. „dušniko’— žydėdavo mėlynais žiedeliais. Cukraus nebuvo. Kai susipažinau su rusais, tai, būdavo, vaikus pasaugau, karvę pamelžiu, tai duodavo kiek pieno, —parnešdavau našlaičiams.

Už savaitės mirė a.a. Kotryna Maliauskaitė, Molėtų klebono sesutė. Kun. Petras Prunskis važiavo į kapines, palaidojome katalikiškai. Čia kapinės buvo netoli. Paskiau netrukus mirė peršalusi Vladislava Aušliakaitė. Klebonėlis irgi važiavo, kapą pašventino, katalikiškai palaidojome. Paskiau 1942 m. rugsėjo 21 d. mirė a.a. Ona Prunskytė, mano vyro ir klebono sesutė, 78 m. amžiaus; palaidojo gražiai katalikiškai savo sesutę. Visi lietuviai ėjo į kapines, netoli nuo kaimo buvo.

Mane su berniukais iš barakų buvo paėmusi į savo namus viena rusė tremtinė, kurios vyras buvo kariuomenėje.

Buvau pas ją tarnaite. Saugodavau jos vaikus, kai ji eidavo darbams į kolchozą, prižiūrėdavau karvę, jos turimas dvi avis.

Klebono kambarėlis barakuose buvo labai mažas. Čia jis buvo pasilikęs gyventi su seserimi. Klebonas buvo pakrikštijęs du rusų vaikus. Smarkiai už tai tardė jį ir mane. Tardė nakčia, ant stalo pasidėję rimbą, brauningą.

1942 m. gruodžio 7 d. mirė a.a. kun. klebonas Petras Prunskis, 70 m. amžiaus, širdies ataka. Dievuli Švenčiausias, visi lietuviai palydėjome, pagiedojo, kryžių pastatė. Čechanichoje visiems lietuviams statė kryžius. Enkavedistas buvo rusas, bet tikintis.

1942 m. gruodžio 7 d. nuėjau iš ryto į jo kambariuką Čechanichos barake. Žiūriu jėjusi—serga. Sako jis man:

—Žinai, broliene, aš kitiems atleidinėjau nuodėmes, bet kas man dabar atleis? Galiu mirti. Taip ties širdimi skauda.

—Prašom pačiam Dievuliui Brangiajam pasisakyti. Aš išeisiu vandens su kibiru prie šulinio ir greit neateisiu, nes sniego gilu. Tamstai netrukdysiu.

Padaviau. Suvalgė. Paprašė veltiniais apauti kojas ir padėti atsisėsti. Padariau kaip sakė. Paėmiau už pažasčių ir norėjau pasodinti. Taip ir nusviro jo galva man ant pečių. Baisiai nusigandau. Dievuliau mano, verkdama pradėjau šaukti. Negalėjau atsikelti. Subėgo moterys lietuvės iš kitų kambarių. Paguldėme, tik tris kartus atsiduso ir mirė, nė akių nepakėlė. Taip gražiai užmigo amžinu miegu. Matyt, širdies priepuolis buvo.

Suklaupę Švč. Marijos litaniją sukalbėjome. Paskiau kaimynų rusų paprašiau, aprengė pilku kostiumu, enkavedistas davė karstą, paprašius padarė kryžių pastatyti prie kapo, davė arklį nuvežti į kapines. Nuvežėme gruodžio 8 d. pavakary, tokią šventą dieną, ir palaidojome. Didelis pulkelis lietuvių moterėlių. Savo brangųjį sielų tėvelį užkasusios kapinėse, jautėmės našlaitėmis.

Paskiau, už kelių savaičių, mirė a.a. Jadvyga Aušliakaitė, a.a. sesutė Vladislavos. Jau senos buvo. Paskiau, viduržiemį, iš mūsų lietuvių pulkelio lietuvė ėjo maisto pirkti į kitą kaimą Paklydo ir mirtinai sušalo. Jos vardas—Ona, pavardės nežinojau. Vyrai atvežė. Prie Obės upės rado užpustytą. Atvežė į Čechanichą—palaidojome. Karstui duodavo lentų. Vienas žmogus papasakojo, kuris matė ir tikrai žinojo: a.a. arkivysk. Mečislovas Reinys mirė Vladimiro kalėjime 1953 m. Mirties priežastis—sargybinis šėrė smarkiai kalėjimo raktu per galvą. Tuoj mirė vargšelis kankinys. O Viešpatie Švenčiausias, koks darbas bedievio! Paskiau mirtingumas sustojo, silpnesniems iškritus.

Žiema buvo labai sunki. Pavasarį nuėjome pas viršininką, pasakėme, kad su tais 400 g duonos sunku išgyventi. Jis pasakė, kad čia ne jo dalykas, bet užvedė žemės sklypą, leisdamas sodinti. Žemė tarp kelmų. Arklio Jdirbti žemei nebuvo. Gerai, kad kaimynai rusai tremtiniai dovanojo po kastuvą, grėblį man, berniukams. Žemė—juodžemis, ką pasodinus augo. Kaimynai davė rasodos. Bulves išsimainiau į turėtus rankšluosčius. Už rankšluostį gaudavau tris kibirus bulvių. Ten labai nebuvo rūbų.

Daržuose pasisodinome bulvių, agurkų, kopūstų. Sūnus iš Amerikos pradėjo siųsti siuntinius: skarelių, perkelio. Pasisiuvome baltinių, o skareles pardavinėjau, gaudama net po 25 rb. Tada nusipirkdavome pieno, sviesto.

Sekmadieniais sueidavo pas mane moterys tremtinės. Aš turėjau Marijos paveikslą, kurį Barnaule pirkau nuo lenkės tremtinės. Prie paveikslo kalbėdavome rožančių, litanijas, giedodavome, o dar daugiau verkdavome.

Kun. Petras Prunskis mirdamas paliko kiek pinigų. Gaudavau siuntinių iš Amerikos nuo sūnaus, tai susitaupiusi nusipirkau karvę. Jau ir sviesto susimušdavome. Nebuvo kur mušti, tai supildavome grietinę į didesnį butelį, voliodavome ant kelių, ir susimušdavo.

Kai sužinojome, kad karas pasibaigė, pardaviau karvę, be jokio leidimo su berniukais ir dar su kitomis šeimomis atvažiavome į Vilnių.

Maskvoje, kai rekėjo keisti traukinį, labai bijojome. Juk be leidimo važiavome. Bet niekas mūsų nesugavo.

Vilniun atvažiavę, pasimeldėme visi prie Aušros Vartų. Su berniukais nuėjau pas seserį Eleną Baleišienę, kuri gyveno Vilniuje (dabar mirusi).

—Ką padarei, sesut, atvažiavai be leidimo. Kur dabar dėsies? Bijau ir vienai nakčiai priimti.

Rytojaus dieną berniukus, jau tada turėjusius 17 ir 19 m., paleidžiau į tėvų vienkiemį. Mane sesuo nuvedė į vieną gydytojų šeimą, kur auginau jų berniuką, kai jie išeidavo į darbą. Daktarai, padedant a.a. pusseserei O. Jackevičienei, išrūpino man dokumentus mergautine pavarde—Gineitytė, ir taip išgyvenau 13 m.

Davus pusantro tūkstančio rublių kyšį, pavyko gauti pasą ir prisirašyti prie gyvenvietės.

Porą metų patarnavusi pas daktarus, pamačiau, kad man bus sunku. Pasisekė gauti vietą Kretkampio prieglaudoje, o paskiau perėjau į Petrošiūnų prieglaudą—iš ten buvo lengviau paimti sūnaus siuntinius iš Amerikos. Vis dėlto prieglaudoje bijojau, kad nesužinotų mano tikrosios pavardės ir kad esu iš Sibiro, tai persikėliau gyventi privačiai.

Vieną naktį moteris pabeldė į langą ir pasakė, kad sūnus kreipėsi į Amerikon nuvažiavusį Chruščevą, ir šis pažadėjo mane išleisti į Ameriką. Ta moteris apie tai buvo išgirdusi per Amerikos Balsą.

Prieš išvykstant dar enkavedistai kelis kartus tardė. Dar ir lėktuvan įsėdus drebėjau—kas žino, kur rusai nuveš. Tik kai pasiekėme Helsinkį, atsigavau, o kai atskridau į Čikagą, pas savo vaikus, laimė buvo neišpasakyta.

Gyvenant Čechanichos kaime, teko būti kartu su dzūkais Zabelskiais, kurie vėliau persikėlė į Barnaulą. Ten buvo ir mokytoja Janušauskienė, vėliau, girdėt, mirusi. Ten pasiliko Hopanienė su sūnumi, iš Anykščių. Kietos buvo dienos. Drabužių ne alkūnės pirma praplyšdavo, o pečiai—nuo malkų ir kitų sunkumų nešimo. Stalino režimas buvo kietas. Išvežti Sibire mirė visi trys mano broliai Gineičiai: Pranas, Juozas ir Karolis (1957 m. balandžio 1 d.). Vyras Juozas Prunskis mirė 1942 m.

Sesuo agronomė Marija Gineitytė-Žulienė, parvažiavusi iš Sibiro, nesilaikė taip didelio atsargumo, leisdavo dukteris į savo buvusį ūkį, iš kur gaudavo produktų. Prasitarė dar kur, ir buvo areštuota, pasodinta į Vilniaus kalėjimą. 3 m. tenai iškalėjo ir taip nusilpo, kad kartą, 1952 m. vasario 7 d., eidama kalėjimo kiemu parkrito negyva. Palaidota Rasų kapinėse Vilniuje. Padėtis buvo tokia, kad į savo sesers laidotuves negalėjau rizikuoti nuvažiuoti . . .

Aleksandras Stulginskis, 1920—1926 m. buvęs Lietuvos prezidentas, buvo išvežtas į Sibirą. Apie jo pergyvenimus tokių žinių pateikė duktė:

1941 m. birželio 17 d. nepažįstama moteris atnešė laišką, kurį mano tėvai, vežami į Sibirą, buvo išmetę iš vagono.

„Mudu su tėte išvažiuojam nežinoma kryptim. Būk rami, Aldute, apie mus nesirūpink, mes nežūsime—visur žmonės gyvena. Mokykis, dirbk, kaip tik galėsiu, tau parašysiu, kaip mums einasi. Sudiev, Aldute, atmink visur ir visuomet, kad esi katalikė ir lietuvė. Laiminu tave ir bučiuoju. Mamutė".

O tėtė rašė: „Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žmogus. Aš, nors toli gyvendamas, mintimis visuomet su tavim, tavim džiaugsiuos ir didžiuosiuos. Laiminu tave, telaimina tave Aukščiausias. Tėtė”.

Tą laišką, kaip didelį turtą visur vežiojausi su savim, atsivežiau ir į Ameriką. Kartais jį perskaitau ir bandau pasimokyti iš savo tėvų pasitikėjimo Dievu, tvirtumo ir ramybės.

Po to keletą metų apie tėvus nebuvo jokių žinių, sklido tik gandai. Vieni kalbėjo, kad užduso vagone, kiti—kad tėvą sušaudė tik nuvežę į Sibirą, dar kiti—kad jis sušalo kirsdamas miškus. Tiesa, dar tebegyvenant Lietuvoje, buvau gavusi adresą: 7 lag punktas, II brigada, Riešoty gelež. stotis, Kansk miestas, Krasnojarsko sritis—ten gyvenęs mano tėvas. Tačiau tuo adresu nebuvo kaip pasinaudoti.

Atvažiavus į Vokietiją, mane pasiekė liūdna žinia, kad 1941 m. pabaigoje mano tėvą sušaudė kalėjime. Atsirado net ir liudininkas, buvęs tame pačiame kalėjime ir vėliau, 1944 m., kaip lenkas paleistas. Tas žmogus man rašė, kad kalėjime, kažkur kampe, matė numestus kailinius, ir vienas iš sargų pasakęs, kad čia kailiniai tokio prezidento, kurį šią naktį sušaudėme. Buvo labai liūdna, bet kažkaip nesinorėjo tikėti, kad tai būtų tiesa. Istorija apie kailinius atrodė labai neįtikėtina—Sibiro kalėjimuose palikti kailiniai nesimėto kampuose.

Kai po daugelio metų susitikau su tėvu, paminėjau to pasakoriaus pavardę. Jis labai nusistebėjo, sakydamas, kad niekad tokio žmogaus nebuvo sutikęs, niekad su juo kalėjime nebuvo buvęs.

1948 m. gavau laišką iš Irenos Dymšienės su mano mamos adresu. P. Dymšienės tėvas, dr. Karolis Parčevskis, Lietuvoje buvo mūsų labai mielas ir gerbiamas kaimynas. Jis su žmona ir dar viena šeima iš mūsų apylinkės buvo drauge su mano tėvais išvežti viename vagone iš Lietuvos. Visos trys moterys, kaip vėliau sužinojau, buvo nuvežtos į tą patį kolchozą, o vyrai išskirstyti pagal nusikaltimo dydį. Dr. Parčevskis iš Sibiro buvo paleistas 1944 m. ir apsigyveno Lenkijoje. Iš ten pradėjo susirašinėti su dukra Dymšiene, gyvenančia Vokietijoje.

Gavusi mamos adresą, paprašiau Amerikoje gyvenančią savo draugę, kad parašytų jai laiškelį.

Koks didelis buvo džiaugsmas, kai vieną dieną gavau iš Amerikos laišką. Iš karto pažinau mamos rašyseną, tik visa bėda, kad laiškas rašytas rusiškai, o aš tuo metu rusų kalbos nemokėjau. Stovykloje nebuvo sunku surasti mokančių rusiškai ir, kai laišką man išvertė, sužinojau, kad mano tėvas gyvas! Mama rašo, kad persiuntė jam mano draugės laišką.

Tada užsibaigė ilgas 8 m. nežinios ir abejonių laikotarpis. 1949 m. atvažiavome į Ameriką ir pradėjome, nors ir labai retai ir atsargiai, susirašinėti. Taip pat galėjau siųsti ir siuntinius, žinoma, tik per Lietuvą.

1965 m. nuvažiavau į Lietuvą ir po 24 m. pamačiau mažutį, baltapūkį senelį—savo tėvą. Mamos, deja, nebeteko pamatyti.

Mano tėvas visiškai nenorėjo nieko pasakoti apie savo gyvenimą Sibire. Tik retkarčiais išsprūsdavo viena kita nuotrupa. Pasakojo, kad nuvežtas į Sibirą buvo laikomas įvairiose stovyklose. 1952 m. buvo nubaustas kalėti 25 m., bet, mirus Stalinui, 1954 m. buvo iš kalėjimo išleistas. Tada nuvažiavo į Komi respubliką pas mamą, kuri buvo visai be sveikatos. 1956 m. gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Abu sugrįžo ir apsigyveno Kaune.

Visa tai, ką jis pasakojo, atrodė toks paprastas, kasdieniškas, natūralus gyvenimas, be ypatingo vargo ar skausmo. O to vargo ir skausmo buvo apstu. Vienas to vargo epizodas— tėvas, dar Lietuvoje gyvendamas, turėjo skrandžio žaizdą, kurią apgydydavo dieta. Sibire žaizda pradėjo kraujuoti, reikėjo daryti operaciją. Stovykloje buvo kalinys chirurgas, kuris su vietine anestezija, pačiomis primityviausiomis priemonėmis ir padarė operaciją. Po operacijos vienintelis maistas buvo draugų kalinių atneštas sušalusios mėsos gabalas, kurį mano tėvas peiliuku skusdavo ir mėsos sultis čiulpdavo. Klausant to pasakojimo, man oda pašiurpo, o jis sako:

—Na ir kas, likau ir gyvas, ir sveikas, o, žinai, per visą operaciją net nesudejavau.

Gal su didesniu kartėliu papasakojo apie vieną nelaimę, ištikusią mamą Sibire. Nuvežta į kolchozą, mama buvo gavusi palyginti lengą darbą—buvo paskirta vaikų darželio virėja. Tačiau likimo draugių lietuvių buvo apskųsta, kad ji, buv. prezidento žmona, gerai gyvenusi Lietuvoje, ir čia turinti gerą gyvenimą. Mama buvo perkelta į miškų kirtimo brigadą. Ten prasidėjo visos jos nelaimės—kraujo išsiliejimai smegenyse, paralyžius, ilgi ligos metai.

Tremtis, atrodo, pakeitė mano tėvo būdą—pasidarė švelnus, atlaidus, su labai dažna šypsena veide. Į Lietuvą sugrįžęs daug draugų neturėjo, tačiau esamų draugų tarpe buvo įvairių pakraipų ir įsitikinimų žmonių. Principuose išliko tvirtas ir kietas. Pasakojo, kad, jau esant pensijoje (7 rb mėnesiui), pas jį buvo atėję dabartinės valdžios žmonės ir siūlė užsidirbti pragyvenimą rašant straipsnius apie prez. Smetoną ir tautininkų partiją, žinoma, iš neigiamos pusės.

—Ir žinai, ką aš jiems atsakiau? Parodžiau duris ir liepiau nešdintis iš mano kambario.

Pabaigai kelios ištraukos iš buv. „Lietuvos Aido” redaktoriaus a.a. Valentino Gustainio kalbos, pasakytos laidojant mano tėvą.

„20 amžiaus didžiosios audros buvo palietę ir a.a. Aleksandrą Stulginskį, ir jam teko patirti didelių fizinių ir moralinių išmėginimų. Ne vienas anokiose sąlygose neatsilaikė, ne vienas palūžo. Bet tvirtas ir nepalūžęs išliko tas Lietuvos žemės ąžuolas, toks jis išliko iki pat savo gyvenimo pabaigos: šviesaus proto, labai geros atminties, mokėdamas gerai įvertinti gyvenimo prasmę. Jis mums paliko labai gražų pavyzdį.

Tais laikais, kai velionis buvo aukščiausiose pareigose, apie jį buvo paplitusi opinija, kad tai kietas ir nenuolaidus žmogus. Toji bendra nuomonė buvo teisinga, nes principiniuose reikaluose jis tikrai niekam nenuolaidžiaudavo, su savo sąžine į kompromisus neidavo. Visur ir visuomet kietai laikydamasis krikščionių dorovės principų, jis buvo betgi ir didelis humanistas, didelis tolerantas, praktikoje pritaikydavęs kilnų krikščionybės šūkį: «Mylėkite ir savo priešus».

Kai per visą pastarąjį dešimtmetį man tekdavo dažnai su velioniu susitikti, labai atvirai apie įvairius įvykius ir asmenis pasikalbėti, kiekvieną kartą aš stebėdavaus, kaip gražiai humanistiškai jis atsiliepdavo net ir apie savo priešus, nuo kurių kartais buvo ir nukentėjęs; jokios pagiežos, jokio kartėlio. Taip elgtis galėjo tik didelis humanistas ir optimistas, tikras krikščionis, kuriam krikščionių dorovės mokslas nebuvo tušti žodžiai."

Kazimieras Gaigalas g. 1881 m. kovo 28 d. Cijonų k., Kaltanėnų vls., Švenčionių aps. Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą 12 m. dirbo Sibire geležinkelio tarnautoju. Karo metu dirbo Komitete dėl karo nukentėjusiems šelpti Rusijoje. Lietuvai atsikuriant, buvo Švenčionių aps. viršininkas. Dėl lietuviškos veiklos lenkų kalintas. Ūkininkavo savo ūkyje Cijonų k.
Tragiškai mirė 1943 m. spalio 13 d. stovykloje: Krasnojarsko sritis, Riešoty gelež. stotis.

Genovaitė Gaigalienė (Kindurytė) g. 1900 m. gegužės 4 d. Marijampolės vsd., Kaltanėnų vls., Švenčionių aps. Ūkininkavo kartu su savo tėvais, paskiau su vyru, Cijonų kaime.

Aš, Kazimieras Gaigalas, g. 1927 m. birželio 9 d. irgi Cijonų k., Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinys.

Visi buvome suimti 1941 m. birželio 14 d. anksti rytą Marijampolės viens, pas mamos tėvus, nes iš savo namų buvome jau anksčiau išvaryti. Suėmimą įvykdė du sovietų NKVD kariškiai (leitenantas ir eilinis) su vietinės milicijos pareigūnais, keletui vietinių komunistų dalyvaujant.

Pirmiausia paėmė mane, paskiau mamą, o tėvelį—tik vakare, nes buvo pasislėpęs. Nakties metu išvežė į Švenčionėlių gelež. stotį, kur jau buvo paruoštas ešelonas iš gyvulinių vagonų. Anksti ryte buvome suvesti į vagoną. Drabužių pasiimti davė. Ešelonas stovėjo Švenčionėliuose turbūt 3 d. Vis rinko žmones. Paskiau irgi apie 3 d. stovėjo Naujojoje Vilnioje. Čia buvo paimti visi vyrai į atskirus vagonus. Daugiau tėvelio jau nebematėme. Ešelonas buvo labai ilgas, gal apie 50—70 vagonų. Traukė du garvežiai.

Po beveik mėnesio pasiekėme Novosibirską, kur buvome perkelti į garlaivį „Proletar” su 2 prikabintomis baržomis. Vežė į šiaurę Obės upe, į taigos rajonus. Nuvežė Obės upe iki Kolpaševo miesto. Iš čia išvežiojo jau mažesniais laivais į įvairias vietoves.

Mus nugabeno į Kolominskije Grivy vietovę, Cainskio rajone. Buvo daug lietuvių ir estų. Apgyvendino ką barakuose, ką pas vietinius gyventojus rusus. Dirbti teko kolchoze. Vasaros darbų metu duodavo sriubos dubenėlį ir 500 g duonos. Pasibaigus vasaros darbams, kiekvienas buvo paliktas savo likimui. Visas maistas, paimtas iš namų, jau seniai buvo baigtas. Reikėjo drabužius, kokių kas turėjo, mainyti į maistą (bulves ir miltus). Tuomet prasidėjo tikras badas. Duoną kepdavome iš bulvių lupynų su trupučiu miltų. Daug silpnesnių mirė, nesulaukę pavasario. Mes sulaukėme.

Apie tėvelį nieko nežinojome. Vasarą vėl darbas kolchoze už skystos sriubos lėkštę ir duonos gabalėlį. Bet jau pasodinome bulvių, šiaip taip surinkę sėklai. Todėl antra žiema buvo lengvesnė—turėjome bulvių, bet duonos veik nematėme. Riebalų jokių. Nebuvo ko apie riebalus ir svajoti.

Labai vargino dideli Sibiro šalčiai be tinkamo apsirengimo. Pamažu paaiškėjo, kur yra kalinami atskirti Naujojoje Vilnioje vyrai. Pradėjo gauti laiškus kiti, o vėliau ir mes susirašėme su tėveliu. Atėjus 1943 m. vasarai, mama gavo ganyti karves, ir už ganymą gaudavome, rodos, litrą pieno per dieną; tai buvo labai svarbu.

1943 m., rodos, liepos mėnesį vėl mane su mama išvežė į kitą vietą, į taigos gilumą, už 300 km. Papuolėme kartu su estais. Lietuvių nebuvo. Gyvenome taigoje barake, kuris buvo griūvantis ir skylėtas iš visų pusių. Dirbome prie uogų ir kedro riešutų rinkimo. Jau žiemai prasidėjus, pavyko persikelti į labiau apgyventas vietas: Gorielovka, Čainsko rajone. Ir vėl likome be bulvių, o mainyti į maistą jau nebeturėjome ko. Todėl tą žiemą turėjome kęsti didelį badą. Vos išlikome gyvi. Bet, sulaukus pavasario, o paskiau vasaros, pasidarė lengviau, sustiprėjome. Mama tuomet vežiojo iš taigos medžius malkoms, šieną gyvuliams ir atlikinėjo kitus panašius darbus. Dirbo iš pradžios mokykloje, o paskiau veterinarijos ligoninėje darbininke.

Vėl pasodinome bulvių, ir kitą žiemą jau turėjome, nors visai žiemai neužteko ir pavasarį teko vėl kęsti didelį badą. Kepyklos nebuvo, ir gaudavome miltais 7 kg per mėnesį dėl dviejų. Duonos beveik niekuomet nekepdavome, nes užtekdavo tik po saujelę įpilti į verdamą sriubą su bulvėmis. Be miltų, nieko negaudavome, jokių riebalų, tik, rodos, 400 g druskos ir dar kartais cukraus 400 g per mėnesį, bet ne visuomet.

Labai vargino šaltis, nes neturėjome drabužių. Viskas buvo taip baisiai suplyšę, kad lopinys ant lopinio, ir tų lopinių nebuvo iš kur gauti. Vaikščiojome su vyžomis, pagamintomis iš karklo žievės ne tik vasarą, bet ir žiemą.

Kai gyvenome barake, tai būdavo taip šalta, kad kibiras vandens per naktį užšaldavo veik iki dugno.

1947 m. buvau paleistas ir grįžau į Lietuvą. Gyvenau Kaune, bet po metų laiko ir vėl likau suimtas. Sėdėjau 5 mėn. Kauno kalėjime, 71 kameroje, o paskiau įvairiuose Sibiro ir Rusijos kalėjimuose. Paskiau buvau vėl atvežtas į seną vietą, kur visą laiką gyveno mama.

Tuomet dirbome miško chemijos įmonėje „Šiaurės pašvaistė". Mamai teko labai sunkiai dirbti cheminio medžio apdirbimo fabrike ir miške. Aš daugiausia kirtau mišką. Sąlygos buvo sunkios, mažai mokėjo ir labai nereguliariai. Kartais 8 mėn. neišmokėdavo už darbą, ir tekdavo pragyventi tik bulvėmis. Bulvių sodinome apie 10 arų. Kokia buvo bulvių kaina karo metu, galima spręsti iš to, kad kartą 1943 m. mama nešė 20 kg bulvių ant pečių pėsčia apie 200 km.

Mums buvo paskelbta, kad esame išvežti visam gyvenimui ir niekuomet negrįšime iš tremties. Už išėjimą už komendantūros ribų skirdavo 5 paras arešto, o už rajono ribų—3 m. kalėjimo, o, rodos, nuo 1948 m. pagal „ukazą”— 20 m. katorgos. Tai tikras faktas. Aš, sėdėdamas kalėjime, susitikdavau daug įvairių tautybių tremtinių, gavusių už išėjimą už rajono ribų arba už pabėgimą po 20 m. katorgos.

Stalinui mirus, žymiai pagerėjo, pasidarė lengvesnės gyvenimo sąlygos. Buvo jau pradėtos likviduoti NKVD komendantūros. 1956 m. lapkričio mėnesį, progai pasitaikius, išvažiavome į Lenkiją, kur turėjome giminių. Su kun. P. Prunskiu mano tėvelis draugavo. Ir, tur būt, buvo vienoje stovykloje, nes kitaip iš kur būtų žinojęs apie kunigo mirtį. Apie tai mini viename laiške.

Nuo 1951 m. turėjome jau karvę. Buvo lengviau. Bet būdavo labai sunku su šienu, nes neduodavo kur prišienauti. Reikėdavo taigoje ieškoti pievelių ir ten po truputį prišienavus nešioti. Kartais duodavo šiaudų. Todėl pieno buvo labai maža, o reikėjo atiduoti valstybei 13 kg lydyto sviesto. Chruščevo laikais ta prievolė buvo sumažinta ir, rodos, paskiau visai nuimta.

Kazys Gaigalas ir motina yra gavę laiškų nuo tėvo Kazimiero Gaigalo. Laiškai tegalėjo būti rašomi rusiškai. Kai kurie cenzūros išbraukyti. Laiškuose rašė:

1942.X.21. —Gavau iš Jūsų du laiškus iš karto. Labai nudžiugau. Maniau, kad Jūsų nė gyvų nebėra. Visų klausinėjau apie Jus, niekas nieko negalėjo pasakyti. Duonos gaunu nuo 400 iki 600 g. Sriubos—kartais du, kai kada tris kartus paroje . . . Mirė Borusevičius, Bimba, Strazdas, Šileikis (Misiūnaitės vyras). . . Dirbu kas papuola. Karštai, karštai Jus bučiuoju. Adresas: Krasnojarsko sritis, Riešoty gelež. stotis, pašto dėžutė Nr. 235/10.

1942.XI 1.24. —Vienintelis mano džiaugsmas, —tai Jūsų laiškai. Brangus sūnau, miela žmona—neužmirškite manęs.

1943.II.12. —Sunku aprašyti, kaip pralinksmina mane Jūsų laiškai. Mielai važiuočiau pas Jus drauge su Jumis bulvių pavalgyti. Su manimi gyvena Jurevičius . . . ir Prunskis, buvęs Kaltanėnų raštininkas. . . Gavo jis nuo žmonos siuntinį ir mane pavaišino. Genės iš Lobeikių vyras, 32 m., mirė. Kun. Prunskis, jo sesuo Ona ir jo brolis mirė . . . Atliekamus drabužius išpardaviau . . . Šalčiai pas mus dideli. Mano tolimas giminaitis Juozas Kavaliauskas taipgi mirė.

1943.III.15. —Aš labai apsilpau, jaučiuosi silpnas . . . Jei galėtumėte atsiųsti džiovintų bulvių porą kilogramų, kokį kilogramą miltų ir džiovintos žuvies . . . Reikia bulves išvirti, supjaustyti ir išdžiovinti. Tokias pas mus daug kas gauna. Man tai būtų didelė parama, jei tik savęs nenuskriaustumėte, o mane tas labai palaikytų. Labai liūdžiu dėl Jūsų. Juk Jūs, tur būt, ir batų neturite . . . Jei nebūtų pas Jus miltų, tai gal kokių kruopų . . . Jei turite, atsiųskite popieriaus laiškams . . .

1943.III.24. —Man pranešė, kad buvau nuteistas penkeriems metams ir kad bausmės laikas baigsis 1946 m. liepos 14 d. Brangus sūneli, labai ilgiuos Tavęs ir mamos. Sunku ir aprašyt, o mano brangieji. Rudenį pasitaisiau. Svėriau 60 kg (apie 150 sv.), dabar—mažiau, bet kiek— nežinau. Gaila, kad siuntinių nepriima. Jei priimtų, kada nors atleiskite. Tai man bus didelė parama . . . Dažnai Jus matau sapne. Pabundu, o Jūsų nėra, ir gaila, kad tai sapnas, o ne tikrovė . . . Meldžiu Dievą, kad Jus sveikus laikytų . . . Rašyk, sūneli, dažnai. Jūsų laiškai man vienintelis džiaugsmas.

1943.VII.10. —Baisiai Jūsų pasiilgau . . . Gaunu 480 gr duonos ir pusantro litro sriubos per parą . . . Gyvename miškingose lygumose, žemė derlinga. Jums drauge smagiau, o man vienam liūdna.

1943. VI 1.21. —Rašote, kad galėtumėte pasiųst siuntinį, bet nepriima. Viršininkas mums sakė, kad galėtų priimti, tik reikia ant siuntinio parašyt: „kaliniui”. Pasitaisyčiau labai, jei gaučiau . . . Jei siųsite, atsiųskit nors truputį druskos. Praeitame laiške neparašiau, kad dirbu (cenzūros išbraukta), o kartais ir kiemą šluoju . . . Karštai bučiuoju. Tėvas ir vyras Gaigalas.

Nuoširdus kunigas, gabus finansininkas ir ekonomistas, daug nusipelnęs Lietuvos ūkiniame gyvenime, kun. Juozas Vailokaitis, žymus labdarys, didžiųjų trėmimų metu buvo išvežtas į Sibirą. Kartu su juo buvusiai tremtinei Onai Šukienei pavyko grįžti pas savo vyrą ir vaikus, apsigyvenusius Kanadoje. Atsilankiusi 1977 m. į Čikagą, ji papasakojo apie savo, drauge ir kun. J. Vailokaičio iškentėtus vargus.

Ona Šukienė g. Slavikų par., Budviliškių k., ūkininkų šeimoje. 1927 m. ištekėjo už Lietuvos kariuomenės savanorio-kūrėjo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus ir Klaipėdos atvadavimo dalyvio Antano Šukio. Po vedybų persikėlė gyventi į vyro ūkį. Išaugino sūnų ir dvi dukras. Ūkyje išgyveno iki 1935 m. Po to persikėlė į Klaipėdą, vėliau į Kauną, kur vyras turėjo tarnybas.

Oną Šukienę suėmė 1941 m. birželio 14 d. naktį Vilijampolėje. Suėmė ją vieną, nes vyras tuo metu buvo Marijampolėje, o vaikus prieš tai sesuo išsivežė į kaimą. Enkavedistai ją nuvežė į Kauno geležinkelio stotį, kur jau buvo nemaža suimtųjų. Netrukus sukišo į prekinius vagonus. Čia vienas iš enkavedistų iš sąrašo tikrino suimtuosius. Kai enkavedistas paminėjo kun. Juozo Vailokaičio pavardę, kampe nuo lagamino pakilo senyvas žmogus, labai panašus į brolį Antaną Vailokaitį, kurį Ona Šukienė pažino.

Kai praėjo tikrinimas ir užsidarė vagono durys, Ona Šukienė priėjo prie kun. J. Vailokaičio ir paklausė:

Vagone iš viso buvo apie 40 suimtųjų. O. Šukienė prislinko arčiau kun. J. Vailokaičio ir abu pasidarė kaip savi.

—Buvau pasiryžęs iš tėvynės niekur nebėgti, nors tikėjausi, kad gali mane išvežti.

Todėl kun. J. Vailokaitis buvo iš anksto pasiruošęs galimai ilgai ir nežinomai kelionei į kalėjimus ar į Sibiro tremtį: jis turėjo tvarkingai supakuotą lagaminą, kuriame buvo būtiniausi reikmenys, vaistai, net ir papirosų.

Iš 70—90 prekinių vagonų sudarytas ešelonas, palikęs Kauną, lėkė ir lėkė į rytus ir į šiaurę. Keturias paras suimtiesiems nedavė nė vandens lašo, tik penktą dieną gavo menkos sriubos. Kun. J. Vailokaitis kelionėje daugiausia meldėsi. Už Uralo pradėjo rodytis ešelonai, pilni kareivių, kurie buvo vežami į vakarus. Suimtiesiems kilo įtarimas, kad gal jau prasidėjo karas. Rusų kalbą mokantis kun. J. Vailokaitis vienoje stotelėje iš vietinių gyventojų sužinojo, kad karas tikrai prasidėjo. Suimtieji pradžiugo, tikėjosi, kad išsigelbės. Jų manymu, garvežiai ir vagonai bus reikalingi kareiviams vežti, o jie patys pėsti pareis namo.

Bet traukinys su suimtaisiais lietuviais lėkė tolyn į rytus. Vežamieji nenorėjo nei gerti, nei valgyti, nes visus be galo kankino paliktų artimųjų ir tėvynės ilgesys. Buvo suspausti, trūko oro. Ona Šukienė, užmerkusi akis, vis matė, kaip jos vaikai vejasi ešeloną ir motiną . . .

Pagaliau suimtieji pasiekė Kupino stotį Altajaus krašte. Ten visus išskirstė po kolchozus.

Kun. Juozas Vailokaitis, Steigiamojo seimo narys, krikščionių demokratų veikėjas, finansinknkas

Į vieną grupę pateko Budrevičienė su dviem vaikais, Aleksiūnienė, Šidlauskienė, kun. J. Vailokaitis ir O. Šukienė. Nuvežė į kolchozą, išsitiesusį stepėse. Ten jokio medžio, jokios užuovėjos. Per 3 m. tęsėsi sausra, viskas išdžiūvę ir sunykę. Jei ten būtų pasilikę, būtų visi greitai išmirę. Sovchozai skurdūs, juose daugiausia dirbo ukrainiečiai tremtiniai. Trobelės menkos, sulipdytos iš molio, bet žmonės geri ir lietuvius tremtinius pasitiko labai draugiškai. Būdavo, ukrainietės moterys rytais ateidavo pas lietuvius tai su stikline pieno, tai su sauja svogūnų laiškų pavaišinti. Žolės aplinkui niekur nesimatė, —augo tik metėlės, o duona buvo kartutėlė. Valgyti dažniausiai gaudavo vandenyje išvirtų kruopų.

Kun. J. Vailokaičio į darbus šiame kolchoze nevarė, nes buvo suvargęs, atrodė kaip senelis ir todėl jis pasilikdavo saugoti tremtinių skudurus. Kupino apylinkėse lietuviai tremtiniai susitiko ir žinomą Klaipėdos krašto lietuvių veikėją Gelžinį, taip pat ištremtą iš Lietuvos, bet vėliau jo jau nebematė.

Juliuko Mačerausko kapas Sibire 1953 m. Prie jo — tėvai, seneliai ir būrelis kitų lietuvių

Politinio kalinio Edvardo Juknio kapo pašventinimas Taišeto miesto kapinėse 1956 m. liepos 2 d. Pirmas iš kairės — kun. Pūkėnas, ką tik išleistas iš kalinių speclagerio. Visi kiti — iš lagerių atleisti lietuviai kaliniai ir tremtiniai

Vinco Bielskaus (kun. dr. P. Bielskaus brolio) kapas Tomsko apylinkėse. Ten pat mirė ir jo žmona Agota, sūnus Vincas ir žentas Petras Rutkauskas, veterinarijos gydytojas

Po kurio laiko iš Kupino apylinkių lietuvius tremtinius nuvežė į geresnę vietą, kur buvo miškų, malkų, kuras iš gyvulių mėšlo. Šioje vietoje tremtiniai tikėjosi išsilaikyti, neišmirti šalčiuose bei Sibiro vėjuose, kaip kad galėjo atsitikti pirmojoje vietoje Kupino apylinkėse, kur kolchozas buvo atvirose stepėse, nesimatė malkų ir kitokio kuro.

Ši nauja vieta buvo taip pat tik pereinamoji. Dar vasarai nepasibaigus, visus atgabeno į Novosibirską, prie Obės upės. Žmones užpuolė begalės uodų. Tiesiog sunku buvo gintis nuo jų. Prieplaukoje lietuviai susitiko daug kitų tautybių tremtinių. Čia visus sodino į baržas ir Obės upe vežė toliau į šiaurę. Iš baržų išlaipino Krivačenkos prieplaukoje, supamoje baisių, rūsčių kalnų. Tremtinius sugrūdo į mokyklos patalpas. Čia atvyko įvairių kolchozų pirmininkai sau vergų pasirinkti. 7 lietuviai, jų tarpe ir kun. J. Vailokaitis su O. Šukiene, sudarę grupelę kolchoze prie Kupino, nutarė ir šį kartą nesiskirti. Kolchozo pirmininkas atsisakė priimti Budrevičienę su vaikais ir kun. J. Vailokaitį. Bet kun. J. Vailokaitis, gerai mokėdamas rusiškai, prisiprašė, ir vėl visi 7 kauniečiai pasiliko kartu.

7 lietuvių grupę atvežė į Brofkos kolchozą. Gretimas kolchozas vadinosi Bielostoku ir buvo daugiausia apgyventas lenkų. Brofkos kolchozo pirmininkas buvo taip pat surusėjęs lenkas, užsilikęs iš caro laikų. Trobelės čia menkos, o uodų—begalės. Tiesiog tirštas oras nuo uodų gausybės. Tremtiniams, uodų kankinamiems, atrodė, kad jie kenčia už viso pasaulio nuodėmes. O darbas šiame kolchoze nuo aušros iki sutemų. Moterys plačiosiose taigose grėbė šieną, kitos ganė avis, o kun. J. Vailokaitį priskyrė prie pakinktų. Rytais jis turėdavo pakinktus išduoti, dienomis taisydavo įvairius sugedusius rakandus, o vakarais vėl priimdavo šlapius ar į ledą pavirtusius pakinktus, įvairius virvagalius. Jo nuotaika buvo gera, nes džiaugėsi, kad lietuviai tremtiniai pateko ne į stovyklą, bet į kolchozą. Lietuviai vadino jį „tėveliu”, o vietiniai— „dieduška”. Taip ilgainiui kun. J. Vailokaičiui ir prigijo „dieduškos” vardas. —O nuoširdumas jo, o gerumas! Jam viskas gerai. Ką turėjo pasiėmęs dar iš Kauno, dalijosi su visais, —pasakojo Šukienė.

Žiauriam šalčiui sukausčius Sibirą, atėjo pirmosios Kūčios. Brofkos kolchoze esantieji lietuviai tremtiniai susėdo prie vieno stalo, kur buvo kopūstlapių ir kelios neskustos bulvės. Visi ėmė melstis, verkti ir visa, kas buvo ant stalo, liko nepaliesta.

Kun. J. Vailokaitis greitai susipažino su lenkais, gyvenančiais Bielostoko kolchoze. Mirė vienas našlaitis berniukas. Vakare kun. J. Vailokaitis nuėjo į šermenis, atsistojo prie durų ir skaitė breviorių. Vienas senukas suprato, kad tas žmogus yra kunigas. Tada kun. J.

Vailokaitis paprašė vandens, pašventino karstelį ir paprašė nelaidoti berniuko, kol jis neateis kitą dieną.

—Aš kunigas, ir negaliu slėptis, —vėliau pasakė savo artimiesiems. Dar caro laikais lenkai buvo tame kaime pasistatę bažnyčią, kurią vėliau komunistai pavertė į klubą. Buvo kalbama, kad prieš revoliuciją toje bažnytėlėje darbavęsis lietuvis kunigas, berods Sabaliauskas. Lenkės moterys buvo išslapsčiusios liturginius rūbus ir todėl kun. J. Vailokaitis ilgainiui pradėjo lenkams, lietuviams ir kitų tautų tremtiniams aukoti Mišias Bielostoko kolchoze, prisiglaudęs kurioje nors pastogėje. Ryte išdavęs pakinktus, jis per dienas turėdavo laiko ir todėl atlikinėjo religinę misiją: krikštijo, laidojo. Taip tęsėsi iki 1944 m. pavasario.

Tremtiniai be galo domėjosi ir karo eiga. Pradžioje vietiniai rusai, išeinantieji į kariuomenę, viešai kalbėdavo, kad į vokietį nešaus, geriau pasiduos į nelaisvę. Bet po kelių mėnesių sužinoję, kaip žiauriai vokiečiai elgiasi su karo belaisviais, pradėjo laikytis ir mirti kovos lauke. Tremtinių nepasiekdavo jokia spauda nei radijas, tik po kurio laiko pradėjo gauti vietinio rajono laikraštėlį. Nustebo, kad apie Maskvą nieko nerašoma. Tada ėmė galvoti, kad Maskva jau vokiečių rankose. O kun. J. Vailokaitis sakydavo:

—Maskva dar nepaimta. Čia bus vokiečių kapai. Ir nesidžiaukite iš anksto. Rusai vėl sugrįš į Lietuvą. Barbarai nugalės kultūringąsias tautas . . .

Toji kun. J. Vailokaičio ateities vizija dar labiau sustiprėjo, kai Sibiro tremtinius pasiekė žinia, kad Amerika remia Sovietų Sąjungą. Grįžę iš karo sužeisti kareiviai pasakojo, kad jie buvo maitinami tik amerikietišku maistu. Tada kun. J. Vailokaitis dar stipriau pabrėžė, kad komunizmas tikrai užims pasaulį.

1944 m. Brofkoje kolchozo vadovybė tremtiniams pasiūlė nusipirkti po 300 g cukraus. O ant cukraus maišo jie patys savo akimis matė užrašą „Chicago”. Tačiau cukraus jie nepajėgė nusipirkti, nes neturėjo pinigų. Kolchozas už darbą duodavo kiek grūdų, bet ne pinigų. Antra, tremtiniams tomis baisiomis sąlygomis reikėjo ne cukraus, bet druskos.

Pavasariais jie plikomis rankomis išdirbdavo gabalėlį žemės ir pasisodindavo bulvių. Bet, „derlių" nuėmus, reikėdavo nemažą dalį atiduoti kolchozui už tą Sibiro žemės rėželį, kuriame pasisodindavo bulves—pagrindinį visų metų maistą. Darbingiesiems už darbą duodavo ir po kilogramą grūdų, bet tik tada, kai jų turėdavo kolchozas. O karo metais ir gamta pašėlusiai skriaudė Sibirą: pavasariais siausdavo žiaurios šalnos, sunaikindamos pasėlius ir želmenis. Prieš akis tuo tarpu nieko šviesesnio nesimatė, nes, karui prasidėjus, tremtiniai turėjo pasirašyti, kad jie Sibire išdirbs 20 m.

Kun. J. Vailokaitis buvo labai geros širdies žmogus ir visiems stengdavosi kiek galėdamas padėti. O. Šukienė vasaromis ganė avis neužmatomose stepėse. Ganė nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo, nuolatos kankinama neatstojančių uodų spiečių. Kun. J. Vailokaitis, rytais išdavęs pakinktus ir atlikęs religinius patarnavimus, turėdavo laiko. Jis ateidavo Šukienės pavaduoti, juokaudamas:

Bet vieną trumpos sibirinės vasaros pavakarį Šukienė labai išsigando. Ji pamatė avis ganantis ne savo vietoje, o piemens nebuvo. Išsigandusi pradėjo šaukti:

Po kurio laiko pamatė „diedušką" ateinantį visą sušilusį ir persigandusį.

—Piemenėlis yra, bet avelių nėra, —tarė išsigandęs kun. J. Vailokaitis. —Avys pražuvo, ir mes pražuvę. Pagaliau pamatė avis ir apsidžiaugė žmogus, kad avys nenuėjo į nesibaigiančias stepes, bet pavakary traukė kolchozo link.

Kartą pirmininkas kolchozo, kuriame tremtiniai dirbo, paprašė kun. J. Vailokaitį paskolinti jam laikrodį, atsivežtą iš Lietuvos. Tremtinys nesipriešino ir „paskolino". Bet kai bandė po kurio laiko laikrodį atsiimti, visagalintis kolchozo pirmininkas atsakė, kad laikrodį pametė, ir baigta. Tada Ona Šukienė paskolino kun. J. Vailokaičiui laikrodį, kurį vyras buvo gavęs olimpiadoje už šaudymą. Pažadėjo sugrąžinti. Ir laikrodis O. Šukienei sugrįžo, bet tik 7 m. praslinkus po kun. J. Vailokaičio mirties.

—Mes buvome laimingi, turėdami savo tarpe tokį garbingą Lietuvos žmogų. Pas mus nebuvo jokių nesusipratimų, nes kun. J. Vailokaičio autoritetas buvo didelis. Tai buvo angelas, ne paprastas žmogus. Tokių žmonių reta, —taip apie jį kalbėjo tremtiniai Sibire.

Vieną dieną į Brofką atvykęs milicininkas pranešė, kad J. Vailokaitis turįs išvykti su juo. Galįs pasiimti ir giminių, jei jų yra. Žinia kun. J. Vailokaičiui ir kitiems buvo baisi. Jie visi galvojo, kad saugumas iššifravo kun. Vailokaičio pastoracinę veiklą ir dabar išveš į stovyklą ar kalėjimą, kurių jis ir kiti tremtiniai taip bijojo. O. Šukienė galėjo prisipažinti esanti giminaitė ir, kaip vėliau paaiškėjo, tas prisipažinimas Sibiro tremtį jai būtų sutrumpinęs 14 m. Bet tuo metu niekas apie tai nepagalvojo, ir visi buvo baisiai išsigandę.

Milicininkas išsivežė kun. J. Vailokaitį labai nuliūdusį. Bet po kurio laiko nežinomu sutapimu šis tas paaiškėjo. Į Brofkos kolchozą atvažiavo čigonė, apsivilkusi rudu švarku. Tremtiniai tuojau atpažino, kad tai kun. J. Vailokaičio švarkas. Klausinėjo čigonę, kur ji tą švarką gavusi. Atsakė, kad nusipirko Tomske turguje. Tai likusiems buvo paguoda, kad kun. J. Vailokaitis yra ne kalėjime ar stovykloje, bet kur nors kitur, nes galėjo vaikščioti po turgų Tomske.

Išvežus kun. J. Vailokaitį, po kurio laiko iš pašto agentūros atėjo pranešimas, kad jam yra atėjęs Raudonojo Kryžiaus siuntinys iš Švedijos. Šis pranešimas visus irgi maloniai nustebino, nes tai buvo pirmoji žinia, kad Raudonasis Kryžius žino, kur yra lietuviai tremtiniai. Jau 1947 m. ir O. Šukienė sužinojo, kad jos vyras ir vaikai yra V. Vokietijoje.

Pasibaigus karui buvo galima susirašinėti ir su Lietuva. Visų džiaugsmui pradėjo ateiti laiškai iš Lietuvos, rašyti kun. J. Vailokaičio. Iš Brofkos kolchozo per Tomską ir Maskvą jį parvežė į Vilnių. Parvežė tuo metu, kada Kaune dar tebėjo mūšiai. Ir tada Sibiro lietuviuose tremtiniuose pasklido kalbos, kad kun. J. Vailokaitis nepriklausomybės metais buvo ką nors gera padaręs J. Paleckiui, todėl šis, Maskvoje pamatęs tremtinių sąrašus ir juose radęs kun. J. Vailokaičio pavardę, ėmęsis intervencijos jam išvaduoti. Tokias pat kalbas O. Šukienė girdėjo ir Lietuvoje, kai 1959 m. grįžo iš Sibiro tremties.

Kun. J. Vailokaitis mirė Paštuvoje 1953 m. liepos 5 d. Brofkoje esančius lietuvius tremtinius pasiekė paskutinis jo rašytas laiškas. Laiško data 1953 m. liepos 1 d. Tame laiške savo likimo draugams jis rašė: „Linkiu laimingai grįžti ir pasimatyti su savaisiais. Jūsų visų intencija atnašausiu šv. Mišias . .

Mišių tikriausiai nebesuspėjo atnašauti, nes greit sukrito ir mirė mažoje klebonijoje, besimelsdamas prie Pažaislio Dievo Motinos paveikslo. Buvo laidotuvėms iš anksto užsisakęs karstą, rūbus, batus. Jo šermenyse ir laidotuvėse Paštuvoje dalyvavo daugybė žmonių. Karstas skendo gėlėse ir žvakėse.

1959 m. iš Sibiro tremties sugrįžusi Ona Šukienė su savo likimo drauge nuvyko į Paštuvą, aplankė gražias kapinaites prie bažnytėlės ir ten susiieškojo kun. J. Vailokaičio kapą, papuoštą juodo granito paminklu su kryžiumi ir skendintį gėlėse. Abi jos, giliai besimelsdamos, pro ašaras šaukė:

Buvusi kun. J. Vailokaičio šeimininkė surado O. Šukienę ir išpildė testamente įrašytus žodžius: „Onai Šukienei sugrąžinti tą laikrodį, kurį iš jos buvau pasiskolinęs Brofkoje, Sibire . .

Dar keletui metų praslinkus, Ona Šukienė atvyko į Kanadą pas savo vyrą ir vaikus. Atvykdama kartu atsivežė tą laikrodėlį ir užrašė atsiminimus apie neeilinį Lietuvos sūnų—kun. Juozą Vailokaitį.

Julius Stirt papasakojo, kad, karui prasidėjus, Palangoje stovyklavusius vaikus skubiai nugabeno į geležinkelio stotį ir vežė tolyn į rytus. Latvijos pasienyje vaikus vežusį traukinį užpuolė vokiečių lėktuvai. Vaikai išbėgiojo į mišką. Bombos pataikė į traukinį ir nedidelė dalis vaikų žuvo. Lėktuvų puolimui pasibaigus, vaikai susirinko, ir juos nuvežė į Velikije Luky.

Ten vaikai gavo valgyti, atsikvėpti, bet ir vėl juos skubiai susodino į traukinį ir vežė tolyn, tolyn. Vaikai nerimo, verkė. Nežinojo, kodėl juos veža, kur veža, kur jų tėvai.

Traukinys nėrė miškingomis sritimis, tik trumpai sustodamas stotelėse. Vaikus išsodino vienoje geležinkelio stotyje, Maskvos apylinkėse. Ten atsirado ir Druskininkuose stovyklavę Lietuvos vaikai.

Čia vaikus paskirstė. Daugumą nuskyrė į Taškentą, kitus į Kuibyševą, dalį paskyrė į mažai girdėtą Udmurtijos sritį, o Julius Stirt su 200 lietuvių vaikų būreliu buvo išsiųsti į Čkalovą. Šis miestas yra prie Uralo upės, beveik už 500 km nuo Volgos į rytus ir apie 2000 km nuo Lietuvos. Atvežtuosius Lietuvos vaikus apgyvendino vaikų namuose.

Visi buvo įrašyti į komjaunuolius. Turėjo lankyti rusų mokyklą, kur viskas buvo dėstoma rusiškai. Per 4 m. iš mokytojo neišgirdo lietuviško žodžio ir nematė lietuviško vadovėlio. Vaikų namuose taipgi nebuvo nė vieno suaugusio lietuvio. Jie buvo palikti visiškai rusų globai. Tik tarp savęs galėjo kalbėtis lietuviškai.

Vaikams buvo aiškinama, kad jie laimingi, būdami čia didžiosios tėvynės šauniausių vaikų būryje, toli nuo vokiečių, kurie Lietuvoje žmones šaudą, kur kiti mirštą iš bado.

Sovietinė mokykla stengėsi iš vaikų išrauti tėvų auklėjimo pėdsakus ir juos padaryti aktyviais komunistais kovotojais.

Vėliau su vaikais užmezgė ryšį Lietuvos komunistai, įsikūrę Maskvoje. Gaudavo lietuviškų laikraščių, kuriuose nedaug tebuvo lietuviškumo. Retkarčiais Lietuvos komunistų partijos žmonės vaikus ir aplankydavo.

Kai kuriems vaikams pavyko susirašyti su 1941 m. birželio 14—15 d. iš Lietuvos ištremtais lietuviais, kurių daugelis dirbo Sibire prie geležinkelio. Vaikų tarpe sklido kalbos, kad daug lietuvių tremtinių žuvo nuo bado, šalčio, labai sunkaus darbo.

Rytą gaudavo 200 g duonos, 15—20 g sviesto, saldžios kavos ar arbatos. Mokykloje ilgosios pertraukos metu gaudavo po 100 g baltos duonos ir arbatos. Pietums duodavo 100 g duonos, sriubos su mažais gabaliukais mėsos ir košės. Vakarais 100 g saldi bulkutė, 100 g duonos, arbata. Ir taip per 4 m. Bet vaikai matė, kad taip sočiau maitinami tik jie. Vietiniai vaikščiojo apiplyšę, apskurę, mažai teturėdami ko valgyti. Jie prašydavo vaikus parduoti nors gabalėlį duonos. Vaikams duonos atlikdavo. Už gabalėlį juodos duonos jie gaudavo po 10—15 rublių. Vaikų piniginės ėmė storėti.

1945 m. vasarą Julius Stirt sumanė aplankyti savo draugus, gyvenančius Taškente, su kuriais buvo susibičiuliavęs Palangos stovykloje 1941 m. Reikėjo vykti gana toli nuo Čkalovo iki Taškento. Slapta paliko vaikų namus. Pinigų turėjo, sėdo į traukinį ir per 3 paras pasiekė Taškentą.

Rusijoje Julius buvo išmokęs visokių gudrybių. Jis pastebėjo, kad iš Maskvos į Čkalovą atveždavo žiebtuvėlių („benzinkų”), kuriuos parduodavo po 10 rb. Susisiekimas su Taškentu buvo retesnis. Ten žiebtuvėliai brangesni. Jis prisipirko žiebtuvėlių po 10 rb, kuriuos Taškente kaip didelę retenybę išpardavė po 80 rb. Pinigai vos tilpo į kišenę.

Taškente buvo daugiau Lietuvos vaikų kaip Čkalove. Visi gyveno vaikų namuose ir lankė amatų mokyklą, kur buvo įsteigtas lietuviškas skyrius. Jam vadovavo lietuvis mokytojas. Maitinimas ir kitos gyvenimo sąlygos buvo panašios kaip ir Čkalove. Kuibyševe lietuviai vaikai taip pat lankė vietinę amatų mokyklą. Apie nuvežtus į Udmurtijos sritį žinių nebuvo.

Kai 1944 m. Sovietų kariuomenė vėl okupavo Lietuvą, nerimstantiems vaikams nuolat sakydavo, kad 1945 m. visus parveš į Lietuvą. Vaikai nekantriai laukė dienos, kada grįš į tėvynę. Jau tada buvo paaugę jaunuoliai.

Belaukiant praėjo 1945 m. vasaris, kovas. Juliui nusibodo klausytis tuščių pažadų. Vieną dieną jis paliko vaikų namus, sėdo į prekinį traukinį, prisijungė prie vykstančių į Vokietiją karo grobio rinkti vaikų ir po trijų savaičių nuotykingos kelionės pasiekė Kauną.

Turėdamas komjaunuolio pažymėjimą ir išmokęs visokių gudrybių, jis dėjosi ieškąs savo tėvo, kuris yra Raudonosios armijos karininkas ir dabar yra kažkur Lietuvoje. Kaip „pavyzdingas komjaunuolis”, ieškantis savo tėvo, buvo maloniai priimtas pionierių, komjaunimo ir komunistų namuose.

Nei dėdės, nei kitų pažjstamų neberado. Bute, kur pirma gyveno, buvo įsikūręs smulkus amatininkas. Jam Julius išpasakojo visą savo istoriją ir buvo priimtas pas jį gyventi.

Iš amatininko sužinojo, kad labai daug lietuvių gyvena Vokietijoje, amerikiečių, anglų zonose.

Iš Kauno Julius persikėlė į Vilnių. Gavo pasiuntinio vietą Prekybos liaudies komisariate su 250 rb atlyginimo mėnesiui. Jam reikėjo komisariato raštus išnešioti į kitus komisariatus ir partijos įstaigas. Reikėjo nešti į tolimas vietas. Kartais gaudavo dviratį, bet retai. Nesuspėdamas visų raštų išnešioti, atidėdavo kitai dienai, Krūva augo. Pradėjo neišnešiotų raštų nebesaugoti, juos naikinti. Pasitaikė, kad tarp tokių sunaikintų raštų buvo svarbus dokumentas. Kilo skandalas, viskas paaiškėjo. Pats prekybos komisaras Julių išbarė, atėmė maisto kortelę, išmokėjo mėnesinį atlyginimą ir išvarė.

Vilniuje išgyveno mėnesį. Per tą laiką matė 20 iškilmingų laidotuvių: buvo laidojami iš provincijos atvežti nuo partizanų žuvę partiečiai ir valdžios aktyvūs pareigūnai. Lietuvių partizanų veikla buvo gyva.

Likęs bedarbiu, nusprendė kaip nors pasiekti amerikiečių zoną Vokietijoje. Pirma bandė vykti į Lenkiją kartu su Vilniaus gyventojais, kurie, dėdamiesi lenkais, norėjo ten pasiekti lengvesnes gyvenimo sąlygas. Tikėjosi, kad iš Lenkijos bus lengviau pabėgti į Vakarų Vokietiją.

Tačiau stotyje Julius susidūrė su sovietų kariais, vykstančiais į Vokietiją. Dėjosi vykstąs ieškoti savo tėvo, Raudonosios armijos karininko, dabar gyvenančio Berlyne. Kariai prižadėjo padėti, priėmė į savo tarpą.

Berlyne karininkai parūpino jam gerą nakvynę, gerai valgydino ir žadėjo per 3 dienas surasti tėvą. Trečią dieną su užuojauta pranešė, kad jokiuose karininkų sąrašuose jo tėvo nėra, —gal jis iškeltas kitur. Julius tvirtino, kad čia turėtų būti. Tada sovietų karininkai nusprendė, kad tėvas bus garbingai žuvęs kovos lauke. Apdovanojo jį pinigais, išrašė našlaičio pažymėjimą, nupirko bilietą ir įsodino į traukinį grįžti į Lietuvą.

Vos spėjo palydovai pasišalinti, Julius paliko traukinį. Su kitais bėgančiais jam pavyko pasiekti anglų valdomą Vokietijos sritį, kur susitiko pirmuosius tremtinius lietuvius. Iš čia kelias į amerikiečių valdomą zoną buvo laisvas. Čia jis lietuviams tremtiniams ir papasakojo savo išgyvenimus.

Lietuvaitės gimnazistės, išvarytos į miškų darbus Abakano raj., Krasnojarsko krašte, 1955 m.

Juozas Smilgevičius ir jo tėvas Mykolas buvo uždraustos lietuviškos spaudos platintojai rusų caro laikais. Juozo brolis Jonas Smilgevičius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Juozas Smilgevičius vedė Magdaleną Truikytę. Jie užaugino dvi dukras, Gražiną Senkevičienę ir Adelę Verbickienę, ir du sūnus, Liudą ir Aleksą.

Tėvai ir sūnus Liudas buvo išvežti 1941 m. birželio 14 d. ankstų rytą iš Telšių aps., Alsėdžių vls., Šonių k. Prie išvežimo dalyvavo vietos komunistai Krasauskas ir Vanagas ir rusų kareiviai. Išvežė į Komi respubliką, Siktivkaro miestą. Tuo metu tėvas buvo 65 m., o motina—45. Tremtyje tėvas turėjo megzti tinklus, motina pirštines, o sūnus dirbo kasyklose. J Komi respubliką buvo išvežti ir kiti tėvo giminės: sesuo Petronelė Niunevičienė su vyru ir vaikais iš Raseinių, kita sesuo Domicėlė Kenstavičienė su sūnum Stasiu ir dukra Domice. Stasys buvo sužeistas kasyklose ir liko paralyžuotas.

Magdalena Smilgevičienė mirė 1943 m. rugsėjo pradžioje. Išėjo grybauti, staiga užėjo sniego audra, peršalo grįždama, gavo plaučių uždegimą ir už poros dienų mirė. Sūnus Liūdas su kitu lietuviu palaidojo ją miške be karsto, susukęs kūną į skudurus. Kapo vietą pažymėjo jauna nugenėta eglute. Užėjo baisi audra, todėl po 5 dienų nuėjo į mišką, norėdamas geriau pažymėti kapą, bet tokių ženklų rado apie 50. Tėvas buvo taip išbadėjęs, kad negalėjo padėti net palaidoti.

Tėvas (Juozas Smilgevičius) mirė 1956 m. liepos 3 d., būdamas 83 m. amžiaus. Sūnus Liudas palaidojo miške, tremtiniams skirtoje vietoje. Pastatė kryžių, kapą aptvėrė medine tvora.

Pats tėvas, dar būdamas gyvas, sutuokė sūnų Liudą su tremtine lietuvaite iš Kretingos. Jie susilaukė šeimos ir po 23 m. tremties Komi respublikoje grįžo į tėvynę ir apsigyveno Nemenčinėje. Jis mirė Nemenčinėje. Ten ir palaidotas.

Ilgomis V. Gaučiaus pastangomis pavyko pasiekti laimėjimo—iš Sibiro 1957 m. į Čikagą atvyko jo žmona Monika su 16 m. dukterimi Rūta ir 13 m. sūnumi Raimondu. Vyras jų jau nebuvo matęs 11 m.

Ji buvo į Rusiją išvežta su vaikais 1948 m. iš Gelindėnų k. Alsėdžių vls., Telšių aps. Tik 1955 m. vyras per amerikiečių konsulatą Maskvoje sužinojo jos adresą. Kilusi iš Smilgių k., Žarėnų vls. Trėmimo dieną 7 lietuvių pakrautus sunkvežimius enkavedistai gabeno iš Alsėdžių į Plungę, kur, per naktį išlaikę pas vieną ūkininką, paskiau susodino į gyvulinius vagonus. Tremtinių perkimšti vagonai nudardėjo į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą.

Pirmiausia ją nugabeno į miškus, kur jai, moteriai, teko 2 m. medžius kirsti, vis didėjant dienos normai nuo 6 iki 10 kietmetrių. Lietuvės moterys, Sibiro miškuose kirsdamos medžius, tampė piūklą, grasinamos, kad jei nepadarys normos—negaus valgyti. Į darbą miškuose vežė tai jaučiais, tai traktoriais, po 10 km. Lėtai vežant išvykdavo anksti rytą ir grįždavo vėlų vakarą.

Gaučienė perkelta į sovchozą, jaučiais išvažiuodavo avims šieno gabenti. Pati viena prisikraudavo ir išsikraudavo, kai žiemą nuo prakaito ledan šaldavo drabužiai. Paskiau dirbo melžėja kolchoze. Persikėlė gyventi drauge su tėvais ir broliu į kolchozą, kur kambaryje gyveno 8 žmonės. Miškuose mirė vyro motina Gaučienė, ten buvo palaidotas K. Mikalauskas iš Alsėdžių, Vota (iš Kalvarijos miestelio), Vaitkevičius (nuo Rietavo). Išmirė gana greit dauguma senesniųjų. Jie palaidoti su giesmėmis, be kunigo, tik vėliau atkeliavęs vienuolis jėzuitas pašventino jų kapus.

Pirmieji metai Sibire buvo itin sunkūs. Vėliau jau galėjo prisiauginti bulvių, daržovių, užsidirbti. Žiemos ten šaltos, tai vietiniai dieną naktį krosnis kūrena. Lietuviai iš tėvynės buvo prisivežę patalų, tai jie ir be ugnies naktimis nesušalo. Kolchoze namukai sukalti iš kokio medžio, apkrėsti moliu, nudažyti, juose vienas didelis kambarys ir dar antras namų apyvokai.

Monika Gaučienė su vaikais prie savo maitintojos ožkų Maskvos sovchoze, Krasnojarsko krašte

Prie Stalino buvo labai sunku, vėliau—lengviau, jau galima kolchoze pasirinkti darbą. Gaučienė per 3 m. buvo karvių, kiaulių šėrike, o paskutiniuoju metu perėjo prie karvių melžimo. Kas uolumu užsipelnė ordiną, tas gavo teisę išvykti į laisvę. Todėl ji keldavo 2.30—3 val. nakčia ir melždavo iki 8 val. v., rankomis primelždama iki 150 litrų per dieną (litras truputį didesnis už kvortą). Tokiu būdu ji pelnė Darbo Raudonosios Vėliavos ordiną ir gavo pasą važiuoti į laisvę. Vaikus jau nuo mokslo metų pradžios buvo pasiuntusi į Lietuvą, o pati tuo tarpu gavo vizą į Ameriką. Trims dienoms parvažiavusi į Lietuvą kai kurių dokumentų, ji pasiėmė vaikus ir, traukiniu grįžusi į Maskvą, iš čia išskrido lėktuvu į JAV.

—Siuntinius gaudavau visus tvarkoje. Niekas neišvogė nė vieno siųsto iš JAV ar iš Lietuvos. Siuntinius reikėjo atsiimti iš pašto už 12 km miestelio pašte. Nueidavome tai pėsti, tai už nedidelį atlyginimą pavėžindavo pravažiuojanti mašina. Geriausia gauti būdavo angliškos medžiagos kostiumams. Už tokį vieną nesiūtą kostiumą galima buvo gauti 1.500 rb. Pirko rusai, bet ir daugelis siuntinių negaunančių lietuvių, nes susitaupę namų statytis nenori, visi pasinešę grįžti į Lietuvą, o pinigai kartais nuvertinami, laikyti nesaugu, tai geriau visi norėjo turėti gerą drabužį.

Vasaros darbymečiais Sibire teko dirbti visas dienas savaitėje, ypač kai buvau prie gyvulių. Šiaip laisvesniu laiku švenčiami sekmadieniai ir valstybinės šventės.

Dirbantysis savo žinion galėjo gauti 15 arų (trys aštuntadaliai akro) daržą. Kai kolchozo žemę įdirba, tai ir tą daržą padeda apdirbti—duoda arklius. Sodinome bulves, daržoves. Sėklų gavome iš Lietuvos. Pirma turėjau ožką, o paskiau įsigijau savo karvę, vištų, paršiukų. Vištoms laikyti buvome iškasę patalpas žemėje. Už tuos dalykus valstybei reikia duoti duokles: mėsos, kiaušinių, kas turi avį—tai kailį ir kitokių duoklių.

Mes iš Sibiro parvažiavome tokiomis vatinėmis, bet Lietuvoje jų niekas nenešioja, tai mus aprengė kitaip.

Kaune pasisiuvau iš vyro atsiųstos medžiagos suknelę, su ja ir į Ameriką atvažiavau.

Monika Gaučienė Sibire išbuvo 9 m. Apie savo kitus patyrimus tremtyje dar pasakojo:

—Dirbdami miškuose, sutikome rusų, kalmukų, Volgos vokiečių. Jie patys buvo tremtiniai. Kolchozuose iš pradžių į mus žiūrėjo kreivokai, nes buvo paskleistas gandas, jog tie atvežtieji—tai banditai, kurie žudė rusų karius ir t.t. Tačiau vėliau, kai susipažinome, tai rusai lietuviais pasitikėjo ir net išvykdami atnešdavo pas mus savo kokių daiktų pasaugoti.

Kolchoze pagrindinis valgis—bulvės. Tik jos ten vandeningos, nes vasara trumpa: birželio mėn. pasitaikydavo šalnų, o rugsėjo mėn. vėl atsiranda šalčių. Paskiau jau turėjome ir mėsos. Nuo turimo daržo reikėdavo duoti po 50 svarų mėsos, po 30 kiaušinių, vilnų. Kas neturėdavo, privalėjo nupirkęs duoti. Mums dar atlikdavo ir sau.

Rusai savo namuose laiko ikonas. Turi pamaldas cerkvėje. Vyksta melstis į kapines. Yra tikintys, nors gal savotiškas jų tikėjimas. Lietuviai visi prisirišę prie savo tikėjimo. Paskutiniuoju metu Sibiro lietuvius pradėjo lankyti lietuviai kunigai jėzuitai. Nepaprasto pasišventimo parodė. Kad kur buvo susirgusi nors kokia senutė, mielai nukeliauja tolimus nuotolius. Iš jų gavome ir lietuviškų maldaknygių, ir rožantėlių. Viešai pamaldų nelaiko, privačiai aptarnauja.

Pagal reikalą lietuvių namuose kolchoze palieka Švenčiausiąjį. Laikėme Jį garbingiausioje namų vietoje. Paskiau patys šv. Komuniją paimdavome. Ir aš taip Komunijos ėjau. Žmonės išsiilgę savo krašto bažnyčių.

Kolchozo namukuose įtaisyti rūsiai daržovėms laikyti. Be to, ten gali kasti kur nori į žemę—visur sausa, vandens nėra. Žemė tai gera.

