Lietuvos laisvinimo perspektyvos
IŠEIVIJOJE
Reikalingas lietuviškas supratimas
Lietuvos laisvinimo klausimas* — tai pagrindas mūsų visos bendruomeninės veiklos išeivijoje. Nors šio klausimo galutinis sprendimas, atrodo, dar toli, vis vien jis mums aktualus ir dažnas savęs klausiame, iš tikro, kokios gi Lietuvos iš sovietinės priespaudos išsivadavimo perspektyvos?
* Raimundo Kudukio paskaitos LFB politinių studijų savaitgalyje Los Angeles 1977.II.6 santrauka
Tas perspektyvas mes siejame su įvykiais pačioje Sovietų imperijoje, su Jungtinių Valstybių politika, su Europos susikonsolidavimu, taip pat su mūsų tautos ir mūsų pačių pastangomis.
Apskritai Lietuvos laisvės klausimas yra aktualus jau beveik du šimtu metų, būtent, nuo 1794, kai carinė Rusija Lietuvą okupavo ir aneksavo. Mūsų prosenelių ir senelių ištvermė, Lietuvos išsivadavimo siekiant, mums turi būti įkvepiantis bei stiprinantis pavyzdys, ypatingai šiuo metu, kai Lietuvos išsivadavimo pastangos neatrodo viltingos, juoba neatrodo susilauksiančios veikaus laimėjimo.
Lietuvos išsilaisvinimo klausimu mums privalu turėti tikrovišką supratimą, tikrove atremtą perspektyvą. Tik šitokioj perspektyvoj mes galime savo pastangom pasirinkti tinkamas priemones ir išvengti nusivylimų.
Lietuvos laisvės kelias visada buvo sunkus. Visada jame buvo kliūčių, kurios atrodė neįveikiamos. Bet yra faktas, kad jos buvo įveiktos ir kad jom įveikti, tarpe kitų sąlygų, reikšmingą vaidmenį suvaidino Lietuvos patriotų ištvermė.
Lietuvos, Latvijos, Estijos užgrobimas, įvykęs Il-ojo pasaulinio karo eigoje, savo metu buvo akivaizdus visam pasauliui. Apie tai rašė laikraščiai. Jį nagrinėjo istorijos ir sociologijos mokslo žurnalai. Doktorantai rašė disertacijas. Kai kam tatai sudarė iliuziją, kad Baltijos valstybių byla turi netrukus rasti teisingą sprendimą. Tai buvo klaidinanti iliuzija, sukelta iškreipto tikrovės supratimo, nes faktiškai Vakarų didžiųjų demokratijų politika lėmė ne tik Baltijos valstybėm, bet visai rytų Europai sovietinę vergiją.
Ir po šiai dienai mes vis dar aiškinamės, ar ta Vakarų didžiųjų demokratijų politika buvo sąmoninga? ar Stalinas apkvailino prezidentą Rooseveltą ir premjerą Churchillį? ar anglai ir amerikiečiai rimtai buvo ketinę vykdyti Atlanto chartos įsipareigojimus? Kodėl amerikiečiai spaudė invaziją į Europą iš D. Britanijos per Lamanšą, o ne iš Afrikos per Viduržemio jūrą? Kodėl prezidentas Rooseveltas buvo priešingas pripažinti sovietam Lietuvos, Latvijos ir Estijos užgrobimus, nors privačiai Stalinui aiškino, kad tai tik dėl Jungtinių Valstybių visuomenės nusiteikimų? Kodėl premjeras Churchillis spaudė Roosveltą Baltijos valstybių užgrobimą pripažinti sovietam mainais, jei sovietai už tai padarys nuolaidų, kurios D. Britanijai padėtų išlaikyti savąją imperiją po karo? Kodėl amerikiečiai nenorėjo Berlyno užimti patys, o tatai užleido rusam? Kodėl buvo daromos vienašališkos nuolaidos sovietam Kairo, Teherano, Jaltos konferencijose? Pagaliau, kodėl britai su amerikiečiais nespaudė sovietų, kad atsisakytų savo viešpatavimo rytų Europoje? Galutinio atsakymo šiem klausimam mes ir šiandien neturime.
