GORBAČIOVO EKONOMINĖS IR POLITINĖS REFORMOS

ANTANAS BUTKUS

Laisvajam pasauliui yra svarbu perprasti sovietų politikos kėslus ir taip pat suprasti, ar Vakarų valstybių politika santykiuose su jais yra tiksli. Ankstyvesnė sovietų linija buvo gana pastovi. Kremliaus valdovams nereikėjo skaitytis su gyventojų nuomone, nes jų valdžia buvo paremta įsakymu ir jėga. Jėgos pademonstravimu jie bandė vadovautis ir užsienio politikoje. Neatsižvelgdami į savo piliečių reikalavimus ir į jų gerovę, jie didžiausią dalį krašto resursų skyrė kariniams reikalams, ir tokiu būdu jų karinė galybė labai išaugo. Kai po Antrojo pasaulinio karo Vakarų sąjungininkai pradėjo nusiginkluoti, o sovietai dar labiau ginkluotis, tai karinių pajėgų santykis tarp Rytų ir Vakarų pakrypo sovietų naudai. Visa laimė, kad vėliau Amerikos administracija atstatė karinę pusiausvyrą ir kai kur net pralenkė sovietus. Gijų ekonomija, nebeišlaikius varžybų, pradėjo byrėti.

Sovietų vadai pamatė, kad jųjų karinė galybė, užuot toliau nešus jiems prestižą ir galią, pradeda juos pačius dėl ekonominio nuosmukio skaudinti. To pasėkoje Kremlius savo vadu išsirinko Gorbačiovą. Nuo pat valdžios perėmimo Gorbačiovui pavyko savo pusėn patraukti daugelį pasaulio politikų. Dabartinė sovietų politika yra daug gudresnė ir pavojingesnė, nes ji yra žymiai agresyvesnė. Gorbačiovo valdymo pradžia nereiškia Rytų-Vakarų konkurencijos pabaigą. Priešingai, tai reiškia pavojingą ir įtemptą šios kovos etapą.

Pradinės Gorbačiovo reformos pakelti sovietų ekonomiją nepasisekė. Tą ir jis pats pripažįsta. Gorbačiovas atsidūrė prieš dilemą — išjudinti ekonominį augimą, ar labai sumažinti karines išlaidas. Ekonomistai sutinka, kad atgaivinti ekonomiją jiems labai sunku, pirma nepagerinus maisto situacijos. Juk stovėjimas eilėse prie maisto gavimo yra labiausiai pažeminantis reiškinys sovietiniame gyvenime.

Gorbačiovas sėkmingai įjungė TV, spaudą ir savo šalininkus, bandydamas sumažinti senųjų partijos vadų galią. Nors dar ir nepajėgė pašalinti daugelį Brežnevo valdžios laikotarpio žmonių, tačiau jis įspėjo tuos biurokratus, kad tolimesnis reformų trukdymas jiems brangiai kainuos.

Gorbačiovas dar turės parodyti ekonominių reformų rezultatus sovietų žmonėms, bet jau dabar jiems rodo labai gražų politinį vaidinimą. Jau Romos imperatoriai suprato, kad geras cirkas kompensuodavo duonos trūkumus. Sovietų žmonės negali valgyti „glasnost", tačiau trumpam laikotarpiui mišinys politinio palinksminimo ir atnaujinto reformų siekimo įgalino Gorbačiovą šias reformas tęsti.

Iš tiesų yra stebėtina, kad Gorbačiovas valdžioje jau išbuvo beveik 4 metus. Per tą laiką padidėjusios apsiginklavimo išlaidos ir Sovietų imperijos biudžetas yra jo paties atsakomybė. Nesugebėjimas padaryti skubių reformų žemės ūkyje po 1985 metų taip pat yra jo atsakomybė.

Tačiau tiek rusų, tiek Vakarų inteligentija giria Gorbačiovą už pramatytas reformas, o už nedateklius kaltina KP senuosius vadus. Gi pe-restroikos priešininkai — aparačikai sako, kad per Gorbačiovo valdymo metus vis girdisi ,,perestroika, perestroika", o tos perestroikos rezultatų visai nesimato. Kyla rimtas klausimas, kiek ilgai Sovietų žmonės tikės tom kalbom apie persitvarkymą, nematydami iš to persitvarkymo praktiškos naudos?