Užsisakydavome laikraščių iš Lietuvos. Ateidavo. Knygų neturėjome. Ragindavo imti rusiškus laikraščius, bet nemokėdavome rusiškai skaityti, neimdavome. Knygų turėjome kiek savo iš Lietuvos atsivežę. Maldaknygių tik buvo sunku gauti.

Iš Amerikos nuo vyro gaudavau visus laiškus. Viename siuntė įdėjęs Amerikos laikraščio iškarpą, tai to negavau. Jei atsiunčia kuponus pašto ženklams, galima juos iškeisti, tik žemesne kaina. Jautėme, kad laiškai būna cenzūruojami. Šiaip jau nebuvo suvaržymo laiškų siųsti.

Sibire rusų tarpe buvo jaučiamas didelis vyrų trūkumas. Iš mūsų kaimo negrįžo po karo 30 vyrų. Todėl rusų šeimose buvo sąmyšio. Lietuviai tremtiniai laikėsi savo. Kai kunigų nebuvo, tai susitarusi pora vienas kitam prisiekdavo gyventi moterystėje. Paskutiniuoju metu, kai ėmė atkeliauti lietuviai jėzuitai, tai jie bažnytiškai sujungė tokias poras. Buvo galima jau kunigą prisišaukti.

Kolchoze buvo gydytoja. Jeigu sergi, gydytoja išrašo liudijimą ir atleidžia nuo darbo. Kai 2 m. dirbau miško kirtimo darbuose, tada prie Stalino varydavo dirbti net ir sergant. Teko kartą su 38° (Fahrenheito—apie 100°) karščiu žiemą eiti medžių kirsti.

Mirusį laikydavome vieną naktį. Budėdavome, giedodavome. Kolchozas parūpindavo karstą ir duodavo 10 rb laidotuvių išlaidoms. Giedodami nulydėdavome į kapines. Paskiau ant kapo kryželį pastatydavome.

Kyšiai Sovietų Sąjungoje gana madoje. Tik reikia žinoti, kur prieiti—per pažjstamus, kitaip pareigūnai bijo. Važiuojant iš Sibiro į Maskvą ir į Kauną, turėjau bilietą nusipirkusi jau vietoje, tačiau, kad patekčiau į vagoną, kuris eina tiesiai į Maskvą be persėdimo, dar turėjau duoti kyšio 100 rb; už bilietą iki Kauno buvo mokėta 293 rb. Buvo svarbu gauti vagoną be persėdimo, nes persikeliant dažnai negauni traukinio ištisomis dienomis. Pakeliui sutikome lietuvių šeimas, kurios vienoje stotyje jau buvo išlaukusios dvi paras—vis negalėjo įlipti į traukinį. Vaikus stotyse ant suolų suguldę, patys sėdėdami susigūžę vis laukė.

Monikos Gaučienės šviesiaplaukė dukrelė Rūtelė, 16 m., pasakojo, kad kai mama Sibiro miške medžius kirto, ją su broliuku globojo močiutė—Juzė Gaučienė, kuri greit mirė. Beveik 3 m. tada Rūtelei reikėjo globoti broliuką. Į Sibiro mokyklą ji pradėjo eiti 1952 m. Ten buvo pamokos tik rusiškai. Vyresnėse klasėse jau buvo vokiečių, prancūzų, anglų kalba—kaip kuriam išpuldavo. Mokykloje mokydavo, kad nėra Dievo.

—Bet aš katalikė, —pasakojosi mergytė. —Aš tikiu. Mane mama išmokė Tėve Mūsų, Sveika Marija, Tikiu Dievą. Namie melsdavausi. Jeigu mūsų mokyklos mokiniai eidavo į cerkvę, gaudavo menkesnius pažymius. Liepė rašytis į komjaunuoles, bet aš nesirašiau. Namuose kalbėdavome tik lietuviškai. Mes su broliu į Kauną atvažiavome gerai nemokėdami lietuviškai skaityti ir rašyti, bet, būdami apie mėnesį Kauno mokykloje, pramokome. Sibire du kartu ėjau šv. Komunijos. Atsilankęs lietuvis jėzuitas išklausė išpažinties, man davė maldaknygę ir rožantėlį.

Jos broliukas Romutis atvyko į Čikagą, turėdamas 13 m. Gerai kalbėjo lietuviškai. Sibire jau turėdavo politines pamokas—iš laikraščių žinias ir kita. Sibire trūkdavo knygų. Jokių žaislų Sibire neturėjo.

Atskridęs į Ameriką, tėvelio jau nebepažino—tebuvo poros metukų, kai tėvelis turėjo skirtis . . .

Mano ūkis buvo pamiškėje, Pažerių k., Šėtos vls., Kėdainių aps. Tuoj pasibaigus kovoms, dar mums visiems daug kartų teko susitikti ir su besislapstančiais bolševikų kareiviais ir su besikuriančiais Lietuvos gynėjais—partizanais. Daug kartų buvau priverstas, su dideliu pavojumi būti sušaudytas, vežti į mišką kiaulę ar karvę, kad gynėjai turėtų kuo maitintis. Netekau beveik visų savo geresnių drabužių ir apavo berengdamas sušalusius partizanus. Porą kartų už tai buvau net suimtas ir kalintas, bet vis stebuklingu būdu, mano žmonai sumaniai įbrukant kyšį išalkusiems komunistams, buvau paleistas.

Daug mano draugų ir gerų pažįstamų, buvusių partizanų eilėse, buvo išgaudyti, o kiti viešai iššaudyti ir Šėtos miestelio turgavietėje visų išniekinimui pamesti. Ėjo visos apylinkės žmonės jų lankyti, nors iš tolo sudiev pasakyti; ėjo motinos iš tolo atsisveikinti su savo sūnumis.

Taip tęsėsi iki 1948 m. gegužės mėn., kol atėjo mano eilė išvykti iš gimtojo krašto ir atsidurti Sibire.

Vieną gegužės mėnesio rytą atidardėjo į mano kiemą enkavedistų sunkvežimis su keliais ginkluotais raudonarmiečiais. Nebuvo nei kalbos, nei laiko apie galimą pasiruošimą. Buvome priversti per pusvalandį su žmona ir keturiais mažais vaikais būti pasiruošę. Griebėme kas pakliuvo po ranka iš drabužių ir maisto, vaikus ir turėjome skubiai lipti į sunkvežimį nežinomai kelionei. Mano senutė motina buvo mirties patale. Ją tie kraugeriai irgi norėjo išvežti, bet ėmėme maldauti, verkti, tai, numoję ranka, ją paliko vieną raudančią. Vėliau sužinojau, kad mano vyresnysis brolis atskubėjo jai į pagalbą. Tokiu būdu savo brangiosios motutės daugiau nebeteko matyti, nes ji greitai mirė.

Daug mano draugų ir gerų pažjstamų, buvusių partizanų eilėse, buvo išgaudyti, o kiti viešai iššaudyti ir Šėtos miestelio turgavietėje visų išniekinimui pamesti. Ėjo visos apylinkės žmonės jų lankyti, nors iš tolo sudiev pasakyti; ėjo motinos iš tolo atsisveikinti su savo sūnumis

Privežė, prigrūdo žmonių pilnus prekinius vagonus Kėdainių stotyje. Stovėjome dvi dienas sargybų apsupti, kol pagaliau mūsų vergų traukinys pajudėjo. Negalima suprasti to jausmo ir to išgąsčio, kurį tie niekuo nekalti žmonės išgyveno. Buvome sugrūsti, kad net apsisukti neliko kur. Mano mažasis sūnus buvo daugiau kaip metų, duktė—3 1/2 m., antras sūnus—6 m. ir vyriausia duktė—8 m. Vaikai nieko nesuprato, kas čia darosi. Didžiausia bėda buvo su gėrimu ir maistu. Turėjome kiek pasigriebę duonos, svogūnų maišą, truputį lašinių, bet atsigerti—nieko. Sargybiniai vandens duodavo tik kas dvi trys dienos kai kuriose sustojimo vietose. To vandens mums visiems būdavo per maža net atsigerti. Visi verkėme žiūrėdami į tuos mažiukus, kurie vis prašė pieno.

Mano mažoji dukrytė net linksmino visus, nes, vis tarp žmonių landydama, atkišusi rankutę, dainuodavo:

Kas tik ką turėjo, vaišino mažytę, kuri džiaugdamasi tuoj rodydavo savo mamytei . . .

Taip pamažu diena po dienos pranyko iš mūsų akių gimtasis kraštas. Važiavome daugiau kaip mėnesį. Atsidūrėme net Krasnojarsko srityje, Azijoje, tarp kalnų ir didžiausių miškų, prie upės, kuri vadinosi Jenisiejus. Pirmiausia nuvežė iki Krasnojarsko miesto, o iš čia jau laivais, nes nebuvo kitokio susisiekimo, vežė mus į tuos didžius miškus.

Bet ir čia nebuvo paruošta, kur mes turėjome gyventi. Sugrūdo net po kelias šeimas į apgriuvusią būdą, kur visur per plyšius laukas matėsi. Kiekvienai šeimai paskyrė kampą, kur turėjo būti ir lova, ir kambarys, kad net vaikai vienas prie kito vos tilpo. Valgyti turėjome virti lauke, susikūrę laužą iš žalių šakų. Jau ir šalti pradėjo, bet mes vis vargome toje skylėje. Vaikai per dienas turėjo tūnoti kampe, susukti į skudurus, kad nesušaltų. Tik jau beveik žiemai prasidėjus, buvome perkelti į mokyklą, kur buvo nors kiek daugiau užuovėjos. Neilgai buvome ir mokykloje, nes turėjo prasidėti mokslas. Ir vėl sugrūdo visus į senus barakus, kur per vidurį buvo ilgas koridorius, o šonuose atskiri maži kambarėliai, pro kurių sienas irgi matėsi laukas. Čia jau ilgiau gyvenome, o valgyti virti ir apšildyti tame koridoriuje buvo viena didelė visiems bendra geležinė krosnis.

Vyrai, viengungės merginos ir moterys be mažų vaikų kiekvieną rytą anksti turėjo vykti miško kirsti. Eiti reikėdavo toli, po 15 ar net 20 km. Vakare po darbo vėl visi grįždavo ir prie tos vienos krosnies turėdavo išsivirti valgyti ir išsidžiovinti po darbo savo šlapius drabužius. Daug mano pažįstamų, neišlaikę tokių darbo sąlygų ir dar blogai maitindamiesi, išmirė.

Žiemą ar vasarą vis kirsdavome mišką, nuo kalnų į pakalnes, į tarpeklius, kur darbas būdavo ypatingai sunkus. Žiemą moterys turėdavo eiti nuo nupjautų medžių nukasti sniego, nes nukirstas medis labai giliame sniege pasislėpdavo. Visi nukirsti medžiai buvo sutempiami prie Jenisiejaus upės krantų, kur vyrai ir moterys medinėmis dalbomis sustumdavo į vandenį. Čia vyrai juos sugaudo ir suriša į sielius, kurie toliau plukdomi.

Gamta labai graži ir jdomi, tik žmonėms gyventi, ypač vasaros metu, kančia. Mat, vasaros metu atsiranda tokios ypatingos musės, kurioms įkandus, žmogus sutinsta. Kai tik sniegas nutirpsta, tų musių jau pilna—ir nė nebandyk išeiti neapdengęs veido ar viso kūno. Neužtenka vien marškinių ar suknelės, reikia storai apsirengti.

Žiemos metu labai šalta, apie 40—50° C žemiau nulio, bet labai sausa. Žiema labai ilga, o vasara labai trumpa—vos trys mėnesiai. Bet, tik sniegui nutirpus, jau viskas labai greitai ir gražiai auga, nes žemė labai derlinga. Sniego žiemą prisninga tiek, kad vaikai nuo namelių stogų lyg nuo kalnų važinėja. Labai madoje pašliūžos, nes kalnuota ir daug sniego. Ypač visi vaikai važinėja.

Mūsų buvome kelios šeimos lietuvių, tai vėliau pasistatėme sau po rąstų namelį iš vieno didesnio kambario. Žinoma, visas darbas buvo atliktas primityviškiausiu būdu—kirviu.

Po kelerių metų toji vietovė tapo lyg ir mažas kaimelis. O čia buvo įvairių tautų žmonių: lietuvių, vokiečių, ukrainiečių, kalmukų, lenkų ir pačių rusų. Lietuviai, kurie išlaikė pirmus dvejus metus, jau paskui kiek geriau gyveno. Jau pasisodino bulvių, nors tik su paprastu kastuvu duobelę pievoje iškasę, įsigijo po karvę, ir taip gyvenimas slinko.

Vargas diena iš dienos buvo tas pats. Prabėgo 9 metai. Išbuvome Sibire nuo 1948 m. gegužės mėn. iki 1957 m. pavasario.

Turiu priminti, kad prieš užeinant bolševikams į Lietuvą antrą kartą, mano pusseserė K. Charmanskienė su šeima pasitraukė į Lenkiją. Vėliau ir daugiau lietuvių, jau bolševikams vėl okupavus mūsų kraštą, užsirašė lenkais ir išvyko į Lenkiją, nes kai kurie numatė, kad ten vis tiek bus geriau, negu Lietuvoje. Ir tik Gomulkai su Chruščevu susitarus dėl lenkų piliečių grąžinimo iš Sibiro, į tą tarpą pateko ir daug lietuvių. Bet be pareikalavimo iš pačios Lenkijos, niekas negalėjo palikti Sibiro.

Mano pusseserė sudarė man specialius dokumentus, ir aš su šeima 1957 m. kovo mėn. atsidūriau Lenkijoje. Tai, žinoma, daug kainavo mano broliui, gyvenančiam Amerikoje nuo 1947 m.

Lenkijoje gavau iš valdžios vokišką ūkį netoli Vokietijos sienos ir ten, lyg pereinamojoje stovykloje, gyvenau. Pagaliau brolio rūpesčiu ir talkinamas vieno vietos advokato—Mr. Pelkey bei New Yorko valstijos senatoriaus Keating, 1961 m. rugpiūčio 21 d. atvykau į šią šalį. Apsigyvenau su savo šeima Rochesterio, NY mieste.

Esu A. Balkutė-Mikalauskienė, g. 1922 m. sausio 8 d. Vilkaviškio mieste. Mano tėvas Jurgis Balkus buvo savanoris, o vėliau tarnavo policijoje. Mano mama buvo siuvėja. Tėvai emigravo į Pietų Ameriką, Urugvajų, palikdami mane, 8 m., tetų globai. Mane turėjo palikti dėl pinigų stokos kelionei. Aš buvau iš mūsų šeimos vyriausia, be manęs išsivežė dar 3 vaikus. Tėvelis netrukus mirė Urugvajuje. Mama liko su mažais vaikais svetimame krašte ir manęs jokiu būdu negalėjo atsiimti. Užėjo karas, nutrūko visi ryšiai su savaisiais. 1943 m. ištekėjau už Alekso Mikalausko. Gyvenome Kaune, kur jis ir dirbo namų valdytoju senamiesčio rajone.

Rusų okupacijos metu vyras tą patį darbą dirbo, o aš niekur nedirbau. Mano vyras dirbo pogrindyje, darydavo nelegalius pasus, platino nelegalią spaudą. Daug ko aš nežinojau, ką jie veikė. 1949 m. sausio mėn. vyrą suėmė. Ir mane išvežė tais pat metais kovo mėn. kaip politinio kalinio šeimos narį. Mane porą kartų tardė apie vyrą, bet vyras tardymo metu sakė, kad aš apie jo darbus nieko nežinanti, tai man buvo lengviau visko išsiginti. Kai vyrą suėmė, kratos metu pas mus rado 3 padarytus pasus, o štampo nerado—sargybiniams nematant išmečiau jį į išvietę. Namai buvo apsupti 4 dienas, manęs neišleido niekur, o kas pas mus atėjo, tuos sulaikė ir tardė, kodėl čia užeina.

Kai mane vežė, tik tiek laiminga buvau, kad neturėjome šeimos, kentėjome tik mudu su vyru. Vyras dar buvo tardomas Kaune—saugume, o mane jau vežė į Sibirą. Buvo 1 val. nakties. Enkavedistai apstojo namą, paėmė mano pasą patikrinti, ar ta pati, ir liepė rengtis: esu išvežama į Sibirą. Aš kaip syk ant rytojaus turėjau nunešti vyrui maisto ir rūbų, nes man buvo pranešta iš žmonių, kurie akistatos metu saugume tardant matė, kad mano vyras yra labai sudaužytas ir jo rūbai visai sudraskyti. Prieš tai, kai norėjau maisto priduoti, tai neprileisdavo.

Iš miego prikeltai reikėjo rengtis. Mano visas kūnas pradėjo drebėti. Viskas iš rankų krito. Nežinojau, kas su manimi darosi. Paėmiau šiek tiek rūbų, kiek turėjau maisto, o jo buvo labai maža, tik tiek, kiek buvau suruošusi vyrui nunešti. Atvažiavo sunkvežimis su keletu enkavedistų.

Vežė miesto gatvėmis iki mergaičių studenčių bendrabučio. Paėmė tų mergaičių. Nuvažiavę kitur, paėmė parduotuvės kasininkę, vieną gailestingąją seserį, paskiau vienas vyriškis ėjo gatve su ryšuliu rankose. Patikrino jo dokumentus ir tą paėmė. Taip mus verkiančias vežė į Savanorių prospektą ir į Jonavą, kur jau laukė paruošti gyvuliniai vagonai. Tuo metu katedroje varpai skambino, o mums, Dieve, iš to skausmo, rodos, širdis trūks.

Nuvežė į Jonavą ir sugrūdo į tuos vagonus. Uždarė, davė tik vandens gėrimui ir daugiau nieko. Vagone buvome apie 25—30 žmonių, ne visuose vienodai. Mano tetulė, gyvenusi taip pat Kaune, sužinojusi, kad mane veža, atgabeno man maisto ir pinigų, bet sargybiniai iš tolo jos neprileido paduoti. Atkišę šautuvus neleido. Aš ją pamačiau pro siaurą vagono langelį. Paskiau ji susirado NKVD ešelono viršininką ir prieš jį atsiklaupusi prašė, kad leistų man paduoti maistą ir pinigus. Jis leido, ir aš gavau. Buvo vežama ir šeima, turinti 4 vaikus. Moteris nėščia, o vyras invalidas. Kai atvažiavo jų vežti, tai jie dvi vyresnes mergaites pasiuntė bėgti pas savo gimines. Tuo metu sargybiniai nepamatė, o kai pajuto, kad dviejų nėra, tuomet tą tėvą visaip mušė. Turėjo pasakyti, kur tos mergaitės, ir jas atvedė atgal. Juos iš namų išvarė visai kaip stovi, nieko nedavė paimti. Jie gyveno kaime, savo ūkyje. Pavardė—Lėliai. Mes visi, apie tai sužinoję, sušelpėme juos kas kuo galėdami.

Norėjome saviesiems parašyti laiškelius. Parašę išmesdavome pro langelį, bet čekistai surinkdavo ir sunaikindavo. Neleido, kad žmonės paimtų ir pasiųstų. Tuomet mes, paslėpę degtukų dėžutėse, mesdavome. Iš karto nesusigaudė sargybiniai, o vėliau ir tai rinkdavo ir naikindavo, kad jokio ryšio nebūtų.

Po 2 ar 3 parų, gerai nepamenu, mūsų ešelonai su nelaimingaisiais tremtiniais pajudėjo. Vežė apie 2 savaites. Maisto davė labai maža. Prisimenu, sykį davė po vieną silkę, po kepaliuką duonos. Jeigu nebūtume turėję savo maisto, tai tiesiog badas būtų. Gamtos reikalus atlikdavome po vagonais, be jokios išimties—vyrai ir moterys. Ešelonui sustojus kurioje stotyje, čekistai atidarydavo vagonus, žinoma, ne visus iš karto—po kokius 2—3 vagonus, ir dar reikėdavo skubėti.

Sargybinių čekistų buvo labai daug: ne tik ešelono būdelėse, bet ir ant kiekvieno vagono stogo. Ešelonai buvo gana ilgi, vienas sąstatas turėjo maždaug 30—40 vagonų.

Taip vežė mus nežinia kur. Mūsų vagone buvo vežamas iš Kauno man gerai pažįstamas vyro draugas, Itn. Mikas Dabulevičius su savo šeima. Jis turėjo paėmęs su savimi žemėlapį, tai žiūrėdavome, kokias stotis pravažiuodavome ir galvodavome, kur mus nuveš ir kur išlaipins. Privažiavus Krasnojarską, visus išlaipino ir varė į dušą, o rūbus tai visų iškaitino ir galbūt dezinfekavo. Mat, jau pas daugelį atsirado gyvūnų. Po to davė tokių miltelių išsibarstyti. Maudėmės atskirai nuo vyrų. Po to grąžino visus į savo vagonus. Vėl pajudėjo ešelonai. Vežė dieną ir naktį be atvangos. Pagaliau sustojo Irkutske ir visus išlaipino.

Prasidėjo transportas sunkvežimiais. Vienus vežė į miškų pramonę, kitus į kolchozus. Mus visas viengunges paskyrė į kolchozą. Vežė dar visą parą. Išlaipino mus Kačiūgos rajone, Kapcigų kolchoze, visai netoli Lenos upės. Išsikrovėme savo mantą, kas kiek turėjome, ir vėl verkėme—kaip bus toliau ir kaip reiks gyventi.

Atėjo mūsų komendantas ir vad. nadziratelis (prižiūrėtojas), kurie mus priėmė Irkutske, kaip vergų pirkliai. Rado mus visas verkiančias. Tuoj visas užregistravo, po to davė pasirašyti tam tikrus blankus, kad mes esame ištremti ir, jeigu pabėgsime, tai už tai gresia 25 m. kalėjimo.

Visur turėjome pasirašyti. Davė vieną dieną apsitvarkyti, o kitą dieną jau varė į darbus. Pasakė, kad registraciją praves kas mėnesį pats komendantas, o šiaip, jei bus kokių klausimų ar neaiškumų, tai kreiptis į nadziratelį. Pasakė:

—Neverkit, tai nieko nepadės. Jūs esate banditų šeimos, liaudies priešai, ir turite dirbti. Jeigu priešinsitės, neisite dirbti, mes rasime dar geresnę vietą jums, o už darbą gausite tiek, kiek visi kolchozininkai už darbadienius: po 200 g miltų.

Ką padarysi?! Pradėjome eiti į darbą. Paskyrė mus kapoti akmenis iš kalno su kirkomis upės užtvankai prie malūno. Mes nė viena tokio darbo ne tik nedirbusios, bet ir nemačiusios, kaip dirba, nejpratusios, nemokėjome. Susėdome, žiūrime į vakarus, žinome, kad ten toli yra likusi mūsų tėviškė, ir verkiame. Nežinome, kas mūsų laukia ir kaip gyvensime. Tuoj rankos pasidarė pūslėtos. Už darbą gavome po 200 g tokių juodų miltų, kad neįmanoma iš jų duonos kepti: jokio lipnumo, byra kaip pelenai. Tokius pačius miltus gaudavo ir kolchozininkai. Pirmiausia geriausi grūdai eidavo valdžiai, antroje vietoje—sėklai, o žmonėms tai maldavo visus tuos grūdus, kur iš arpų atskirdavo negerus, t.y. visokių žolių sėklas, grūdus, kuriuos galima pirštais sutrinti. Pabyra kaip pelenai. Ir žvirblių bei žiurkių atmatos. Tą viską sumaldavo ir duodavo už tuos darbadienius kolchozininkams ir mums.

Pradėjome visi sirgti. Skrandį ėmė skaudėti. Ta mūsų duonelė buvo juodesnė ir už durpes, o karti, kad neįmanoma valgyti. Mums prieš akis stojosi toks baisus gyvenimas. Pagalvojome—vis tiek jau pabaiga gyvenimo. Ačiū mano tetulėms, —jos man labai siuntė maisto siuntinius. Vėliau aš suruošiau porą siuntinių savo atsivežtų rūbų ir pasiunčiau tetoms. Įdėjau į siuntinį gabaliuką sudžiovinusi mūsų tos Sibiro duonos ir apvyniojau siūlais, nes kitaip būtų nenuėję. Kuomet tetos gavo tuos mano rūbus, tai pamatė, kokią mes duoną valgome. Net visi kaimynai.ėjo pasižiūrėti, kaip atrodo Sibiro duonelė.

Visos pradėjome galvoti, ką mums daryti. Tos mergaitės studentės mokėjo gerai rusiškai rašyti, tai pradėjome rašyti prašymus, kad iškeltų mus į bet kokią pramonę. Jokio atsakymo negaudavome, bet vėliau patys komendantai pamatė, kad su mumis blogai. Pradėjo mus visas votimis išberti. Tokios didelės būdavo votys, tiesiog baisūs pūliniai. Man buvo ant abiejų kojų. Dar ir dabar žymės yra likusios. Naktimis negalima būdavo miegoti iš skausmo. Sutino. Ilgą laiką negalėjau eiti į darbą, o vaistų jokių nebuvo. Turėjo felčerė rusė kažkokių tablečių, tai jas nuo visokių ligų davinėjo tas pačias. Jeigu susižeidei, tai tvarsčių nebuvo. Reikėjo savo skudurais vyniotis.

Ten kolchozininkės sijonus nešiodavo iš maišų, nes neturėjo kuo apsirengti. Atėjo pas mus viena rusė, davėme jai mažą gabaliuką lietuviškų lašinių, tai ji pradėjo žegnotis, tuos lašinius bučiuoja ir sako:

Pradėjome galvoti apie paskutinę išeitį. Sudėjome visos po gabalą lašinių ir nunešėme juos komendantui. Prašėme, kuomet ruoš iš savo vadovaujamo rajono transportą į kurią nors pramonę, kad mus paskirtų. Jis mielai paėmė tą kyšį. Po kurio laiko gauname pranešimą ruoštis išvykti. Tas studentes paskyrė prie Baikalo ežero sielius iš vandens traukti, o mane ir dar keletą žmonių, kurių šeimose daugiau dirbančių, iškėlė į miškus Nižny-Udinsko rajone. Tremtiniai buvo išskirstyti po visą Sibirą, kad nebūtų vienoje vietoje.

Šį kartą aš papuoliau tarp dzūkų ir kupiškėnų, jau prie kito komendanto. Mus apgyvendino barakuose. Lietuviai gyvenome trijuose barakuose. Du buvo po 16 kambarių, o vienas perpus mažesnis. Tuoj sušaukė komendantas registracijai. Pasakė, kad gausime kiekvienas po 800 g duonos dienai, o kitų produktų, kada ir kiek pardavėjas gaus iš rajono ir kiek bus paskirta mūsų vietovei. Gausime po kiek paskirs. Nors kortelių nebuvo, bet labai maža ką ir gaudavome, tik tiek, kad jau buvo šiek tiek geresnė duona, 800 g. Tai nedidelis gabalas. Būdavo labai šlapia. Suspaudi rankoje, tai vanduo varvėdavo. Kai kada gaudavome po vieną silkę, tai kokių kruopų po svarą. Prisimenu, kartą atvežė meškos taukų, tai gavome po pusę kg. Na, jau tuomet mūsų akys prašvito. Gal jau nebereiks badu mirti.

Jie turėjo maisto kiek nors duoti, nes miško darbai yra sunkūs, o normos būdavo uždėtos didelės, kad nepavalgęs nepadirbsi, ir buvome nusilpę.

Daugumai iš Lietuvos giminės prisiuntė. Kurie neturėjo kas padeda, tie žmonės labai vargo. Buvo blogai ir su maistu, ir su rūbais. Man tai tetos labai padėjo.

Aš apie savo vyrą jokios žinios negavau, tik mano teta siuntė jam du siuntinius oro paštu, kuomet jis buvo Magadane.

Tie siuntiniai grįžo atgal, nes jis jau buvo miręs. Aš siunčiau paieškojimą, tai į mano paieškojimą atsiliepė tokia pat pavarde Mikalauskas, bet vardas kitas. Jis man rašė, kad jis mano vyrą pažinojo. Jis yra žuvęs 1950 m. kalėjime, buvo teistas 25 metams 58 straipsniu, politinis. Aš tuomet vėl rašiau pareiškimą mirties liudijimui gauti, ir man prisiuntė.

Prisimenu, kaip mus pirmą kartą Liespramchozo načalninkas (miškų pramonės viršininkas) išvedė į mišką dirbti. Davė kirvius, rankinius pjūklus, liepė pasirinkti poras, kas su kuo dirbs. Daugiausia stojo vyrai su vyrais, o moterys su moterimis. Buvo, kad ir vyras su savo žmona stojo į porą miško versti. Dešimtininkas paaiškino, kaip reikia medį nuo kelmo nuleisti, ką daryti, kai užsikabina į kitą medį. Davė dar tokius geležinius pleištus papiovus medį įkalti, kad nespaustų pjūklo. Pirma pats parodė su viena moterimi, kaip reikia pjauti, paskui liepė išsiskirti tiek tolumo, kad vieni kitų neužmuštume. Aš stojau su tokia mergaite, Maryte Pledaite. Pjauname. Kai tik medis pradėjo traškėti, palikome ir kirvius, ir pjūklą, ir bėgame į šonus. Marytei užkliuvo koja už šakos, ir mergaitė parpuolė į sniegą. Abi išsigandome ir verkiame sustojusios.

Nežinome, ką daryti. Medis dar nenuvirtęs, bijomės prie jo prieiti. Galvoju sau—dabar tai tikrai mirtis mums čia. Atėjo prie mūsų načalninkas ir dar parodė, kaip reikia pjauti ir pasakė:

—Nė iš vieno nereikalaujame padaryti normos, o rytoj tai jau turėsite padaryti normas, o jei ne, tai duonos negausite. Jūs atvežti čia dirbti ir turite dirbti. Gana jums ten Lietuvoje ponauti. Nemokate, tai išmokysime, o jei nenorite, tai priversime.

Mes savo gyvenime kirvio rankose neturėjome. Ką daryti, nežinome. Sustojusios pasimeldėme verkdamos. Aš jokios vilties neturėjau, kad liksiu neužmušta. Tik Dievą prašiau, jeigu jau nelaimė įvyks, tai kad iš karto užmuštų, kad nelikčiau invalide. Ką darysi, einame vėl mėginti pjauti. Viską darėme, kaip mus mokė. Sukabinome kokią 10 medžių ant vieno medžio ir dabar ką daryti? Jau pavojus neišvengiamas. Jeigu mes tą medį pjausime, ant kurio laikosi visi, mums nėra kur bėgti. Tie medžiai kris į visas puses. Kitaip mes negalime jų nuleisti, tik turime tą pjauti, ant kurio laikosi. Taip mums begalvojant, ateina dešimtininkas ir klausia:

Mes viską parodėme. Jis pasakė—blogai. Paėmė kirvį, apžiūrėjo, kur geriausiai bėgti ir vis tą medį po truputį kirto. Kartą kerta ir bėga. Taip iš kokių 30—40 kirtimų medis sutraškėjo ir nuvirto visa krūva medžių.

Pjovėme toliau. Teko sulaužyti ir kelis pjūklus, už kuriuos išskaitydavo iš uždarbio. Taip ir pripratome kaip šunelis kariamas. Pats miško kirtimo sezonas buvo žiemą, o vasarą, kuomet iš upės ledai išeidavo, tuomet prasidėdavo medžių plukdymas. Mūsų darbovietė buvo prie didelės upės, kuri vadinasi Uda. Gana plati upė, daug platesnė nei Nemunas. Už 6 km nuo mūsų, kitame padalinyje, vieną jauną vyruką lietuvį užmušė medis. Kitoje pusėje mūsų vietovės, už 15 km, buvo tokia pramonės šaka, kur iš pušų rinkdavo sakus. Ten būdavo pats sezonas vasarą, kuomet šilta.

Ten prigėrė viena lietuvaitė—Vincė Jekimavičiūtė. Ji turėjo valtimi pervežti statines su sakais į kitą Ūdos upės pusę. Valtis apvirto. Visą savaitę jos kūno nesurado. Kai rado, jau buvo žuvų apėsta. Paskiau pas mus mirė Vaitekūnienė nuo Kupiškio, Dimša iš Dzūkijos ir 6 m. mergaitė Jekšytė. Nebuvo ten nei daktarų, nei vaistų. Buvo tokia rusė, vadinama felčere, bet gal visai nieko nesimokiusi. Jei kas susirgo, tai nežinojome nei kokia liga, nei kuo gydyti, ir ta felčerė nežinojo. Kaip tam Dimšai—pradėjo visą kūną išberti spuogais, o vėliau iš tų spuogų pasidarė pūliniai, galiausiai visas kūnas virto viena žaizda ir net baisiai dvokė. Mirė dideliuose skausmuose, o pagalbos nebuvo. Kai numirė, tai jo kūnas visai nesustingo, kaip paprastai būna, bet liko visas gležnas, miklus. Laidoti niekas negalėjo pasitraukti iš darbo. Turėdavome po darbo parėję palaidoti. Mūsų darbas buvo nuo tamsos iki tamsos. Papuolė, kad tie visi žmonės mirė vasarą, tai palaidojome dar su šviesa. O kas mirdavo žiemą, tai tamsoje reikėjo laidoti. Mirė žmonės be kunigo, be šv. Sakramentų. Buvo išvežtas kunigas kažkur už 85 km nuo mūsų, bet nei mums neleido nueiti, nei tam kunigui neleido atvykti. Iš viso, NKVD komendantai griežtai draudė tikėjimą. Paprastai patys lietuviai sukaldavo karstą iš lentų, padarydavo didelį kryžių, taip giedodami nunešdavome į mišką, kur jau buvo mūsų tautiečių kūnai palaidoti. Vaikučiai parinkdavo pievų gėlių ir pasimeldę palikdavome užkasę savo bendro likimo žmones. Tą kryžių įkasdavome prie kapo. Kai kam atsiųsdavo iš Lietuvos kančią prikalti prie kryžiaus, bet rusai ar rusų vaikai akmenimis sudaužydavo. Likdavo prie kryžiaus tik rankos. Gegužinių giedoti sueidavome pas ką nors, tai komendantas tardydavo mus, ką mes ten darome, ar nebūna kalbų prieš valdžią. Bet mes visi vieningai laikėmės, kad esame tikintys ir, kur bebūtume, mes visur Dievą garbinsime; prieš valdžią nieko nekalbame ir nieko nedarome. Taip slinko mūsų sunkaus vargo dienos. Pareidavome privargę nuo sunkaus darbo, naktimis rankas geidavo.

Vasaros metu mus vargino ir kraują gėrė uodai ir mažytės muselės, vadinamos maškėmis. Be tam tikrų sietelių negalėdavome niekur eiti, dirbdavome užsidėję tuos sietelius. Kai tos muselės įkąsdavo, tai labai sutindavo. Daugiausia jos mėgo įkasti prie akių ar į lūpas.

Be to, dar būdavo didelių varmų, tokių kaip bitės, tai perkąsdavo per visus rūbus. Turėdavome apsirengti storiau, kad neperkąstų. Tiktai jų nebūdavo prie vandens, nes prie upės daugiausia vėjas, tai ir tos muselės, ir uodai su varmais nelabai laikydavosi, bet miške—tiesiog debesys jų. O parėjus į namus per blakes negalima būdavo miegoti, ir neturėjome nieko, kuo būtume galėję jas išnaikinti. Mes išsigalvojome taip: turėjome iš lentų susikalę tokias lovas, tai tų lovų kojas įstatydavome į skardines dėželes ir pripildavome vandens, bet sibiriškos blakės buvo gudrios: kuomet jos niekaip negalėjo prieiti mūsų kraujo gerti, tai jos krisdavo nuo lubų ant lovos—vis tiek negalėdavome miegoti. Taip per visą naktį vargus, reikėdavo eiti į darbą, kur laukė kiti būriai kraugerių. Mus, tremtinius, kankino visi. Paskiau aš turėjau nelaimę miške: išsinarinau dešinę ranką iš peties. Ilgai negalėjau eiti į darbą. Vėliau vis tiek jau varė mane dirbti, tai kai reikėdavo kapoti šakas nuo medžių, labai skaudėdavo. Taip vargome, dirbome sunkų darbą ne pagal savo jėgas ir negalvojome, kad mes kada grįšime į savo mielą kraštą. Buvome kaip gyvi palaidoti.

Mes mirusiems pavydėjome, nes jų vargai jau užsibaigė, o mes dar nematėme galo.

Taip bevargstant, sulaukėme Stalino mirties. Širdyje taip džiaugėmės. Galvojome, gal kas kitaip pasikeis. Tarp savęs lietuviai pasikalbėdavome apie tai, bet niekam neišdavėme savo minčių nei džiaugsmo. Komendantas sušaukė mus į mitingą. Buvome visi bendrai: mes ir rusai. Pranešė, kad Stalinas—tėvelis, mokytojas ir vadas—jau mirė. Rusai ir rusės pradėjo verkti, o komendantas ir prižiūrėtojas stebėjo lietuvius, kokia mūsų nuotaika, bet mes visi labai ramiai laikėmės, kad negalėtų prie mūs prikibti, kad nepapultume į bėdą.

Praėjo tas mitingas, vėl dienos slinko sava vaga. Po kurio laiko tarp lietuvių pasklido gandai, kad pradės paleisti tremtinius. Niekas iš mūsų tomis kalbomis netikėjome. Galvojome, kad Stalino vietoje šimtai sadistų yra.

Vieną dieną atvažiavo komendantas pravesti registracijos ir sukvietė visus lietuvius į mitingą. Pranešė, kad atmainyti įstatymai, liečiantys tremtinius. Turime pasirašyti blankus, kad mes ištremti neribotam laikui, o už pabėgimą 3 m. kalėjimo. Mes visi nusidžiaugėme. Galgi Dievas duos ir mus kada atleis iš to pragaro.

Pradėjome išgirsti kalbas, kad iš kaimyninių padalinių po šeimą atleido išvažiuoti į savo kraštą. Pradėjo politiniai kaliniai atvažiuoti pas savo šeimas, nes jiems buvo amnestija. Kiek dar liko kalėti, pakeitė tremtimi prie savo šeimų. Daug visokių baisių įvykių papasakojo atvažiavę kaliniai, kaip su jais elgėsi. Daug neišlaikę bado ir kankinimų tardymo metu. Grįžo Karalius, Jenušonis, Šalčius, Brusokas ir Brusokienės brolis Vytautas, pavardės neprisimenu. Karalius grįžo pas savo žmoną. Jis ilgai negyveno, nes buvo palaužta sveikata, tardymai žmogui atėmė jėgas. Aš rašiau prašymą į Maskvą mane paleisti, bet nieko nesulaukiau.

Praėjo metai, ir nebuvo nieko girdėti. Pradėjau galvoti apie pabėgimą. Sužinojau, kad iš kai kurių vietovių žmonės rizikuoja bėgti, ir jiems pasiseka. Tuoj pasiunčiau savo tetoms, kiek aš turėjau pinigų susitaupiusi, pasilikdama sau kelionei ir pragyvenimui. Žinojau gerai, kad jeigu man pavyks laimingai grįžti, tai reikės už pinigus darytis nelegalius dokumentus. Niekam nieko nepasakojau apie savo sumanymą. Žinojo tik dvi šeimos: Valentukoniai, nes aš su jais viename kambaryje gyvenau, ir Jekštytės, su kuriomis mes kartu dirbome. Jos 3 seserys ir senukė jų mamytė. Daugiau niekas nežinojo. 1959 m. gegužės 3 d., tuoj po didžiųjų švenčių, anksti rytą 4 val., kad niekas nepastebėtų, išėjau iš namų. Man reikėjo eiti 50 km į rajoną, kur yra geležinkelio stotis. Visą laiką turėjau eiti keleliu per miškus. Turėjau pasiėmusi šiek tiek maisto. Priėjau lietuvių kapus, kur guli mūsų tautiečių kūnai, iš kur jie jau niekuomet nesugrįš į savo gimtąjį kraštą. Užėjusi atsiklaupiau, pasimeldžiau ir taip man širdį suspaudė, kad aš niekam nieko bloga nesu padariusi, ir už ką turiu taip vargti ir bijoti kaip didžiausia nusikaltėlė? Taip skaudžiai apsiverkiau ir prašiau švč. Mariją ir Jėzų Kristų, kad jie saugotų ir neapleistų manęs šioje mano kelionėje, kad aš galėčiau pasiekti savo taip tolimą brangiąją tėvynę Lietuvą. Pasimeldusi atsistojau ir einu toliau, nes kelias tolimas, turiu iki vakaro pasiekti. Tame rajono miestelyje yra komendantūra, reikia, kad nepamatytų manęs komendantas ir milicija, kad nepagautų, turiu visų bijoti. Beeidama jau taip pavargau, o valgyti visai neturiu noro. Priėjau mažą upelį, atsigėriau vandens, o jau diena visai vakarop, jau netoli ir miestelis.

Priėjau miestelį, einu gatvėmis ir vis dairausi, ar komendanto nesimato. Bet, ačiū Dievui, kol kas viskas gerai. Atėjau į stotį ir pasiklausiau kasininkės, kada eina traukinys į Maskvą. Ji pasakė, kad prisieis man keletą valandų palaukti. Atsisėdau nuošaliai. Tuoj pat prie manęs prisistatė milicininkas. Klausia dokumentų. O iš kur aš juos turėsiu? Tremtiniai jokių dokumentų neturi. Tuoj pagalvojau, kad čia kasininkės darbas: paskambino milicijai ir prisistatė prie manęs. Jau varosi mane. Galvoju sau, jau galas kelio, papuoliau kaip į spąstus. Nuvarė mane į miliciją, apkratė, apklausinėjo. Rado pas mane kvitą nuo pinigų siuntimo. Jau niekaip negalėjau išsiginti. Viskas aišku. Nesigyniau, viską prisipažinau, kad bėgau. Paskambino komendantui, bet jis buvo išvykęs registruoti tremtinių. Tuomet mane uždarė į milicijos daboklę. Išlaikė 3 paras. Kai komendantas grįžo, perdavė mane komendantui. Tas vėl pradėjo mane tardyti, klausinėti, kodėl bėgau. Pradėjau labai verkti, man užėjo toks silpnumas, ir apalpau jo kabinete. Pajutau, kad esu apipilta vandeniu ir kad man jis duoda atsigerti vandens. Atsistojau. Jis liepė atsisėsti ir vėl pradėjo klausinėti. Liepė laikytis ramiai, neverkti.

Pradėjau jam viską pasakoti, kad yra jau miręs mano vyras, už kurio kaltę aš esu ištremta; rašiau prašymus, kad mane atleistų iš komendantūros priežiūros ir leistų išvykti į savo kraštą, bet jau metai, kai jokio atsakymo negavau. Esu niekuo nekalta, tai kodėl aš į savo kraštą negaliu važiuoti? Jeigu mano vyrą radote kaltą, tai jau jį pribaigėte, jūs ir mane norite čia sudoroti.

Jis atkirto—ar tau dar čia negerai? Dabar būsi kalėjime, tai žinosi, kur geriau, ir daugiau nemėginsi bėgti. Atsėdėsi 3 m. ir vėl grįši miško kirsti. Aš atsakiau, kad mes esame tremtiniai, su mumis darote, ką norite, mes jūsų valioje.

Po to jis visą laiką rašė, paskiau davė man pasirašyti. Visur pasirašiau. Ką jis ten buvo prirašęs, neskaičiau, ir jis man neskaitė. Paskiau liepė man eiti su juo kartu. Nuvedė pas vienus rusus, kurie gyveno kitoje gatvėje. Pasakė, kad aš padėsiu šitiems žmonėms dirbti, iki bus mano teismas, o teismas turės būti tame pačiame „učiastke”, kuriame aš gyvenau, visiems parodyti, kad kiti nemėgintų bėgti. Pasilikau pas tuos rusus dirbti. Vyras buvo kažkoks sandėlių viršininkas, matyti, komendanto draugai. Jie man tik maistą davė, jokio užmokesčio nemokėjo. Porą savaičių ten padirbėjau. Atėjo komendantas ir pasakė, kad rytoj eičiau į savo padalinį, kur gyvenau. Poryt bus mano teismas. Išėjau anksti rytą. Eidama galvoju, Dieve, koks žmogaus likimas! Beeidama meldžiausi. Paskui pagalvojau, gal taip turi būti, atsiduodu Tavo valiai. Paėjus kiek, vėl atėjo man į galvą mintis, kur nors pasislapsčius kokią porą savaičių, paskui vėl mėginti bėgti. Vis tiek daugiau negausiu kalėjimo kaip tuos 3 m. Taip ir padariau. Ėjau ne ten, kur gyvenau, bet į kitą padalinį, pas pažįstamus lietuvius. Bet jie manęs nepriėmė, nes bijojo. Kur dabar eiti ir ką prašyti, jau neturiu.

Sugalvojau eiti į tą patį padalinį, kur gyvenau. Galgi priimtų tos trys merginos Jekštytės? Reikia pamėginti. Bet man reikia taip nueiti, kad niekas nematytų, nakčia. Pagalvos, kad aš vėl pabėgau, paieškos ir aprims. Tuomet aš vėl galėsiu mėginti bėgti. Taip ir padariau. Pas žmones, kurie manęs nepriėmė, tik pernakvojau ir ėjau į savo vietą. Priartėjus kokius 3 km, nebėjau keliu, bijojau, kad ko nors nesutikčiau. Ėjau mišku, prie upės, man nežinomais takais.

Priėjau tokią pelkę. Krašte tos pelkės buvo iš lentų sukaltas plaustas, kaip durys, ir buvo kartis pasiirti. Matyt, ten buvo gyventojų, kurie gano gyvulius, iriasi į kitą pusę pelkės, o apeiti tos pelkės neįmanoma, nes gana didelė. Aš užsilipau ant to plausto ir pradėjau irtis ta kartimi. Nepertoli nuo kranto ima ir apvirsta tas plaustas. Pasineriu virš galvos į dumblą. Tos pelkės būta tokios dumblynės. Smunki kuo giliau. Jeigu ten papuldavo gyvulys, tai rasdavo užsikankinusį tame dumble, negalėjo išeiti. Labai išsigandau. Staigiai šoko man mintis, kad jau čia man mirtis. Bet tuoj pat pamačiau netoli savęs kupstą nendrių. Kiek galėdama griebiausi už tų nendrių, paskui netoli buvo kažkoks krūmas. Griebiausi už to krūmo ir taip su Dievo pagalba išlipau į krantą. Kuomet kritau, atsimenu, sušukau:

Atsisėdau ant pievos ir pradėjau verkti, melstis. Jau beveik sutemo. Šlapia būdama sušalau, pradėjau drebėti. Sibire ir vasaros metu, kai saulė nusileidžia, gana šalta. Palaukusi dar kelias valandas, drebėdama nuo šalčio ir baimės, ėjau į savo vietą. Priėjau baraką, kur gyveno tos trys lietuvaitės. Į langą pasibeldžiau. Jos jau miegojo. Pasiklausė kas, ir mane įsileido. Pamačiusios mane nusigando, kad aš visa šlapia ir dumblina. Tuoj uždengė langą, kad nesimatytų šviesos, užkūrė krosnį, pašildė man vandens. Visa išsimaudžiau ir išsiploviau savo rūbus. Ką turėjo, davė pavalgyti. Taip ilsėdamasi, pasislėpusi rūsyje, išbuvau dvi savaites. Po to vėl nakčia, atsisveikinusi su savo geradarėmis, išėjau tolimon kelionėn.

Vėl ant tų pačių kapų pasimeldusi ėjau toliau. Dabar prie to vargo jau buvau pripratusi. Atsidaviau Dievo valiai. Šį kartą jau daug gudriau dariau, nes turėjau daugiau patyrimo. Ėjau 85 km link Lietuvos į mažą geležinkelio stotelę, kurią pasiekiau per 2 dienas. Kelyje nakvynę gavau pas rusus. Iš tos stotelės ėmiau bilietą į apskrities miestą, t.y. tolyn į Sibirą, iš kur lengviau pabėgti, nes iš ten daugybė žmonių į visus kraštus važiuoja, tai čekistams sunkiau medžioti bėglius.

Irkutske pas stoties kasininkę, įspaudusi jai į ranką 10 rb, gavau bilietą į Maskvą. įsėdau nakčia ir jau važiuoju, galvoju sau, dabar Dieve laimink tą mano vargingą kelionę, kad laimingai pasiekčiau tikslą. Greitasis traukinys ėjo kaip vėjas, tartum nešdamas greičiau mane į tėviškę. Mažose stotelėse visai nestojo. Pravažiavau pro Nižny-Udinsko rajono stotį, kurioje aš pirmą kartą bėgdama buvau sulaikyta. Net mane šiurpas pakratė. Nežiūrėjau nė pro langą, kad nepastebėtų manęs enkavedistų ar milicijos akys. Būdavo, įlipa koks uniformuotas enkavedistas, tai net sustingstu iš baimės, kad nepaklaustų dokumentų.

Privažiavus Novo-Sibirską, įlipo daug žmonių. Tuo metu, gegužės mėn., daugelis važiavo atostogų, tai traukiniai ėjo perpildyti. įlipa viena jauna moteris su maža mergyte ant rankų. Jos vieta buvo kaip tik ties manimi. Labai simpatiška rusė. Ji pasipasakojo, kad esanti mokytoja, važiuojanti į Uralą pas savo tėvus atostogų. Vyras ją pametęs, tai ji vežanti savo dukrytę pas tėvus, nes neturinti kur palikti išeidama į darbą. Privažiavus kažkokią stotį, ji prašo manęs, kad paimčiau jos dukrytę pasaugoti. Ji nori nusipirkti mergytei pieno. Aš neturėjau kaip atsisakyti, nes negalėjau niekam pasisakyti, kokia mano padėtis. Paėmiau tą mažytę. Ji tokia graži, prie manęs eina, neverkia. Pabučiavau tą ruselę ir galvoju, ar tik ji nepaliko man šios dovanos. Gali išlipti sau ir negrįžti. Kas man tuomet daryti? Net baisu pasidarė. Nei milicijai perduoti, nei vežtis.

Miliciją užkabinus, tuoj paklaustų dokumentų, kaip paprastai pas komunistus. Jau traukinys pradėjo eiti, o jos vis dar nėra. Aš jau nerimstu savo kailyje. Mažytė pradėjo verkti. Aš ją nešioju ir galvoju: Dieve mano, kodėl taip leidai? Būtinai aš turėjau pasilikti su ta mergyte!

Pasižiūrėjau į kitus vagonus, jos nesimato. Net ir aš kartu su ta mažyte apsiverkiau. Prisiglaudžiau prie savęs. Galvoju, kaip bus, taip, neturiu savo, tai Dievulis davė man.

Gi po kiek laiko ateina ta mokytoja, uždususi. Ji pasakojo, kad vos tik gavusi pieno. Reikėjo eiti toliau nuo traukinio. Paskui norėjo nupirkti dar bandelių, ir vos tik spėjusi įlipti į paskutinį vagoną. Kol per visus vagonus atėjo, užtrukusi. Net man akys nušvito pamačius ją. Tuoj atidaviau tą mažytę ir galvoju, ačiū Tau, Dieve. Ji maitino tą savo dukrytę ir maždaug už paros atsisveikinusi išlipo Urale.

Pasiekusi Maskvą, pirkau bilietą į Minską, o iš ten pirkau tiesiai į Kauną.

Tokiu būdu 1959 m. gegužės mėn. pabaigoje anksti, 6 val. ryto, buvau Kaune. Eidama iš stoties, primiausia užėjau į Įgulos bažnyčią. Atsiklaupiau pasimelsti ir pradėjo nesulaikomai kristi ašaros. Padėkojau Visagaliui už viską, ką jis man leido, kad pasiekiau savo kraštą. Prašiau Dievą gelbėti ir neapleisti manęs toliau visuose mano reikaluose. Išėjusi iš bažnyčios, ėjau į Aleksotą, kur gyveno mano tetulė. Iš karto ji manęs nepažino, galvojo, kad kokia rusė. Paskiau, kuomet prakalbėjau lietuviškai, iš balso mane pažino. Kurį laiką pabuvusi, pailsėjusi, pradėjau per pažįstamus ieškoti, kas galėtų padaryti kokiu nors būdu man dokumentus. Vienoje vietoje jau apsiėmė padaryti nelegalų pasą. Paprašė pirma laiko sumokėti 400 rb. Ir taip išėjo, kad aš nei to paso negavau, nei pinigų negrąžino.

Dar pagrasino perduoti mane milicijai. Ką gi padarysi, niekur negalėjau pasiskųsti. Dieve, nuėjo visos mano sunkaus darbo sutaupos! Sibire už darbą taip maža gaudavau. Taip taupiau, norėjau kaip nors ištrūkti iš to pragaro, ir štai tau!

Parėjusi pas tetulę vėl verkiu. Nežinau, ką toliau daryti be pinigų, be darbo, kaip stoviu. Nuėjau į bažnyčią, priėjau išpažinties—pasidarė ramiau. Dėkojau Dievui už viską, gal taip turėjo būti, Dievo valioje viskas. Paskiau suaukojo man pinigų abi mano tetulės, du dėdės, dar iš pažįstamų gavau. Padėjo, kurie atjautė mano sunkią padėtį. Ir vėl pradėjau ieškoti, kas galėtų padaryti man dokumentus. Šį kartą per pažįstamus suradau rusą pasų stalo viršininką, kuris už pinigus apsiėmė padaryti kaip pamestą pasą, įrašydamas mane į kažkieno namų knygą. Vėliau aš pati turėjau oficialiai eiti visur, kur tik reikėjo, į milicijos valdybą, į milicijos skyrių, pas viršininką. Viršininkas pradėjo mane tardyti ir sugavo meluojant, kad aš nepametusi jokio paso. Kaip nebuvau pratusi meluoti, tai, matyti, iš visa ko suprato, kad kai kur susikompromituoju. Pradėjo mane tardyti, kas man tą viską darė, juk namų knygoje buvo užregistruota su visais štampais. Pagalvojau, jau dabar ir suaukoti pinigai pražuvo, jau, pasirodo, be kalėjimo neišsisuksiu ir viską prisipažinau, kad esu pabėgusi iš Sibiro ir pasakiau, kas man apsiėmė už pinigus padaryti pasą.

Tuomet jis klausė, kiek aš sumokėjusi. Atsakiau 450 rb. Tuoj pasiuntė klausimą į Sibirą, kur aš buvau, ar nesu kuo daugiau nusikaltusi. O tie viršininkai tarpusavyje pradėjo pjautis, kiekvienas įrodinėjo kito nuodėmes, kiek ko pridarę.

Pasirodė, kad jie daug didesni nusikaltėliai nei aš. Jiems gresia daug didesnė bausmė už visokius padarytus dokumentus, nei man už pabėgimą. Kaip tik tuo metu atėjo atsakymas iš Sibiro. Kadangi aš jokio nusikaltimo nebuvau padariusi, jie nutarė išduoti man laikiną pasą, kad tik jiems netektų įlįsti į kalėjimą.

Taip per Dievo malonę aš jau turėjau pasą. Gavusi pasą, niekur negalėjau prisiregistruoti. Reikalauja kvadratūros, o su butais labai sunku. Žmonės susikimšę gyvena, tai su ta kvadratūra blogai. Įstojau dirbti prie geležinkelio tiesimo linijos. Į tokį sunkų darbą priimdavo ir neregistruotą. Užregistruoja ir darbo knygutę išduoda, kad tik dirbtum ten. Gyvenome vagonuose. Padirbau kurį laiką ir išėjau iš to darbo, nes labai sunku. Reikėdavo kiloti bėgius, pabėgius, akmenis iš vagonų versti į bėgių tarpą. Vasarą saulė kaitindavo negailestingai, o žiemą sniegas ir lietus. Visada pareidavome į vagonus permirkę, šlapi.

Nuvažiavau pas savo dėdę į Suvalkų Kalvariją, kur gavau sezoninį darbą cukrinių runkelių priėmimo punkte svėrėja. Jau ten darbas buvo lengvas, tik labai mažas atlyginimas, bet maistui vis užsidirbau, o dėdė už pastogę neskaitė nieko. Taip man priėjo paso keitimo laikas, nes turėjau laikiną pasą 3 mėn. Pasikeičiau pasą. Jau gavau 10-čiai metų.

Pasibaigė ir mano sezoninis darbas tame punkte. Grįžau vėl pas savo tetas į Kauną. Bet iš kaimų ar provincijos miestų nei Kaune, nei Vilniuje neregistruodavo. Tuomet susiradau mažą kambarėlį 10 km už Kauno—Palemone. Ten užsiregistravau ir gavau darbą Kaune, Pirmojoje Tarybinėje (buvusioje Raudonojo Kryžiaus) ligoninėje, sandėlyje, su 35 rb atlyginimu per mėnesį. Toks atlyginimas mažas, kad vos tik maistui, o kur kelionei į darbą, už kambarį, rūbams, kurių man taip labai reikėjo? Vėl galvoju, ką reikia daryti.

Paprašiau vyr. seselės J. Račytės, kuri vėliau, 1968 m., išvažiavo mėnesiui į Kanadą—į Montrealio parodą. Ten tuoj ištekėjo ir jau daugiau nebegrįžo atgal. Ji apie tokį planą galvojo išvažiuodama. Paaiškinau savo padėtį ir paprašiau ją, kad man leistų du etatus dirbti, t.y. antraeilį darbą. Ji pakalbėjo su viršininku. Pasakė, kad neseniai grįžusi iš Sibiro, nieko neturinti—nei rūbų, nei nieko. Ir jis man leido dirbti už du žmones, tik kitą darbą turėjau kieno nors kito vardu užrašyti. Aš užrašiau savo tetos vardą. Taip dirbdavau per dieną 16 val. ir gaudavau 70 rb. Buvo lengviau.

Po kurio laiko mama pradėjo reikalauti mane atsiimti į Urugvajų. Bet teta kažkokiu būdu parašė mamai laiške, kad aš buvau Sibire išvežta ir bijau pradėti išvažiavimu rūpintis. Mano jauniausia sesutė Eugenija yra gimusi Urugvajuje, ten baigė gimnaziją, tarnauja ministerijoje ir studijuoja neakivaizdiniu būdu mediciną. Su ja kartu studijavo vienas vyriškis, kurio pusbrolis buvo paskirtas Maskvoje ambasadorium. Dar jam bebūnant Montevidėjuje, mano sesuo su jo pusbrolio protekcija pasimatė su ambasadorium E. Sampognaro. Pasakė visą mano padėtį ir prašė jo malonės išreikalauti mane išvažiuoti pas savo motiną į Urugvajų. Kuomet jis jau buvo Maskvoje, nuo jo gavau laišką. Jis mane klausė, ar aš noriu važiuoti pas savo motiną nuolatiniam apsigyvenimui. Tuoj pat parašiau jam laišką, kad labai noriu. Tuomet jis visais reikalais siųsdavo man telegramas. Nuėjau į advokatų kolegiją pas advokatę rusę, kuri man tvarkė dokumentus, rašė prašymus, ką tik reikėjo. Už tą darbą turėjau sumokėti kolegijai, be to, atskirai advokatei kaip kyšius. Taip ir palikdavau visą savo uždarbį advokatams.

Pagaliau po kurio laiko gaunu ambasadoriaus telegramą, kad gavęs Sovietų valdžios sutikimą mane išleisti į Urugvajų pas motiną nuolatiniam apsigyvenimui. Turėjau pasiųsti nuotraukas užsienio pasui ir dar daug visokių dokumentų, metrikų, gimimo, vyro mirties, sutuoktuvių. Paskui reikėjo važiuoti į Vilnių sveikatos tikrinti. Jaučiausi su širdimi negerai. Kai peršvietė, rado širdį netvarkoje. Vyr. gydytojas sako:

Jį prašiau, kad nerašytų, nepakenktų man išvažiuoti. Pasisakiau, kad esu labai daug pergyvenusi, buvusi ištremta į Sibirą. Matyti, tas daktaras buvo geras žmogus. Pasigailėjo mano ašarų. Jam nuoširdžiai padėkojau, priėmiau skiepus ir išvažiavau namo. Viską dariau, ruošiausi išvažiuoti, bet visą laiką netikėjau, kad gali man tokia laimė būti, kad vieną kartą ištruksiu iš tų sadistų nagų.

Kuomet mano užsienio pasas buvo paruoštas, gavau iš ambasadoriaus telegramą, kad pasą jau išsiuntęs, jau turiu ruoštis kelionei. Tuoj sesuo išpirko visą kelionę lėktuvu. Bilietas buvo atsiųstas į Maskvą pas ambasadorių. Nuėjau Kaune į vyr. milicijos valdybą atsiimti užsienio paso. Jie man atsakė, kad pas juos nėra, turiu važiuoti į Vilnių, į vidaus reikalų ministeriją. Nuvažiuoju į Vilnių, jie man neduoda, sako čia nėra. Tuomet aš parodžiau ambasadoriaus telegramą. Jiems sakau:

—Jeigu Jūs neturite, tai aš vis tiek važiuosiu į Maskvą, vis tiek turiu surasti.

Tuomet atėjo NKVD viršininkas, mane ištardė, dėl ko noriu važiuoti, ar man čia negerai, žadėjo duoti gerą darbą ir valdišką kambarį. Su jo pasiūlymais nesutikau. Aiškinausi, kad noriu gyventi su mama ir seserimi, nes esu viena. Tuomet pradėjo man grasinti, kad nieko nepasakočiau, nekalbėčiau, kas jiems negerai. Viską pasirašiau, ką liepė. Tuomet atidavė man užsienio pasą, pasilikdami manąjj.

Vizos galiojimo laikas buvo duotas toks trumpas, kad, nuvažiavus į Maskvą, vos spėjau viską susitvarkyti. Visą kelionę į Maskvą ir iki lėktuvo mane lydėjo tetulė. Prieš išvykimą aerodrome NKVD patikrino mano lagaminą, net sudraskė pamušalą kažko ieškodami, o mane įvedė į mažą tamsų kambarį peršviesti. Mane visą apkratė, net ir galvą apžiūrėjo, ar neturiu ko nors plaukuose įsidėjusi. Prie įėjimo į lėktuvą enkavedistai patikrino dokumentus ir įleido. Galvoju sau, dabar gali mane nuvežti kur nors į šiaurę, iš kur jau tikrai negalėčiau parbėgti. Bet, ačiū Dievui, kaip jau bus, taip. Visokių bėdų, visokių nelaimių turėjau, bet jeigu pasieksiu laisvąjį pasaulį, galvoju sau, tai vis tik dar Dievas manęs neapleido.

Laimingai pasiekiau Urugvajų. Mama ir seserys manęs nepažino. Aš jų taip pat nepažinau. Juk 8 m. mergaitė buvau palikta be tėvų—tai ilgas laiko tarpas. Mes buvome likę kaip svetimos.

Pagyvenau Urugvajuje, niekur darbo negavau. Iš viso, ten gyvenimas yra labai sunkus, visur pilna komunistų, streikuoja, boikotuoja. Mano seserys ten užaugusios, išsimokslinusios, įsigyvenusios, tai joms jau ne taip blogai, o man—nei kalbos moku, nei darbo gaunu, tai taip baisu pasidarė, kad reikia iš senukės mamos pensijos pragyventi. Be to, ir aš jaučiausi kaip svetima pas mamą. Reikėjo labai daug pergyventi.

Lietuvis jėzuitas kun. Jonas Giedrys padėjo išvažiuoti į New Yorką. Nepr. Lietuvos atstovas Anatolijus Grišonas man padėjo su dokumentais ir darbu. Visą laiką jiems būsiu dėkinga. Nuvažiavusi į Ameriką, gerai uždirbau ir galėjau gerai gyventi. Tuoj pradėjau siųsti tetoms siuntinius, kad manimi rūpinosi ir užaugino nuo 8 m. amžiaus. Jei ne jos, tai nė iš Sibiro nebūčiau grįžus. Tik jų siuntiniai mane palaikė. Nupirkau mašiną, kurią parsidavusios gavo nemažą sumą pinigų. Kiek galėjau, stengiausi joms atsilyginti už rūpestį manimi. Man taip patiko gyvenimas Amerikoje.

Visą laiką naktimis sapnuodavau Sibirą. Vilkai staugia, Sibire jų būdavo gana daug. Kai pabundu, tai net gera pasidaro, kad esu Amerikoje. Pagalvodavau, kad tikrai yra laisvė, kur žmogus gali gerai gyventi.

Į Australiją atvažiavau 1972 m. gegužės 6 d. Mane išsikvietė Jonas Rūkas vedyboms, bet jis staigiai mirė. Australijoje ramesnis gyvenimas nei Amerikoje.

Niekas negali įsivaizduoti tremtinių gyvenimo Sibire. Tik tie gali suprasti, kurie patys jį patyrė. Praradau sveikatą, rankas ir kojas dar ir dabar gelia. Tame varge, Sibiro taigose, praleisti gražiausi mano jaunystės metai. Iš mano gyvenimo neliko nieko, tik ašaros.

11 m. išbuvusi Sibiro tremtyje, lietuvaitė Jadvyga Eitutienė su išleidžiamais vokiečiais ištrūko į laisvę ir apsigyveno Čikagoje. Teturėjo 19 m. amžiaus, kai okupantai bolševikai išvežė ją į Sibirą. Buvo ūkininkaitė. Sibiran pateko šiurpiomis aplinkybėmis. Tėvai iš paliktos 30 ha normos buvo verčiami duoti mėsos, pieno, kiaušinių, grūdų. Nespėjus paskirtą normą atiduoti, buvo vėl reikalaujama aukščiau plano dar papildomų normų.

—Šiandien turėjau vežti didelį Stalino portretą. Širdis mano virė kraujuose. O tas prakeiktojo portretas didelis. Važiuojant vėjas plaka, arklys baidosi. Taip jau privargau, kad nebegaliu nė kojų pavilkti.

Pavalgęs vakarienę prie mažytės žibalinės lempos be stiklo, norėjo eiti pailsėti, bet kur—nespėjus pagalvoti apie poilsį, pasigirdo baisus beldimasis į duris.

Mes visi virpame iš baimės, o aplinkui net durys ir langai purtosi. Atsikėlė drebėdamas tėvas nuo suolelio ir nuėjo atidaryti durų, o mes susitraukę prie aprūkusios krosnies, laukėme įeinančių.

Įėję, net „labas vakaras” nepasakę, stribokai (liaudiškai perdirbtas rusiškas žodis „istrebitel”—naikintojas, talkininkas partizanams naikinti), ištempę savo „vintovkas” (šautuvus), rėkė iš visos gerklės:

Ir pradėjo po spintas ir komodą ieškoti „banditų”. Beieškodami pasiimdavo, kas jiems patikdavo. Tėvai teisinosi, kad nebeturi kur „banditų” priimti, nes visai šeimai tebuvo paliktas vienas kambarys ir bendra virtuvė su sklypininku.

Tokie svečiai pas mus būdavo dažni. Dažnai darydami kratas įdėdavo šovinių į spintoje kabančių drabužių kišenes. Po jų kratos, mes eidavome po kišenes ieškoti. Suradę šovinius, išnešdavome ir užkasdavome į žemę.

Po tokios kratos vėl būdavo kita krata. Vėl tuose pačiuose drabužiuose ieškodavo, ar nėra partizanų pėdsakų, bet, nieko neradę, išeidavo.

Vieną kartą gretimame ūkyje miškiniai surankiojo kaimo didžiuosius komunistų aktyvistus, skundikus, okupantų talkininkus ir sušaudė. Mes dar ką tik buvome atsikėlę, kai pamatėme stribokus belandžiojant po daržines ir apie tvartą. Du pradėjo belstis į mūsų duris. Mums net kūnas užšalo. Manėme, kad jau atvyko mūsų išvežti. Stribokai tuojau puolė prie tėvo, surišo rankas užpakalyje, visus sustatė prie sienos. Vienas ištiesė šautuvą, taikydamas į mus, ir vis klausė:

Tėvai iš tikrųjų nieko nežinojo. Taip ir atsakinėjo, nieko nežiną. Tėvą surištą išsivedė, o mums prigrasė niekur neišeiti.

Po 3 dienų tėvas sugrįžo sumuštas, sutinusiu sprandu. Pasakojo, kad vedžiojo po mišką, po ganyklas, reikalaudami parodyti partizanų bunkerį, o paskiau, nusivedę į daboklę, mušė. Šiuo metu nieko nesužinoję, tėvą paleido.

Vieną vakarą atėjo kaimynas ir atnešė neva paskolintas vadeles. Stebint sklypininko žmonai, besisveikindamas su tėveliu, į ranką jam įspraudė raštelį, kuriame buvo slaptas pranešimas, jog šią naktį bus trėmimai, ir mes esame sąraše.

Nakčiai atėjus, paslapčia visi apsirengę, susirišę kiek maisto, išbėgome į kitą kaimą pas vieną buvusią mūsų tarnaitę. Bėgome per apsnigtus laukus, per pievas, įkrisdami į griovius, šaltyje sušlapdami.

Mus sutiko irgi su baime—jei kas sužinotų, būtų blogai, bet visgi mus priėmė. Nuo to meto tėvai slapstydavosi miške. Geri kaimynai duodavo ženklus: jei nerami naktis— pakabindavo džiovinti raudoną drabužį, jei rami—baltą. Nakčia slapstydamiesi po miškus, po daržines, po kaimynus, dienomis tėvai šerdavo gyvulius, prižiūrėdavo ūkį. Savo namų bijojome. Tokioje baimėje praėjo pavasaris, vasara.

Rudenį lankiau gimnaziją. Ne kartą į klasę įeidavo su šautuvu ir išvesdavo iš pamokos vieną ar kitą klasės draugą.

Ką mokytojas kalbėdavo, nieko negirdėdavome. Tuo metu į mokyklas įvedė darvinizmą. Mes, mokiniai, vengėme jo mokytis, tik galvodavome, kaip čia reikės Lietuvą gelbėti, kaip padėti miškiniams.

1947 m. turėjau apendicito operaciją. Toje ligoninėje buvo atvežti gydyti du smarkiai primušti partizanai. Prie palatų, kur jie gulėjo, buvo pastatyta sargyba. Vienas, stipresnis partizanas, sesučių buvo išneštas į lavoninę kaip numirėlis. Iš ryto, gydytojui kartu su saugumo vyrais nuėjus į lavoninę, partizano lavono nerasta. Buvo pabėgęs . . .

