MASKOLIŲ “STRATEGINIO SAUGUMO” ARGUMENTAI
PLK. K. GRINIUS
Nepasotinamas Maskvos svetimų teritorijų grobimas prasidėjo kada Maskvos kunigaikščiai pradėjo save vadinti Rusijos carais, o Petrų Pirmuoju pradedant— ir Rusijos imperatoriais. Nepaisant, kad Maskvos viešpačių spalva kiek pasikeitė, tas grobimas tebeeina ir šiandien, nei kiek nerodydamas tendencijos sustoti. Neskaitant Indijos, šiandien Maskvos letena bus jau užgrobusi tolygų Čingizchano imperijai plotą, o Vakarų Europos kryptimi anuometinių totorių rekordą bus net prašokus, čia Maskvai daug padėjo trumparegė demokratijų politika, sąmoningai panaikinusi bet kokią atasvarą ir tuo būdu rusams plačiai atidariusi visus stabdančius tvenkinius Europoje.
Europos centre mes šiandien tematome didžiulę tuštumą šonuose, nejaukiai ore pakibusios, šiaip taip plūduruoja Skandinavija su Ispanija. Toliau, kad ir kiek saugiau, bet su nemažesniu rūpesniu, į tamsų rytojų įsismeigusi savo žvilgsnį — žiūri britu sala.
Savo grobimams pateisinti Maskva griebėsi įvairių argumentų: čia ekonominiai sumetimai, ten "brolių-slavų” išlaisvinimo ar į “bendrą šeimą” grąžinimo obalsiai; čia strateginio saugumo argumentai, čia ir vėl proletarų klasės iš kapitalistinio jungo išlaisvinimo obalsiai.
Strateginio saugumo argumentą Maskva, pvz., naudoja Suomijos ir visų trijų Baltijos kraštu atveju. Ir ne vien Maskva: jai gražiai pritaria visa rusų emigracija, įvairūs komunizmo simpatikai ir net daugelis šiaip sau naivių žmogelių, kurie, savo asmeniškos ramybės ar pasipelnijimo sumetimais, šventai tiki galėsią Maskvą tuo pasotinti.
Ypatingai triukšmingai tuoju argumentu Maskva operavo 1940-1942 metais, kai buvo aktualu vakaru demokratijų akyse pateisinti birželio 15-sios smurtą ir greitai besirutulojančios konjunktūros sąlygomis išgauti tarptautinę sankciją laikomam grobiui patikrinti. Ne be to, žinoma, kad paruoštų sau “strategines reples” eventualiam Skandinavijos pagrobimui.
II Pasaulinio karo įvykiams besiplečiant, toji argumentacija savaime kiek aprimo, nes Maskva pasijuto gavusi daugiau, nei galėjo svajoti. Vienok, būkime tikri, kad sąlygoms eventualiai pasikeitus, ir vėl tas pats argumentavimas bus išvilktas paviršiun; net prileidžiant, kad vienus Maskvos valdovus pakeis kiti. Nes politinio plauko nepaisant, ruso mentalitetas nesikeičia. Panašiai galvoja jų monarchistai, solidaristai ir net “demokratai” (neskaitant vienos kitos išimties). Vieni jų tvirtina, esą Rusijos naturales sienos turį būti išvestos pagal 1914 m. istorinę konfigūraciją, kiti motyvuoja būtinumuturėti strateginį “priešlaukį” į vakarus nuo Pinsko balų—Dniepro linijos; dar kiti — linksniuoja Petrapilio (Leningrado) prieigų gynimą, ši pastaroji argumentacija labiau taikoma Suomijos-Estijos atžvilgiu, kai Pinsko balų-Dniepro priešlaukio punktas labiau liečia Lietuvos-Baltgudijos-Ukrainos kompleksą.
Šiandien, kai rusų pulkai stovi netoli Hamburgo ir laiko užėmę Elbės upės ribą, drauge su čekų Bohemija Pabaltijo “prieš-laukis” savaime atsidūrė kiek užnugarėje. Šiandien didrusiai laiko įsmeigę akis į tolesnius strateginius priešlaukius: į Reiną, į Atlanto pakraštį, į Pirenėjus.
