TIES GYVYBĖS PASLAPTIMI
MUMS KALBA MOKSLAS
A. Ūžuolas[Antanas Patackas]
Mokslo įrodyta, kad gyvybė Žemėje atsirado ne anksčiau, kaip prieš 3 milijardus metų. Anksčiau joje tebuvo negyvoji materija, iš vandenilio, helio ir kitų elementų susidedanti karšta masė, kurioje negalėjo būti jokios gyvybės. Kai ta masė pakankamai atvėso, Žemėje pasirodė pirmosios gyvybės užuomazgos.
Kaip įvyko, kad iš negyvosios neorganinės materijos pasidarė organinė, turinti gyvybę? Kaip materija susiorganizavo, kitaip sakant, kaip atsirado Žemėje organizmai, t. y. augalai ir gyvūnai?
Gyvybės atsiradimas buvo toks. Laikui bėgant materija įgydavo vis sudėtingesnes formas. Skirtingi atomai jungėsi į junginius, tam tikrą sistemą ir susikūrė molekulės (dalelės). Savo ruožtu jos sudarė sistemas su kitomis molekulėmis ir susikūrė milžiniškos, labai sudėtingos struktūros (sandaros), vadinamos makromolekulėmis, kurios toliau jungėsi į sistemas ir susikūrė pirmasis organizmas - ląstelė. Toliau iš ląstelės susidarė labai sudėtingi daugialąsčiai organizmai. Atskira ląstelė yra nuostabus, sudėtingas organizmas, toks sudėtingas, kad galima sakyti, jog ląstelė - tai pasaulis.
Taigi materija susiorganizavo, vadinasi, perėjo iš negyvosios materijos į materiją, turinčią gyvybę. Atsirado ir mąstanti materija - žmogus, kuris mintimi gali apimti visą pasaulį - Visatą - ir mąstyti apie save.
Gyvos būtybės atsirado ne vienu metu. Vėliausiai pasirodė žmogus. Jei dviejų milijardų metų laikotarpį, per kurį išsirutuliojo Žemėje esančios gyvybės formos, sąlygiškai palygintume su viena para, tai būtų galima pasakyti, kad pirmieji gyvybės pėdsakai pasirodė 12 val. dienos, žmogus -tik 4 sekundes prieš vidurnaktį, o istoriniai laikai (6-7 tūkstančiai metų) apimtų likusį ketvirtį sekundės prieš paros pabaigą.
Materialistai (rusų mokslininkas A. Oparinas, prancūzų - A. Daviljeras ir kiti) rašo, kad Žemėje susidarė palankios sąlygos ir reikalingi elementai gyvybei atsirasti, kai įvyko sintezė makromolekulių, kurios buvo panaudotos pirmų gyvų būtybių struktūroms sudaryti. Jie aprašo procesus arba etapus, kaip nuo visai paprastos materijos pereita prie aminorūgščių ir proteinų (baltymų medžiaga). Tačiau aprašymas proceso, kuriam vykstant negyvoji materija susiorganizavo ir tapo gyva, taip pat analizė elementų ir struktūrų, kurios dalyvauja šiame procese, nepaaiškina materijos susiorganizavimo fakto esmės nei priežasties. Toks aprašymas neišsprendžia gyvybės atsiradimo problemos, o tik dar labiau paryškina sistemos proceso begalinį sudėtingumą. Kyla klausimas, kaip organizmas geba įvykdyti proteinų sintezę, iš kur atsiranda šis gebėjimas. Mūsų organizme vyksta proteinų sintezė, bet visiškai nežinome kaip. Mes esame nuostabi laboratorija, kuri apdoroja proteinus, tačiau ji mums - tamsiausia paslaptis. Mokslininkų armija stengiasi suprasti, kaip mes atliekame tą proteinų sintezę, kurią nesąmoningai moka atlikti vaisius ir užuomazgoje esantis primityviausio gyvio embrionas. Čia vyksta nuostabūs dalykai: savo organais atliekame tai, ko nepajėgiame suprasti protu.
Anot marksistų ir ateistų, materija pati susiorganizavo iš negyvosios į gyvąją. Marksas rašė, kad gamta pati save sukūrė. Taigi pati materija „išrado“ gyvybę, pirmuosius organizmus, ji „išrado“ reikalingus organus ir „pagamino“ regėjimo organą, nervinę sistemą, smegenis... Materija savo pačios jėgomis „gebėjo“ sukurti gyvybę ir mintį.