Tuo pačiu metu buvo trėmimai, bet mūsų šeima dar išliko. Pradėjo organizuoti kolchozus. 1948 m., nebegalėdami išpildyti pyliavų, palikome ūkį. Daugelį mažažemių areštavo, nes jie mažiausiai norėjo dėtis į kolchozus. Tėvai, nakčia susikrovę į vežimą ryšulius, prisirišo karvutę ir žiemos tamsoje išvažiavo laukais, slapstydamiesi, sustodami tai čia, tai čia. Tėvas pasirūpino padirbtus dokumentus.

1949 m. vyko smarkūs trėmimai. Pirmą traukinį mūsų apylinkėje pripildžius tremiamųjų ir išvežus, buvo klaikus vaizdas. Likusį turtą gabeno į valsčių miestelius. Vežimuose braškėjo sudėti baldai, baubė varomi galvijai, badėsi su kito kaimyno galvijais, avys varomos bliovė. Kaip žiauru buvo, net šaltis pereina kūnu pagalvojus. O praeini pro tą ūkį, iš kurio išvežta šeima, net ašarų sulaikyti negali—pasilikęs šunelis prie išdraskyto lizdo kaukia, atsitūpęs ant takelio. Rodos, tada niekas daugiau neatjautė šeimininko pradėtų kančių, kaip tas šunelis.

Prisiartinau prie mokyklos. Popieriai išmėtyti, kažkas baisu. Skubu į vedėjos butą—jos jau nėra, išvežta. Kambaryje netvarka. Lipu drebėdama į savo kambarėlį. Durys neišlaužtos, tvarkoje, bet nuotaika—kaip laidotuvėse. Nusiverkusi prasėdėjau visą dieną kambarėlyje.

Tą naktį nutariau nakvoti namuose, nes tremiamųjų ešelonas išvežtas, pavojus nebeturėtų grėsti. Iš ryto norėjau kur išeiti atsikvėpti iki kito vežimo, bet buvo dar per anksti. Pasiėmusi knygą skaičiau. Tik staiga išgirstu žingsnius laiptais. Pasibeldę įėjo du ginkluoti: vienas rusas, kitas lietuvis. Paklausė pavardės, sąraše pažymėjo pliuso ženklu ir pasakė:

Kažkaip atsirado naujų jėgų. Nė ašara neišbyrėjo. Planavau pabėgti, bet sargybiniai nė žingsnio neatstojo. Einant prie mašinos, mačiau ašarojančius savo mokinius, atsisveikinti atėjusias moterėles. Sargybiniai mane kalbino, bet aš nieko negirdėjau, tik akimis gaudžiau pakelės krūmokšnius ir išmėtytus nuo arklio kanopų tvirtus sniego gabalus. Palydėjau akimis Miniją, kiek toliau nuo kelio išaugusią pušaitę, širdyje atsisveikinau su visais. Taip norėjosi paverkti, bet, pažvelgusi į sargybinius, susilaikydavau.

...tik buvome atsikėlę, kai pamatėme stribokus belandžiojant po daržines ir apie tvartą.

Du pradėjo belstis į mūsų duris. Mums net kūnas užšalo.

Manėme, kad jau atvyko mūsų išvežti.

Stribokai tuojau puolė prie tėvo, surišo rankas užpakalyje, visus sustatė prie sienos. Vienas ištiesė šautuvą, taikindamas į mus, ir vis klausė:

—Kas sušaudė mūsų draugus?...

Miestelyje klausinėjo, iš kur esu, kur mano tėvai. Nieko neatsakinėjau, tik pasakiau:

Laikinai uždarė į vieną kambarį. Turėjau popieriaus ir pieštuką; parašiau bendrą atsisveikinimo laišką ir ieškojau progos kam perduoti. Vėl vedama į mašiną, įdaviau laišką pažįstamam sargybiniui. įsodino į sunkvežimį, į kurį įmetė dar vieną žiauriai sumuštą lietuvį ir jo žmoną. Su ja, visai nepažįstama, susikabinome ir graudžiai verkėme. Taip verkėme, kad šoferis sustojo, atėjo prie mūsų, ramino ir pats verkė. Vienas sargybinis subarė, liepdamas nutilti, tačiau mes verkėme, nei užuojautos, nei bauginimų negirdėdamos.

Pasiekus apskrities miestą, mačiau pažįstamus veidus. Norėjosi jiems sušukti, bet mašina lėkė nesustodama. Atgabeno į stotį. Čia vaikščiojo mokiniai, kurie atostogų metu bijojo namo važiuoti, kad neištremtų su jų namiškiais . . .

Jau čia nusivedę į atskirą kambarį, norėjo mane užverbuoti, duodami suprasti—jei sutiksi šnipinėti, paliks netrėmę. Švelniai pradėjo kalbėti, pasiūlė užrūkyti. Pasakiau nerūkanti. Gundytojas kalbėjo:

—Gal norėtumėte pasilikti ... Jūs mokėtės tarybinėje mokykloje . . . Tarybinį gyvenimą suprantate ... Be to, Dievo netikite.

Po šitokio atsakymo lietuviškas gyvulys rusiška uniforma pakeitė veido spalvą ir įsakė man pasirašyti norinčia išvažiuoti į Sibirą. Paskiau nuvedė į policijos kiemą, kur kampas buvo pripildytas tremčiai sugaudytų žmonių. Atėjusi į kampą, atsisėdau ant savo „kraičio” ir, pasiėmusi gitarą (kurią išvežant buvo įmetęs rusas sargybinis), ėmiau ją barškinti.

Vakare atvežė ir tėvelius. Jie beveik nieko neturėjo, nes slapstydamiesi su savimi nieko nebuvo pasiėmę, o prašytis nueiti pas žmones, kur buvo daiktai padėti, būtų juos išduoti žiauriam likimui ... Su vienu klasės draugu bandėme pabėgti, bet pagavo. Draugą nuvedė į rūsį, kur gausiai buvo vandens ir jis negalėjo nei atsigulti, nei atsisėsti. Mane pasodino toliau nuo kitų tremiamųjų. Tarp jų buvo viena ponia, kurios vyras buvo kalėjime, vežama su mažu kūdikiu. Ji negalėjo pasiimti nė kūdikiui būtiniausių reikmenų.

Naktį teko praleisti atsigulus policijos būstinėje ant grindų, paltu apsiklojus. Nuolat vis rinko tremiamuosius. Pagaliau ėmė krauti į traukinį. Čia buvo susirinkusių artimųjų būreliai. Atsisveikinimai buvo daugiau be žodžių, nes skausmas ir širdgėla buvo užkimšusi gerklę. Pasibučiavę, pasižiūrėję vienas į kitą, sargybinių paraginti, apsisukę nueidavome.

Taip pripildė gyvulinius vagonus ir užkalė geležine štanga. Likusieji šluostė ašaras, o vagone buvome kaip stabo ištikti.

Vežami į Sibirą, traukiniui pasijudinus, pradėjome giedoti. Pasigirdo garsai: „Sveika Karaliene, Gailestingumo Motina, Tavęs šaukiamės ištremtieji Ievos vaikai!” Giedojone taip pat šv. Antano giesmę.

Važiuojant pro vagono plyšius, pro langelį matėsi, kaip, išlydėdami mus, lietuviai kėlė kepures ir ilgai mosavo rankomis.

Lentvario stotyje traukinys sustojo. Buvo saulėleidis. Mūsų jaunystė su tuo vakaru buvo palaidota. Lietuviai pro langelius įmesdavo pieštukų, popieriaus su raminančiais laiškučiais, prašydami atsiųsti adresus, kur išveš. Šioje stotelėje mes, jaunieji, užplėšėme—„į kovą aukštaičiai, į kovą žemaičiai, į kovą visa Lietuva!”

Traukiniui išbėgus iš Lietuvos, nebebuvo mojavimų rankomis. Matėme tik vyžomis apsiavusius ruselius, bekapstančius sniegą nuo traukinio linijos, o dar toliau— skurdžius namelius. Minske atnešė vandens, kopūstų ir po mažą duonos gabaliuką, bet iš vagono neišleido. Iki Omsko tik kartą išleido į lauką. Visiems baisiai graužė vidurius. Vagone, marškomis užsitvėrę, pasidarėme tualetą. Omske varė į pirtį, kur išsimaudę, gavome išdegintus nuo parazitų drabužius. Kitą dieną vėl pamatėme mosuojant mums rankomis. Tai buvo belaisviai, kaliniai.

Vežant ties didesniais punktais būdavo tikrinimai. Rusai tiesiog mėtė vaikus. Vieną vaiką vyrai rankomis sugavo, kad ant žemės nenumestų. Visokiais vingiais vežant, kelyje išbuvome keliolika dienų.

Gretimame vagone mirė tremtinys. Sargybiniai kažkur jį išnešė. Norėdami pabėgti, buvome pradėję kirsti skylę grindyse, bet paskutiniame vagone sėdėjęs sargybinis pastebėjo skiedras krintant, atėjo į mūsų vagoną sudrausti, jaunuosius išskirstė po kitus vagonus, budriau pradėjo sekti.

Vagone buvo krosnelė. Kepdavome bulves, kokios košės išsivirdavome. Buvome kaip viena šeima. Vagone buvo spūstis. Po 17 dienų sustojome stotyje už Krasnojarsko. Toliau traukinio linijos nebebuvo. Čia atvažiavo kolchozų ir sovchozų pirmininkai, apžiūrėjo vagonus ir kuriam koks vagonas patiko, pasiėmė žmones darbui. Sunkvežimiais pervežė 25 mylias į savo sovchozą ir patalpino klubo salėje. Salė mažytė, o žmonių prigrūsta kaip silkių statinėje. Pasimetę skudurus, miegojome ant grindų, o valgyti—kas ką turėjome, iš maišiuko traukėme ir lauke virėme. Taip atsidūrėme Maskvos sovchoze, Chokaskos apygardoje, Krasnojarsko srityje.

Atvažiavome neturtingi. Turėjome dar kiek miltų, tai Velykų rytą išsivirėme košės. Jos valgė ir kiti, pagauti tremčiai nuo gatvės, kurie nė to neturėjo. Turėjome 3 kiaušinius, kuriuos pasidalijome 7. Gulint to klubo salėje, kai tik ėmė švisti, o dar visi miegojo, viena senutė užgiedojo „Per Tavo šventą prisikėlimą”. Visi sukilo, sustojo ir bendrai tęsė giesmę.

Tuoj pradėjo registruoti, išdavė lapukus. Pasakė, kad būsime panašiomis teisėmis, kaip ir vietiniai, tik niekur negalime pasišalinti iš sovchozo. Sargybiniai jau iš paskos nebevaikščiojo. Po kelių dienų tremtiniai pradėti skirstyti į barakus, žemines („zemliankas”), fermas, hutarus (nameliai stepėse). Mes likome centre, gavę trikampį kambarį barake. Mūsų šeima iš keturių žmonių ir toks senelis—vos sutilpome. Jei kas įeidavo, turėdavo sėsti—žemos lubos, nebuvo vietos stovėti. Kai kuriuos lietuvius nuvežė už 25 mylių į taigas (miškais apaugusius plotus). Pasakė, kad esame atvežti šion vieton visam amžiui, ir tai baisiai visus nuteikė.

Aplinkui stepėse nebuvo jokio namelio. Tik pilki kalnai ir lygumos be medžių. Tai buvo avių auginimo sovchozas.

Rusai pradėjo varyti į darbą net tą patį Velykų rytą, tik atvažiavus. Maskolis pradėjo šaukti, kad eitume dirbti. Daugelį išvežė į laukus ir laikinai apgyvendino iš smilgų padarytose palapinėse. Kovo mėnesį buvo dar šalta, o mūsiškiai be tinkamo apdaro buvo varomi į taip anksti apdirbamus laukus. Už kelių dienų daugelis ėmė sirgti. Valgis daugiausia buvo kopūstų sriuba, o vakare—arbata su juoda duona, iš kurios spaudant buvo galima lipdyti paukštelius. Kol kopūstienę atveždavo iki darbininkų, ji būdavo visai atšalusi.

Jadvyga Eitutienė prie savo lūšnos Maskvos sovchoze, Krasnojarsko krašte, 1957 m.

Mano tėvelis po 3 dienų susirgo. Brigadininkas kas rytą ateidavo varyti į darbą, šaukdamas, kad tėvelis tinginys, banditas, sabotažininkas. Dar nepasveikęs, išėjo į darbą. Aš buvau pasiųsta į daržą iš molio daryti agurkams vazonėlių. Paskiau lauke sijojau žemes ir maišiau su degintais mėšlais, ruošdama agurkų persodinimui vietą. Šiltadaržis buvo tik dėl raudonųjų ponų. Paprastas darbininkas daržovių negaudavo.

Darželyje rasdavau nusiraminimą tarp žalių agurko lapų, kurie man primindavo brangią tėviškėlę. Čia aš lapelius išbučiuodavau ir pati verkdavau, kol manyje vėl užsidegdavo vilties ugnelė grįžti į tėvynę ir vėl gyventi.

Tada linksmesnė tęsdavau savo pradėtą darbą. Be galo būdavau Dievui dėkinga už atsiųstą viltį ir valandėlę džiaugsmo.

Dar ir dabar turiu Sibire nuo motinos gautą Marijos paveikslėli su įrašu kitoje pusėje:

—Šv. Motinėle, spausk giliai į mūsų širdį Nukryžiuotojo žaizdas ir išmelsk, kad mes visi susitiktume Dievo karalystėje!

Koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai į sovchozą paslapčia atvyko lietuvis kunigas. 7 m. nebuvome kunigo matę. Dabar, kai didesniame kambaryje atnašavo susirinkusiems tremtiniams šv. Mišias, pirmą kartą giedoti negalėjome—kažkas iš susijaudinimo mūsų gerkles užėmė.

Kunigas krikštijo net ir rusų vaikus, nes šeimos to norėjo. Sovchozui vadovaujančiopareigūno duktė, 20 m. amžiaus, taipgi paprašė, kad ją pakrikštytų. Su pasididžiavimu ji namie prisipažino esanti pakrikštyta. Tėvas iš karto norėjo ją iš namų išvyti, tačiau vėliau apsiramino.

Rusai ir mongolai, kurių tarpe mūsų tremtiniai gyveno, savo numirėlius užkasdavo, kur jie sukrito, kur papuolė. Neturėjo šventos kapinių vietos. Lietuviai netrukus įsirengė savo kapines, pristatė jose lietuviškų kryžių ant mirusiųjų kapų.

Tuos įvykius yra aprašęs vokiečių laikraštis „Die Neue Stadt”. Jį iš Europos atvežė Jadvyga. Čia išspausdinta ir vokiečio, buvusio Sovietų kalinio, Juozapo Scholmer pranešimas, kaip tolimoje šiaurėje, Vorkutos kasyklose, lietuviai kas rytas rinkdavosi į požemio aikštę, 200 metrų gilumoje, ir ten, kur komunistai jau nebedrįsdavo Iįsti, kas rytas turėdavo šv. Mišias ir šv. Komuniją. Su didžiausiais sunkumais ostijos buvo gaunamos iš Lietuvos, o vynas—iš Krymo.

Minėtas laikraštis aprašo, kaip vienas vokietis, iš Sibiro sugrįžęs į namus, pasakojo apie lietuvį kunigą Vorkutos kasyklose.

—Kiekvienam, kuris tik į jį kreipėsi, jis įpūtė paguodos ir ryžto . . . Daug kartų jis už tai buvo baudžiamas vienutėje, bet jis vis tiek savo darbą tęsė . . .

Kun. Jonas Gustas, salezietis, atlikęs savo bausmę Sibire ir kurį laiką pabuvęs Lietuvoje, vėliau vėl grįžo į Sibirą, kad tenai galėtų patarnauti lietuvių dvasiniais reikalais.

Anksčiau išbuvęs 10 m. priverstiniuose darbuose, vėliau sugrįžęs, ilgai jau nebetesėjo ir 1959 m. mirė.

Prieš kiek laiko bolševikų laikraštis ,,Sovietskaja Rosija” rašė, kad 1958 m. spalio mėn. kun. Jonas Paukštys kartais slapta šv. Mišias atnašaudavo Jakutsko technikos mokykloje ir net buvo suorganizavęs bažnytinį chorą. Darbininko namuose buvo įsirengęs koplyčią ir prašęs raudonųjų pareigūnų leidimo tame mieste bažnytėlę pastatyti . . .

Deja, bolševikų prievarta palietė ir tą pasišventėlį—kun. Paukštys buvo priverstas Jakutską palikti.

Lietuvis kunigas slapta laiko pamaldas Kalėdų šventėse Centrinės Azijos lageryje 1955 m.

Kas už lango šėlsta,           Ei tu, mūsų žeme,
Ko įsiuto audros?               Dobilais nusėta,
Partizaną brangų,               Blaškosi lietuvis,
Partizaną gaudo.                 lt dvasia be vietos.

Apkabinęs beržą
Su medinėm klumpėm,
Ilsis partizanas,
Laukdamas švilpuko . . .

Iš Sibiro esu atsivežusi daug nuotraukų, laiškų, sveikinimų kortelių. Vienoje jų 1957.1.1, sveikinant su šventėmis, rašoma.

—Liūdna širdis į amžius senus metus palydi Ir tyliai išsiveržia atodūsis gilus. . .

Tačiau neliūskit Baigsis vargingos dienos juodos, Naujuosiuos Metuos laimės vaivorykštė sušvis.

Sibiro sovchoze, kur buvau nuvežta, arklius net žiemos speigo metu laikė lauke. Kol pašaro turėdavo, negailėdavo, o kai pritrūkdavo—gyvuliai net mėšlus grauždavo. Gegužės menesį sodinant bulves, arklys pargriūdavo ir reikėdavo kelti. Sovchoze baigus dienos darbą, reikėdavo dar eiti apdirbti raudonųjų ponų sklypus. Už tą darbą jokio atlyginimo nemokėdavo. Kad kuri geresnė moteriškė, tai dar nors pavalgyti atnešdavo.

Pareidavome į namus pervargę. Parėjus namo—nebuvo vietos geram poilsiui. Kas turėjo iš Lietuvos valgio, tas laikėsi. Kas ne—bandydavo nugriebti avižų nuo avių ir sutrynę kepdavome „lepioškas” ant karštos plytos. Sovchozo veršeliams miltų duodavo, bet tremtiniai negaudavo. Sovchoze atveždavo nugaišusias avis ir jas sudėję su arbūzais į katilus virdavo kiaulėms jovalą.

Tremtiniai išsigriebdavo iš katilo arbūzus ir valgydavo. Su kuru buvo vargas. Eidavome pasirinkti skiedrų prie statomų namų. Sovchozas neturėjo mašinų tremtiniams parvežti iš tolimesnių miškų kuro.

Iš mūsų barako surinko 15—16 m. berniukus (vyresni dirbo prie statybų), leido jiems nusipirkti po dvi bulkutes duonos ir po pusę svaro cukraus. Juos išsklaidė po stepes, kur buvo numatyti statyti avims kašarai (ilgi, žemi nameliai su velėnų stogu). Parvažiavę pasakojo, kad jie patys iš kelių pagalių susiramstė sau palapinę ir apsikrovė stepių žole, kad nakties metu neperšaltų ir turėtų apsaugą nuo vilkų. Jie ten laukė mašinų, atvežančių rąstus. Toje vietoje stepėse nebuvo jokio vandens. Prisiprašė šoferių, kad atvežtų. Visą dieną troškę, jie vandeniu džiaugėsi kaip saulę pamatę.

Didesnis vyrukų būrys buvo nuvežti į taigą prikrauti rąstų. Šitoje taigoje buvo iš lentų sukalti, moliu apdrėbti namukai. Stogas lentgaliais uždėtas ir žemėmis apipiltas. Pasižiūrėjus—atrodo tikri laužai. Taigoje viename kambaryje gyveno po kelias šeimas, marškomis užsitvėrę. Kai atvažiuodavo kas medžių, apsistodavo pas savo tautybės žmones.

Moterys čia su vyrais buvo varomos miško kirsti. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro versdavo medžius. Pareidavo baisiai pervargę. Nebūdavo laiko namų apyvokos darbų atlikti. Kas guolyje, kas ant žemės sukrisdavo poilsiui. Buvo daug blakių. Iš barakų tekdavo keliauti keletą kilometrų į mišką. Ypač pervargus buvo sunku grįžti. Dažnai šoferiai atvažiuodavo nakčia, tremtinius prikeldavo, versdavo krauti į mašiną medžius, kuriuos jie slapta nuveždavo į miestą savų namų statybai ar parduoti. Taip nakčia išvarginti, rytą vėl buvo grūdami į darbą, o už slaptus nakties pakrovimus nebuvo jokio atlyginimo.

Maisto taigose būdavo sunku gauti. Kai užpustydavo, mašinos negalėdavo ateiti, tai ilgai tekdavo vargti be valgio. Kartą vienas lietuvis tremtinys, Kazys, labai giliai įsikirto koją. Gydytojo nebuvo pagalbai suteikti. Kai atvažiavo komendantas, pareikalavo, kad ir tas sužeistasis ateitų registruotis. Vyras negalėjo paeiti. Tai kiti vyrai jį atnešė ant pečių pasirėmusį. Komendantas jį labai barė. Matydami tokią neteisybę, verkė ne tik lietuviai tremtiniai, bet ir kitataučiai.

Kitą kartą virsdamas medis nulaužė kito tremtinio koją. Tris dienas išbuvo be jokios mediciniškos pagalbos. Kai komendantas atvažiavo ir davė leidimą išvažiuoti į rajoną, jį įkėlė j sunkvežimį, kuriuo su priekaba buvo vežami rąstai. Ant tų rąstų nelaimingąjį ir paguldė. Bevežant lūžo rąstą prilaikanti kartis, iškrito rąstas, o su juo—ir anas sužeistas lietuvis, pergyvendamas baisius skausmus. Vos neužsimušė.

Vieną sergančią moterį varė į darbą. Dėl ligos ji negalėjo eiti. Brigadininkas ją pririšo prie ratų, o ji turėjo bėgti kartu iki darbovietės.

Tremtiniai brigadininkui turėdavo duoti kyšių; dažniausiai duodavo jo žmonai. Viena tremtinė neduodavo kyšio, tai negaudavo poilsio ar kitų sunkumų turėdavo. Viena klaipėdietė turėjo nesveiką mergaitę. Motiną vis tiek varė į darbą, nors mergytė viena negalėdavo nė pavalgyti. Jei motina anksčiau iš darbo parskubėdavo namo dukters pamaitinti, ją brigadininkas mušdavo botagu.

Srities mieste turėdavo elektrinę mašiną, į kurią tardomąjį įsodinę paleisdavo elektros srovę ir purtydavo.

Tremtiniams tekdavo žiemą, kai balos užšaldavo, rišti nendres stogams dengti. Žiemos metu, apie Kalėdas, labai šalta. Turėdavo įsidėję sumuštinių, kurie sušaldavo į ledą. Krimsdavo sušalusius. Tremtiniai net dainelę buvo sudėję, kur tokie posmai:

Rišu, rišu žiaurias nendres,
Bet surišt niekaip negal.
Didis plotas, galo nėra
Kada baigsiu, oi kada.

Brigadierius kai ateina,
Tuojau rėkia, kaip kranklys,
Kam paliekat, sako, šiaudus
Nesurinkusios švariai . . .

Suprakaitavus berišant nendres, sustojus atsikvėpti, ledukai ant nugaros sušaldavo. Pasipurčius ir vėl tekdavo dirbti.

Lietuviai Sibiro sovchoze laikėmės gana vieningai. 1953 m. buvo iš kito sovchozo atitremtas vienas berniukas javų nuėmimui su kombainu. Jo pavardė—Viciskas.

Darbymetyje buvo laukuose. Bevažiuojant užmigo kombaine gulėdamas ir nukrito. Jo galvą pervažiavo mašinos ratas, ir jis mirė. Ten pat rusai iškasė duobę ir jį užkasė. Neturėjo jis nei savo tėvų, nei giminių. Sovchozo pirmininkas jo daiktus pasigrobė. Lietuviai, su didžiausiu sunkumu išgavę leidimą, nuvažiavę iškasė to bernaičio lavoną, parvežę nuplovė. Labai gražiai pašarvojo kambarėlyje, nakčia sukalė karstą. Giedodami „Viešpaties Angelas”, „Dievas mūsų prieglauda”, nulydėjo į kapines.

Kunigo negalėjo turėti, bet patys tremtiniai laidodami maldas kalbėjo. Ant kapo paskiau pastatė geležinį kryžių. Toks lietuvių vieningumas padarė įspūdį ir vėliau buvo daug lengviau kitų laidotuvėse ar šiaip kokiam reikalui esant su sovchozo vadovybe.

Per gavėnią lietuviai šeštadieniais rinkdavosi tai į vieną, tai į kitą savųjų šeimą ir giedodavo Kryžiaus Kelius. Sueidavo visi lietuviai tremtiniai. Velykų naktį susirinkę lietuviai melsdavosi, paskiau dvasiniu būdu priimdavo Komuniją. Bet su tokiu nuoširdumu, dvasios pakilimu! Garsiai paskaitydavo iš maldaknygės, iš knygutės. Kūdikius pakrikštydavo vyresnės lietuvės.

Viena tremtinių pora susitarė tuoktis. Niekur nebuvo kunigo. Jaunavedžiai apsirengė atitinkamai. Padarė altorėlį su žvakutėmis ir kryžiumi. Jaunosios tėvas paskaitė priesaikos žodžius, kuriuos pakartojo jaunasis ir jaunoji. Po to—viena vyresnė tremtinė iš maldaknygės paskaitė sutuoktuvių maldas. Meldėsi visi suklaupę. Prisiekė prieš kryžių ir davė jauniesiems kryžių pabučiuoti. Graudžios buvo apeigos.

Po to buvo iškilmės. Jaunuosius lydint į namus, piršlys buvo žemaitiškai apsirengęs, pakeliui rusams degtinę dalijo, paskiau piršlį „pakorė” ir šokius turėjo.

Antroms vestuvėms turėjome ir lietuvį kunigą, išvažiavę į kitą vietą. Keletą kartų buvome vėliau atsivežę lietuvį kunigą. Kambaryje paruošdavome altorėlį. Kunigas Mišias atnašaudavo tik su balta kamža. Taurę turėjo atsiųstą iš Lietuvos. Vėliau tremtinės mergaitės pasiuvo ir kitus liturginius drabužius. Kunigas buvo laikytas kalėjime ir pasakojo, kaip jie ten džiovintas vynuoges išmirkydavo ir išspaudę pasidarydavo „vyno” šv. Mišioms. Į pamaldas sueidavo ne tik lietuviai tremtiniai, bet ir lenkai, Pavolgio vokiečiai katalikai tremtiniai. Per pamaldas giedodavo. Išpažinčių klausant irgi giedodavo, kad nesigirdėtų.

Kai būdavo rusų šventės, kad lietuviai neitų į bolševikų pramogas, lietuviai tremtiniai suorganizuodavo savo pasilinksminimus su šokiais, žaidimais. Ir „avižas pirkdavome”, ir „žiedą dalydavome”, eilėraščius sakydavome, daineles dainuodavome, fantus vaduodavome.

Vietiniai žmonės kalbėjo, kaip jie ten seniau daug arklių turėdavo. Vėliau bolševikai atėmė. Senieji pasakojo apie gerus, turtingus praeities laikus, o jaunieji jau buvo gana įpratę prie naujosios tvarkos. Žmonės nuoširdūs, tremtiniams palankūs. Sovchozo vadovai—tai raudonieji buržujai. Turi automobilį, net šoferį, valdišką benziną. Jei reikia jiems grūdų, pasiima iš bendro sovchozo sandėlio.

Jie grobia, kiek nori, o jeigu darbininkas išsineša kiek grūdų kišenėje, tai sugavę tokį baudžia.

Tremtiniai paskutiniuoju metu buvo įsigiję radijo aparatus ir klausydavosi Amerikos Balso programos. Ir patys rusai klausosi Amerikos Balso.

Aš kurį laiką buvau krautuvės tarnautoja. Man teko būti liudininke, kaip atėjusi direktoriaus žmona paprašė duoti bliuzę grindims plauti, kai darbininkės džiaugiasi tokį rūbą išeigai galėdamos įsigyti.

Kai atveža prekių į sandėlį, raudonieji ponai viską pirmieji išgrobsto, ir tik kas lieka—darbininkams.

Daugelį lietuvių išgelbėjo tik siuntiniai iš Lietuvos. Geri žmonės parduodavo ištremtųjų Lietuvoje paliktus daiktus ir siuntinius siųsdavo.

Sovchozo direktorius ne kartą įsakydavo atsiųsti į jo virtuvę paršiuką, žąsį ir įsakydavo nurašyti, kad tie gyvuliai padvėsė. Grobė, ką norėjo. Jei tikrinančioji komisija pritveria, duoda gerą kyšį—ir vėl tvarkoje.

Sibire nebuvo jokių vaisių, ir negaliu atsivalgyti tiek daug jų Amerikoje radusi.

Graudžiausia buvo žiūrėti į jos atsivežtą Naujųjų Metų sveikinimą, parašytą ant beržo žievės, nes popieriaus neturėta. Ant tos gelsvos, natūraliais rusvesniais bruožais išmargintos plonytės žievės rašalu išrašyta:

Atmink mane, kada ant žemės veido
Rasa prieš mėnesį blizgės,
O medžiai, šakeles nuleidę,
Tau apie praeitą meilę kalbės.
1955. VII.29.

Tremtinė jautriai kalbėjo, kad visuose Sibiro tremtinių sveikinimuose vis skamba tėvynės Lietuvos ilgesys. Išvykstančius atgal į Lietuvą jie visada jautriomis išleistuvėmis palydėdavo. Tėvynė jiems kažkas šventa.

Tremtinė parodė pluoštą iš Sibiro atsivežtų sveikinimo raštelių. Surašyti melsvu, žalsvu rašalu, iš dalies jau į pigų popierių pusiau susigėrusiomis raidėmis. Žodžiai paprastučiai, bet daug širdies. Lietuvis, kuriam net Sibiro kalėjime teko skursti, guodėsi:

Praslinko saulėtos dienelės,
Atėjo audringi laikai,
Sukaustė nekaltą tėvynę,
Uždėjo mums pančius sunkius.

Mes velkame sunkią dalelę
Tarp Sibiro šaltųjų žiemų,
Nematome medžių žaliųjų,
Nei vaizdo gražios Lietuvos!

Bet būk tu tikra lietuvaitė!
Kovok už jos laisvę aršiai,
Žinok, kad mes laisvę atkursim,
Į Lietuvą dirbti sugrįšim 1949.VIII.14

Kur tėvynės žali kloniai,
Pievos išpuoštos margai,
Ten gyvenom, bėginėjom,
Kol prislėgė Sibiro vargai.
Bet neliūdėkime, Jadzyte,
Po sunkia jungo našta,
Sutruks pančiai nelaisvės,
Ir auš laiminga diena.

Pasirašydamas „vargingojo Sibiro draugu”, lietuvis Antanas savo draugę prašo niekada nepamiršti šių vergijos dienų:

Kada būsi savojoj tėvynėj,
Ir džiugins Tave jos vaizdai,
Prisimink Tu, jauna lietuvaite,
Kada po rusišku jungu buvai.
1949. VIII.28

Kitų rašteliuose atsispindi pasibaisėjimas ta nesvetinga žeme, tais siaubingais taigos plotais, į kuriuos jie iš šiltų lietuviškų sodybų buvo nublokšti. Artėjant Kalėdų šventėms, Valteris rašė:

Ir atnešė likimas mus į tą nejaukų kraštą,
Aplink kur stepė ir kalnai.
Bet girdžiu, kaip krūtinėj plaka,
Ne—ne, ne mūsų čia namai.
1950.XII.15

Sibiro tremtiniai pergyvena skaudų atplėšimą nuo artimųjų, sunkią vienatvę. Dėl to taip jautriai Adolfas, save pavadindamas „Sibiro nelaimių keleiviu”, skundėsi:

Per audras, per sniegą, keliauji viena.
Privargai, išalkai, pailsėt norėtųs.
Bet kur užeit, kur pailsėt, kur paguodą rasti,
Jei staugia tik vėjai ir vilkai plėšrieji?
1949. VIII.14

Jie gerai žino, kad čia ne jų žemė. Jie jaučia, kad ateities dienos tai bus ieškojimas ko šviesesnio ir savesnio, dėl to Sibiro tremtinė Danutė savo draugei priminė:

Tu eisi ir eisi per žydinčias pievas,
Laukais šimtastygių dengiančių plotų,
Gal sutiktos laimės, gal pražūto draugo,
Gal laukiamos laisvės tu eisi ieškot.

Jurgis Yla, iš Luciūnų kaimo, Kurklių valsčiaus, buvo pasitraukęs iš savo ūkio į Ukmergę, nes nebepakėlė pyliavų ir teroro. Ukmergėj 1951.X.2 antrą valandą naktį jį suėmė su visa šeima (žmona Liuda Sereikute ir 4 maži vaikai — Vytautas, Algis, Juozas ir Petras). Pakrovė į prekinį traukinį su užkaltais langais ir išvežė į Tomską. Ten pakrovė į laivą ir plukdė į šiaurę, kol pasiekė užšalusią srovę Altajaus taigose. Vežė viso 50 šeimų ir paliko tarp rusų, komendanto priežiūroje. Po kiek laiko atrinko iš jų 45 vyrus miško darbams; tarp jų buvo ir 13—14 metų Jurgio Ylos sūnus Vytautas.

Tie parinktieji buvo atskirti nuo šeimų ir lapkrityje varomi pėsti 250 kilometrų per užsnigtus miškus ligi Berrozovkos.² Čia visi kirto miškus, ir užsidirbo tik duonai. Šeimoms padėti nieko negalėjo. Apiplyšo, apaugo purvais. Susirašinėjimas su šeima visai nutrūko. Jurgiui 1952 m. pavasarį miške buvo sulaužytas šonkaulis. Jokios pagalbos. Priešingai, dar koliojimas, kad esąs simuliantas. 1952 birželio pradžioj buvo čia atgabentos ir šeimos.

Jurgio sveikata visai sumenko, nebegalėjo net keltis. Po didelių maldavimų buvo surastas felčeris, ir jis paguldė Jurgį į ligoninę — arklides. Čia švilpė vėjai ir jis, peršalęs, gavo plaučių uždegimą. Vaistų visai nebuvo. Pagyvenęs dar 2 dienas, mirė 1952 birželio 13 d. Buvo pirmasis iš tos lietuvių grupės, palaidotas netoli už barakų, miškelyje. Su laiku ten išaugo kapinėlės su kryžiais.*

Vyrui mirus, toliau dirbo žmona su vyr. sūnumi Vytautu. Ji dirbo naktimis lentpjūvėje. Grįžusi turėdavo skalbti ir aprūpinti vaikus, dėl to mažai galėjo miegoti. 1953 m. pradėjo gauti siuntinių. Pasidarė lyg ir geriau su maistu. Bet jos sveikata nepagerėjo — ji silpo akivaizdžiai. Nuo 1954 m. nebegalėjo visai dirbti.

Į Lietuvą išleido tik 1958 m. Vaikai ją pargabeno visai ligonę, nebegalinčią vaikščioti. Prieš išvykstant iš Sibiro antrasis sūnus Algis buvo paimtas į kariuomenę 3 metams. Šeima pasiekė Lietuvą 1958 rugpiūčio mėn. Turėjo pasirašyti, kad negrįš į savo buvusį ūkį bei trobas. Liuda Ylienė buvo trumpam patalpinta Ukmergės ligoninėj, paskui operuota Kauno klinikose. Nustatytas skrandžio vėžys. Operuota antru sykiu, mirė 1959 birželio 7-tą. Mažiausias sūnus Petras buvo atiduotas į vaikų prieglaudą Marijampolėje.

* Dabar tų kapinaičių pėdsakai yra dingę; o jos buvo, kur dabar teka Paidagos upė.

Jaunas, išsimokslinęs lietuvis geologas, Juozas Miklovas, pabėgęs iš sovietinio ekskursijų laivo, pasiekęs Čikagą, atvežė informacijų, kurios buvo išspausdintos „Drauge” 1962 m. sausio 30 d. Jam su geologine Sovietų ekspedicija teko važinėti po vakarų Sibirą—Kemerovo sritį ir Altajaus kraštą. Beveik visur buvo galima sutikti lietuvių, — tiek yra visur ištremtų. Į tuos kraštus dirbti buvo paskirta 12 lietuvių studentų geologų. Lietuvoje tada daugiausia dirbo geologai rusai.

Tose srityse rado daug rusų. Senieji gyventojai porevoliuciniais laikais ištremti, išnaikinti.
Kalnuose daug altajiečių. Vietos—nuo centro nutolusios, kad geologai 1936 m. kalnuose dar aptikę žmonių, kurie nežinojo, kad caras nuverstas.

Tuose plotuose žemė gera, žemės turtų daug, bet trūksta žmonių ir kelių. Gyvenvietės retai, ir tik stepių rajonuose— lygumose. Kalnuose visiškai maža gyventojų. Taigose— neperžengiamose giriose—važiuojant dešimtimis, šimtais mylių negalima sutikti žmonių.

Nors miškas čia pat, medžio daug, bet namukai—kaip nykštukai. Stato labai greit. Per dvi tris dienas jau iš rąstų suręsta. Kai kuriose vietose, kur daugiau lietuvių tremtinių, masiškai statomos lietuviško tipo trobos. Lietuviai tremtiniai ten pasistatė su grindimis, su kitais geresniais įrengimais. Vietiniams tai patiko, ir pradėjo jie panašiai statyti. Lietuviai daugelį išmokė kumpius rūkyti ir kitų dalykų.

Išsiųstieji darbams į Rusiją lietuviai geologai turi sunkias sąlygas. Taigoje vasara labai sunki: karšta, uodai kankina, prieinamumas sunkus, aprūpinimas maistu skurdus—vis daugiausia konservai. Vasaros metu tekdavo nakvoti palapinėse, žiemą—daugiau kaimų gyvenvietėse. Lietuvis geologas Jonas Misiūnas (iš Kaišiadorių aps.) sušalo, pūgos metu eidamas į savo stovyklą. Tokiuose Sibiro šalčiuose, jei eidamas sustosi, nebegarantuotas, kad galėsi pakilti ir eiti toliau. Kalnuose dar žemesnis oro spaudimas, ir tai atsiliepia.

Vasaros metu ten buvo išplitusios encefalitinės erkės, kurioms įgėlus suparalyžiuodavo veidą, ranką ar kurią kitą kūno dalį. Tų erkių geologai daugiau bijodavo kaip šalčių. Kai kurie lietuviai geologai nuvažiuodavo į Barnaulą pas pažįstamus lietuvius tremtinius. Ten kelių šimtų mylių nuotolis—tai dar netoli . . .

Geologui Miklovui teko gyventi pas šeimininkę, kuri pėsčia su 4 vaikais buvo grįžusi iš Kolymos, kur dirbo ištremta.

Dr. Mykolas Devenis, JAV pilietis, nuo 1928 m. gyvenęs Lietuvoje, 1940 m. liepos mėn. buvo areštuotas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą. Jis yra gimęs 1891 m. gegužės 1 d. Klausučiuose, Biržų aps. Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje atvykęs į JAV, 1919 m. baigė Yale universiteto medicinos mokyklą ir ėjo gydytojo pareigas Waterbury, CT, kol grįžo į Lietuvą.

Daug iškentėjęs Vorkutoje, dėka didelių savo žmonos Alenos Devenienės pastangų, reikalaujant Valstybės departamentui, 1942 m. galėjo atvykti į JAV. Čia ištisai duodame jo pateiktą tremties išgyvenimų aprašymą:

Mane suėmė 1940 m. liepos 21 d. mūsų ūkyje prie Ukmergės. Gal būtų suėmę anksčiau, bet stengėmės nebūti ūkyje. Suėmėjai buvo Ukmergės komunistėliai. Suėmėjų nepažinojau, —jie buvo lietuviški rusai ir žydelis. Įėję pareiškė, kad nori padaryti kratą, ar neturiu ginklų. Krata buvo paviršutinė, matyt, tik priežastis pasiteisinimui. Parodžiau seną Amerikos pasą, sakydamas, kad esu JAV pilietis, bet jie pareiškė, kad vis tiek turiu nuvykti į policiją pasiaiškinti ir už pusės valandos sugrįšiu. Tas pusvalandis pasidarė net 2 m. Turėjau automobilį, jie bandė užvesti, bet negalėjo, tai aš pats užvedžiau ir pats nuvažiavau į Ukmergę. Matyt, jie norėjo mano automobilio.

Ukmergės kalėjime išlaikė iki kovo mėn., daugiausia vienutėje, naujame cementiniame pastate, kur nuo sienų varvėjo vanduo, ir po trumpo laiko čiužinys pasidarė mėlynas nuo pelėsių. Nors buvau suimtas 1940 m. liepos 21 d., bet jžanginis tardymas pradėtas tik po 3 savaičių.

Tikrasis tardymas prasidėjo lapkričio mėn. Tardymo metodai labai žiaurūs. Vakare, prieš einant gulti, staigiai ir netikėtai praneša vykti tardymui. Tenai klausinėjama veik iki ryto ir reikalaujama prisipažinti. Kartais visai neduodavo atsisėsti. Jeigu prireikdavo atlikti savo reikalą, tai sakydavo:

Ne vieną kartą buvau mušamas. Kairėje ausyje trūko būbnelis, nustojau klausos. Tardytojai buvo rusai ir vartodavo žiauriausius keiksmažodžius. Nei JAV atstovybei, nei žmonai nesakė, kad esu kalėjime. Jie kalbėjo, kad gal kas pagrobė ar pats pabėgo.

Grįžus poilsiui laiko nebelieka, o dieną ilsėtis negalima—to griežtai žiūri sargybiniai. Vakare tardymas vėl tęsiamas, reikalaujant prisipažinti. Tai daroma kelias naktis iš eilės, iki net ir tvirčiausio nusistatymo žmogus palaužiamas ir yra pasiryžęs su viskuo sutikti, kad tik pasibaigtų tas nelemtas kankinimas. Tardytojai nuolat kartoja, kad čia tai ne kapitalistinis, bet humaniškas teismas, todėl prisipažinti yra verta, nes galima tikėtis didelio sušvelninimo. Ne vienas tuo susigundydavo, ypač žydai, kurių taip pat buvo daug areštuotų, teisiamų ir tremiamų. Vienas toks vargšas žydas buvo kartu su manimi. Tardytojas jo klausinėdavęs, ką dr. Devenis kalba kameroje, o tas stengdavęsis kiek galima daugiau papasakoti, tikėdamasis bausmės sušvelninimo. Man neteko girdėti, kad kas būtų susilaukęs sušvelninimo prisipažinimu ar žinių teikimu apie kitus kalinius. Neprisipažįstančius kankindavo, nevengdami mušimo ir kitokių inkvizitoriškų priemonių, iki areštuotieji, visai palaužti, sutikdavo pasirašyti po bet kokiu kaltinimu. Kas jau vieną kartą areštuotas, tai to likimas aiškus—katorga, o tardymų prasmė—tai tik priemonė kankinti areštuotuosius.

Kovo mėn. pranešė, kad esu nuteistas 8 m. sunkiųjų darbų koncentracijos stovykloje. Buvau nuteistas už akių. Teismas arba sprendimas padarytas Maskvoje trejukės. Sprendimas buvo perskaitytas 1 val. nakties kalėjime.

Baigus tardymą ir pranešus apie trejukės sprendimą, 1941 m. kovo mėn. buvau pervežtas į Lukiškių kalėjimą. Kartu su manimi Lukiškių kalėjime Vilniuje buvo daug karių, karininkų ir eilinių, kai kurie už tai, kad atsisakė duoti priesaiką Sovietų Sąjungai. Vienas aviacijos puskarininkis buvo nuteistas sušaudyti, bet tą pačią dieną padavė malonės prašymą, ir jam bausmė buvo pakeista į 10 m. sunkiųjų darbų kalėjimą.

Kelias dienas prieš ištrėmimą leido parašyti artimiesiems laišką, kuriame nebuvo galima pasakyti, kad ištremiamas, o tik „išvykstu laikinai darbams, atsiųskite drabužių”.

Iš Vilniaus išvežė birželio 16. Sunkvežimiais nuvežė į geležinkelio stotį ir sugrūdo į gyvulinius vagonus, aklinai užkaltus lentomis, kad niekas negalėjo matyti, kas dedasi lauke. Nežinojome, kur veža. Ešelonas susidėjo iš 70 vagonų, kiekviename vagone apytikriai po 40 žmonių.

Mano vagone buvo apie 50 žmonių, tarp kurių J. Čibiras, būrys švenčioniškių, ukmergiškių ir keli iš Utenos, bet vėliau buvau nuo jų atskirtas. Negalėjome tilpti ant narų, turėjome gulėti ant grindų. Kampe buvo „boroška” ir skylė grindyse. Viduryje platus indas su vandeniu. Vagonui judant, vanduo išsilaistydavo, o kelionėje retai papildydavo, tai žmonės kentėjo troškulį, tuo labiau, kad buvo karšta ir tvanku. Troškulys dar padidėdavo suvalgius sūrią silkę. Pagrindinis maistas buvo duona ir šiltas vanduo. Kelionėje išbuvome 14 dienų.

Kelionėje mes, kaliniai, išgirdome apie vokiečių—rusų karo prasidėjimą. Vienoje vietoje (stotyje) vienas kitas gyventojas, pirma gerai apsidairęs, šūktelėjo kaliniams „karas su vokiečiais prasidėjo” ir dingo. Visuose vagonuose kilo sujudimas. Kaliniai pradėjo svarstyti galimumus, bet niekaip negalėjo sužinoti, kas pirma karą pradėjo— vokiečiai ar rusai. Pagal tai būtų reikėję daryti ir atitinkamas išvadas. Pagaliau kitoje stotyje ir apie tai kažkas šūktelėjo. Prie ešelono žmonės nė iš tolo nebuvo prileidžiami.

Pirma sustojimo vieta buvo Kotlas, kur dalį kalinių paliko, o kitus nuvežė į Kožvą, paskirstymo punktą. Kotlase paliko sergančius, o visi kiti buvo nuvežti į Kožvą, kame visi atsiunčiami tremtiniai buvo skirstomi į Komi autonominėje respublikoje esančias stovyklas. Kaliniai buvo skirstomi į rūšis pagal sveikatą. Prie skirstymo kurį laiką dirbau ir aš. Tam tikram blanke kiekvienam kaliniui atskirai daktaras turėjo įrašyti: 1) tinka sunkiam darbui, 2) tinka vidutiniam darbui, 3) tinka lengvam darbui, 4) invalidas a)—galintis dirbti, b)—negalintis dirbti.

Jei toks kalinys daktaras paskiria ką į pirmąją grupę, tai dėl to daugiau niekas klausimo nekelia. Paskirtus į antrąją, trečiąją ir ketvirtąją grupę dar egzaminuoja bolševikų daktarai, kurių sprendimas yra galutinis į antrąją ir trečiąją grupę paskirtiems. Paskirtųjų į ketvirtąją grupę bylą komisija privalėjo siųsti peržiūrėti ir patvirtinti į centrą (Vorkutstroj ar Pečlag). Sunkiam ir vidutiniam darbui paskirtieji buvo siunčiami į anglių kasyklas, miškų kirtimo ir kelių tiesimo darbus, kurių daug yra Vorkutstroj žinyboje. Lengvam darbui, o kartais ir vidutiniam paskirtieji buvo siunčiami į sovchozus.

Visi intelektualai, kaip rašytojai, advokatai, mokytojai, profesoriai, muzikai ir net inžinieriai, buvo skiriami juodam darbui. Jei į vieną stovyklą patekdavo keli gydytojai, tai vienas buvo skiriamas sveikatos reikalams, o kiti—siunčiami į juodus darbus.

Kalinys gydytojas stropiai buvo sekamas ir įtarinėjamas. Aš net į tardytojo rankas patekau, įtartas neraportavęs, kad vienas kalinys buvo girtas. Per tardymą pareiškiau, kad buvo susidaręs 6 val. skirtumas nuo to laiko, kai prie svaiginamųjų gėralų iš laivo iškrovimo dirbantis kalinys buvęs sargų pastebėtas girtas, iki jis buvo mano apžiūrėtas. Taip viskas ir pasibaigė laimingai, bet galėjo būti ir labai blogos pasekmės—pratęsimas ilgiau kalėti.

Komi autonominėje respublikoje yra 2 tremtinių stovyklų žinybos—Vorkutstroy ir Pečlag, kurios tvarko atitinkamuose rajonuose esančias stovyklas. Abi jos priklauso Komi autonominės respublikos NKVD, kuris yra sostinėje Siktivkare.

Vorkutstroj ir Pečlag žinybų tremtiniai sudarė dvi grupes: a) kaliniai, nuteisti keliolikai metų katorgos ir b) tiktai tremtiniai. Pirmojoje grupėje esantieji turi gyventi užtvertoje stovykloje, iš kurios išeiti jie niekur negali, o antrojoje grupėje esantieji gali išeiti į artimiausią miesčiuką ir apskritai jų judėjimas tame valsčiuje yra palyginti laisvas. Jie gali vesti ir gyventi su šeimomis. Šios antrosios grupės tremtiniai dirba daugiausia sovchozuose. Vadinasi, toje pačioje sovykloje ar, geriau tariant, tos stovyklos žinyboje, yra kaliniai ir laisvi tremtiniai. Pirmieji yra laikomi užtverti ir su laisvaisiais tremtiniais susisiekti negali.

Kiekvienoje stovykloje yra atskirų dviejų žinybų valdininkai, būtent, URO ir Vojennaja Ochrana. URO rūpinasi kalinių politiniu tvarkymu. Ši įstaiga žiūri, kad kaliniai su nieku nesusirašinėtų. Kaliniams nėra pasakyta, kad jie niekam negali rašyti, tik jų laiškai neišsiunčiami, o patenka URO žinion. Aš pats esu siuntęs kelis prašymus iš stovyklos į Amerikos ambasadą Maskvoje, o ten nuvykęs patyriau, kad ambasada jokio mano laiško ar prašymo nėra gavusi. Taip pat, jei į stovyklą ateina laiškas kuriam kaliniui, jį perima URO.

Kitas reikalas su paprastais tremtiniais, kurie nėra nuteisti kalėti—jie ir patys gali laiškus siųsti, ir gauti siuntinius bei pinigus.

Kalinių darbas labai sunkus, ypač tų, kurie yra patekę į anglių kasyklas, prie laivų iškrovimo ir miškų kirtimo darbų. Darbams paprastai sudaromos brigados iš 20 iki 30 kalinių, kurios vadu taip pat būna kalinys, atsakingas už brigados tvarką. Brigadą į darbus lydi ir prižiūri bent pora kareivių. Kiekvienas kalinys privalo išdirbti nustatytą normą. Prižiūrėtojai turi normų knygutes, kuriose yra smulkios lentelės, kiek vienas žmogus privalo padaryti ir pagal jas tikrina kalinių darbą. Jei kalinys atlieka normą 100%, tai jis gauna normalų duonos davinį, būtent, 600 g per parą, bet jei normos neišpildo, tai duonos davinys mažinamas. Kas normą išpildo, sakysime, 150%, gali tikėtis gauti padidintą duonos davinį. Be normalaus davinio, kaliniai gaudavo „algos" po 25 (senoviškus) rb per mėn.

Tremtiniai labai kenčia nuo žiauraus klimato. Tame rajone sniego nebūna tik apie du mėnesius, bet ir per tą laiką pašalas iš žemės pilnai neišeina. Žiemą šalčiai siekia iki 50° C; tai sunkiai pakeliama, neturint šiltų rūbų. Darbai sustabdomi, kai šaltis prašoka -40° C.

Žemesnieji stovyklų tarnautojai ir prižiūrėtojai dažnai būna iš pačių kalinių tarpo, kurie tas pareigas „išsitarnauja”, išbuvę stovykloje kelerius metus. Kadangi politiniai kaliniai laikomi vienoje stovykloje su kriminalistais, tai ir prižiūrėtojų pareigas dažniausiai „išsitarnauja” kriminalistai, kurie esti nepaprastai žiaurūs. Pabėgti nėra kaip: girios pilnos vilkų, šaltis, šimtai mylių tarp gyvenviečių, o ir tos NKVD žinioje.

Kaliniai ir šiaip žmonės spėlioja, kad visoje Sovietų Sąjungoje tuo metu galėjo būti apie 10 milijonų politinių kalinių.

Stovyklose kartais buvo duodama ir laikraščių pasiskaityti. Suprantama, tai tiktai bolševikų laikraščiai.

Iš Kožvos buvau nuvežtas į Nor Tan-Mar, prie Pečioros žiočių. Čia buvo stovykla pakrauti prekėms, kurios ateidavo iš Archangelsko, buvo perkraunamos į baržas ir siunčiamos upėmis į kitus miestus. Mano stovykloje Nor Tan—Mar pradžioje buvo apie 5000 žmonių, daugiausia lenkų kareivių ir karininkų. Po Lenkijos sutarties su Stalinu jie buvo paleisti. Po to mūsų stovyklą uždarė ir likusius kalinius perkėlė į sovchozą Novyj Bor, kur jie turėjo eiti pėsti per gilų sniegą sausio—vasario mėn. prie temperatūros 40—50° žemiau nulio. Antrą ar trečią dieną aš sugriuvau į sniegą be sąmonės. Paskui man pasakojo, kad palydovai pasakė:

—Vozmite doktora Devenisa, on nam ješčio nužen” (paimkite daktarą Devenį, jis mums dar reikalingas).

Su lietuviais po ištrėmimo mažai teko susidurti. Lukiškių kalėjime Vilniuje teko matyti Zižmarą (Vilniaus Vytauto D. gimnazijos mokytojas, pagarsėjo Lenkijos ultimatumo metu 1938 m. iššaukęs lenką studentą-karininką dvikovon už Lietuvos įžeidimą), Mikalojų Lipčių, viceministerį

Jankevičių, buvusį Vidaus reik. viceministerį Štencelį ir daugelį kitų. Stovykloje, kurioje buvau laikomas, buvo daug lenkų, ukrainiečių, rusų ir kitokių, tarp kurių didelį nuošimtį sudarė kriminaliniai nusikaltėliai. Ten teko sutikti nemaža ir tokių, kurie aštuonerių ir net dešimties metų bausmes buvo atlikę, bet vis tiek nepaleidžiami, todėl ir kalinių nuotaika buvo bloga, nes nuolat kankino mintis „praraskite viltį, kurie čia įeinate”. Šiaip kaliniai į intymius pokalbius įsileisti bijo, nes ir kalinių tarpe yra šnipų.

Manau, kad Štencelis, Lipčius, Čibiras ir Jankevičius galėjo būti vienoje iš Vorkutstroy stovyklų, kurių rajonas siekia iki Uralo kalnų.

Apie kokių nors Lietuvos švenčių minėjimą, kaip Vasario 16 ar kit., negalima buvo nė galvoti. Juk mes buvome politiniai kaliniai, o ne tremtiniai, tai ne tik jokių tautinių tendencijų nebuvo, bet niekas negalėjo atvirai ką nors kalbėti apie politiką ir t.t. Buvau nuteistas 58 straipsniu— špionažas ir antikomunistinė veikla.

Jei žmogus mirdavo stovykloje, kaliniai nieko nežinojo, kur jį išvežė ir kur palaidojo.

Mano išvadavimu žmona pradėjo rūpintis nuo pat atvykimo į Ameriką 1940 m. gale. Pradžioje Sovietų Sąjungos Užs. reikalų ministerija sakė, kad bolševikams evakuojantis iš Lietuvos dr. Devenis pakelyje dingęs. Amerikos ambasadorius Steinhard, grįžęs į JAV 1941 m. rudenį mano žmonai pareiškęs, kad jis keliolika kartų buvęs Užs. reikalų ministerijoje Maskvoje, ir vis be rezultatų, todėl nieko iš to ir nebesitikįs. Po to Devenienė gavo iš Europos papildomų žinių ir jas laišku pasiuntė naujai paskirtam ir išvykstančiam Amerikos ambasadoriui admirolui Standley, nurodydama, kad kalėjimo knygose rasti tokie užrašai: „Vorkutspetčlag, Kotlas, Archangel, Case No. 1763”.

Naujasis ambasadorius Standley į Maskvą nuvyko 1942 m. balandžio 7 d. ir dar kartą kreipėsi į Užs. reikalų ministeriją Maskvoje, pateikdamas ir papildomų žinių. Kadangi po 1941 m. birželio mėn. įvykių Maskvoje pūtė jau kiti vėjai— vokiečiai baigė užimti Rusiją, tai paskutinysis kreipimasis davė rezultatų. Balandžio 15 d. NKVD nutarė „išleisti su sąlyga, kad tuojau išvyks iš Sovietų Sąjungos”. Stovyklos viršininkas gavo maždaug tokio turinio telegramą:

„Skubiai, pakartoju, skubiai paleiskite dr. Devenj”. Stovyklos viršininkas man išdavė liudijimą: „Vyksta Amerikos ambasados žinion” ir balandžio 23 d., nė su vienu kaliniu neatsisveikinęs, nes apie išvykimą buvau įspėtas tik pusvalandį iš anksto, išvykau. Stovykloje likusieji turbūt manė, kad būsiu miręs. Lėktuvu pats vienas skridau iš sovchozo į Kotlasą, nes pavasarį keliai uždaryti, o iš ten traukiniu į Kuibyševą, kurį pasiekiau po 18 dienų. Kadangi kelionėje maisto nusipirkti niekur nebuvo galima gauti, man visai kelionei buvo išduotas 25 dienų davinys ir 190 rb pinigais. Aš manau, kad esu pirmasis, kuris iš tos stovyklos išvykau neatlikęs bausmės.

Į Kuibyševą atvykau apie 12 val. nakties, kada ambasada jau uždaryta. Stotyje pasilikti sargai neleidžia, o nakvynės mieste be atitinkamo liudijimo negalima gauti, todėl teko pravaikščioti mieste iki 8 val. ryto. Tą dieną buvo sekmadienis, tai ambasada liko uždaryta, be to, neturėjau ir jos adreso. Tada kreipiausi į vieną pasitaikiusį milicininką, kad nurodytų Amerikos ambasados adresą. Šis tuojau manimi susidomėjo ir nugabeno į milicijos stotį, kame pradėjo rimtai egzaminuoti. Esą, jei esu Amerikos pilietis ir esu kviečiamas į Amerikos ambasadą, tai ir adresą turiu turėti. Norėjo suimti kaip šnipą. Pagaliau su liudijimų pagalba įtikinau miliciją, kad legaliai keliauju į ambasadą, ir mane paleido, bet ambasados adreso nepasakė.

Vargais negalais ambasadą susiradau ir pasiekiau vicekonsulą telefonu jo bute. Nors buvo sekmadienis, jis tuojau apsirengė ir, viską metęs, atvyko į įstaigą, išdavė atitinkamą liudijimą, kad man būtų leidžiama apsigyventi Inturisto viešbutyje, išdavė kelių šimtų rublių avansą ir taip laikinai mano padėtį sutvarkė. Kuibyševe, kol visi formalumai buvo atlikti, išgyvenau tris savaites. Turėdamas laisvo laiko, nutariau apsipažinti su miestu ir laisvu sovietišku gyvenimu. Išeidamas į miestą pastebėjau, kad ne tik aš, bet ir kiekvienas svetimšalis iš tolo sekamas. Nenorėdamas seklių varginti, įsimaišydavau į minią, sėsdavau į autobusą ar tramvajų ir dingdavau jiems iš akių, o tada jau patraukdavau į senamiesčio rinką. Pastebėjau, kad daugiausia lenkų ir kitoki pabėgėliai ar tremtiniai pardavinėja vartotus rūbus ir avalynę už gerą kainą. Už sviesto kilogramą rinkoje buvo mokama 600—700 rb, už tuziną kiaušinių—120 rb, už svogūnų kilogramą—60 rb ir t.t. Tada ir aš pradėjau galvoti, ką iš savo menko garderobo galėčiau parduoti. Nutariau atsisakyti vienos poros padėvėtų pusbačių ir kelnių. Už pusbačių porą gavau 2500 rb, o už kelnes 3500 rb. Kitą dieną grąžinau Ambasadai skolą, tuo labai nustebindamas vicekonsulą. Tų pinigų man užteko užsimokėti už maistą ir gyvenimą viešbutyje ir dar geležinkelio bei lėktuvo bilietams iki Persijos sienos bei kitokioms išlaidoms. Oficialus dolerio kursas buvo didesnis, o rubliai—labai menki.

Išvykęs iš Sovietų Sąjungos, keliavau įvairiomis susisiekimo priemonėmis: iš Kuibyševo Volga į Astrachanę, iš ten lėktuvu į Teheraną, Indijoje teko išbūti apie 2 mėn. laukiant laivo—Bombėjuje, Bazroje ir t.t., kol baigiau savo odisėją New Yorke 1942 m. rugsėjo 9 d.

Sibire pašarvota Aušrelė Jurgelytė, 6 m., mirusi 1950 m. Šalia — motina ir du broliukai, kurie teturėdami 12 ir 13 m. jau turėjo dirbti miškuose

Gyvenau Žeimelyje. 1941 m. birželio 14 d. rytą nuėjau į biblioteką (buvau valst. bibliotekos vedėja). Tik man atėjus, tuoj prisistatė keli rusų kareiviai ir vienas karininkas enkavedistas. Kartu su jais vienas vietinis žydas. Rusas kariškis pasakė, kad mane Maskvos įsakymu perkelia gyventi kitur. Klausė, kur mano šeima. Pasakiau, kad vaikai yra pas mano gimines, o vyras išvažiavęs į Vilnių. Toliau klausė, ar neturiu atsišaukimų iš Vokietijos ir ginklų. Sakė, kad darys kratą mano bute ir bibliotekoje. Pasakiau:

Kratos nedarė. Man liepė apsivilkti paltą. Nuvedė prie sunkvežimio, kur buvo jau suimti gimnazijos direktorius, jo žmona ir jų 2 mažos dukrytės, vieno policininko žmona su 4 mėn. dukrele.

Nuvežė iki traukinėlio, sulaipino į prekinius vagonėlius. Nuvežę į Šiaulius, skirstė po vagonus: vienus į ištrėmimą, kitus į kalėjimus. Kelionė buvo labai varginanti. Langeliai užkalti, tvanku. Gerti norisi, vandens neduoda. Mintys visokios lenda galvon. Labai rūpi vaikai. Kas su jais, kur jie maži, be mamos? Kas priglaus, valgydins? . . .

Atvežė į Barnaulo kalėjimą. Įstūmė į vienutę. Joje ir išbuvau 6 mėn. viena. Tardydavo naktimis, kaip paprastai jie daro. Kaltino mane 58 str., 6,10,16 par. Tardymai žiaurūs. Sunku įsivaizduoti, kad tardytojas gali būti toks niekšas: daužyti, spardyti žmogų iki sąmonės netekimo— žmogų, kuris jam nieko bloga nepadarė ir apskritai visai nekaltas.

Teisė mane Maskvos trejukė. Nuteisė 15 m. ir 5 m. be teisių. Iš viso kalėjime išbuvau pusantrų metų. Paskui išvežė į sunkiųjų darbų stovyklą Kanskan, Krasnojarsko srityje. Ten teko 1 m. dirbti miške. Kai nusilpau, tai buvo tikrinama kalinių sveikata, —gavau trečią kategoriją. Tada paskyrė prie lengvesnio darbo verpykloje. Po kiek laiko vėl tikrino sveikatą ir paguldė ligoninėn, kur išbuvau apie metus laiko. Peršvietė rentgenu, rado sužalotus plaučius.

Ligoninėse trūko gailestingųjų seserų. Parinko silpnesnes moteris, politines, kad jų nelaikytų be darbo, nes stovyklai neapsimoka laikyti nedirbančių; atidarė 6 mėn. gailestingųjų seserų kursus. Būdama silpnos sveikatos, o gerai mokėdama rusų kalbą, patekau ir aš į tuos kursus. Baigusi kursus, dirbau ligoninėje, pirma užkrečiamųjų ligų skyriuje, paskui chirurginiame. Sunku buvo dirbti ir ligoninėse, gal ne tiek fiziškai, kiek morališkai: aplink matyti mirštančius ir nieko negalėti padėti. Mirtingumas buvo labai didelis. Per dieną, vidutiniškai paėmus, būdavo 25 lavonai. Mirė daugiausia vyrai. Pasižiūri į tuos mirštančius, nubrauki ašarą . . . Pagalvoji, už ką? . . .

Kansko stovykla turėjo 13 punktų. Buvome politiniai drauge su kriminaliniais. Po 10 m. politinius atskyrė nuo kriminalinių. Mus visus politinius, vyrus ir moteris, išvežė į Kazachstano stovyklas. Mes patekome į Balhašo stovyklą. Moterų tame stovyklos punkte buvo 10.000, o vyrų— 24.000. Moterys dirbo plytinėje ir prie statybos. Statė miestą ant Balhašo ežero kranto. Vyrai dirbo kasyklose.

Labai biaurus klimatas: vasaros labai karštos, žiemos labai šaltos. Jokio medelio, jokios žolytės, akmuo ir smėlis.

Balhaše galėjome rašyti tik 2 laiškus per metus. Nešiojome numerius ant rankovės, nugaros ir ant sijono krašto. Ištisus 5 m. valgėme avižinę sriubą (vandenėlis ir avižos) ir truputį tirštesnę iš tų pačių avižinių kruopų, vad. košę. Vieną kartą savaitėje gaudavome po gabalėlį pasmirdusios žuvies. Dienai duodavo 600 g duonos, mėnesiui 200 g cukraus—tai ir visas maistas. Tiesa, ligoninėje gaudavau po stiklinę pieno per dieną.

Po Stalino mirties, kai Malenkovas perėmė valdžią, žymiai pagerėjo. Neberakindavo barakų, nuėmė numerius, leido rašyti laiškus, kada tik nori, pradėjo po truputį mokėti už darbą. Atveždavo šį tą į krautuvėlę, ir buvo galima po truputį nusipirkti.

1954 m. pradėjo invalidus leisti iš stovyklos. Būdama invalidė, patekau į tą skaičių.

Daug iškentėta, daug pergyventa. Kas ten nebuvo, tas negali to suprasti. Man tie 15 m. lyg baisus sapnas.

Milijonai nekaltų žmonių kentėjo ir dar kenčia, ir galo nesimato toms kančioms.

Pilnas Sibiras nežinomų kapų. Jie užkasti bendrose didelėse duobėse, sulyginti su žemės paviršiumi, kad jų niekada niekas nerastų.

Mano duktė Gerda, kuri mane išvežant teturėjo 4 m. amžiaus, pasiekusi Ameriką ir išaugusi, patyrusi, kad aš jau grįžau iš Sibiro, dėjo dideles pastangas atsikviesti mane į JAV. Lietuvoje man pavyko užmegzti ryšį su atitinkamais pareigūnais, ir taip bendrų pastangų dėka 1964 m. atvykau į Čikagą.

Dnepropetrovske, Sovietų Rusijoje, 1976 m. liepos 16 d. mirė Itn. Jonas Valkiūnas. Buvo gimęs 1907 m. Biržuose. Į kariuomenę buvo įstojęs savanoriu. Geriausiai baigęs Karo mokyklą, pateko į Šančių ryšių batalioną.

Okupantai, norėdami jį savo pusėn patraukti, pakėlė į kapitono laipsnį ir perkėlė į Vilnių. Tačiau patriotas karininkas, Lietuvai laisvės siekdamas, ėmė dirbti pogrindyje.

Valkiūnas buvo įspėtas, kad jo veikla susekta ir jo laukia areštas. Jis ryžosi iš poligono pabėgti, bet už poros km buvo apsuptas enkavedistų. Įvyko susišaudymas. Valkiūnas vieną enkavedistą nušovė, kitą peršovė, bet tretysis peršovė patį Valkiūną. Tai įvyko 1941 m. birželio 14 d. Sužeistas Valkiūnas buvo nuvežtas į Lukiškių kalėjimą Vilniuje, o iš ten buvo vežamas į Sibirą drauge su kitais lietuviais tremtiniais ir kaliniais, nors buvo sužeistas.

Po baisios, ilgai trukusios kelionės buvo nuvežtas į Sibiro miškus. Buvo ilgai kalėjime tardomas, kankinamas, laikomas vienutėje. Nuteistas 25 m. kalėjimo. Mirties bausmės išvengė tik todėl, kad greit buvo išvežtas iš Vilniaus, nebuvo suspėta sudaryti bylos, nebuvo liudininkų.

Kalėjime išbuvo iki Chruščevo laikų. Po to dar buvo perkeltas į koncentracijos stovyklą. Po 17 m. kalinimo buvo paleistas, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Karagandoje, kur turėjo kas savaitę registruotis.

1973 m. jo sūnus Jonas iš Čikagos buvo nuvykęs į Vilnių. Tėvui buvo duotas leidimas iš tolimo Sibiro atvykti į Vilnių 3 dienoms. Pirmą kartą po 31 m. leit. J. Valkiūnas pamatė Lietuvą ir pirmą kartą pamatė savo sūnų, kuris gimė jam jau esant Sibiro kalėjime.

Sūnui papasakojo, kad vežami į Sibirą kentėjo tokį badą ir tokį troškulį, kad kai kurie bandė gelbėtis gerdami savo šlapumą. Jis, to negalėdamas daryti, buvęs persipjovęs rankos veną ir pamažu čiulpęs savo kraują. Sūnui pasakojo, kad iš 200 tada išvežtų lietuvių karininkų tik 6 išlikę gyvi.

Kai jo šeimai buvo sudaromi dokumentai atvykti į Čikagą, jis buvo priverstas per vietinį radiją ir vietiniame laikraštyje pareikšti, kad nenori važiuoti pas fašistus į kapitalistinį kraštą. Tik tokiu pareiškimu išvengęs kalėjimo.

Donatas Malinauskas, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų, miręs 1941 m. Sibire

Aš, Eugenija Jackevičiutė-Keresevičienė, esu g. 1916 m. spalio 30 d. Baigiau aukšt. technikos mokyklą Kaune ir gamtos matematikos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete. Buvau paskirta į Merkinės gimnaziją dėstyti gamtą, matematiką, biologiją, chemiją. 1944 m. vasarą grįžau į tėviškę, į Dambraukos k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps., kur turėjome 70 ha ūkj.

