VEDAMIEJI

PRAEITIS IR DABARTIS

PRAEITIES įvykiai nepranyksta kaip vėjo blaškomas rūkas; jie pasilieka istorijos lapuose, jie gyvena sekančių kartų širdyse, jie veikia dabartį — mūsų pačių gyvenimą, darbus ir uždavinius. Lygiai taip pat ir praeity gyvenę asmenys savo atliktais darbais, savo mintimis veikia dabartį ir joje begyvenančius. Šie 1986 metai atžymėti daugeliu sukakčių. Bent keletą jų norime prisiminti ir šio numerio puslapiuose, duodami naują progą vėl susikaupti, apmąstyti praeities žmones, įvykius, kurie tam tikra prasme juk ir mūsų gyvenimą bei mintijimą yra apsprendę.

Štai trys skirtingi žmonės, visi trys gimę prieš 100 metų: Šalkauskis, Dovydaitis ir Lukšys. Šalkauskis— filosofas, kūrybos milžinas, lietuvių tautos dvasinio ugdymo pradininkas; Dovydaitis — mokslininkas, visuomenininkas, pirmutinis rezistentas kovotojas prieš nihilistinę dvasią, skyręs savo gyvenimą ir net mirtį Lietuvos ateičiai; Lukšys — beveik nežinomas Lietuvos karys, išgirdęs besikeliančios tėvynės balsą ir negrįžtamai išėjęs jos ginti. Trys skirtingi žmonės, bet visi trys neginčijamai turėję įtakos ateities jaunajai Lietuvai, kurios tragiškų ir heroiškų įvykių prieš 45 metus pradžią taip pat šiemet prisimename.

1941 metais lietuvių tauta išgyveno net dvi okupacijas. Pirmosios sovietinės okupacijos pabaigoje neteko virš 35.000 geriausių savo sūnų ir dukterų, išvežtų į Sovietijos gilumą ar nužudytų kalėjimuose. Karui prasidėjus, pajuto trumpą didvyriško sukilimo žybtelėjimą prieš sovietinį okupantą. Deja, jo viltis ir lūkesčius vos už keletos savaičių grubiai palaidojo ir sutrypė vokiečių Reichas.

Neabejojame, kad Šalkauskio, Dovydaičio ir Lukšio darbai, mintys ir pavyzdžiai buvo stiprus pagrindas, išauginęs Lietuvai tuos herojus, kurie pasireiškė savo rezistencine dvasia tiek anomis tragiškomis lietuvių tautai dienomis, tiek spontanišku 1941 sukilimo proveržiu, tiek ir ilgai užsitęsusiomis partizanų kovomis. Tebesitęsia ši rezistencinė dvasm Lietuvoje ir dabar tyliu pasipriešinimu okupantui.

Neturėtų visi tie pavyzdžmi praslinkti ir pro mus, ištaigingoje išeivijos buityje begyvenančius, kaip neužangažuojantys praeities vaizdai. Priešingai, surišdami praeiti su dabartimi, jie turėtų mus nuolatos gaivinti savo rezistencine dvasia, įpareigoti ją tęsti ir perduoti ateinančioms kartoms.

PROVERŽIS LAISVĖN

ŠIEMET sueina 45-tosios metinės, skatinančios prisiminti netolimą praeitį, kurioje prasiveriė mūsų tautos laisvės troškimas ginklų jėga. Daugiau kaip šimtą metų kentėjusi carinę priespaudą mūsų tauta iškovojo vos du dešimtmečius trukusią nepriklausomybę, kurią vėl palaidojo carinės Rusijos įpėdiniai. Tai buvo didis smūgis tautai, staiga netekusiai taip brangintos laisvės. Dėl to, kai tik susidarė palankios sąlygos, veiklioji tautos dalis sukilo prieš raudonąją vergiją, 1941 metų birželio23 dieną paskelbė atstatanti Lietuvos nepriklausomybę ir sudarė laikinąją vyriausybę. Tiesa, naujoji nepriklausomybė nebuvo ilga — ją palaidojo rudoji priespauda, tačiau sukilimo faktas buvo ryškus liudijimas tautos proveržio laisvėn.

GINKLUOTAS lietuvių sukilimas buvo stiprus tautos žodis pavergėjui, liudijantis nepalaužiamą tautos valią būti laisva bei nepriklausoma. Tasai žodis vėliau buvo pabrėžtas ilgomis partizanų kovomis, išsiveržusiomis iš pavergtos tautos laisvės ryžto. Taigi nei drąsos, nei ryžto mūsų tautai netrūko anais tragiškais metais, bet jos trūko nepriklausomai valstybei, kuri savo rankose turėjo kariuomenę ir kitas priemones pasipriešinti valstybiniu mastu. Tai savotiška istorinė mįslė, kurioje tauta atsiskleidžia kaip drąsi kovūnė, o valstybė — kaip silpna, lengvai pasiduodanti pilis. Pastaroji sugriuvo nė pirmųjų šūvių nepatyrusi, o tauta parodė savo drąsą bei ryžtą net ir vergijos replėse būdama. Tai buvo ryšku ir 1941 metų sukilime. Ne -valstybė šaukė kovotojus, ne jos valdžia skelbė mobilizaciją — aktyvioji tautos dalis pati susibūrė, slaptai susiorganizavo, suplanavo, pasiruošė ir smogė tinkamu momentu.

1941 METŲ sukilimas buvo ginkluotas tautos žodis raudonajam pavergėjui. Kaip liudija enciklopedinės žinios, sukilime visoje Lietuvoje dalyvavo apie 100,000 asmenų. Kautynėse žuvo 2.700 lietuvių. 1.500 buvo nužudyti kalėjimuose ir kitur, 4.000 sužeistų. Tai skaičiai, kurie pralenkia nepriklausomybės kovų aukas (2.611 žuvusių, 1.175 sužeisti). Jie liudija platų sukilimo mastą, kuriame išryškėja ne tik vadovaujantys asmenys, bet ir visa tauta, atstovaujama aktyviosios dalies, susilaukusios plačiausio pritarimo. Tiesa, didis tai buvo žygis, bet jis Lietuvos nepriklausomybės neatkovojo visam laikui. Tauta vergauja ir dabar, tačiau liko ana sukilimo dvasia, kuri rusena tautoje kaip žarija pelenuose. Tai ryžto dvasia, drąsinanti tautą ištvermei. Ji gali vėl suliepsnoti, kai pradės eiti ,,pavasaris Karpatų kalnais Tokia ryžto dvasia turėtų gyventi ir lietuviškoji išeiznja. Ne ašaros skatina kovai bei ištvermei, o sukilimo dvasia, žadinanti tautos ryžtą ir vedanti į pergalę.

„Proveržis laisvėn” beveik ištisai paimtas iš Tėviškės Žiburių savaitraščio (Nr. 25, 1986.VI. 17), gavus malonų jo redaktoriaus kun. dr. Prano Gaidos sutikimą.