Pabaltijo aneksija britų-sovietų santykiuose
W. Churchillio atsiminimų III tomą — “Didžioji Santarvė” beskaitant, sužinome, kad 1941 m. liepos 18 d. Stalinas asmenišku raštu teikėsi kreiptis į savo naująjį sąjungininką, į britų minist-rą pirmininką Churchillį; vadinasi, daugiau nei mėnesiu vėliau nuo karo veiksmų pradžios. Tarpe kitu strateginių išvadžiojimų, ten pasakyta:
“Nesunku įsivaizdinti, kad vokiečių ginkluotų jėgų padėtis būtų buvusi nepalygintai prielankesnė, jei vietoje Kišinev (Besarabijoje) - Lwow (Vakarų Ukraina) - Lietuvių Brasta -Kaunas - Viipuri (Suomija) ribos, sovietams tektų vokiečius sutikti Odesa-Kamenez-Podols-ki-Minsk-Leningrad riboje.”
Stalino insinuacija visiškai aiški: esą, Besarabijos, Rytinės Lenkijos plotų, 3 Pabalčio kraštų ir suomių Viipuri užėmimas pagerino rusų pradinę strateginę padėtį ir tuo būdu buvo daugiau nei pateisinamas, čia galime pastebėti, kad, šių faktų akivaizdoje, tokia post-mortem argumentacija—vargiai ar gali būti pridurtina. Viena, tuos plotus grobiant, Stalinas vokiečiu puolimo nesitikėjo, antra, Maskvai būtų buvę nepalyginamai pelningiau — nuoširdžiai laikytis su Baltijos kraštais 1939 m. pasirašytų savitarpės pagalbos sutarčių, pagal kurias, vokiškos agresijos atveju, tie kraštai automatiškai taptų sovietų sąjungininkai. Vienok ne tą mintį Maskva turėjo sutartis pasirašydama: jai rūpėjo plotų grobimas ir tų kraštų žmonių fizinis eksterminavimas.
Nemažiau būdingas ir Churchill’io atsakymas į tą punktą (liepos 20 d. data): esą, jis pilnai suprantąs tuos kariškus pliusus, kuriuos Maskva laimėjo, versdama vokiečius pradėti kautynes toliau į vakarus...
Čia Stalinas laimėjo savo pirmą diplomatinę kovą, nes rusų šantažui pasidavę, britai kaip ir automatiškai įsivėlė į vis didėjantį rusams pataikavimą, kuris šiandien sovietus pastate į visais požiūriais dominuojančią padėtį. Svarbiausia, kad pataikauti nebuvo ir būtino reikalo. Užgultas pranešančių vokiečių jėgų, Stalinas kelio atgal nebeturėjo ir ipso facto turėjo branginti savo netikėto sąjungininko prielankumą. Tikrovėje gi gavosi visai priešingas vaizdas. Ir taip vienintelę progą vėjai nunešė.
Deja, padėties nesugebėjo atstatyti nei Amerikos vėlyvesnis įsivėlimas į karą, nes iš to paties “siūlo į adatą”, kaitaliojosi vienas pataikavimas po kito, kol, pagaliau, nebuvo prieita pačios viršukalnės Teherane. Jaltoje, Potsdame. Tikriausiai, pasaulio keliai šiandien pakryptų visai kita vaga, jei 1941 m. demokratijų atsakingieji vyrai būtų sveikiau įvertinę susidariusią padėtį ir, tikrąją rusų būklę išnaudodami, nebūtų davęsi Stalino šantažuojami, jei būtų tvirtai laikęsi tarptautinės etikos principų. Gal nei Atlanto čarterio šiomis aplinkybėmis netektų laidoti Atlanto dugne...
Netrukus sekė antras Stalino diplomatinis laimėjimas.
Naujai padėčiai susidarius, liepos 5 d. britams tarpininkaujant, Londone užsimezgė tiesioginės derybos tarp rusų ir lenkų. Churchill'io žodžiais, britai pateko į nelengvą dilemą: esą šiame kovos ruožte jie negalėjo pripažinti nei 1939 m. rusų įvykdytos Rytinės Lenkijos okupacijos, nei versti savo naujus sąjungininkus (suprask, rusus), net popieriuje atsisakyti sričių, kurias per gentkarte.s šie laikė kaipo būtinas savo saugumui.
“Esą, mes turėjome nedėkingą atsakomybę patarti anuometiniam lenku egzilines valdžios pirmininkui gen. Sikorskim pasitikėti sovietų gera valia ir šiuo metu nereikalauti jokios raštiškos garantijos dėl ateities...”
Karui besitęsiant ir pataikavimo dvasiai vis labiau įsigalint, mes žinome ką lenkams ir kitiems sąjungininkams atnešė “pasitikėjimas sovietu gera valia". Antrąją lenkų tragedijos dalį patartina pasiskaityti iš S. Mykolajczyk atsiminimu.
