LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

Tarybiniai istorikai ir propagandistai turi nemaža sunkumų, aiškindami pokario metų lietuvių pasipriešinimą komunistų santvarkos įvedimui. Pagal komunistų dogmą, bene visa Lietuva džiaugsmingai sutiko tariamą Tarybų valdžios atkūrimą 1940 metais, džiūgavo dėl Lietuvos prijungimo prie Tarybų Sąjungos. Tiesa, lyg ir buvo, palyginti, mažas skaičius išnaudotojų ir liaudies priešų, kurie nekentė pertvarkymų. Šis priešvalstybinis gaivalas pakėlė savo galvą nacių okupacijos metais, nors tautos dauguma neva kentėjo, laukdama komunistų sugrįžimo. Tarybiniai autoriai, girdami tarybinių partizanų veiklą, pažymi, kad buvo nemaža hitlerininkų rėmėjų. Dar daugiau tariamų nacių šalininkų pabėgo į Vokietiją 1944 m., bijodami tautos keršto. Jeigu visi šitie tarybinio katekizmo teiginiai būtų teisingi, tai Lietuvoje 1944 metais turėjo likti tik komunistų šalininkai, o šalyje viešpatauti taika. Tačiau taip nebuvo. Kilo nuožmus partizaninis karas, numalšintas tik po aštuonerių metų. Taigi, kaip galima suderinti komunistų teigimus apie įvykius iki 1944 m. su aršiu pasipriešinimu komunistams. Savaime aišku, tarybiniai autoriai, nenorėdami ar negalėdami pripažinti, jog tauta komunistus laikė nemažesniais, o net didesniais savo priešais už vokiečius, ieško įvairių atpirkimo ožių, piktų taikos drumstėjų, kurie neva suklaidino gyventojus. Dalis atpirkimo ožių jau seniai turėjo garbingą vietą komunistų demonologijoje — tai dvasininkai, išnaudotojai — buožės bei buržuaziniai nacionalistai.

Bet net jų veikimas negalėjo paaiškinti masiško lietuvių stojimo į partizanus (ypač atsižvelgus į tai, kad nebuvo ginkluoto pasipriešinimo per pirmąjį bolševikmetį). Todėl tarybiniai propagandistai greitai surado organizaciją, kuriai galėjo suversti atsakomybę už partizanų atsiradimą. Toji organizacija buvo Lietuvos Laisvės armija, slapta karinio pobūdžio rezistencinė organizacija, įsikūrusi 1942 metais kovai su okupantais už nepriklausomą Lietuvą. Jai vadovavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, daugiausia jai priklausė buvę kariai. Dalis jų tarnavo savisaugos batalionuose, kiti prisidėjo prie vietinės rinktinės organizavimo. Taigi, jie buvo apkaltinti bendradarbiavimu su hitlerininkais, su vokiečių žvalgyba, dalyvavimu masinėse žudynėse ir panašiai. Ypač minimi tie Lietuvos Laisvės armijos nariai, kurie buvo pasiųsti į specialias vokiečių žvalgybos mokyklas (pvz., FAK-203 ir FAK 210), rengiami radistais ir kaip parašiutininkai sugrąžinti į Lietuvą.

Lietuvos Laisvės armijos kovos daliniai, pasivadinę Vanagais, slapstėsi miškuose, kol praeis frontas, po to mėgindami pereiti į Raudonosios Armijos užimtas sritis ir ten organizuoti ginkluotą pasipriešinimą. Taigi, Lietuvos Laisvės armija turėjo daug savybių, kurios lyg ir atitiko tarybinių propagandistų sukurtą priešo modelį: būtent, prieš komunizmą nusiteikusių buvusių karininkų organizacija, palaikiusi ryšius su svetima šalimi ir viešai pareiškusi ryžtą priešintis tarybų valdžiai. Ne tik eiliniai propagandistai, bet ir atsakingi partijos nariai pabrėždavo Lietuvos Laisvės armijos vaidmenį partizanų kovose. Antai, Juozas Bartašiūnas, buvęs respublikos vidaus reikalų liaudies komisaras nuo 1944 iki 1953 metų, rašė, jog Lietuvos Laisvės armija sudarė partizanų branduolį. Bet norint įvertinti komunistų tvirtinimus apie Lietuvos Laisvės armiją, reikia atsakyti du klausimus, būtent, kokie iš tiesų buvo Lietuvos Laisvės armijos ryšiai su vokiečiais ir kokiu tikslu bei kokį konkretų vaidmenį ši organizacija turėjo partizanų organizavime.