Optimizmas nepasitvirtino
Tuoj po karo buvo tikėta, kad Vakarų demokratijos galėtų prispausti sovietus, kad jie vykdytų Atlanto chartos prisiimtus įsipareigojimus ir kitus paties Stalino duotus karo meto pažadus Rooseveltui ir Churchilliui.
Tuoj po karo ir mes buvome dideli optimistai. Ir mes tikėjomės, kad Baltijos kraštų išsilaisvinimas yra netoli. Tam buvo ir tam tikrų duomenų. Mes ėmėme už tikrą pinigą įvairius Londono ir Washingtono pasisakymus, juoba, kad tie pasisakymai turėjo ir realaus pagrindo. Atsiminkime, kad Jungtinės Valstybės davė tikros materialinės paramos Lietuvos partizanam. Buvo rimtos kalbos apie galimą naują karą. Tačiau įvykių eiga parodė, kad tas mūsų optimizmas netapo tikrove. Tiesa, laisvės perspektyvos trumpai buvo prasivėrusios per rytinio Berlyno darbininkų sukilimą 1953 ir per Vengrijos sukilimą 1956. Tie įvykiai tikrai grasino Sovietų Sąjungos viešpatavimui rytų Europoje. Buvo duomenų, kad visa rytų Europa, įskaitant ir Baltijos kraštus, būtų sukilusi prieš rusų priespaudą, jei Jungtinės Valstybės būtų konkrečiai parėmusios Vengrijos sukilėlius. Deja, to neįvyko.
1953 ir 1956 pavergtųjų sukilimai prieš sovietų viešpatavimą tik išryškino Vakarų pasaulio nusistatymą. Vakarai tik žodžiais smerkė sovietų užgrobimus, bet vengė konkrečios paramos sovietų pavergtom tautom.
Tokia Vakarų pozicija, atrodo, susidarė atominio apsiginklavimo kontekste. Iš baimės dėl atominio karo galimų padarinių Vakarai atsisakė ir bet kurios politinės iniciatyvos, kuri vestų į konfrontaciją. Jau Korėjos karas parodė, kad Jungtinės Valstybės susilaiko nuo pilno laimėjimo iš baimės, kad esamas konfliktas nevirstų atominiu karu. Ar tai buvo pagrįsta baimė, ar nepagrįsta — atskiras klausimas. Faktas tačiau, kad Jungtinės Valstybės ta baime parėmė savo nusistatymą. To nusistatymo pirmoji auka buvo gen. MacArthuras.
Kokios šiandien perspektyvos?
To nusistatymo poveikyje neretas iš mūsų pagalvoja, kad Lietuvos laisvės atgavimas tolsta su kiekviena praeinančia diena, kad juo toliau į praeitį slenka II-asis pasaulinis karas su savo padariniais, juo mažiau lieka pagrindo eventualiem pasikeitimam rytų Europos padėtyje, taigi ir Lietuvos laisvės atgavimo perspektyvoje.
Mano supratimu Lietuvos laisvės atgavimo perspektyvos tuoj po karo nebuvo geresnės, kaip kad šiandien yra. Šiuo metu pasaulis gyvena tokiame politiniame klimate, kuriame tautų laisvo apsisprendimo siekimas yra visuotinai populiarus. Kai net Amerikos indėnus ar Alaskos eskimus yra užgriebusi tautinės savivaldos idėja, joks sovietinis teroras ir priespauda tai idėjai kelio negali užtvenkti rytų Europoje.