Tiesa, bešališkumas verčia konstatuoti. kad ne vien “rusų strateginiai argumentai” buvo imami dėmesin. 1941 motų gale rusai vis labiau pradėjo .spirti britus skelbti karą suomiams, rumunams. vengrams. Konkrečiai dėl suomių. XI.29 britu premjeras buvo pasiūlęs maršalui Mannerheimui “tylų būdą" pasitraukti iš karo, motyvuojant, esą, suomių divizijos jau pakankamai ploto yra užėmusios Rytų Karelijoje, kad suomių “saugumą” laikytų užtikrintu. Kitoje atsiminimų vietoje britų premieras ir neginčija. kad dvejeto metų istorija neabejotinai parodė, jog suomių susirūpinimas saugumu Rytu Karelijoje turėjo rimto pagrindo. To neprašant, netrukus britai skelbia, karą suomiams, rumunams, vengrams.
Sovietų reikalavimai darosi įžūlesni
Kaip žmome. 1941 m. gale, britų premieras. didelio štabo lydima«. leidosi per Atlantą į Washingtona. svarbiems reikalams su Amerikos vyrais aptarti. Jo Užsieniu Reikalų Ministras A.Eden kiek anksčiau išvyko į Maskvą. Tai buvo pirma britų aukšto pareigūno viešnagė sovietuose, po birželio įvykių. Maskvos užsimojimus dėl pokarinės Europos santvarkos Londone referuodamas, A. Edenas sako (ištraukos)
...Stalinas su Molotovu pasiūlė, kad Rytprūsiai būtų perleisti lenkams, o sudėtų kraštas grąžintas čekams. Kas liečia specialius sovietų interesus, Stalinas panorėjo, kad Baltijos kraštų, Suomijos ir Besarabijos atžvilgiu būtų grąžinta status quo ante birželio 15 padėtis. Kurzono linija turi būti laikoma už pagrindą būsimajai sienai tarp sovietų ir lenkų, o rumunai turi sutikti sovietams perleisti tam tikras bazes, save kompensuodami Vengrijos sąskaitom..
Aš iš savo pusės, — toliau praneša Eden’as, — Stalinui paaiškinau, kad, atsižvelgiant į mūsų ankstyvesnius pasižadėjimus Amerikai, britų valdžiai visai neįmanoma šiame įvykių ruožte susirišti bet kokiais pasižadėjimais dėl pokarinių sienų konfigūracijos Europoje, nors, Londonan grįžęs, aš pažadėjau tuo reikalu susinešti su britų valdžia, Amerikos valdžia ir Dominijomis (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir t.t.).
Į šį Eden’o pranešimą britų premjeras nesusilaikė iš Wa-shingtono atsakydamas:
“1941 m. m 20. Stalino pretenzijos dėl Suomijos, Baltijos kraštų ir Rumunijos aiškiai prieštarauja 1, 2 ir 3-iam Atlanto čarterio straipsniams, kurį Stalinas pats pasirašė. Negali būti kalbos apie panašų susitarimą, slaptą ar viešą, tiesiog ar netiesiog, nesusitarus prieš tai su Amerika. Laikas nustatinėti sienas dar nėra atėjęs. Tai bus sprendžiama Taikos Konferencijos metu, karą laimėjus...
III tome, 2-je atsiminimų knygoje (War comes to America) Churchill’is rašo:
“Aš buvau giliai sujaudintas pranešimų, kuriuos p. Eden’as atsivežė su savim iš Maskvos dėl teritoriniu sovietų ambicijų, ypač kiek tai liečia Baltijos kraštus, šie kraštai buvo aneksuoti Petro Didžiojo*) ir per 200 metų buvo carų valdomi. Nuo rusų revoliucijos laikų (1917) m.) jie buvo Europos “forpostais” prieš bolševizmą, šiuo laikinį apibūdinimą taikant, tai buvo “socialdemokratinio” tipo kraštai, bet labai gyvybiški ir vikrūs (truculent). Savo kombinacijose su Stalinu 1939 m. prieš karo pradžią, Hitleris, lyg kokį bereikšmį jaunuką, juos buvo metęs šalin. Jiems teko pergyventi žiaurų rusų ir komunistų valymą. Jų žymesnieji veikėjai ir šiaip veiksniai vienu ar kitu būdu buvo likviduoti. Nuo to laiko šių atsparių tautų gyvenimas perėjo į pogrindį. Dabar, kaip mes toliau matysime, ten atsirioglino Hitleris su savo nacionalsocialistiniu valymo aparatu. Pagaliau, bendros pergalės metams atėjus, juos ir vėl užėmė sovietai.