Gi mums įdomu, kiek ilgai JAV-bės rems Sovietų Sąjungą, darydamos jai nuolaidas, neišreikalaudamos iš jos suteikti daugiau savo pi-

Dr. Antanas Butkus pernai LFB savaitėje skaitė paskaitą apie Gorbačiovo ekonomines reformas. Čia spausdiname šiek tiek sutrumpintą paskaitos tekstą.

liečiams tikros laisvės namuose ir mažiau komunistų agresijos už namų. Kadangi Gorbačiovui labai reikalinga ginklų kontrolė ir užsienio prekyba, tai pastaroji turėtų būti sąlygojama su sovietų elgesiu užsienio politikoje ir žmogaus teisių gerbimu namuose.

Buvęs JAV prezidentas Nixonas teigia, kad kooperacija turėtų būti sąlygojama su sovietų elgesiu. Prez. Nixonas įspėja, kad sovietai nėra atsisakę pasaulio dominacijos. Gorbačiovas nori pakeisti komunistinę sistemą tik tiek, kad ji būtų paveikesnė, todėl JAV, jiems padėdamos, rizikuoja savo pačių sunaikinimu. Sovietais nepasitikėjimas išaugo per 40 metų dėl jų pačių darbų; dabar ateina laikas, kada sovietai turės užsipelnyti pasitikėjimą.

Gorbačiovui nėra didelio pavojaus būti nušalintu, bet per daug atsargūs ėjimai reformų įvedime, gali jį „subrežnevinti" ir tuos garsius planus padaryti neveiksmingais. Gi Gorbačiovas nenori sunaikinti komunistinės sistemos, tik padaryti ją veiksmingą. Jam reikia politinių reformų, kurios išjudintų kraštą ir pastūmėtų ekonomiją į priekį. Tam reikia garantijų, kurios užtikrintų, kad kelio atgal jau nėra. Tačiau šiuo metu tebėra didelis plyšys tarp žodžių ir darbų, tarp teorijos ir praktikos.

Ar Gorbačiovo idėjos paveiksmingos? Dar ne! Gorbačiovas skelbia, kad jo idėjos yra revoliucinės. Tas iš dalies tiesa, nes jis bando drąstiškai pakeisti uždarą bendruomenę, ir tie pakeitimai ateina iš viršaus žemyn. Gorbačiovas nori esamą valdžios struktūrą pavartoti, kad ji pati pakeistų esamą valdžios struktūrą. Tas yra iš tiesų labai rizikinga. Pvz., Maskvos vaidinime jaunas žmogus atsiunčiamas į provinciją pakeisti senstantį provincijos partijos vadą. Pastarasis pareiškė: „Jūs Maskvoje nežinote ką darote. Mums užtruko pusė Šimtmečio tuos žmones užmigdyti, o dabar jūs norite juos prikelti...'7

Kiek toli Gorbačiovas nori reformas pravesti? Šiuo metu jis pats nuėjo jau taip toli, ko reformų pradžioje jis nebuvo net pažadėjęs. Jis buvo pradėjęs su mažom ekonominėm reformom, ir dėl to užsienio stebėtojai tvirtino, kad to nepakaks. Vėliau pats Gorbačiovas jau tvirtino, kad reikia ir politinių reformų, kurios padėtų išjudinti žmones iš stagnacijos. Gorbačiovo reformų šalininkams yra aiškus tų reformų tolimas tikslas, bet kelias, kaip to tikslo pasiekti, nėra aiškus. Nėra plano. Mažuose ir dideliuose dalykuose per mažai suplanuota. Nežinoma net, kaip be didelio skausmo atsikratyti ligšiolinio Partijos plano, kuris pasirodė visai nepaveiksmingas. Yra įstatymas skatinti privatų kooperatyvą, bet nėra aišku ką daryti, kad tai būtų įvykdyta. Kokia yra rizika, kaip ir ką paremti. Tad kooperatyvai kuriasi labai pamažu, ir todėl jų įtaka į dabartinę krašto ekonomiją daug lėtesnė, negu kad buvo tikėtasi, ¡statymai ir potvarkiai skatina užsienio prekybą, bet investicijos sukėlė chaosą keliose ministerijose. Užsienio biznieriai pramato gerų galimybių privačiam bizniui, tik nežino, kaip ir ką daryti, kad nepakliūtų į bėdą.