O kas apskritai yra materija? Tai tam tikras skaičius elementų, atomų ir energijos kvantų (kiekių). Materija - tai visuma, kolektyvas. Remiantis naująja fizika, nei atomuose, nei kitose materijos dalelėse ar energijos kvantuose nerandama nieko, kas leistų pripažinti galią susiorganizuoti į gyvą būtybę, kas pripažintų jiems galią protingai veikti. Kad materija pati galėtų susiorganizuoti, ji turėtų būti veiksnys, kuris viešpatautų tai aibei. Kad sintezės eigoje būtų galima sujungti elementus į visumą, reikia, jog būtų aukštesnė galia už tą komponentų (sudedamųjų dalių) aibę, reikia dar ko nors šalia aibės. Priskirti materijai gebėjimą laipsniškai susiorganizuoti į molekules, makromolekules, vienaląsčius ir vis sudėtingesnius daugialąsčius organizmus, reiškia priskirti materijai protingumą ir savotišką genialumą. Kad būtų sukurtas organizmas, reikia pripažinti kieno nors, kas yra protingas, veikimą. Aiškiai matyti, kad gyvų būtybių struktūros susidarymą veikė protingas pradas.
Bet pirminėje materijoje to protingo prado nėra. Tai iš kur jis atsirado vėliau? Kaip materija, būdama kurčia, akla, neprotinga, susiskaidžiusi į daugybę fizinių dalelių, gebėjo sukurti tuos nuostabius organizmus ir Protingas būtybes? Tai klausimas, į kurį ateistai neduoda atsakymo. Taigi tenka daryti išvadą, kad pačios materialinių elementų aibės nepakanka labai sudėtingam organizacijos lygiui paaiškinti, gyvų būtybių atsiradimui nustatyti. Turi būti aukštesnė galia, kuri tą elementų aibę valdo ir organizuoja.
Gyvą būtybę nuo negyvos skiria struktūra, forma, tačiau ta struktūra ir forma ypatingos: kėdė ir mašina taip pat turi struktūrą ir formą, lygiai kaip ir vandens molekulė ar kristalas. Savita gyvos būtybės žymė ta, kad ji yra konservatyvi (patvari) struktūra, gebanti išlaikyti tvarumą net tada, kai atnaujina savo komponentus, gebanti pasisavinti vienas medžiagas ir pašalinti kitas, mokanti pasigydyti, kai būna sužalota, gebanti perduoti savo formą, pajėgianti augti ir progresuoti, pasilikdama vis ta pati, gebanti perduoti atsiskiriančiam nuo jos organizmui tokį pat organizacijos lygį, koks būdingas jai pačiai, gebanti prisitaikyti prie aplinkos pasikeitimo, taip pat organiškai pasikeisti, kai būtina prisitaikyti.
Mokslininkas M. Prenantas nurodo savitus ir specifinius gyvos būtybės struktūros požymius. Pavyzdžiui, ląstelė:
Ta labai maža gyvos būtybės struktūros masė cheminiu požiūriu yra labai sudėtinga, proteinai ir nukleproteinai atlieka joje labai reikšmingą vaidmenį. Bet taip pat nepakeičiamos ir kitos substancijos: riebalai, angliavandeniai, mineralai, vanduo ir t. t. Visos tos substancijos reaguoja tarpusavyje ir su ląstelę supančios aplinkos komponentais, tų reakcijų visuma pradeda materijos judėjimą, kuris būdingas gyvybei. Tačiau proteinus ir būtinas substancijas sumaišę laboratorinėje kolboje, negautume gyvos materijos (apie ką svajojo praėjusio amžiaus biologai): tame mišinyje vykstančios reakcijos tuojau sustotų. Vadinasi, nesukūrėme struktūros, kuri būdinga gyvybei (M. Prenant. Biollogie et monizme, p. 108-109).
Minėtasis A. Oparinas keliuose veikaluose taip pat pabrėžia racionalumą (protingumą), kuris būdingas gyvų būtybių organizmams. „Pastabose ir komentaruose“, pridėtuose prie A. Oparino veikalo „Gyvybės atsiradimas žemėje“ prancūziško vertimo, Puatjė universiteto gamtos mokslų fakulteto profesorius teisingai sako:
Reikia stebėtis, kai toks materialistas kaip Oparinas savo teiginiais natūraliems reiškiniams priskiria kažkokį planą arba logišką prasmę. Prisipažinkime, kad mūsų mokslinė kalba, biologų kalba, nuolatos dar negirdėtu laipsniu prisigėrusi teologijos. Taip sunku ją pašalinti iš savo kalbos, kad dažnai net nepajuntame, jog kas kartą, kai prireikia naudingesnės, labiau adaptuotos ar net funkcionalesnės sąvokos, griebiamės teologijos. Kas šiandien nedrįstų kalbėti apie naudingumo pobūdį, pritaikytą savo funkcijoms organą ir panašiai? Taigi elementarus padorumas neleidžia daryti priekaištų „idealistams" dėl to, kad jie vartoja kalbą, nuo kurios mes nepajėgiame išsivaduoti, mes, kurie išpažįstame materializmą.