Pasak tarybinius autorius, karo metais lietuviai turėjo pasirinkti vieną iš dviejų kelių: remti komunistus ar bendradarbiauti su vokiečiais. Bet jei komunistai kėlė klausimą — su mumis, ar prieš mus, tai lietuvių pogrindis padėtį veltino visai kitaip. Lietuviams esminis klausimas buvo: už Lietuvos nepriklausomybę ar prieš ją. Kadangi komunistų ir vokiečių priešiškumas Lietuvos nepriklausomybės atgavimui buvo aiškus, Lietuvos Laisvės armija, kaip i kitos patriotinės pasipriešinimo organizavijos nejautė reikalo bendradarbiauti nei su vienais, nei su kitais. Tik 1944 metais atsirado šioks toks polinkis tartis su vokiečiais, kai padidėjo komunistų sugrįžimo pavojus.

Lietuvos Laisvės armijos ryšiai su vokiečiais buvo sąlyginiai. Vieni mėgino kitus išnaudoti, nebuvo jokio atvirumo nei abipusiško pasitikėjimo. Lietuvos Laisvės armijai buvo itin svarbu iš vokiečių gauti juo daugiau ginklų. Todėl Lietuvos Laisvės armijos vadai parinkdavo karius, kurie buvo siunčiami į vokiečių žvalgybos mokyklas. Šalia gautų ginklų buvo tikimasi pamokytus radistus panaudoti savo tikslams. Taip dažnai ir įvykdavo. Dalis Lietuvos Laisvės armijos narių, lėktuvais sugrąžinti į Lietuvą, veikiai nutraukdavo ryšius su vokiečiais.

Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos Laisvės armijos vadai niekada nebuvo paklusnūs vokiečiams, aklai nevykdė jų nurodymų. Geriausias šio savarankumo pavyzdys 1944 m. rudenį įvykiai Žemaitijoje, kai Laisvės Armijos santykiai su kita ginkluota grupe, būtent Tėvynės apsaugos rinktine, labai įsitempė, nes Laisvės armijos vadovams atrodė, kad rinktinė perdaug pasidavusi vokiečių įtakai. Taigi, Lietuvos Laisvės armija nekolaboravo su vokiečiais, bet tik sąlygiškai su jais bendradarbiavo, siekdama įgyti ginklų ir kitų karinių reikmenų. Pabrėžtina ir tai, kad net ir šį sąlyginį bendradarbiavimą su vokiečiais jų pasitraukimo dienomis nulėmė komunistų sugrįžimo pavojus. Kitaip tariant, Lietuvos laisvės armija nelaikė vokiečių savo draugais, bet tik mažesniais Lietuvos priešais negu komunistus.

Nuo pat pirmų savo veikimo dienų Lietuvos Laisvės armija rengėsi kovai su okupantais, nepalaikė artimesnių ryšių su kitomis pasipriešinimo organizacijomis. Laisvės armija kartais jas kaltindavo perdaug teigiamu nusistatymu vokiečių atžvilgiu. Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo komitete Lietuvos Laisvės armija nedalyvavo, nes ji buvo karinė, o ne politinė organizacija. 1944 metais Laisvės armija buvo neblogai susiorganizavusi. Visa Lietuvos teritorija buvo padalyta į LLA apygardas, apygardos turėjo savo vadus ir štabus; apskrityse veikė rinktinės, valsčiuose — apylinkės su vadais ir štabais. Organizavimo darbai sklandžiausiai vyko vakarinėje Lietuvoje, kur veikė Šiaulių Lietuvos Laisvės armijos apygarda, apimanti Šiaulių, Mažeikių, Kretingos ir Tauragės apskritis. Norint suprasti Lietuvos Laisvės armijos vaidmenį ginkluoto pasipriešinimo pradžioje, reikia nustatyti, kaip staigus Raudonosios Armijos įsiveržimas į Lietuvą paveikė Laisvės armijos organizacinę struktūrą ir jos pajėgumą vykdyti kovos uždavinius.