Tų pat metų rugsėjo 1 d. į mūsų namus atvažiavo du rusų kareiviai ir paprašė, kad važiuotume pas kaimyną, kur neva reikėjo vertėjo. Iš tikrųjų nuvežė ne pas kaimyną, bet nugabeno į kažkokią vietą netoli Liubavo, kur radau kelias moteris; čia mus keturias suvarė į bulvių duobę, nes buvo netoli frontas. Ten išsėdėjome 4 dienas. Mūsų niekur neišleido, nieko valgyti nedavė. Radome kiek bulvių, dar buroką, tai graužėme žalius. Aplinkui buvo sargyba. Žinojome, kad esame areštuotos.

Po kelių dienų nuvežė prie miškelio į kažkokią pašiūrę, kuri buvo perskirta lentų siena. Vienoje pusėje buvome mes, 4 moterys, o kitoje pusėje pilna lietuvių vyrų. Tą naktį šaudė vyrus. Prie durų buvo kastuvas. Iššaukia vieną, tas paima kastuvą, išsikasa duobę. Jį sušaudo, tada veda kitą. Mes girdėjome, kai išeina pašauktieji, girdėjome šūvius. Taip sušaudė 17 vyrų. Negaliu to prisiminti be ašarų. Mes laukėme, kad, baigę vyrus, pradės šaudyti mus. Daug meldėmės ir laukėme mirties.

Kai prašvito, pasibaigė tie šaudymai, vyrų nebeliko, o mus vežė link Marijampolės. Ir dar vis nebuvo jokio tardymo, niekas nežinojo nė už ką mus sulaikė.

Kokias 2 naktis mes nakvojome lauke, išdraikytame šiene, nors jau buvo šalta—spalio mėn. Matyt, kad tame šiene nakvodavo ir rusai, nes mus apstojo parazitai.

Tada atvarė mus į Marijampolę, įstūmė į kažkokio namo rūsį, kur buvo tik vienas cementas. Pirma dar iškratė, net kojines, dirželius atimdami.

Čia pradėjo tardyti, įtardami, kad neva likome šnipinėti vokiečiams. Po 3 dienų atvežė mano šeimos bylą, labai storą, kur buvo visos šeimos istorija—apie tėvus, brolius, su visokiais įtarimais, su smulkmenomis. Brolis buvo savanoris, žuvęs 1918 m. Tai buvo parašyta, pažymint net kokį daktarą pas jį atvežė, kas laidojo.

Tada mane nuvežė į Marijampolės kalėjimą, kur buvo baisios sąlygos. Vienoje kameroje buvome 60 moterų ir visos su aukštuoju mokslu. O vyrų buvo tiek prigrūsta, kad sunku buvo duris uždaryti.

Marijampolėje vyko pagrindiniai tardymai. Šaukdavo beveik kasnakt. Tardytojai buvo rusai. Ateidavai į tardymo kamerą, sienos buvo krauju aptaškytos. Ant sienų buvo krauju išrašytos pavardės, su pažymėjimu: „Aš nuteistas mirties bausme”, „Aš nuteistas išvežti . .

Tardymai tęsėsi 4—5 mėn. Apkaltino, kad baigusi aukštąjį mokslą (negaliu būti perauklėta komunistinėje dvasioje), kad mano tėvai buožės ir kad nepalankiai atsiliepusi apie Staliną. 5 ar 8 moterys išėjo iš proto, jų tarpe Kaukaitė, baigusi Dancige chemijos mokslus. Sąlygos baisios. Neduodavo valgyti. Pirmą dieną atnešė išvirtų kviečių. Neturėjome kur įpilti, tai man įpylė į spiaudyklę. Duodavo vandens, 300 g duonos—ir viskas. Ir namiškiai nežinojo, kur mes esame. Tik tardymai, mušimai, riksmas.

Nebepakeldama perdidelių kančių, radusi skutimosi peiliuką, persipjoviau savo kraujagyslę. Tai buvo nakčia.

Po kelių dienų nuvežė prie miškelio į kažkokią pašiūrę, kuri buvo perskirta lentų siena. Vienoje pusėje buvome mes, 4 moterys, o kitoje pusėje pilna vyrų. Tą naktį šaudė vyrus. Prie durų buvo kastuvas. Iššaukia vieną, tas paima kastuvą, išsikasa duobę. Jį sušaudo, tada veda kitą.

Mes girdėjome, kai išeina pašauktieji, girdėjome šūvius. Taip sušaudė 17 vyrų. Negaliu to prisiminti be ašarų. Mes laukėme, kad, baigę vyrus, pradės šaudyti mus. Daug meldėmės ir laukėme mirties...

Kažkaip buvo lengviau, kad tu meldiesi, ateina tavo gyvenimo pabaiga. Moterys pajuto, kad teka kraujas kameros grindimis. Pašaukė prižiūrėtoją, mano gyslą susiuvo. Likau gyva.

Tardymai baigėsi. Nuvedė į teismą, kur buvo 3 rusai teisėjai. Prokuroras reikalavo mirties bausmės. Pagal 58 straipsnį, 10 punktą ir 2 paragrafą nuteisė mirti. Teismas tęsėsi gal 3 minutes. Jokių liudininkų juk nebuvo.

Nuvedė į atskirą kambarį, kur buvo gal 4—5 nuteistos mirti. Po 3 dienų atėjo kitas pareigūnas, kuris pasakė, kad „pasigailima” ir bausmė pakeičiama į 10 m. ,,darbo auklėjimo stovykloje” ir po to dar 5 m. atimamos piliečio teisės.

Kartą nuvarė mus į kalėjimo rūsį pasiimti bulvių. Pamačiau rūsyje langelį. Pravėriau jį ir persigandau regėdama, kad ten vandenyje sumerkti iki pusės mirtinai sušalę kokie 6 vyrai, o akis ir nosis nugraužusios žiurkės. Negaliu susilaikyti nuo ašarų.

Sąlygos buvo baisios—gaudavome sušalusias bulves, sušalusius kopūstus, žuvų galvas, po 300 g duonos, šilto vandens. Gulėdavome ant grindų sukimštos, kad jei viena verčiasi, visos turi sujudėti. Vyrų tiek prikimšta, kad dėl karščio buvo be marškinių. Atidaro duris, tai garai eina kaip iš arklidės.

Rūkančios moterys, kur gavusios nuorūkų ar tabako, trindavo pagalius ir taip užsidegdavo cigaretę.

Marijampolėje po teismo išbuvome apie 6 mėn. Padarė kratą, atėmė rožančius, sutraukė, sumetė į išvietę.

Atėmė, ką turėjome. Apie 200 moterų ir vyrų nakties metu su sargybiniais ir šunimis per miestą nuvarė į gyvulinius vagonus ir nuvežė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kur išbuvome apie pusę metų. Ten varydavo koridorių šluoti, valyti. Visur pilna kalinių. Mus laikė izoliuotas, niekas negalėjo aplankyti, namiškiai nežinojo, kur esame.

Iš Kauno apie 300 mūsų išvežė į Pravieniškes, kur išbuvau 2 m. Ten buvo baisios sąlygos. Taip mus apniko blakės, kad baisu. Be miego rytą reikėdavo eiti į durpynus dirbti.

1946 m. rugsėjo—spalio mėn. užpuolė dizenterija. Apie 200 išbadėjusių žmonių išmirdavo kas mėnuo; juos papildydavo naujais, iš Kauno atvežtais.

Parėjome kartą iš darbo. Buvo ten 2 studentės Zarembaitės. Jas varė grindų plauti parėjusias iš durpyno. Aš jas užstojau. Mane už bausmę uždarė į tokį autobusą-lavoninę, kur buvo 3 lavonai. Pirmą kartą naktį turėjau praleisti su lavonais. Aš per naktį sėdėjau ir meldžiausi, pavydėdama lavonams. Pravieniškėse išbuvau 2 m. Dr. Portnoj, kurį mano brolis buvo išgelbėjęs iš geto, paskyrė mane į trečią grupę, ir manęs nebevarė nei į mišką, nei į durpyną. Siųsdavo į dr. Griniaus ūkį. Pėsti turėdavome eiti 6 km į darbą, kur bulves sodindavome, žemę kasdavome. Grįždamos matydavome varomus po sunkių darbų iš durpyno. Kai kuriuos nešdavo ant neštuvų su aukšta temperatūra arba mirusius. Lyg pasityčiojimui, sutikdavo juos su armonika neva už gerai išpildytas darbo normas.

Paskiau buvau perkelta į baldų dirbtuvę. Ten buvo mūsų viena paguoda—peteliškė lange. Iš viso Pravieniškėse buvo apie 800 žmonių. Buvo baisios sąlygos, badas. Nusilpusį vėjas prispaudžia prie sienos, ir tas jau nebepajuda.

Iš Pravieniškių nuvežė į Vilniaus kalėjimą. Čia grupavo, kur ką veš. Vilniaus kalėjime radome daug lenkų iš Volkovo armijos. Tai lenkų armija, kariavusi prieš vokiečius. Kai rusai juos apsupo, nuteisė, sugrūdo į kalėjimus ir stovyklas.

1947 m. birželio 24 d. mane ir daugelį lietuvių, jų tarpe ir p. Lastienę, Kauno universiteto dėstytoją, išvežė į Sibirą. Vežė 2 savaites gyvuliniuose vagonuose, kur dar buvo arklių mėšlo liekanų. Duodavo tik vandens, duonos, retkarčiais silkių. Vagone buvo apie 60 moterų.

Nuvežė į Uchtos miestą, Komi respublikoje, apie 300 km nuo Vorkutos. Čia buvo išskirstymo punktas. Iš Vilniaus išvežė visą ešeloną, gal kokius 60 vagonų. Uchtoje paliko 4—5 vagonus, o kitus nuvežė į Vorkutą. Uchtoje apgyvendino barake. Ten šiaurė. Vasarą nebuvo nakties. Šviesu ir nakčia. Maži krūmeliai, maži medeliai. Liepos mėn. pasiuntė mus sodinti bulvių. Sekančią dieną atvažiavo komunistiniai vergų pirkliai pasirinkti darbui žmonių.

Aš ir dar apie 40 lietuvių, esčių, ukrainiečių patekome į 12-jį skyrių. Viršininkė ten buvo išgerti mėgstanti moteris— Zaicova. Viename barake buvome 100 moterų, 16-kos tautybių.

Nuo sekančio ryto jau išėjome kirsti miškų. Reikėjo nueiti 3—4 km į mišką, nusinešti pjūklą, kirvį, nusikasti sniegą ir pjauti medžius, padarant dideles normas. Nuleidus medį, nugenėjus šakas, reikėdavo pačioms nutraukti prie Uchtos upės.

Brigadoje būdavo 20—30 moterų, 3 rusų sargybiniai su šunimis. Buvome perspėtos, kad jeigu kuri nueis į šaIį, nepasakiusi viršininkui, nušaus. Buvo keletas nušautų be jokio įspėjimo.

Ten išbuvau 3 m. Jei buvo šalta, apie -40° C, nevarydavo miškan, o duodavo sniegą kast, pinti inspektams uždengti tokius apdangalus iš žolių. Žiemą buvo labai šalta miškuose. Apsirengti gerai nebuvo kuo. Duodavo kokius karių atlikusius drabužius.

Paskiau išvežė į plytų fabriką. Tenai reikėdavo kasti molį, karštas plytas išimti. Plytas reikėjo deginti, kai kurie eidavo į mišką malkų. Ten dirbo ir bausmę baigusių, kuriems neleisdavo išvažiuoti. Pvz. buvo iš Prancūzijos chemijos prof. Rozenfeldas. Jis ir mane priėmė į laboratoriją, kur išdirbau trejetą metų.

Iš čia paėmė į 4-jį skyrių, kur rovėme kelmus, o paskui perkėlė į naftos kasyklas. Ten tiek prisigėriau naftos garų, kad buvau apalpusi. Komi respublikoje tarp Vorkutos ir Uchtos buvo 4 naftos kasyklos. Komunistai neturėjo įtaisų naftai vamzdžiais iškelti į paviršių. Tam bolševikai panaudojo politinius kalinius, vyrus ir moteris. Nuleisdavo apie kilometrą gilyn po žeme. Kaliniai iškasdavo ir išveždavo žemes, nutiesdavo geležinkelį. Urvais jsikasdavo net iki 7 km šachtoje. Kaliniai padarydavo medinius sutvirtinimus, kad negriūtų, kasdavo kanalus vandeniui nutekėti. Tuose urvuose buvo gręžiama, kol pradėdavo tekėti nafta.

Kaliniai ten dirbo trimis pamainomis. Jokių lengvatų moterims nebuvo. Po žeme drėgna, šalta, urvai žemi, negali išsitiesti, daug dulkių, nuolat didžiausios nelaimės: užgriūdavo žemė, statybų medžiai, akmenys. Moterys, pripylusios vagonėlius žemių, juos stumdavo net iki kilometro, kol pasiekdavo didesnį kelią ir prikabindavo arklius.

Moterys prie šachtų ateidavome valanda anksčiau. Apsimaudavome kareiviškomis vatinėmis kelnėmis, baisiai sunkiomis, naftos primirkusiomis, kojas apsivyniodavome autais, apsiaudavome tokius keistus guminiais padais „kerzavus” batus. Gaudavome lempas, ir tada mus tokiomis pintinėmis nuleisdavo žemyn. Prieš leidžiant visuomet padarydavo kratą.

Po žeme išbūdavome 8 val. Neturėdavome ten nei duonos, nei vandens. Jei kas susirgdavo, vis tiek neiškeldavo iki pamainos galo, nebent kam ranką, koją nulauždavo ar krintantieji akmenys, žemės užmušdavo. Reikėjo dirbti 8 val. be valgio, be atsigėrimo. Arkliams vandens būdavo. Nebent kur į arklides prislinkęs galėjai vandens gurkšnį nugerti. Jokios ventiliacijos. Pasistatai lemputę, susirietusi krauni žemę į karutį, paskiau kokią pusę kilometro savimi žemę veži į vagonėlį, o paskiau stumi tą vagonėlį. Pagrindinis įrankis—kirka. Kerti ir krauni rankomis.

Būdavome pajuodusios. Sutinki žmogų, ir nežinai, ar tai dulkių stulpas, ar žmogus. Juodi veidai, pilnos dulkių burnos ir nosys.

Turėdavome padaryti normą—išvežti apie dvi tonas žemės. Už tai gaudavome savo davinį—pusę kilogramo duonos. Padarančios daugiau normos galėdavo gauti 800 g.

Kartu buvo kriminalistai kaliniai. Jie nedirbdavo. Kai mes išeidavome į kasyklas, jie išvogdavo duoną, rūbus, paskiau pralošdavo kortomis. Lošdavo kortomis ir terorizuodavo politinius kalinius. Jie būdavo prižiūrėtojų patikimi ir prieš juos nebuvo galima pasiskųsti.

Pagrindinis maistas buvo duona, po truputį duodavo sriubos, dar kokių priedų. Šachtose dirbo apie 300 kalinių. Mūsų šachtoje—daugiau moterų, daug lietuvių.

Viršininkai už padaromas normas gaudavo pinigus, o kaliniai—tik duoną. Viršininkai nepasižymėjo moralumu ir nuo jų jaunoms kalinėms tekdavo nukentėti.

Buvome kartu su kriminalistais, kurie su viršininkais susiuostydavo, turėjo lengvatų, terorizuodavo politinius.

Jie galėdavo net kortomis lošti. Pasitaikė, kad dėl tų lošimų buvo nužudymų. Taip nužudė vieną kortomis praloštą ukrainietę.

Vėl perkėlė į 16 padalinį. Ten dirbome prie miško darbų, ūkyje, pakavome suodžius, kuriuos veždavo į kažkokius fabrikus. Buvome juodi kaip negrai.

5 m. taip atkalėjus, kaip nenusikaltusiai per tiek laiko, leido laisviau—be sargybų—eiti į darbus. Paskyrė į pelkes šieno pjauti. Braidydavome vandenyje, su šakėmis kabindavome ant žaiginių. Žiemą atvažiuodavo su traktoriais šieno parsivežti, jeigu elniai nesuėsdavo. Pelkėse nežmoniškai grauždavo uodai. Reikėdavo dirbti su tinkleliais ant galvos. Jei nori nors gabalą duonos sukrimsti, nusiėmęs tinklelį, uodų prilenda. Susikurdavome ugnį, Iįsdavome į dūmus, — tik tada galėdavome duoną dėti į burną.

Rudenį atsirasdavo muselyčių, kurios aplipdavo, skaudžiai kąsdavo, beveik negalėdavai alsuoti. Šitokiomis sąlygomis dirbau 3 vasaras, o rudenį veždavo atgal miško darbams. Turėdavome iš miško ant pečių parsinešti malkų barakui šildyti, virtuvei.

Taip išvargau 10 m. Kai mirė Stalinas, pradėjo atvažinėti komisijos, duodavo daugiau duonos, atgabeno jaučius, arklius, kurie plukdymui veždavo nukirstus medžius prie Uchtos upės. Moterims tereikėjo iš miško ištempti.

Stovyklose būdavo daug žiurkių. Lakstydavo tokiomis kaimenėmis. Sugrauždavo mūsų ryšulius, duoną, apgrauždavo kišenes, batus, net ir miegančias apdraskydavo.

Buvo metas, kad tapusias nėščias kalines paleisdavo. Tai kai kurios kriminalistės taikstydavosi prie sargybinių, o paleistos kitos vaikus kur nuo tilto numesdavo. Politinės buvo rimtos.

Beveik kiekvieną dieną gabendavo naujus ešelonus į šiaurę. Mes nebesitikėjome išeiti, bet vis dėlto po Stalino mirties, bausmę atlikusi, 1954 m. buvau paleista grįžti į Lietuvą. Per 10 m. buvau uždirbusi 530 rb. Apmokėjau kelionę, gavau dar 3 dienoms maisto ir grįžau į Kauną pas seserį.

Grįžusi tėvynėn vis tiek dar buvau „liaudies priešas": nei gauti darbo, nei kaip gyventi.

Sibire buvau susipažinusi su žyde Rozalija Leviniene-Šapiraite. Jos vyrą, Koton fabriko savininką, komunistai sušaudė, sugavę norintį pabėgti, o ją išvežė 7 m. į Sibirą. Ji padėjo man gauti darbą Kazio Giedrio (anksčiau vad. „Vilko") kailių fabrike. Ten išdirbau 2 m. be jokios perspektyvos.

Neturėdama teisės gyventi mieste, gyvenau priemiestyje, dirbau skudurų ir kailių fabrike ir vakarais mokiausi medicinos seserų mokykloje. Ją baigiau su geriausiais pažymiais.

Paskiau perėjau dirbti į senelių prieglaudą, kur dirbau kaip medicinos sesuo. Ten buvo 240 senukų. Jiems buvo skirta tik po 70 kp maistui ir 1 kp per dieną vaistams. Daugiausia maitindavosi koše.

1964 m. buvau rehabilituota. Buvo pripažinta, kad 10 m. buvau kalinta visai nekaltai ir dar išmokėjo vieno mėnesio algą.

Amerikon atvykusieji broliai pradėjo rūpintis mano išvažiavimu. Pagaliau kažkokiu būdu leidimas buvo gautas, ir 1973 m. pasiekiau Čikagą. Daug žmonių Sibire mirdavo, daug kruvinų sunkumų pergyvenau, bet buvo Dievo lėmimas, kad išlikau gyva.

Vienas lietuvis, buvęs baisiosios Vorkutos kalinys, dabar gyvenantis viename komunistų krašte už Geležinės uždangos, įstengė perteikti į laisvąjį pasaulį savo sunkių pergyvenimų aprašymą. Jo šios informacijos buvo išspausdintos „Laisvojoje Lietuvoje” 1977 m. vasario—kovo mėn., Nr. 4—7. Laikraščio redakcijai ir šios knygos autoriui tas lietuvis žinomas.

1944 m. vasarą, bolševikams sugrįžus į Aukštaičių kraštą, ūkininkui X-ui neilgai teko gyventi savo gimtojoje sodyboje. Jis buvo pašauktas į valsčiaus raštinę, areštuotas ir įbruktas į apleisto namo rūsį. Namuose paliko žmona, 3 metelių dukrelė ir ligoti seni tėvai. Be darbo jėgos įvairiomis duoklėmis bei prievolėmis apkrautas stambokas ūkis. X-as buvo suimtas kaip stovi, be jokių šiltesnių rūbų. Nepateikus kaltinimo, be tardymo, jis su 10 kitų ūkininkų buvo tamsoje laikomas ant supuvusių bulvių, burokų. Neprileido nė savųjų, atnešusių maisto, rūbų. Jokio valgio ar gėrimo.

Po savaitės kalinimo nepakenčiamomis sąlygomis (atliekant ten pat gamtos reikalus), galop vietiniai lietuviai komunistai išvedė juos iš tamsos kieman, surišo kiekvienam užpakalyje rankas ir, kad vežant pašaliniai nepamatytų, pakrovė gulsčiomis kaip rąstus sunkvežimyje. Kad nelaimingieji nepabėgtų ir nežiūrėtų, kur vežami, buvo keturių ginkluotų vietinių komunistų stropiai saugomi. Iškraunant Zarasų kalėjimo kieme ir perduodant, suimtuosius apmušė šautuvo buožėmis ir su ypatingu įtūžimu apspardė.

Zarasų kalėjimo celių langai užkalti, nešvaru, dvokė, trūko oro. Buvę kadaise ant narų šiaudai sutrinti į miltus. Tik kartą per dieną davė valgyti—300 g duonos ir kažkokios pliurzės, kurios nė alkanas šuo nelaktų. Kalėjimo viršininkas, lietuviškas „kacapas”, suimtiesiems nerodė jokio žmoniškumo. Dargi nežinant, už ką kaltinami (faktiškai jie nebuvo apkaltinti), kiekvienam kartojo:

Po 3 savaičių kalinimo, vėl surištomis kojomis ir rankomis, pakrovė jau trigubai daugiau suimtųjų. Dėl vietos stokos jie turėjo sunkvežimyje gulėti šonu, vienas ant kito. Pašalinių akys negalėjo stebėti, nes buvo kelių stipriai ginkluotų enkavedistų stropiai saugomi. Nepaklusniuosius daužė šautuvo buožėmis, spardė. Galop Utenos kalėjime iškrovę, atrišo nutirpusias kojas bei rankas ir patalpino 50 žmonių celėje, 5 iš 5 metrų didumo. Tokiam skaičiui nesant pakankamai narų ir juose vietų, teko gulėti šonu ant grindų, susispaudus, smarvėje, menkai elektros apšviestiems, nes langai, kaip visur, buvo užkalti. Trūko oro. Maitino ne kiek geriau, negu Zarasų kalėjime. Kartą savaitėje varė pasivaikščioti. Draudė kalbėtis, net eiti dviem šalia.

Vežant geležinkeliu ir autobusu, po įvairių persėdimų, suvarė galop į Švenčionių kalėjimą, kur tokios pat sąlygos, kaip ir kitur. Matyt, visi kalėjimai buvo vienodai tvarkomi. Po kelių dienų, išvarę kameros kalinius kieman pasivaikščioti, X-ui ir advokatui Y-ui liepė sutvarkyti kamerą. Kameroje buvusius skudurus jie padėjo ne ton vieton, kur įprasta. Tai buvo priežastis, enkavedistams prisikabinti. Sumušė juos ir įgrūdo abu į karcerį, kuriame sąlygos pasibaisėtinos. Tamsu, ankšta, drėgna ir šalta. Buvo spalio pradžia ir lauke šalo. Ant cementinių grindų apie 6 cm purvo. Smarvė. Kojos peršalo, gėlė kaulus. Tik 3 valandas leido miegoti ant atnešamų lentų, nes šaltame purve juk žmogus negali miegoti. Jokio valgio nedavė. Tik po 2 parų kančios kacete įleido į bendrą kamerą.

Advokatas Y priminė savo bendrininkui, kad, jei likimas lemtų kuriam gyvam likti, reikėtų paskleisti pasaulyje žinią apie nekaltų žmonių kankinimus.

Po kelių dienų suimtuosius (jau penkeriopai daugiau) prekiniuose vagonuose pervežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą—tikrą kalinių miestą, kančių tvirtovę. Kaliniams sąlygos buvo sunkios. Nepaprastai blogas maistas, ir mažai jo duodama. Jokių siuntinių, vizitų ar laiškų nei rašyti, nei gauti neleista. Kartą savaitėje varė pasivaikščioti, bet draudė tarpusavyje kalbėtis. Tik kartą per parą leido pasinaudoti išviete. Lukiškių kalėmije X-as susidūrė su keliais pažįstamais, bet neteko pasikalbėti. Jokio tardymo nebuvo ir niekas suimtųjų nežinojo, kuo jis bolševikams nusikalto. Jie spėliojo, kad bus išvežti Sibiran, bet spėliojimai nepasitvirtino.

Vieną ankstyvą spalio mėn. rytą enkavedistai išbudinę liepė pasiruošti nežinomon kelionėn. Išvestus kieman kalinius jie patikrino. Po to, apstoję su durtuvais ant šautuvų, didžiulę suimtųjų vorą nuvarė į Vilniaus geležinkelio stotį ir po 50 asmenų suvarė į geležinius gyvulinius bei prekinius vagonus. Galima jsivaizduoti, koks buvo niekuo nenusikaltusiųjų, nelaimingųjų jausmas, paliekant savo mieląją tėvynę. Tėvynės palikimo momentas liko skaudžiausias.

Kelionė į tremtį buvo pasibaisėtina. Geležiniuose gyvuliams vežioti vagonuose po 50 asmenų, kur nebuvo nei suolų, nei jokių patalynių, netgi šiaudų. Buvę kadaise šiaudai sutrinti, su gyvuliniu mėšlu sumaišyti, dvokė. Gamtos reikalui buvo bjauriai dvokiantis kibiras. Gulėti teko ant beveik plikų, šaltų grindų, dėl vietos stokos— šonu. Trūko oro. Jokių langų. Dieną prasiskverbdavo per plyšius koks spindulėlis. Naktį tamsu. Enkavedistai, pastebėję žiūrint pro plyšius, daužė šautuvo buožėmis vagono sieną. Du kartus naktį tikrino traukiniui sustojus. Vienas enkavedistų įsiskverbdavo vagonan su žibintu (ant pagalio galo užvyniotu, dervoje pamirkytu, degančiu skuduru), o kitas su tokiu pat ant vagono stogo stovėjo su šautuvu. Tikrinantis viduje suvarydavo visus vienan vagono galan ir liepdavo po vieną perbėgti kiton pusėn. Kas delsė, mušė pagaliu. Deganti žibinto derva užteršdavo suodžių dūmais ir šiaip blogą vagone orą. Vežamieji kosėjo, čiaudėjo, išsižioję gaudė orą. Toks patikrinimas visada buvo lydimas biaurių rusiškų keiksmų. Dukart per dieną pateikdavo maistą, kurio sudėtis bei kiekis visada buvo vienodas. Parai 300 g kaip smala juodos, šlapios duonos ir neva sriubos.

Nuo tos sūrios „sriubos" kildavo stiprus troškulys, bet vandens neduodavo. Vežamieji maldavo vandens. Galop enkavedistai atnešė kibirą rudo, šilto vandens. Tie, kurie gėrė tą vandenį, apsirgo viduriais ir po baisių skausmų 3 mirė. Vienas lietuvis, kiti lenkai. Paaiškėjo, kad tas vanduo buvęs iš garvežio. Daugelio apsirengimas buvo nepakankamas. Areštuotieji nežinojo, kad teks vykti tremtin į šaltąjį stepių klimatą. Nesijautę kuo nors nusikaltę, nesitikėjo tokios ištrėmimo bausmės. Kankino baisios fizinės ir dvasinės kančios. Spėliojimai, kad vežami į Sibirą, nepasitvirtino. Kuomet pasiekė Vologdą, suprato, kad vežami į Vorkutą. Nusiminimas padidėjo, nes buvo girdėję apie žmonių naikinimą toje pragariškoje anglių kasimo duobėje. Kai kurie nutilo ir galvojo apie savižudybę. Pagal tautybes, lietuvių buvo daugiausia . . . Saulė leidosi, saulė kėlėsi, o jie vis buvo vežami ir vežami. Galop po 3 savaičių kelionės kančių pasiekė Vorkutą. Buvo tai atmintina Visų Šventųjų šventė, 1944 m. lapkričio 1 d.

Susikaupęs prašiau Visus Šventuosius, kad gelbėtų mane nuo velnių, apsirengusių uniformomis enkavedistų. Šaltis ten buvo apie -50° C ir per vieną metrą sniego danga. Atitrėmė apie 400 žmonių-vergų. Suvarė į savotišką 200 m ilgio, be langų, kažkaip iš visų pusių žemėmis apipiltą baraką. Visame barake degė vos 3 elektros lemputės. Tamsu. Barako šonuose dviejų-trijų aukštų narai iš kirviu apgenėtų pagalių. Patalynės vietoje tokie pat šiurpūs pagaliai, apkalti senų maišų skudurais ir pilni blakių. Po baisios nakties, besiginant nuo blakių, liepė 3 kartus vien tik su skalbiniais per -40° C ir iki pusiaujo sniego apibėgti aplink baraką, po to sniegu apsiprausti ir užsrėbti barake „pekliškos sriubos". Sriubos sudėtis visada buvo ta pati: šiltame, drumzliname vandenyje plūduriuodavo keliolika lęšiukų, kelios silkių galvos bei neaiškios kilmės odelės.

Miltų buvo vos tik žymė. Be to, parai 400 g juodos, kaip anglis, šlapios duonos su avižų ašakomis. Duoną suspaudus, iš jos sunkdavosi tamsus, dvokiantis skystis. Neatrodė, kad būtų buvusi ruginė ar kvietinė, jautėsi karčių vikių skonis.

Po tokių „pusryčių” rusas gydytojas išrikiuotus barake permetęs kiekvieną akimis, pareiškė, kad anglių kasimui visi yra tinkami. Lauke išrikiuotus patikrinę ir surakinę po 2 geležinėmis grandinėmis, ginkluoti enkavedistai varė apie 3 km prie anglių kasimo šachtų. Ten buvo grandinės nuimamos ir po keliolika vyrų įstumiami ant keltų leistis į apie 200 m gylio požemius. Požemyje davė kastuvus, kirkas. Vergai neturėjo jokių šalmų, kaukių nei prie kaktos elektrinių lempučių. Apšvietimas—paprasčiausios, dvokiančios, suodinos žibalinės lemputės.

Tamsu. Oras persunktas akmens anglių kvapo, dulkių. Trošku. Apačioje šlapias, glitus purvas. Šachtų aukštis bei plotis apie pusantro metro. Dažniausiai reikėjo dirbti ir vaikščioti pasilenkus; nuo to skaudėjo nugara. Pradedant darbą, paprastais rankiniais grąžtais išgręžiamos 6—8 skylės ir, dinamito lazdas įkišus, atitinkamus elektros laidus pritaikius, pasitraukus 15 m, sprogdinama. Kildavo juodos akmens dulkės, aptemdavo. Dažniausiai užgesdavo ir lempos. Dirbantieji pritrūkdavo oro, čiaudėdavo, kosėdavo arba apsvaigę krisdavo.

Kartais didelės anglių atplaišos atkrisdavo nuo lubų ir dirbančius užmušdavo. Nelaimių įvykdavo dažnai, ir dėl to niekas nesijaudino. Jų vieton stojo kiti. Po to, vieni kirkomis skaldė didelius gabalus, krovė, kiti primityviu būdu, judindami sietus, sijojo ir pylė į vagonėlius, kuriuos, pristūmę prie keltuvo, kėlė į viršų. Prikrautas vežimėlis svėrė iki 1,5 tonos. Darbas vyko be jokios pertraukos 8 val. Besikalbančius, mėginusius užsirūkyti (ne dėl sprogimo pavojaus, nes degė žibalinės lemputės) ar apsilpusius prižiūrėtojai be jokio įspėjimo mušė pagaliais ir vertė dirbti. Prižiūrėtojai buvo tik rusai, parinkti ypatingai žiauraus budo, išpampę sadistai. Dažnokai jie primindavo:

—Jūs esate nusipelnę Sovietų Sąjungai tokį darbą dirbti ir dvėsti! Mes jūsų nešaudysim. Jūs išdvėsite patys!

Apskritai, viršininkų ir prižiūrėtojų elgesys buvo brutalus. Nekaltus žmones traktavo blogiau už gyvulius, nes gyvulių nemušė ir su jais elgėsi normaliai. Vergai buvo tyčia kankinami. Į šachtas nuleisdavo keltais, o po 8 darbo valandų, pavargę, alkani vergai privalėjo savo jėgomis kopti primityviais laiptais iki 200 m į viršų, kur vėl grandinėmis surakindavo po 2 ir varydavo apie 3 km į stovyklą.

Vergams visada liko mįslė, kuriam tikslui buvo grandinėmis rakinami. Juk joks žmogus jokiu metų laikotarpiu negalėtų perklampoti keletą šimtų kilometrų be maisto, per šiurpiai tuščias, net žvėrių negyvenamas dykumas, klampius liūnus, tundras bei stepes. Bėgimas būtų savižudybė. Kuriam tikslui buvo keletą kartų dienoje tampytis su specialiomis grandinėmis, jas dėlioti bei nuiminėti nuo nualintų vergų rankų? Vergai negalėjo rasti atsakymo. Jie spėliojo, kad enkavedistai rodė tuo savo „galingumą”, vergų menkumą, nužmoginimą. Enkavedistas yra sadistas. Jis jaučia žmogaus kančioje savo dvasinės mizerijos satisfakciją. Nuo žmogui daromo skausmo didumo priklauso enkavedisto nuotaika.

Po 8 darbo valandų šachtose vergai buvo juodi kaip negrai ir nusiprausti negaudavo nei muilo, nei šilto vandens. Nebuvo net prausyklų. Privalėjo apsiprausti lauke sniegu, šalčiui spaudžiant kartais iki -55° C. Rūbai vis tie patys, kitokių nebuvo, nuo darbo purvini ir šlapi. Galima įsivaizduoti šąlančių, vargšų žmonių savijautą. Einant iš darbo ar į darbą, esant šalčio iki -55° C, kojos bei rankos greit nušaldavo, nes apsiavimas buvo menkas, o žmonės, iš švelnesnio klimato kilę, buvo prie tokių šalčių nepratę. Nušalusios kūno dalys labai sunkiai gyja. į mažesnius nušalimus prižiūrėtojai mažai kreipė dėmesio ir nuo darbo neatleisdavo, į „ligoninę” nesiuntė. Blakės buvo baisiausi žmonių kankintojai, kraujo čiulpikai, kaip ir bolševikai. Miegantiems naktį ant galvų jos krito nuo lubų šimtais ir įsisiurbdavo į kūną. Sukandžiotos vietos parausta, oda patinsta ir iškyla pūslės. Blogai gyja. Niežti, kraujuoja.

...Bėgimas būtų savižudybė. Kuriam tikslui buvo keletą kartų dienoje tampytis su specialiomis grandinėmis, jas dėlioti bei nuiminėti nuo nualintų vergų rankų? Vergai negalėjo rasti atsakymo

Naktį apsisaugojimui nuo blakių pasisiūdindavo vergai iš skudurų ant galvų gaubtus, kurie gerokai apsaugodavo nuo krentančių iš lubų blakių. Be minėtų parazitų, įsiveisė ir blakių seselės utelės, kurių buvo nuostabiai daug— perbraukus ranka kūną, kartais po 30—40 saujoje. Vyko kas vakaras „oblavos” baltiniuose, deginant jas balanomis. Skalbiniai nuo išvežimo laikų nebuvo nei keičiami, nei skalbiami, nes nebuvo nei vandens, nei muilo, nei skalbimui sąlygų. Tik bolševikų krašte ir gali taip būti . . .

Barako apšildymui stovėjo kelios geležinės statinės su primityviais iš skardos sulankstytais, per stogą išvestais vamzdžiais. Jose degė pačių vergų kasamos akmens anglys. Jos nebuvo atvežamos, bet vergai patys turėjo po darbo kišenėse, užantyse po kelis gabalus atsinešti. Prie tų statinių jie džiovinosi savo šlapius rūbus, apavą ir „medžiojo” utėles. Oras barakuose buvo labai blogas—dūmų, suodžių bei prakaito persunktas. Vergai buvo visiškai nuo pasaulio atskirti.

—Ne tam jūs čia patalpinti, kad galėtumėte Sovietų Sąjungos bei komunistų partijos darbo liaudies gerybėmis naudotis ir džiaugtis. Jūs nusipelnėte tik dirbti ir dvėsti. Nors dalinai galėsite už praeitį Sovietų Sąjungai atsiteisti. Tak, vot, rabotaj i zdychaj! (Taigi dirbk ir dvėsk!).

Jokių laikraščių nei laiškų niekas negaudavo. Jokio radijo nebuvo. Jokios šventės nebuvo švenčiama. Savaitėje dirbome visas 7 dienas po 8 val. be jokių pakeitimų, netgi maisto kiekio ar pakaitos nebuvo. Niekas iš vergų nežinojo ne tik kas vyksta pasaulyje, bet ir Sovietų imperijoje. Jei pastebėdavo šnekantis, tuojau brutaliai drausdavo ir net mušdavo. Tarpusavyje pasikalbėdavo tik pašnabždomis, vidunaktį.

Po mėnesio enkavedistai išdalijo po popieriaus gabalėlį ir liepė rusiškai parašyti savo artimiesiems laiškelį. Bet, išėjus į laisvę, teko patirti, kad niekas iš artimųjų tų laiškelių nebuvo gavęs. Vergai tarpusavyje sugyveno broliškai. Jokių tautinių, politinių ar religinių kivirčų nepasireiškė. Jokių siuntinių niekas negaudavo. Tik laisvėje būnant teko patirti, kad artimieji bandė pasiųsti maisto, rūbų siuntinėlius, bet buvo jiems pranešta, kad suimtasis toli, yra gerai aprūpintas, jokios paramos nereikalingas, ir jos nepriėmė.

Sunešiojus savo ant kūno turimus rūbus, kai jau lopas ant lopo nebesilaikė, išdavė standartinius vatinius, padėvėtus veltinius, likusius nuo kritusių vergų. Atsivežti lietuviški odiniai batai ar kailiniai tenykštėms sąlygoms netiko. Esant per -60° C šalčio, oda lūžta. Turimieji lietuviški batai ar kailiniai greitai, ypač drėgni, sušaldavo, sukietėdavo kaip skarda ir sulūždavo. Todėl tenai dėvi tik drobinius rūbus, veltinį apavą. Veltiniai, kad ir drėgni sušąla, bet nelūžta. Prieš apaunant kojas, jos sniegu ištrinamos, o po to, tik su skudurais —autais—apvyniojamos ir apaunamos veltiniais. Dažnai nejuntant nušąlamas veidas. Todėl paprastai stebėdavo vieni kitų veidus. Šąlantis veidas bematant pabąla. Reikia tuojau sniegu trinti, kol parausta.

Moterų ten niekas nematė. Buvo kalbama, kad Vorkutoje anglį kasa ir moterys. Jų gyvenimo ir darbo sąlygos sulygintos su vyrais. Atseit, moterys 100% sulygintos su vyrų teisėmis ir pareigomis, bet apie teises ten niekas nesvajoja, nes jokių teisių iš viso nebuvo. Visus traktavo blogiau už gyvulius. Priešingai, su jaučiais, kurie naudojami išvežant lavonus, nebuvo pastebėta, kad būtų žiauriai elgiamasi.

Po pusės metų nuolatinio, sunkaus darbo, labai blogo, visada vienodo mažo kiekio maisto, tikriau sakant bado, baisių sąlygų—šalčio, blakių, utėlių, nešvaros, neapsakomo fizinio ir dvasinio skurdo—pradėjo tinti kojos. Tinimas palaipsniui slinko vis aukščiau. Pasiekus pilvo sritį, X-as negalėjo paeiti ir anglių kasti. Tad paguldė jį į vad. „ligoninę”, kuri niekuo nesiskyrė nuo sveikųjų barako.

Maisto ir gyvenimo sąlygos buvo ten tokios pat, tik nevarė anglių kasti. Ateinantis rytais gydytojas, toks pat vargšas, kaip ir visi kiti, kartą lietuviškai pasakė:

—Dieve mano! Jūs esate sveikas. Jums reikia tik maisto, bent tokių gyvenimo sąlygų, kokias tėvynėje turi gyvuliai . . .

Gydytojas esą buvęs Kaune medicinos profesorius, kurio pavardės nebeprisimenama. Gydytojai neturėjo jokių vaistų. Jie buvo tokie pat belaisviai, kaip ir ligoniai, tik su tuo skirtumu, kad jų nevarė anglių kasti. Buvo maitinami tuo pačiu maistu ir gyveno tokiomis pat sąlygomis. „Ligoninės” lovos—tai narai, nešvarūs, net raudoni nuo blakių ir utėlių. Kojų tinimas plėtėsi. Sienų bei daiktų besigrabaliodamas, vos pajėgęs pasiekti primityvią duobę, vad. „vychodnaja”. Jokių slaugių nebuvo. „Ligoninėje” gulėjo per 200 ligonių. Ligonims, kurie nebegalėjo jau patys pajudėti, atvykęs rusas gydytojas duodavo injekciją su kažkokiu raudonu skysčiu. Pradžioje buvo manyta, kad tai gydymo priemonė, bet vėliau pasirodė priešingai. Gavęs injekciją, ligonis mirdavo. Todėl baisiai buvo bijoma tų rusų gydytojų leidžiamų injekcijų. Kas rytą sargai išnešdavo ant 2 maišais apkaltų kuolų 10—20 lavonų. Mirtingumas buvo nepaprastai didelis. „Ligoninė” nuolat buvo papildoma naujais ligoniais.

Lavonus dėdavo ant rogių su pora pakinkytų jaučių. Lavoną įnešus ir užvertus ant rogių, enkavedistas šautuvo durtuvu dar perdurdavo krūtinę. Įkinkyti rogėsna jaučiai nuvilkdavo lavonus kažkur į laukus. Buvo kalbama, kad vasarą lauke iškasami negilūs grioviai. Žiemą lavonus išversdavo ant tų apsnigtų griovių, o pavasarį, sniegui nutirpus, sukritusius į griovius lavonus šiek tiek apmesdavo žemėmis. Taip atrodo Vorkutos kapinės. „Ligoninėje” mirė: Petras Labanauskas iš Pažemio, Leonas Eitminavičius iš Zokorių, Jonas Leipus iš Degučių ir daugelis kitų.

X-ui būnant „ligoninėje”, anot jo, įvyko pirmas stebuklas. Nukentėjęs vadina „stebuklu”, jei Vorkutoje kas nors atsitinka teigiama. Jo kaltės klausimas buvo pajudintas.

Naktį (kaip paprastai, pas bolševikus tada vyksta tardymai) buvo pranešta, kad privalo atvykti į sargybų būstinę. Vos atsikėlęs, grabaliodamasis pasitaikiusių daiktų, tvoros, kartais net palydovo padedamas, nuvyko į už 300 m esančią sargybų būstinę. Palydovo įstumtas į atvykusio iš Maskvos tardytojo kamerą, pamatė ant stalo gulintį revolverį ir guminį kočėlą. Sėdintis užstalėje enkavedistas, kaip visada su kepure, pakėlęs revolverį ir juo grasindamas, pasakė:

—Tu prakeiktas kulak (buože), matai, kuo kvepia? Sakyk tiesą, už ką čia pakliuvai? Jei meluosi—nušausiu!

—Aš nežinau, už ką. Niekad niekam blogo nepadariau. Žmogumi gimiau, o ne piktu žvėrimi. Iš viso, ką aš čia pasakysiu, vis tiek jūs netikėsite. Apie mane klauskite mano buvusių darbininkų, kaimynų, kur gimiau, augau, dirbau.

Jei esu kuo nors kaltas, tai tegu čia pražūsiu. Priešingu atveju, nekankinkite manęs, paleiskite namo.

Matyt, jo pareiškimas tardytojui patikęs, nes jis liepęs nurodyti buvusių darbininkų pavardes, gyvenamąsias vietas.

Praslinkus pusantro mėn. po Maskvos tardytojo išvykimo, didžiam visų nustebimui, buvo gautas siuntinys. Pirmasis siuntinys nuo X-o atvykimo į Vorkutą. Bet kaip siuntinio gavėjui nueiti 300 m kelią iki barako, kur buvo siuntinys? Jo jėgos buvo tokios menkos, kad vos galėjo įsitverdamas daiktų pasiekti išvietę.

Siuntinio būta nuo motinos, 5 kg svorio, su lašiniais ir lietuviška duona. Tą gyvybei nepaprastai reikšmingą siuntinį padėjo atnešti vienas Vorkutoje buvęs Kauno gydytojas, profesorius. Jis, siuntinio gavėjui prieštaraujant, išdavė tik gabaliuką lašinių ir duonos riekutę. Likusį maistą paėmė apsaugai pas save. Profesoriaus nuomone, jei būtų iš karto sočiai privalgęs tokio kondensuoto maisto, galėjo kristi.

Kasdien nualintam organizmui teikiant po mažą riebalo gabaliuką, sveikata ėmė gerėti. Susidarė pavojus vėl būti grąžintam į vergiškus anglies kasimo darbus.

Praslinko 3 mėn. nuo atsilankiusio iš Maskvos tardytojo išvykimo. Nuvykus X-sui į sargybų būstinę, ankstybesnis tardytojas, didžiam kalinio nustebimui, padavė ranką ir pratarė:

—Sveikinu tave, kad sugebėjai 100% sugyventi su liaudimi. Už tave pasirašė net 53 žmonės, kad būtum laisvas. Esi laisvas. Gausi dokumentus, kelionei maistą ir bilietą.

Vos nekritęs iš džiaugsmo, kalinys apstulbo. Atsipeikėjęs ėmė teirautis, kas gi tokie buvo jį įskundę? Tardytojas pažiūrėjo bylon ir, didžiam kalinio nustebimui, vis tik paminėjo tris pavardes: Fadziej, Safka ir lietuvis Z. Taigi du rusai, po 1863 m. sukilimo apgyvendintų Lietuvoje maskolių palikuonys, ir bolševikų pataikūnas lietuvis išdavikas.

Paleidimas iš vergijos staiga atstatė išsunktas jėgas. Kalinys tarsi naujai atgimė. Tai buvo laimingiausia jo gyvenimo diena. Po 3 dienų gavo dokumentus ir 3 savaičių maisto davinį kelionei: 4 silkes, 1 kg cukraus. Tai buvo 1946 m. balandžio mėn. viduryje. Tokių laimingųjų buvo tik 24.

Po pusantrų kančios metų, nualintas, netekęs sveikatos, vis tik sukaupęs kelionei jėgas, palikęs verkiančius draugus, susikabinęs su laisvėn paleistaisiais, nuvyko į geležinkelio stotį. Nelaimei, keleivinio vagono Maskvon nebuvo. Baimindamiesi, kad enkavedistai vėl į šachtą negrąžintų, ryžosi sėsti ant anglies pakrautų atvirų vagonų viršaus.

Kelionės į laisvę sąlygos buvo pasibaisėtinos. Pasitaikė niūrus oras, buvo šalta, lijo. Su didžiausiu vargu pasiekė Pečioros upės stotį, kur persėdo į keleivinį vagoną Maskvon. Kelionei duotas mažas maisto kiekis išbadėjusiems buvo „kaip šuniui musė”. Pavažiavus, alkis privertė išlipti su 2 vilniečiais—Zakarausku ir Vrubliausku— ieškoti maisto. Su savimi visi 3 neturėjo nė kapeikos, nes kasė anglis be jokio atlyginimo.

Netoli stoties vargingoje trobelėje užtiko rusą, kuris turėjęs dar kiek „geros dvasios”. Jis pažadėjo duoti kiek duonos, jeigu jam sukirsią miške kiek malkų, nes jis menkos sveikatos, pats buvęs „pataisos namuose”. Jėgos visų buvo tiek menkos, kad per naktį šiaip taip įstengė sukirsti apie metrą malkų.

—Grįžę namo, laikykitės kuo toliausia nuo jų . . . Tik nepamirškite, ką sakau.

Gavę kiek duonos, pasiekė Maskvą. Čia enkavedistai patikrino dokumentus. Šiuos buvusius kalinius slėpė nuo žmonių, nes visi atrodė baisiai: apiplyšę, suvargę, išbadėję, sulysę, sutinusiomis kojomis.

Įzoliuotus nuo žmonių, juos laikė atskiroje patalpoje 2 paras, o paskiau nuvarė į traukinį kaip kalinius. įsodino į atskirą skyrių vagone. Taip jie Vilnių pasiekė 1946 m. gegužės mėn. pabaigoje.

Kojos buvo sutinusios iki pusiaujo. Geriems žmonėms patariant, kreipėsi pas prof. dr. Marcinkevičių, kuris išgelbėjo nuo mirties. Duotieji vaistai padėjo atleisti tinimą, ir kalinys pasiekė savo tėviškę.

Ten jau rado apsigyvenusius rusus, kurie jį buvo įskundę. Jie drauge su anuo pataikūnu lietuviu, buvo įsitikinę, kad savininkas jau nebegrįš. Tad, išstūmę senukus tėvus iš jų teisėtos pastogės, apsigyveno patys. Senukai prisiglaudė pirtyje, o marti su dukrele išsikėlė pas savo tėvus.

Sugrįžusį kalinį artimieji teatpažino tik iš balso. Juos rado dideliame skurde. Buvo apkrauti nežmoniškomis duoklėmis ir prievolėmis, vietinių komunistų išvarginti, o anų rusų—apgrobti, išnaudoti. Buvusieji pasiturintys ūkininkai dabar neturėjo ko valgyti.

Ano duona sušelpusio ruso perspėjimas buvo teisingas. Deja, per mažai į jį buvo kreipta dėmesio. Neilgai teko naudotis laisve. 1947 m. kovo mėn. pabaigoje buvo staiga visi šeimos nariai sugaudyti ir šį kartą ištremti jau į Sibirą.

Lietuvoje 1974 m. gruodžio 5 d. mirė buvęs Sibiro kankinys Liudas Odinas. Čikagoje gyvenantis jo brolis Pranas Odinas iš laiškų, o labiausiai iš nuvykusių į Lietuvą Amerikos lietuvių, kurie turėjo progos išsikalbėti dar su buvusiu gyvu iš Sibiro sugrįžusiu Liudu, sužinojo liūdnų faktų apie kalinio pergyvenimus.

Liudas Odinas g. 1907 m. Vižaičių k., Ylakių vls., Mažeikių aps. Buvo nagingas amatininkas, vėliau daugiausia darbavęsis kaip statybininkas. Giliai tikintis vyras.

1944 m. rudenį, antru kartu artėjant Raudonajai armijai į Lietuvą, buvo pasiryžęs trauktis į Vakarus, bet vis dar nenorėjo skirtis su tėvų žeme, delsė ir . . . kelias buvo užkirstas.

Kurį laiką slapstėsi, tačiau 1944 m. Kalėdoms grįžo į tėviškę. Labai greitai buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą.

Kalėjimai buvo perpildyti, ir okupantai jų kolonas ėmė varyti į tremtį. Kažkur Rusijos ar Gudijos žemėje sargybiniai ėmė šaudyti į koloną, kurioje buvo ir Liudas. Jis suspėjo parkristi kulkos nekliudytas.

Kai egzekucija buvo atlikta ir šaudymas sustojo, Liudas pakilo ir iškėlė rankas aukštyn. Sargybiniai jau nebešovė, nes buvo prisiartinusi kita kalinių kolona, į kurią įjungė ir Odiną. Tačiau sargybinis jam taip stipriai spyrė į vidurius, kad pradaužė plėvę, susidarė trūkis, iš kurio kilo gausių sunkumų.

Nežinia, kaip būtų pasibaigę ir šioje kolonoje esant, tačiau kelyje pasirodė 2 amerikiečių džypai su raudonarmiečiais. Jie ėmė klausinėti, ar tarp kalinių nėra cementavimo specialistų. Statybininkas Liudas tokį darbą mokėjo ir pasisiūlė.

Liudą nugabeno kažkur prie Lenos, o vėliau į Irkutską, kur buvo priskirtas prie cemento darbų statant tiltus, tiesiant kelius. Enkavedistų žiaurumas buvo toks didelis, kad pastebėję, jog Liudas buvo nuplėšęs kalinio numerį, uždėjo ant nugaros jam užrašą: „Prakeiktam šuniui kapuose vieta”. Tą užrašą Liudas nešiojo pusantrų metų. Pagal tą užrašą panašiai ir buvo elgiamasi su juo.

Kalėjimuose ir Sibire Liudas buvo žiauriai iškankintas. Prarado kelis pirštus, nustojo sveikatos. Laimei, jam pavyko susisiekti su Čikagoje gyvenančiu broliu, kuris pradėjo jo gyvastį palaikyti siuntiniais.

Sibire Liudas bolševikų buvo panaudotas slaptiems tyrimams. Surinko apie 60 kalinių, nuvežė juos į tyrimų vietą, uždėjo dujokaukes ir paliko 18 valandų atominių spindulių ir nuodingų dujų laukuose.

Visiems užpakalyje buvo surištos rankos. Vienas kalinys pradėjo draskytis, nutraukė dujokaukę, buvo paveiktas nuodingų medžiagų, pro jo burną prasiveržė kraujas, ir nelaimingasis tuojau mirė. Liudas surištomis rankomis laikėsi ramiai. Išliko gyvas.

Po Stalino mirties tremtinius ir kalinius pradėjo leisti grįžti į Lietuvą, bet Liudo vis neleido. Pagaliau apie 1961 m. gavo leidimą parvažiuoti mėnesiui į Lietuvą.

Parvažiavęs tėviškės apylinkėse surinko 150 parašų, kad buvo neteisingai nubaustas. Su ta peticija nuvyko į Klaipėdos prokuratūrą ir čia buvo išteisintas. Pati okupantų įstaiga pripažino, kad tiek metų buvo kankinamas be kaltės.

Apsigyvenęs Lietuvoje, Kaune, sutikęs turistę Amerikos lietuvę, net 6 val. pasakojo apie savo kryžiaus kelią Sibire, kad, grįžusi į JAV, perduotų viską Čikagoje gyvenančiam broliui. Papasakojo ir kaip enkavedistai kankindami jam pirštus nukapojo. Pasakė, kaip jis kartais buvo priverstas rašyti broliui padėkos laišką už siuntinį, kurio jam nė pamatyti neteko.

18 m. kančios Sibire Liudui buvo atėmę sveikatą. Jau 1974 m. lapkričio 19 d. jis buvo suparalyžiuotas, o gruodžio 5 d. mirė.

Pagerbdami tą Sibiro kankinį, lietuviai sunešė 12 gyvų gėlių vainikų. Buvo atnašautos iškilmingos laidotuvių Mišios ir gruodžio 7 d. buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kaip liūdnas kankinio brolio relikvijas, Pranas Odinas saugo pundą Liudo laiškų iš Sibiro. Juose jis rašė:

VII.11 (metai nežinomi, po 1950). —Visas gyvenimas prapuolė. Reikia būti gyvam. Turėjau didelį džiaugsmą, kada važiavau: kelionėje girdėjau vyturėlį giedant ir gegutę kukuojant. Man tai buvo didelis džiaugsmas po tiek ilgo laiko, po 19 m. girdėti tokius balsus. Dabar esu išvežtas iš senos vietos į kitą, apie 300 km į miškus. Gamta graži.

Laiškų man daugiau neberašykite, nes jie man bus nereikalingi. Jeigu aš būsiu gyvas, tai Jums parašysiu. Jeigu gausite mano laiškelį, pasakykite seseriai Lucei ir kitiems, kad daugiau laiškų man neberašytų, nes laiškai man nebus duodami. Gyvenimas labai neaiškus, apie jį negaliu Jums parašyti. Nesirūpinkite manimi . . . Baisus nervų įtempimas ir sveikata labai pablogėjo, o širdies liga yra pavojinga.

Jeigu kas atsitiks, mano daiktus prisiųs kiti lietuviai. Širdingiausiai dėkoju Jums už visas malones, kurias Jūs man suteikėte.

1959.XI. 10 —Turėjau didelę nelaimę: žuvo Jūsų dovanotas laikrodėlis. Net verkiau jo netekęs, nes jis buvo mano didelis draugas. Suardė ta prakeikta karo audra mūsų gyvenimą, išblaškė brolius ir seseris po įvairius žemynus. Kaltas tas prakeiktas karas ir kaltas tas, kas jį pradeda. Aš, Pranai, kalbu poterius, prašydamas pasaulio taikos, kad nebūtų tokių nekaltų žmonių žudynių, kad nesilietų kraujas, kad mūsų sūnūs ir dukros būtų laimingi ir nebūtų taip išblaškyti.

1959.XI 1.29—Turėjau nepaprastai didelį džiaugsmą, kada Kalėdų rytą suėjome su Vosiliais prie stalo ir visi sustoję pagarbinome Dievą. Tada sėdome valgyti. Žiūriu—įeina paštininkas, išima ir duoda man Jūsų laišką. Tai man buvo nepaprastai didelis džiaugsmas, iki ašarų. Rytojaus dieną reikėjo rašyti laišką, bet aš negalėjau, man skaudėjo akis. Už mane rašė Stasė Vosiliūtė. Jos tėvas yra mano likimo draugas, tokio pat amžiaus kaip ir aš.

1960.I.19 —Jūs galbūt neįsivaizduojate, kokį laimingą padaro mane tie brangūs, pilni užuojautos ir mielo rūpesčio Jūsų laiškai. Gavęs skaitau daug kartų ir jaučiuosi ne vienas šiame tolimame krašte. Kai ilgai negaunu, ir vėl nepaprastas ilgesys slegia.

1960.XII.5 —Noriu paklausti Jūsų, turbūt Jums neleidžiama taip dažnai rašyti man laiškų? Jau keli mėnesiai negaunu Jūsų laiškelio. Pas mus atėjo šaltoji žiema ir gilus sniegas. Rašydamas laišką žiūriu į langą, kada šiaurės vėjas pasivėlavęs pučia. Net pušų viršūnės gailiai nuleido savo kasas, beblaškomos vėjo.

Sibiro kalinė Felicita Klečkauskaitė, sugrįžusi į Vakarus ir apsigyvenusi Austrijos sostinėje Vienoje, spaudai papasakojo tokius savo išgyvenimus (žr. „Draugas” 1960 m. birželio 2 d.):

Sovietai mane pagrobė Vienoje. Be manęs, Vienoje ir kituose Austrijos miestuose pagrobė ir daugiau lietuvių. Buvau jų Karo tribunolo apkaltinta „tėvynės išdavimu” ir nuteista 25 m. į Sibiro stovyklas.

Apie 3 mėn. dar laikė Neunkircheno kalėjime, Austrijoje. Mane patalpino į kamerą su kitomis šešiomis moterimis, kurių tarpe buvo ir mano pažįstama lietuvaitė Jasiūnaitė. Vėliau mus iš čia išgabeno į Lvovo kalėjimą, kuriame jau radome tūkstančius kalinių. Mane įkišo į kamerą, kurioje buvo apie 100 moterų ir kurioje buvo taip ankšta, jog negalėjai rasti vietos, kur koją pastatyti: apie sėdėjimą nebuvo nė kalbos. Taip sugrūstos moterys duso, alpo, kentė badą.

Šiame kalėjime išbuvome apie 6 mėn. Po to mus pakrovė į gyvulinius vagonus, kurių buvo apie 100 (kiekviename irgi maždaug po 100 žmonių), ir išvežė į Kolymos sritj—Buchtą, Najino uostą, arti Vladivostoko. Kelionė truko apie 2 mėn. Visus kankino baisus troškulys, nes maitino sūdyta žuvimi ir sudžiovinta duona, o vandens beveik nebuvo.

Atvežtos į uostą pamatėme, kiek tik akis siekia, vielomis aptvertas stovyklas su sargybų bokštais: Jose mus ir apgyvendino. Tiek šiose stovyklose, tiek važiuojant vagonuose, politiniai kaliniai buvo sumaišyti su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie politinius visaip kankino ir net žudė.

Iš čia mane su būriais kitų moterų nuvarė į laivą ir per Ochotsko jūrą, pro Japonijos Hokkaido salą, nuvežė į Kolymos srities sostinę Magadaną. Čia vėl išvydome, kiek akys užmato, spygliuotomis vielomis aptvertas stovyklas ir sargybų bokštus. Mus uždarė barakuose, be langų ir lovų, ir maitino apipuvusiomis žuvimis, sugedusiais kopūstais ir vandeniniais barščiais. Taip čia turėjome išgyventi apie mėnesį. Paskui atrinko pajėgesnes moteris ir išgabeno į dar tik pradėtą statyti moterų stovyklą. Jų tarpan patekau ir aš. Kol pastatė barakus, turėjome gyventi po atviru dangumi. Buvo rugsėjo mėn., saulė nepajėgė atšildyti įšalusios žemės ir ištirpinti sniego. Neturėdamos žieminių drabužių, kentėjome baisų šaltį.

Iš šios stovyklos kasdien mus varydavo statybos darbams į Magadano miestą: nešiojome plytas, kibirus cemento, grindėme aikštes ir gatves ir kt. Dirbome nuo tamsos iki tamsos.

Maistas buvo truputį geresnis, negu iki šiol mūsų praeitose stovyklose, tačiau buvo beveik visas džiovintas: bulvės, daržovės ir žuvis.

Čia išdirbome apie pusmetį. Paskui mus išvežė maždaug už 600 km kirsti miškų. Didžiausius medžius kirtome tik moterys, visos sušlapusios, braidydamos giliausiame sniege. Turėjome paprastais pjūklais nuleisti medžius ir supjaustyti į gabalus, nugenėti ir sukrauti į vad. kubikmetrus.

Neiškirtus nustatytos normos, nevesdavo į stovyklą ir neduodavo vakarienės. Todėl neretai tekdavo dirbti miške iki vidunakčio. Bekertant įvykdavo daug nelaimių: griūdami medžiai kartais užmušdavo neprityrusią tokiame darbe moterį. Man pačiai krentantis medis sužalojo kaklą ir nugarą.

Kirtėjos buvo saugomos sargybinių su šunimis. Iš darbo parvarydavo į stovyklą visada šlapias. Barakuose nebuvo nei grindų, nei lovų. Reikėjo nakvoti ant šaltos žemės. O lietui lyjant, iš kiaurų lubų tekėjo srovėmis vanduo. Tik vasarą būdavo kiek geriau, nes tada pristatydavo prie laukų darbų: sodinti bulves, ropes ir kt. daržoves, kurias vėliau turėdavome ravėti.

Šiuose darbuose išlaikė apie pustrečių metų. Paskui susirgau visų sąnarių uždegimu. Paguldė mane sanitariniame stovyklos skyriuje. Susirgimų būdavo daugybė. Per 3 m. išmirdavo beveik visi apylinkės stovyklų įnamiai dėl labai nesveiko, neįprasto klimato ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Retas kuris ištverdavo ilgiau kaip 3 m.

Paskui stovyklų vadovybės ėmė rankioti sergančiuosius bei invalidus ir vežti atgal į Buchtą Vaniną. Išvežė ir mane. Iš Buchtos Vaninos gyvuliniuose vagonuose mus—tūkstančius invalidžių moterų—išgabeno į Berikulį, arti Kinijos sienos, Vidurinėje Azijoje. Paskirstė vad. žemės ūkio stovyklose, kur teko sutikti daugiau lietuvių, ištremtų iš Lietuvos įvairiais metais. Čia gydytojai patikrino sveikatą ir sveikesnes moteris vėl pristatė prie ūkio darbų. Reikėjo dirbti nuo tamsos iki tamsos. Sodinome bulves, pjovėme šieną ir kt. Tačiau daug kas čia susirgdavo nuo vandens, nes stovyklose šulinių nebuvo: vandenį atveždavo iš pelkių. Jis buvo rudas, dvokiantis ir su buožgalviukais.

Paskui mus iš čia vėl išgabeno į kitas žemės ūkio stovyklas. Aš patekau į Suslavos stovyklą, Kemerovo srityje. Čia taip pat buvo daug lietuvių. Taip beblaškant mus iš vienos stovyklos į kitą, atėjo 1955 m.

Atlikusius bausmę paprastai nuveždavo į lauko vidurį, iškraudavo ir liepdavo iš nieko įsikurti. Robinzonišku sumanumu lietuviai pasistatydavo trobelę ir taip pradėdavo gyventi.

Stalinui mirus, buvo pradėta peržiūrinėti bylos tų, kurie tapo invalidais. Jei penkios gydytojų komisijos pripažindavo, kad tas ar kitas invalidas nebetinka darbams, to byla būdavo perduodama teismui, kuris savo ruožtu politinį kalinį išteisindavo arba dar ir toliau palikdavo stovykloje. Gydytojų komisijos mane pripažino nepagydoma invalide ir perdavė teismui, kuris mane dėl nesveikatos atleido iš stovyklos, bet bylos nepanaikino.

Man buvo duota teisė apsigyventi Sovietų Sąjungos ribose. Vėliau, 1955 m. vasario mėn., man pavyko išgauti leidimą apsigyventi Lietuvoje.

Apsigyvenau Kaune pas motiną. Darbo gauti Sibiro stovyklų įnamei nebuvo įmanoma.

Aš jau buvau pasidariusi Austrijos piliete dar gerokai prieš savo pagrobimą. O pagal Austrijos ir Sovietų Sąjungos sutartį, visi Austrijos piliečiai turėjo būti grąžinti iš Rusijos į savo tėvynę. Aš kaip tik į šitą tašką ir mušiau. Rašiau šiuo reikalu laišką net Vorošilovui. Tačiau iš to būtų nieko neišėję, jeigu į mano bylą nebūtų energingai įsikišęs Austrijos konsulatas Maskvoje ir mano draugai Vienoje. Pagaliau netikėtai, kaip koks stebuklas, atėjo man išvažiavimo į Austriją viza. Tačiau ir vėl kliūtis. Jokia geležinkelio stotis Lietuvoje nepardavė bilieto į Vieną. Turėjau važiuoti į Maskvą, kur Austrijos konsulatas išrūpino bilietą į Vieną. Aš ją pasiekiau 1957 m. balandžio mėn.

Vienoje įsikurti buvo nelengva. Tačiau po tiek išgyvenimų jaučiuosi laiminga, kad dar tebeturiu kūne sielą ir galiu laisvėje gyventi.

Tipinga vergų stovykla. Sargybos bokštelis. Tvoros vidaus pusėje — mirties juosta. Nakčia stovykla gausiai apšviesta. Kulkosvaidžiais ir automatais ginkluoti sargybiniai budi dieną naktį

Morta ir Rimantas Saveikiai su sūnumi Jonu, 6 m., iš Lenkijos vykdami į Los Angeles, 1965 m. birželio 30 d. keletui dienų buvo sustoję Čikagoje. Rimantas Saveikis kilęs nuo Molėtų, Utenos aps., žmona gimusi Vilniuje.

Pasinaudodami žmonos turėta Lenkijos pilietybe, Saveikiai 1958 m. galėjo išvykti į Lenkiją ir apsigyveno netoli Katovicų, palei Čekoslovakijos sieną. Atvykstančius iš Lietuvos beveik visus lenkai siuntė į žemes, kurios buvo prie Lenkijos prijungtos, atėmus jas nuo Vokietijos.

Rimantas Saveikis buvo prievarta paimtas Raudonojon armijon, vėliau areštuotas, nuteistas 10 m. į stovyklas ir išvežtas. Čia daug nulėmė tai, kad jis turėjo artimų giminių Amerikoje. Tardytojai tiesiog pasakė, kad jie numato karo su Amerika galimybes, o tokie vyrai, kurie turi giminių Amerikoje, gali karo atveju griebtis ginklo prieš rusus, kaip jie „šaudę rusus pro langus 1941 m.”.

Saveikis Vorkutoje išbuvo 7 m. Dirbo anglių kasyklose. Vorkutoje buvo daug latvių, estų, lietuvių, vokiečių, net vienas italas. Prie R. Saveikio Vorkutoje mirė labai daug žmonių, jų tarpe ir mokyt. Petras Kraujelis, iš Kraujelių kaimo. Buvo daug lietuvių kunigų. Kartu su tremiamais iš Vilniaus lietuviais buvo vežami 4 lietuviai kunigai.

Vorkutoje sąlygos buvo baisios. Anot Saveikio, kol žmogus nemiegojai, tai tik galvojai apie duoną ir apie laisvę, užmigęs—sapnavai duoną. Visą laiką valgis buvo nežmoniškai blogas. Saveikiui teko dirbti kasyklose, kur buvo suvaryta 6.000 žmonių. Visoje Vorkutoje buvo 40 šachtų (kasyklų) ir prie kiekvienos—po 5.000 ar daugiau darbo vergų.

Nuo darbo atsisakyti negalėjo niekas. Jei kas neina į darbą, uždaro į karcerį, duodami tik vandens ir gabaliuką duonos. Kasdien duodavo tik košę ir šiek tiek duonos. Kartą dienoje duodavo sriubos, bet tai tik drumzlinas vanduo. Kaliniai sakydavo—kai pažiūri į dugną, matyti Maskva. Pas gerą ūkininką šuo geriau gaudavo, kaip ten išdirbęs visą darbo normą. O jeigu plano neišpildo, visai blogai. Uždirbtų pinigų neduodavo, nusipirkti nieko negalėjai. Aprengti buvo tokiomis vatinėmis. Šaltis žiemą siekdavo iki 40—60° C. Drabužių labai šiltų nė neduodavo, kad daugiau judėtų, daugiau dirbtų.

Laimingi tie, kurie gaudavo siuntinių iš Lietuvos. Vorkutoje buvo ir moterų tremtinių—net kokios 6 stovyklos. Visi kaliniai ant rankovės ir ant kelnių turėjo prisiūtą juodą „R" raidę baltame dugne, o paskiau vieton to buvo numeris. Per metus tebuvo leidžiama parašyti tik vieną laišką. Tačiau rašant reikėjo paduoti administracijai adresą. Saveikis, bijodamas, kad nepakenktų artimiesiems, nė laiško nerašė. Neleisdavo turėti nė gabalėlio pieštuko, nė gabalėlio popieriaus. Kas savaitę buvo vykdoma žiauri krata. Susodindavo ant barako grindų, iščiupinėdavo visus čiužinius, drabužių siūles.