Anatomas Rovje (H. Rauviere) sako, kad gyvybę kuriantys komponentai (t. y. paprastos substancijos, sudarančios gyvą materiją) taip tobulai save tvarko, jog net geriausias biologas negalėtų padaryti geresnės sistemos. Gyva būtybė yra tikrai racionalus kūrinys, sudarytas būdu, kurį turime pavadinti išmintingu.
Materijos organizacija yra problema, kurios negalima išspręsti remiantis fizikos dėsniais. Gyvybė, gyvoji materija tvarkosi pagal kitus dėsnius. Materija, susidaranti iš aibės atomų, pati savaime negali paaiškinti atsiradimo veikiančio subjekto, koks yra gyva būtybė. Atomų ir molekulių aibė, suorganizuota į tam tikrą sistemą, negali paaiškinti gyvos, veiklios, pagaliau turinčios sąmonę gyvybės atsiradimo.
Jei materijai, apie kurią kalba fizika, nenorime priskirti paslaptingų savybių, kažkokio nepaprasto kuriančio gebėjimo ir magiškų jėgų, tai turime pripažinti, kad to, kas galėtų paaiškinti gyvų būtybių buvimą, reikia ieškoti kitur. Turime sutikti, kad tiktai vienas Gyvasis Dievas yra gyvybės atsiradimo priežastis. Turime taip pat sutikti, kad tiktai Tas, kuris mąsto, yra būtybių, apdovanotų protu, atsiradimo priežastis. Kitaip būtų negalima suprasti, kaip iš negyvos ir nemąstančios materijos atsirado gyvybė, apdovanota mintimi.
Žmogus yra būtybė, galinti mąstyti apie save ir savo buvimą. Tačiau ta būtybė negali argumentuotai pareikšti, kad ji egzistuoja pati iš savęs, kad yra nesukurta ir sukuria save. Būtis yra kažkas, kas perimta, dovanota. Normalus žmogus negali sakyti, kad savo buvimą jis turi iš savęs. Jis sakys: Gimiau. Pradėjau būti. Mano buvimą man davė tėvai, bet mano tėvai taip pat perėmė buvimą.Tą buvimą ir struktūrą tėvai perduoda kaip deglą, kurio niekas iš žmonių neuždegė, kaip ugnį, kurios kilmė nežinoma. Naudojamės gyvenimu, bet jis mums paslaptis. Paliekame įpėdinius, bet ir įpėdinių atsiradimas - paslaptis. Kūdikis, kuris tik ką gimė, prieš nepilnus metus visiškai neegzistavo. Dvi ląstelės, atsirandančios iš abiejų tėvų, sukūrė vieną besivystantį embrioną, kuris štai tampa vaiku - žmogumi, galinčiu apie save pasakyti aš,taigi jis tampa save suvokiančiu subjektu. Iš dviejų ląstelių sukuriamas vientisas organizmas, kuris yra vieningas subjektas ir asmuo. Negalima juk sakyti, kad tas subjektas anksčiau egzistavo perskirtas pusiau kiekvienoje gimdytojų ląstelėje. Neabejotinai čia sukuriama kažkas iš esmės nauja. Tų dviejų ląstelių neužtenka, kad jos taptų būtybės, būsimo asmens atsiradimo priežastis.
Tie, kurie nenori pripažinti Visatos Kūrėjo, veikiančio materijoje, bet esančio šalia materijos, priskiria materijai savybes, kurių ji neturi: kūrybinę galią ir gebėjimą suorganizuoti sistemą, skelbia, jog gyvybė ir mintis, kūrybinis organizuojantis genijus yra vidinės materijos savybės, esančios jos prigimtyje. Veikiau iš materijos padaro nesukurtą ir kuriančią dievybę negu pripažįsta, kad materijoje veikia Gyvasis Dievas, esantis šalia materijos.
Prisiminę kūdikio gimimą, turėjome progą įsitikinti, kad dieviškoji kūryba vyksta iki šios dienos. Atsiranda ir ateina kažkas, ko nebuvo anksčiau. Atsiranda kažkas daugiau ir kažkas iš esmės kita. Nes sukurtas žmogiškas asmuo yra kas kita negu dvi ląstelės. Tad nėra reikalo svarstyti, kaip žmoguje atsirado gyvybė, kokia jos pradžia. Pakanka apsistoti ties kūdikio gimimu: šio vieno fakto užtenka įrodyti, kad Dievas tikrai veikia net šią akimirką. Dievo buvimas yra suvokiamas protu, kai įsižiūrima į Jo kūrinius ir Jo kūrimo darbą.
(Parengta pagal C. Tresmontant. Dievo buvimo problema. 1966, Prancūzija)