*) Istoriniai teisinga, kiek liečia Estiją ir Latvijos dalį. Visai neteisingai, kiek liečia Kuržemį ir Lietuvą. Kaip žinome, Lietuva prie Rusų Imperijos buvo prijungta III padalinimo pasėkoje.
Tolesniuose instrukcijos posmuose Churchill’is pritaria Eden’o Maskvoje duotam pažadui visą reikalą referuoti atitinkamom vyriausybėm, pabrėždamas, kad britų vyriausybė tvirtai laikysis Atlanto Čarterio nuostatų, ypač kiek tai liečia eventualius teritorinės priklausomybės pakeitimus... “mes turime atsakyti, kad visi teritoriniai sienų klausimai turi būti atidėti iki Taikos Konferencijos...”
Tuo būdu, kruvinos aukos (deadly comb) per Estiją, Latviją ir Lietuvą buvo perėjusios net kelius kartus. To nepaisant, nėra abejonės kur teisybė glūdi. Baltijos kraštai ir vėl turi tapti suverenėm, nepriklausomom tautom.”
Būdinga, kad visa tai buvo rašyta tik pereitais metais.
Atitinkamai, 1942 m. sausio 8 (iš Washingtono) britų premjeras instruktuoja savo Užsienių Reikalų Ministrą:
“Mes niekuomet nepripažinome 1941 m. Rusijos sienų, nebent tik kaipo egzistuojantį faktą (except de facto). Tos sienos buvo pasiektos begėdiškai su Hitleriu sutartoje agresijos pasėkoje. Priverstinas Baltijos tautų išdeportavimas į Rusijos gilumą prieštarautų visiems principams, dėl kurių mes šiame kare dalyvaujame ir degraduotų visą mūsų reikalą. Tai vienodai liečia Besarabiją ir Šiaurinę Bukoviną, kiek mažiau Suomiją, kurios, kiek aš suprantu, visiškai pavergti ir prijungti nesirengiama.”
Tokioj tai juridinėje padėtyje, Churchill’is savo atsiminimuose priduria, visas reikalas šiandien ir tebestovi.
Iš šio viso diplomatinio susirašinėjimo ryškėja, kad jau 1941 metų gale, dar mūšiams siaučiant ties Maskva, Rusijos satrapai įkandin reikalavo britų sankcijos priverstinam (po karui) Baltijos Tautų išdeportavimui į Rusijos gilumą (1) ir naujų sienų ad hoc pripažinimui tarptautinio dokumento formoje (2).
Vienok, neilgai britų premjeras šio tvirto nusistatymo laikėsi. Vos 3 mėnesiams praslinkus, ir skaudžių visais frontais pralaimėjimų akivaizdoje, Churchill’io “pozicija” rusų reikalavimų atžvilgiu žymiai sušvelnėjo, štai, ką jis pats tuo reikalu sutrauktai sako (The Hinge of Fate — Likimo lankstė, IV atsiminimų tomas):
“Įvykių spaudžiamas, aš nesijaučiau galėsiąs tą moralinę poziciją toliaus fiziniai atlaikyti. Mirtinoje kovoje bebūnant, neracionalu apsikrauti didesne nei įmanoma pakelti, našta. Mano nusistatymas dėl Baltijos kraštų nepasikeitė, bet aš nesijaučiau galėsiąs tos linijos šiuo laiku laikytis. To nepaisant, tiek Prezidentas (F. D. Rooseveltas), tiek US Valstybės Departamentas šiuo punktu nenusileido ir, kaip mes netrukus matysime, buvo prieita geresnio sprendimo.”
Pravartu priminti, kad jau tais laikais tarp sąjungininkų prasidėjo rimti kivirčai dėl 2-ojo fronto.
Tačiau aiškių aiškiausiai pataikavimo dvasią Churchillis pareiškė 1942 m. kovo mėn., kai,rašydamas, F. D. Roosevelt’.ui, jis tarp kitko, pabrėžė:
“Atlanto Čarterio principai neturi būti suprasti taip, kad užkirstu Rusijai kelią turėti tas sienas, kurias ji turėjo vokiečiams užpuolant.’' (Churchill’io Atsimin. III tomas).
