APIE V. PUTNĄ

P. Žilys

Paskutiniuoju metu, net keliais atvejais, teko skaityti spaudoje įvairių žinių apie bolševikų sušaudytą, o dabar jau reabilituotą, gen. V. Putną.

“Generolas iš Mackonių”, trijų raud. vėliavos ordinų kavalierius Vytautas Putna (1925 m.), apverkiamas okupanto spaudoje Lietuvoje, kad sušaudytas savųjų “per klaidą”.

Šia proga noriu patiekti skaitytojams irgi porą gana įdomių žinučių apie tą lietuvį, virtusį raudonųjų rusų generolu. Daugelis iš mūsų prisimena, kai 1920 m. vasarą rusai-bolševikai, vydami sumuštus lenkus iki Vyslos ir Varšuvos, šaukė: “Dajoš Varšavu” (lietuviškai geriausiai tiktų — Duok Varšuvą). Tas šūkis buvo labai paplitęs raudonarmiečių tarpe, jis juos drąsino ir stiprino kovoje prieš lenkus.

To šūkio autorius yra anuo metu buvęs rusų-bolševikų XXVII p. d. vadas V. Putna.

Tai atsitiko tokiose aplinkybėse.

1920 m. pradžioje, pasibaigus kovoms su adm. Kolčaku, V. Putnos vadovaujama XXVII pėst. div. stovėjo rytų Sibire, Anyčinsko srityje, apie 6,000 km. nuo Varšuvos. Kai kovos suaktyvėjo tarp lenkų ir rusų-bolševikų, V. Putna paprašė Raudonosios armijos vadovybę leisti XXVII p. d. vykti į vakarų frontą ir kovoti prieš lenkus. Raudonosios armijos vadovybė tą prašymą patenkino.

XXVII p.d. buvo geležinkeliu atvežta į Oršos apylinkę ir priskirta prie XVI armijos, kurios sąstate dalyvavo kovose prieš lenkus.

Anais laikais Rusijoje buvo paplitęs paprotys rašinėti įvairius šūkius kur pakliuvo: ant sienų, tvorų, vagonų ir t.t. Perkeliant XXVII p. d. iš Sibiro į lenkų frontą, divizijos vadas V. Putna užrašė ant vagonų tik vieną šūkį — “Dajoš Varšavu”. Nuo to laiko tas šūkis pasidarė labai populiarus raudonarmiečių tarpe.

1920 m. liepos 4 d. rusai - bolševikai pralaužė lenkų frontą Lepel -Berezinos bare ir, šaukdami “Dajoš Varšavu”, vijo lenkus Varšuvos link. Lenkai tada buvo atsidūrę labai kritiškoje būklėje.

Nepasisekus sulaikyti rusų - bolševikų, nei I Pasaulinio karo vokiečių įrengtų apkasų linijoje, nei Nemuno - Ščaros bei Bugo ribose, lenkai pradėjo ruošti įtvirtintas pozicijas Varšuvai ginti. Jie ne tik sustiprino ir patobulino I Pasaulinio karo metu vokiečių pastatytą austiprintą liniją į rytus nuo Varšuvos, bet jos priešakyje dar įrengė naują, savų įtvirtinimų liniją.

Rusų bolševikų XVI a. priartėjo prie Varšuvos įtvirtintų pozicijų ir rugpjūčio 14 d. jas puolė. V. Putnos vadovaujama XXVII p. d. puolė Radzymin - Jablonna kryptimi, kurią gynė lenkų XI p. d. Puolimas buvo toks sėkmingas, kad nežiūrint lenkų rezervinės I lietuvių - baltgudžių div. kontratakų, XXVII p. d. pasisekė pralaužti abi Varšuvos įtvirtintų pozicijų linijas ir priartėti iki Kąty Viengierskie, apie 14 km. nuo Varšuvos-Pragos. Daugiau iki Varšuvos ir Vyslos jokių įtvirtinimų nebebuvo.

Kitos rusų - bolševikų divizijos tokių didelių pasisekimų kaip XXVII neturėjo. Po rusų bolševikų puolimo, ypatingai po tokio didelio XXVII p. d. pasisekimo, lenkų Varšuvos bare susidarė labai kritiška būklė.

