KŪČIŲ PRASMĖ
LIETUVIŲ TAUTOS DORINĖ KULTŪRA
Stasys Yla
Sekdami tėvų papročiais susirenkame Kūčių vakarą prie bendro stalo, simbolizuojančio šeimos altorių. Ties juo atnaujiname savo vidinį ryšį, kuris sieja mus tarpusavyje ir su mūsų Dievu. Šį šventą vakarą, kur viešpatauja išorinė tyla, prabyla mūsų širdys: šaukiasi viena kitos, viena kitai atleidžia, viena kitai linki geriausių vilčių. Ir vargo pastogėj, ir tremties namuose, kur šventų jausmų taip maža, pajunti kažką šventa, kažką paslaptinga.
Paslapčių vakaras. Šį vakarą susikryžiuoja ties mumis šviesa dviejų pasaulių - kosminio ir virškosminio. Saulė, praėjusi savo slenkstį, lyg atgimsta, diena iš dienos skleidžia daugiau šviesos, kuria mums džiaugsmą, gyvybę, grožį. Didžioji Šviesa, didesnė už saulę - Dievas, praėjus laikų slenksčiui, išsiunčia lyg naują "spindulį - savo Sūnų, kuris gimsta Žmogumi ir neša dvasinį persikeitimą, o su juo ramybę, meilę, laimę.
Laikų pervartos visuomet pažymėtos persikeitimų paslaptimis. Gimimo slėpiniai lydi perėjimą iš nebūties į laikinę būtį, mirties slėpiniai - išsineriant iš laikinumo į Amžinybę. Atgimimu, kupinu žavumo ir mistikos, paženklintas persilaužimas į pavasarį. Apmirimu, matomu, bet nesuvokiamu, palydimas vasaros atsisveikinimas. Ir istoriniai laikų lūžiai, po kurių eina suirutės, revoliucijos, karai - neša gyvybę ar mirtį, naują dvasią ar seną.
Tokia laikų pervartos šventė yra ir Kūčios, kosminė ir virškosminė Šviesa apreiškia nūn savo pergalės paslaptis. Žmogaus viltims prasiveria nauji gyvybės paslapčių pasauliai. Penki žmogaus pojūčiai - tie kasdieniniai ir tikroviški pojūčiai - jaučia labiau ir giliau. Jie mato pasirodančias naujas žvaigždes, girdi giedant angelus, klauso gyvulių - šie kalba žmonių kalba; ragauja paprastą vandenį - o šis virtęs vynu; prisiliečia daiktų - ir šie atveria ateities duris. Kūčios pasidaro paslapčių vakaras.
Vienkartinė puota. Prie bendro stalo susirenka šį vakarą žmonės, prie stalo, vienintelio tokio metuose. Šis stalas nėra iš kasdienybės, iš paprastumos. Ne kūnui pastiprinti, ne jam pradžiuginti jis skirtas. Paplotėlis, nerauginta duona, kviečiai, žuvis - tai valgiai iš pašvęstų puotų. Ir giesmės, kurios aidi prie stalo, ir maldos, kuriomis pradedama ši puota, ir rimtis, kuri lydi dalyvius - šį pobūvį apsupa šventumo skraiste.
Kūčių stalas mena puotą, vykusią kitados Mokytojo mirties išvakarėse ir palikusią esmėkaitą - vienintelę istorijoje ir paslaptingiausią. Toje puotoje paprasta kviečių duona virto paslapčių Duona, kuri maitino labiau dvasią nei kūną. Ir per tris šimtmečius po to būreliai žmonių rinkosi į nuošalius namus, į katakombas ir sėdę už bendro stalo laužė tą duoną dvasinės vienybės ženklan, vienybės tarpusavyje ir su Mokytoju.
Nūnai šių puotų niekur neberasi pasaulyje, tik pas mus ir artimuosius mūsų kaimynus katalikus. Kažkas perkėlė jas iš amžių glūdumos, iš krikščionybės lopšio į mūsų kraštus ir išlaikė per šimtmečius ligi mūsų dienų. Daug kas iš krikščioniškųjų Vakarų apgaili, kad jų kalėdinis vakaras, palyginus su mūsų, nebesisieja su pirmine krikščionybe.