Saveikis buvo Vorkutoje, kai ten vyko kalinių sukilimas. Enkavedistai sušaudė apie 5.000 kalinių. Išleistas iš stovyklos, Saveikis aplankė jų kapus. Vis dėlto jų mirtis nebuvo veltui. Lėktuvu atskrido iš Maskvos komisija ir pertvarkė režimą, šiek tiek atsižvelgdama kalinių reikalų.

Kalinių streiko metu visi vagonėliai, išvežami iš kasyklų, buvo aprašyti kreida: „Reikalaujame laisvės”, „Reikalaujame bylas peržiūrėti”, „Reikalaujame duonos”. Bet tai labai brangiai kainavo.

Kai per radiją pranešė, kad Stalinas mirė, barakuose buvo neišpasakytas džiaugsmas, žmonės tiesiog šokinėjo. Po to palaipsniui ėmė atslūgti ta žiauri priespauda. Ėmė šiek tiek mokėti už darbą, bet tiek, kad už mėnesio uždarbį galėjai nusipirkti kelis svarus cukraus.

Kadangi Vorkutoje buvo daug neteisingai nubaustų, be teismo išvežtų, tai po daugelio metų peržiūrėjo bylas ir kai kuriems, jų tarpe ir Saveikiui, leido gyventi už stovyklos ribų, nors jie buvo laikomi priklausantys stovyklai. Po metų gavo leidimą iš Vorkutos išvažiuoti.

R. Saveikis pasakoja, kad net 99% tų apylinkių gyventojų bolševikais nepatenkinti — net ir patys partiečiai, tik priversti tylėti, ypač Lenkijoje, Pabaltijo kraštuose. Tik jaunimas, kuris kitokio gyvenimo nematė, tiek nesiorientuoja.

Jeigu viską nufilmuoti, ką teko pergyventi Vorkutoje, ką žmonės pakėlė Lietuvoje bolševikų okupacijoje, būtų šiurpu ir neįtikėtina, kad šitokie dalykai mūsų amžiuje dėtųsi.

Okupantai rusai ypač žiaurūs buvo Lietuvoje 1944 m. Tų metų gruodžio 24 d. bolševikai apsupo Žičkų k., Labanoro par., suėmė visus vyrus ir kai kuriuos išvedė į kariuomenę, o kitus sušaudė. Tarp sušaudytų buvo Algirdas Saveikis, 16 m., Juozas Pelakauskas, 16 m., Stasys Kuliešius, 16 ar 17 m., Antanas Kuliešius (kuris jau buvo kariuomenėje tarnavęs Lietuvoje; liko našlė ir du maži vaikai), sušaudė Vincą Saveikį apie 60 m. Senukas šaukė iš pirties sūnų, o enkavedistams atrodė, kad jis partizanams duoda ženklą. Senukas suklupęs ant kelių aiškino, kaip buvo, bet enkavedistai į jį paleido kulkų lietų iš automato.

Šis rašinys 1979 m. pasirodė rusiško leidinio PAMIAT (Atmintis) antrajame tome. Leidiniui medžiagą renka rusų disidentai Sovietų Sąjungoje ir vėliau perduoda į Vakarus.

Apie rašinio autorę Dalią Grinkevičiūtę, buvusią Laukuvos bažnytkaimio gydytoją, mums žinoma tik tiek, kiek ji pati apie save pasakoja, ir kiek savo baigminiame prieraše informuoja leidėjai. Lietuvių pogrindžio spaudoje jos pavardės neradome.

DRAUGAS, II dalis, 1981 metai, sausio mėn. 17 d. Nr. 14 (3) ir sausio mėn. 24 d. Nr. 20 (4).

1941 m. birž. 14 d. buvo areštuotas mano tėvas — Juozas Grinkevičius, iki 1940 m. tarnavęs Lietuvos Valstybiniam banke, o nuo 1940 m. dirbęs matematikos mokytoju gimnazijoje. Jis buvo areštuotas už tai, kad iki 1940 m. priklausė tautininkų partijai.

Tą pačią naktį areštavo mano motiną, septyniolikos metų brolį ir mane — keturiolikmetę. Mums paskelbė, kad esame tremiami visam gyvenimui Sibiran. Tėvą išvežė į Sverdlovsko sritį — Gari koncentracijos stovyklon. Pagal ypatingojo pasitarimo nuosprendį, jis buvo nuteistas dešimčiai metų sunkiųjų darbų ir 1948 m. spalio 10 d. pasimirė nuo nepakeliamo darbo ir bado. Savo paskutiniam laiške jis mums rašė, kad „mirštu badu”.

1942 m. mūsų šeimą drauge su 400 moterų ir vaikų, ištremtą iš Lietuvos, atvežė į Jakutijos šiaurę negyvenamon salon, kur Lenos upė jteka į Laptevų jūrą, už Poliarinio rato. Šitoj saloj nebuvo jokio žmogaus pėdsako: jokio namo, jokios žemėje landynės, jokios jurtos (palapinės) — gryna amžino šalčio sukaustyta tundra; joje buvo jkalta lentelė su užrašu, kad ši sala vadinama „Trofimovskas”. Prižiūrėtojai liepė mums iškrauti iš baidoko lentas ir plytas. Ir garlaivis, prisikabinęs baidoką, išskubėjo atgal, nes artėjo arktinė žiema. O mes pasilikom ant kranto šioje negyvenamoje saloje, be pastogės, be šiltų drabužių, be maisto. Negausius vyrus ir paauglius jaunuolius, kurie galėjo dar šiokį tokį darbą dirbti ir norėjo griebtis barakus statyti, visus suėmė ir išvežė į gretimas salas žuvies gaudyti valstybei. Tada mes, moterys ir vaikai, šokome statyti barakų. Klojome eilę plytų, o ant jų eilę samanų, kurias rovėme plikomis rankomis iš amžinai įšalusios tundros. Barakai stogo neturėjo, o tik lubas iš lentų, pro kurias, užėjus pūgai, pripustydavo tiek sniego vidun, kad gulintieji nat „narų” — gultų pasidarydavo balti baltutėliai. Kiekvienam žmogui buvo paskirta po 50 cm ploto. Tai buvo didelis ledinis kapas. Lubos — ledas, sienos — ledas, grindys — ledas. Malkų nebuvo, nes tundroje neaugo joks medis, joks krūmas, netgi jokia žolė, o tik plonas sluoksnis samanų amžinai įšalusioje dirvoje.

Kai pasidėjo poliarinė naktis, žmonės ėmė vienas po kito mirti nuo bado, cingos (skorbuto) ir šalčio. Pradžioje dar buvo galima veik visus išgelbėti. Tumato, Bobrovsko, Sasylacho salose, už 120—150 km, buvo evenkų⁴ žuvų gaudymo artelės; jie turėjo gausias atsargas žuvies, pakankamai šunų traukiamų rogių (nartų); norėjo žiemai parsivežti mus visus į savo palapines ar žemėje iškastas gyvenamas landynes, kurios buvo šildomos. Bet mūsų vyresnybė neleido jiems to padaryti ir tuo pasmerkė mus pražūčiai.

Viena penkiolikos asmenų jaunų vyrų grupė mėgino pėsčia pasprukti iš Trofimovsko, bet kelyje visi žuvo — sušalo.

1942 m. apie gruodžio vidurį mūsų sekcijoje nr. 10 buvo 30 asmenų, o ant savo kojų galėjo pastovėti ir eiti į darbą tik keturi: aš ir trys suaugusios moterys. Mus siuntinėjo į salos gilumą — 7 ar 10 km ieškoti iš Lenos aukštupio potvynio metu vandens atneštų rąstų. Suradusios rąstą, iškirsdavom iš ledo, pririšdavom prie jo virvelines šlajas ir į jas įsikinkiusios traukdavom stovyklon. Tuos rąstus vartodavo mūsų viršininkai savo butams ir kontoroms-raštinėms apšildyti. Visų mūsų pečiai buvo pavirtę žaizdomis.

Likusieji 26 gulėjo ištinę nuo bado ir išsekimo arba negalėjo paeiti dėl skorbuto (cingos) padarinių — sąnarių nelankstumo, į juos išsiliejus kraujui. Dažniausiai liga sužalodavo kelių sąnarius. Po to paprastai sekdavo viduriavimas ir mirtis.

Ligoniai prašydavo vandens, o vandenį galėdavom gauti tik ištirpinę ledą ir sniegą. Dėl to aš kas vakaras kiūtindavau prie sandėlio, ten pasivogdavau porą lentgalių ir šliauždama parsivilkdavau juos barakan. Pasikurdavom „baraboną” (pusę geležinės statinės), ant jo virdavom vandenį, kaitindavom plytas ir jomis šildydavom ligonių kojas. Pakūrus „baraboną”, tirpdavo lubų ledas ir imdavo lašnoti ant gulinčiųjų: žmonės gulėdavo po ledo žievele.

Vieną vakarą, kai aš buvau suskaldžius ir sukapojus lentas, pakūrusi „baraboną”, staiga įžengė barakan mūsų viršininkai. Sekdami sniege paliktu pėdsaku, jie surado vagį ir lentas. Surašė protokolą ir mane atidavė teismui. Buvo 1942 m. Kūčios. Ant gultų gulėjo mirtinai serganti mano motina su ištinusiu veidu, kad net jos akių negalėjai matyti. Ji šlapindavosi krauju. Ji turėjo aštrų nefritą (inkstų uždegimą). Gulėjo ji ant šaltų lentų, pasiklojusi maišą. Aš šildydavau ją savo kūnu. Atvyko lavonų surinkėjai ir paklausė, kur jos kūnas. O vakare mane nuvedė į teismą. Teismas vyko gretimam barake. Stalas, raudona staltiesė, žibintas. Kaltinamųjų suole sėdėjo septyni asmenys. Penki už lentas, du buvo nakčia jlindę į kepyklą, bet, pradėję valgyti duoną, nusilpo ir neteko sąmonės. Vienas jų — Albertas Janionis, dramos studijos studentas, kilęs iš Šiaulių. Iš ryto juos ten ir rado begulinčius. Visi kaltinamieji neprisipažino vogę lentas: vienas nešęs lentą, kad galėtų savo kūdikiui pasidaryti karstą, kitas — radęs pamestą ir t.t. Aš sėdajau kaltinamųjų suole paskutinė. Teismas karo meto — greitas. Teisėjas per pusvalandį apklausinėjo šešis asmenis ir galop paklausė mane, ar prisipažjstu nusikaltus. — Taip, prisipažįstu. — Galbūt, jus pasiuntė kas iš vyresniųjų? — Ne. — O galbūt, nelabai gerai suprantate rusų kalbą? — Ne, aš jus suprantu. Teismas išeina pasitarti. Laukiam sprendimų. Taip nebedaug bepasiliko, ir mūsų kankinimai pasibaigs. Visa pasibaigs. Mus ves į lagerį už 30 km, vis vien niekas nenueis. Visi sušalsim, žūsim bekraščiuose snieguos. Ir galų gale — bus galas.

Sprendimas. Už duoną — po trejus metus, už lentas — po vienerius. Mane vieną išteisino „už nuoširdų prisipažinimą". Kodėl? Aš nebegaliu gyventi, bet mane paliko gyvą, o anie, norėję gyventi, eis pasitikti mirties. Grįžtu į baraką. Mama vis dar be sąmonės. Šalta, dega balana. Nėra vandens. Aš vėl einu vogti lentų.

Po kelių dienų visus nuteistuosius, ir tuos kuriuos nuteisė, rytojaus dieną, sargybiniai išvarė į lagerį. Netrukus prasidėjo pūga. Antrąją parą sugrįžo penkiolikmetis berniukas Beria Charašas, kilęs iš Kauno, su nušalusia ranka (jis buvo nuteistas taip pat už lentą). Jis pasakojo, kad keturiolika nuteistųjų paklydo pūgos metu ir greičiausiai visi žuvo kartu su savo varovais. Šunų traukiamomis rogėmis berniuką Berią nuvežė į Tiksi uostą, kur jam nupjovė ranką iki peties. Tokia buvo lentos kaina! Pūgoje žuvusių jaunuolių tarpe buvo Dzikas ir Luminas Broniai, nuteisti už mėginimą pavogti duonos kepaliuką. Pavasarį, kai Lena sulaužė ją kausčiusius ledus, mums teko matyti, kaip ledo lytys nešė sušalusių lavonus į Laptevų jūrą.

Laidotojų dvi brigados po tris asmenis brigadoje (Abromaitienė, Marcinkevičienė, Abromaitis, Petrauskas, Lukoševičienė, Tačiulionienė, Tačiulevičius, Tautvaišienė — ji dabar gyvena Švedijoj) kiekvieną dieną iš barakų išvilkdavo lavonus, kraudavo juos į roges ir, įsikinkę į virvelines šlajas, vilkdavo keletą šimtų metrų už barakų ir kraudavo juos į stirtas. Laidotojai patys buvo labai nusilpę ir dėl to nepajėgdavo nukelti lavono nuo aukštutinių gultų (narų). Todėl prie kojų pririšdavo virvę ir bendromis jėgomis jį nutraukdavo žemėn. Neretai sienų lede likdavo numirėlio plaukų kuokštelės. Kada siausdavo pūga, mirusieji gulėdavo po keletą parų drauge su gyvaisiais. Marijampolės gimnazijos direktoriaus žmonos Daniliauskienės kūnas keturias paras išgulėjo šalia jos sūnaus, kuris skorbuto (cingos) išsekintas negalėjo pasikelti. Jų barakas buvo taip užpustytas, kad į jį galėjai patekti tik ropomis pro siaurą sniego plyšį. Kada velionės kūną virvės pagalba traukė pro tą plyšį, jos sūnus Antanas įkandin šaukė: „Atleisk, brangioji motule, kad negaliu Tavęs palydėti!”

Lietuvos Žemės Ūkio Akademijos rektorius prof. Vilkaitis buvo sargu, jis saugojo rudens metu sugautos žuvies statines. Išsekęs nuo bado, sukrito ant statinių ir pasimirė. Gerbdami žymų mokslininką, žmonės sukalė jam karstą. Bet po savaitės karstas dingo, ir profesorius gulėjo kartu su kitais stirtoje. Jo žmona neteko proto, sūnus ir duktė pasiliko našlaičiai.

Kartą mūsų barakan įslinko du žmonės: vyras ir moteris. Abu rankose laikė po ryšulėlį. Barake buvo tamsu, nes langų stiklo vietoje buvo ledo lytys, ir tos apipustytos. Jie paklausė, ar yra vaikų. Vaikų buvo. Kai jų akys priprato prie tamsos, jie pamatė pirmąjį: ant grindų gulėjo negyvas dešimties metų berniukas — Jonukas Borniškis, pasimiręs vakar nuo skorbuto (cingos) ir išsekimo. Jie paaiškino, kad esą leningradiečiai, atsidūrę Trofimovske. Leningrade jų vienintelis vaikas miręs badu. Šiandieną jo mirties metinės, ir jie, atžymėdami jas, surinko savo trijų dienų duonos davinį ir nori jį išdalinti lietuvių badaujantiems vaikams. Iš po skudurų ištįso vaikų rankiūkštės, ir leningradiečiai dėjo į kiekvieną po gabaliuką duonos. Apsupto Leningrado mažas kankinukas tiesė pagalbos ranką savo žūstantiems vienmečiams.

Kai išmirdavo tėvai, jų vaikus perkeldavo į barake įsteigtą vaikų prieglaudą. Sąlygos ir mirtingumas buvo ten tokie pat. Vaikai mirdavo vienas po kito. M. Abromaitienė (dabar gyvenanti Kaune), vežiojusi lavonus, prisimena, kad dažnai paimdavę iš prieglaudos vaikų kūnelius — griaučiukus užrištuos maišuos. Kiek kūnelių būdavo maiše, ji nežinanti, nes maišus mesdavę į bendrą stirtą, neatrištus.

Du berniukai — dvylikos ir trylikos metų (pavardžių kol kas negaliu skelbti, bet ne broliai) prieglaudoje pasikorė. Jų mirtį stebėjo Lukminaitė Juzė (dabar gyvenanti Kaune), kurią tada buvo nukėlę į prieglaudą, kai jos tėvai ir du vyresnieji broliai pasimirė.

Kartą ji su kitu berniuku išėjo iš prieglaudos paieškoti maisto. Išsekusi mergaitė sukrito. Kol atėjo pagalba, ji nušalo krūtinę ir rankas dėl to, kad neturėjo jėgų prisidengti. Nuo kraštutinio išsekimo ir avitaminozės jos pečiuose, kryžiuje, stubure ir kojose atsirado pragulos, o ant krūtinės nušalimo žaizda, todėl ją gydė keletą mėnesių pakabinę už pažastų prie lubų. Randai pasiliko iki šiai dienai.

1943 m. vasario mėnesį pasidarė akivaizdu, kad žūsime visi. Mirtingumas pasiekė apogėjų. Buvo žiaurūs šalčiai, dūko uraganinės pūgos, ypačiai aršios į poliarinės nakties pabaigą. Barakai buvo visai nekūrenami, ir mirštantieji nušaldavo rankas ir kojas. Gultuose (naruose) gulėjo jau veik visi susirietę, su nebepajudinamais nuo skorbuto sąnariais, nuo išsekimo ir skorbuto viduriavo. Tuštinosi gultuose; kurie buvo kiek stipresni — nuo gultų krašto ant sniegu padengtų grindų. Artėjo finalas. Ir kada jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko žmogus, kuris išplėšė iš mirties nagų dar besančius gyvus. Tai buvo gydytojas. Jo pavardė Samodūrov, Lozorius Solomonovičius. Jis skverbėsi į kiekvieną baraką; apžiūrėjo visus ligonius, stirtas lavonų, ir ėmė labai energingai veikti. Pats vienas drąsiai stojo į kovą prieš Trofimovsko viršininkus — sočius, aptukusius, įsivilkusius į gerus kailinius, apsiavusius veltiniais, siuntusius mus ramiausiai į aną pasaulį. Būdami šiose pareigose Mavrin, Sventickij, Jankovskij, Travkin, Guliaev ir kiti gelbėjo savo uodegas nuo fronto.

Jau rytojaus dieną gavome po porciją karštos žirnių sriubos, po pusę kilogramo šaldytos žuvies, kurią, daktaro patarimu, valgėme žalią, kad nežūtų vitaminai. Jis išreikalavo iš sandėlio kelis maišus žirnių, merkdavo žirnius į vandenį, ir po kelių dienų sanitarai ateidavo į barakus su žaliai sudygusiais žirniais. Kiekvienas gaudavo po pusę stiklinės. Skorbutas ir badas atsitraukė. Atsitraukė ir mirtis. Tie, kurie sulaukė daktaro Samodūrovo, pasiliko gyvi.

Pradėjo veikti pirtis, laidotojai persikvalifikavo į sanitarus ir dabar vilko paliegėlius ant savo pečių pirtin. Kiekvieną dieną maudė vieną sekciją (baraką). Prausėsi visi kartu — vyrai ir moterys. Žmonės buvo prie tokios briaunos, kad lyties jau nebebuvo, o tiktai kažkas panašaus į žmogų, griaučiai su iškritusiais dantimis, trofinėmis piktybinėmis žaizdomis ir uodegėlėmis. Taip, kiekvienas turėjo kaulinę uodegėlę. Drabužiai buvo kepinami dezinfekcijos kameroje. Kiekvieną dieną galėjai matyti ant kameros grindų iškepusių utėlių šūsnis.

Vasario devintąją mes pirmą kartą išvydome saulės pakraštėlį. Supratome, kad likome gyvi.

Po mėnesio daktaras Samodūrovas išvyko. Girdėjome, kad jis žuvo fronte. Bet gal tas ir netiesa. Žemai lenkiamės Jums, Daktare Samodūrovai!

Pavasarį vyresnybė nusprendė pašalinti lavonų stirtas. Atvežė galinčių dirbti kalinių. Jie iškirto amžinai įšalusioj žemėj griovį, kuris tapo Trofimovsko aukų brolišku kapu.

Trofimovsko saloje 1942—43 metų žiemą mirtingumas buvo didesnis negu vokiečių apsuptame Leningrade. Čia mirė kas antras tremtinys, nutremtas be teismo, be tardymo ir kaltės. Išmirė ištisos šeimos. Baranauskų šešių asmenų šeima išmirė visa. Iš Augustino šeimos septynių asmenų išliko vienas berniukas. Žygelio keturių asmenų šeima išmirė visa. Geidonio septynių asmenų šeimos išliko tik motina. Šiurkaus — iš penkių asmenų išliko tik berniukas. Iš Markevičiaus septynių asmenų išliko motina ir duktė ir taip toliau. Vidoklerienė po sūnaus — pianisto mirties eidavo kas dieną prie lavonų stirtos, bet vieną dieną nebegrąžo — sušalo tenai pati.

Man Trofimovskas ne užmiršta praeitis, bet neužgyjanti žaizda. Tegu tenai buvo saujelė — keli šimtai žmonių, bet dėl to jų kentėjimai nebuvo mažesni. Ir jie buvo žmonės, ir juos reikia prisiminti, kaip ir milijonus kitų bereikalingų aukų.

Bet Trofimovskas nebuvo vienišas. Už poliarinio rato Jakutijos šiaurėje, taip pat ir Kolymoje, prie Janos upės, Oimekone šalčio ašigalyje* — visur ištremtųjų 1941 metais iš Lietuvos stovyklos. Matyt, Stalinas laikė šias vietas labiausiai tinkamomis Pabaltijo moterims ir vaikams. Šiandien sala tuščia. Kapinyne nėra nė lentelės. Jokia ranka jokios gėlės ten nepadėjo, jokia gedulo muzika nesilieja ant šios išmirusios salos. Bet jų atmintis gyva manyje. Ir man norisi pastatyti nors kukliausią jiems paminklą.

* Oimekonas — Sibiro kaimas, šalčiausia žemės rutulio vieta, vadinama „Šalčio ašigaliu”.

1943 metų vasaros pradžioje visus mus išsiuntė žuvies gaudyti. Vasarą ir žiemą, kirsdavom eketes ir po ledu tiesdavom tinklus. Pavasarį ledo storumas būdavo ligi pusantro — dviejų metrų. Kiekvieną dieną tikrindavom tinklus; iškirsdavom eketėse ledą ir esant 45—50 laipsnių C šalčio plikomis rankomis traukdavom tinklus, ir išpainiodavom įstrigusias žuvis. Jei sušalusi žuvis gelbėdavo mus nuo skorbuto, tai niekas negalėjo apsaugoti mūsų rankų. Neišvengiamai nušaldavo pirštai, apsidengdavo pūslėmis, žaizdomis, o kai rytdieną ir per visas sekančias dienas nušalusiais pirštais reikėdavo knebinėti tinklus ir žuvį, esant žiauriems šalčiams, tai jusdavai klaikų skausmą. Atrodė, kad kiši rankas į verdantį vandenį. Tikrinti tinklus reikėjo kasdien dėl to, kad dieną ar dvi nepatikrinus, galėjai prišaldyti juos amžinai prie ledo.

Ieškant žuvies, mus perkeldinėjo šunų traukiamomis rogėmis nuo vienos salos į kitą. Keliaudami statėme sau gyvenamas žemines ir vėl keliaudavome į kitas salas, palikdami mūsų gyventas buveines, kai žuvis dingdavo. Taip ir klajojome Laptevų jūros pakraščiais. Kartais ištikdavo pūga, ir paklydusieji sušaldavo kelyje: Algis Apanavičius, iš Kėdainių, Ernestas Vanagas iš Panevėžio, Ona Baltrukonienė, Petrikas, Jonas Kazlauskas ir kiti.

1944 metų vasarą mano brolį ir mane paskyrė į Tumato salą žūklei. Aš negalėjau važiuoti, nes mano motina gulėjo ligoninėje su paaštrėjusiu nefritu. Tada vyresnybės įsakyta gydytoja Griko išrašė motiną iš ligoninės. Mudu — brolis ir aš — nunešėm ją į baidoko truimą — vidų, kur buvo įrengti gultai. Po gultais baidoko viduje buvo šaltas jūros vanduo iki kelių. Baidokui linguojant tas vanduo taškėsi ir merkė jos drabužius. 150 kilometrų kelio važiuoti truko tris paras. Viduje buvo nepakeliamai šalta, čia ir vasaros metu šildomosios liemenės nenusiimsi. Nežiūrint mano didžiausių pastangų, per visą savaitę aš negalėjau motinai gauti nė lašo karšto vandens. Jos veidas ir kojos vėl sutino. Man atrodė, kad ji vyksta į paskutinę kelionę. Bet iš tikrųjų jos paskutinė kelionė buvo 1949 metais.

Mano motina dėl blogos sveikatos daugelį kartų prašė pakeisti jos tremties vietą — ar į Altajaus, ar Krasnojarsko kraštus, ar į Irkutsko sritį. Bet visus jos prašymus atmesdavo. Tada ji suprato, kad jai teks mirti Jakutijoj. Jos nusivylimui nebuvo ribos. Ji mane prašė, kad ją išvežčiau ir palaidočiau Lietuvoje.

1949 metais mes pabėgom lėktuvu be jokių dokumentų ir prisikasėm iki Lietuvos. Po mūsų pabėgimo tuojau buvo duotas įsakymas mus surasti, todėl gyvenome nelegaliai. Giminės ir mūsų pažįstami, patys rizikuodami, mus slėpė. Labai pavojingi buvo naktiniai butų tikrinimai. Dažnai man su sergančia motina tekdavo keisti pastogę, kada manydavom, jog mūsų buvimą kas nors pastebėjo.

1950 metų pavasarį motinos sveikatos būklė pasidarė beviltiška. Ji paprašė pervežti ją į mūsų buvusius namus Kaune. Gydytojai, kurie ją pažinojo, ateidavo naktimis, kiti gi nieko neįtardavo. Kartą, prieš pat mirtį, lyg atsigavusi iš sunkios uremijos,* ji mane paklausė: „Kaip gi Tu mane palaidosi? Juk tavęs laukia kalėjimas”. 1950 metų gegužės 5 dieną ji amžinai užmerkė akis. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Kodėl gi jie mūsų visų keturių nesušaudė prie vagono durų”? (t.y. 1941 metų birželio 14 dieną).

Kur ir kaip palaidoti? Dokumentų nėra, mes paieškomi. Vienas kunigas sutiko palaidoti be dokumentų, svetima pavarde kaimo kapinėse. Bet kaip išnešti iš namų lavoną, kaip išvežti iš miesto? Čia pat kaimynai. Palaidoti kiemely po langais? Bet gegužės naktys — šviesios, negalima iškasti duobės, kad kas nepastebėtų — aplink kaimynų verandos. Paskutinis tetos variantas: ji eis į MGB ir pareikš, kad nakčia jos serganti sesuo pasibeldė į duris, neįsileisti jos negalėjusi, o dienos metu pasimirė. Aš apleisiu jos butą. Kur aš esu, ji nežinosianti. Padarys kūno apžiūrą ir duos leidimą palaidoti. Betgi aš negalėsiu būti nei motinos laidotuvėse, nei aplankyti jos kapo: neabejotinai ten bus paspęsti spąstai. Be to, jie nepatikės, ir teta neišvengs persekiojimo. Tačiau pati baisiausia mintis buvo ta, kad jos budeliai ateis ir žiūrės į motiną mirusią, o aš tas paskutines valandas negalėsiu būti su ja. Kas daryti? Mano motinai ir mirusiai nėra vietos gimtojoj žemėj.

Nulipu žemyn į namo rūsį. Laidosiu čia. Kaltu ir kirviu kapoju grindų betoną gabaliuką po gabaliuko. Jis kietas, sluoksnis storas. Darbas vyksta labai lėtai, nors aš plušu kiek beįstengdama. Darbą reikia pertraukti, kai tik kas eina į antrąjį aukštą. Su betonu baigta, toliau jau molis. Antra para dirbu be pertraukos. Ryt gegužės septintoji —

Reikia karsto. Supjaustau spintą. Dalis jos bus karstas, o durys — karsto dangtis. Prieš prašvintant, karstą nunešam į duobę, išklojau jo vidų. Ateina laikas nešti ją tenai.

Mėginu keletą kartų, bet išnešti jos, lengvutės kankinės, nepajėgiu. Tai ne mano jėgoms. Teta puola neviltin: kas bus? Po poros valandų teta sugrįžta su patikimu žmogum. Jis paima Ją ir nuneša žemyn . . .

Visą sekančią savaitę naktimis aš nešiojau laukan cementą ir molį. Paskui užpyliau cemento skiediniu — jokio pėdsako nebeliko.

Tų pačių 1950 metų rudenį mane susekė, areštavo, patalpino Kauno tardomųjų kalėjiman, pateikė kaltinimą už pabėgimą iš tremties vietos. Tardytojai norėjo sužinoti, kur mano motina, kokie asmenys mus slėpė, kas teikė medžiaginę pagalbą. Nei į vieną klausimą aš negalėjau atsakyti, neįveldama pavojun žmonių, kurie mus gelbėjo. Todėl pareiškiau tardytojui, kad į visus man pateiktus klausimus atsisakau atsakyti, nes tiesos sakyti negaliu, o meluoti nenoriu. Už gerą ir kilnų elgesį piktu mokėti negaliu. Kai dėl motinos, tai ji mirė 1950 metų gegužės penktąją — tai viskas, ką jums galiu pasakyti. Man, žinoma, nepatikėjo. Pareikalavo nurodyti, kuriose kapinėse ir kieno pavarde palaidota, pavardes gydytojų, gydžiusių ją. Ir į šiuos klausimus atsakyti atsisakiau. Tardytojas pareiškė, kad visos mirties registracijų įstaigos Lietuvoje buvo patikrintos ir gautas atsakymas, jog tą dieną tokių metų moters mirtis niekur nebuvo užregistruota; todėl jis negalįs tikėti, kad ji mirus. Kadangi tardymas nežengė pirmyn, tai tardytojai keitėsi vienas po kito. Tardymams šaukė beveik kas naktį po to, kai būdavo duodamas ženklas visiems gulti, t.y. kai aš pati pradėdavau migdytis; o šeštą valandą vėl kėlimasis. Dienos metu net sėdomis negalima užsnūsti — nutrenks į karcerį. Stoka miego nežmoniškai kankina. Ištisas savaites abu su tardytoju trypėme toje pačioje vietoje. Iškankinęs mane ir save, tardytojas, nežinau kuris iš eilės, uždarė mano bylą, kur ji buvo pradėta. Gydę mano motiną daktarai ir kiti žmonės, kurie mums padėjo slapstytis, yra gyvi ir gyvena Kaune. Aš esu laiminga, kad nei vienas dėl mūsų nenukentėjo.

Kartą apie penktą vakaro man liepė apsivilkti ir išeiti iš kameros. Prižiūrėtojas išvedė mane koridoriais ir laiptais į kalėjimo kiemą. Prie durų, vedančių į gatvę ir miestą, stovėjo, laukdamas manęs, jaunas vyriškis, civiliniais drabužiais, gal dvidešimt septynerių metų, gražus ir elegantiškas. Nusišypsojęs pasisveikino ir prisistatė — Stankevičius. Paprašė eiti su juo, bet rankų nelaikyti už nugaros. Atidarė duris, ir mes atsidūrėme gatvėje. Buvo rudens vakaras, žmonės grįžo iš darbo, užeidinėjo į krautuves. Studentai — medikai linksmi būriu pasipylė iš savo fakulteto. Mes įsiterpėme į praeivių minią. Gražus ir be galo brangus buvo mano gimtasis miestas aną rudens vakarą. Mes ėjome tylomis, neskubėdami. Karo muziejaus aikštėje atsisėdome ant suoliuko. Tai buvo man kaip nuostabus sapnas. Kas dovanojo man šį puikų atsisveikinamąjį pasivaikščiojimą po mano gimtąjį miestą?

Vakare įėjome kažkokion įstaigon. Tarnautojų nesimatė. Užėjome į kabinetą. Stankevičius stačiai manęs paklausė, ar aš noriu gyventi Kaune ir mokytis. Pasirodo, kad tai yra visai paprastas dalykas. Jeigu aš noriu, tai po kelių dienų aš išeisiu iš kalėjimo, mano byla nebus pasiųsta Maskvon ypatingajam pasitarimui, atgal į Jakutiją aš nevažiuosiu, o eisiu namo, kaip šiandien. Gyvensiu legaliai ir galėsiu mokytis. Iš manęs reikalaujama labai nedaug — mažos pagalbos organams. Viskas aišku. Aš turėsiu užeidinėti į mano tėvų draugų ir pažįstamų namus. Jie atvers duris draugui, o iš tikrųjų įšliauš gyvatė, pasiryžusi pasiųsti juos kalėjimų ir tremties erškėčiuotu keliu. Dabar supratau, kokios įstaigos mano pakeleivis. Aš jam atsakiau, kad pasirenku savo trejus metus už pabėgimą ir amžinąją tremtį. Jis santūriai nusišypsojo ir pasakė, kad truputį klystu dėl trejų metų kalėjimo už pabėgimą; manęs laukia dvidešimt metų katorgos darbų, ir aš pati pasirašau sau tokį sprendimą. Jis padavė man lapą popieriaus, ant kurio buvo tikras mano parašas. Aš prisiminiau, kad savaitė prieš mūsų pabėgimą visiems tremtiniams buvo paskelbta, jog naujam Įsake numatyta bausmė už pabėgimą iš tremties — dvidešimt metų katorgos darbų. Aš pasirašiau, kad man tai paskelbta. Dabar Jakutijos ASSR-os MVD atsiuntė šį raštą lietuviškai MVD pareikalavus. Dvidešimt metų katorgos darbų, man dabar dvidešimt treji . . . Galo negali apčiuopti net mintimi. Grąžinau popierių. Visas pasaulis kažin kur prasmego. Mano pokalbininkas tyliai laukė atsakymo.

Tai štai kas mano padovanojo atsisveikinamąjį pasivaikščiojimą! Naujas subtilus metodas — priminimas gyvenimo, kuris atimtas iš manęs, kurio niekada nebebus, bet kurį siūlo mainais už garbę ir sąžinę. Aš paprašiau parvesti mane atgal į kalėjimą. Mes tylėdami, lėtai grįžome atgal.

Pusmetį man išbuvus Kauno tardomajame kalėjime, atėjo iš Maskvos ypatingojo pasitarimo sprendimas. Mane įvedė į kabinetą, kur buvo du saugumo karininkai, ir perskaitė sprendimą: už pabėgimą iš tremties treji metai laisvės atėmimo, o paskui grąžinimas Jakutijon į ištrėmimo vietą. Pasirašyti po nutarimu aš atsisakiau: „Šitas nutarimas neturi teisinio pagrindo. Pagal sovietinius įstatymus trėmimas yra bausmės rūšis, ir tremti galima tik teismo sprendimu. Aš gi ištremta neteisėtai, dar nepilnametė, be jokios kaltės, be teismo, tik už tai, kad gimiau toj, o ne kitoj šeimoj. Dėl to ir mano išvykimas iš Jakutijos nėra joks nusikaltimas”.

„Mes priversime jus pasirašyti!” — pasakė MGB papulkininkis ir liepė pašaukti kalėjimo viršininką. Bet kai aš vis vien nepasirašiau, jie surašė apie tai aktą. Netrukus per Vilniaus ir Maskvos kalėjimus mane atvežė į Gorkio sritį, Suchobezvodnoje vietovę ir patalpino Unžlage, kur aš atlikinėjau savo trejų metų bausmę. Po lagerio trijų mėnesių etapu per Sverdlovsko, Novosibirsko, Irkutsko, Kirensko kalėjimus 1953 metų rugsėjo mėnesį atvežė mane atgal Jakutijon tremčiai.

Kartą, neatsimenu jau kur Sibiro stoty, aš paprašiau mus lydėjusį sargybinį kareivį išsiųsti slapta mano laišką, adresuotą Berijai. Tame laiške prašiau nesiųsti manęs Jakutijon, bet į kurį nors kitą Sibiro miestą, kuriame yra medicinos institutas.

Praėjo metai. Per tą laiką Berija buvo sušaudytas. 1954 metų vasarą mane iššaukė Jakutijos MVD įstaigon ir paklausė, ar aš rašiau Berijai — „Taip, rašiau”. — Jūsų prašymas buvo atmestas. Bet mes leisime mokytis. Pasirinkite bet kurį miestą iki Uralo. Per valandą laiko gausite leidimą”, pasakė specskyriaus viršininkas, papulkininkis Sazonovas.

Omsko miesto MVD valdyboje, kur aš atvykau devynios dienos prieš priimamuosius egzaminus, man pasakė, kad mane priima laikinai, ir jei neišlaikysiu konkurso egzaminų, tai grąžins mane atgal.

Nors visus egzaminus aš išlaikiau pažymiu „labai gerai”, bet įstojimo klausimą sprendė mandatų komisija.

Komisijoj manęs paklausė, kodėl aš 1941 metais iš Lietuvos patekau Sibiran? Supratau: jei pasakysiu tiesą, tai, nepaisant mano gerų pažymių, manęs institutan nepriims. Ir aš nuslėpiau, kad esu spectremtinė; o paso, kurio aš niekad neturėjau, jie nepaprašė parodyti. Kada pasimokiau trejetą mėnesių, mane pašaukė instituto kadrų skyrium ir užsipuolė kaip didžiausią nusikaltėlę: „Jūs apgaulingu būdu patekot institutan”. Aš atsakiau: „Jūs mane privertėt sakyti netiesą. Konstitucija man duoda teisę lavintis, bet jei būčiau pasakius teisybę, tai jūs būtumėte manęs nepriėmę”.

1956 metais man buvo leista sugrįžti Lietuvon, ir aš tęsiau mokslą Kauno medicinos institute, kurį baigiau 1960 metais su pagyrimu. Mane nukreipė dirbti į kaimo ligoninę.

Mano motina visą tą laiką ilsėjosi savo neįprastam kape, apie kurį niekas nežinojo. Jos paieškojimas, kaip beviltiškas, buvo nutrauktas. Po partijos XXII suvažiavimo atėjo laikas pagalvoti apie jos „perlaidojimą”. Aš kreipiausi į Kauno KGB valdybą su pareiškimu. Nurodžiau motinos palaidojimo vietą ir paprašiau leidimo ekshumacijai. Mano pareiškimas KGB buvo nelauktas ir tikrai nemalonus. Jautei kažkokį nustebimą, pasimetimą ir norą kaip nors greičiau ir tyliau visą šį reikalą baigti. Ekshumaciją vykdė Kauno miesto prokuratūra, priešakyje su prof. Nainiu — teisminės medicinos katedros vedėju, dalyvaujant grupei medicinos studentų.

1963 metų vasario 13 dieną giminės ir pažįstamieji galop palydėjo motiną į paskutinę poilsio vietą, Kauno kapines, esančias Neries pakrantėje.

. . . Dirbdama kaimo gydytoja Laukuvoje, Šilalės rajone (Lietuvos SSR), Dalia Grinkevičiūtė pradėjo rinkti medžiagą apie likimą lietuvių, nutremtų į Sibirą, „kadangi manė, jog tai yra lietuvių tautos istorijos dalelė, ir žuvusių vardai neturi būti pamiršti”, — kaip ji rašo savo užrašuose. Grinkevičiūtės susidomėjimas uždrausta tematika iššaukė naujus valdžios vietinių organų persekiojimus, KGB sekimą, vietinio laikraštuko šmeižimus. Nelabai išradingai apkaltino ją „neteisingu gydymu”, buržuaziniu nacionalizmu, „nusikaltėliška” praeitimi ir t.t. Nors visi šie kaltinimai neturėjo jokio pagrindo, 1974 metais Grinkevičiūtė pasidarė bedarbė. Buvo paskleisti gandai, kad Grinkevičiūtė pasitraukė iš Katalikų Bažnyčios, perėjo į sektantus ir „sektantiškų iškrypimų vedama” palaidojo savo motiną rūsyje.

Skelbiama čia ištrauka — tai D. Grinkevičiūtės autobiografinių užrašų didžioji dalis; praleista puslapiai aprašą jos dabartinius vargus. Tekstas parašytas rusų kalba, matyt pačios Grinkevičiūtės; šiame spaudinyje stilistiką palikome autorės.

Mums žinomi tremtinių ir spectremtinių iš Lietuvos žodiniai pasakojimai, patvirtina Grinkevičiūtės liudijimą apie tai, kad ištremti žmonės — daugiausia moterys ir vaikai — buvo pasmerkti pražūčiai, numarinimui. Taip buvo ne tik 1942—43 metais, bet ir penktojo dešimtmečio gale — šešto pradžioje; ir ne tik Jakutijoj, bet visur kitur. Liudijimo tikrumas nesukelia jokių abejonių: autorė pateikia gyvų ir mirusių tikras pavardes, tiksliai datuoja ir geografiškai aptaria įvykius. Santūrumas, netgi lakoniškumas, aprašant Lietuvos žmonių deportacijos tikrai siaubą keliančius epizodus paverčia šituos užrašus veik juridiniu dokumentu.

Tuo pačiu Dalios Grinkevičiūtės užrašai yra įžymus žmogiškas dokumentas. Būsimas istorikas ras juose ne tik faktus, bet ir pavyzdžius tvirtumo, vyriškumo, paprastų žmonelių gerumo — vadinamos „istorinės medžiagos”.

Išvežamuosius į Sibirą varo į gyvulinį vagoną (viršuje). Apačioje — tas pats vagonas, aklinai uždarytas, su žmonėmis. Tik pro mažą langelį jie, gaudydami orą, gali paskutinius kartus žvelgti į tėvynės laukus

Pasvaliečiai tremtiniai išvežti į Sibirą 1941 m. birž. 14 d. Viršuje iš kairės į dešinę: Lipštienė ir Gulbinienė, Jono Velžio šeima, Leinartas, Petkevičius, V. Zigmantas, Žaldokų šeima, Grinių šeima, Ign. Lipštas, Lipšto vaikai, M. Gulbinas, Pr. Traškevičius su šeima, prof. Tomkūno šeima, R. Baniuliu šeima, Gulbinų vaikai, A. Kuosa, K. Krivickas, P. Misevičius, J. Janušonis, C. Maldutienė, Steponavičius su vaikučiu, VI. Linkevičiaus šeima, A. Kuprys su žmona, A. Vyšniauskas su žmona. J. Klungevičiūtė, J. Klungevičius, Šležų šeima, M. Klungevičius su žmona, J. Sabo šeima, J. Džiuvė su žmona, P. Tomkūnas su dukromis, A. Andzevičiaus šeima, A. Čaplinkso šeima, Sasnavičiaus šeima, Navakų šeima, Petrauskų šeima, Činčas

tremtinių stovykla
Tremtinių miško darbų stovykla Valentinofka, Krasnojarsko krašte. Stovykla pasistatyta kirtimuose. Dauguma tremtinių iš Pilviškių ir apylinkių. Nuotrauka daryta 1956 m. žiemą. Gatvėje matomi dar nepašalinti kelmai

Moterų politinių kalinių brigada Taišeto miške, Irkutsko srity, suvaryta rauti kelmus. 1955 m. gegužės mėn. Pirmoji iš kairės E. Juciūtė

Steiblig šeimos gyvenvietė Krasnojarsko krašte 1971 m. Buvo išvežti 1947 m. iš Prusokiškių vienk., Kuktiškių vls., Utenos apskr.

Cezarija ir Ignas Jašelskiai Maskvos sovchoze, Chakackajos apylinkėse, Krasnojarsko krašte.

Jonas Motiejūnas, su šeima ištremtas antru kartu, Krasnojarsko krašte lauko darbuose

Teklė ir Zigmantas Macerauskai prie savo namelio Sibire. Zigmantas palaidotas Sibire, Teklė 1956 m. grįžo į Lietuvą, palaidota Tauragnų kapinėse

Salomėja Plūkienė su penkiais vaikais 1957 rugp. 20 d. Sibire, Krasnojarsko krašte. Buvo išvežta 1948 m.

Lietuvių tremtinių vestuvės miško pramonės rajone, Krasnojarsko krašte. Trečias iš kairės — kunigas, kuris jaunuosius sutuokė

Tremtinių kaimelio gyventojai prie savo lūšnelės Kirovo raj., Irkutsko srityje, 1955 m.

Tremtinės: Šernienė, Steponavičienė, Gvaldienė, Gedumauskienė, Pakalniškienė, Juzėnienė, Daučiūnienė ir Buinauskienė Irkutsko apylinkėse 1953 m. Kairėje — jų lūšna, kur jos gyveno

Stasys Šilingas iš Sibiro 1954 m. pervežtas į invalidų namus Ukrainoje. Čia išbuvo iki 1961 m. lapkričio 17 d., kada grįžo į Lietuvę, kur mirė 1962 m. lapkričio 13 d.

Pora vištelių — visas tremtinės turtas 1954 m. Sibire. Tremtiniai: Juočepienė ir Rusteikis.

Kalvis Jonas Krasauskas nuo Pušaloto, su šeima išvežti į Buriat-Mongoliją. Krasauskas nukalė daug kryžių tremtinių kapams

Buvęs Vilniaus miškų urėdijos urėdas dipl. miškininkas Antanas Skličius prie šiltadaržio darbų Taseeve, Sibire. Mirė 1958 m

Oną Gritėnaitę, išbuvusią aštuonerius metus Sibire, Minoje, Krasnojarsko rajone, grįžtančią į Lietuvą veža į stotį

Minos lietuviai, Krasnojarsko srityje, susirinkę išlydėti grįžtančius į Lietuvą. Vidury Petras Sereika

Dr. Leonas Bistras, tik ką grįžęs iš Sibiro į Lietuvą 1955 m. Buvęs Ryto redaktorius, seimo pirmininkas, švietimo ministeris, ministeris pirmininkas. Suimtas 1940 m. liepos 12 d., kalintas Kauno sunk. darbų kalėjime. Mirė Kaune 1971 m. spalio 18 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse

Ona Skopienė, išvežta į Sibirą 1941 m., ir jos vyras Juozas Skopas, išvežtas tuoj po karo, miręs,Sibire 1960 m. vasario 6 d. Ona Skopienė, Sibire iškentėjusi 21 metus, 1962 m. grįžo į Lietuvą ir greit mirė.

Kun. dr. K. Prialgauskas, Telšių kunigų seminarijos profesorius, tik ką grįžęs iš Sibiro 1964 m.

Povilo Plūko, išvežto į Sibirą 1948., laidotuvės Krasnojarsko rajone, 1958 m. sausio 19 d.

Andriaus Sinkevičiaus, mirusio 1952 m. rugs. 21 d. Krasnojarsko krašte, karstą veža į kapines.
Velionis su dukrele ir daugybe kitų lietuvių gyveno čia matomame pastate

Klaipėdos krašto lietuvių Pėteraičių (brolio ir sesutės Čikagoje mirusio istoriko Jurgio Pėteraičio) kapai Krasnojarsko krašte. Prie kapo motina su vaikais

Vincas Gučius su savo slaugytoju prie jų pasistatytos trobelės Krasnojarsko krašte

Prie Kotrinos Černienės kapo Krasnojarsko krašte. Stovi (iš kairės) dukterys: U. Motiejūnienė, Černiūtė ir dukraitė Motiejūnaitė

Emilijos Bytautaitės Šilingienės (Stasio Šilingo žmonos, mirusios 1943 m.) ir dukters Ramintos Šilingaitės (mirusios 1944 m.) kapai Uskano miestely, Irkutsko srity

Minos kapinėse, Krasnojarsko krašte, 1955 m.

Kapas Jono Bernoto, 73 m., mirusio 1943 m., ir jo sūnaus Vlado, 37 m., mirusio 1942 m., kapinėse prie Obės upės, Kamenio mieste, Altajaus krašte

Lietuviškas kampelis Baironovskio selchozo kapinėse, Taiseto rajone, Irkutsko srity. Prie kapų — lietuviai tremtiniai selchozo darbininkai

Lietuvių grupiniai kapai rusų kapinėse Sibire. Klūpo tremtinės prie motinos kapo

Zenonas Norkūnas, 1 m., miręs 1941 m. rugs. 22 d. Barnaule, Sibire. Sūnelio liūdi motina Veronika Norkūnienė iš Garnių k., Daugailių vls., Utenos aps.

Lietuvių tremtinių kapai Sibire, Buriat-Mongolijoje, Colane. Paminkle jrašas:

Lietuvių tremtinių kapai
1948-1957
Mes esame iš Gintarų Krašto
Iš garbingos gimtinės Lietuvos.
Kas išskaitys vargus be rašto,
Ką iškentėjo didvyriai jos.

Kryžių nukalė ir pastatė Jonas Krasauskas su padėjėju cemento darbui Jonu Vileišiu, kuris čia prie kryžiaus stovi

Kazimieras Ambrozaitis, g. 1892 m. Rutuliuose, Jurbarko vls., Raseinių aps., filosofijos dr., buv. Darbo federacijos pirm. Suimtas 1940 m., iš Kauno kalėjimo išvežtas į Sibirą 1941 m. geg. mėn. Po II pas. karo grįžęs į Lietuvą, apie 1948 m. vėl ištremtas be teisės grįžti tėvynėn. Mirė 1957 m. Palaidotas Rešiotų kapinėse, Krasnojarsko krašte

Zigmas Zarunskis, dar vystykluose 1945 m. išvežtas į Sibirą, jau eidamas 14-tus metus turėjo miške kirsti medžius. Buvo užmuštas krintančio medžio. Jo liūdi tėvai Ona ir Pranas Zarunskiai, vyresnioji sesuo Zita ir jau Sibire gimęs brolis Jonas

Klemas Steiblys išvežtas į Krasnojarsko kraštą, miręs 1972, turėdamas 49 m. amžiaus

Stasio Abromavičiaus laidotuvės 1951 m. Tinsko invalidų kapinėse, miške, Krasnojarsko krašte. Prie karsto žmona Morta

Lietuviai tremtiniai lydi į kapines Andrių Sinkevičių, mirusį 1952 m. Krasnojarsko krašte

Viena mokytoja, kurios vyras ir duktė mirė Sibire ir ten palaidoti, atsiuntė laišką V. Dailydei į Kanadą. Ji aprašė, kaip, būdama išvežta, Jakutijoje, Alekmenskio rajono miškuose, buvo žiemą išvaryta pjauti sniegu apklotoje pelkėje šieną. Laiške pasakojo šiuos išgyvenimus 1943 m.:

Žiema, šaltis žnaibo nosis, veidai bąla. Mūsų arkleliai alkani, šaltoje pastogėje vėjas švilpia pro kiaurus stogus, sienose plyšiai bemaž žmogui pralįsti, nes iš apvalių plonų „žerduškų” (karčių) suręsti. Visą dienelę šaltyje 40 — 50° C. Sniego ligi pilvų, tik ,,davai, davai", botagai, rykštės ir keiksmai. O tų keiksmų, kokių jų neišgirsta tie nekalti gyvulėliai, rodos, visas pragaras ant jų užgulė . . . Nei kvapo jiems atgauti, nei vidurių ištuštinti. Bet kam dar juos ir tuštinti, kai ir taip jau jie tušti. Gal vakare po 2 val. išstovėjus, kai grįžta iš darbo, dar 2 val. turi stovėti ir tik tada duoda „pašaro”, gniūžtelę supuvusios, supelėjusios žolės.

Laimingi tie, kuriems pavyko išvežti medžių normą, tai dar priedų gaus 100 g avižų. Bet ir tas uždarbis dar ne visada pakliūva arkleliui. Dažniausiai jis būna išmainytas ant kokio menko daiktelio su atvežtaisiais žmonėmis jų maistui. O jūs, gyvulėliai, kam gi pasiskųsite. Rytoj vėl iš naujo visą dienelę šaltyje, pusnynuose, keiksmuose . . . Rudenį atvežė visą baržą (laivelį) šieno. Dirbo žmoneliai, plušėjo, kol išmetė jį į krantą. Rodos, nemaža buvo, galėtų užtekti visai žiemai. Bet koks darbas,koks sąžiningumas dirbant?. . . Kiek to šieno pateko į vandenį, kiek jo ta plačiąja Lenos upe nuplaukė lyg ledo lytimis . . . Ir kiek dar pačiame krante išsibarstė, kiek aplinkiniai gyvuliai, karvės išmindė, sutrypė. Žiemą ir nėra kuo šerti, reikia gauti nors kiek pašaro. Galvoja vadovybė: ką daryti, kaip gelbėti gyvulėlius. Ir sugalvojo — reikia šienauti.

Miško gilumoje už 7 km yra maža balota pievutė. Vasarą galėjo likti nenupjauta, nes toli nuo gyvenamų vietų. Sudaro brigadą iš 7 — 8 žmonių, brigadininke paskiria per 60 m moterėlę, jai duoda dar porą jaunesnių, kiti jauni — dar prieaugliai. ⁵

⁵ Skaitant laiškus atmintina, jog jie rašyti taip, kad galėtų prasmukti pro cenzūrą.

Paskiria vadovą, kuris turi ten vesti ir nurodyti kelią. Pirmas eina vadovas, bet paskui jį niekas pirmasis eiti nenori. Kiekvienas stengiasi atsilikti toliau, nes sunku eiti nauju, nesumindžiotu taku. Laimė tam, kam atitinka pirmojo žingsniai, kitaip tada tenka naujas pėdas daryti, o juk taip sunku, kiekvienas žingsnis alsina. Keletą žingsnių žengus, norisi jau ilsėtis. Ir laimė, jei pasitaiko koks kelmas ar gulintis rąstas — tada visi kaip musės prie jo. Dar pusės kelio nenuėjome, o jau nuovargis kankina ir valgyti norisi. Susėdę užkandame šiek tiek sausos duonelės ir vėl žygiuojame tolyn. Darbo vietą pasiekiame gal tik 3 val. po pietų ar dar vėliau.

Pirmas rūpestis — kaip nakvosime. Turime palapinę, bet kaip ją ištiesime tokiame sniegyne? Vadovas šaukia „davai, davai”— valykime sniegą, skubėkime, nes vakaras arti. Ir stvėrėmės darbo — kas kastuvą, kas šluotą čia pat pasidarytą iš eglišakių; plušame, visi dirbame. Šiek tiek sniegą apsivalėme, ištiesėme ir palapinę. Vidų išklojome eglių ir pušų šakelėmis. Atrodo, turėtų būti neblogai. Nors vakaras jau čia pat, bet kaip be darbo eisi ilsėtis? Reikia bent kiek padirbėti, pamėginti naujo darbo, — kelionės nuovargis tai ne darbas . . .

Bet kaip ir nuo ko pradėti? Sniego iki kelių, suprasti sunku, visi laukiame nurodymo. O vadovas aiškina: reikia vienam prakasti sniegą lyg kokią pradalgę, sniegą mesti į šoną. Antras paskui jį eidamas meta sniegą toliau ir geriau pravalo, o paskui trečias pjauna su dalgiu žolę, kiek jos dar gali rasti. Vieną pradalgę praėję, antrąja eidami jau meta sniegą į tą pirmąją nupjautą vietą. Taip valo ir pjauna. Tokiu būdu visą laiką vyksta sniego perpilstymas iš vietos į vietą, o žolės? . . . Dieve, žolės . . . Kokia gali būti žolė kemsynuose, pelkėse, kupstynuose miško pievutėje, vietomis dar ledu padengtoje? Kyšo tik smilgų ir viksvų viršūnėlės, o pati geroji žolė, jei jos dar ir buvo kiek užaugę, tai liekasi po ledu ar po kelmynais. Triūsiame, dirbame ir vis skubame, nes reikia dirbti, dykaduoniauti negalima, juk mes darbo žmonės.

Pamėginome šiek tiek, keletą pradalgių praėjome, sniego daug išžarstėme — o šieno tik saujelė. Bet pradžia darbą gaišina. Išjudėsime, priprasime ir daugiau nuveiksime. Šiandien jau vakaras, metas ruoštis nakvynei, o ji mums taip labai jau rūpi. Na, ir ne be reikalo buvome susirūpinę.

Nelabai jau maloni ir buvo ta pirmoji naktis. Rodos, išklojome šakomis, ir turėjo jau būti minkšta gulėti lyg ant patalų, bet kodėl užmigti negalima? . . Vienas šonas šyla, kitas šąla. Šakos šaltos, — sušildai jas savo kūnu, o pačiam jau šalta pasidaro. Tada vertiesi ant kito šono — ir taip visą naktelę šildai žemę, kuri tokią šaltą žiemą smarkiai įšalusi. Ir kaip užmigti, kad ir ta savojo kūno šiluma jau ima išsibaigti?

Taip praėjo nemigo naktis. Todėl sekančiai nakčiai nakvynę geriau įsirengėme. Esame miške. Medžiagos turime pakankamai. Prisikirtome tokių plonų karčių. Jomis išklojome žemę, ant jų uždėjome šakų, naujo šieno ir šiek tiek geriau miegojome sekančią naktį. O darbas, darbas . . . Vis tas pats sniego perpilstymas. O dirbame, skubame, stovėti negalima ir ilsėtis nėra kada, nes arkliukai alkani. Maža kupetėlė šieno dienai — ir tos jiems turi užtekti. Juk pripratę prie tokių normų.

Pasistatėme ir plytą viduje palapinės — tai pusė žibalinės statinės. Vienoje vietoje išpjauta skylė ir į ją įstatytas vamzdis, šone palapinės išvestas į lauką — tai moderniškas kaminas. Ir pasišildyti jau turime kur, ir išsivirti. Produktų maistui mums skirtą normą atveža iš mūsų gyvenvietės, vad. Uciaskos, atvažiuodami pasiimti šieno. Pasikuriame — ir šilta toje palapinėje. Ji mažutė, viskas čia pat arti. Kai sugulame, tai kojomis bemaž pasiekiame krosnį.

Gaisras. Mūsų krosnis dar kūrenosi, kai sugulėme ir sumigome. Tik staiga kažkas sušuko: degame! Mūsų palapinės sienos pradėjo degti, dūmai troškina. Mūsų laimė, kad viena moteriškė perplėšė palapinę ir mes atsiradome po atviru dangumi. Dūmai išsisklaidė, lengviau atsidusome.

Buvo 2 ar 3 val. nakties, aplinkui tamsa, tik žvaigždutės mirga danguje, šaltis spigina — 50° C. Kur dingti viduryje nakties? „Namai” už 7 km, nenubėgsi naktį ir dar per pusnyną. Šalta, o mes viduryje miško, po atviru dangumi. Glaudžiamės dar prie savo krosnies, bet ir ji jau pradeda atšalti, malkų atsarga baigiasi, o naktį ką gali surasti sniegyne? Be to, visi ir nesutelpame. Braidėme po sniegą, rinkome, laužėme snieguotas medžių šakas ir užsikūrėme laužą. Sustojome aplinkui ratu ir sukinėjame tai vieną, tai kitą šoną. Žymiai geriau, daugiau šilumos.

Velyknaktis. Stoviu prie laužo ir galvoju: juk tai šv. Velykų šeštadienio naktis, velyknaktis. Koks įdomus sutapimas! Ar svajojau kada tokio velyknakčio sulaukti toli, Sibiro taigose, miško gilumoje, po atviru dangum! Tai amžinai liksis nepamirštama tiems, kuriems teko tas „malonumas” pergyventi.

Stovime prie laužo ir laukiame, kad tik ta naktelė greičiau praeitų, kad tik greičiau išvystume ryto aušrą. Ir sulaukėme. Savo turimą mantą ant nugaros, ir žygiuojame „namo”. Ir vėl mintys pinasi galvoje. Keliaujame į Prisikėlimo šventę — juk tikrai Velykų rytas. Tik gaila, to velykinio džiaugsmo šiandien mums neteks pergyventi — jis mums neprieinamas. Juo gyvens žmonės, esantieji toli nuo mūsų. Laimingi jie . . . Mums sugrįžusį tuos savo „namus”, vėl laukia tie patys rūpesčiai ir vargai. Sugrįžus leido dieną dvi pailsėti, ir vėl žygiuojame atgal šienauti, tik jau kiek lengviau, patobulintai. Dabar davė jau ir arklį su rogutėmis. Susidėjome savo mantą. Eiti lengviau, kelias pravažinėtas. Davė ir naują darbininką — meistrą palapinei pastatyti. Pastatė iš 3 — 4 medžių rentinį, ant jo ištiesė didesnę palapinę. Galva stogo nepasiekiame. Šonuose sukalė iš kartelių aukščiau ant sijų gulėjimui vietą. Patenkinti pradėjome savo darbą tęsti toliau: perpilstyti sniegą ir dienai padaryti normą — kupetėlę šieno. Toje vietoje padirbę porą savaičių, kėlėmės į kitą. įsigijome naują „specialybę”, tik nežinia, ar teks kada dar kur ją panaudoti. . .

Didžiųjų trėmimų metu, 1941 m. birželio 14d., iš Smilgių vls., Panevėžio aps., buvo išvežtas Alfonsas Kairys su šeima. Vienas sūnus, pasinaudodamas tamsa, iššoko pro langą ir išsislapstė miškuose, kol bolševikai buvo išvyti. Vėliau jis pasiekė Kanadą ir apsigyveno Delhi, ON mieste. Po keliolikos metų jį pasiekė laiškas apie tėvo tragišką likimą Sibire:

(Data nepažymėta). Gyvenome ir dirbome Altajaus krašto miškuose. Išėjo jis verčiamas bado į artimiausią kaimą, kuris buvo už 12 km — gal tenai ką gaus išsimainyti į valgymą. Į pavakarę kilo šaltis, o jis tik batukais apsiavęs — kitko neturėjome. Tai buvo 1941 m. gruodžio 20 d. Vėlai vakare prasivėrė barako durys ir vos gyvas įvirto į vidų labai apšalusiomis kojomis. Po poros dienų jį išvežė į rajono ligoninę, kuri buvo už 60 km. Prieš Naujuosius Metus pranešė iš ligoninės, kad jis jau mirė. Nuvažiavome jo palaidoti, bet taip jo ir nesuradome, nes mes rusiškai nemokėjome, o ten lietuvių nesuradome. Pravaikščiojome pusę dienos — nei mūsų kas suprato, nei mes jų supratome. Sugrįžome jo nematę ir nepalaidoję. Liūdnas tai prisiminimas! O, atėjus 1942 m. pavasariui, mus iš ten išvežė į šiaurę (prie Lenos upės, kur 3 mėn. tamsa). Taip guli jis ten niekieno iš savųjų neaplankytas. Atrodo skaudu, bet kai pagalvoji, kiek ten šiaurėje lietuvių susilaukė panašaus likimo, o kas juos aplanko ?

Jonas Babušis

Jonas Babušis, Griškabūdžio 6 skyrių pradžios mokyklos vedėjas, g. 1907 m., buvo išvežtas 1941 m. birželio 13 — 14 d. naktį iš savo brolio namų. Švintant į namus įsibrovė Šakių kompartijos sekretorius Oleka ir vienas rusas enkavedistas. Pranešė, kad Jonas areštuojamas ir išvežamas į kitas respublikas, kad šeima jau suimta.

Sibire pusbadžiu gyvendamas ir sunkiai dirbdamas, labai nusilpo. Mirė 1943 m. balandžio 23 d., teturėdamas 35 m. Prieš mirtį dar parašė žmonai laišką, kurį šiam leidiniui gavome iš jo brolio Broniaus Babušio, gyv. Atlantic Beach, NY. Laiške rašė:

1943.IV.3 — Buvau sutarpęs, bet sausio 16 d. suviduriavau, vėl patekau į ligoninę, kur sveikdamas gavau pleuritą. Tas kankino su aukšta temperatūra, nors balandžio 1 d., atrodo, pradėjo atleisti, bet po poros dienų vėl prasidėjęs viduriavimas jau nesulaikomai baigia paskutines jėgas.

Negalėjau palaikyti tikrai darnios šeimos. Kaip dabar atrodo, brangios visos tradicijos — šventės, vardadieniai, kurių progomis nesusipratau Tau malonumo suteikti. O kaip trokščiau kas minutėlę būti prie Tavęs: padėti, patarti. Dieve, Dieve, kokį gražų gyvenimą vaizdavausi! Jei . . . gyvenk, kaip geriau išeis. Stenkis tik išauginti darbščią, padorią Nijolytę . . . Jau kaitriai šviečia viltinga pavasario saulė, o aplink . . . nė vieno artimo, brangaus žmogaus, tik nelaimės draugai. . .

Pabūti šeimoje, pamatyti tėviškės saulėleidį. Kokios malonios ir rudenio darganos, ir vasaros ryto rasa, pavasario saulutė ir rytmečio gruodeliai. Rodos, vienas nuo kaštano lapo užkritęs darganos lašelis dar išgydytų mane . . .O kur visi namiškiai — tokie brangūs, tokie artimi? Jie visi atrodo dabar dalelė mano merdinčio kūno. Tu, tėveliai, sesutės ir broliai tokie mieli, brangūs, nepasiekiami, bet aš Jus visus jaučiu čia prie savęs. Jeigu Tau bus lemta sutikti mano brangiuosius tėvelius, Saliomutę, Staselę, Bronių ir kitus man brangius, perduok mano paskutinį sudiev iš . . .

Kaip visa siela trokštu visą laiką būti tik su Tavimi, gyventi tik šeima. Kaip būtų malonu mažame, jaukiame šeimos lizdelyje! Bet likimo nelemta — Aukščiausiojo valia.

Mano mažytė Nijolytė . . . nematys . . . Bučiuoju, Brangioji, Tave amžinai.

Vincas Gučius, ūkininkas, malūnininkas, 1941 m. birželio mėn. trėmimo dienomis buvo areštuotas kai buvo nuėjęs kelio taisyti. Nuvežė dar jį į namus, į Maršaniškį, Imbrado vls., Zarasų aps., leido pasiimti drabužių ir maisto. Turėjo palikti sergančią motiną. Jį išvežė į Krasnojarską.

Pakeliui žiaurūs komunistai privertė vežamuosius išmesti savo įsidėtus drabužius, maistą. Vėliau lietuvių moterų ešelonas, kuriame buvo ir S. Rūkienė, atrado tuos maišus. Jų tarpe buvo ir Gučiaus. Kai kurios dalį daiktų pasiėmė.

Čikagoje gyvenanti Vinco Gučiaus sesuo E. Kolbienė yra gavusi Vinco laiškų, kuriuose jis rašė:

1950. II 1.8 — ... Norėjau pasimatyti su Jumis visais, bet jau mažai turiu vilties. Sveikata mano bloga. Vaistai, kuriuos buvai prisiuntusi, labai geri. Po tų vaistų priėmimo man buvo pasidarę daug geriau. Pradėjau dirbti. Truputį peršalau ir pasidarė blogai, prasiveržė kraujas pro burną. Dabar jau 10 dienų spjaudau kraujais ir temperatūra vis laikosi apie 38°.

Taigi prašau Tave, jeigu gali gauti tų vaistų, prisiųsk man jų. Gydytoja, kuri mane gydo, irgi sako — rašyk, prašyk: tie prisiųsti vaistai gali išgelbėti Tave.

(Data nepažymėta) — . . . Galima būtų gyventi neblogai, uždarbių yra. Nebeturiu sveikatos, dirbti nebegaliu. Jau atidirbau, esu ligonis — plaučių tuberkuliozė. Praėjusiais metais skaudėjo man skrandį, turėjau per maža rūgščių. Po kurio laiko pasveikau ir pradėjau smarkiai dirbti. Čia mane pertraukė šaltis — ir aš peršalau. Pradėjo skaudėti dešinį šoną. Daktarai ligos nepripažino ir nuo darbų neateido, o gydė nuo visai kitos ligos — šalino iš vidurių parazitus, kurių aš niekad neturėjau. Betgi pripažino, kad mano kepenys padidėjusios per 4 pirštus ir nuo to gydė, o plaučiuose nieko nerado. Sakė, kad padidėję kepenys remiasi į plaučius ir dėl to man skauda krūtinėje. Galop aš nebegalėjau kvėpuoti. Nuėjau pas kitą daktarą (iš Rusijos). Pripažino man sausą pleuritą, aštrios formos. Prirašė vaistų ir išrašė atleisti iš darbų trims dienoms.

Šį liudijimą turėjo pasirašyti pirmoji gydytoja, kuri mane gydė nuo parazitų ir kepenų. Ji ne tik nepasirašė liudijimo, bet, priešingai, išplūdo mane ir pagrasino teismu, nes aš esąs ne sergantis, o vaikščiojąs apgaudinėdamas daktarus, kad tik gaučiau atleidimą nuo darbų. Aš gi jai pasakiau:

— Jūs mane nuskriaudėte. Mano mirtis jau čia pat, aš neturiu kuo kvėpuoti, vaikščioti beveik nebegaliu, o Jūs sakote, kad apgaudinėju.

Čia aš nebeišlaikiau: sukaupęs paskutines jėgas, griebiau taburetę, ant kurios sėdėjau ir norėjau sutriuškinti jos galvą. Laimei, ji spėjo išbėgti į kitą kabinetą . . . Po tyrimų rado atvirą plaučių tuberkuliozę. Tada pradėjo atsiprašinėti, prisipažino padariusi klaidą, paguldė į ligoninę.

Ten išgulėjau mėnesį su viršum ir visai nusilpau — be judėjimo, be oro ir nuo sergančių maisto. Birželio 20 d. išėjau iš ligoninės, pradėjau taisytis. Gydytojų komisija išdavė man nedarbingumo pažymėjimą 6 mėnesiams. Bet be darbo aš negalėjau pragyventi. Pradėjau dirbti naktiniu sargu. Prasargavau 3 mėn. Vasaros pabaigoje, atvėsus naktims, peršalau, ir man pasidarė blogiau. Netekau apie litrą kraujo pro burną. Po to sunkiai susirgau, ir dabar sveikata bloga. Gydytojai sako — reikia gero maisto, riebalų, cukraus, ir aš galįs pasveikti. Bet pas mane nėra galimybių riebalams ir cukrui — aš laimingas, kad yra bulvių ir retkarčiais duonos. Dirbti negaliu, neuždirbu nė kapeikos . . .

Raginskas iš Oželių kaip tik Naujiesiems Metams atsiuntė man siuntinį. Kai atidariau, man buvo taip graudu, kad verkiau kaip mažas vaikas . . . Pagalvojau — kokių geraširdžių yra žmonių . . .

Tai šit, mano brangieji prieteliai, manau, Jums suprantama, koks yra mano gyvenimas svetimame krašte, sergančiam. Niekas čia manęs neužjaus, niekas man čia nepagelbės. Vis dar dėjau viltis su Jumis pasimatyti, užminti sava pėda ant gimtosios žemės, kurią aš taip mylėjau, bet dabar viltis jau maža — amžius mano nebeilgas, laimės man jau nebesulaukti . . .