Ar Gorbačiovas atsisako komunizmo? Tikrai ne! Jis tvirtina, kad komunizmas yra pati geriausia sistema, tik reikia jį tiksliai įgyvendinti. Iki šiol buvo tekalbama apie kitų komunistų vadų daromas klaidas. Dabar gi jis pats prisipažįsta padaręs klaidų.

Ką Gorbačiovas galvoja apie „demokratizaciją"? Jo pasiūlyti rinkimai labai padidintų jo paties galią politbiuro ir partijos sąskaita, nes tada jis galės tvirtinti, kad jis veikia visų piliečių, o ne tik partijos vardu. Tuomet jis bus išlaisvintojas ar išdavikas priklausomai nuo jo paties giliausių instinktų.

Geriausia, o gal ir vienintelė, viltis reformoms pasisekti slypi sovietų elite, kuris yra desperatiškai nusivylęs komunizmu. Tačiau reformos yra susilaukusios ir nemažo skaičiaus priešininkų. Prof. V. Schlapentokh skirsto tuos ekonominės reformos priešininkus į 3 grupes: 1) biurokratai, kurie prarastų savo pozicijas ir privilegijas; 2) karo veteranai, kurie tebegerbia Staliną, ir 3) valkatos bei girtuokliai, kurie tebesvajoja apie tuos laikus, kuomet galėjo sauvaliauti ir daryti ką tik nori.

Konservatoriai teigia, kad per paskutinius 3 metus politinė vadovybė bei viešoji komunikacija (TV, radijas ir spauda) sugriovė valstybinę kontrolę ekonomijoje, o laisvoji rinka dar nėra pakankamai efektyvi. Konservatoriai pyksta, kad spauda giria privačią iniciatyvą, kuri, pasinaudodama Gorbačiovo suteikta jai autonomija, nebeklauso centrinės valdžios ministerijų ir nebepildo jai uždėtų gamybos kvotų. Jie tvirtina, kad „glasnost" sistematingai griauna komunistų partijos autoritetą, kuris yra vienintelė pajėga išlaikyti ir palaikyti tvarką visų organizacijų ir įvairių lygų veikloje. Autoriteto griovimas, žinoma, suduoda skaudų smūgį sovietiniam valstybingumui, ir iš dalies dėl to kyla smarkus etninis nepasitenkinimas, kuris taip pat yra vienas iš faktorių griūvančios politinės tvarkos Sovietų Sąjungoje.

Nežiūrint jo galantiškų manierų, humoro, gilaus intelekto ir modernių idėjų, Gorbačiovas nėra vakarietis. Paimkim žmogaus teises. Pagal savo pirmtakus, Gorbačiovas yra reformatorius. Jis paleido daug disidentų ir refusnikų, leisdamas daugeliui jų išemigruoti. Jis toleruoja iki šiol negirdėtas kritikas. Spauda nebėra vienalytė. Vienas žurnalas gina senas tradicijas, kitas reikalauja dar didesnių laisvių ir reformų, ir tie du žurnalai kovoja tarp savęs per skaitytojų pasisakymus laiškuose. Tačiau Gorbačiovo tolerancija, ar net reformų skatinimas išplaukia iš to, kad jis siekia sau naudos. Tolerantiškumas yra absoliučiai būtinas, kad Sovietų Sąjunga galėtų reformuoti savo ekonomiją ir politinę biurokratiją, kuri šiai ekonomijai vadovauja. Laisvas pasikeitimas idėjomis yra būtinas, kad tos naujos idėjos turėtų platformą, kad kūrybingieji mąstytojai turėtų klausytojų, jei sena komunistinė ir paprastai neveiksminga ekonominė administracija būtų pakeista. Informacija yra tokia pat vertybė, kaip ir plienas ar elektros jėga. Viso pasaulio biznieriai tą pripažįsta.

