KRYŽIAI PRIE BUNKERIO

Dabar

Mano tautos

Paskutiniam pilkapy brinksta

Legendos grūdas,

Sėkla dainos,

Ir krauju krikštyti

Tampa vėl gyvybe.

          K.Bradūnas

Žygis, suartinęs Julijono Būtėno
gimimo ir žūties vietas

VITALIJA KAZILIONYTĖ

Mintis parašyti jūsų žurnalui nedavė man ramybės jau nuo 1994 metų, kai netikėtai į mano rankas pakliuvo 118-tas „Į laisvę" numeris, kuriame buvo išspausdinti Vlado Strigūno parodymai apie Broniaus Kuzmicko žūtį ir palaidojimo vietą. Vėliau teko skaityti dar keletą numerių. Supratau, kad jūsų žurnalas—tai gurkšnis tyro oro, kurio įkvėpimas suteikia kažkokią ilgai lauktą galią netvirtai mūsų dvasiai. Kiekvienas straipsnis čia pulsuoja tuo tikrai didžiu žodžiu—Į LAISVĘ.

O dabar sustosiu prie pagrindinės temos, kuri yra šio rašinio atsiradimo kaltininkė. Tai Julijono Būtėno, Pasvalio krašto žmogaus, atminimo įamžinimas. Jūs jau šitą darbą padarėte, nes tiek straipsnių, prisiminimų apie J. Būtėną nebuvo nė viename kitame leidinyje. Dėkoju už tai, kad negailėjote savo žurnalo puslapių tokiam brangiam žmogui, kurio vardą Lietuvos laisvės kovų istorijoje drįstu rašyti šalia Juozo Lukšos-Daumanto. Jie neišskiriami, nes nors gyvenimas judviejų skirtingas, kraujo auka ta pati.

Noriu atsigręžti į netolimą praeitį—1996 m. gegužės 17 ir 18 dienas, kada įvyko Julijono Būtėno atminimo įamžinimo žygis. Gegužės 17-ąją Panevėžio ateitininkai ir broliai Aleknavičiai atnešė nerūdijančio plieno kryžių į šalia Dovydų kaimo (Julijono tėviškės) esančią Gružių bažnyčią. Nežinau, ar ši 45 metų sukaktis nuo Julijono Būtėno žūties būtų nuo Julijono Būtėno žūties būtų paminėta, jei ne broliai Bernardas ir Vincentas Aleknavičiai. Vincento rankomis buvo padarytas nerūdijančio plieno kryžius, nukeliavęs ilgą kelią—nuo pat Dovydų (Pasvalio raj.) iki Lekėčių (šakių raj.), Būtėno žūties vietos. Bernardo Aleknavičiaus paruoštas ir išleistas lankstinukas liks gyvu prisiminimu apie Julijoną.

Po šv. Mišių Gružių bažnyčioje, aukojamų už Julijoną, buvo aplankytas kapinaitėse Julijono tėvo kapas ir keliauta į gimtuosius Dovydus. Nesvarbu, kad Būtėnų sodybos čia jau nebėra: jos vietoje kaip amžinieji liudininkai likę tik medžiai ir akmenys... Užsitęsus pabuvojimui Dovyduose, reikėjo skubėti Panevėžio link, nebeliko laiko aplankyti Linkuvos— Julijono jaunystės, širdį prislėgė didelis negerumas—juk neaplankytas svarbus Julijono gyvenimo tarpsnis—jo gimnazistiškieji metai, neįvykdytas klasės draugo Juozo Vitėno prašymas prie buvusios Linkuvos gimnazijos pritvirtinti atminimo lentą. Ji jau buvo padaryta ir iš anksto turėjo būti prikalta prie gimnazijos sienos. Deja, kalant perskilo...

Panevėžyje, kalbininko Petro Butėno sodyboje susirinkusieji jau laukė kryžiaus. Juk čia, brolio Petro Būtėno namuose, Julijonas dažnai lankydavosi, važiuodamas iš Kauno į tėviškę. Sodyboje brolio Petro ir jo sūnaus Donato rankomis padarytas iškilo paminklas „Žuvusiems ir išėjusiems negrįžti...", kuris buvo pašventintas tą pirmąją žygio dieną.

Iš Panevėžio kryžius, lydimas ateitininkų ir brolių Aleknavičių, iškeliavo Kauno link. Prie Arkikatedros gražiai sutiktas nemažo būrio žmonių, tarp kurių ir Kaune gyvenančių linkuvių, sustojo nakvynei Ateitininkų rūmuose, Laisvės alėjoje. Antrąją žygio dieną, privažiavus Kaimo ir šakių rajonų ribą, kryžiaus laukė didžiulė minia. Nuo šios vietos pėsčiomis ėjome į Lekėčių miestelį, kur šv. Kazimiero bažnyčioje aukojamos šv. Mišios dar labiau priartino žygio dalyvius prie Julijono Aukos.

Paskutinis žygio etapas—į Rūdšilio girią, jo žūties vietą. Greta jau anksčiau pastatyto kryžiaus su užrašu „Prie šio bunkerio 1951.05.21 rusų apsupti žuvo Petras Jurkšaitis-Beržas ir Julijonas Būtėnas-Stėvė" nuo tos dienos stovės lyg brolis ir antrasis kryžius, atvežtas iš Aukštaitijos į mimo ir žūties vietas. Jame užrašas: „Žumalisto-ateitininko Julijono Butėno (1915-1951) atminimui. 1996".

Kryžiaus pašventinimą, šūvių salves, abiejų partizanų gyvenimo bei žūties prisiminimus, visas kalbas, dainas užgožė stiprus jausmas, kad stovime ne paprastoje, o šventoje Aukos žemėje. Netoli kryžių atstatytas bunkeris. Įlipi į jį pro mažutę tamsią angą slidžiomis kopėčiomis, įžengi į tą „gyvenamąjį būstą", paklaidžioji akimis po blankios žvakių šviesos nutviekstas drėgnas, rąstais sutvirtintas sienas, lubas, vos įžiūri du gultus, sustoji ilgėliau ties kabančiu kryželiu, palieki ant stalelio, dabar tapusio žvakių altorėliu, ir savo atsineštą degančią žvakelę. Drėgmė ir šaltis persmelkia klausimu—kaip jie čia ištverdavo? O jie, geriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros, ne tik ištverdavo, bet degte degdavo, alsuodavo laisvės atgavimu. Nors tūkstančiai jų ėjo į žūtį, tūkstančiai gulėjo išniekinti miestelių aikštėse—jie išsaugojo mums atmintį tų šventų, istorija tapusių Kovos už Laisvę metų.

Abejonių nelieka—Julijono Būtėno atminimas gyvas yra ir bus. Žūties vietą jau saugo atstatytas bunkeris, du kryžiai ir daug supratusių, kokia auka čia buvo paaukota prieš 45 metus.

Vitalija Kazilionytė yra Pasvalio M. Katiliškio bibliotekos darbuotoja.

Šio Vitalijos Kazilionytės straipsnio iliustracijos ir Kazio Bradūno poezijos posmelis paimti iš Julijono Būtėno atminimo iškilmių lankstinuko, paruošto Bernardo Aleknavičiaus.