Man didis džiaugsmas gauti Jūsų laišką. Kol gyvas, aš visad rašysiu Jums atsakymą. Perduokite mano sveikinimus visiems, kas tik mane pažįsta. Kam aš kaltas, lai man atleidžia. Ir aš atleidžiu visiems savo kaltininkams, tik tiems, kurie mano sveikatą atėmė — atleist negaliu.

1950. VI.25 — ... Klausiate, kas mane priglaudė, pas ką aš gyvenu. Kas gi mane priglaus? Kas norės laikyti bute vargšą ir sergantį, dargi sergantį tuberkulioze? 1949 m. balandžio mėn. aš jau sirgau, bet kas per liga, dar nežinojau. Pirkau grytelę pusiau žemėse. Sumokėjau paskutines kapeikas — 600 rb ir nutariau pereiti ten gyventi. Bet tuo metu aš stipriai susirgau. Pinigų vaistams nėra. Patalpino į ligoninę. Ir ten vaistai reikia pirktis pačiam. Ir štai vieną dieną nusišypsojo man laimė — prisiuntė man Juozas B (Buzelis) iš Zarasų 200 rb. Ligoninėje pragulėjau mėnesį su viršum, pinigus beveik išleidau. Išrašė iš ligoninės. Grįžau į seną kambarį. Šeimininkei neprisipažinau, kad sergu plaučių tuberkulioze. Ji, jeigu būtų žinojusi, būtų tuojau išvariusi iš buto.

Nuosavoje grytelėje man gyventi neįmanoma — drėgna, stinga oro, negaliu nė vienos valandos išbūti joje. Norėjau parduoti — niekas neperka, o jei ir perka, tai neduoda daugiau 200 rb. Birželio mėn. mano sveikata pagerėjo. Tada aš susigalvojau perstatyti savo grytelę. Prikirtau rąstų, už švarką — „gimnastiorką” — man juos atvežė, ant „zemliankos” pastačiau namelį ir dabar jame gyvenu nuo lapkričio mėn. Gyvenau vienas, o dabar priėmiau draugą — Baltrukonį. Jis irgi stipriai kosti. Vienam gyventi man buvo geriau, bet man sunku atsinešti vandens ir malkų kapoti negaliu. Tad prikalbinau jį už butą aprūpinti mane malkomis ir vandeniu. Mano namelis labai gražioje vietoje — prie upės, ant aukšto kalno, prie miško, bet kai nėra sveikatos, viskas nemiela. Gegužės 19 d. vakare, baigiant darbą, man prasiveržė kraujas pro burną. Netekau daugiau kaip 2 litru. Labai nusilpau. Išgulėjau 10 dienų. Dabar pradėjau taisytis. Kraujas daugiau nepasirodė. Jei būtų riebalų maistui, pasveikčiau. Nors maitinuosi blogai ir keletą kartų turėjau didelį kraujoplūdį, bet iš kūno ir veido atrodau neblogai, dargi daugelis netiki, kad aš sergantis. Tai štai, brangieji mano prieteliai, kokia liko mano sveikata — iš sveiko, stipraus Vinco, kad net vandens sau atsinešti nebepajėgiu . . .

1950. VIII.27 — ... Mano sveikata kaip jūroje banga — tai pasikelia, tai nusileidžia. Gegužės mėn. turėjau smarkų kraujoplūdį pro burną, netekau daugiau kaip 2 litru kraujo ir buvau labai nusilpęs, bet vėliau po truputį sustiprėjau ir jaučiausi neblogai iki rugpiūčio mėn. 10 d. Pirmomis rugpiūčio mėn. dienomis, gyvenimo aplinkybių verčiamas, truputį pasidarbavau, ir vėl pasikartojo kraujoplūdis, bet žymiai mažesnis už buvusį prieš tai. Mano laimei, dėkui Tau, laiku gavau siuntinėlį su vaistais.

1951.IV. 13 — ... Prieš kelias dienas pas mane buvo atėjęs lietuvis gydytojas kilęs iš Kretingos. Jis mane apklausė ir nustatė, kad turiu chronišką plaučių tuberkuliozę. Didelio pavojaus nėra, bet reikalingas užsilaikymas ir geras maistas, o pas mus to visko trūksta. Jau nekalbant apie maistą, sausio —

vasario mėn. šalčiai siekia iki 60° C, o aš kraujais spjaudydamas visą žiemą naktimis šaltyje dežūravau.

1951. VI.24 — ... Sveikata mano labai bloga. Dažnai kartojasi kraujoplūdis, pakyla temperatūra, pražūna apetitas. Labai suliesėjau. Svarbiausia, kad uždūstu, eiti galiu tik labai iš lėto. Dirbti visai negaliu, vandens kibiro sau parsinešti negaliu. Dar sargauju, bet irtai man labai sunkų, nuvargstu. Gydytojas pataria vaistus — adatas, bet šiuo metu to pas mus vaistinėje nėra ir nežinia kada bus.

Su V. Gučiu gyvenęs V. A. Baltrukonis 1951 m. rugsėjo 3 d. iš Tasejevo k., Krasnojarsko rajono, Vinco artimiesiems pasiuntė laišką, kuris pasiekė E. Kolbienę Čikagoje. Laiške rašoma:

1951. IX.3 — ... Prislėgta širdimi pranešu, kad mudviejų abiejų mylimas Vincas š.m. rugpiūčio 8 d. mirė.

A.a. Vincas atsigulė lovon liepos 2 d. ir iki rugpiūčio 8 d. jau nekėlė. Kadangi mudu gyvenome savame namelyje tik vieni du, tai aš veik 2 mėnesius nedirbau ir tik jį slaugiau iki paskutinės valandos. Palaidojau, kiek sąlygos leido, gražiai. Pastačiau kryžių, sutvarkiau kapą, ir dabar vienintelis mano troškimas — aptverti kapą tvorele. Ją jau užsakiau ir ji kainuos 180 rb. Ilga liga, slaugymas ir laidotuvės brangiai kainavo, o mudu abudu — vieno likimo broliai, taip, kad ir dabar dar neatsigaunu.

Pats Baltrukonis, Sibiro tremties žiauriai išvargintas, dar grįžo į Lietuvą, bet netrukus irgi mirė.

Julija Lipčiūtė Gečienė, gyvenanti St. Leonard, PQ, Kanadoje, gavo nuo savo artimųjų iš Sibiro keletą eilėraščių, kuriuose perteikia dejones, kad juos nuvežė ten, kur pilkuoja Sajanų kalnai, kur saulės nematyti, kur tremtiniai klausia, ar jiems čia teks numirti. Jų nugaras lenkia prie žemės sunkūs darbai, kur „Sibiro platūs laukeliai, toli namai”. Čia jie braido gilų purvyną, tik ašaros ir badas.

Čia juos kankina vienišumas, esant atskirtiems nuo tėvynės. Tai 1953 m. išreiškė tokiu posmeliu:

Viena obelėlė sode, motulė mano viena
Vieniša nendrė lauke, motulės dukrelė viena,
Palaidotas mano tėvelis, vienas tik juodas kryželis,
Aplinkui tik vienas vargelis, miškuose mano brolelis.

Vargo ir ilgesio kančioje mintimi lanko tėvynę Baltijos pakraštyje ir neša liūdną skundą apie Sibiro lietuvius:

Kaip dainuoja liūdną dainą dirbdami
Ir pailsi nuo sunkių darbų mirdami.

„Praturtėjus keliomis vištelėmis, kiaušinius liepta atiduoti kolchozo kooperatyvui. Už surinktus laike metų buvo pažadėtas rūbas arba medžiagos gabalas. Vietoj rūbų, gavome porą puodų, o virti juose nebuvo ko. Riebalų neturėjome jokių, jei retkarčiais užsidirbdavome kiek bulvių, kepdavome ant ožkos pieno! Artimiausias šulinys — už 2 km. Vandenį nešėme senuose surūdijusiuose kibiruose, žiemą brisdavome per pusnynus, pūgas. Per 7 m. bastėmės iš vietos į vietą, kartais prisiglausdami kur tvartelyje, tai vėl kokioje lūšnoje. Miškų kirsti važiuodavome kartais 200 km. Per šalčius teko dirbti po2 — 3 savaites. Maisto negaudavome, patiems teko pasirūpinti. Prieš kelionę vyrui sukraudavo į maišelį sušalusios duonos, virtų kruopų, bulvių, ir tai viskas".

Sibiro tremtyje 1954 m. birželio 18 d. žuvo kun. dr. Kazimieras Olšauskas, Telšių kunigų seminarijos profesorius, „Žemaičių Prieteliaus” redaktorius, autorius knygutės apie komunistų nukankintus lietuvius Rainių miškelyje.

1946 m. buvo nuteistas 10 m. sunkiesiems darbams Okoniovo stovykloje, Sverdlovsko srityje. Yra išlikę trys jo laiškai išSibiro.

1954.II.5 rašė tėvams: — Prieš savaitę atėjo man 2 siuntiniai: vienas nuo mamytės, antras nuo sesers. Dėkoju už dažną atminimą ir gausią paramą. O šiandien atskrido 4 laiškai: 3 iš Lietuvos, o 7 iš Altajaus. Labai malonu buvo išklausyti brolio pasakojimų, kaip dabar atrodo tėviškės laukai, seni pažįstami. Tik rūpesčio sukėlė mamytės liga. Tokiame amžiuje, kad nepaliktų ji gilesnių pasėkų. Mano patarimas: brangioji mamyte, saugokis peršalimo. Pas mus siautėti gripui nėra galimybės: smarkus, iki 40⁰ speigas nusilpnino ligos bacilas. Tokiu būdu, iki šiol rimtai nebuvo nė slogos. Magdutė atsiuntė man miltų terbą, sviesto 2 kg ir uogienės stiklą. Čirškinu plincius ir geriu kavą, prikąsdamas iš jūsų gautų sausainių. Dirbu senose pareigose . . .Nuo sausio vidurio mums įvesti užskaitymai. Tad, atrodo, jog pasimatysime anksčiau, negu maniau . . . Parvešiu trofėjų iš Uralo taigos . . .

1954.IV.29 pažįstamai į Kretingą rašė: — Priimkite mano nuoširdžią padėką už gausų velykaitį. Gavau jį dar prieš Verbas ir atidaręs nustebau kretingiškių dosnumu. Ypatingai dėkingas Poniai už kosmetikos reikmenis: kremą, muilą ir vazeliną. Švariau apsiprausęs ir sočiau pavalgęs, žmogus kažkaip jautiesi gyvesnis. Šventes praleidau kaip vien tik man tenka: su Prisikėlimu. Ir svarbiausioje dalyje prisiminiau savo geradarius: visus bendrai ir kiekvieną skyrium. Meldžiau, kad mano katakombų prieblanda virstų iliuminuota šventove. Savo vienatvėje jaučiu švelnią, galingą jėgą, nešančią mano gyvenimo laivelį amžinosios teisybės saulės kryptimi. Žydinčiame, kvapniame gegužyje prisiminkite mane prie Marijos altoriaus.

Jau antra savaitė kaip dirbu ekspeditorium. Kraunu į vagoną maisto produktus ir vežu juos namo. Gyvenimas tokiu būdu sukasi ant ratų 70 km ruože. Tokį ilgą laiką gyvenus taigos gilumoje, malonu buvo pirmą Velykų dieną vėl išvysti plačius laukus, gėrėtis parlėkusių varnėnų čiauškėjimu. Tai jau man septintas pavasaris Urale, bet dar ne paskutinis. Nusimečiau žiemišką aprangą ir dėviu naujais. Išeiginėmis dienomis užsivelku Ponios prisiųstą kostiumą. Kad ir kažin kaip besipuoščiau, tačiau širdies gelmėje slypi sutanos ilgesys.

Kada nors vėl ją, mamytės išsaugotą, užsivilksiu ir sušlamėsiu ties šventais laiptais . . .

Steni, pūškuoja garvežiukas . . . Ilsiuosi ant guolio savo kabinoje. Šalia kūrenasi geležinė krosnelė, o ant jos katiliuke verda bulvės su žirniais. Kelionėje pats išmokau pasigaminti įvairių patiekalų. Gardūs jie man atrodo, kaip anuo metu vaišės pas Kretingos tėvelius . . . Laukiu Jūsų atsakymo. Rašykite! Neužmirškite manęs!

1954. VI. į Kretingą rašė:— Pagaliau po 3 mėn. laukimo gavau Jūsų porą laiškučių . . . Ne mano kaltė, jei Jūsų nepasiekė velykiniai laiškai. Mano savijauta visą laiką normali. Dirbu ekspeditorium: vagonais vežu maisto produktus ir aprangą. Šitas užsiėmimas labiau patinka, negu ankstybesnė tarnyba arklidėse. Tačiau širdis veržiasi bažnytėlėn. Rodos, kad tik ten galiu rasti sielos ramybę ir būti kitiems naudingas. Taip ilgai būdamas atskirtas nuo šventumo šaltinių, susidariau savotišką gyvenimo stilių: trumpute malda kurstyti savo tikėjimą ir koncentruotis į Kristų.

Aš labai Jums dėkingas, kad dvasiškai mane remiate ir aukojatės. Dabar pas mus pavasaris: sprogsta ir žydi miškai, pripildyti paukštelių čiulbėjimo. Šlovinkite, girios, Viešpatį! Šlovinkite, vandenys ir upės, Viešpatį! Reiktų turėti poeto talentą išreikšti tiems belaisvio tremtinio jausmams . . .

Trumpas žmogaus amžius, beribė amžinybė! Šiais amžiaus metais man vis labiau atsiveria tų žodžių prasmė.

Antgamtiniu požiūriu manau, kad ir iš mano gyvenimo išbrauktasis dešimtmetis nėra lygus nuliui. Jei kviečio grūdas nekrinta žemėn ir nesupūva, jis neneša vaisiaus. Pasilikime tat Kristaus meilėje. Jis vynmedis, o mes — Jo šakelės, apkuopiamos dieviškos Apvaizdos ranka. Jei Kristus kentėjo ir taip įėjo į savo garbę, tai ir mūsų kelias lygiai tas pats . . .

— Brangūs Nepažįstamieji, šiandieną noriu Jums pranešti didelę naujieną apie poną Kazimierą. 1954 m. birželio 15 d. važiavo traukiniu ir norėjo prikabinti vagoną. Tuo momentu papuolė tarp vagonų, ir smarkiai jį priplojo. Buvo įlaužti šonkauliai ir plaučiai dviejose vietose, sumušti inkstai ir tulžis. Darė operaciją, bet iš to nieko neišėjo, ir dideliuose skausmuose mirė. 1954 m. birželio 18 d. 8 val. 30 min. atsiskyrė su šiuo pasauliu. Aš iš pirmos dienos; kai jį atvežė į ligoninę, buvau prie jo. Ką jis prašė, tą jo prašymą aš išpildžiau. Iki paskutinės minutės jis turėjo sąmonę, viską kalbėjo ir prašė nuo savęs pranešti geriems žmonėms.

Aš pats esu lietuvis. Mes labai gerai sugyvenome. Paskutiniu momentu prisiėjo palaidoti savomis rankomis kaip geriausią draugą, nes tokių žmonių labai maža.

Kun. Jonas Staškevičius, Šilutės vikaras, teturėjo 40 m. amžiaus, kai 1950 m. spalio 19 d. jį išvežė į Sibirą. Ištrėmime sunkiomis sąlygomis susirgo džiova. Mirė Sverdlovsko stovykloje 1955 m. gegužės 31 d. Iš Sibiro jo tėvai gavo du laiškus, rašytus 1954 m. balandžio 21 d. Laiške tėvui tremtinys kunigas rašė:

— Velykų sekmadienis buvo išeiginis, todėl visi jutome gražią Velykų nuotaiką, dar namuose Tamstų įdiegtą. Kas yra, kad vasarą jaučiasi didesnis ilgesys, negu žiemą? Iš visų pusių vyrai, kaip žiogeliai, čirškina armonikomis, bet, rodos, geriau jomis negrotų, nes tie valsai dar daugiau liūdesį šaukia . . .

Taip ir gyvenčiau, jei ne tie mano Žileliai Sengalvėliai (tėvai) vieni tolumoje . . . Tai mano beveik didžiausioji kančia ir rūpestis. Tada prisimenu iš Kryžiaus Kelių ketvirtąją stotį, kur yra abišalis išgyvenimas kraujo ryšių meilės . . . Tegu viskas būna sudėta ant pasaulio išganymo aukuro . . .

Motina mano, Tau atiduodu
Žydinčią širdį, kaip baltą taurę . . .
Tu jon pasaulio ašaras rinki,
Visos žmonijos kančias ir kraują . . .

Sveikinu, bučiuodamas Tamstos motinišką ranką už save, už Juozą, Stasių, už Leoną, Levutę, Broniuką — už visus: esančius čia ir toliau, už gyvus ir mirusius. Visiems jiems Tamsta esi Mama . . . Iš Tamstos paėmiau meilę dainoms, meilę Bažnyčiai, pasiaukojimą, pamaldumą . . .Prisimenu Tamstos ašaras, kai sirgau tymais, kai išvažiuodavau, kai grįždavau . . . Mamyte, už visa, visa ačiū . . . Sakau: su Dievu. Bučiuojantis Tamstą sūnus ir vaikas k. Jonas.

Iš Lietuvos atėjusi žinia skelbia, kad motina, kaip didžiausią brangenybę, saugojo tuos tėvui ir sau atsiųstus Sibire mirusio sūnaus kunigo laiškus. Reikėdavo jai skaityti po keletą kartų. Laiškus dėliodavo,žiūrėdavo į juos, nubraukdama ašarą . . .

Stasys Abramavičius, g. 1874 m. kovo 4 d. Balbieriškyje, Marijampolės aps., ūkininkas. Buvo išvykęs į JAV, gyveno Braddock, PA, 1913 m. grįžo į Lietuvą, nusipirko ūkį Šunkarių km., Jankų vls., Šakių aps.

1948 m. rusų okupantų kartu su žmona ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Tinską. Ten mirė 1951 m. gegužės 23 d. PalaidotasTinsko invalidų kapinėse, prie invalidų namų, miške.

Žmona Morta Abramavičienė-Kačiulytė, g. 1881 m. rugsėjo 13 d. Balbieriškyje, Marijampolės aps., ūkininkė. Atvykusi į JAV, Braddock, PA, ištekėjo už Stasio Abramavičiaus 1906 m. rugpjūčio 29 d. Su 2 čia gimusiais vaikais 1911 m. grįžo į Lietuvą. Užaugino 4 sūnus ir 2 dukteris. Sūnus Bronius žuvo 1945 m., visi kiti atvyko į JAV.

1948 m. kartu su savo vyru rusų okupantų ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Tinske išgyveno 7 m. Nuo 1955 m. sausio 5 d. perkelta į Tupiką, į invalidų namus. 1956 m. gegužės 13 d. grįžo į Lietuvą. Visi ūkio trobesiai buvo sudeginti. Apsigyveno Marijampolėje ir iš JAV vaikų šelpiama ten gyveno. Mirė 1967 m. rugpjūčio 31 d.

Ištraukos iš Mortos Abramavičienės-Kačiulytės laiškų, rašytų iš Tupiko invalidų namų į Čikagą savo dukrai.

1955. VI. 7 — Labai nudžiugau, sulaukusi iš Jūsų visokių dovanų kaip paramą sau pačiai, nebepajėgiančiai užsidirbti, ir Jūsų laiškų, kur per tiek ilgą laiką nebežinojome vienas kito. Mano širdis nurimo . . . Va, aš likau be savo mylimo vyro Stanislovo, — jis mirė 1951 m. gegužės 23 d. Aš likau viena ir esu prieglaudos namuose, Sibire.

1955. VI. 7 — Dėkoju labai daug kartų už Jūsų suteiktas dovanas. Nuo Jūsų gavau siuntinį . . . Aš jau seniai Lietuvoje nebegyvenu. Esu nebepajėgi savęs aprūpinti, ir invalidų namuose esu šiuo adresu: RFSSR, Krasnojarskij kraj, Širinski rajon, pasiolok Tupik . . . Mano sveikata silpna, mano amžius jau per 70 m., labai silpnai matau. Akys tiek pablogėjo, o čia kol kas negaliu sau akinių prisirinkti, tai, Brangioji Dukrele, labai Tavęs prašysiu, jeigu gali kaip gauti, prisiųsk man akinius, nes aš pati nepajėgiu čia jų paieškoti. Jeigu siųstumėte akinius, tai labai prašau, įdėk ką nors iš produktų . . . Ar anūkai jau dideli užaugo? Prisiųskite fotografijų man pasidžiaugti, kol dar gyva . . .

1955. VII. 3 — Aš labai džiaugiuosi, kad Jūs visi gyvenate sveiki ir laimingi su savo šeimomis ir, be to, brangūs vaikučiai, nepamirštate manęs bejėgės, rūpinatės ir šelpiate, galiu tik būti dėkinga ir prašyti Dievo Jums visokių malonių . . .

1955.VIII.2 — Aš džiaugiuosi ir esu Jums labai dėkinga už kiekvieną Jūsų prisiųstą daiktelį. . . Kai klausiate, ar yra kas iš kaimynų, tai dabar neturiu nė vieno artimo, o anksčiau buvome daug pažįstamų ir kaimynų, bet kai mus parvežė į šitą naują vietą, likau be pažįstamų. Yra lietuvių, bet visi tokie senukai, kaip ir aš, kad ir laišką parašyti nėra kam — visi invalidai ir bejėgiai. . .

1955.IX.J9 — Šiandieną gavau nuo Jūsų trečią siuntinį, už kurį Jums nesuskaitomus kartus dėkoju ir bučiuoju Jūsų visų veidelius daug kartų . . . Visada mano širdis yra nerami, kol sulaukiu tų siuntinių, vis bijau, kad kur nors neužkliūtų. Kai gaunu, tai po kelias dienas iš to džiaugsmo vaikštau labai susijaudinusi . . . Klausiate, kokie kaimynai su mumis kartu atvyko, tai — Strimai iš Verciškių ir Venys su savo sūnumi; Vitas vedė Nabagų Valaičiukę ir kartu atvažiavome į Sibirą, bet dabar jie nuo mūsų atsiskyrė ir, kur gyvena, nežinau. Taip pat Švilpų Juzikė atvažiavo su savo vyru. Jos vyras —

Išganaitis Pranas. Anksčiau mes su Strimais gyvenome kaimynystėje. Aš jau paprašiau čia esančių lietuvių, kad pasiųstų Jums laišką, jeigu numirčiau. Prisiųskite man, brangiosios dukrelės, šiltą skarelę ant galvos ir rožančių, kurių aš čia negaliu nusipirkti. Jeigu pas Jus yra škaplierių: Karmelitų, Nekalto Prasidėjimo Švenčiausios ir Kruvinos Kančios V. Jėzaus. Jei galima, prašau man atsiųsti škaplierius, o jei nėra, tai nors škaplierinius medalikėlius . . .Aš už Jus meldžiuos kasdieną. Prašiau Švč. Marijos parodyti man nors vieną vaikelį, ot ir gavau nuo Jūsų laišką. Tikrai tikiu, kad Švč. Marija išklausė mano maldų ir ašarų ir davę man sužinoti, kad Jūs gyvi esate . . . O dar prašau, prisiųskite šventų paveikslėlių . . . 7m. gyvenau Tinskoje,o dabar š.m. sausio 5 d. atvažiavau į Tupiką.

1955.X.24 — Paprašysiu, įdėkite kokią dėžutę sardinių (konservuotų žuvelių), nes mano ta širdis tokia liko — kaip vaiko, be to, labai noriu ko nors iš saldumynų . . .Klausiate, kur palaidotas tėvelis, tai aš jį palaidojau Krasnojarsko krašte, Tinsko invalidų kapinėse, prie invalidų namų, miške. Jo mirties priežastis buvo: apšalo kojas ir darė operaciją, labai nusilpo, be to, senatvė. Grįžęs iš ligoninės pagyveno 4 savaites, prisidėjo plaučių uždegimas, nuo kurio ir mirė. Taip pat mūsų kaimynai Kuraičiai abudu kartu su juo mirė ir jų duktė Marytė mirė.

1955.X.30 — Noriu padėkoti ir martelei Onytei už pinigus (buvo pasiųsti 5 dol.), kuriuos jau gavau. Man jų priskaitė 20 rb., ir gavau važiuoti į banką jų atsiimti. Nuvažiavimas ir grįžimas kainavo 8 rb, tai man mažai ir liko. Labai Jūsų prašau pinigų man nesiųsti, geriau gauti siuntinėlį. Prisiųskite man bliuzę žalios spalvos ir kokią nors knygutę dėl įdėjimo pinigų ir dokumentų, ir labai noriu ko nors iš pyragaičių, nes man daktaras uždraudė valgyti mėsišką. Man yra širdies pleuritas. Ta liga reikalauja žalumynų, vaisių ir daug baltymų, saldumynų ir pieniško . . . Įdedu tėvelio laidotuvių fotografiją ir kitą savo . . . Jau gavau siuntinį, širdingiausiai dėkoju . . .

1955.XI.2 — Dėkoju labai širdingai už siuntinėlį. Mano draugai po truputį važiuoja į Lietuvą, gal ir aš greit išvažiuosiu. Jūs manimi rūpinatės, bet kiekvienas trokšta į savo kraštą ir pas savuosius. O ypatingai trokštu šventos bažnyčios ir šventųjų sakramentų . . . Tik dažnai man rašykite, nes labai laukiu Jūsų laiškų.

1955.XI 1.2 — Dėkoju Stasiuko žmonelei Marytei už siuntinuką, ypač už medų. Man labai skaudėjo gerklę, ir aš po visą Tupiką apklausinėjau ir niekur negavau. O Jūs mane pagydėte. Gėriau su karštu pienu, ir man pagelbėjo, dabar nebeskauda.

1955.XII.14 — Jūsų laiškeliai yra visa paguoda mano gyvenime. Kaip aš jų laukiu, o sulaukusi esu linksma ir laiminga, man ir ta diena yra šviesesnė, ir nebejaučiu tos vienumos ir ilgesio. Bliuzelė, kurią buvote man atsiuntę, buvo labai tinkama, bet kai rudenį susirgau, tai gydytojas prirašė valgyti daržoves, ypač pomidorus, o jie pas mus labai brangūs ir už pinigus negalima gauti, tai tą bliuzelę išmainiau į produktus.

1956.I.12 — Nuoširdžiausiai dėkoju už siuntinį. Ypatingai džiaugiuosi kailiniukais, kurie mano sveikatą sutaupys.

Dabar pas mus dideli šalčiai, siekia per 40⁰ C. Aš dabar šalčių nebijau kailiniukais apsivilkusi. Brangiausia ir gražiausia Jūsų dovana — rožančius: pasiėmusi meldžiuosi už Jus . . . Visas mano padėjimas po lova ir pusė spintelės. Gyvenu tarp didelio būrio žmonių. Kai gaunu siuntinį, visi žiūri akis ištempę, ką duosi. Vienam duosi, kitas pyksta. Ir taip turiu išdalyti beveik visą siuntinį, man mažai kas lieka.

1956.II.17 — Šiandieną atvažiavo mūsų komendantas ir pasakė, kad mes jau atleisti, greit gausime pasus ir galėsime vykti į tėvynę, tik į tą kaimą, iš kur išvežė, negalima ir savo turto ieškoti negalima. Labai noriu į savo brangią tėvynę sugrįžti. . .

1956.III.6 — Dėkoju už laiškutį ir fotografijas. Kai pamačiau tas jaunas atžalėles, tikrai prašvito mano siela. Bučiavau ir verkiau iš džiaugsmo, pamačiusi tokius man brangius angelėlius.

1956.III.15 — Mes visi senukai iš invalidų namų laisvi, paleido, tik ne visi važiuoja. Išvažiuoja tik tie, kurie turi pinigų. Jūs man prisiuntėte drabužių ir produktų, tai aš pardaviau viską ir pasidariau kelionei. Norėčiau Lietuvoje pabūti ir laisvoje savo tėvynėje pakvėpuoti, nes man Sibire pabodo. Ilga ir šalta žiema. Sibire produktai brangūs: kiaušinis — 7 rb, sviesto 1 kg — 35 rb . . . Tik man rūpi, kad reikės iš savęs maitintis.

1956. V.1 — Ačiū Dievui ir Jums, dar turiu pinigų, užteks kelionei ir pradžiai gyvenimo, jeigu laimingai Dievas leis parvažiuoti. Dabar jau greit išvažiuoju, gegužės 7 — 8 d. į Kauną. Kur aš apsigyvensiu, kas mane priims, kur aš gausiu pastogę? Palikau viena, kaip paukštelis, išgintas iš savo lizdo tarp svetimų . . .

Sibiro tremtinės Mortos Abromavičienės laiškuose iš Sibiro minimi lietuviai:

Išganaitis Pranas, ūkininkas iš Kubiliškių k., Griškabūdžio vls., Šakių aps. ir jo žmona Švilpaitė Juzė, g. apie 1910 m., ūkininkė — abudu 1948 m. rusų okupantų išvežti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Likimas nežinomas.

Strimas, ūkininkas, su šeima iš Verciškių k., Jankų vls., Šakių aps.,— 1948 m. rusų okupantų išvežti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Likimas nežinomas.

Venys ir jo sūnus Vitas su žmona Valaityte, ūkininkai iš Sparvinių k., Griškabūdžio vls., išvežti į Krasnojarsko kraštą. Likimas nežinomas.

Kuraitis, jo žmona ir duktė Marytė, ūkininkai iš Zaliabliekių k., Barzdų vls., Šakių aps., 1948 m. rusų okupantų išvežti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Tinską. Visi mirė 1951 m.

Stulginskienė Rozalija, ūkininkė nuo Garliavos (Kauno kunigų seminarijos diakono, 1941 m. birželio 25 d. Tabariškės bažnyčioje vokiečių kareivių nužudyto, motina, kun. Liongino Jankaus teta) 1947 m. rusų okupantų išvežta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Igarko m. Ten išbuvo 7 m. Nuo 1955 m. liepos 12 d. perkelta į Chakasko aut. sritį, Širinsko rajoną, Tupiko invalidų namus. Iš čia 1956 m. gegužės mėn. grįžo į Lietuvą ir netrukus mirė.

Krasnojarsko krašte,Tupiko invalidų namuose, gyveno kartu su S. Kerulienės motina — Morta Abramavičiene.

Anelė Augustaitytė, ūkininkaitė, g. apie 1922 m., išvežta į Sibirą, savo pažjstamam Antanui Kareivai į Čikagą atsiuntė kelis laiškus. Juose rašė:

1955.XI.14 — Su širdingiausiais linkėjimais iš tolimojo Sibiro. Gal nė sapne nesapnavai, kad šitas mano laiškas pasieks Tave . . .

Mūsų šeima atvažiavome 1948 m. ir jau praėjo 7 pavasariai, kai gyvename Krasnojarsko krašte. Esame sveiki, išskyrus mamytę, kuri jau 10 m. serga, ir liga jau nepagydoma. Aldona žuvusi miške, jai bedirbant, krito nulūžusi medžio šaka ir ją užmušė. Aš pati dirbu miške. Eugenija šeimininkauja namuose. Tėtis jau senukas, bet dar šį tą triūsia.

Daug linkėjimų Tau nuo Kaunu šeimos (Motiejų), Balseliškių k. jie irgi čia yra.

1956.I.8 — Nesulaukdama Tavo laiško, ir vėl iš nekantrumo sėduosi rašyti. Galbūt Tu negavai pirmojo laiško, nes pasitaiko daug laiškų, kurie nenueina į vietą.

Iki šiol gyvename dar vis toje pačioje vietoje. Aš dirbu, kaip ir dirbau, miško pramonėje, kuri pas mus yra svarbiausia.

1956.IV.9 — Siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus iš tolimojo Sibiro. Visos mano draugės, kaip žiūriu, ten pas Jus. Tik aš pasilikau žvalgytis prie aukštųjų Manos krantų. Likimas skirtas kiekvienam kitoks.

Perduok K. Dauparienei gilią užuojautą dėl josios brolio J. Kauno mirties. Lygiai per Naujuosius Metus palydėjome jį į amžinąjį gyvenimą. įdedu fotografiją. Pasižiūrėk, kaip atrodo Tavo kaimynės raukšlėtas veidas. Nors dar nesu 60 m., bet jau ne jaunystė. Liksiu ir aš senmergiauti.

1956.VIII. 11 — Dovanok, kad taip ilgai laiško neparašiau. Turiu prisipažinti, kad buvau iškomandiruota labai toli nuo mūsų gyvenamosios vietos ir tik visiškai neseniai, vos 4 dienos, kaip grįžau. Parvažiavusi radau nemažą glėbelį laiškų, jų tarpe ir Tavo. Žinai, iš užsienio laiškai brangesni, ir Tavo rašytą laišką perskaičiau patį pirmąjį. Ne tik aš viena, bet ir mano draugės gėrėjosi Tavo laišku.

Pas mus darbe, krautuvėse ar kur kitur kalba tik rusiškai. Pramoko rusiškai net ir kai kurie senukai, kurie nė vieno žodžio nesuprato. Namuose ar ten, kur esame lietuviai, kalbame lietuviškai, bet iš pradžių buvo sunku ir lietuviams susikalbėti, nes buvo suvežti iš įvairių Lietuvos vietų.

Taip norėtųsi grįžti į tuos žaliuojančius pavasarius, pasiklausyti lakštingalos balsų, aplankyti begriūvančią Trakų pilį ir užmiršti visa, kas buvo gyvenime sunku. Ak, taip norėtųsi, bet Dievas žino kaip bus. Daug kas iš atvežtųjų gauna leidimus vykti į Lietuvą, bet kada bus mūsų eilė — neaišku . . .

Iš savo gyvenimo ką Tau begaliu parašyti daugiau? Neperstojamas darbas miškuose, gerai, kad sveikata dar leidžia. Laikas slenka monotoniškai, nuobodžiai, bet labai greitai. Nepasijutome, kad jau devinti metai Sibire, o šviesesnės dienelės vis nematyti.

Linkėjimai nuo mano tėtuko, kuris dažnai prisimena ir perkalba apie savo kaimynus. Senuko žila galva — ir jis nenori palikti savo kaulų šaltojoje Sibiro žemėje. Nori dar nors prieš mirtį pasimatyti su visais savo kaimynais, pažįstamais ir kt.

...Aldona žuvusi miške. Jai bedirbant, krito nulūžusi medžio šaka ir ją užmušė... '

Motiejus ir Izabelė (Pauliukaitė) Šumskiai 1948 m. iš Palaidiškių, Pumpėnų vls., Panevėžio aps., buvo išvežti į Buriatiją — Mongoliją. Motiejus turėjo 75 m. amžiaus, dėl katarakto buvo aklas ir enkavedistų prašė nevežti, verčiau čia pat nušauti. Izabelė turėjo 70 m., prašė nevežti. Enkavedistai buvo nepermaldaujami. Davė pasiruošti 20 min. Buvo 2 dukterys, tai enkavedistai leido pačioms susitarti, katra iš jų lydės susenusius tėvus. Apsisprendė vykti Bronė Šumskytė. Sibire ji ištekėjo už Petro Drazdausko, kuris turėjo sergančią motiną, paralyžiuotą, tai Bronė ją slaugė 2 m. Bronė rašė tokius laiškus broliui, pasiekusiam Ameriką ir apsigyvenusiam Kenoshoje, Wl:

1956 m. — Norėčiau tėveliams pastatyti geležinius kryžius, nes jie patvaresni. Tėvelio medinis jau baigia nupūti.

Prašyčiau Tamstų, gal kartais gausite bronzos, sidabrinės ar auksinės spalvos ir tinktūros, nes gerai ir gražiai laikosi. Taip pat kokių nors vaistų nuo nervų ir galvos. Kai pradeda skaudėti, paimi, paguli, ir tuojau praeina. Mano sveikata pašlijusi. Paveikė aukštieji kalnai ir tolimos kelionės. Kai einu prieš kalną, darosi labai sunku ir kojas pradeda skaudėti per visus sąnarius.

Kelionę į Sibirą pakėlėme pusėtinai, tik labai nusibodo, laukėme, kad tik greičiau pasiektume skiriamą vietą. Aš važiavau atskirai, tėveliai kitame vagone, toliau, už 46 vagonų. Labai jaudinausi, kad mūsų neišskirtų. Traukinys sustojo Onokojuje. Liepė pasiimti tėvus ir išlipti, nes paskutinieji bus vežami į kitą vietą. Išsikraustėme ir laukėme mašinų. Kitą dieną gavome mašiną. Atvažiavome sveiki. Davė kambarį. Apsitvarkėme, pradėjau eiti į darbą prie miško kirtimo. Po kelių dienų apsirgau viduriavimu — dizenterija. Pasirgau porą savaičių. Liga taip paveikė, kad vos galėjau paeiti. Galvojau, kad galėčiau atgauti vėl savas jėgas, jei gaučiau pavalgyti bulvių su šaltibarščiais. Lapienienė atnešė 4 bulves. Atrodo, palikau daug stipresnė. Už kokios savaitės tokia pat liga apsirgo tėvelis. Nebegalėjome išgydyti naminėmis žolėmis ir jis mirė 1948 m. spalio 13 d. Mamytė nesirgo, laikėsi pusėtinai. Paskiau pradėjo ir mamytė sirgti širdimi. Išeinu į darbą, palieku sveiką. Pareinu — jau serga. Žiemą būdavo sunkiausia, nes negalėdavo išeiti į lauką net savo reikalu, tuojau apsirgdavo. Tėveliai labai norėjo nors kartą prieš mirtį pamatyti visus savo vaikus.

Palaidoti toli vienas nuo antro, tiesiai per kalnus už kokių 50 km, o aplinkui tai apie porą šimtų km. Buvau kartą nuėjusi, aplankiau mamytę, o tėvelio — dar nė karto. Tikiuosi aplankyti šiemet. Nuo čia tėvelis už 50, o mamytė už 70 km. Gal kartais rasi žemėlapyje. Verkni Talčiai, netoli Ūdos upės. Tai ta pati vieta, kur upė teka pro miestą, už 140 km. Nuo V. Taičiu, už 18 km Ciolanas, tėvelio amžinoji vieta. Ten guli nemaža lietuvių ir niekas nebegyvena. Už 7 km gyvena Vileišienė su vaikais: Kastyte, Feliute ir Jonuku. Mergaitės papuošė kapelį. Feliutė ištekėjo 1955 m. Jos vyras — Aleksas Burkas, kilęs nuo Vaškų.

Mamytė palaidota Hara-Kutul, nuo Ulan-Udės geležinkeliu į Zajagrajų, paskiau llka ir Novo-llinsko, nuo čia išsisuka į siaurąjį geležinkelį. Mamytės kapelį papuošė Vilkiškių Lapienienė.

Praeitais metais grįžo duktė Benutė. Jurgis gyvena ten, kur Stasytė (Krasnojarske). Kartu su jais važiuoja į namus Jurskienė Petrienė. Susirašome laiškais. Stasytės tėvelis žiemą peršalo. Sveikata nekokia — išgeria šalto vandens ir apserga, galvą pradeda skaudėti.

Vyro giminių čia nieko nėra. Aš atvažiavau į Nariną pas Broniuką Krasauską. Jis buvo nusilaužęs koją. Sugijo. Apsirgo širdimi. Su juo pagyvenau pusantrų metų. Kai mirė, pastačiau geležinį kryžių.

1956.IV.22 — Mes čia gyvename jau nuo 1948 m. Mus atvežė tris: tėvelį, mamytę ir mane.

Tėvelis mirė tais pačiais metais, o mamytė dar išgyveno ligi 1951 m. Ir Adomo krikštasūnio brolis tragiškai žuvo 1949 m.

O man skaudu ir pagalvoti, kad per tokį trumpą laiką giltinė be jokio pasigailėjimo mūsų šeimoje viešpatauja.

Jau antri metai serga vyro mamytė. Guli patale, negali pati nei apsiversti, nei pavalgyti. Paralyžiuota visa dešinė pusė: atimta kalba, ranka ir koja. Dėl jos negaliu išeiti į darbą, o nervams būtų daug sveikiau.

1956. VII.29 — Mes gyvename pusėtinai. Jau antri metai turime karvytę. Po keleto metų pienelis labai skanus. Mes jau valgome agurkus. Pomidorai irgi nemaži. Šiemet nuo liepos mėn. pusės labai lyja. Kolchozuose šieną pjauna, bet grėbti negali. Pas mus uogos tik girtuoklės ir bruknės. Paketų dar negavome.

A. Mitkienė gyvena pusėtinai. Kai atvežė, pirmomis dienomis mirė vyras. Prieš mėnesį ištekėjo duktė Onutė. Gyvena su sūnumi Leonu. Jonas prieš išvežimą palaidotas Toliūno kapinėse.

1956.IX.7 — Aš į šį kraštą patekau 1948 m. birželio 10 d. rytų Sibiro geležinkeliu ir dirbau mažoje Ylkos stotyje medžių pakrovimo darbe. Po 3 mėn. buvau perkeltas Ulan-Udės miestan. Ten dirbau statyboje ir išgyvenau iki 1951 m. gegužės 18 d. Tada buvau perkeltas į Korisko rajoną, kuriame ir dabar gyvenu. Dirbau miško kirtimo darbuose su elektriniu pjūklu. Čia begyvendamas susipažinau su Bronislava ir sukūrėme šeimą. 1955 m. vasario 19 d. susirašėme, o šių metų rugpjūčio mėn. turėjome kunigėlį, kuris mus surišo moterystės ryšiais. Turėjome šv. Mišias savo kambarėlyje. Čia buvo susirinkę visi lietuviai. Buvo 2 jungtuvės ir 2 krikštynos.

Kada kunigėlis priminė, kad ne bažnyčioje tuokiatės ir ne tėviškėje, o tarpe aukštų kalnų, tai visų susirinkusiųjų akyse sublizgėjo ašaros ir tėvynės liūdesys. Mes gyvename vidutiniškai. Aš turiu pusėtiną darbą ir vidutinišką uždarbį. Tik krašto klimatas sunkus. Vasaros labai šiltos, o žiemos šaltos: 48 iki 60°.

1956.X.11 — Praeitą šeštadienį važiavau aplankyti tėvelio kapo. Sekmadienio rytą pasiekiau Ciolaną. Mus nuo Taičiu atvežė motociklu Petras Krikštopaitis iš Pumpėnų. Kaip sekmadienį, į kapines buvo prisirinkę daug jaunimo. Puošė kapus ir kapines apsodino medeliais.

Kastytė V. yra padariusi daug gera. Kai buvo sulaužyti mano šonkauliai, tai ji pas mus nakvodavo, mane apvartydavo, nes mama negalėdavo, o pati irgi neįstengdavau, nes visai nevaldžiau dešinės rankos. 5 d. davė mašiną ir mane išvežė į miestą. Vežė Vilkiškių Lapienienė. Nuvažiavome, tik sutvarstė, ir vėl į namus, nes nebuvo vietos.

Daugiausia mums padėdavo Lapienienė. Ji padėjo mamytę nuprausti ir aprengti.

Ketvirtadienio vakare mamytė paprašė išvežti ją iš kambario. Prasėdėjome visą naktį koridoriuje ir dar netaip silpna buvo. Padėjau jai išeiti į orą, pasėdėjo. Paruošiau patalą ir įvedžiau į koridorių. Ji pradėjo atsisveikinti, išsibučiavome.

Anksti penkadienio rytą atėjo Lapienienė pasižiūrėti. Rado mamytę visai silpną, bet su pilna sąmone. Mamytė vis ragino mane, kad eičiau pailsėti, o mano širdis atjautė. Lapienienė pasakė, kad galiu dar pasėdėti, kol ji pavalgys ir ateis pabūti, o aš tada galėsiu pailsėti. Mamytė vėl pakartojo, kad aš turiu eiti gulti, nes visą naktį be miego. Persižegnojo balsiai, sukalbėjo prieš mirtį maldelę: „Jėzau, Marija, Juozapai Šv.", pakartojo tris kartus ir vėl persižegnojo. Dar pasakė: „Tėveli, paprašyk Dievo Aukščiausio, kad mane greičiau atsiimtų, nes labai sunku". Aš sėdėjau šalia jos ant lovos krašto, o ji irgi sėdėjo tarp pagalvių ir nusviro ant manęs. Aš jau turėjau žvakę, pasižibinau, subėgo kaimynės. Lapienienė, kai sužinojo, kad miršta, irgi atbėgo, bet rado jau numirusią. Abi sutvarkėme.

Sekmadienio rytą laidojau. Priėjo daug žmonių, kurie nešė karstą, duobkasiai ir kiti. Pakviečiau juos, pavaišinau ir likau vienų viena klajoti po pasaulio dykumą. Mergaitės nupynė du vainikus ir mano vardu užrašė: „Mamyte, toli nuo tėvynės mirtį sutikai, o mane vieną vargti palikai".

Ir toliau nežinome, ar dar bus galimybės, ar aplankys mus K. Taip pat ir mes pasiuntėme šv. Mišioms už jų sveikatą.

Šventės nebus linksmos, nes vyras serga jau 3 savaitės ir neina nė kiek geryn. Liga dar neaiški, nes kiekvienas sako vis kitokią ligą. Chirurgas pasakė, kad širdis silpna ir kairiojo inksto uždegimas. Išrašė receptą vaistams, bet jų negauname.

Labai malonu pasidžiaugti, pasigrožėti jaunystės dirbiniais, o dar maloniau, kad tūkstančiai praeivių grožisi ir įvertina jų žavą. Tai didelė garbė tautiečiams. Kad ir nedidelė tautelė, bet garbinga nuo senų senovės ir visur pasižymi savais rankdarbiais. Mes jau seniai tai pamiršome ir gal jau nebemokėsime, nes pas mus audimas ir verpimas jau išėjo iš mados. Kartais verpiame vilnas, bet jau tikrais pagaliukais, kad ir eidamas gali susiverpti.

Labai dar norėtųsi grįžti nors numirti savajame krašte. Čia labai atsibodo, sunku ir galvoti apie praėjusias sunkias, skaudžias dieneles.

1957.I.15 — Petrelis serga jau antras mėnuo. Tokio ligonio į ligoninę neguldo, bet vežioja sunkvežimiu keliolika km. Kiekvieną savaitę reikia važiuoti į Korinską pas daktarus apžiūrėjimui ir nedarbo bilietėlio prailginimui. Per savaitę pagerėja, o po kelionės tokiame šaltyje ir vėl padėtis pasunkėja, vėl liga iš naujo kamuoja. 2 savaites buvo labai sunkioje padėtyje, nes mūsiškis daktaras neatspėjo ligos, vartojo visai bereikalingus vaistus ir labai nusilpnino širdį. Korinsko daktarai ir chirurgai pripažino, kad buvo kažkas su plaučiais, turbūt uždegimas, širdis pakrypusį kairįjį šoną, pasilpę nervai, aukštas kraujo spaudimas — 190, ir pulsas per dažnas — 93 kartai per minutę. Buvo ir kairiojo inksto uždegimas.

1957.VIII.26 — Kryžiai gatavi. Jau visa vasara stovi kieme ir nėra kaip nuvežti, nors dėk ant pečių ir eik pėsčiom tiesiai per kalnus. Kad būtų bėrukas, tai be vargo nuvežtų. Prašėme mašinos, bet trumpai atsakė, kad neduos. Krasauskas dirba ore — ir jis prašė, kad duotų jam, bet negavo. Dar ir mes nuo savęs davėme pusantro šimto, bet ir tai negalima nuvežti. Labai liūdna — stengėsi, padirbo, kad kryžius ilgiau pastovėtų, nes niekas neprieis, niekas nebeaplankys kapelių.

(Data nepažymėta) — Kryžius jau nuvežė ir pastatėme. Petrelis vienas vežė ir turėjo daug vargo, nes reikėjo tolokai nešti ant pečių.

Pas mus žmonės labai serga sunkiu gripu. Jis persirgo lengviau, o aš išgulėjau savaitę, ir dar nėra gerai. Rašydama pritrūkau popieriaus ir sveikatos, nes dar turiu temperatūros.

1957.XII.11 — Megzti neturiu laiko. Visą vasarą praverčiau daržų liejimui, nes vanduo toli. Vakarais jis padeda. Šiemet prastai augo. Agurkams prinešame mėšlo, visą vagą ištaisome tokiomis gūžtomis, prinešame purios žemės ir pasėjame. Iš 65 daigų pomidorų priskynėme 2 kibirus. Žmogus vis grauži, ką nutverdamas.

Žiemos vakarais dirbinėju, kad turėčiau kuo stalą ir lovą apkloti parvažiavus. Nusinėriau staltiesę ir kapą iš špulelių siūlų ir išsisiuvinėjau antrą kapą, takelį ir keletą pagalvėlių. Vilnų kg kainuoja 30 iki 50. Tik nukirptas nuo avies kartais atneša kolchozininkai. Jas apdirbame gražiai iškedendami ir verpiame kur gavę „kalvaratą". Siūlas vietomis plonas, o vietomis pumputis, tai vėl susukame ir numezgame pirštines. Paskui paveliame, ir pirštinė atrodo kaip karakulinis kailis.

Jeigu nebūčiau turėjusi vaistų iš namų, tai daug būtų į kapus nuėję, bet žmonės pasidalijo tarp savęs. Daktarai apžiūri ir pasako, kad mes turime geresnių.

Ištekėjau, pagyvenau porą metų laimingai, ir vėl laimė dingo, — jis pavojingai serga. Užpraeitais metais sirgo 3 mėn.

Šiemet vėl sirgo 2 mėn. Daktarai pripažino, kad reikia kuo greičiau keisti klimatą. Jis dar nesenas, 45 m. Sutarėme, kad jis vienas važiuos į Lietuvą, o aš liksiu čia. Rytoj sueis jau 3 savaitės, kai jį išleidau. Gavau 3 laiškus iš kelionės ir 1 jau iš Preibių. Kelionė tęsėsi 8 paras. Persiskyrėme gal ir amžinai, nes nežinia kieno koks likimas. Koks ten bus gyvenimas jam vienam grįžus, kai nelaukia nei tėvas, nei motina, o aš čia irgi vienom ašaromis gyvenu? Dėl mano sveikatos darbą sunku gauti. Dirbti miške jau ne man.

Buvau nuvažiavusi į Ciolaną tėvelio kapo aplankyti — gal daugiau ir nebeteks. Skirtis buvo labai sunku. Galvojau, kad jeigu numirčiau ant tėvelio kapo, tai užsibaigtų visi mano vargai.

Kapai labai gražiai atrodo. Kol gyvena lietuviai, visus kapus taiso ir tvarko — ir tų, kurių jau čia nebėra. Vėlinių dieną buvo supirkę baltas žvakes ir ant visų kapų uždegė po žvakutę. Ir mūsų kapas nebuvo aplenktas — dar tebebuvo žymė.

1958. VI. 9 — Mes (grįžę iš Sibiro) kol kas apsistojome pas Onutę, bet galvojame greitai važiuoti į kitą pusę. Tėviškės pažinti negalima. Sodas — jau miškas. Laukuose į Lėlio pusę berželiai ir pušaitės jau virš galvos. Ir kitose vietose jau yra miškas.

Šumskių kaimynystėje, Padvariečiuose, gyveno giminaičiai Vileišiai, į Sibirą buvo išvežti: Veronika Vileišienė, apie 60 m., dukterys Kazė ir Felė bei sūnus Jonas, 12 m. Ir tas berniukas buvo pristatytas miškų kirsti. Vileišiai savo giminaičiui Jonui Šumskiui į Kenoshą, Wl rašė:

Mes gyvename čia jau 8 m. Mama, Jonukas, Felė ir aš, o tėvelis ir Antaniukas paliko Lietuvoje, nebuvo jų namuose. Jonukas buvo dar mažas, bet reikėjo eiti į mišką dirbti. 1950 m. buvo jam sulaužę koją ir sutraiškę tos pačios kojos pirštus.

Nykštį daktarai visai nupjovė, o kiti sugijo, bet vargšui ta koja daug trumpesnė ir laibesnė, kreiva per sulaužymo vietą ir pėda daug mažesnė, matyt, nesutvarkė gerai. Augančiam vaikui buvo taip baisiai sužeista, kad sutrukdė augimą.

Felė ir aš irgi dirbame miške. Jau metai kaip Felė ištekėjusi. Likome tik mes 3.

1956.X.30 — Mes atvažiavome į Buriatiją — Mongoliją 4: mamytė, Kastytė, Joniukas ir Felė. Apsigyvenome tarp miškų ir kalnų, darbai po mišką. Mes su Joniuku ėjome į mišką. Kastytė apsirgo. Mamytei reikia žiūrėti ligonio, o mes su Joniuku einame į mišką. Jam buvo 12 m., o man 17 m. Pjauname medžius, šakas genime ir deginame, bet ką padarysi, kad tik tokie darbai — kitokių nėra, o pilvas reikalauja. Kad būtų buvęs tėvelis, gal būtų geriau prie tėvelio kokios specialybės, o dabar reikia po miškus ir kalnus vis dėl to pilvo.

Po metų vaikas truputį pasitempė, ėjo dirbti prie traktorių. Papuolė nelaimė — susilaužė koją. Palikau aš viena darbininkė. Aš kirtau mišką, o jie netoli vežė traktorium. Atbėgo vienas vyriškis manęs šaukti, nes broliukui koją sulaužė. Man iš to išgąsčio iškrito kirvis iš rankų, nebegaliu pabėgti. Pamačiau jį gulintį ant žemės, koja pagaliais suraišiota, veltinis sudraskytas, pirštai sutraiškyti, kraujas bėga. Aš pribėgusi taip ir nualpau, pamačiusi tokį broliuką. Jis irgi verkia.

Užsidėjome ant traktoriaus, pamažu parvažiavome 15 km į namus. Namuose vėl didžiausias išgąstis. Kai broliuką sužeidė, atrodė, kad pasibaigs ir mums gyvenimas. Metus negalėjo nieko dirbti, ilgai neužgijo pirštas, vis kiauras ir kiauras buvo. Blauzda sugijo greičiau. Nieko nepadarysi, reikia viską pergyventi. Dėkų Dievui, dabar jau sveiki — mamytė, Kastytė ir Joniukas. Tik aš 1953 m. buvau labai susirgusi. Nuo 1949 m. buvau sveikiausia. 1953 m., kai buvau susirgusi, galvojau, kad nebeišgysiu, išgėlė visus sąnarius. Buvau sirgusi gripu. Iš po gripo labai greit pradėjau dirbti, o šalčiai didžiausi, po 40, net iki 50°. Reikia važinėti apie 20 km.

Dėl to peršalimo prasidėjo ir didesnė liga. Teko sirgti 3 mėn. Gėriau, gėriau tuos visokius vaistus — net širdžiai pakenkė. Miškų darbų nebegaliu dirbti, o kitokių negalima gauti, nes lengvesnius užėmė rusės. Šiaip taip gyvename. Rodos, labai daug dirbame, bet negalime nieko įsigyti.

1957.II.13 — Aš atvažiavau čia su 3 vaikais: Kastė, Felė ir Joniukas. 3 vaikai paliko Lietuvoje: Bronytė ir Stasytė buvo ištekėjusios ir gyveno ne kartu su mumis, o paties mažojo — Antaniuko — nebuvo namuose. Taip pat ir vyro Jono nebuvo namuose. Ir dabar jie gyvena Lietuvoje. Vyras Jonas gyvena pas Žvirgždą. Į valdišką darbą neina. Padirba, kai parduoda, taip ir gyvena. Sūnus Antaniukas dirba su traktorium kolchoze.

Kai mes čia atvažiavome, visi 3 vaikai ėjo miško kirsti. Duktė Felė ištekėjo, dabar ji dirba valgykloje. Balandžio mėn. sueis metai, kaip Kastė nebedirba miške, siuva. Joniukas dirba su traktorium, veža mišką. Kokius 2 m. dirbo mechaniku. Dievui dėkui, vaikas labai gabus, nėra, ko jis nesuprastų apie visokias mašinas, apie visokius mechanizmus. Gaila, kad nepasiekė mokslo. Baigė tiktai 4 skyrius, ir išvažiavome čia. Pernai atvežė tokią didelę„libiotką”miškui pjauti ir medžiams suvilkti į krūvas, bet nė vienas iš jų, rusų, nesuprato, kaip reikia pradėti su ja dirbti (mokslą išėję mechanikai). Pakvietė Joniuką. Tas kaip mat viską surado, leido ir ėmė dirbti, o kartu su juo ir vienas mechanikas. Kai išmoko, tada eik vėl, iš kur atėjai. Joniukui jau eina 22 m. Didumo kaip tėtė.

Čia sniego neperdaug, tiktai šalčiai labai dideli. Dabar jau kelinta savaitė šaltis laikosi vienodai -40,42,44, 45°, o šlapumo tai mes čia nematome nei pavasarį, nei rudenį. Sausa, gražu — eik, važiuok puikiausiai, nes čia aukštos vietos, kalnai, lietaus ir sniego būna maža. Čia ir žiemos metu kelias geras, su mašinomis važiuoja visur. Kai pasninga iš rudens, tai per žiemą nei sninga, nei leidžia. Kai pakyla šalčiai, tai nei atodrėkių, nei sniego.

Klausėte apie Indrišėną Praną — tai jis, kur anksčiau gyveno, ten ir tebegyvena, o Augutė gyvena prie jo.

1957.III.22 — Artinasi pavasarėlis, šv. Velykos, sugrįžta visi paukšteliai į savo tėviškę, tik nežinia, kada mes sugrįšime. Gražus pavasarėlis atneša daug prisiminimų, o daugiausia kai sukanka išvykimo iš tėviškės metinės. Deja, telieka tik prisiminimas. Kad ir grįšime, ką mes berasime? Trobas suvertė audros, paliko tik pamatai.

Tėvelis gyvena savo krašte, daugiausia pas Joną Žvirgždą, savo sodybos kaimynystėje. Dar šį tą dirbinėja toje kalvoje. Nueina ir pas ištekėjusias dukras, kiek pabūna. Antanas irgi daugiausia ten užsilaiko. Taip jie ten ir gyvena, kaip Ievutė Adiklienė (kvaila, vaikščiodavo po kiemus elgetaudama Red .). Tėvelis statėsi visas naujas trobas, norėjo rengti viską pavyzdingai, visur automatiškai, bet ką padarysi, kad tos karo audros viską išgriovė. Gaila tėvelio darbo, dirbo vis dėl mūsų, o dabar mes palikome jį vieną senatvėje.

P. Janušonis, gyvenantis Kenoshoje, Wl, yra gavęs keletą laiškų nuo Sibiran išvežto brolio Kazimiero Janušonio žmonos Agotos bei jos dukters, taip pat Agotos.

Jos rašė iš Bilčirskio kolchozo, Osinskio rajono, Irkutsko srities. Kazimieras Janušonis mirė Sibire. Jo šeimos narių laiškai su klaidomis, rašyti nejgudusios rankos, matyt, paprastų, nemokytų kaimiečių, kurie irgi buvo tremtiniai.

1956.VIII.10 — Jūsų brolienė, Kazimiero žmona, su šeima sveikiname Jus. Galite suprasti patys, kaip mes gyvename. Dirbame kolchoze. Mūsų šeimos esame 7: aš pati, 4 dukterys ir2 sūnūs. Vyriausia duktė Petronelija, antras — sūnus Jonas, trečia — duktė Agota, ketvirtas — sūnus Antanas: šie 4 dirba kolchoze. Dar 2 mergaitės, Janutė ir Valiūtė, mokosi. Janutė baigė 9 klases, dabar lankys 10-ą. Valiūtė, pati mažiausia, 12 m. amžiaus, baigė 4 skyrius. Mes norėjome visa šeima nusifotografuoti ir nusiųsti Jums fotografiją, bet negavome fotografo — vasaros metu visi užsiėmę darbais. Mes nieko neatsivežėme, išskyrus kas tilpo maiše. Mums labai sunku su drabužiais. Aš, Jūsų brolienė, dažnai sergu širdies liga, o vaistų negalima gauti. Prašau nuoširdžiai, ar negalėtumėte man prisiųsti kaip galima daugiau vaistų. Pas mus labai šalta žiema, o vasara karšta. Kalnai ir miškai. Lygios žemės labai maža.

1956.IX.26 — Brangusis dėde ir Jūsų šeima, kai atvažiavome, tai buvo labai šalta žiema, o dabar jau truputį pripratome. Mūsų kolchoze yra bent 14 gyventojų lietuvių. 2 šeimos iš mūsų kolchozo jau išvažiuoja. Juos išleido kaip nusenėjusius. Dirbame kolchoze visokius darbus, kur tik pasiunčia. Darbas turi būti atliktas, koks jis bebūtų.

1949 m., kai atsikėlėme čia gyventi, buvo labai geras gyvenimas — žiūrėjo į mus kaip šuo į katę. Supraskite mūsų linksmąjį gyvenimą. Pas mus labai dideli, aukšti kalnai, o ant tų kalnų auga neapmatomi miškai. Ten gyvena žvėrys — baltosios meškos, vilkai, o mes gyvename slėnyje, kur teka mažutis upelis. Ten gyvename, nes nėra šulinio. Be kailinių negalima nė mažiausiam laikui iš trobos išeiti, o kailiniai, kai išeini, sušąla kaip ragas. Nešiojame tokius vatinius.

1956.XI. 18 — Ačiū už siuntinius. Gavome 2 siuntinius, abu kartu paėmėme iš pašto. Buvo labai linksma. Siuntiniai buvo tvarkoje. Kas buvo Jūsų rašyta, viską juose radome. Kol kas mes esame sveiki ir linksmi. Dirbame Sibire visokius darbus. Pas mus prasidėjo žiema. Šalčiai jau 50°. Toliau bus daugiau, o dabar pakenčiama, nes jau pripratome prie šalčio. Kai siuntiniai atėjo, tai visi lietuviai ėjo žiūrėti ir stebėjosi, iš kaip toli atėjo dovanos.

1957.1.28 — Šalčiai pas mus dideli. Sniego neperdaug. Aš dažnai sergu. Pradeda širdį badyti kaip adatomis. Labai dėkui už siuntinius, kuriuose mums tiek daug dovanojate. Mes nepardavėme nė vienos drapanos — visos mums geros. Mūsų Petrutė mokė siūti. Neskriauskite patys savęs, nes pas Jus tik vienas darbininkas. Mano 4 dirba, bet tiek uždirbti negali. Sunku su viskuo.

Iš tėvynės labai maža laiškų gauname. Janušoniai nė vienas laiškų neparašo, visi mūsų bijo.

1958. IV.24 — 1957 m. buvau labai susirgusi. Mano liga buvo akloji žarna. Reikėjo pjauti. Man darė operaciją. Labai baisi liga. Dabar esu sveika, nebeturiu jokios ligos. Šiandien turiu Jums kuo pasidžiaugti — mes esame visi laisvi, galime važiuoti į Lietuvą tėvynę ir jau turime pasus. Mus paleido ir davė dokumentus važiuoti į Lietuvą. Mano sūnus Antanas jau vedė. Jo žmona dar nelaisva, tai jis pasiliks Sibire, o mes 6 galvojame važiuoti birželio mėn. Pas mus sniego jau nebėra, pradeda po truputį laukus dirbti. Dabar labai daug lietuvių išvažiuoja į Lietuvą. Kelionė labai brangi, kiekvienam kainuoja po 450 r b.

Didžiųjų trėmimų metu, 1941 m. birželio mėn., Paežerio dv., Šilalės vls., Žemaitijoje, buvo išvežimui areštuoti: Šilalės notaras Vladas Šimkevičius, jo žmona Vanda Šimkevičienė ir jų mažas sūnus Vladas. Tėvas VI. Šimkevičius mirė 1942 m. kalėjime Sibire, o jo žmoną su sūnumi bolševikai išvežė į Komi respubliką, Syktyvdinskio rajoną.

1956.X.5 — Gaila Vlado. Nelaimingas, tik protingas. Vasarą dirba prie upės, plukdo rąstus, o žiemą — prie statybos. Aš esu ligonė ir jau man nebus geriau, kad tik blogiau nebūtų. Šeimininkauju po kambarį, išverdu pietus, kada blogiau — negaliu nė dirbti, net ir skaityti negaliu . . . Kraujo spaudimas aukštas, galvą beveik visą laiką skauda. Toks mūsų gyvenimas . . . Mano akys ašaroja kiekvieną dieną . . .

1957.V.27 — Mano kraujo spaudimas vis labai aukštas. Ir širdis silpna . . . Vladui skauda koją, kaip dantų skaudėjimas . . . Nervo uždegimas. Dabar yra daug darbo. Vladui reikia atlikti savo darbą ir kasti daržą, sodinti bulves.

Aš negaliu jam padėti . . . Agurkų kiekvieni metai sodinu. Pernai nebuvo — sušalo . . . Vladas padarė pats visus baldus. Dabar padarė spintą drabužiams . . .

1957.XI 1.8 — Vladas gulėjo ligoninėje mieste. Dabar jau pusantro mėn. namuose. Atleistas nuo darbo iki balandžio 23 d.

Apie 1959 m. Šimkevičienė su sūnumi grįžo į Lietuvą, bet savo tėviškėje, savo namuose, negalėjo apsigyventi.

Marija Bukėnaitė-Vyšniauskienė, g. 1911 m., su 3 vaikais buvo 1948 m. išvežta į Sibirą, į Irkutsko apylinkę, Tyretskio rajoną, Chor-Togna vietovės Saramo sodybą. Grįžo Sibiro šalčiuose ir taigose išgyvenusi 11 m., su palaužta sveikata. Namus rado nacionalizuotus, ir juose negalėjo apsigyventi. Jos vyras Povilas Vyšniauskas, gyvenąs Kanadoje, Sibiran jai ir vaikams buvo nusiuntęs įvairių siuntinių už 25.000 dol. Grįžusi Lietuvon mirė 1969 m. liepos 21 d. Laiškuose iš Sibiro ji rašė:

1956.XI.21 — Pas mus dabar nėra jokio gydytojo . . .jūsų dovanos visiems labai patinka. Sūnūs džiaugiasi, kad šilta ir gražu. Mums prie patėvio sunku tokių daiktų nusipirkti . . . Sūnui tenka dieną naktį važiuoti. Net įsidėta duona ir ta sušalusi . . .

1957.VI.22 — Namų savų neturime. Gerai ir valdiškuose gyventi. Ir dar patogesni kaip Tamstų. Viskas vietoje: nuo lovos pasieki stalą, nuo stalo — krosnį, Pastalėje vištos. Viename kampe paršelis, kitame teliukas. Nereikia daug vaikščioti. Tiktai karvė tvartelyje. Žinoma, mes taip negyvename, turime šiltus tvartelius, tai gyvulių bute nelaikome, o vietiniai gyventojai — tai visi gyvena su gyvuliais.

1957. VII.5 — Pas mus viskas brangu. Kostiumas vidutinis kainuoja 1500 rb, o apie gerą tai nėra ko nei galvoti. Reikia visi metai dirbti. . . Jeigu norėtum gerai pavalgyti, tai ką per dieną uždirbi, tai tik vieną sykį pavalgysi sočiai, o daugiau — tai grynu oru kvėpuok ir vandeniu užsigerk. . . Visaip reikėjo gyventi. Paskutinę suknelę išmainiau į bulves, nes už pinigus sunku buvo gauti, o antra — ir jų mažai buvo. Tai viską išmainiau. Likome kaip tik apsivilkę . . .

1957.XI.26 — Darbas už 10 km. Nuėjus — tai ir darbininkas nebekoks. Pirma reikia pailsėti, tada dirbti, bet ką darysi — kitaip nėra . . . Seniai galvojame kur nors gauti vietą, kad galėtume vaikščioti iš darbo namo. Nuobodumas visur vienodas: ar prie takelio, ar prie kelio — visur velnias vienodai dažytas . . . Kirpėju labai lengva išmokti, tiktai labai menkas uždarbis. Savo kirpyklos turėti negalima, o artelėje mažai moka, negalima pragyventi.

Namų savų neturime. Gerai ir valdiškuose gyventi. Ir dar patogesni kaip Tamstų. Viskas vietoje: nuo lovos pasieki stalą, nuo stalo — krosnį, Pastalėje vištos.
Viename kampe paršelis, kitame teliukas. Nereikia daug vaikščioti. Tiktai karvė tvartelyje. Žinoma, mes taip negyvename, turime šiltus tvartelius, tai gyvulių bute nelaikome, o vietiniai gyventojai — tai visi gyvena su gyvuliais.

1958. IX. 9 — Jie nežinojo, kaip mes gyvename . . . Kai paminėjau, jei turite nuliekamų, nors džiūvėsių, atsiųskite bent siuntinėlį, nes jau badas žiūri į akis, tai daugiau ir laiško nebegavau . . .

Vytautas jau grįžo iš Lietuvos, aplankęs tėviškę ir kaimynus. Buvusieji mūsų namai kiek apirę. Klojimas jau visai sugriuvęs. Pirtis irgi be stogo. Tvartuose kiaulių ferma, tai vietomis baigia sienas išgraužti, ir stogas jau nebeilgam. Gyventi yra kam, o taisyti tai nėra kam, nes visiems nesava . . . Kitame gale gyvena kiaulių šėrėją D.L. tai nelabai patenkinta, kad žadame parvažiuoti . . .

Anelė ir Juozas Šukiai 1948 m. buvo išvežti iš Lietuvos į Krasnojarsko sritį, Manskio rajoną, į Pimijos sodybą, netoli Narvos. Jie rašė laiškus vyro seseriai Rožei Šukytei-Kriaučiūnienei į Čikagą.

1956.XII.16 — Nustebau gavęs Jūsų laiškutį. Mūsų sūnus Juozukas jau 8 m., lanko mokyklą, 2 skyrių. Duktė Aldona 6 m. Mažoji Aleksytė 2 m. Pas mus mokyklose tik rusų kalba.

Dėdė Kazimieras pas mus gyvena jau 3 m. Gyvename šešiese, o dirbu tik vienas. Turime karvę ir paršą, bulvių po truputį sodinome, daržovių. Jei būčiau sveikesnis, ne taip baisi ateitis, o dabar viskas iš prievolės daroma.