Glasnost leidžia kritikuoti kasdieninius reikalus, tačiau tas pats glasnost leido pasodinti kalėjiman E. I. Grigoyants, kurio leidžiamas ,,Glasnost" žurnalas kažkaip peržengė glasnost toleruojamas ribas. Kitaip tariant, glasnost leidžia reikšti nepasitenkinimą reformų stoka, tačiau neleidžia reformų, kurios kvestionuotų pačią sovietų sistemą. Šiuo metu reformos veikia Gorbačiovui naudinga prasme. Jam reikia intelektualų, net ir Bažnyčios paramos. Tačiau mes dar nežinome, ką jis galvos apie civilines laisves, kada jos nebebus jam naudingos. Mes niekad nesužinosim, ar Gorbačiovas tiki į Dievą, tačiau gal greit sužinosim, ar jis tiki į žmogų.

Didžiausia problema slypi paradokse: Gorbačiovas tvirtina, kad jo ekonominės reformos nenugalės status quo,jeigu jam tai nepadės pastūmimas iš apačios. Senosios reformos nebuvo paveiksmingos, nes jos neįvėlė žmonių masės. Didžiulė dauguma sovietinių respublikų žmonių, atrodo, tebelaukia jo reformų vaisiaus ir geresnio gyvenimo, pirm negu jie pilnai įsijungs į politines reformas.

Politinių reformų pagalba Gorbačiovas norėtų pastūmėti į priekį visą sovietų visuomenę, tada biurokratams nebus kito kelio. Be didesnio atsargumo kartais jis veržiasi į priekį, norėdamas išjudinti daugelio metų stagnaciją, paveikti sovietų mases, kad jos forsuotų perestroiką iš apačios ir ją įkaitintų taip, kad biurokratų padai degtų. Bet iš kitos pusės visas sovietų režimas yra pagrįstas jėga. Jos atsisakyti ir savo valdomose teritorijose suteikti pilną ekonominę ir politinę laisvę sovietai negali. Tą sunkiai užginčijamą faktą gerai žino Kremliaus valdovai, o vis dėlto jie vienbalsiai priėmė Gorbačiovo reformų tezes. Jos veik be išimties partijos buvo patvirtintos. Kodėl tai buvo padaryta? Sunku atspėti visus Kremliaus užkulisinius motyvus, tačiau viena yra aišku — ne tik jiems, bet ir tiems, kurie seka ,,komunistinį rojų", — kad sovietinė ekonomija yra visai subankrutavusi.

Tad ne iš meilės pavergtiems, bet ekonominių nesėkmių prispaustas prie sienos, Gorbačiovas išgavo iš Politbiuro pritarimų reformuoti politinę struktūrą, kad žmonėms būtų suteikta daugiau laisvės, kad jie visi su didesniu entuziazmu persiimtų perestroikos dvasia.

Kaip minėjome, prašydamas reformuoti politinę sistemą ir pakeisti jos struktūrą, Gorbačiovas pripažino, kad iki tol jo ekonominė programa nesugebėjo palaužti kompartijos uždėtų varžtų centrinės valdžios ministerijose ir dėl to negalėjo pakelti žmonių gyvenimo standarto. Gi be to standarto pagerinimo ir be kontrolės pašalinimo iš žemės ūkio, iš pramonės ir privataus biznio, nebus įmanoma įvesti laisvą rinką, kurios kainas nustatytų produktų kokybė, jų pasiūla ir pareikalavimas. Žodžiu, Kremliaus vadams pagaliau paaiškėjo, kad žmogaus laisvė apsprendžia jo norą ir troškimą laisvėje gyvenant geriau dirbti dėl savo ir savo šeimos bei tautos gerovės. Tokios plačios laisvės Gorbačiovas dar neįgyvendino, tačiau padarė didelį plyšį komunistinės sistemos struktūroje. Neabejotina, kad pro tą plyšį kasdien veršis vis daugiau ir daugiau laisvėjimo spindulių, kol pagaliau laisvės aušra prašvis pilnumoje ir tuo sunaikins likusius komunistinės sistemos varžtus. Kad tai įvyks, nebėra abejonės. O kada tai įvyks — sunku dar dabar pasakyti. Viena tik aišku, kai sykį plyšys atsivėrė, tai jo nebus galima lengvai užtaisyti. Juk dalinės laisvės kultūringam žmogui nepakanka, jis negali nurimti, kol šio idealo šimtaprocentiniai neįvykdo.