Tarybiniai propagandistai itin daug rašė apie Laisvės armijos narius, kurie kaip parašiutininkai sugrįžo į Lietuvą, užbaigę specialias vokiečių žvalgybos mokyklas. Kadangi tarybiniai autoriai kartais mėgina jiems suversti atsakomybę už partizanų kovas, reikia konkrečiau įvertinti ir jų veikimą.

Nors Lietuvos Laisvės armija ilgai rengėsi ginkluotai kovai, ją, kaip ir daugumą rezistencinių organizacijų, gana netikėtai ištiko staigus tarybinės kariuomenės prasiveržimas Baltarusijoje ir žaibiškas didesnės Lietuvos dalies okupavimas. Net ir gerai susiorganizavusios Šiaulių apygardos vadovai turėjo pasitraukti, o įvairūs štabai sukliko. Laisvės armijos vadovai, pasitraukę į Telšius, ėmė organizuoti kovos būrius, vadinamuosius Vanagus. Jų būriai buvo siunčiami į miškus, kur turėjo laukti, kol praeis frontas, o paskui keliauti į jau užimtas sritis ir ten pradėti ginkluotą pasipriešinimą. Tarybiniai šaltiniai mini penkias grupes, iš kurių tik dvi pasiekė tarybinės kariuomenės užnugarį.

Bet kovos būrių neprasiveržimas nebuvo didžiausia Lietuvos Laisvės armijos problema. Dalis numatytų vadų pasitraukė į Vakarus. Kai kurie svarbiausi nariai veikiai žuvo, tarp jų LLA steigėjas ir vadas Kazys Veverskis, kurs paskutinėm 1944 m. dienomis buvo nukautas prie Raudondvario, kai vežė Laisvės Armijos archyvus iš Veliuonos į Kauną. Jei galima pasitikėti tarybiniais šaltiniais, tada LLA vadovavimą perėmė Adolfas Eidimtas. Jo pagrindiniai pavaduotojai ir talkininkai Albinas Karalius, Adolfas Kubilius daugiau laiko ir energijos skyrė organizacijos struktūrai, negu pasipriešinimo veiksmams. Lietuvoje buvo likę nemažai Lietuvos laisvės armijos narių arba jai prijaučiančių, bet iki 1945 metų vidurio, kai partizaninis karas jau buvo įsiliepsnojęs, centrinio LLA štabo veikla buvo palyginti ribota. Antai 1945 metais kovo mėnesį Adolfas Kubilius jau buvo užmezgęs ryšius su LLA padaliniais Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse, sudarė Laisvės Armijos Žemaitijos štabą, pavadintą Žemaitijos legiono štabu, bet po pusantro mėnesio buvo saugumo suimtas. Adolfas Eidimtas irgi turėjo nemaža sunkumų. Jis palaikė ryšius su Kubiliumi, mėgino organizuoti LLA Kaune, bet dar vykstant karui jis buvo suimtas.

Nors Žemaitijos legiono steigėjas Adolfas Kubilius buvo greitai suimtas, organizacija nenutraukė savo veiklos, ir 1945 m. rugsėjo pabaigoje jai pradėjo vadovauti majoras Jonas Semaška, kuris tik gegužės mėnesį atvyko į Lietuvą iš Kuršo.