Tuoj po karo, kai sovietų teroras, nežmoniškas brutalumas ir visuotinė priespauda viešpatavo sovietų užgrobtuose kraštuose, kai ir mūsų Lietuva prarado tūkstančius savo jaunų vyrų partizaniniame laisvės kare ir šimtai tūkstančių mūsų brolių atsidūrė Sibiro tremtyje, — taigi tais laikais, palyginti, tik labai nedidelis amerikiečių visuomenės procentas turėjo teisingą supratimą apie Sovietų Sąjungą ir jos pavergtų tautų padėtį. Dar mažesnis amerikiečių visuomenės procentas turėjo teisingą supratimą apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tuo atžvilgiu šiuo metu dalykai yra pasikeitę į gerąją pusę. Daug didesnis amerikiečių visuomenės procentas jau yra susipažinę su Sovietų Sąjunga ir su sovietinio komunizmo tikslais ir priemonėmis. Taip pat žymiai didesnis amerikiečių visuomenės procentas pažįsta ir supranta Baltijos valstybių padėtį.
Pati Sovietų Sąjungos valdžia ir komunistų partijos vyriausi organai Chruščiovo laikais pasmerkė Staliną. Nors pati sovietinė sistema nuo to nepasikeitė, vis dėlto laisvasis pasaulis susilaukė daugiau informacijos apie Sovietų Sąjungos režimą ir apie padėtį sovietų užgrobtuose kraštuose. Tatai atvėrė duris diskusijom, analizėm ir svarstybom apie pačią Sovietų Sąjungą, jos valdžią, metodus ir siekimus.
Savo ruožtu, nepaisant, mūsų supratimu, Jungtinių Valstybių užsienio politikoje pasitaikančio tam tikro naivumo, vis tiek turime pripažinti, kad Jungtinės Valstybės stovi už moralę, už teisę, už laisvę. Nors Jungtinės Valstybės santykiauja su Sovietų Sąjunga ir pasirašo įvairius susitarimus, kurių kai kurie mums visai nepriimtini, vis dėlto turime pripažinti, kad Jungtinės Valstybės bodisi priespauda ir stengiasi, kiek praktiškai gali, visų tautų laisvės siekimus paremti.
Į ką turime
savo pastangas kreipti?
Nors Jungtinės Valstybės atominio apsiginklavimo amžiuje karą laiko abipusiškai savižudišką ir todėl neįmanomą tarptautiniam konfliktam spręsti ir nors mes nesame pajėgūs to Jungtinių Valstybių nusistatymo pakeisti ar joms įpiršti kitokią atominės strategijos sampratą, vis dėlto mes galime ir turime savo pastangas Lietuvos išsivadavimui padėti taip rikiuoti ir koncentruoti, kad jos kuo sėkmingiausiai informuotų ir formuotų viešąją Jungtinių Valstybių opiniją Lietuvai palankia dvasia. Ir ne tik Jungtinių Valstybių. Be Jungtinių Valstybių Jungtinėse Tautose dar yra 135 valstybės, kurių viešoji opinija Lietuvos bylai taip pat turi didelės reikšmės.
Ta opinija kartais, atrodo, tūno kažkur užkulisiuose, kartais, atrodo, snaudžianti ir laukianti, kad įvykiai pažadintų. Viešajai opinijai sudominti juoba palenkti labai svarbu pataikyti tinkamas momentas ir tinkamas pretekstas. Pvz. tuoj po karo sukelti viešąją opiniją prieš sovietinį grobuoniškumą ir tautų pavergimą buvo stačiai neįmanoma, nes dominavo nacizmo ir nacių piktadarybės ir sovietai buvo laikomi tų piktadarybių auka o sykiu ir nacizmo sunaikinimo dideliais talkininkais. Tuo metu pakeisti amerikiečių bjaurėjimąsi žlugusiu nacizmu į bjaurėjimąsi sovietizmu dar buvo neįmanoma. Po karo tarptautinę opiniją daugiausia domino vakarietiškojo kolonializmo padėtis Afrikoje ir Azijoje. Šiuo metu labiausiai aktualus tarptautinėje opinijoje yra žmogaus teisių padėties klausimas. Tai nėra tik prezidento Carterio iniciatyvos vaisius, o veikiau toji iniciatyva yra bendros tarptautinės nuotaikos konkreti išraiška. Šiuo metu yra pagrindo tikėti, kad žmogaus teisių veiksnys gali turėti rimto poveikio ir Sovietų Sąjungos pavergtųjų tautų pa-dėžiai.