Mūsų Kūčios yra vienintelė iškilmė, sujungianti Paskutinės vakarienės stalą ir Betliejaus ėdžias. Paplotėlis ir šienas yra tie du simboliai, kurie mena viena ir antra. Paplotėlis kalba apie Kūnu tapusią Duoną, šienas -apie KŪNU tapusį ŽODĮ. Tie du Dievo esmekaitos priminimai guli ant vieno Kūčių stalo, kaip žiloje krikščionybės senovėje ant vieno altoriaus gulėjo šalia vienas antro Ostija ir Evangelija - gyvoji Duona ir gyvasis Žodis.
Vienybės vakaras. Šios dvi paslaptys - kalėdinė ir velykinė - savo esme yra tos pačios. Tai, kas įvyko prakartėlėje, ir tai, kas vėliau Paskutinės vakarienės salėje, yra tarsi tas pats šviesos spindulys, persmelkęs dvi spektro spalvas. Išskirti jų, nepaisant visumos, negalima. Viena be antros jos būtų nesuprantamos. Kaip meteoro švystelėjimas būtų buvęs Dievo-Žmogaus atėjimas, jei Jis nebūtų įsikūnijęs kitais pavidalais. Tai, kas prasidėjo gimimu, turėjo būti užbaigta eucharistine esmėkaita.
Sakėm, jog Kūčios - paslapčių vakaras, o nūnai matom - jos ir vienybes vakaras. Bent mūsų Kūčios sujungia dvi didžiąsias mūsų religijos paslaptis - gimimą ir eucharistinę esmėkaitą. Jos sujungia į viena ir žmonių širdis, nes iržmonių vienybė yra Dievo paslaptis. Kažkas nepaprastai jautraus ir švento sieja širdis, kai pats nebežinai, kas ėmė ir ištempė tas plonąsias gijas, kurios tave sieja su broliais ir Dievu, tada ateina diena su šienu iš žemės ir su perkeista duona iš dangaus.
Paplotėli, kuris iš mažystės lankai mūsų namus ir atveri širdis atlaidumui ir meilei, leisk nūnai laužyti tave, kaip mano širdies dalį ir dalytis su likimo broliais.
Paplotėli, kuris eisi šį vakarą per tūkstančių tūkstančius mano brolių rankų visuose pasaulio kraštuose sudėtų ant Kūčių stalo, neaplenk ir mano artimųjų. Būk jiems mano stalo trupinėlis jų paguodai ir tvirtybei, nes aš ir jie esame viena.
Kūčių simboliai. Kūčios sukuria skirtingą nuotaiką, ir mes klausiame save - kodėl? Kodėl tuose pačiuose namuose, prie to paties stalo, tarp tų pačių žmonių mes kitaip jaučiamės, ką kita išgyvename?
Kūčios yra nepaprastos savo apeigomis, valgiais, ženklais. Visa tai daug ką sako, byloja, primena, ir mes vėl klausiame save - ką? Ką gi reiškia stalas, dengiamas šienu? Ką primena 12 valgių? Ką sako paplotėlis, laužomas ir dalijamas šeimos nariams su linkėjimais? Kodėl valgio pabaigoje pagal įvairius ženklus spėliojama žmogaus ateitis?
Stalo reikšmė. Stalas yra konkreti šeimos jungtis. Jis buria, telkia šeimos narius, ryškina jų hierarchinį ryšį bei padėtį. Stalas tarnauja ne tik kūnui pasotinti, bet ir šeimos dvasiai pažadinti, gaivinti, pakelti. Šis antrasis momentas ryškiau iškyla ypatingais šeimos gyvenimo momentais, ir tada stalas tampa lyg šeimos altorius. Jis lyginamas su šventu altoriumi jau vestuvinėse oracijose. Juo labiau jis tampa altoriumi per Kūčias, tą pašvęstąją puotą, kai ant jo dedami religiniai simboliai, kai prie jo daugiau ir iškilmingiau meldžiamasi, kai visoms apeigoms vadovauja pats šeimos kunigas - tėvas.