Semaškos ir Žemaičių legiono atvejis gana būdingas, nemažai pasako apie Lietuvos laisvės armijos padėtį pirmosiomis pasipriešinimo dienomis. Viena prasme Lietuvos Laisvės armija buvo išsklaidyta dar 1944 metų pabaigoje. Juk vienetai pakriko, vadai pasitraukė, žuvo, ar buvo suimti, taip, kad po metų pagrindiniams LLA daliniams Žemaitijoje vadovavo anksčiau organizacijai nepriklausęs žmogus. Bet jei Lietuvos laisvės armija nelaikoma organizacija su nubrėžta struktūra ir ypatingais vadais, tai ji dar ilgai gyvavo, nes ji atitiko ginkluotos rezistencijos reikalavimus. Semaška įsijungė į jau suorganizuotą vienetą, bet kitais atvejais buvo LLA nariai, kurių ryšiai su centru buvo nutrūkę, patys steigė kovos būrius, dažnai pavadindami juos LLA vardu. Tai iš dalies paaiškina, kodėl 1945 metų pradžioje Žemaitijoje partizanai buvo gana veiklūs, dažnai vadinosi LAA nariais, nors patys LLA vadai mažai žinojo apie jų konkrečią veiklą, dažnai neturėjo su jais nuolatinių ryšių. Negalima atmesti ir galimybės, kad kartais laisvės kovotojai pasivadindavo Vanagais, nors nė vienas jų formaliai nepriklausė Lietuvos Laisvės armijai. Kaip ir patys partizanai kartais save sutapatindavo su Laisvės armija, taip ir tarybiniai tardytojai bei saugumas kiekvieną partizaną laikė Laisvės armijos nariu ir todėl armiją kaltino ginkluoto pasipriešinimo kurstymu.

Nėra atsitiktinumas, kad nemažai tų karių, kurie vokiečių okupacijos metais priklausė Laisvės armijai, vėliau išėjo partizanauti. Bet tai nerodo jokio sąmokslo, nepaneigia stichiško tautos ryžto ginklu priešintis tarybų valdžiai. Juk tos pačios priežastys, skatinusios žmogų įstoti į Lietuvos Laisvės armiją, vėliau vertė jį partizanauti. Kitaip tariant, ne priklausymas Laisvės armijai padarė jos narius būsimais partizanais, bet veikiau būsimi partizanai įstojo į Laisvės armiją, nujausdami, jog ten ras vienminčių.

Tarybiniai propagandistai daug rašo ir apie Lietuvos Laisvės armijos narius parašiutininkus. Tiesa, dalis jų vėliau vadovavo partizanams kai kuriose Lietuvos dalyse, ypač aplink Panevėžį ir Žaliąją girią. Bet ir šis faktas neleidžia atsakomybę už ginkluotą pasipriešinimą suversti Armijai. Juk tik tie parašiutininkai, kurie prisitaikė prie vietos sąlygų bei sugebėjo laimėti vietos partizanų pasitikėjimą, turėjo didesnį vaidmenį Lietuvos laisvės kovose. Tie, kurie aklai vykdė vokiečių įrodymus, neilgai išsilaikė.

Antai, Juozas Lukša savo atsiminimų knygoje mini, kad 1945 m. kovo mėnesį į Prienšilio apylinkes buvo nuleisti leitenanto Astros vadovaujami devyni desantininkai. Pats leitenantas buvo perdaug provokiškas, atsisakė paklusti partizanų vadovybei, todėl partizanai jam įsakė palikti jų veikimo rajoną. Dalis desantininkų perėjo pas partizanus, bet Astra su trimis vyrais greitai žuvo kovoje su saugumiečiais. Jam ir jo vyrams netrūko drąsos, bet išsilaikyti Lietuvos miškuose reikėjo ne vien drąsos. Astros parašiutininkų likimą galima apibendrinti. Patys desantininkai nesukėlė ginkluoto pasipriešinimo. Iš tiesų išliko tik tie parašiutininkai, kurie galėjo ir norėjo prisitaikyti prie vietos partizanų. Tie, kurie ėjo savo keliais, per uoliai vykdė vokiečių nurodymus, greitai tapo tarybinio sau-gurno aukomis. Pabrėžtina ir tai, kad vokiečiai iš viso į Lietuvą išmetė apie 200 desantininkų. Maždaug pusė jų žuvo dar prieš karo pabaigą. Šimtas žmonių negalėjo sukelti masinio pasipriešinimo, bet galėjo tik į jį įsijungti.

K. G.

Europos LF bičiulis 1984 lapkritis