Žmogaus teisių veiksnys Lietuvos laisvinimo perspektyvoje Žmogaus teisių klausimas šiandieną įgauna tokį svorį, kad jo poveikyje ir Sovietų Sąjunga gali pasijusti priremta prie sienos. Jeigu savo metu ir Jungtinėse Valstybėse tam tikri sluoksniai tariamos socialinės pažangos ir socialistinės santvarkos labui buvo linkę toleruoti ir pateisinti sovietinį žmogaus teisių paneigimą, tai šiuo metu ir vadinami kairieji aktyvistai jau stoja už tai, kad Sovietų Sąjunga paleistų iš kalėjimų savo politinius kalinius. Pažymėtinas pasaulio žydų balsas. Žydų šauksmas prieš žydų persekiojimą Rusijoje yra pasiekęs gerų rezultatų ir apskritai suaktualino žmogaus teisių padėties klausimą Sovietų Sąjungoje. Ir Baltijos valstybių padėties klausimas per paskutinį dešimtmetį tur būt bus turėjęs daugiau reklamos, negu bet kada prieš tai.
Pasaulio nuotaika, kurios suvienodijimui daug reiškia šių dienų ištobulėjusi informacijų perteikimo technika, darosi vis mažiau tolerantinga žmogaus teisių pažeidimam ir paneigimam. Ir tautų laisvo apsisprendimo teisė per paskutinį dešimtmetį tur būt bus daugiau išpopuliarėjusi, nekaip tais laikais, kai prezidentas Wilsonas ją paskelbė I-ojo pasaulinio karo metais. Šiokia pasaulio nuotaika turės turėti toli siekiančių konsekvencijų. Kai kurias tokias konsekvencijas jau dabar matome Afrikoje ir Azijoje. Toji nuotaika suteikia svorio ir mūsų Lietuvos išsivadavimo perspektyvom.
Helsinkio susitarimai laisvinimo uždaviniam
Daugelis mūsų Helsinkio susitarimus yra pasmerkę. Tačiau tie susitarimai yra ir su jų buvimo faktu mums tenka skaitytis ir žiūrėti, ką naudingo Lietuvai galime išpešti. Jeigu mums koktus Vakarų formalus pripažinimas defacto šių dienų sienų rytų Europoje (neformaliai, tacitu consensu, tas de facto pripažinimas buvo įvykęs jau prieš 35 metus), tai mes vis tiek negalime ignoruoti Helsinkio susitarimų, kuriais sovietai yra įsipareigoję gerbti pagrindines žmogaus teises, įskaitant ir tautos laisvą apsisprendimą. Jeigu mes sugebėsime sėkmingai pasinaudoti sovietų prisiimtais Helsinkyje įsipareigojimais, mes tikrai būsime įsigiję naudingą politinį įrankį savo tautos laisvinimo uždaviniam.
Praėjusį (1876) gruodį sovietinis disidentas Vladimiras Bukovskis buvo išleistas į Vakarus ir atvyko į Šveicariją. Pagal Bukovskį po Helsinkio sąlygos sovietiniam disidentam pasunkėjo ir sovietinių kalėjimų administracija pasidarė žiauresnė. Tai neabejotinai tragiškas Helsinkio susitarimų padarinys. Bet tas tragiškas aspektas sykiu liudija ir tai, kad Helsinkio susitarimų poveikyje sovietinių disidentų sąjūdis sustiprėjo ir pasidarė drąsesnis. O dar svarbiau, Helsinkio susitarimai sudarė pagrindą laisvajam pasauliui sovietinius disidentus užstoti ir tuo pačiu pritūrėti sovietinių valdžios organų sauvaliavimas. Ne be pagrindo dėl to Kremliaus viršūnės rodo neįprastą jautrumą.