Pirmiausia Kūčių stalas yra dengiamas šienu, kad primintų prakartėlę, kurioje gimė Kristus. Ant šienu pakloto stalo daug kur guldomas (ne statomas!) kryželis. Kodėl kryželis, o ne prakartėlė su Kūdikiu?
Prakartėlė nėra simbolis, o realus Kalėdų įvykio vaizdavimas. Tik realūs vakariečiai vartojo prakartėles šeimoje ir bažnyčiose, dėjo ant altorių ar net ant tabernakulio vietoj kryžiaus. Ar buvo kas mūsų liaudį prilaikė nuo prakartėles gamybos ir vartosenos, ar pati liaudis susilaikė nuo šio būdo vaizduoti Kristų, sunku būtų pasakyti. Kryželis ant šieno atrodytų lyg paradoksas, nes jis vaizduoja Kristaus mirtį, tačiau jis rodo gilesnį ir vientisesnį kalėdinės paslapties suvokimą.
Kalėdos juk yra parengiamoji šventė Velykoms, ir Kristaus gimimas veda į dvasinį atgimimą - atpirkimą, laimėtą kryžiumi. Liturgiškai tie dalykai neatskiriami, nes Bernelių Mišiose Kalėdų naktį taip pat kartojama velykinė Paskutinės vakarienės auka. Kodėl tie dalykai turėtų būti išskiriami Kūčių apeigose?
Šienas ant stalo. Šienas yra brangi vertybė žmogui, nes laistomas jo prakaitu šienapjūtėje, naudojamas maistui jo talkininkams gyvuliams, be to, primena žydinčias laukų gėles. Tačiau jis niekada nenešamas į gyvenamus namus, juo labiau nededamas ant stalo, išskyrus Kūčias. Padėtas ant stalo šienas ne tik primena Kristaus gimimą tvartelyje, bet pasidaro ir pats lyg pašventintas ženklas, kuris savotiškai gali daug ką pasakyti žmogui. Pridengtas staltiesės lyg kokios paslapties, jis Kūčių metu, baigiant valgyti, traukiamas ir žiūrimas. Jo sudžiūvusios žolės ženklina, koks bus tolesnis žmogaus gyvenimas - ilgas ar trumpas, šakotas ar paprastas, tiesus ar palūžęs.
Jeigu šienas ant Kūčių stalo tampa pašvęstas, tai jį dera pavalgius pagarbiai surinkti, grąžinti į tvartą ir padalyti gyvuliams. Juk gyvuliai buvo Kristaus gimimo liudytojai, savo kvapu šildė Kūdikį, gal suprato ir kas tą naktį vyksta - kokia didelė atmaina visame gyvenime. Kūčių naktį, sakoma, gyvuliai kalba apie žmogaus ateitį.
Šienas ant Kūčių stalo primena neturtą, kuriame labiau prasiveria ir širdžių paprastumas. Ant šio stalo juk nededamas krištolas, sidabras ar porcelianas, juo labiau niekas prie jo nesėda vilkėdamas šilkais. Visas blizgesys ir švytėjimas, kurį sukuria prie eglučių tą vakarą kitos tautos, būtų kontrastas mums, mūsų Kūčių paprastumui. (Kur eglutės rengiamos, tai jos bent nedegamos, sėdant valgyti Kūčių. Eglutės iškilmės paliekamos Kalėdų rytui.)