Mes esame šioje vietoje nuo 1948 m. gegužės mėn. Šiais metais buvo pas mus kunigas. Pakrikštijome visus vaikus. Didžiausią nerimą man kelia mamos vienatvė, o aš nieko negaliu padėti nei palengvinti jos būklės. Rašykite viską smulkiau, lauksime be kantrybės.

1957.I.2 — Noriu pasveikinti su Naujaisiais Metais ir palinkėti, kad šie 57-ji m. pripildytų Jūsų širdis meilės ir džiaugsmo, kad galėtumėte grįžti pas savuosius į savo numylėtąjį kraštą. Ak, kiek džiaugsmo būtų.

Kaip mes gyvenome pirmuosius metus čia, tai seniai būtų kaulai sudūlėję, jeigu ne savųjų parama. Dabar šiek tiek apsipratome su visais papročiais ir su Sibiro šalčiais. Ir šiais metais pas mus šaltis siekė iki 48°. Kada vėjo nėra, tai galima kęsti, o kada vėjuota diena, tai trūksta žodžių išsireikšti apie mūsų šalčius ir apskritai apie visą mūsų pergyventą laiką. Laukdami geresnio rytojaus, baigiame devintus metus ir nežinome, kada baigsis tas ilgesio ir kančių gyvenimo metas, kada galėsime grįžti į savo numylėtąjį kraštą ir vėl džiaugtis Šventosios smėlėtais krantais. Jeigu galėtume grįžti kol dar mama gyva, tai rastume nors šiokią tokią pastogę, bet mamos sveikata labai nusilpusi.

Mes gyvename tarp tokių kalnų, kad į kurią pusę žiūri, tai nieko daugiau nesimato, tik kalnai ir miškas. Darbai visi prie sienojų. Per visą žiemą veža traukiniais, mašinomis ir traktoriais. Pavasariui išaušus, verčia į upę, kaip pas mus vadina „splava”. Pasibaigus „splavai", vėl iš naujo prasideda vežimas ir žmonių kaulų traiškinimas. Iš pažįstamų Debeikių Budreikai nutraukė koją, Dobilinės vienai Šukytei sulaužė koją, kitai rankos pirštą nukirto. Tiesa, netoli mūsų gyvena jūsų buvusi kaimynė Vidugirytė. Gal atsimeni, Panevėžyje dirbo dantistė Stepulionienė, tai jos sesuo gyvena mūsų kaimelyje. Mes su jais bendrai pirkome karvę, taip sakant — vieną per pusę.

1957.II.18 — Koks džiaugsmas mums, kad Jūs visi gyvenate sveiki. Kada gavome Jūsų pirmą laišką, nesinorėjo tikėti, kad tai tikrenybė. Manėme, kad tuo viskas ir baigsis. Parašėme 2 laiškus ir nutarėme laukti kokios žinutės, ar pasiekė Jus, taip toli gyvenančius. Pasirodo, kad pasiekė — gavome Jūsų antrą laišką, o kartu ir siuntinį, už kurį nerandame žodžių padėkai išreikšti.

Kada parsivežiau siuntinį, nežinau, ar galite įsivaizduoti, kiek buvo visiems džiaugsmo. Vaikučiai sustoję laukė be žado, kol atidarysiu ir ką ten rasime. Viršuje buvo raštuotos pirštinaitės, kurias pasisavino mažiausioji dukra Aleksytė. Po to Juozukas žalią megztuką ir pirštines. Aldutė pasiėmė skareles ir pradėjo matuotis tą juodą „ vatinką". Vaikučiai buvo išaugę paltukus, galvojome, kaip tą reikalą išspręsti, bet jų daliai Dievas davė geraširdę tetulę. Suknelė žmonelei truputį platoka, bet susitvarkys. Man visi apatiniai labai geri, tik batai man maži, o žmonai dideli.

Aš vedžiau dar savo žemelėje su mamos palaima 1947 m. lapkričio mėn., o povestuvinė kelionė — į Sibirą.

Mes turime karvę ir penime paršelį, sodiname bulvių, nors su kastuvu. Žemė pas mus labai derlinga, tai spėja užaugti bulvės ir daržovės. Bulves sodiname birželio 15 — 20 d., o kasame rugsėjo 10 d. Jei vėliau — kartais ir apšąla. Vasaros 3 mėn., bet dieną būna neapsakomi karščiai, o naktys šaltos.

Brangieji, nesirūpinkite per daug mums padėti, kad savęs nenuskriaustumėte. Mes pratę pasitenkinti mažu. Aš nebegeriu nė lašo — gyvenimas privertė to išmokti . . .

1957.II.20 — Dėkojame Jums už siuntinį ir laišką, kurie mus iki ašarų sugraudino. Juozas jau Jums rašė, bet čia su laiškais sunkiau, ne visada jie eina ten, kur siunti. Labai įdomu žinoti apie savuosius, graudu skaityti laiškus, taip toli rašytus. Mes puikiai suprantame, kad ir Jums nelengva, taigi prašome dėl mūsų daug nevargti.

Pas mus miško pramonė. Juozas dirba pristatinėdamas visokius reikmenis, reikalingus miško „skladams" ir panašiai. Jo darbas traukinuku važinėti už 16 km ir „susigrūzijus" parvežti. Kartais daug tenka pašalti, nes traukinukas nenormaliai vaikšto. Jo sveikata pašlijo. Skundžiasi nervais, širdimi, žodžiu, kuo daugiau išvargsta, tuo labiau prisimena sužalojimai. Šeimai jis labai geras, vaikai be galo myli. Jis dažnai graudinasi, kad mažiesiems daug trūkumų. Žmogui gyvenus plačiai, sunku susidūrus su tokiomis aplinkybėmis. Visa mūsų laimė — negirtuokliauja. Aš nedirbu valdiško darbo. Savo darbo užtenka. Turime šiokį tokį ūkį, kuris mus ir maitina, o uždarbis maža ką pateisina reikaluose, nes pas mus viskas nepigu, be to, ir gauti sunku. Gyvename mažame kambarėlyje, ir mažytė virtuvėlė, bet čia žiemą ir paršiukai, ir vištos. Kai kam išsiuvu kokį daiktelį, kokį megztuką numezgu atliekamu laiku, truputį uždirbu. Juozukas lanko 2 skyrių rusiškai, vaikas gabus, bet labai jautrus. Išmokiau lietuviškai. Atsiunčia iš tėviškės knygučių. Jam jau 8 m. Toks verksnys, visų gaili, už visus verkia. Mergaitės abi linksmos.

Dėdė jau suvargęs, 3 m. kaip pas mus. Išvažiavo vienas tarp svetimų, išgyveno, tada kreipėsi pas mus. Juozas priglaudė, kaip galėjome, apdengėme. Jis, kaip senas, galėtų grįžti, bet gal jo ten niekas nelaukia. Vargstame kartu, bet kas gi nevargsta?

Močiutės labai gaila, bet padėti ne ką galime. Pasiuntėme maisto siuntinuką. Norėtųsi aplankyti ją, bet negauname bilieto.

Šiemet žiema buvo nepaprastai šalta, net iki 50°. Daugiausia bulvės sušalo. Bulvė čia — pagrindinis augalas. Gauname po keliolika arų žemės ir kastuvu, kapone ją apdirbame. Viskas būtų nieko, apsipratome, tik kai sveikata sukrypsta, liūdna.

Mano tėveliai gyvena savo pastogėje, jau susenę. Iš pulko vaikų nė vieno prie jų. Graudu tokiame amžiuje vieniems.

1957. IV.5 — Maisto, galima sakyti, patys prisiauginame. Miltus, kruopas, cukrų perkame, kai būna. Su apsivilkimu kiek sunkiau—kartais ir menko apatinio rūbelio negali gauti. Apie pasipuošimą mes nebegalvojame.

Juozas perskaitė dėdei Jūsų laišką, keletą žodžių nuslėpdamas. Nubraukė ašarą, atsiduso. Juozas ištisas dienas kelionėje. Iki darbovietės tik 16 km, bet dažnai po parą važiuoja, avarijos. Jo darbas kartais sunkus, kai kada lengviau, bet visą laiką nervais. Žiemą prišąla. Aš žiemą namuose su šeima. Kiek moku, mokau gimtosios kalbos, tautiečių pareigų. Prisiunčia knygų, bet visos šių dienų turinio.

1957. V. 12 — Praeitą savaitę, gegužės 1 d., buvo atvažiavęs kunigas, antrą kartą per 9 m. Atlikome velykinę, paverkėme, prisimindami praeities laikus . . .

Pas mus pavasaris, bet šaltas, vėjuotas, nors jau įpusėjo gegužis. Niekur nematyti žalia. Paukščių pas mus beveik nėra. Pradėjome pavasario darbą, tai su kastuvu ariame.

Pernai aplankė kunigas, pakrikštijome vaikus, šiais metais vasarą žada vėl lankytis. Norime leisti vaikus prie pirmos šv. Komunijos. Jau neturime reikmenų, pvz. maldaknygių, rožančių. Rodos, gimtajame krašte leidžia vienoje spaustuvėje spausdinti. Mūsų turimos susinešiojo. Neseniai įsigijome stalą su stalčiumi, o rožančių varstome visi. Meldžiasi ir Juozas. Mokome vaikus.

1957. V.27 — Labai pavargę ėjome namo bulves sodinę. Susitikome paštininkę, ir ji pranešė, kad parnešė du laiškus. Vieną iš tėvynės, o kitą iš Jūsų. Dėkui, dėkui, sesute, Tau ir krikšto sūnui, kad mūsų nepamirštate. Beskaitant Jūsų laišką, pamiršome ir ir nuovargį, o žiūrint į nuotrauką, teko ir ašarą nubraukti, kad nebegalima atpažinti savo artimųjų.

Krikštasūnis rašai, kad mūsų laiškai atsispindi pesimizmu. Kas širdyje glūdi, tai ir nenoromis persiduoda Jums rašant. Mūsų gyvenime daugiau dūsavimų, kaip šypsenos.

Baigiasi gegužės mėnuo, o pas mus dar nematyti žalia. Laukiame vasaros, bet ir ta mažai ką mums žada. Bulves sodiname kastuvu, kaupiame rankomis. Liepos mėn. pradedame šienauti po darbo valandų ir sekmadieniais. Tai tęsiasi iki vėlyvo rudens. Šieną pjauname miške, ant aukštų kalnų. Jį turime nutraukti žemyn savimi, kad žiemos sulaukę galėtume patogiau parsinešti arba rogutėmis parsivežti.

Uogų miške būna, bet ne visai arti. Dėka mano greitos žmonelės, apsirūpiname žiemai uogiene, nors dėl ligos . . . Cukraus pas mus ne visada būna, bet kada atveža, tai apsirūpiname. Cukraus bei kitų maisto produktų mums nesiųskite. Aktualiausia — drabužiai. Ką atsivežėme, tas baigia susinešioti. Be to, vaikučiai auga, reikia jiems siūti. Iš Anelytės rudeninio palto persiuvo Juozukui paltuką, tai ji liko be palto.

1957.VI.16 — Dabar dažnai atvažiuoja kunigas, tai, neturint kuo apsivilkti, nepatogu. Pas mus neblogas kostiumas kainuoja 2000 rb. Tokios sumos mums baisios.

Labai norėtųsi grįžti į savo gimtąjį kraštą ir rasti mamą dar gyvą ir sveiką, kad jos troškimai išsipildytų, kad ji galėtų be vargo, rūpesčio nors kokį laiką pagyventi ir laimingai užbaigti šio gyvenimo visus žiaurumus.

Pas mus gamta pasipuošė visu savo gražumu. Miškuose sužydo gėlės, kurių čia labai daug ir įvairių. Bulvės pradėjo dygti. Dieną būna per 30⁰ šilumos. Naktys šaltos, be kailinių nė nebandyk judėti iš namų.

1957. IX.22 — Ačiū. Gavome Jūsų laišką, kurį Juozukas nunešė į lauką. Anelytė tuo metu kasė bulves, o aš buvau išvažiavęs. Vaikai papasakoja visas naujienas man grįžusį namus. Pirma naujiena buvo, kad gavome 2 laiškus. Vienas tai iš ten toli. Jie jau atskiria, kurie iš Jūsų krašto gaunami, ir visuomet prašo paskaityti balsiai, kas rašoma. Jie daro išvadas, kaip Jūs ten gyvenate ir kaip mes gyvename.

Jūs rašote, kad nuo mūsų seniai gavote laišką. Kaip tik šiuo metu mes Jums daug rašėme. Atsakėme į gautus iš Jūsų laiškus ir, gavę siuntinius, rašėme padėkos laiškus. Susidarė daug laiškų ir, rodosi, nieko ypatinga nerašėme, tik džiaugėmės, kad gerai gyvename.

Ko gi aš galiu drįsti prašyti? Tiesa, jei nebrangiai kainuoja ir praleistų, tai norėčiau turėti almazą stiklui rėžti. Noriu pasidaryti stikliorium, kad senatvėje kaip nors užsidirbčiau gabalą duonos. Pas mus jų negalima gauti, o turint būtų galima be nuolatinio darbo užsidirbti keletą rublių. Jei siųstum ką nors, tai įdėk kokią skarytę, nes pas jus yra gražių. Gal kiek panešiotų, tai ir nebrangios būtų, o kurios yra pas mus, tai ne mano kišenei.

Aldutė sirgo geltlige, o dabar serga smarkios formos gripu. Juozukas irgi sirgo geltlige, bet persirgo lengviau. Taigi nepasisekimų pas mus pilna.

1958.I.26 — Aldutės sveikata tuo tarpu pagerėjo, bet gydytojas liepė bent pusę metų laikyti kaip ligonį. Jisai sakė, kad tuberkuliozinis liaukų uždegimas ir labai nusilpęs kraujas. Ji pradėjo vėl lankyti mokyklą. Leidžiame bijodami, bet ji labai nori mokytis ir žada pasivyti, kiek praleido. Man labai reikalingas poilsis ir ramybė, nes nervai visai pairę ir akimis labai blogai matau.

Mes bijome, kad Jūsų gražiai šeimai neapkartintumėme džiaugsmo valandėlių savo prašymais. Yra žmonių, kurie mėgsta raudoti ar gimtinėn, ar jūsų kraštan . . .Bėgioja, žiūrinėja gautus siuntinius. Jei geriau — pavydi, prasčiau — juokiasi. Aš su žmonėmis labai atsargi.

Mums smagu skaityti Jūsų laišką, mieli ir savi Jūsų rūpesčiai, įgrįsta vienatvė, ir man norisi su kuo nors atvirai pasikalbėti. Tetai išvažiavus, dar ilgai vaidensis jos tėviškės šiluma dvelkiantis veidas.

Sodžiuj paliko alyvos išbalę,
Po langu nusviro jazminų žiedai,
O auštantis rytas jums atnešė dalią
Palikti tėvynę . . . ir gal amžinai.

Mus ir išleido tekančos saulutės spinduliai, ir alyvos išraudojo rasotais žiedais.

1958.II.11 — Kada liūdna ir nuobodu, imu laiškus skaityti. Kažkodėl man rankų pirštai tinsta. Jau savaitė, sąnarius skauda, tai šiandien negaliu nieko dirbti, vos rašau. Juozo nėra. Jis didesnę dalį gyvenimo būna kelyje.

Kiek gražių žodžių Jūsų laiškuose! Šis laiškas man be galo graudus, bet ir malonus. Kaip aš Jums esu dėkinga, kad mano skausmas Jums nesvetimas. Juozas labai pergyvena. Aną vakarą pabudau, žiūriu — skaito laiškus apsiašarojęs.

1958.II.22 — Gavome iš Jūsų užvakar siuntinį, vakar laišką ir su džiaugsmo ašaromis dėkojame Jums. Viskas taip puošnu, taip gražu. Ačiū, ačiū. Esu labai, labai dėkinga Elvyrutei už paltą, kad jai nesvetimas mūsų „tolumas" ir mus atsimena su dovanomis. Gal kartais gyvenimas švystels, ir mes Jums galėsime stipresnį „ačiū"pasakyti. Jūsų skoniu mes didžiuojamės, batukų tokių iš Jūsų krašto niekur nemačiau. Ačiū, ačiū. Jie man labai geri. Žodžiu, man viskas tinka, ir džiaugiuosi kaip mažas vaikas, nemažiau kaip vaikai parkeriais. Šiandien iš jų surinkau, nes gali parūpti jiems ir giliau pažiūrėti, dar netvirtos valios. Aldutė sutepė savo laiškutį, tai perrašo plunksna. Jie Jums parašė pirmą vakarą gavę siuntinį, kai jau viskuo išsidžiaugė. Aldutė tuoj skarytes pasitvėrė.

Juozas, kaip invalidas, kas metai važiuoja į komisiją, tik pensijos negauna, maža stažo. Prieš 2 savaites išsiuntėme močiutei siuntinį, kad ji negalvotų, jog mes užmiršome. Rašė turinti visko, tik vienai sunku, o mes dar grįžti negalime . . . Mūsų kaimelyje žymiai sumažėjo tautiečiai, vis laukiame, gal ir mums ta laimė švystels.

1958. IV.9 — Komendantūrą nuėmė, leidžia po visą Sovietų Sąjungą važinėti ir kur patinka gyventi, išskiriant tėviškės kraštą. Parašėme laiškus į Vilnių ir Panevėžį. Teiraujamės, ar galima būtų prisiregistruoti gyventi pas močiutę. Jei atrašys

teigiamai, tai žiemai rengsimės Sibirą palikti ir vyksime į numylėtą savo tėvų žemę, kad dar Aukščiausias leistų rasti gyvą mamą ir kitus savo geradarius.

1958. VI.25 — Pas mus šiuo metu didžiausia darbymetė, plukdymo darbai. Be to, savo pavasario darbai — visi, kaip žmonės sako, vienas kitą veja. Man laiškas parašyti — tai jau reikia pasiruošti, kada laiko yra ir kada nuotaika nebloga, o šios kliūtys retai kada pranyksta mūsų gyvenime. Šiandien lyg ir džiaugsmo kibirkštėlė yra, tai tuo pačiu noriu ir Jums pasidžiaugti. Pranešė, kad komendantūra nuimta, galima gauti pasus ir važinėti po visą Sovietų Sąjungą, išskiriant savo gimtąją šalį. Viskas pasikeistų, jeigu mes galėtume grįžti ir visi bendromis jėgomis tvarkytis. Bet kada ta galimybė bus, tai sunku pasakyti.

Pradėjome 11-us lūkesčio metus. To viso belaukiant, nusmuko nuo galvos plaukai, o kurie liko, tai pakeitė spalvą, palikdami balti. Su kiekviena čia praleista diena jaučiamas jėgų nusilpimas ir nesimato nieko geresnio. Man labai pradėjo skaudėti pusiaują. Čia pat ir šienapjūtė. Galvojome, kad šiemet nebereikės pjauti šieno Sibire, bet išėjo priešingai. Šiais metais pas mus labai šalti orai. Birželio pabaiga, o reikia kailiniais vilktis, kaip rudenį. Rugpjūčio mėn. pas mus jau krinta lapai. Tai matot, kokia trumpa vasara. Bet bulvės su daržovėmis suspėja užaugti, nes be galo trąši žemė.

1958. VI.11 — Šią savaitę vaikai beveik nemato tėčio. Rytą išvažiuoja, naktį grįžta. Mat, vyksta medžių plukdymas — trūksta trosai, traukiamosios mašinos genda, tai jį ir brukinėja.

1957.IX.22 — Brangioji teta ir visi! Aš, Juozukas, iš tolimos šiaurės sveikinu Jus. Ir visų vardu dėkoju Jums už skanų šokoladą. Mes tokio nesame matę. Nors ir labai taupydama, mama mums dalijo. Jau suvalgėme visą. Labai skanus. Kelinta diena ir pas mus labai karšta. Mama kaupia bulves, ir aš padėjau, bet parėjau nuliūdęs — mano rankos laibos ir smagiai nesušeriu kapone. Šitą sekmadienį bus pas mus kunigas. Mes eisime pirmos Komunijos. Nežinau, ko bijau. Ar pas Jus ilgai būna vasara? Oi, kaip aš norėčiau žinoti, kokia ta skautų stovykla, kur Jūs valgyti virsite! Labiausiai noriu uogų, obuolių ir didelio lauko, kur galėtume vieni laisvai bėgioti. Čia mūsų neleidžia tėtė su mama.

1958.II.11 — Senelis rašė, kad pas juos jau žydi vyšnios. Aš tik džiovintas vyšnias mačiau. Noriu važiuoti pas bobutę. Tėveliai sakė, kad ten gražu.

Mylimoji teta, Vitute ir visi, štai jau Jums rašau su nauju parkeriu. Štai mes ir sulaukėme ilgai sapnuoto siuntinio. Mama jau išvirė kakavos. Tėtė atvažiavo privargęs. Mes jo jau 3 dienas nematėme.

1958.VI.11 — Aš padedu mamai su Aldute. Ji tvarko kambarį, o aš malkas kapoju ir teliuką pagirdau. Tėtė sakė, kai jį parduos, nupirks man armoniką.

Kada parsivežiau siuntinį, nežinau, ar galite įsivaizduoti, kiek buvo visiems džiaugsmo. Vaikučiai sustoję laukė be žado, kol atidarysiu ir ką ten rasime. Viršuje buvo raštuotos pirštinaitės, kurias pasisavino mažiausioji dukra Aleksytė. Po to Juozukas žalią megztuką ir pirštines. Aldutė pasiėmė skareles ir pradėjo matuotis tą juodą „vatinką". Vaikučiai buvo išaugę paltukus, galvojome, kaip tą reikalą išspręsti, bet jų daliai Dievas davė geraširdę tetulę. Suknelė žmonelei truputį platoka, bet susitvarkys. Man visi apatiniai geri, tik batai man maži, o žmonai dideli

Nutremta į Zararius, Irkutsko sritį, Barbora Nakutienė ten vargo su 3 mažais vaikais. Jos vyras Juozas buvo Sibire atskirtas už 500 km. B. Nakutienė atsiuntė keletą laiškų savo vyro broliui Mykolui Nakučiui į Sidnį, Australiją.

1957.1.4 — Brangieji, nuoširdžiai dėkojame už siuntinį. Dukros sako, kad galėtų išbučiuoti dėdienutę, dėdutį ir savo mylimas sesutes už batukus tokius stiprius. Iš vilnų numegsiu pirštines, o iš medžiagėlės pasiūsiu Velykoms vienodas suknutes.

Dėkoju ir aš už šiltus batukus, kuriuos man atsiuntėte, bet, labai gaila, jie man per maži, nes mano kojos nuo šalčio yra pagadintos. Reikia laisvos avalynės. Būtų tikrai labai šilti ir gražūs, net apsiverkiau, kodėl neturėjau laimės. Atliks Gražinutei. Ji sirgus 2 kartus plaučių uždegimu, reikia labai saugotis peršalimo. Pernai per Naujuosius Metus taip nušalo kojas, kad sirgo plaučių uždegimu. Turiu atiduoti dukrai, bet šiemet dar neduosiu nešioti.

O vilnų gražumas! Jeigu butų ne viena spalva, tai galėčiau ant rėmelio išsiausti vilnonę skarytę.

Neturiu žodžių džiaugsmui ir padėkai išreikšti už dovanas. Šimtą kartų sakau ačiū.

1957.IX.22 — Kiekvieną dieną čia žiemą nešiojame sibirinius veltinius. Dideli šalčiai, turgus už 2 km, o dar turguje prisieina pastovėti, kojos šąla. Mokykla netoli, 10 min. ėjimo. Gražinutė, ačiū Jums, dabar turi šiltus batelius, nereikia veltinių. Pas mus krautvėje veltinių nėra, gal bus vėliau.

1958.IV. 7 — Pernai pas mus buvo sausra, tai tik 3 agurkus iš savo daržo suvalgėme, ir tie neskanūs buvo. Bulvės buvo blogos, ir aš iš 10 arų tik 6 maišus prikasiau, o kiti iš 15 arų tik po 2 maišus. Su daržovėmis tiesiog sunku buvo. Ir brangu pirkti, ir nėra.

Jūsų stipri avalynė, tai mergaitės 2 m. nešiojo ir dar nešios. Padus pridėjau.

Jeigu ne Jūs, nežinau, kaip būtų išlaikiusi mano sveikata. Maistui daug išeina, nes viskas brangu. Praėjusiais metais buvo lengviau, turėjau paršą. Pieną perku po 3 rb litrą. Dienai reikia litro, tai 90 rb mėnesiui, tiek pat duonai ir likusieji 220 cukrui, riebalams ir autuvui. Visko reikia. Tiesa, dar kiek užsisiuvu, nes kitaip niekaip neužtenka. Vaikai mokosi, visur reikia rublio.

Šiemet birželio mėn. žada atvažiuoti Juozukas (vyras), tai tada ir mums bus lengviau. Matysime, kur apsigyvensime. Ar važiuosime į Lietuvą, ar į Taišetą, kur dabar Juozukas gyvena, žodžiu, kur Juozukui patiks ir kur galėsime, kur geresni uždarbiai.

1958. VI.22 — Aš tuoj neparašiau, nes sirgau. 3 savaites vaikščiojau į ambulatoriją. Kaitino elektros lempomis. Skaudėjo patį kryžių, nugarą. Dabar einu į darbą. Užeina kai kada, paskauda, bet praeina. Taip pat kartu ir nervai.

Kai sulauksiu Juozuko, gal ir sveikata pasitaisys, o Juozukas žada atvažiuoti rugpjūčio 7 d. Bus ne vienai rūpestis. Vaikai reikia mokyti, — vis dviese.

Tiesiog negaliu atsidžiaugti ir atsidėkoti už paramą mums. Šiaip nežinau, kaip būčiau vaikus mokiusi. Žinoma, kai Juozukas atvažiuos, bus daug lengviau. Nežinau, kur gyvensime. Tiesiog nesmagu, kad Jūs dėl mūsų taip save skriaudžiate, o mes, lyg kokie tinginiai, negalime apsirengti. Atleiskite, gal aš kada ir paprašau. Kaipta pasaka — bado akys didelės.

Mylimosios sesutės, dėdute ir dėdienute, dėkojame labai už gražų atviruką, o aš nieko gražaus neturiu. Jdedu pavasario gėlyčių. Taip pat dėkojame už dovanas, kurių laukėme. Jūs, sesutės, atsiųskite mums australiškų gėlyčių. Sudiev. Jus mylinti Gražinutė.

Pranys Alšėnas, gyvenantis Toronte, Kanadoje, yra gavęs pluoštą laiškų iš vienos Sibiro tremtinės. Jos vyras buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas, paskui partizanų vadovybės pakeltas į majoro laipsnį. Legendarinė figūra partizanų kovose. Buvo sugautas ir viešai pakartas. Jo šeima — žmona, 2 maži vaikai ir senutė jos motina — visi buvo išvežti į Sibirą. Po ilgų ištrėmimo metų vis dėlto jai buvo leista grįžti į Lietuvą. Čia jos laiškai, rašyti iš Sibiro:

1957.1.22 — Jei Tu galėtum pamatyti mus šį momentą: mama verkia, aš verkiu, o širdyje — milijonai skausmų susibūrę. Jie veržiasi ašarų upeliais.

Taipjau beveik 9 m. O kiekvieni metai rašė į širdį ir dėjo į veido raukšles neišdildomus antspaudus . . .

Tu turbūt, nežinai, kad mano vyras staiga mirė 1948 m. gegužės 8 d. Man vienai su vaikais ir mama, kuri vis sirguliavo, reikėjo keisti klimatą. Pasidarė sunku gyventi Vilniaus padangėje, todėl išvažiavome į šį kraštą, kur ir dabar gyvename beveik 9 m.

Dirbu miškų pramonėje fizinį darbą. Uždirbu gerai ir gyvenu gerai. Tik mama serga reumatizmu. Vietiniai vaistai nepadeda. Ji mažai gali vaikščioti. Vaikai jau nemaži: sūnus eina 14-tus m., dukrytė — 11-kos.

Vietovės čia gražios. Aukšti kalnai aplinkui, miškai. Tik vasaros trumputės, bet saulėtos ir karštos. O žiemos — šaltos. Šalčiai siekia iki 60° C.

1957.III.25 — Vieni pasuko į Vakarus, kiti — į Rytus. Mano vyras mirties ekstazėje šnibždėjo: „Lietuva ir Tu, ir manoji šeima . . ."

Taip ir dingo viskas, apie ką buvo svajota. Atsivertė kitas realaus gyvenimo lapas. Manojo gyvenimo jums tenai niekam nesuprasti, nė įsivaizduoti. . .

Kaip motina, aš labai myliu savo vaikus. Tačiau ar tai galima patikėti? Būna ir tokių momentų, kada aš jų neapkenčiu. Tuomet prašau Dievo mirties. Noriu, kad amžiams užgestų mano akys . . .

Kartais (nors svajonėse) vėl mėginu pakilti iš slegiančių nevilties minčių, deja, neilgai, ir vėl grįžtu atgal.

Vėl grįžtu į tikrovę ir žengiu siauručiu gyvenimo takučiu, siųsdama sunkius atodūsius į visus keturis vėjus . . .

1957.IV.7 — Mes su mama dar tebeturime turtingas sielas. Jokios mokyklos, kurias lankėme abi, nepakeitė mūsų. Nepalaužė mūsų nė jų vartojamos bausmės. Tiesa, mama nekuriam laikui buvo išprotėjusi, tačiau, pakeitus aplinkumą, vėl pasiliko normali, tik šiaip ligota . . .

Dukrelę išleidau pas krikšto mamą. Ji ją moko ir globoja. Gal jai nors bus šviesesnė ateitis. Sūnelis leidžia laimės dienas su manimi. Kaip manai, lengva man buvo skirtis su dukrele?

Tiesa, mano laiškai visuomet labai sunkūs. Tokie, kaip ir mano nuotaika. Suprask mane ir, skaitydamas šį laišką, persikelk nors trumpai valandėlei į mūsų bakūžėlę ir pabūk su mumis . . .

Kaip jau minėjau, negaliu rašyti laiškų sparnuotomis mintimis. Su mano laiškais visuomet slenka niūri atmosfera. Laiškus siųsti „avio" negaliu, nes mūsų pašto punkte jų nepriima, o paštas už 80 km, iki miesto — 300 km. Jame nebuvau nė karto, nes mano rūbų mada ir pasiuvimas netinka.

Įdomu, kaip Tu praleidai šį sekmadienį (1957. IV. 7)? Mes nuo ankstyvo ryto su sūneliu sportavome. Vežėme su rogutėmis mėšlą. Mūsų žemė, kurią susikasėme, už 1,5 km nuo kaimo. Dabar, kol yra sniego, lengviau traukti rogutes. Po šio sporto, kuris truko 11 valandų, sūnelis miega saldžiu sapnu.

Tiesa, mes gyvename labai gerai, esame sotūs. Bulvių turime iki valios. Badaujančių, kaip pas Jus, čia nėra. Kiek blogiau su rūbais. Bet šiandien gavau aulinius batus 40 nr. Tu žinai, tai „kaip tik" ant mano kojos. Va, ir baigiasi popierius, tad reikia ir baigti. . .

1957. V.20 — Kaip gera, kad Jūs visi sveiki. Aš tuo pasigirti negaliu. Mano viena dukrelė tik sveika. Mama serga širdimi, nervais, reumatizmu. O vasarą perserga klimato ligą: rankas baisiai niežti, nuo karščio rankos pajuosta ir suskyla oda, bėga kraujas ir baisiai skauda.

Sūnelis, kada mudvi lankėme mokyklą (buvo už vielų) gyveno su sesute tos mokyklos bendrabutyje. Jis labai norėdavo mane pamatyti ir verkdavo iki nualpimo. Retkarčiais atvesdavo jį manęs pamatyti. Parodydavo ir vėl nunešdavo nualpusį nuo rėksmo. Kad man netrukdytų mokytis, juos perkėlė į prieglaudą. Tenai auklės prievarta duodavo rūkyti, kad, apsinuodijęs nikotinu, miegotų. Kai baigėme mokslus ir gavau paskyrimą, pasiėmiau su savimi ir norėjau atpratinti nuo rūkymo. Bet visokios priemonės ir net fizinės bausmės nepadėjo. Buvo užnuodytas organizmas. Dabar aiškiai pastebimos ligos žymės — nervai. Mokytis negali, dirbti ką nors tuojau nusibosta, o jei pabari — verkia. Visas nusiraminimas — bjauri machorka. Gydyti nėra galimybės.

Matydama tą viską ir negalėdama pagelbėti nei mamai, nei sūneliui, aš ir einu tiesiog iš proto . . .

O Tu rašai: Gyvenk, nes mirties nori tik silpnieji. Ne, mirties silpnieji bijo, o tvirtus likimas stumia pražūtin . . .

Dievas — negailestingas. Akmuo, ir tas, atrodo, būtų suskilęs nuo mano ašarų. O Dievulis — ramiai sau žiūri ir deda daugiau kryželių ant mano silpnučių pečių . . .

1957. V.28 — Kokia mirtimi aš mirsiu, mano vaikams gėdos nebus, nes mirsiu — ne iš išdykumo, ne dėl vagysčių ar kitokių nusikaltimų, o mirsiu nepakeldama gyvenimo naštos, nustojusi sveikatos. Visa tai puikiai supras mano vaikai ir žinos tie, kuriems reikės tai pažymėti . . .

Pas mus pavasaris, nors naktimis dar šąla, o dienomis — lietus su sniegu. Visi jau po darbo valandų kasame žemę bulvėms. Daug mūsiškių išvažiavo į tėviškę. Nežinau, kaip su mumis bus.

Šiaip gyvenam gerai. Aplinkui kalnai, miškai. Darbovietėje dažnai matome meškas.

Mes labai laimingi, gyvendami socialistinėje šalyje. Į darbą einame su daina. Kelias netolimas.

Dėl klimatinių sąlygų, be bulvių, daugiau niekas neauga. Bet užtai visko priveža . . .

O, kaip norėtųsi bėgti pieva,
Skardenti girioj rageliu,
Bučiuoti žemę, kvapią, šventą,
Tyliai svajoti vakare . . .

Tai žodžiai dainos iš gimtinės padangės. Jais norime ir sveikinti Tave, linkėdami daug nedingstančio džiaugsmo.

Pas mus nieko nauja. Apsikasėme su sūneliu bulves, o nuo liepos 15 d. pradėsime karvutei šieną pjauti.

Sunku čia mums pakelti nuotaikas, bet stengiamės. Stengiamės bent kiek atsiplėšti nuo žemės, bet pakilti nelengva.

Man vakar buvo labai sunki diena. Aš atsisveikinau su savo mirtimi, sunaikindama nuodus. Dabar gyvensiu. Kad ir skausme, skurde, bet gyvensiu . . .

Paleidau paskutinį išsivadavimą iš rankų tik todėl, kad savo laiškuose Tu sugebėjai įtikinti, jog turiu gyventi...

Dėl grįžimo namo komendantas patarė kreiptis į Vilniaus prokuratūrą. Nežinau, ką čia mes darysime.

1957.VII.17 — Su gailesčiu turiu pranešti Tau, kad pirmoje birželio pusėje Lietuvoje mirė mano mylimas dėdė Juozas.

Kada mudvi su mama baigėme tuos mokslus, sunkūs atodūsiai ir karčios ašaros buvo mano geriausi draugai. Per tą laiką aš retai kada juokdavausi, buvau paniurusi ir vieniša, kaip apskurdęs krūmokšnis tundroje. Viena mintis, kuri mane ramindavo, tai — mirtis . . .

Taip per ilgus metus suaugau su ta mintimi, susigyvenau. Telaukiau tik išsivadavimo valandos . . . O dabar ir vėl reikia sukti gyvenimą kita kryptimi.

1957. IX.1 — Netoliese su savo didingumu ir rūstybe ošia galiūnė taiga. Dideli lietaus lašai ritmingai beldžiasi į mažučių langelių stiklus, o gatvėje — neišbrendamas purvas (nenuostabu, nes lyja visą rugpjūtį).

Sibiriškas ruduo skelbia dideliais šuoliais artėjančią šaltą žiemą. Bijausi jos . . .

Mano širdyje irgi ruduo, papuoštas daugeliu metų ir apkaišytas pražilusiais plaukais . . .

Mama, po dienos rūpesčių, saldžiai miega. Sūnelis išslinko pas draugus, o aš, likusi viena, mėgstu pasvajoti. Ir tas svajas papuošti tyromis ašaromis.

Skęstu praeitin: matau savo laimingą ir be rūpesčių jaunystę, Tave, Šventosios upę, Tavo a.a. Mamytę, brolius ir pagaliau vėl grįžtu į šiurpią tikrovę: prieš akis — vargas, skurdas, artėjanti baisi sibiriška žiema.

Taip maža paramos ant žemės,
Daug verksmo, skausmo ir kančios,
Retai dangus, rūščiai aptemęs
Prašvinta viršum našlės galvos . . .

Taip, vakar tas dangus atrodė tikrai šviesus. Skridau svajonėmis į Tėvynę ir visur, kur mano buvę mieli draugai gyvena. Šiandien vėl nuotaika traukia prie žemės. Blaškausi skausme, o krūtinę spaudžia nežinoma galia . . .

Varau juodas mintis ir stengiuosi nusiraminti. Deja, negaliu išsivaduoti iš šio sunkaus priepuolio.

Štai šia proga iškyla prieš akis paskutinis a.a. vyro laiškas. Jo turinys trumpas, bet sukrečiantis:

„Brangioji, aš išvogiau Tave iš gyvenimo. Norėjau Tau laimės, o nesupratau Tavo širdies ir tos tragedijos, kuri laukia mūsų. Norėjau žvaigždes sukloti Tau po kojų, o dabar tiesiu Tau tolimą kelią į baisų vargą ir nežinią. . . .

Nors aš pamilau daugiau Tėvynę, negu Jus visus tris, Tu supratai mane ir esi man tyli ir ištikima žmona. Džiaugiuosi ir tuo didžiuojuosi.

Aš greitai mirsiu. Tu liksi viena, dar jauna ir žavi. . . Ištekėk, o gal vėl sutiksi savo mylimą? . . . Viena, ko Tavęs prašau: būk gera mūsų mažiukams . .

Prisiminus šį laišką ir praeitį, kankinuosi. Esu pakibusi tarp dangaus ir žemės. Tiesa, aš atsisakiau mirties. Tai ir ištesėsiu, nors ir kokios nuotaikos mane slėgtų priežemės . . .

1954 m. gruodžio 13 d. darbo vietoje, beleidžiant medžius, vienas iš jų ėjo tiesiai ant manęs. Visi siaubo apimti šaukė:

O medis nukritęs apibėrė mane tik smulkiomis šakelėmis ir net nesužeidė. Nulūžusi jo viršūnė iškilo augštyn ir, nulėkusi kokią 20 m tolyn, užmušė kitą darbininką . . .

Už darbo taisyklių nesilaikymą mane nuteisė. Per metus turėjau užmokėti 700 rb pabaudos. Tuo aš galutinai įpuoliau į skurdą. Tik 1957 m. sausio mėn. pabaigiau mokėjimą . . .

Niekad nesiskaičiau su sveikata nei su pavojais, kurių buvo labai daug, bet nieko rimtesnio man neatsitiko.

1957.XII. 18 — Fizinio darbo dirbti nebegaliu. Sušlubavo širdis. Dabar mane paskyrė kitoms pareigoms. Savo žinioje turiu 6 mašinas, 4 traktorius ir 50 žmonių. Kasdien turiu priimti jų darbą (miško medžiagą), apskaičiuoti vakare ir išrašyti.

Ne vien liūdesys mane slegia. Kartais širdyje juntu kažkokį džiaugsmą. Tada norisi bėgti, dainuoti, apkabinti visus ir išbučiuoti.

Mano draugai, kurie čia yra, 15-kos tautybių, tuomet irgi džiaugiasi, kad esu gerai nusiteikusi. Tačiau, būna ir atvirkščių momentų: nors į mane žiūri dešimtys akių, aš verkiu. Tada jie mane ramina. Tu negali įsivaizduoti, kokie jie geri. Mat vienodo likimo. Kartais ir pro ašaras juokiuosi, kada geltonodis, su siauručiukėmis juodomis akimis, priplota nosimi, priėjęs ramina:

Jie negali suprasti mano moralinių nepriteklių, kurių aš dažniau verkiu, negu materialinių . . .

Myliu aš juos, tuos nūdienius savo draugus. Ir kur gyvenime bebūsiu, visada minėsiu geru žodžiu, nes tarp jų brendo ir formavosi mano būdas, balzamavosi širdies žaizdos ir tarpe jų aš imu šviesiau žiūrėti į ateitiį.

1958.I.1 — Naktis . . . Už lango šaltis plienu kausto viską, kas jam pakliūva. Mėnuo negailestingai šaiposi iš tokių svajotojų, kurios naktimis negali užmigti ir kurios svajoja apie kažkokią praeitį. . .

Niekas negali šiuo momentu jausti manosios kančios, nebent mirusieji, kuriems keliai laisvi ir durys visur atdaros . . .

Praslinko šv. Kalėdos — be jokių pėdsakų. Šv. Kūčių vakarą mano grytelėje buvo tylu ir liūdna. Mama nesikėlė iš lovos (didelis kraujo spaudimas galvoje), o mudu su sūneliu vėlai grįžome iš darbo. Pasižvalgėme vienas į antrą ir su ašaromis akyse sugulėme.

Šiandien sutinku Naujuosius Metus. Klube buvo susirinkimas. Vadovybė pasveikino mus su geru darbo užbaigimu. Kai kas gavo ir dovanų — pinigines premijas. Šypsojosi laimė ir man gauti laikrodėlį. Buvome 2 kandidatės. Kad nebūtų skriaudos, susirinkimas patarė traukti burtus. Ir laikrodėlis teko Natašai. Norėjau tos dovanėlės, bet, grįžusi namo, stengiuosi save įtikinti, kad teisingai dovanėlė teko Natašai. Juk ji tokio daiktelio amžiais gal nebūtų įsigijusi. O aš — buvo laikai — turėjau net 2.

Šiandien aš daug kam pavydžiu laimės, kuri nuo manęs dideliais šuoliais pabėgo ir jau niekad nebegrįš. Tačiau siūlyčiau daug kam pavydėti ir man, nes jie amžiais nepraeis ir nesupras tos mokyklos, kurią aš baigiau. Tai gyvenimas be kaukės . . .

Štai su tokia širdgėla ir mintimis sutinku Naujuosius Metus. Įdomu, ką jie man nauja atneš? . . .

Girdžiu šūvius ir girtų žmonių riksmą. Vadinasi, Naujieji Metai jau pas mus.

1958.II.8 — Jaučiuosi labai pavargusi morališkai ir fiziškai. . . Nuotaika bloga.

Mama buvo pagerėjusi, dabar vėl blogiau. Vis nenumatyti rūpesčiai. Žiema buvo labai šalta. Sūnelis nušalo nosį ir kojų pirštus.

Mūsų gyvenimas slenka sena vaga. Žiema vis dėlto eina į pabaigą. Nors naktimis šąla dar iki 48°, bet dienomis jau saulutė šildo.

Balandžio pabaigoje prasidės lietūs, ilgi ir baisūs. Šimtą kartų geriau šalčiai, kaip lietus ir begalinis purvas.

Šiandien pas mus moters diena — šventė. Klube susirinkimas moterų garbei, bet aš neinu. Baisiai skauda galvą.

. . . Kaip gera, kad Tu moki paguosti mane, o aš jaučiuosi ne viena kritiškomis savo gyvenimo valandomis . . .

Šiandien taip gražu mano sibiriškoje aplinkumoje. Dangaus mėlynė tokia giedra ir saulutė dienomis jau tirpdo sniegą, nors naktimis šaltis pritraukia dar iki 38°. Tačiau šie šalčiai jau nebe baisūs. Artinamės jau prie pavasario, nors jis prasidės tik antroje gegužės pusėje.

Galvojau, kad jau nereikės trąšų vežti, sodinti bulvių ir šieno pjauti, bet dabar matau, kad vėl visi sunkūs darbai prieš akis ir vėl jie laukia mano rankų . . .

Be darbo čia sunku. Ką pasidarei, pasistengei — turi, o jei ne — baigta . . . O taip norėtųsi pagyventi be rūpesčių, nors ir labai trumpą laiką . . .

Atleisk man, kad aš tapau tokia zirzle, vis dejuoju, vis skundžiuosi. Mano gyvenimas — tik dejonė.

Dieve, šaukiu vienatvėje Tavo vardą! Padėk nešti kryžių, kurį taip žiauriai gyvenimas uždėjo ant mano silpnų pečių!

1958. IV. 19 — Velykų šventes praleidome darbe. Ryte pasimeldę išėjome į darbą ir grįžome tik vakare. Mano šoferiai, pasiėmę degtinės, vakare atėjo pasveikinti. Ką gi, reikėjo po stiklelį išgerti. Ir dainuoti, ir užimti svečius. Sūnelis buvo patenkintas, o mama, sėdėdama nuošaliai, apsiverkė, tardama:

Aš čia išmokau daug vietinių dainų. Ir, turiu pasakyti, kad dainos nepaprastai gražios savo žodžiais ir motyvais, ypač erotinės.

Žmonės čia nepaprastai linksmi. Ar vargas, ar laimė juos lydi — dainos ir tautiniai šokiai (kazokas). Ir tai visur: darbe, gatvėje, vaišėse.

Rašai, kad Tau džiugu, jog pas mus prasideda pavasaris. Tačiau, jeigu Tu jį pergyventum, tai atvirai, kaip ir aš, pasakytum:

— Šimtą kartų geriau didieji šalčiai, negu toks pavasaris. Tuomet žmogus nors sausas esi.

Sniego prisninga iki 80 — 95 cm, ir jis per 2 ar 4 dienas ištirpsta. Ar gali tai įsivaizduoti? Visur vanduo aukščiau kelių, o po to — lietus, sniegas ir šalti vėjai iki birželio mėn.

Todėl, kada pradeda šalti, visi džiaugiasi. Sūnelis dabar jau nedirba, nes mažamečių darbo sezonas baigėsi. Liko tik sunkūs medžių plukdymo darbai.

Vakar su sūneliu išvežėme mėšlą. Šiais metais buvo daug lengviau, nes viršininkas davė arklį. Likome šlapi, kaip ančiukai. Šiandien skauda galvą ir pakilusi temperatūra. Apsirūpinau ir malkomis iki lapkričio mėn. Žodžiu, vėl laukiame lietingos vasaros.

Čia belikome tik 3 šeimos. Yra gandų, kad daugiau atleidimų nebus. Rašo, kad tenai su pragyvenimu sunku, bet vis tiek traukia . . .

1958.VII.25 — Aš jau pasiekiau senąją tėviškę. Negaliu apsakyti, nė aprašyti to jausmo, kuris visą savaitę mane užvaldė.

Tėvynę pasiekiau laimingai. Nežinau, kaip pasiseks sugrįžti . . . Vėl juodi debesys niaukiasi padangėje.

Dukrytę radau pas dėdę. Susitikimas buvo be galo graudus, tiesiog dramatiškas. Gyvenu kol kas pas dėdę ir aš. Aplankiau a.a. kito dėdės poilsio vietą ir bažnyčioje prisiminiau visus, palikusius šią žemelę.

Sutikau Elenutę, grįžusią prieš porą mėnesių. Mačiau jos mamą ir už mamą aukštesnę dukrą. Pas ją mačiau labai daug nuotraukų iš mūsų jaunystės. Vieną siunčiu Tau. Padaryk daugiau ir vieną prisiųsk man, o antrą aš persiusiu jai. Ji su visa šeima siunčia Tau linkėjimus.

Aplankėme su dukryte ir kanauninką N., kuris iš džiaugsmo ir nustebimo išbučiavo mane.

Gyvena žmonės. Apsirengę. Tuoj vyksiu į uošviją. Ten jie mūsų laukia ir jau buvo atvažiavę, bet mane laiko dar dantų gydymas. Paskui važiuosiu į Panevėžį. Dar paskui — į Vilnių.

Tu negali suprasti, kaip sunku. Svajoju ir verkiu. Pamiršti ir nužėlę takai. Niekam mes čia nereikalingi. Žmonės žiūri į mane nustebusiomis akimis, tarytum klausdami:

— Ko tu čia ieškai? Tu neturi teisės čia gyventi . . . Bėk greičiau iš čia . . .

Aš, kaip sapne, slankioju po gyvą kapinyną ir užuojautos nerandu. Negaliu aprašyti savo širdgėlos . . ..

Už savaitės vėl parašysiu. Man rašyk į Sibirą, nes iš čia turėsiu greit išvažiuoti.

Nerandu žodžių aprašyti Tau tų pergyvenimų, kurie sutiko mane mano mylimoje Tėvynėje. Dėdė toks piktas, kad būtinai, be jokių kalbų, man liepia važiuoti atgal ir daugiau niekad negrįžti. Mat jis nenori man atiduoti to, ką pasisavino . . .

Vakar tik grįžau iš jo ir sergu susinervinusi. Rašau gulėdama. Galva ir nervai niekaip negali nurimti.

Niekad aš nesijutau tokia vargšė, kaip čia esu. Tenai galbūt mes visi vienodi, o čia . . .

Buvau išpažinties. Jaučiu kažką širdyje, bet to negaliu žodžiais išreikšti . . .

Be galo gaila tėviškės laukų. Daugiau aš jų nebematysiu niekad, o niekad . . .

1958. IX.2 — Šiandien jaučiuosi beveik normaliai. Vakar vėl atsiradau čia, kur likimas skyrė man amžinai gyventi. Gyventi vienai, nuo visų atskirtai. . .

Ėjau naktį mišku viena ir širdyje jaučiau, kad manoji kelionė jau baigsis ir aš vėl, kaip tas jautis, įsijungsiu į darbą . . .

Nors grįžau pavėlavusi, bet viršininkas man leido dar 2 dienas pailsėti. Mano likimo draugai mane sutiko labai maloniai.

Taip pat daug džiaugsmo padarė ir mano sūnelis. Jis, padedamas kitų, pripjovė karvutei šienelio, apkaupė bulves ir padarė viską, kad turėtumėm iš ko gyventi.

Tėvynėje labai jaudinantis mano susitikimas buvo su kan. N. Jis turi dabar jau 90 m. Senelis kunigas bučiavo mano galvą, skruostus, spaudė prie savęs ir su ašaromis kalbėjo:

— Tu gi mano akyse užaugai. Tokia gera, nuoširdi mergaitė buvai. O dabar Tu stovi prieš mane išvarginta, bet nepalūžusi. Nepalūžusi valia ir protu. Lai Dievas stiprina Tave ir toliau . . .

Dukrytė labai išaugusi, aukštesnė už mane. Atrodo gražiai. Skundėsi, kad sunku be mamos. Norėjau vežtis kartu, bet vėl palikau. Nepaprastai nori puoštis ir vis klausė manęs, kaip aš ją būčiau rengusi, jei tėtis būtų gyvenęs ir mes būtume gyvenę kaip žmonės . . .

Beje, Vilniaus katedroje dabar muziejus. Jos viršuje nei kryžių, nei statulų nebėra. Taip pat nebėra ir Trijų Kryžių kalne. Labai daug kas tenai pasikeitę . . .

1958.XI.7 — Šiandien pas mus didi darbo žmonių šventė. Jie, išėję į gatves iš savo trobelių, dainuoja ir šoka. Džiaugiasi laimingu gyvenimu. Mudu su sūneliu sėdime prie langelio.

Aš rašau laišką, o jis stebi viską ir kalba be pertraukos. Mat jis serga ir vaikščioti negali. Jau daugiau kaip pusmetis serga radikulitu. Kairė koja nutirpusi, susilenkti ir apsiversti naktį negali. Be galo gailiu jo ir bijau, kad neliktų invalidu. Mama taip pat guli. Jai nuo „mokyklos" laikų dažnai skauda galvą. Sutinsta veidas ir baisiai diegia galvos kaulus. Taigi pas mus šiuo momentu ligoninė: 2 rimtai sergantys žmonės, tik daktaro ir slaugės trūksta.

Taip nukrypau nuo šventės nuotaikos. Tame ūžesyje ir žmonių džiaugsme aš matau vaizduotėje visus čia išgyventus metus. Pirmai šventei aš gavau pirmą siuntinį iš nežinomo žmogaus. Mes 4 ir prof. Jonas Aleksa mirkėme džiūvėsius vandenyje, valgėme ir buvome laimingi. Ir dar daug kartų nežinomasis gelbėjo mus siuntiniais. Jam gili padėka mūsų širdyse. Prof. J. Aleksa, mūsų išlaikomas, išgyveno 3 m. Dalijomės su juo, ką turėjome. Dažnai mudvi su mama likdavome nevalgiusios, bet kad būtų užkandęs jis ir nealkani vaikai. Tais momentais aš džiaugiuosi ir esu laiminga, kad galėjau pagelbėti dirbti negalinčiam seneliui.

Prof. J. Aleksa Sibire mirė 1953 m., turėdamas 74 m. amžiaus. Jis buvo gimęs 1879 m. gruodžio 25 d., išėjęs agronomijos mokslus, rašęs žemės ūkio vadovėlius, universitete dėstęs žemės ūkio ekonomiką, buvęs Žemės Ūkio ministeriu.

Kreipiausi dėl paramos į savuosius Lietuvoje. Labai jautriai atsiliepė studentija. Ypač tie studentai, kurie studijavo ir turėjo kokias nors tarnybas. Gavę algas, skirdavo truputėlį ir prof. J. Aleksai.

Labai jaudindavausi, kada jis artindavosi prie manęs su padėka už kokią nors paramą arba rūpestį.

— Nereikia, Profesoriau,— iš tolo šaukdavau, — juk mes visi vienos žemės vaikai.

Tai buvo ir liks nepamirštamai jaudinančios valandėlės. Šiandien mes jau sotūs ir šiaip taip apsirengę. Galėtume ir jį geriau mylėti bei vaišinti. Deja, jo jau nėra. Liko tik rankraštis, kurį saugoju . . .

Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Jei ne siuntiniai iš gerų nežinomų žmonių, vargu kas būtų likę iš mūsų gyvi.

Dabar irgi pasišvenčiau darbo žmonių naudai. Padedu visiems iš eilės, nes jie reikalingi mano pagalbos. Jiems reikia daugiau uždirbti, pasilikti namuose kokią dieną. Tai padaryti galiu, nes jie mano žinioje. Aš jiems įkainoju jų darbo dienas.

Daug ko jie prašo mane. Ir, nors jie man svetimi, aš nė nepagalvoju jiems atsakyti. Visada, kada būna pusmėnesinė ataskaita, aš jaučiu savo širdies skausmo atoslūgį, nes matau, kad padėta ne vienam kitam, bet daugumai. Tuomet ir galvoju:

Taip ir nudardėjo dešimtmetis nežinomybėn. Ką likimas toliau atneš, tik Dievas žino.

Beje, šiomis dienomis buvau išvykusi taigon 3 dienoms. Mat reikėjo atvesti naujas „deliankas"žiemos sezono darbams. Daug vaikščiojau, gėrėjausi gamta, papuošta sniegu. Net 2 vietose radome urvus, kuriuose miega giliu žiemos miegu meškinai.

Pas mus sniego daug, bet šalčiai pakol kas nedideli. Rugpjūtyje ir vėliau naktimis labiau šąlo, kaip dabar. Tik baisūs vėjai. Tai sudaro pavojų darbininkams. Visiškai neseniai miško darbuose buvo užmušta 19 m. mergaitė. Iš šalies žiūrint, baisus įvykis. Bet, kas žino, gal ji jaučiasi laimingesnė? Tik likusiems baisiai sunku . . .

1959. IV.17 — Vakar gavau iš p. Marytės vaistus. Labai pergyvenu, nes jie labai daug jai kainavo. Jei būčiau pagalvojusi, kad taip brangu, būčiau neprašiusi. Dabar jau vėlu, lieka tik siųsti padėką.

Tik prieš 3 m. beviltiškoje padėty ieškojau prieglobsčio dukrelei. Galvojau, kad aš jau visiškai pamiršta Dievo ir visų žmonių. Baisiai pergyvendavau, negalėdama džiaugtis ir grožėtis tėviškės gamta, taip lygiai tos gamtos negalėdama parodyti nė savo vaikams. Dabar, ačiū Dievui, nors dukrelė gali gyventi tėvų žemelėje . . .

Nors šiandien žiaurus vėjas su sniegu lipina man veidą, aš išdidžiai šaukiu:

Sunkiai alsuoja didinga taiga po žiemos sniegu, bet, rodos, savo ošimu pritaria nūdieniam mano džiaugsmui. Sėdau ant nupjauto medžio kelmo ir nejučiomis išsiveržė iš lūpų ilgesio žodžiai:

— Sėdžiu ant kelmelio sau dūmodama, mielas tas kraštelis, o tai — Lietuva . . .

1959. V.2 — Vakar buvo tokia savijauta, kad apsakyti negaliu. Joks psichologas negalėtų apibūdinti to jausmo. Žodžiu, vakar nesijaučiau besanti žemės gyventoja. Norėjau bėgti tolyn į taigą ir visa gerkle šaukti:

Tačiau neišėjau niekur. Kenčiau pragariškai. Ėjau nuo vieno langelio prie kito, iš vienos kertės kiton. O gatvėje garsintuvas be pertraukos šaukė „ura" . . .

Pagaliau po tokio sunkaus dvasinio įtempimo prasiveržė ašaros. Verkiau ilgai, be pertraukos. O po to, kaip visada, sustreikavo širdis, žvėriškai ėmė skaudėti galvą. Šiandien, pažvelgusi į veidrodį, pamačiau sutinusį veidą, užpurtusias akis. Dabar kokią savaitę truks apatijos periodas. Jausmai visai nereaguoja. Rašau, kad prasiblaškyčiau. Nepyk, kad šis laiškas bus labai neįdomus arba sudrums giedrią pavasarišką nuotaiką.

Lauke sniegas su lietumi. Monotoniškai viskas krenta žemyn, kaip mano ašaros, tarytum užjausdami mane . . .

Žinai ką? Gavau žinių nuo X (paminimas savas vardas), kad ji turi toje pačioje vietoje gyventi amžinai, nes jos brolis atsisakė ją pasiimti. Esą ji serganti užkrečiama liga . . . Gaila man jos, vargšelės . . .

Štai matau pro langelį skrendantį žąsų pulką. Jos laimingos traukia į pietus. Pavydžiu joms, kad aš negaliu skristi su jomis, tačiau mano mintys lydi jas toli, toli. . .

1959. V. 13 — Grįžimas į namus iš darbovietės šiandien buvo labai sunkus. Ryte buvo lietus. Dieną praėjo baisi liūtis su sniegu, o vakare pakilo potvynis.

Jaunimas greitai perbėgo upe plaukiančiais medžiais, o aš, su skaudamomis nuo reumatizmo kojomis, taip greitai bėgti nesugebėjau ir įkritau į upę. Baigiau kelionę į namus labai peršalusi. Norėjau verkti, bet . . . ašarų nebuvo.

Sūnelis buvo pagerėjęs, dabar vėl jaučiasi blogiau. Galimas daiktas, tai vaistų veikimas.

1959. VI.20 — Būna trumpučių momentų metų laikotarpiu, kad ir Sibire esti gana gražu. Štai dabar sėdžiu po labai dailiu berželiu. Prieš akis — 2 darbininkų brigados ir upė gana gražiais krantais. Už upės — aukšti kalnai, pasipuošę žaliu apdaru ir baltomis sniego kepurėmis. Grožis pasakiškas. O tolumoje girdėti netgi gegutės „ku-kū” . . .

Čia arti čirškia žvirbliai ir stuksena į medžius visokiais apdarais geniai. . .

Štai ir namuose. Jau 4 valandos kaip lyja. Grįžau šlapia, kaip žąselė. Prapuolė visa mano romantika, užvaldė kažkoks beviltiškas širdies skausmas . . .

Padėtis pas mus nepasikeitusi. Daržus ir bulves pasodinome, bet viskas nušalo, birželio 76 — 17d. naktį — iki 7° šalčio.

Gavau iš dėdės laišką. Rašo dėdina. Dėdei ir sūnui buvusios daromos operacijos. Jie dar ligoninėje. Turėjusi labai daug vargo ir rūpesčių. Už tai ir man labai ilgai nerašiusi.

1959. XII.5 — Keldamas pirmą 1960-jų metų taurę, prisimink ir tuos, kurie, nors būdami už begalinių tolių, nuolat Jus prisimena. Aš vieniša, braukianti veidu sūrią ašarą, ilgiuosi Tėvynės, savųjų. Sunkios be galo tos lūkesčių dienos.

Pas mus privažiavo daug naujų žmonių. Jie visi baigę po 10 klasių, kaip ir daugelis mano likimo vyrų, tik šie baigę kitas specialybes. Jie tokie savotiški. Aš jų bijau. O jie visi — 18 vyrų — mano žinioje. Aš laukiu vakaro, kad užsidariusi duris galėčiau pailsėti, bet įtempti nervai visvien nenurimsta.

Sūnelis beveik jau sveikas, turi gerą apetitą ir skausmais nebesiskundžia. Tai teikia balzamo manosioms širdies žaizdoms. Atidaviau sūnaus gydymui viską, kas buvo man brangu kaip relikvija. Tačiau raminuosi, kad jam daug geriau.

Kazimieras Ralys,g.1885 m. kovo mėn. Žalpiuose, Raseinių aps. Jo tėvai turėjo 4 ha žemės, augino 4 vaikus. Kazimieras buvo Žemės Banko tarnautojas. Rašė straipsnius, kurie buvo spausdinami Vargovaikio slapyvardžiu.

1951 m. rudenį okupantai Ralių šeimą (4 žmones) išvežė į Sibirą. Gyveno Krasnojarsko krašte iki 1957 m. rudens, kada jiems buvo leista grįžti į Lietuvą. Po ilgesnio klabinimosi įstaigose, buvo leista apsigyventi savų namų pusrusyje, viename kambaryje. Sibiro tremties išvargintas Kazimieras mirė 1958 m. sausio 6 d. Kaune.

Giminaitis V. Čižiūnas yra gavęs iš Ralių šeimos Sibire, iš Toilok gyvenvietės, laiškų, kuriuose rašė:

1957.IV.4 — Šiomis dienomis aš buvau nuvykęs rajono poliklinikon pasitikrinti sveikatos ir gavau pažymėjimą „testimonium paupertatis” — nedarbingas. (Arteriosklerozė, širdies išsiplėtimas ir kt. senatvės pažymiai).

Žiemą sirgau. Paprastai žiemą sunkiai pergyvename, o pavasariop atgyjame. Dabar geriau jaučiuosi, nors stiprus nesu.

Aš jau treti metai nedirbu. Gyvenu Dobilo ir Ramunės uždirbta duona. Pirmus metus vargome, dabar gyvename pusėtinai.

1957. V.20 — Mes čia gyvename nuo 1957 m. spalio 2 d. Gyvename kolūkyje, kurio plotas užima 11.000 ha, o žmonės gyvename 2 kaimuose, tad laukuose yra pastatyti namai, kuriuose per didžiausius darbymečius žmonės gyvena ištisomis savaitėmis. Mūsų brigados toks namas yra nuo kaimo už 10 km. Pernai aš papuoliau į tą lauko stovyklą virėja.

1955 m. pirmą kartą išėjau šiaudų deginti, toliau sėjau kukurūzus, kviečius ravėjau, siloso žolę grėbiau, šieną grėbiau, traktorium malkas vežiau, grūdus nuo kombaino arkliu vežiau, arfavome grūdus, sniegą kasiau ir t.t. Iš viso 767 darbai.

1956 m. pavasarį viriau valgyti laukuose per sėją, taisėme kelią, sėjome kukurūzus, ravėjome kviečius, vežiau su arkliu silosui žolę, grėbėme šieną ir vėl per javų valymą viriau laukuose iki rugsėjo 11 d., kol peršalusi susirgau nervų uždegimu. Uždirbau 264 darbadienių. Prasirgau visą žiemą, skaudėjo labai nugarą ir šoną. Tik pavasaris grąžino pirmykštę sveikatą.

1957 m. kovo 2 d. pradėjau dirbti kolchozo kontoroje sargu (šlavėja) ir pasiuntiniu. į dieną uždirbdavau po 0,75 darbadienio. Nuo š.m. balandžio 14 d. iš mūsų kolchozo padarė tarybinį ūkį (sovchozą). Dirbame už pinigus. Pirma gaudavome grūdais, kaip katrą metą užderėdavo nuo 4 kg iki 0,5 kg ir pinigais po 1 rb ir daugiau. Aš dabar dirbu paromis, — vežu sėklą prie sėjimo mašinų. Dirbame pamainomis: vieną parą viena pamaina, kitą — kita. Uždirbame po 20 — 25 rb, už kuriuos galima nupirkti 1/2 litro degtinės arba 2 kg cukraus, arba 1 kg sviesto, 12 kg duonos, 30 kiaušinių.

Mama dirba šį tą namie: kiaules šeria, karves melžia, valgyti gamina. Gerokai jau paseno, dantis beveik visus išbarstė, liko tik 13, tie patys taisymo reikalingi. Tėtis dantų daugiau turi, bet sveikatos mažiau. Dobilas pastaruosius 2 metus dirbo traktoristų apskaitininku, o šiemet savchozo (mūsų skyriaus) apskaitininku.

1957. IX. 15 — Niekad nesitikėjau pakliūti kažkur prie upės Čulym, kuri įteka į Obę, už 6500 km nuo savo tėvynės, bet kaip malonu bus po 6 m. grįžti savo kraštan, pasimatyti su savaisiais, girdėti vien lietuvišką kalbą.

Jonas ir Konstancija Marmai su 3 vaikais 1948 m. gegužės 22 d. iš savo ūkio Griškabūdžio k., Šakių aps., visa šeima,buvo išvežti į Krasnojarsko sritį miško darbams.

Jonas Marma — sūnus dr. Vinco Kudirkos sesers Marijos Kudirkaitės-Marmienės. Savo giminėms JAV-se aprašė savo vargus tremtyje ir sunkumus lietuviams grįžtant. Laiškai gauti iš U. Lipčienės Čikagoje:

1957. VI 1.28 — Koks didelis džiaugsmas nors kartą aplankė mus, nors trupinėlis laimės apšvietė mūsų tamsias dienas.

Tiek daug džiaugsmo suteikė Jūsų laiškas, iš kurio sužinojome daug apie Jūsų gyvenimą. Jei mes parašytume savo pradžią, pragyventą Sibire, tai jums plaukai stotųsi. Iš tiesų dabar ir mums atrodo, kad negalėjo taip būti. Rodosi, kad žmogus per silpnas tiek pakelti. Viską prisiminus, atrodo tik sapnas šiurpus. Bet ne, tai buvo tikrovė, ir vis dėlto dar likome gyvi. Aišku, tik gyvi, o sveikatos jau nebėra. Rašėte, kad pas jus yra brangus gydymas. Pas mus gerai, visai nieko nereikia mokėti, bet dėl to ir vaistų tinkamų niekados nėra, ir tiek težiūri. Jau būtų geriau sumokėti ir jausti, kad tai eina į gerą, negu susirgus laukti iki pati liga išeis arba ne.

Pas mus klimatas nelengvas — žiemos šaltos ir ilgos, šąla iki 55 — 60°, o sniego, sniego iki pažastų. Vasaros būna trumpos ir labai karštos, turi panašumą su žiemos klimatu. Dabar baigėsi liepos mėn., dieną karščio iki 50° (daugiau kaip 120° Farenheito), o naktį būna šalna 1 — 2°, viską išnaikina. Nušaldo ir tas paskutines bulveles, mūsų pagrindinį maistą sunaikina. Be to, vasarą dar būna vabalų — tokios mažos musytės ir uodai (nes aplinkui taigos, taigos). Išėjus į lauką, reikia turėti tam tikrus sietukus (panašius kaip eidavome prie bičių), kitaip neįmanoma. Aišku, ko gera mes ir negalime tikėtis,— trėmė į tokį kraštą, kur sunku gyventi. Tiesa, buvo atvažiavusi iš Lietuvos mūsų duktė Julytė. Buvo įdomu po 10 m. susitikti savo vaiką. Mes esame už 7000 km nuo Lietuvos — sugrįžti be leidimo mums neįmanoma. Galbūt mus priglaus Sibiro žemelė, kaip tikra motina, apkabins savo šaltomis, stipriomis rankomis, ir niekados neišvysime savo brangaus krašto. Mes likimo jau nublokšti į bedugnę, o Jūs turite gyventi, negali būti, kad mūsų visa giminė žūtų arba vargtų.

1957.X.27 — Gavome dokumentus ir galime grįžti į tėvynę. Iš karto labai apsidžiaugėme ir mes, ir kiti, kurie gavome laisvę (gavo dar ne visi, tik kaip kas). Kai kurie, išsipardavę paskutinius daiktus dėl lėšų kelionei, skubėjo išvažiuoti. Išvažiavo ir mūsų Stasė. Bet visi, kurie išvažiavo, skaudžiai apsivylė, nes ten juos pasitiko ta pati laimė, kaip ir čia, kai mes atvažiavome. Teko sužinoti iš laiškų, o kai kas jau ir atgal grįžo, kad ten žmonės dabar jau visai persiauklėję ir mūsų ten niekas su išskėstomis rankomis nelaukia.

Iš karto, kai atvažiavome, buvo sunkoka. Reikėjo pakęsti ir šalčio žiemą miškų darbovietėse, ir karščio vasarą, bet viskas jau už nugaros, praeityje, tiktai, norėdami greit pralobti, gerokai apardėme savo sveikatą. Retą rasime lietuvį, kurio sveikata būtų tvirta. Daugiausia negaluoja širdies ligomis. į šitų tarpą ir aš esu pakliuvęs — turiu širdies išsiplėtimą, truputį apkurtau ir dabar tinku tik sargauti. Bet vis tiek duonelei užsidirbame, bulvių užsiauginame, savo kur nors miške prasikapstę darželį, turime ir nuosavą sibirišką karvutę — taigi pieneliu irgi apsirūpinę, nors tiek neprimelžiame, kaip kitąsyk Lietuvoje, bet užtenka. Kai kada ir paršą šiek tiek pasišėrę pasipjauname. Na, ir stumiame gyvenimą tolyn, lyg gudas ratus. Pats aktualiausias dalykas pas mus — tai apsirūpinimas drapana. Žiemos darbinėms drapanoms paprastai naudojame vad. „vatovkas", kurių viršus ir apačia iš to paties pamušalo, o vidurys išklotas vata. Taip siuva ir kelnes: ir pigu, ir šilta.