Lietuvos laisvė— nėra mainų objektas
Ir mūsų pastangos yra daug ką pasiekusios, nors pasiektieji rezultatai ir nėra dramatiški. Turime savo pastangas tęsti ir kiek pajėgdami intensyvinti, nors kartais ir pasijuntame pailsę ir nusivylę Vakarų politika. Turime savo pastangas tęsti ir intensyvinti, pasirinkdami tik pačias sėkmingąsias, nes gali būti ir nesėkmingų, atseit, Lietuvai nenaudingų pastangų. Pvz., kai prieš keletą metų sovietai vedė derybas su Jungtinėmis Valstybėmis dėl grūdų pirkimo, kai kam atrodė remtinos pastangos, kad Jungtinės Valstybės tas grūdų derybas sąlygotų tam tikrais mainais, būtent, Jungtinės Valstybės mainais už parduodamus grūdus išsidera iš Sovietų tam tikras lengvatas žydam iš Sovietų S-gos emigruoti. Iš principo tokis quid pro quo yra geras dalykas. Tačiau taikomas Baltijos valstybių byloje galėtų duoti labai žalingų rezultatų, nes Lietuvos, Latvijos, Estijos laisvė ir nepriklausomybė galėtų pasidaryti quid pro quo objektu, atseit, mainų objektu. O mes visada turime tvirtai laikytis nusistatymo, kad Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė negali tapti bet kurių mainų objektu. Mes siekiame Lietuvos laisvės be kompromisų. Lietuvos laisvės siekimą padarydami mainų objektu, tuo pačiu atidarytume duris galimybei tam siekimui prarasti. Pvz. iškyla rimta krizė vidurio rytuose. Jeigu Baltijos kraštų likimas būtų mainų objektu, kokiu buvo siūlomos padaryti žydų emigracijos teisės grūdų derybose, tai sovietai galėtų sutikti padaryti kai kurių nuolaidų viduriniuose rytuose, jei Jungtinės Valstybės sutinka mainais pripažinti Baltijos valstybių aneksiją. Ir kur tada atsidurtų Lietuvos laisvinimo perspektyvos?
Panaši grėsmė Lietuvos tyko ir Jungtinėse Tautose. Jei Baltijos valstybių padėties klausimas būtų pateiktas spręsti Jungtinėm Tautom, tai byla tikriausiai būtų nubalsuota Sovietų Sąjungos naudai. Ką tada darytume? Kol Jungtinėse Tautose nesame sumobilizavę Baltijos valstybių bylai palankios daugumos, tol bylos kėlimas būtų didžiai grėsmingas Lietuvos laisvinimo perspektyvom. Dabartinėmis sąlygomis mūsų uždavinys yra tik kiekviena tinkama proga Jungtinėm Tautom priminti Lietuvos padėtį. Tatai kartas nuo karto ir padaro Jungtinių Valstybių ir kitų valstybių atstovai.
Savo keliu Baltijos valstybių ir tautų veiksniai turi daryti pastangas laimėti Baltijos bylai vadinamojo trečiojo pasaulio palankumą, o tuo pačiu ir jų balsus Jungtinėse Tautose. Rodos, kad lig šiol tuo rūpinas tik Baltic Appeal to the United Nations — BATUN organizacija. Rezultatai negali būti įspūdingi. Į tą veiklą turi įsitraukti visi pagrindiniai mūsų veiksniai, taip pat visų trijų Baltijos tautų pagrindiniai bendrieji veiksniai.
Visose savo pastangose savo pozicijas mes turime atremti į teisinius bei moralinius principus. Sovietai aiškina, kad jiem Baltijos valstybių erdvė yra reikalinga ūkiniais ir strateginiais sumetimais: prieiti prie neužšalančių Baltijos jūros uostų etc. Jungtinėm Valstybėm ligi šiol Baltijos valstybių klausimas tebėra moralinis ir teisinis. Ir mūsų pačių pozicija turi būti tokia pat. Savosios tautos laisvės siekimą turime atremti tais pačiais principais. Jokiu atveju neprileiskime, kad Lietuvos laisvės likimas taptų tarptautinių mainų dalyku.