Paplotėlis iš ostijų. Kaip šienas su ant jo guldomu kryželiu yra pirmieji kalėdiniai simboliai, taip paplotėlis - antrinis, bet galbūt esminis Kūčių puotos ženklas. Paplotėlis jau yra maistas, ruošiamas iš kvietinių miltų, kaip ir ostijos, kepamas tuo pačiu būdu. Iš tikrųjų pirma kepamas paplotėlis, o tik iš jo daromos ostijos. Kaip ostijos dedamos ant altoriaus, taip ir paplotėlis ant šeimos stalo: dedamas ant lėkštės ar servetėlės, kaip ostija ant patenos ar korporalo.
Paplotėlis yra Mišių Aukos arba Paskutinės vakarienės simbolis. Jis nėra tiktai „pyragas“, kuris primintų gimtuvių valgomąsias dovanas arba gimtadienių tortus, nors kai kuriose Lietuvos vietovėse ir buvo vadinamas Bernelio pyragu. Paplotėlis yra simbolis gyvosios Duonos, tapusios Kūnu.
Kūčių paplotėlis seniau būdavo vienas visai šeimai ir jis būdavo dedamas prie tėvo, kuris po maldų paimdavo jį į rankas, kreipdavosi į motiną, prašydamas laužti ir tardavo: Linkiu, kad. Dievas duotų sulaukti kitų šventų Kalėdų, kad duotų laimės ir sveikatos per visus metus iki kitų brangių švenčių. Panašiu būdu tėvas teikia paplotėlį vaikams pagal jų vyresniškumą, prašydamas laužti ir panašiai linkėdamas.
Pastaruoju metu paplotėlis padedamas kiekvienam šeimos nariui. Tik tėvas pradeda jo laužymą pirmasis, o po jo savus paplotėlius laužia bei dalijasi kiti šeimos nariai.
Kviečiai ir prėskučiai (sližikai). Simbolinę reikšmę, artimą paplotėliui, turi kiti du valgiai - virti kviečių grūdai, pasaldinti medumi, ir kviečių duonos gabalėliai - sližikai, arba prėskučiai, kūčiukai, gaminami iš neraugintos (prėskos) tešlos. Nėra abejonės, kad sližikai primena tą pačią eucharistinę duoną, kuri anksčiau panašiu būdu turėjo būti vartojama Komunijai (Prancūzijoje dar ir dabar kai kur Mišių pabaigoje, lyg primenant seniau vartojamas agapes, dalijama panašiais gabalėliais suraikyta balta duona tikintiesiems).
Galimas dalykas, kad sližikai buvo pirmesnis mūsų Kūčių eucharistinės duonos simbolis negu paplotėlis, atėjęs per bažnyčias ir ypač įvedus kalėdones - šeimų lankymą prieš Kalėdas. Kai paplotėlis atsidūrė pirmoj vietoj, tada sližikai pateko tarp kitų dvylikos valgių, nebetekdami savo pirminės reikšmės. Tačiau jų vartojimas pasiliko ilgesnis - ligi Naujų metų išvakarių, kada atkartojamos Kūčios, arba jų oktava.
Sunkiau paaiškinti kviečių grūdų ryšį su eucharistine simbolika. Jie eina kaip atskiras Kūčių patiekalas, taigi turi savo pabrėžimą ir išskyrimą, nors atrodo, kad jie neturi pirmesnės eilės, kaip ir sližikai. Tik viena aišku, kad kviečių grūdai yra tas pats eucharistinės duonos elementas. Jis labai neįprastas tarp mūsų valgių - nevartojamas jokiais kitais atvejais (kaip ir sližikai). Dėl to kai kurie šeimos nariai nenori jų valgyti. Bet įsidėmėtina, kad tradicija - visiems šių grūdų bent paragauti. Lyg išeitų, jog kas neragauja šios duonos (šių grūdų), neturės dalies su gimusiu Kristumi.
Dvylika valgių. Tarp dvylikos Kūčių valgių, kurie primena Paskutinės vakarienės dvylika dalyvių (apaštalų), randami ir rojaus vaisiai - obuoliai. Rojaus elementas žinomas ir mūsų vestuvinėse apeigose. Ten rojaus vaisiai mena pirmąją nuodėmę ir pažadą, kad ateis Išganytojas žmonių atpirkti ir gims iš Mergelės. Kūčiose, be to, yra Adomo vardinės, tad jo simboliai - obuoliai - susilieja su Naująjį Adomą - Kristų - menančiais simboliais. Taip pirmosios šeimos tėvas suartėja su naujosios šeimos Kūdikiu šioje šeimų šventėje.