Britų-Sovietų susitarimas
1942 m. buvo saulėtos gegužės dienos. Gegužės 20 d. į Londoną atskrenda Molotovas su paruoštais projektais. Be formalaus Baltijos kraštų aneksijos pripažinimo straipsnio, sutarties projekte buvo įtrauktas ir Rytinės Lenkijos aneksijos pripažinimo punktas (nepaisant nesenai su Sikorskio valdžia pasirašytos sutarties !). Amerikai nesutinkant, visos derybos greitu laiku išėjo iš teritorinio susitarimo plotmės ir perėjo į bendra 20 metų britų-rusų sąjungos plotmę. Churchil-l’io žodžiais, tai ir buvo “geresnis sprendimas". Po trumpos viešnagės Londone, Molotovas skrenda Amerikon, kad ir vėl grįžtų Londonan.
Tarp kitko, Molotovas su savim buvo atsivežęs visus savo tezei paremti “valstybinių dokumentų” originalus (Prez. A. Smetonos originalą dėl pareigų perleidimo A. Merkiui, Merkio atsistatydinimo pareiškimą ir t.t.). Laisvame pasaulyje likę Lietuvos diplomatijos pareigūnai, taip pat ir kiti tuo laiku už Lietuvos Nepriklausomybę kovoję patrijotai, jautė, kad atėjo sprendžiamoji valanda Lietuvos tarptautinei pozicijai išlaikyti.
Ar neatėjo laikas maskvinei agresijai padaryti galą?
Šis tiek netolimos praeities vaizdas ir dar kartą parodo, kad istorija kartojasi ir kad tarpvalstybinių santykių ir pačių valstybių egzistencijos klausimą tebetvarko ne tiek tauriosios krikščioniškos moralės dėsniai, kiek brutali jėga ir jos žiauriausios būtinybės tikrovė.
Tariamo kultūros progreso nepaisant, iš barbarizmo tamsiųjųlaikų mes, toli gražu, dar nesame išbridę. Vienu šio barbarizmo aspektu ir yra “strateginio saugumo” argumentacija.
Nesunku teoretiniai įrodyti, kad Nemuno riba saugumui labiau tinka, nei Diepras, Vysla geresnė už Nemuną, Reinas už Oderį ir t.t. Žiūrint iš priešingos pusės (iš vakarų), visa įgauna atvirkščios vertės. Nuo padalinimo laikų, Rusija laikė užgrobusi Lietuvą, Baltgudiją, Ukrainą ir Lenkiją. To nepaisant, ta aplinkybė nei kiek nesukliudė nei Napoleonui, nei kaizeriui, nei Hitleriui blokšti rusus jų nuosavos teritorijos gilumoje. Taip pat aišku, kad strateginio saugumo argumentacija yra tampriai susijusi su pačia agresijos sąvoka, nes agresijos galimumams nebeegzistuojant, savaime atpuola ir “strateginio saugumo” reikalingumas.
1939 m. konkrečiomis geopolitinėmis sąlygomis, Lietuva darė visą, kad sovietų saugumui padėtų. Nuėjo net tiek toli, kad pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, įsileido sovietų įgulas, tuo pačiu atsisakydama nuo suverenumo dalies.
Savo nepriklausomos egzistencijos teisę Lietuvių tauta remia ne kokiais kaimyninių štabų tamsiais saugumo išvadžiojimais, bet šventa tautų apsisprendimo teise, gyventi laisvai ir tvarkytis savarankiškai, pągal savo papročius ir skonius.
Šiandieninėje būklėje, iš kadaise gausios tradicinių agresorių gaujos, teliko viena Rusija. Per du šimtmečius nuo Petro I mirties, senosios Rusijos teritorinio grobimo tempas laikėsi daug-maž 80-90 ketvirtainių kilometrų į dieną. Nuo sovietų įsiviešpatavimo, ir nepaisant tarpukario klaidinančios ramybės, tas grobimo tempas keleriopai suintensyvėjo ir rodo visas žymes toliau augti.
Prablaivėjęs ir kiek nustebęs laisvasis pasaulis šiandien savęs klausia, ar gi neatėjo laikas tam nepasotinamam grobimui padaryti galą, kad, plačiai pravėrus vartus, laisvės trokštančiom tautom padėti išeiti iš to dvokiančio orientališko despotizmo kalėjimo?
1945 m. San Francisco pradėtas mėginimas to siekti per laisvą susitarimą su despotizmu — nieko apčiuopiamo nedavė. Jungtinių Tautų Organizaciją saviem tikslam naudodami, Maskvos satrapai pasidarė dar įžūlesni, dar mažiau pasotinami.
Tad ar tikrai nebus atėjęs laikas griebtis radikalesnių priemonių?
Sovietų Rusijos gyvybinių centrų pažeidžiamumas iš vakarinių sąjungininkų oro bazių Europoje
