MINTYS METŲ PABAIGAI
Edv. Šulaitis
1958 metai jau eina prie pabaigos. Eina nesulaikomais žingsniais, palikdami žmones, valstybes, karalius, eilinius žmones, tuos, kurie visko turi ir tuos, kurie gyvena nedatekliuje. Ir vėl ant sienos kabinsime naują kalendorių, plėšime vieną po kito jo lapus, laukdami savo svajonių išsipildymo, žydresnės ateities. Žiemos sniegą pakeis pavasario žalias želmuo, vėliau karštos saulės spinduliai ir pagaliau, nugeltę rudens lapai. Ir taip, kaip mašinos ratuose — viskas suksis laikrodžio tikslumu: be nukrypimų ir išimčių.
Šiandien mes linkime vieni kitiems geresnių Naujųjų Metų, kurie atneštų daugiau džiaugsmo, laimės ir kitų žemiškųjų ir sielos gėrybių. Sakome nuvalkiotas frazes, lyg jos iš tikrųjų daug ką reikštų ir būtų labai prasmingos. Apgaudinėjame save ir artimuosius su įvairiais linkėjimais, kurie turi tiek pat naudos kaip ir dažnos šventinės dovanos, savo prigimtimi kartais tuščios, be gilesnės prasmės.
Tačiau gyvenimas yra realus ir jis eina savo keliu, nežiūrint - ar mes jį norėtume matyti tokį ar kitokį. Ir nepaisant to, kiek mes gražių žodžių išsakysime, kiek malonių kortelių parašysime - jis nuo to nepasikeis, panašiai, kaip nepasikeičia politinė padėtis nuo mūsų ar kitataučių politikų tuščiažodžiavimų.
Koki buvo 1958 metai? Jie mums buvo gana brangūs, nes minėjome nemaža svarbių sukakčių. Viena iš jų - 40 metų sukaktis nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, kita -vienodai svarbi - Lietuvos kariuomenės 40 metų sukaktis, kariuomenės, padėjusios tą paskelbtąją Nepriklausomybę iškovoti ir išsaugoti. Šios sukaktys buvo daugelyje vietų gražiai prisimintos ir atšvęstos, tačiau nevisi jas pagerbė kas taip pat buvo laukta. Daugelyje vietovių mes matėme tam tikrų šešėlių ir asmeniškumų, vietų prie garbės stalų nepasidalinomo, matėme nesutikimų dėl minėjimuose surinkto dolerio ir kitų menkumo žymių.
Tai vis dalykai, kurių mes turėtume vieni kitiems nekartoti sekančiais metais. Tai pavyzdžiai ne didvyriškumo, bet nykštukų atstovų, be vidinio gilumo individų. Argi tai savanorių-kūrėjų dvasios atspindys ar tai Nepriklausomybės akto signatarų troškimas ar tai už laisvę galvą padėjusių karių testamento vykdymas? Atsakykime sau ramiai ir apgalvokime !
Taip pat minėjome 100 metų gimimo sukaktį nuo lietuvių tautos žadintojo dr. Vinco Kudirkos, 500 metų gimimo sukaktį nuo lietuvių šventojo ir globėjo šv. Kazimiero ir 25 m. sukaktį nuo Lietuvos didvyrių Dariaus-Girėno istorinio skridimo į tėvynę. Kiekviena iš šių sukakčių savaip yra mums brangi ir jas taip pat buvo nepraleistos be prisiminimo. Kudirkos Varpas mus ragino prisikelti iš visokio sumenkėjimo kasdienybėje, šv. Kazimieras mus prašė pakelti akis nuo materialinių gėrybių, o Darius-Girėnas - bent mintimis skatino skristi į Lietuvą, kur pasiliko jaunystėje įmintos pėdos juodoje tėviškės žemėje.
Ir daug kitų sukakčių mes minėjome, daug kalbų išklausėme ir gal būt, ašarų nušluostėme. Nelengva jas čia visas paminėti, o be totai nėra šio straipsnio tikslas. Čia tik duodame kelias svaresnes mintis, sąryšyje su šių metų pabaiga be noro būti visų įvykių išskaičiuotojais ir analizuotojais.
1958 metais mums daug kas žadėjo laisvės dienas, daugiausiai tie, kuriems reikėjo balsų lapkričio mėnesio rinkimuose. Daugelis iš tokių pasakė gražias kalbas, sakydami jog Lietuvai ir kitoms raudonųjų pavergtoms šalims artėja laisvės dienos. Tačiau jų kalbos pasiliko šalių sienose beveiksmės ir vienišos.
Nemaža gražių žodžių buvo išklausyta ir Lietuvių Bendruomenės surengtame Pasaulio lietuvių kongrese ir kituose mūsų visuomenininkų ar politikų subuvimuose. Jie nedaug ką atnešė, tačiau vis dėlto ateities istorikams galės parodyti, jog lietuviai buvo geri kalbėtojai ir planuotojai.
Ir štai, žvelgiame į Naujuosius Metus, kurie nežinome, ką mums atneš. Jie, gal būt nesiskirs nuo praėjusių, tačiau vistiek širdis skatina ko nors naujo laukti. Savrbiausia - laukti laisvės - pačios didžiausios Dievo dovanos-pavergtąjam pasauliui, o ypatingai pavergtai, mūsų tėvynei. To paties, be abejo, laukia ir tėvynėje pasilikę, tačiau jų laukimas ten yra kasdieninė duona, o mūsų - tik kartas nuo karto nubyrantieji trupiniai. Padarykime šį laisvės troškimą ne progų iššaukta duokle, bet dažnu mūsų sąžinės balsu, paremtu realiomis pastangomis ir darbais.
Pagaliau, kada laikrodis muš 1959 metų pradžią, padarykime pasiryžimą, jog Naujieji Metai būtų tikrai vaisingi metai. Vaisingi visuose frontuose, ten kur tik nuo mūsų pastangų gali būti pakreipta vagos linkmė. Padarykime viską, kas tik galima ir tada mūsų sąžinė bus švari ir rami, kaip užgimusio pasaulio Išganytojo veidas.