Rojaus elementas mūsų Kūčiose, kaip matome, įsiglaudina labai paprastai, neiškildamas ryškiai paviršiun. Tuo tarpu kitoms, vakarietinėms, tautoms, kurios Kūčių visai neturi, rojaus medis, kurį simbolizuoja Kalėdų eglutė, tapo visų kalėdinių švenčių simbolikos bei šeimos susitelkimo centras. Mūsų kaimynams slavams, kaip ir mums, Kūčių centras yra stalas - Altorius ir pašvęstoji puota. Bet ir nuo slavų mes skiriamės. Savo Kūčiose mes turime dvylika skirtingų valgių, o slavai vartoja vieną ypatingą valgį, vadinamą kucia, padarytą iš dvylikos grūdų rūšių. Šis simboliškas slavų valgis dėl artimos giminystės buvo patekęs ir į mūsų Kūčių stalą, nors gal ne visose Lietuvos srityse. Pastaruoju metu jis iš viso labai mažai tebuvo vartojamas.
Visi Kūčių valgiai pasninkiški, kaip ir pašvęstose puotose. Iš javų bei augalinių grūdų vartojamas avižų kisielius, kanapių varškė, aguonų pienas. Grybai dedami į virtinius, iš spanguolių daromas kisielius. Iš miltainių daromi pereliukai, virtiniai, skrudučiai. Žuvis - žvejų - apaštalų valgis, vartojama įvairi: keleriopai daryta silkė, seliavos, šprotai, šviežia žuvis.
Kūčių puota pradedama šeimos maldomis.
Maldos ir giesmės. Kūčių maldoms prie stalo paprastai vadovauja šeimos tėvas. Jis užima pirmąją vietą stalo gale, šalia jo arba kitame stalo gale - motina. Vaikai rikiuojasi pagal vyresniškumą - sūnūs iš tėvo dešinės, dukterys (jei motina kitame stalo gale) - iš motinos dešinės. Nesantiems namie ar mirusiems šeimos nariams paliekamos tuščios vietos, kad ir jie bent simboliškai dalyvautų prie stalo.
Maldos liaudies tradicijoje kalbamos visiems suklaupus prie stalo ar aplink jį ir atsigręžus į namų kryžių, kuris dažniausiai būdavo prie stalo.
Buvo kalbama 7, o kitur 12 poterių už mirusius šeimos narius, be to, prašant sveikatos bei palaimos gyviesiems ir taikos žmonijai (kitur -Viešpaties Angelas). Miestuose meldžiamasi trumpiau ir atsistojus prie stalo.
Valgoma tyliai, išlaikoma rimtis, santūrumas. Pavalgius neskubama pakilti - giedamos kalėdinės giesmės, kalbamasi ir pagaliau traukiamos šieno žolės iš po staltiesės spėjimams. Pakylant nuo stalo šeimos nariai bučiuoja ant stalo gulintį kryželį. Bučiuoja iš eilės, pradedant tėvu.
Ateities spėjimai. Kūčių papročiuose užrašyta įvairių spėjimų, dažniausiai susijusių su jaunų žmonių ateitimi: kas ištekės ar ves, iš kurios šalies. Klausoma, iš kurios pusės šunes loja. Skaičiuojama į gryčią atneštos malkos arba apglėbiama tvora ir žiūrima, ar išeina porinis ar neporinis skaičius. Spėjimų pagrindas yra iškalbus šventos nakties paslaptingumas.
Kūčių maldos. Visiems susirinkus ir sustojus aplink stalą, skaitoma Kūčių evangelija, po to giedamas posmelis giesmės Sveikas, Jėzau, gimusis ir kalbama malda.