Kiek sunkiau su išeiginiais rūbais, o jeigu dar nori vilnonę drapaną įsigyti, tai jau sunkoka, nes už metrą geresnės vilnonės medžiagos reikia atiduoti visą vidutinį gero darbininko uždarbį, ir tai sunku gauti.

1958.VI.11 — Praėjusiame laiške, kurį aš Jums pasiunčiau, buvau parašęs, kad mes greitu laiku išvažiuoti Lietuvon nė nemanome; galvojome net žiemoti Sibire, bet dabar turbūt, turėsiu pakeisti savo galvoseną ir gal teks išvažiuoti rugpjūčio ar rugsėjo mėn., nes truputį sušlubavo mano sveikata. Pasirodo, kad netvarkoje mano širdis ir inkstai, tai gal Vilniaus poliklinikoje man juos pataisytų, nes iš čia pasiekti rimtą ligoninę toloka. Nors ir senas, bet dar norėtųsi kokiam pusmečiui pratęsti savo amžių.

Broliai Florijonas ir Jeronimas Budnikai 1944 m. vasarą, palikę senutę motiną ir mažus vaikus, išėjo į Varžų mišką partizanais. Florijonas buvo ūkininkas, jaunųjų ūkininkų ilgametis pirmininkas, šaulys. Abudu gyveno Paužuolių k., Taujėnų vls., Ukmergės aps. Jeronimas Budnikas, g. 1924 m., baigęs Ukmergės Amatų mokyklą, buvo Taujėnų vls. raštininku.

Žuvus partizanų dalinio vadui kpt. Krištaponiui ir jo pavaduotojui J. Pakėnui, vadu buvo parinktas Florijonas. Partizanams atsitraukus, bolševikai, kaltindami rėmus partizanus, iššaudė pamiškėje gyvenusią Šuminskų šeimą: Adomą Šuminską, Kristiną Šuminskienę-Budnikaitę, Vaclovą ir Antaną Šuminskus.

Bolševikai susekė partizanų slėptuvę. Jeronimas Budnikas tamsoje buvo pagautas, o Florijonas ir jo aplankyti atėjusi žmona, mokytoja Valentina Pakėnaitė, gynėsi slėptuvėje. Matydami, kad nebeatsilaikys, susisprogdino granatomis. Partizanų lavonai buvo pamesti Lėno bažnytkaimyje, bet buvo slaptai palaidoti Lėno kapinėse.

Jeronimas Budnikas buvo nubaustas 10 m. griežto režimo ir išvežtas į Vorkutą. Pabaigęs bausmę, buvo Vorkutoje paliktas toliau. Ten vedė lietuvaitę. Buvo parvykęs Lietuvon sergančios motinos aplankyti, bet negavo leidimo pasilikti. Grįžo į Sibirą dirbti lentpjūvėje.

Yra išlikę du Jeronimo laiškai iš Vorkutos, rašyti broliui Alfonsui Budnikui į Amsterdamą, NY.

1957. VIII.25 — Mylimieji, iš tolimo šiaurės krašto skrenda karščiausi ir nuoširdūs sveikinimai visiems Jums. Jau visas mėnuo praėjo, kai gavau Tavo, brolau, laišką, bet nuo to jokios žinios daugiau. Rašei, kad pasiuntėte siuntinį, bet, atrodo, jau jis turėjo ateiti, o iki šiol negavau . . .

Mielasis brolau, džiugu, kad susilaukei jau net ketverto vaikučių, kurie tėvams yra vienintelis džiaugsmas. Aš dar iki šiol esu nevedęs, nors jau pečius slegia 34 m. Manau, gerai suprantate mano padėtį, kad apie tai negalėjau pagalvoti. Kaip Jūs išvažiavote iš gimtojo krašto, taip ir aš gavau tokią įkyrią tarnybą, negalėjau pastoviai vienoje vietoje gyventi. Tu žinai, Alfonsai, kaip tėviškėje vasarą važiuodavome į Varžų mišką šienauti ir pragyvendavome savaitę, taip mano dienos tęsėsi net keletą metų.

Džiugu girdėti, kad žadi visgi su mumis pasimatyti. Kiek būtų džiaugsmo! Nejaugi Aukščiausias neįvertins to skausmo, kurį patyrėte Jūs ir mes, atskirti vieni nuo kitų. Kad tik greičiau Jūs pasveiktumėte ir pasigydę sugrįžtumėte prie savo namiškių ir gimto tėvų krašto.

Sunku surasti padėkos žodį už parodytą brolišką paramą mano nelemto gyvenimo dienomis. Šiandieną gavau Tavo, Alfonsai, siuntinį, už kurį širdingai ačiū. Viską, ką siuntėte, gavau. Būtų jis gal sugrįžęs atgal, jei aš pats nebūčiau nuėjęs į paštą pasiteirauti. Mat, adresas, t.y. namo numeris, vietoj20, buvo užrašyta 40. Labai smagu, kad galėsiu pasisiūti kostiumą, nes jau tikiuosi netrukus pamatyti tėvynę. Kalėdoms užbaigsiu tarnybą ir, jei leis, važiuosiu į Kauną. Iki šiol mažai iš ko gaudavau laiškų, atrodė, kad visi užmiršo mane, tačiau dabar jaučiuosi ne visai vienišas tolimoje šiaurėje. Atbūti 10 m., kurie įrašė į kaktą gilių raukšlių vagas, pasiliks visam laikui neužmirštami . . . Nuoširdus ačiū už siuntinį . . . Gal prisieis gyvenime, kad ir aš galėsiu atsilyginti už gerą geru, nors iš gyvenimo nieko šviesesnio nesitikiu. Jis praėjo jaunystės atodūsių lydimas, vėtrų blaškomas.

Elena Jokubkienė, gyvenanti Čikagoje, yra gavusi gausų pluoštą laiškų nuo savo sesers Danutės, išvežtos iš Vilniaus į Sibirą, į Krasnojarsko sritį, o paskiau perkeltos į Mordavijos stovyklas.

Už tai, kad perrašinėjo lietuviškas religines knygas, davė pasiskaityti Brazdžionio poezijos rinkinį, ji buvo nuteista 4 metams.

— Brazdžionio kūrybą labai mėgstu. Būna juk taip, jog atrodo, kad autoriaus žodžiais išreikštos tavo mintys, tavo nusiteikimai. Brazdžionio kūryboje viskas labai artima: ir gili religinė bei filosofinė mintis, ir tautinės pažiūros, ir mistinė nuotaika, ir stilius, ir subtili gamtos meilė . . . Duodama arba, sunkiems ligoniams pati paskaitydama, kai ką iš Brazdžionio kūrybos, turėjau progos įsitikinti, kaip daug lengviau mirštantiems, žinant, jog „Amžinasis Tėvynės vartuose pasitiks juos Tėvas".

1961.II.12 — . . . Paprastai tenka dirbti įvairius darbus: vežti mėšlą (kadangi gyvulių šimtai, tai ir šitas darbas amžinai nesibaigiantis), atidarinėti siloso duobes (gili žiema čia nuo spalio mėnesio, todėl ir žemė labai įšalusi), gabenti iš laukuose sukrautų krūvų ropes, runkelius, šieną, iškrauti vagonus su trąšomis, pakrauti grūdus, lentas, valyti kelią ir geležinkelį nuo sniego (jeigu dar nesušalęs — gerai, bet jeigu jau suledėjęs — oi kaip ir prie jo paskausta rankos, ir pečiai, ir nugarėlė!). Žodžiu, dažniausi mūsų darbo įrankiai — kastuvas, kirtiklis ir šakė. Tačiau mes naudojamės viena didžia privilegija, kuri atsveria ir darbo sunkumą: dirbame gryname ore (net mėšlas jau būna išmestas iš tvartų į krūvas laukan ir dažniausiai jau spėjęs sušalti). O grynas oras — juk tai iš tikrųjų pusė maisto. Ir pietaujame dažnai ten pat — lauke. Jei būname kur nors toliau, kartais susikuriame laužą. Tada kiek prasidžioviname nuo sniegų sudrėkusias pirštines. Žiema ir čia šiemet palyginti nerūsti. Tiesa, buvo dienų tarp 40 — 50°, bet kol kas dažniausiai ir čia tiktai apie 30 ir net 20°.

1961. II.19 — ... Štai ko norėjau paprašyti: parašyk gavėnios sekmadieninių minčių bent po vieną kitą ištrauką, bent po vieną sakinį Evangelijos ar Epistolos. Taip norėtųsi, net ir čia esant, „sentire cum Eclesia”(jausti su Bažnyčia). O, kokia didelė brangenybė dabar būtų „Šlovinkim Viešpatį”!

1962.XII.30 — . . . Žemaitėlė Staselė (Plech. gim., poeto Genio sesuo) neseniai mirė piktybine mažakraujyste. Iš tikrųjų tai pati sunkiausia dalia — mirti tarp visiškai svetimų (nes ligoninėje ir ligoniai daugiausia ne mūsų straipsnio). Ak, kaip reikalingas anas išankstinis susitaikymas: Priimu, Viešpatie, mirtį iš Tavo rankų tokią, kokią Tau patiks atsiųsti. Išvežė ją rugsėjo pabaigoje, ir daugiau nebematėme jos. Senelio dovanos Staselei nebebuvo reikalingos, bet atviruką senelis užrašė ir jai: „Ėjai ir pailsai, Sesele, palikai mus, nelaukusi pavasario. Kantriai ėjai Tu savo kryžiaus kelią be aimanų, be ašarų. Mažai Tau atnešėme gyvai gėlių — neatnešėme ir mirusiai, liekis ramybėje, jau vėlu, saulutė vakarop pasvirusi. Neverkite, sesės, neliūdėkite, sesės: ne gedului gyvi gyventi ateina. Tebūna sielvartas juodasis skaidrus, kaip ašara, ir tvirtas, tartum deimantas."

1961.III.18 — ... Štai vienas iš tokių naujų smūgių — net ir iš Tavęs bei močiutės siuntinių gauti nebegaliu. Anksčiau buvo leidę, o dabar štai atšaukė. Ir lagaminas, kurio taip laukiau ir su kuriuo Tu tikriausiai nemaža vargelio turėjai, grąžintas atgal.

1961.VIII.4 — ... Mums, pabaltiečiams, lengviau buvo pakelti Sibiro žiemos šaltį, negu Mordavijos vasaros karštį. Rugpjūtis dar karštesnis, negu liepa. Paprastai, sako, karštas dar būnąs ir rugsėjis. O kai prasideda rudeniniai lietūs, tai jau be giedresnės dienelės. Dėl to čia nei uogelių, nei vaisiaus.

1962.IV.1 — ... Krikščionio gyvenime viskas turi būti sąmoninga ir šventa. Net pati mirtis turi būti sąmoningas valios aktas: „Aš noriai ateisiu, Tėve, kai Tu pašauksi mane . . . Net jeigu pašauksi pačiame jėgų žydėjime, pačioje darbo bei kovos įtampoje, pačiame gyvenimo brangume. Tu taip sutvarkei, Viešpatie, kad žmogui retai tetenka džiaugtis savo darbo vaisiais. Dažniausiai jais džiaugiasi kiti žmonės, vėlesnės kartos. Tegul ir būna taip. Tik tegul nebūna manasis gyvenimas niekam nenaudingas, visiškai bevaisis."

1962. VI 1.15 — ... Tas siuntinėlis bus jau paskutinis. Užvakar paskelbė vėl naują, jau tikrai griežtą režimą, pagal kurį mūsų tipo nusikaltėliai iš viso neturi teisės gauti siuntinių. Morališkai kažkaip jau buvome tam pasiruošę — nebuvo griaustinis iš giedro dangaus. Gerai, kad palaipsniui — pirmiausia sumažino siuntinių kiekį, paskui uždraudė naudotis plyta (o mes taip mėgdavome bent pasikeptinti tą pačią košę!), paskui vėl, paskui vėl.. .

Kelis kartus padidintas Sibiro lietuvio kalinio išdrožtas iš žmogaus kaulo kryželis

Ieva Paulauskienė, gyvenanti Čikagoje, nuo savo sesers Onos Skurvydaitės, g. apie 1933 m., iš Krasnojarsko srities yra gavusi laiškų. Skurvydaitė išvežta būdama jaunutė, su tėvais. Tėvai mirė Sibire. Skurvydaitė iš Sibiro rašė:

Sesut, manoj širdy kas dedas?
Aš žodžiais neišreikšiu, ką jaučiu.
Geriau, kad širdies vietoje būt ledas,
Bet juk ir jis ištirptų nuo kančių.

Ištirptų vietoje širdies ir plienas,
Ištirptų ir kiečiausia geležis.
Tą skausmą čia supras ne vienas
Ramumo širdžiai nieks nesugrąžins.

Sesut, tu sakai, kad aš neseniai buvau dar piemenėlė! Taip, Brangioji Sesute, mano jaunystės dienos brido ilgesį juodą, brido dienos man liūdnos per gruodą, brido per sniego pūgas. Nors lankstė mane vėjas kaip smilgą, bet nulūžt Dievas nedavė man. Nuo 1948 m. žiūrėjau į voratinklių užpintas sienas. Už ką?— Kad broliuką Silvestrą dažnai mačiau ir jam valgyti padaviau, (jos brolis partizanas žuvo teturėdamas 19 m. Red.). . . Taip noris grįžti į tėvynę, bet ta tėvynė žaizdų pilna . . . Ir mylimi tėveliai čia. Jie tiek troško grįžti į savo tėviškę. Mes norime sutvarkyti kapą, aplieti cementu, kad mums išvažiavus šunys neiškastų . . . Tavęs mamytė labai gailėjo. Verkė kasdien . . . Sesute, aš jauna, o mano plaukai jau perpus žili . . . Baigiau 5 klases. Iš gimnazijos patekau į voratinklių užpintas sienas . . . Kai tėveliai mirė, man viskas mirė . . . Paprašysiu tavęs mažos dovanėlės: atsiųski kryželį. Mes Dievo mūkelę prikalsime prie kryžiaus ant tėvų kapo . . . Atsiųski man kokį mažą savo rankų darbelį . . .

Pirmuosius laiškus rašiau rusiškai. Galvojau, kad cenzūra nepraleis į tenai lietuviškai. Dabar Jums pilsiu laiškus dažnai. Tik siųskite savo atsakymą. Nors du žodelius. Būsiu Jums labai dėkinga . . . Man rodos, kad tu iš kapo prisikėlei . . . Mamytė tavęs verkė, manė, kad tu užmušta.

Kada lemtis Tave palies
Išeit į kelią nykų, klaikų . . .
Tada jau nieks neatsilieps
Nei šypsena, juoku, nei aidu.

Kai viesulas draskys rūstus
Nuliūdusias akis, skruostus . . .
Žmonių kai širdys virs ledais,
Po kaukėmis uždengtais veidais

Kvatos, atras juokus Tavam skausme,
Neliūsk! Vis tiek, kilnios vilties!
Nes Kristus ranką Tau išties
Ir tyliai pasakys: „Eime”.

Tave pakels Jis, guos ir ves
Per žemės purvinas gatves
Per kraujo aptaškytą gruodą
Į džiaugsmą, laimę ir paguodą
Gyventi ir nebemirt nuves.

Tremtinio skundas Sesut,

Bus Nemuno širdis nustojus plakti. . .
Žiema ledo kaspiną užties.
Palauk manęs vasario šaltą naktį
Prie šulinio palinkusios svirties.

Sugrįšiu be tako, ir be kelio
Tėvynės pasiilgusi, liūdna . . .
Bus vakaras suklupęs prie smūtkelio,
Ir sodžiuj bus nutilusi daina.

Nelauks gal nieks manęs?
Namas bus tuščias — ...
Beržai išgriuvę tėviškę bylos
Ir nieks nepalydės manęs į dalią rūsčią,
Tik vienkiemy šuva piktai sulos.

Su debesim mėnuo ant žydro stalo
Tarytum mažas kūdikėlis žais,
Skubėsiu pailsėt už kaimo galo,
Po senais apšerkšnėjusiais beržais.

Ona Kareivaitė, ūkininkaitė, g. apie 1924 m., buvo 1949 m. išvežta į Intą Sibire. Grjžusi į Lietuvą, savo broliui Antanui Kareivai į Čikagą rašė, laiškuose prisimindama ir Sibirą.

1956. VI 11.22 — Po 7 m. aš ir vėl mylimuosiuose Urbantuose, pas mūsų taip mylimą ir brangią mamutę, kuri nuo visų rūpesčių ir pergyvenimų jau baltutė, it obelis pavasario žydėjime. Tik jaučiu didelę tuštumą namuose, nes jau neradau tėtuko. Aš nuo 1949 m. gyvenau ne namuose, o buvau išvažiavusi į Intą.

1956.XI.16 — Prieš 2 savaites grįžo Pušinaičių Antanas su šeima. Jie ten išgyveno 5 m., o dėdę palaidojo Sibire. Dėl adresų — galėčiau jų daug prirašyti, nes palikau ir aš ten dar daug bendro likimo brolių ir sesių lietuvių . . .

Tu prašei, kad Vėlinių dieną nuneščiau gėlių ant tėtuko kapo, tačiau šito neišpildžiau, nes gėlių niekur negavau. Taip ir tiko man šie dainos žodžiai, kuriuos dainuodavome gyvenant Intoje: „Nežinau, per kur sugrįšiu per sodelį takeliu, tėviškėlė pasikeitus, nėr darželio, nėr gėlių". Taip, brangieji, tėviškėlė nebe ta, nėra nei tvorelių, nei vartelių, trobos apkrypusios, stogai nuplyšę, ir pirmomis dienomis išspaudė ne vieną karčią skausmo ašarą, prisiminus tėviškę anksčiau ir radus ją po 7 m.

1957.III.28 — Ačiū Dievui, jaučiuosi gerai, išskyrus kad kojose turiu reumatizmą, o rankas skauda nuo visų darbų, darbelių, bet dar galima kentėti. Žadu jau paduoti pareiškimą į kolchozą, nes kitaip neišeina. Dar norisi, kad trobos išsiliktų, o jau jeigu išeisi, tai ir trobas nugriaus. Kol galėsiu — dirbsiu.

Jau taip norėjosi sulaukti pavasario, pamatyti, kaip sprogsta medžiai, kaip žydi sodai, pajusti jų skanų kvapą, pamatyti, kaip visa tėvynės gamta, visi laukai pasipuoš žaliu it aksomas rūbu, išgirsti kukuojančią gegužę, suokiančią tyliais vakarais lakštutę, kurios jau daugelį metų nemačiau, negirdėjau, tik žinojau, kad yra paukšteliai; prisimindavo, kad sprogsta tėvynėje medžiai, kad žydi sodai, o jau šiemet visa tai matysiu, girdėsiu ir jausiu pati.

Puikiai aš suprantu Tave, Antanuk, kaip Tu rašei, kad iš didelio galvojimo negali nei laiško parašyti. Man jau šito aiškinti smulkiai nereikia, nes ir aš pati puikiai žinau, kas yra pavargimas, kurį Tu pavadinai sutingimu. Būdavo taip, kad vakare parašai laišką, o paskui rytą atsikėlusi pasiskaitai, tai tik skubink mesti į krosnį, nes, gavę tokį laišką, gali pagalvoti, kad su protu susipykęs. O kartais, kai daug ką įsigalvodavai, tai tikrai imdavo baimė, kad nesusipyktum su protu; ypač man šitaip buvo po tėtuko mirties . . .

Tiesa, galiu parašyti, kad jau ir aš esu pilnateisė Lietuvos pilietė. Jau priregistravo, nors praėjo 4 m. po sugrįžimo.

Rusų okupantų apkaltintas, kad klausė partizanų išpažinčių, buvo 1946 — 1947 m. žiemą suimtas Ančiškių (Ramygalos vls.) par. klebonas kun. Liudvikas Rekašius. Kalintas Vilniaus kalėjime, 1947 m. sausio mėn. išvežtas į Kazachstaną. Sibire iškentėjęs 7 1/2 m., 1954 m. liepos mėn. grįžo į Lietuvą. Klebonavo Dapšionių par., Smilgių vls., Panevėžio aps., kur ir mirė 1966 m. liepos 1 d. Buvo g. 1876 m. Plauškinių k., Žarėnų vls., Telšių aps.

Pasaulio lietuvių archyve yra 2 jo laiškai, kuriuos įdavė agr. St. Martinkienė, gyvenanti Čikagoje. Laiškai rašyti jau grjžus, iš Dapšionių:

1958.1.12 — 1947 m. sausio gale buvau išvažiavęs į tolimą šalį laimės paieškoti. 1950 m. gale buvau apsirgęs dėl sunkių gyvenimo sąlygų ir mane iš ligoninės perkėlė, kaip seną invalidą, į prieglaudą. Ten išbuvau 4 m. ir maniau pasilikti visam laikui, bet Agotėlė manęs pasiilgo ir prašė pargrįžti į senus namus. 1954 m. liepos pusėje pargrįžau į Kauną, o po poros savaičių į namus. Dabar jau baigiasi 3 m., kai gyvenu Dapšionyse. Čia būdamas dar nė vienos dienos nesirgau . . . Tik pargrįžęs pasijutau kaip naujakurys. Jei Jūs esate jau prasigyvenę ir galėtumėte, tai prašyčiau man dovanų vasarinį kostiumą paaukoti . . .

1958.XI.26 — Kai buvau išvažiavęs iš namų, tai ilgokai pagyvenau, net 7 su puse m. Tuo laiku pabuvojau ir kurorte. Ten dozė buvo tokia: duonos 100 g, cukraus 12 g, rytmetį virinto vandens, pietums sriuba lapinė iš burokų ar žalių kopūstlapių, stiklinė košės ir 100 g džiovintos žuvies. Vakare tokia pat sriuba arba kruopos — permatomos. Dantų mažai beturėjau, tad ir neužveikdavau gerai sukramsnoti, o tai atsiliepė į virškinimą. Ten išbuvau 8 mėn. į galą gyvenau prieglaudoje . . . Iš atsiųstų medžiagų dar nieko nepasidariau. Jei dar pagyvensiu, ir aš kitą vasarą nauju kostiumu pasipuošiu . . .

Su pirmąja trėmimų banga į Prokopjevsko apylinkes buvo išvežtos Kazlų Rūdos gyventojų M. šeimos moterys: motina O. ir dvi dukterys, B. — 17 m. ir V. — 14 m. Tėvas buvo atskirtas ir, nepakeldamas žiauraus klimato ir darbo, žuvo kitoje vietovėje. Pergyvenusios karą ir daugelį metų sunkiomis sąlygomis, visą laiką dėjo pastangas grįžti į Lietuvą. Vyresnioji B. 2 kartus buvo parvykusi į gimtinę, pas vyriausią seserį bet ir vėl grąžintaatgal. Aplinkiniais keliais JAV (V. P. M.) pasiekė jos 2 laiškai, kuriuose atsispindi didelis noras grįžti į gimtinę. Jai tai pasisekė po 20 m. nuo ištrėmimo!

1959. XI.15 — ... Čia vėl sugrįžusi (iš Lietuvos), darau įvairių dokumentų nuorašus, užtvirtinau pas notarą ir siuntėme kartu su pareiškimu į Lietuvos Vidaus Reikalų ministeriją, kad leistų Lietuvoje apsigyventi, bet jokio atsakymo dar negavau . . .

Man jau taip įkyrėjo tas Sibiras su savo šalčiais, bet ištrūkimo iš čia nematyti . . .

1960.X. 9 — Brangioji Dėdienėle, ot mes ir sugrįžome (antrą kartą iš Lietuvos). Mano sūnus R. vis labai pergyvena klimato pasikeitimą. Pradžioje jis labai nusiminė, kad negali visą dieną bėginėti ore, kaip Lietuvoje. Sekančią dieną snigo ir buvo labai šalta. Čia pučia šalti šiaurės vėjai. Dabar jis sėdi kambaryje ir piešia traukinius. Sugrįžus iš Lietuvos, čia taip labai liūdna — kaip maiše. Šalta, niūru ir labai nešvaru. Valgome Jūsų obuoliukus ir atsidžiaugti negalime. Ypatingai skanūs tie tamsiai raudoni. Jie tokie sultingi. Labai didelis ačiū Jums už vaistus R. (sūnui) Vitaminų B kompleksą gavau jau prieš pat išvažiavimą pas vieną gerą pažįstamą med. seserį Kaune . . . Šiandien jau daug prisnigo. Tai R. (sūnus) sako, kad jis Prakopjevską išveš į Lietuvą, o Lietuvą atveš į čia, tai tada ir čia bus šilta. Kitą rudenį jam jau reikės eiti į mokyklą, o aš labai nenoriu, kad čia mokytųsi. Mokykla čia labai toli, o pūgos būna tokios, kad suaugusį iš kojų verčia . . .

Kazimieras ir Konstancija (Pusnikaitė) Buzai, ūkininkai, turėjo 28 ha nuosavos žemės, naujakuriai, gyveno su šeima Lopų k., Baisogalos vls., Kėdainių aps.

1949 m. kovo 19 d. vidunaktį atvažiavo 2 mašinos. Apsiginklavę enkavedistai miegančius išbudino, iki gyvo kaulo visus išgąsdino, į trobą suėję surašė visų vardus, pavardes ir tada garsiai šūktelėjo:

Auštant buvo Šeduvos geležinkelio stotyje prie traukinio, kur stovėjo 60 vagonų, pilnų visokio amžiaus žmonių. Dar rado vietos jgrūsti ir Konst. Bužėną, 53 m., su vaikais ir Kazį Buzą, 56 m.

Kur tie žmogžudžiai nuvežė ir nužudė tėvą Kazimierą Buzą, tai ir iki šiai dienai niekas — nei vaikai, nei žmona — nežino.

Kai Buzienė su vaikais nuvažiavo į paskirtą vietą, traukinys sustojo stambioje girioje. Buvo duotas jsakymas palikti vagonus. Konst. Buzienė gyveno 8 m. Leso Zavod miestelyje, prie Toluno miesto, Irkutsko srityje.

K. Buzienei buvo skirta bausmė 20 m. Keliais atvejais kreptasi raštu, prašant patikrinti Buzienės ištrėmimo nepamatuotą bylą. Bausmė buvo sutrumpinta. 1957 m. galėjo grįžti į Lietuvą, tačiau turėjo pasižadėti, kad negrįš į savo namus, savo ūkį.

Petras Buza 1965 m. parvažiavo į Lietuvą, norėjo gyventi su savaisiais. Išmoko šoferio amato ir manė nebegrįžti į Sibirą. Kelis mėnesius pabuvo Lietuvoje, darbo negavo ir grįžo į Sibirą.

Petras Sibire išgyveno 26 m. Visą laiką dirbo giriose, žiemos metu 45° šaltyje. Pradėjo sirgti — gavo kraujo spaudimą, pradėjo stigti kvapo. Mirė 1975 m. lapkričio 21 d., būdamas 48 m. amžiaus.

Apie savo tremtį savo broliui Petrui Pusnikui, K. Buzienė atsiuntė tokį laišką į Brooklyną iš Lietuvos:

Kaip brolis rašei, kas mane paskatino išvažiuoti iš namų, tai buvo ta priežastis, kad turėjome 28 ha žemės. Atvažiavo „galybė” 1949 m. kovo 19 d. ir pasakė, kad per pusę valandos būtume pasiruošę. Ką gali pasiruošti ar pasiimti, jei per ašaras nieko nebematai? Viską palik ir važiuok.

Šeduvos stotyje ešalonas laukė su 60 vagonų. Daug šeimų privežta; buvo daug iš Baisogalos. Dar būtų buvę lengviau, jei nebūtų atskyrę nuo vyro. Mane su dukterimi nuvežė į vietą, kur mes buvome labai reikalingos.

Būna sunku, kai mirusį žmogų laidoji, bet mus tai gyvus buvo palaidoję. Dar šiaip taip atgijome, pargrįžome, o kai dėl vyro, tai nė kapo kur yra, nežinau. Taip jis mylėjo savo ūkį. Vis norėjo, kad gražesnis būtų. Pats dirbo ir savo šeimyną ragino. Tai ir pakenkė. Gal, brolis, galvoji, kad buvo koks veikėjas? Nieku nebuvo, niekur nepriklausė, daugiausia rūpinosi tiktai savo ūkiu.

Gal girdėjote, kad pas mus nuo sausio pradžios pradės kolūkiečiams mokėti pensijas? Duktė sugalvojo nueiti paklausti, gal man skirs kelis rublius. Sako, tokiems nėra įstatymo duoti pensijos. Kaip iki šiol pragyveno, ir toliau tegul taip gyvena. Labai širdį skauda dėl tokios teisybės. Tiek mūsų turto paėmė. Dabar reikia trankytis po svetimus pakampius.

Petras Buza, 26 metus dirbęs Sibiro miškuose, kur šaltis siekdavo 45 laipsnius. Nuotrauka iš 1956 m.

Genovaitė Buzaitė ir Julius Bistrickas po savo sutuoktuvių Karagandoje 1956 m.

. . . Pakrantėje sudėti čemodanai, dėžės ar ryšulėliai.

Žmonės susimąstę, liūdni, nes visų viena mintis: kur toliau neš karo audra? Ant vieno ryšulio padėjęs galvytę miegojo vaikelis (jam buvo 3 m.), šalia jo sėdėdama lopiau rūbelius. Priėjo kelionės draugė, o paskui ėjo augalotas vyriškis apie 35 — 40 m. amžiaus. Draugė prabilo: šis žmogus jau keletą dienų negali gauti duonos, ar negalėtum jam duoti nors gabalėlį?

A. Č., gyvenanti Worcestery, MA, yra gavusi nemaža laiškų iš savo brolienės agronomės, kuri buvo išvežta į Jakutijos respubliką. Bausmę atlikusi ir grįžusi, aprašė savo patirtus išgyvenimus. Čia duodame jos rašytų laiškų būdingesnes ištraukas:

Žmonės susimąstę, liūdni, nes visų viena mintis: kur toliau neš karo audra? Ant vieno ryšulio padėjęs galvytę miegojo vaikelis (jam buvo 3 m.), šalia jo sėdėdama lopiau rūbelius. Priėjo kelionės draugė, o paskui ėjo augalotas vyriškis apie 35 — 40 m. amžiaus. Draugė prabilo: šis žmogus jau keletą dienų negali gauti duonos, ar negalėtum jam duoti nors gabalėlį? Aš paėmiau maišelį su duona, o vyriškis stebėjosi ir paklausė:

— Šito aš nenoriu atsakyti, aš žinau, kad turiu taupyti, nes turiu mažą vaiką, kuris dažnai tik duonytės prašo.

Garsiai bekalbant, prabudo vaikelis ir tuoj paprašė duonytės. Atpjoviau riekelę, padaviau ir nepažįstamam vyriškiui gabalėlį. Žmogus puolė bučiuoti ranką. Atsakiau, kad prie šito aš nepripratusi, man užtenka kuklaus ačiū. Tada žmogus ištraukė iš kišenės auksinį dantų tiltą, ištiesė ranką ir sako:

— Dėkite atgal į kišenę, gal kur nors ir Jūsų laukia žmona, vaikai, — atsakiau. Žmogus susimąstė ir liūdnai prabilo:

Dar kartą nuoširdžiai padėkojo ir nuėjo . . . Staiga pravirko vaikelis. Paklausiau, ko verkia, o jis graudžiai ašarodamas klausė, ar dar mums likosi duonytės? . . . Atrišau maišelį, parodžiau jam duoną, atpjoviau dar riekelę ir liūdnai žiūrėjau, kaip rūpestingai vaikas tą šventą duonelę valgo. Jis pasiseilinęs pirštelius net visus trupinėlius surinko.

Dabar pas mus duonos visi sočiai valgo. Bet kasdieną, kai paimu duoną, prisimenu savo mažą vaikelį taip pagarbiai renkant duonos trupinėlius, matau tą nepažįstamą vyriškį, kuriam gabalėlis duonos buvo brangesnis už auksą . . .

. . . Našle pasilikau karo metu. Įsisiautusi karo audra nubloškė mane toli tik su ryšuliu vienoje rankoje, o su kita prie krūtinės glaudžiančia mažutį vaikelį. Sunkiame gyvenimo kelyje mano palydovai buvo badas, šaltis, ligos. Bet ir tomis sunkiomis valandomis, kaip sakoma, lyg iš dangaus kartais susilauki pagalbos rankos, išgirsti nematomo žmogaus raminantį žodį. Keletą jų paminėsiu . . .

. . . Kai abu susirgome, netikėtai patraukėme į save praeivės geraširdės moters (totorės) žvilgsnį. Ji kas antrą dieną atnešdavo mums pusę litro pieno. Kada šiek tiek atsigavome, aš jai darbu atsilyginau. Jos šeima pamilo mudu ir verkė, kai teko išsiskirti.

Vėl karo audra nešė mus toliau . . . Ištinka didžiulė nelaimė — miršta sūnelis. Nė užuojautos, nė pagalbos aš iš nieko nesulaukiau, nes visus kankino vargas ir artinosi mirtis. Palikta viena jurtoje, laukiau ir aš mirties, nes nuo pergyvenimų smarkiai susirgau. Bet netikėtai pradarė duris senelė suomė ir paklausė, ar aš gyva. Atnešdavo ji man porą litrų vandens ir saujelę šipulėlių. Pamažu sveikau ir nepykau nė ant vieno, nes visus slėgė vargas. Kai pastovėjau ant kojų, su rašteliu rankoje, kad duotų darbą patalpoje, kreipiausi į viršininką (jis buvo apie 40 m. rusas). Kreipėsi į darbininkes, ar išmokys mane darbų (dirbo rusės, jakutės, žydės). Išgirdau neigiamus murmėjimus. Viršininkui turbūt pagailo manęs ir jis šypsodamasis sako:

Nedrąsiai, dėkodama, artinausi prie jo. Ir tas geras kitatautis parodė man širdį. Už kelių dienų aš dirbau ne blogiau už tas, kurios man pavydėjo. Dirbdama naktinėje pamainoje, aš skubėdavau sušalusi namo, bet sušilti nerasdavau nė lašelio šilto vandens. Sausu duonelės gabalėliu pasistiprindavau.

. . . Keletas žydų tautybės merginų ir 2 lietuvės buvome nusiųstos į vieną žvejų kaimą tinklų tvarkyti. Darbas sekėsi gerai ir po mėnesio galėjome grįžti į namus. Netikėtai atvažiavo narta su šunimis ir paėmė žydaites parvežti į namus. (Matyt, jų tėvai tuo pasirūpino). Mudvi su Aldute netilpome. Laukėme keletą dienų, bet nartos nesulaukėme. Darbo mums nebuvo, maistas jau irgi baigėsi. Pasikalbėjusios su viršininku, nutarėme eiti pėsčiomis. Buvo žiemos metas. Kelionė maždaug 60 — 70 km. Mūsų apranga buvo vad. vatučka (vietoj vatos — elnio šerių pridėta). Kelnės irgi tokios. Ant galvų užsidėdavome kepures, o ant jų dar flanelinėmis skarelėmis užsirišdavome. Aldutė buvo apsiavusi tėvo veltiniais, dar puspadžiais pasiūtais, (jos apsiavimas buvo sunkus). O aš buvau apsiavusi vad. „kenčiais” — tokiomis iki pusės blauzdų vyžomis iš elnio odos. Mano apsiavimas buvo lengvas. Išėjome anksti rytą. Palydėjo mudvi gana malonus viršininkas, papasakojo, kaip turime elgtis kelionėje — svarbiausia patarė eiti neskubant ir nesi ilsėti, nors ir pūga nedidelė užkluptų. Taip atsisveikinę, su gana gera nuotaika leidomės kelionėn.

Maistą (duoną su sviestu) užkišome prie krūtinės, kad nesušaltų. O cukraus gabaliukus sudėjome į kišenes. Kada paėjome kokią 15 km, pradėjo pūsti purginis vėjas, bet, laimei, daugiau iš šono, tai buvo galima eiti ir matėsi krantas. Turėjome to kranto laikytis, kad nenuklystumėm į gilumą. Apsidairius aplinkui, nieko nesimatė — nei namelio, nei medelio, nei krūmo, tik vėjas dejuodamas iš po žemės nešė ant mudviejų sniegą.

Pamaniau, kaip gera būtų mudviem, jei turėtumėm nors kokį šunelį. Aldutei pradėjo darytis neramu, lyg tai baimė. Iš nerimo ji ir savo pietus suvalgė. Pradėjo dejuoti, kad veltiniai labai sunkūs, jau pradėjo ir atsilikti nuo manęs. Dėl stiprumo paraginau valgyti cukraus. Greit ir tą cukrų suvalgė, o dejonės vis dažnėjo. Aš galvojau kaip rasti išeitį, kad man nereikėtų taip dažnai atsisukti į užpakalį pasižiūrėti, ar eina Aldutė. Atsargai visada kišenėje turėdavau virvę. Virvę užrišau už Aldutės „vatovkos” diržo ir prisirišau prie savęs. Ji šypsodamasi sako — dabar mane kaip kokį ožį tempsite. Pareiškė, kad iki poilsio būdelės dar prišliauš, o toliau nepajėgs. Mane apėmė baimė, bet netrukus pamačiau lyg tai kalnelį. Nudžiugau. Turbūt tai poilsio būdelė. Kad Aldutė nepastebėtų, skarelę užtraukiau daugiau ant veido ir greta eidama pradėjau kalbėti apie jos veltinius. Galvas palenkėme į veltinius ir taip laimingai, Aldutei nematant, praėjome tą namelį.

Vėl prasidėjo dejonės, kad dar ir pusiau kelio nepriėjome, bet jas išblaškė atvažiuojanti narta. Aldutė šaukė, kad sustotų, bet jakutas priešingon pusėn prašvilpė sušukdamas — purga. Raminu savo pakeleivę, kad visi skuba su savais reikalais ir mudvi turime kantriai eiti, o poilsio būdelės jau neminėk, nes mes ją jau praėjome.

Ji lyg užpykusi prasitarė, kodėl jai neparodžiau. Sakau, ir aš norėjau pamatyti vidų, bet bijojau, kad tu toliau neisi. Dabar stiprinkis gabaliuku cukraus ir jau galvok apie namiškius.

Netrukus padangėje lyg tai rausviau pradėjo matytis, aš pradžiugau ir raminau Aldutę, kad jau turbūt nebetoli mūsų namai. Neapsirikome, tuoj priėjome nuosavą jakutų jurtą. Tada Aldutė aprimo, lygtai sustiprėjo. Taip vidunaktį pasiekėme namus. Atvedžiau Aldutę iki tos jurtos, kur ji gyveno. Tuoj visa šeima sukilo, tėvas užkūrė krosnelę, išvirė vandens. O Aldutė, visų globojama, šypsodamasi tuoj krito ant gulto ir sako:

Aš ramiai ėjau į savąją jurtą. Įėjusi radau visus miegančius. Naktį durų nerakindavome, nes vagių pas mus nebuvo — nėra ko vogti. Manęs niekas nesutiko. Pati nusimečiau apipustytus rūbus ir taip, nė neužvalgiusi, kritau ilsėtis.

...paėjome kokį 15 km, pradėjo pūsti purginis vėjas, bet, laimei daugiau iš šono, tai buvo galima eiti ir matėsi krantas. Turėjome to kranto laikytis, kad nenuklystumėm į gilumą.

Apsidairius aplinkui, nieko nesimatė — nei namelio nei medelio, nei krūmo, tik vėjas dejuodamas iš po žemės nešė ant mudviejų sniegą

Šalia manęs gulėjo gana geros širdies moteris Ada. ji atsibudusi paklausė, ar labai pavargau. Atsakiau, kad labai ir prašiau, kad nieko manęs neklausinėtų. Abi atsidusome ir užmigome. Laimė, kad mudvi su Aldute parėjome, nes purga vis didėjo ir keletą dienų laikėsi. Aš 3 dienas išgulėjau, nes labai skaudėjo kojas, o Ada manimi rūpinosi.

. . . Praslinkus keletui metų, teko vėl keliauti su visa Aldutės šeima . . . į Bulūną. Jų šeima didelė, tai jiems laimingai pasisekė įsidarbinti. Aš su kitomis vienišomis labai sunkiu būdu pasiekėme Jakutską. Praslinkus porai metų, Jakutske susitikau Aldutės seserį ir tuoj paklausiau apie Aldutę. Ji verkdama papasakojo, kaip Aldutė su ašaromis atsiskyrė nuo savųjų, nes laukėsi kūdikio. Pagimdžiusi mirė. Kūdikio tėvas — jakutas. Tėvai, sužinoję apie dukros mirtį, nuvažiavo ir parsivežė jos dukrytę pas save. Savo tragiškų pergyvenimų ji niekam nepasipasakojo. Taip jauną, ramią ir darbščią Aldutę priglaudė tundros žemė. Gaila man jos.

. . . Marijona, 60 m. tremtinė, pavakariais ruošdavosi virti sriubą. Kokią mažą žuvelę įdėdavo ar jų kaulų, truputį kruopų įberdavo ir duonos įtrupindavo, bet vandens neturėdavo. Mat vandenį reikėjo nešti iš Lenos upės į kalnelį ir neperarčiausiai. Jos sūnelis, išeidamas į darbą, neatnešdavo nei vandens, nei malkų. Senelė paimdavo puodelį ar nuo konservų kokią dėžutę ir lyg elgeta prašydavo gyventojų įpilti vandens. Dienos metu nuolatiniai gyventojai būdavo vaikai. Kai kurie pasigailėdavo ir įpildavo porą šaukštų ar samtuką vandens. Drąsesni atsakydavo:

— Kodėl Jūsų sūnus neparneša vandens, mums vanduo irgi reikalingas, nes tuoj tėvai grįš iš darbo.

Taip, susielgetavus vandens, išvirdavo vakarienę. Sūnus, grįžęs iš darbo, tuoj grubiai reikalaudavo valgio. Kai rasdavo vandeningą sriubą, tuoj motiną bardavo, kam tirščius išgraibė. Ji liūdnai atsakydavo, kad dar nevalgiusi. Taip bambėdamas tirščius išsrėbdavo, o motinai tik keletą šaukštų skystimėlio palikdavo.

Vieną vakarą, kai darbininkai vakarieniavo (sūnus dar nebuvo grįžęs), senelė taip smalsiai žiūrėjo į kaimyną, kad šis paklausė:

Ji atsakė, kad labai norinti. Kaimynas atriekė duonos riekelę (duona buvo balta), užtepė plonai sviestu ir padavė jai. Ji gulėdama riekelę perlaužė, vieną pusę suvalgė, o kitą padėjo ant lentynėlės. Kaimynas paklausė, kodėl visos nesuvalgė, ar nenori?

— Noriu, bet padėjau Vytukui. Juk jis pareis sušalęs ir norės valgyti. Juk jis mano sūnus.

Sušalo ant ledo sūnus Algis, nors buvo stiprus ir stambios išvaizdos, bet nuo sunkių darbų širdis sušlubavo, ir naktį staiga mirė. Paliko jauną žmoną ir dukrelę kokių 3 m.

. . . Palapinė, kurioje aš gyvenau, buvo mažutė iš plonų maišelių. Joje gyveno menkų jėgų darbininkai: šeima su 3 vaikais, našlė su 6 m. sūnumi, vieniša moteris ir aš. Šeima su vaikais buvo labai švelni. Vaikai nedideli — 6,10 ir 12 m. Alfukas jau eidavo į darbus (motinai ar tėvui padėdavo). Kai tėvai išeidavo į darbus, mažieji irgi nedykinėdavo. Jie prinešdavo vandens, pririnkdavo nuo pakrantės šipulių ir saugodavo, kad neužgestų skardinė krosnelė. Tėvą vaikai vadindavo tėveliuku, o motiną — mamaliuku. Kai visi susirinkdavo pietų, kaip gera būdavo, kad rasdavome užvirintą vandenį. Mamuliukas su vaikų pagalba tuoj kokį nors valgį paruošdavo, o tėveliukas tuo metu lopydavo apsivilkimą ar apavą. Kai susėsdavo prie „jaščikėlio” valgyti, tėveliukas kiekvienam po duonos riekelę paduodavo. Nuo savo riekelės jis atgnybdavo gabaliuką duonos ir padėdavo mamuliukui, o vaikai jį pasekdavo. Kai mamuliukas šypsodamasi paklausavo, kodėl jai priedai, visi džiaugsmingai glostydami atsakydavo:

Apsivilkimas visų šeimos narių buvo prastas, bet patalynė visai skurdi. Kai užgesdavo krosnelė, palapinė atšaldavo ir pasigirsdavo vaikų dejonės:

Bet tėveliukas visų priglausti nepajėgdavo. Kai nesiliaudavo vaikų dejonės, tėveliukas keldavosi kūrenti krosnelę.

Palapinė apšildavo, vaikai ramiai užmigdavo, o tėveliukas kūrendavo su giliais atsidūsėjimais. Kartais palapinėje viešpataudavo tyla, tik retkarčiais spraksėdavo degdami šipulėliai. Tada apžvelgdavau, kas dedasi palapinėje — pamatydavau tėveliuką susirietusį, galvą padėjusį ant kaladėlės ir miegantį. Gaila man būdavo jo. Atsikeldavau ir, kai prižadindavau, jis išsigandęs klausdavo, ar jau darban?

— Ne, juk jūs be poilsio, eikite nors kiek pailsėti, o krosnelę dabar aš prižiūrėsiu.

Neapsakomą dėkingumą matydavau išvargusiame jo veide. Saugodama ugnelę, išgirsdavau lyg tai vaikų nusišypsojimą, lyg tai su kuo kalbant. Pamanydavau — gal tie vargšai vaikelia sapnuoja savo draugą šunelį margį, o gal džiaugiasi, kai rytais jų mamytė paduoda kiekvienam po šiltą bandelę. Karo metu vietoj džiaugsmo — skurdas.

Pagaliau tėveliukas sugalvojo pagerinti patalynę. Pareidamas iš darbo, jis parsinešdavo maišgalių, iš jų susiuvo didelį maišą ir nakčiai su vaikais į jį sulįsdavo. Sakydavo, kad jiems būdavo daug šilčiau, ir vaikai tėveliukui buvo labai dėkingi.

Nors ir labai skurdo ta šeimynėlė, bet kai tarpusavyje graži santaika ir meilė, tai ir tas vargas buvo pakeliamas, ir ašaros mažiau liejosi, ir pykčio kibirkščių niekad neteko matyti.

. . . Vienoje šeimoje motina sirgo širdies negalavimais. Vyras į darbą išeidavo visai dienai. Išeidamas ant taburetės jis palikdavo žmonai ir vaikui maistą, puodelį vandens ir vaistų. Vaikui jau buvo 1-1/2 m., jau vaikščiojo ir kai kuriuos žodžius ištardavo, daug ką suprasdavo. Vieną dieną motina išgėrė visą vandenį, ir ją kankino troškulys. Pradėjo dejuoti. Vaikas pribėgo prie motinos ir klausia:

Paėmė jos ranką, papūtė, paglostė, pabučiavo (mat, taip motina jam darydavo).

Jis patylėjęs norėjo paimti puodelį, bet motina sudraudė — neimk, sumuši. Jis rūpestingai žiūrėjo į dejuojančią motiną. Burnytėje čiulpė nuo buteliuko žinduką. Staiga jis ištraukė žinduką iš burnytės, pribėgo prie kibiro, pasėmė į jį vandens ir padavė motinai, sakydamas:

Motina iš žinduko išgėrė gaivinantį vandenį ir dar paprašė. Taip tas mažasis padėjėjas atnešė motinai tris žindukus vandens ir numalšino troškulį. Motina paglostė, pabučiavo sūnelį. Vyrui grįžus iš darbo, žmona papasakojo vaiko patarnavimus. Visi trys tą vakarą labai džiaugėsi ir ligonei savijauta pagerėjo. Po to vaikelis dar nekartą patarnaudavo savo sergančiai motinai. Vargo mokykla kartais iš mažens išmoko . . .

. . . Tolimuose kraštuose visur teko gyventi: žemėje išsiraustoje duobėje, šunų būdoje, išvietėje . . .

KAZYS JANUŠONIS, gimęs 1889 m., ūkininkas, gyvenęs su savo aštuonių asmenų šeima Saudogalos k., Saločių vls., Biržų aps. Gražiai tvarkė 25 ha ūkį. 1948 m., prievarta įjungiant į kolchozus, jis buvo su šeima išvežtas į Sibirą, kur 1951 m. ir mirė. Jo našlė su vaikais 1958 m. grįžo į Lietuvą, bet į savo ūkį nebuvo įleista. Ten jau gyveno svetimi žmonės. Teko apsigyventi Šiauliuose. Giminaičiui į JAV vėliau laiške rašė: „Esam linksmi, kad savam krašte. Nebereikia kentėt tokių šalčių. Gyvenam mažam kambarėly, prie kūtės. Suprantat ir patys, koks ten gyvenimas. Mūsų niekas nelaukia ir niekam mes nereikalingi. Tiktai džiaugiamės, kad tik Lietuvoje ... Ką padarysi, tėvynė už viską brangesnė." (ž. 156 ir 181 psl.)

Naujųjų Stebeikių km., Vadoklių vls., Panevėžio aps., antrosios bolševikų okupacijos metu buvo areštuotas už pasipriešinimą jungtis į kolchozą. Jonelių šeima: jis pats, žmona Marija, sūnūs Petras ir Antanas, duktė Anelytė ir senutė motina Kazimiera buvo nubausti septynerių metų ištrėmimu į Sibirą. Panevėžio stotyje, pakrovus juos į vagoną, senutė motina išsiprašė sargybinių, kad išleistų ją atnešti vandens trokštantiems anūkams. Išleista ji nebegrįžo į tremiamųjų vagoną ir grįžo atgal į savo kaimą. Kurį laiką pasislapsčiusi, susirgo; mirė nebesulaukusi grįžtančios iš Sibiro šeimos.

Jonelių šeima buvo nugabenta į Irkutsko rajoną, Tulun vietovę, miško darbams. Atbuvę bausmės laiką, visi grįžo į Lietuvą ir dabar gyvena Panevėžyje.

MARCELINAS KILAS, gimęs 1914 m. balandžio 15 d. Verksnionių k., Kamajų vls., Rokiškio aps. Vejant bolševikus iš Lietuvos, stojo į partizanų eiles ir buvo sužeistas į galvą.

Nepriklausomoje Lietuvoje tarnavo kariuomenėje. Po karo kurį laiką gyvenęs Belgijoj ir Anglijoj, giminėms padedant, atvyko į JAV ir mirė čia 1979 m. balandžio 17 d.

JUOZAS KOLYTA, ūkininkas, gyvenęs Dobrovolės k., Pajevonio vls., Vilkaviškio aps., jo žmona URŠULĖ (AKUCEVlClŪTĖ), dukra GENOVAITĖ ir sūnus ALGIMANTAS, išvežti antrosios okupacijos metais. Juozas Kolyta mirė, grįžęs į okupuotą Lietuvą.

VAITIEKUS KOLYTA, ūkininkas, gyvenęs Kylininkų k., Pajevonio vls., Vilkaviškio aps., išvežtas su žmona ELZBIETA (KARTAVlClŪTĖ) ir dukterimis EUGENIJA ir DANUTĖ. Kolytos mirė, grįžę į okupuotą Lietuvą.

ALBINAS KOLYTA, ūkininkas iš Pajevonio k. ir vls., Vilkaviškio aps., išvežtas su žmona, dukterimi GRAŽINA ir sūnumi ROMU.

VIKTORAS AKUCEVIČIUS su žmona PETRONELE (KOLYTAITE), atbuvę savo bausmę Sibire, mirė, grįžę į okupuotą Lietuvą.

VINCENTAS KRAKAUSKAS, gimęs 1873 m. Mockavos k., Sangrūdos vls., Seinų (vėliau Lazdijų) aps. MAGDALENA KRAKAUSKIENĖ-ŽlLINSKAITĖ, gimusi 1880 m. Navininkų k., Punkso parapijoje, Seinų aps. Krakauskai Išaugino penkis sūnus ir tris dukteris.

1947 m. vasario 16 d. jie abu ir jauniausioji duktė Adelė buvo areštuoti vis kamantinėjant, kur yra jų keturi sūnūs, nes įtarė juos esant partizanais. Iš Šeštokų geležinkelio stoties visi trys Krakauskai buvo išvežti į Sibirą — Vid. Uralą. Kartu buvo išvežti ir jų kaimynai K. BURDULIS ir ST. KLIUKINSKAS su šeimomis.

Magdalena Krakauskienė mirė tų pačių metų gegužės mėnesį, o Vincentas Krakauskas — lapkričio mėnesį. Duktė Adelė tėvus palaidojo Urale, Novaja Lelia vietovės kapinėse.

JUOZAS KUNGYS, ūkininkas, išvežtas antrosios okupacijos metu, atimant nuosavus ūkius. Išvežtas į Chabasovską, prie Kinijos sienos. Grįžo į Lietuvą jau Chruščiovui valdant.

< ANTANAS KUNGYS, Juozo sūnus, ūkininkaitis, gimęs 1916 m., išvežtas kartu su tėvu. Pabėgęs iš Sibiro, grįžo į Lietuvą. Čia vėl sugautas, sukaustytas ir išvežtas antru kartu. Grįžo į Lietuvą Chruščiovo laikais.

< ELENA KUNGYTĖ, gimusi apie 1930 m., išvežimo metu buvo apie 12 m. amžiaus. Sibire buvo priskirta dirbti miškų darbus kartu su vyrais.

VERONIKA MARKUNIENĖ-RIAUBAITĖ, Jono ir Elzbietos Aismintaitės-Riaubų duktė, gimusi 1907 m., Sprakšių k., Vyžuonų par., Utenos aps.

1941 m. birželio 14 d. ji su trimis vaikais: Jonu — 14 m., Vytautu — 12 m. ir Nijole — 1 m. amžiaus išvežti į Sibirą, Altajaus kraštą.

Bevežant iš jų ūkio Medinių kaime, Utenos aps., jos vyras Juozas Markūnas (atleistas iš Nepr. Lietuvos policijos tarnybos), enkavedistų buvo peršautas ir be sąmonės nuvežtas į Utenos ligoninę. 1945 m., bolševikams antrukart okupavus Lietuvą, sušaudytas.

Veronika Markūnienė 1950 m. spalio 20 d. mirė Sibire. Jos vaikai, išbuvę Sibire keliolika metų, grįžo į Lietuvą.

JUOZAS MILAKNIS, gimęs 1903 m., su šeima gyvenęs Mitragalio k., Žiobiškio parapijoje, Rokiškio aps., savo 20 ha ūkyje.

1941 m. birželio mėn. ištremtas į Sibirą kartu su žmona, trimis mažametėmis dukrelėmis ir senute motina. Prieš sudarant tremtinių ešeloną, Rokiškio geležinkelio stotyje, visa šeima buvo pakrauti į gyvulinį transporto vagoną ir ten išlaikyti 3 dienas, kol buvo surinkti kiti lietuviai iš apylinkės.

Bevežant pakeliui mirė senutė motina. Milaknių šeima buvo apgyvendinta Bulunsko rajone, Lenos upės žemupyje, prie pat Lediniuotojo vandenyno. Ten 1951 m., didelių šalčių, sunkaus darbo ir alkio išvargintas, mirė Juozas Milaknis. Vėliau mirė ir vyresnioji duktė. Žmona ir kitos dvi dukterys, dar keletą metų išgyvenusios Sibire, grįžo į Lietuvą. Čia po metų mirė ligų išvarginta Milaknienė.

KAROLINA MILVYDIENĖ, teisininko Česlovo Milvydo našlė, gyveno Matkaičių dvare, Radviliškio vls., Šiaulių aps. Išvežta 1941 m. birželio 14 d. Rasta sušalusi Sibire 1942 m.

JADVYGA ŠATKAUSKIENĖ-MILVYDAITĖ ir jos vyras NAPOLEONAS ŠATKAUSKAS išvežti tuo pačiu metu. Mirė Sibire 1942 m.

LIUDA PREIBIENĖ, Švedriškės pradžios mokyklos vedėjo Justino Preibio žmona, su dviem sūneliais — 8 m. Algirdu ir 7 m. Putinu išvežta 1941 m. birželio mėnesį. Kartu buvo išvežtas ir Švedriškės šaulių būrio vadas MYKOLAS GIMŽAUSKAS su broliu ir seserimis, gyvenusiais Tolimėnų kaime. Mokytojas Just. Preibys išvežimo ir arešto išvengė.

Anksčiau buvęs Švedriškės pradžios mokyklos vedėjas J. Garbšys, išvežimo metu gyvenęs Žeimiuose, Kėdainių aps., areštuojamas pasipriešino, griežtai pareikšdamas, jog iš tėvynės nevažiuosiąs. Budelių ir vietos komjaunuolių jis buvo žiauriai sumuštas ir įmestas žvyrduobėn, kur trečią dieną mirė. Kūdikio belaukianti jo žmona, taip pat mokytoja, vežama į Sibirą gyvulių transporto vagone, pagimdė kūdikį, bet NKVD sargybiniai, traukiniui beeinant, naujagimį išmetė laukan. Rusams iš Lietuvos pasitraukus, mokytojo J. Garbšio tėvas parsivežė mirusio sūnaus kūną, kuris iškilmingai, su kariška-šauliška pagarba buvo palaidotas Švedriškės kapinėse.

Liuda Preibienė su abiem sūneliais buvo apgyvendinta Tomsko apygardoje, Bakčar vietovėje. Čia abu berniukai mirė; jiems palaidoti net neturėta karstelių. Su L. Preibiene kartu vargo ir mokytoja Stefanija Rokienė, savo išgyvenimus vėliau surašiusi knygose: „Vergijos kryžkeliuose" ir „Grįžimas į laisvę".

Chruščiovui amnestavus dalį Sibire kentusių lietuvių, L. Preibienė ir Stef. Rūkienė grįžo į Lietuvą.

ELENA RAMOŠKIENĖ-BARZDAITĖ, gimusi 1894 m., Maskvyčių k., Dusetose, Zarasų aps. Su vyru Jonu Ramoška gyveno savo ūkyje prie Šilalės, Tauragės aps. 1941 m. buvo išvežti į Sibirą, į Irkutską, kur 1947 m. mirė J. Ramoška, o po metų ir Elena Ramoškienė.

KONSTANCIJA STANKŪNIENĖ-PAŠKEVIČIŪTĖ, gimusi 1894 m. liepos 15 d., Skriaudžiuose, Marijampolės aps. Gyveno Oželių sodyboj, Paežerių vls., Vilkaviškio aps. Buvo suimta 1944 m. ir kalinta Vilkaviškio, Marijampolės, Vilniaus ir Maskvos kalėjimuose. Išvežta į Pečiorą, Astrachane. Ten dirbo miškuose, kasė kanalus.

Į Lietuvą grįžo 1955 m. 1966 m. gavo leidimą išvykti į JAV. Mirė 1969 m. kovo 18 d. Palaidota Čikagoje, šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

ALEKSANDRAS ŠPOKAUSKAS, ūkininkas, gyvenęs Minaičių k., Padubysio vls., Šiaulių aps., drauge su savo 80 m. motina pirmųjų išvežimų metu ištremtas į Sibirą. Gavęs leidimą grįžti Lietuvon, parvykęs ten ir mirė.

PETRAS TAMOŠAITIS, gimęs 1895 m. rugpjūčio mėn. Smukučių k., Jurbarko vls., Tauragės aps. Visuomenininkas, ūkininkas, priklausęs Lietuvos šaulių sąjungai, Tautinei sąjungai, Jurbarko bažnytiniam komitetui. Apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, Šaulių Sąjungos medaliu. Išvežtas 1941 m. birželio 14 d. Mirė Sibire, koncentracijos stovykloje.

JONAS TUMOSA, mokytojas, gimęs 1908 m. Pavilktinių k., Sintautų vls., Šakių aps. Išvežtas 1941 m. birželio 14-15 d.d. kartu su nėščia žmona ir trimis mažametėmis dukrelėmis. Naujojoje Vilnioje J. Tumosa buvo atskirtas nuo šeimos, vėliau kalintas ir mirė Masukovkos lageryje, Krasnojarsko rajone. Sibire mirė ir dvi mažosios dukrelės.

Prel. PRANCIŠKUS JURAS, Putnam, MA
ANELĖ PRUNSKYTĖ, Chicago, IL
EMILIJA JONUŠIENĖ, Omaha, NE
Dr. PETRAS ir STEFA KISIELIAI, Cicero, IL
A. DIČIUTĖ-TREClOKIENĖ, Santa Monica, CA
A. BERTULIS, Hot Springs, AR
Drs. VACLOVAS ir AUGUSTA ŠAULIAI, Chicago, IL
ZENONAS ir VANDA PETKAI, Park Ridge, IL
Čikagos lietuvių moterų klubas, il
MATAS KUNGYS, Clifton, NJ
buvusius Sibiro tremtinius — Juozą, Antaną ir Elenutę Kungius prisiminti.

Dr. A. BELICKAS, Evergreen Park, IL
SALOMĖJA ANDRIJONIENĖ, Chicago, IL
       Petro Tamošaičio atminimui.
PETRAS INDREIKA, Pacifica, CA
     Jono Jonelio atminimui.
VYTAUTAS ir PAULINA,
POVILAS IR JUZĖ JANUŠONIAI, Dousman, Wl
     Kazio Janušonio ir Aleksandro Špokausko atminimui.
EUGENIJA KEZIENĖ, Woodhaven, NY
     Juozo, Vaitiekaus, Albino Kolytų ir Viktoro Akucevičiaus atminimui.
DANA KURAUSKAS, Chicago, IL
ALDONA ir JUOZAS LĖKIAI, Alma, IL
     Marcelino Kilo atminimui.
Dr. ANTANAS ir HALINA MILAKNIAI, Santa Monica, CA
     Juozo Milaknio atminimui.
LEONAS ir DANUTĖ PETRONIAI, Dearborn Hts., Ml
JOANA ir ANTANAS PUMPUČIAI, Woodhaven, NY
ELZBIETA RIBOKIENĖ, Brockton, MA
     Veronikos Riaubaitės-Markūnienės atminimui.
ONA SILIŪNIENĖ, Chicago, IL
JONAS ir MAGDALENA STANKŪNAI, Chicago, IL
     Konstancijos Stankūnienės-Paškevičiūtės atminimui.
Dr. PRANAS ir ADA SUTKAI, Homewood, IL
VALERIJONAS ir ONA ŠIMKAI, Willow Springs, IL
     (Buvę politiniai kaliniai l-os rusų okupacijos metu).
VYTAUTAS ir ALDONA ŠOLIŪNAI, Lemont, IL

MARYTĖ. R. ANTANAITIS-SHALINS, Woodhaven, NY
Kun. V. DABUŠIS, Paterson, NJ
ONA ir ANTANAS DUMČlAI, Cicero, IL
A. B. GLEVECKAS, Chicago, IL
A. GUDAITIS, Cicero, IL
JANINA JAKŠEVlClENĖ, Chicago, IL
JUSTINAS PREIBYS, Detroit, Ml
Liudos Preibienės ir sūnų Algirdo ir Putino atminimui.
ELENA ir ANTANAS TAUGINAI, Cicero, IL
ANTANAS TUMOSA, Wayne, Ml
Jono Tumoso atmin—mui.
VYTAUTAS P. VAIKUTIS, Stamford, CT
ALDONA ZAILSKAITĖ, Cicero, IL

P. ABROMAITIS, Lemont, IL
Sesuo M. BERNARDA, Holland, PA
Kun. TIMOTIEJUS BURKAUSKAS, O.S.P., Boylestown, PA
GABRIELĖ DZIRVONIENĖ, Chicago, IL
Karolinos Milvydienės atminimui.
BRONIUS ir JADVYGA JANKAUSKAI, Chicago, IL
LIUCIJA JANKAUSKAITĖ, Brooklyn, NY
JADVYGA MATULAITIENĖ, Brooklyn, NY
EMILIJA MIKALONIENĖ, Union Pier, Ml
BIRUTĖ ir JONAS PETRULIAI, Oakhurst, NJ A.
UKNEVIČIUS, Woodhaven, NY
NINA NORRIS, Chicago, IL
SOFIJA OŽELIENĖ, Chicago, IL

Introdukcija (angliškai)	8	Juozas Prunskis
Įžanga	11	Juozas Prunskis
Lietuvos gyventojų trėmimai faktų ir tarptautinės teisės šviesoje	13	Mečislovas Mackevičius
Trėmimų suvestinė	16
Priverčiamųjų darbų lagerių žemėlapis	17
Išvežtųjų teisinė padėtis	18	Elena Juciūtė
LIŪDNI ATSIMINIMAI	21
TREMTINIŲ TRAGEDIJA	22
Žmonių medžioklė Rokiškyje	22	Juozas Gaigalas
Trėmimai šiaurės Lietuvoje	23	Balys Brazdžionis
Mačiau, kai vežė iš Salako apylinkių	24	Pranas Juodka
Kaip mus iš Kauno išvežė	29	Kun. J. Chojnackis
Arklio dvėsena gelbėjomės nuo bado	34	Marija Skipitytė-Garbačiauskienė
Tiškevičių išgyvenimai Sibire	49	Andrius Tiškevičius
Mirė vežami į Sibirą	51	Domas Jurkus
Šešeri metai kančių Sibire	53	Ona Gineitytė-Prunskienė
Aleksandras Stulginskis Sibire	60	Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė
Bado dienos	62	Kazimieras Gaigalas
Kun. J. Vailokaitis apaštalavo Sibiro kolchozuose	64	Ona Šukienė
Lietuvos vaikų odisėja	70	Julius Stirt
Palaidojo susukęs į skudurus	72	A. Smilga-Smilgevičius
Krasnojarsko miškuose ir kolchozuose	73	Monika Gaučienė
Miško darbuose Krasnojarske	75	Julius Beresnevičius
Iš mano gyvenimo beliko tik ašaros	78	Aldona Balkutė-Mikalauskienė
Nežmoniškai sunkios tremties dienos	88	Jadvyga Eitutienė
Jurgis Yla ir jo šeima	99
Lietuvis geologas Sibiro ekspedicijoje	100	Juozas Miklovas
KALINIŲ KANČIA	101
JAV pilietis - bolševikų politinis kalinys	101	Dr. Mykolas Devenis
Sibiro kalinių stovyklose	106	O. Puronienė
Iš 200 karininkų teliko tik 6	107	St. Petersonienė
Lietuvos kalėjimuose ir Sibiro stovyklose	108	Eugenija Jackevičiūtė-Keresevičienė
Vorkutos stovykloje	113
Išliko gyvas iš mirties kolonos	120	Liudas Odinas
Pagrobta Austrijoje	122	Felicita Klečkauskaitė
Vergų darbo ir mirties stovykloje Vorkutoje	124	Rimantas Saveikis
Lietuviai tremtiniai Jakutijoje	126	Dalia Grinkevičiūtė
TOLI NUO TĖVYNĖS	135	(Nuotraukų portfolio)
IŠVEŽTŲJŲ LAIŠKAI	163
„Šienapjūtė" po Sibiro sniegu	164
Nė tėvo lavono nesurado	166
Nebematys manęs dukrelė	166	Jonas Babušis
Džiovininko tragedija	167	Vincas Gučius
Tik mirtis poilsis nuo sunkių darbų	169
Tragiška mirtis Sverdlovske	169	Kun. dr. Kazimieras Olšauskas
Motinos ilgesys Sibire	171	Kun. Jonas Staškevičius
Skaudus Abromavičių šeimos likimas	171	Morta Abromavičienė-Kačiulytė
Sibiro miškuose	174	Anelė Augustaitytė
Laiškai iš Buriatijos - Mongolijos	176	Bronė Šumskytė
...	177	Petras Drazdauskas
Laiškai iš Irkutsko	180	Kazimieras Janušonis
Ligos ir ašaros	182	Vincas Šimkevičius
Šalčiuose ir taigose palaužta sveikata	182	Marija Bukėnaitė-Vyšniauskaitė
Šukių šeimos laiškai iš Krasnojarsko srities	184	Anelė ir Juozas Šukiai
Laiškai iš Sibiro į Australiją	190	Barbara Nakutienė
Viena, kaip smilga stepėse	191
Tremties išvargintas	198	Kazimieras Ralys
Tik gyvi, o sveikatos nebėra	200	Jonas Marma
Partizanas Vorkutoje	201	Jeronimas Budnikas
Brazdžionio poezijos mylėtoja Sibire	202	Danutė
Geriau vietoj širdies būt ledas	204	Ona Skurvydaitė
Grįžusi iš Sibiro	205	Ona Kareivaitė
Kunigas, Sibire tapęs invalidu	205	Kun. Liudvikas Rekašius
Kur siaučia pūgos	206	(B)
Iš Baisogalos į Sibirą	207	Konstancija Buzienė
Neužmirštami Sibiro išgyvenimai	209
Išvežtųjų ir nuo bolševikų nukentėjusiųjų atminimui	214
Knygos rėmėjai	216

Data	Vagonų skaičius	Išvežamųjų skaičius	Traukinio Nr.	Vieta, kur išvežti
Birž. 15	35	1225	119146	Lokot, Altajus
Birž. 15	5	175	119149	Zachainovo, Altajus
Birž. 15	25	875	119150	Starobielsk, Ukraina
Birž. 16	13	455	119153	Babinyno
Birž. 17	75	2625	119154	Kulunda, Altajus
Birž. 17	59	2065	119157	Barnaul, Altajus
Birž. 18	71	2485	119159	Bijsk, Altajus
Birž. 18	70	2450	118548	Bijsk, Altajus
Birž. 18	5	175	118549	Minskas, Gudija
Birž. 19	55	1925	119161	Bijsk, Altajus
Birž. 19	61	2135	119162	Starobielsk, Ukraina
Birž. 19	71	2425	119163	Bijsk, Altajus
Birž. 20	86	3010	119164	Novosibirsk, Sibiras
Birž. 21	73	2555	119165	Novosibirsk, Sibiras
Birž. 21	43	1505	119165	Medviežja Gora
Birž. 21	29	1015	119165	Makat-Orienburg, Kazachst.
Birž. 21	59	2065	119166	Starobielsk, Ukraina
Birž. 21	24	840	119167	Medviežja Gora
Birž. 22	12	420	119172	Orša, Gudija
Iš viso	871	30,425	19 traukinių	12 tremties vietų