To fronto vadas gen. Halleris turėjo savo dispozicijoje, rezerve, vos tik vieną kovų išvargintą gen. L. Želigovskio vadovaujamą X p. d., kuri stovėjo Jablonna vietovėje, į šiaurę nuo Varšuvos. Atsidūręs tokioje kritiškoje būklėje gen. Halleris, rugpjūčio 14 d., po pietų, įsakė gen. Želigovskiui su I liet. baltg. div. X ir XI p. d. kontratakuoti įsiveržusius į įtvirtintas pozicijas rusus - bolševikus ir atstatyti padėtį.

Rugpjūčio iš 14 į 15 d. naktį, gen.Želigovskis pertvarkė ir sutelkė savo divizijas. Jis nusprendė vykdyti kontr puolimą rugpjūčio 15 d. anksti rytą.

Tačiau nakties metu įvyko netikėtumas. Rugpjūčio 14 d., po pietų, gen. Želigovskis pasiuntė por. Poganovskio vadovaujamą batalioną sudaryti ryšį su besitraukiančios I lietuvių - baltgudžių divizijos kairiuoju sparnu.

Naktį (apie 1 vali.) tas por. Poganovskio vadovaujamas batalionas, visai nepastebėtas, praslinko į patį XXVII p. d. (rusų) dispozityvo centrą Wolka Radzyminska ir ten pradėjo kautis su divizijos rezervais. XXVII p. d. rezervai netikėtai užklupti pasitraukė atgal nieko nepranešę apie tai pirmoje linijoje esantiems daliniams, kurie ruošėsi tolesniam puolimui.

Girdėdami tolimame užnugaryje šaudymą ir vykstančias kautynes, ir neturėdami ryšio, pirmose linijose esantieji rusų daliniai pradėjo trauktis. Beveik tuo pačiu metu lenkai pradėjo kontrpuolimą.

Po aršių kautynių lenkams pasisekė atstumti atgal XXVII p. d. dalis iš II-os įtvirtintų pozicijų linijos ir atsiimti Radzymin Mokre. Aršiose kautynėse iš abiejų pusių dalyvavo po tris pėst. divizijas (rusų II, XXI ir XXVII, o lenkų — I lietuvių - baltgudžių, X ir XI divizijos.

Kai XXVII p. d. pradžioje pralaužė lenkų įtvirtintas pozicijas, tai paskui ją pradėjo skverbtis pirmyn II ir XXI (III armijos) divizijos, tikėdamosios įsiveržti į Varšuvą. Bet kai lenkų spaudžiamos XXVII p. d. dalys ėmė trauktis, dalys susimaišė, įvyko susikryžiavimų, o, be to, pradžioje atsispirti prieš lenkų 3 divizijas joms nepadėjo nei II nei XXI p. d. dalys.

V. Putna yra parašęs knygą — "K Vislie i obratno” — “Link Vyslos ir atgal”, kurioje sako, kad II ir XXI p. d. vadai norėję pagudravoti ir, pagaliau, daro tokią išvadą: “Atėjo momentas, kai ne tik atskiri vienetai, bet visa masė neteko pasitikėjimo kautynių pasisekimu. Masė pasidarė nebetinkama puolimui — atakai. Styga, kurią mes tempėme nuo Bugo, trūko. .

Apie tas kautynes rašo dar Marian Kukiel — “Dzieje Polski parozbiorowe 1795 - 1921”, ir ypač gen. Želigovskis —“Wojna w Roku 1920”. Gen. Želigovskis ypatingai gerai atsiliepia apie XXVII p. d. ir jos vadą V. Putną. Esą, ten, kur kovojo XXVII sovietų divizija, ten buvo jaučiamas puikus vadovavimas, taip pat brigadų ir pulkų energija.

Nors XXVII p. d. prasilaužimas per įtvirtintas Varšuvos pozicijas buvo sulaikytas ir atmuštas, vienok jis turėjo didelės reikšmės bolševikų naudai į, vadinamąjį, Vyslos, arba Varšuvos stebuklą.

Ryšyje su rusų - bolševikų pradėtų įtvirtintų Varšuvos pozicijų puolimu, ypatingai su įvykdytu XXVII p. d. prasilaužimu, tame lenkų fronte susidarė labai kritiška būklė. Lenkų kariuomenės vadovybė, kad gelbėtų padėtį Varšuvos bare, buvo priversta pagreitinti, vadinamosios, smogiamosios lenkų armijų (III ir IV) grupės puolimą iš Wieprza žemupio šiaurės kryptimi.

Dėl tos tai priežasties tos armijos pradėjo kontrpuolimą nepakankamai susitvarkę, nepailsėję, o III armija net nespėjo tinkamai susitelkti.