Prezidento Carterio padrąsinanti pradžia
Per praėjusius aštuonerius metus Jungtinių Valstybių lietuviai buvo kritiški Valstybės sekretoriaus Kissingerio atžvilgiu dėl jo detentės politikos. Dabar tai jau praeitis. Nauja vyriausybė ir naujas Valstybės sekretorius. Per savo inauguraciją prezidentas Carteris pažadėjo, kad jo vyriausybė atidžiai reaguos į žmogaus teisių pažeidimus, kur tik jie bepasitaikytų. Po to po savaitės, 1977. 1.27, Valstybės departamentas pakaltino Čekoslovakijos valdžią, kad ji, areštuodama politinius disidentus, yra pažeidusi Helsinkio susitarimus. Tai buvo pirmasis atvejis, kad Valstybės departamentas įsakmiai pakaltintų Helsinkio susitarimų signatarą tų susitarimų laužymu. Netrukus po to Valstybės departamentas įspėjo ir Sovietų Sąjungą dėl grasinimų disidentui Sacharovui, tardamas, kad tai nesiderina su “priimtais tarptautiniais žmogaus teisių standartais”. Į sovietų reakcijas prezidentas Carteris atsiliepė pareiškimu, kad Jungtinės Valstybės anaiptol neturinčios intencijos pabloginti Jungtinių Valstybių - Sovietų Sąjungos tarpusavio santykius ir kad jo politika žmogaus teisių respektavimo klausimu nėra atkreipta specialiai prieš Sovietų Sąjungą, o taikoma visom tom valstybėm, — tiek socialistinėm, tiek kapitalistinėm, — kuriose žmogaus teisės maltretuojamos. Kita proga Valstybės sekretorius Vance pakartojo prezidento Carterio mintį, kad Jungtinės Valstybės “kalbės atvirai apie neteisingumą, vis tiek kur jis bepasireikštų”.
Vietoj statinės politikos— dinaminė
Prezidento patarėjas tautinio saugumo klausimais (National Security Adviser) prof. Zbigniewas Brzezinskis yra laikomas Sovietų Sąjungos ir rytų Europos reikalų specialistu. Nors jo kredencialai panašūs į dr. Kissingerio: abu profesoriai, abu europiečiai, bet juodviejų pažiūros į Jungtinių Valstybių užsienio politikos uždavinius yra skirtingos. Brzezinskis nepritaria vadinamos statinės politikos sampratai. Statinės politikos uždavinys pasaulį užkonservuoti jėgų pusiausvyroje, ieškant didžiųjų valstybių tarpusavio susipratimo status quo išlaikymo pagrindu. Šiokios statinės politikos praktiška išraiška buvo detentės politika.
Brzezinskio nusistatymu Jungtinių Valstybių užsieninė politika turi būti ne statinė, bet dinaminė, kurios uždavinys ne status quo užkonservuoti, bet status quo reformuoti pagal tuos principus, kuriuos Jungtinės Valstybės puoselėja ir kurių vykdymą laiko tarptautinio sugyvenimo būtinomis sąlygomis.
Naujasis Valstybės sekretorius Cyrus Vance yra buvęs generaliniu patarėju Valstybės gynybos departamente prezidentų Kennedžio ir Johnsono laikais. Buvo Jungtinių Valstybių delegacijos narys derybose su šiaurės Vietnamu Paryžiuje. Atrodo, kad naujojo Valstybės sekretoriaus vadimuo Jungtinių Valstybių užsienio politikoje bus panašūs į buvusiųjų Valstybės sekretorių D. Rusko ir W. Rogerso vaidmenį, bet ne į J. F. Dulleso ar dr. H. Kissingerio.
Be abejojimo, nepaisant, kokias savas filosofijas Brzezinskis ar Vance beturėtų, lems paties prezidento Carterio nusistatymas, kuris savo ruožtu bus veikiamas ne tik patarėjų argumentų, bet ir pačių tarptautinių įvykių raidos.
Šiuo metu dar per anksti spręsti apie prezidento Carterio užsienio politiką, nors turime sutikti, kad pradžia yra sovietų pavergtosiom tautom padrąsinanti.
Turime pasidaryti paveikia “Pressure Group”
Kad pradėtoji kryptis nepasiklystų, bent kiek pareina ir nuo mūsų pačių, ir nuo kitų tautinių bendruomenių Jungtinėse Valstybėse. Niekam nepaslaptis, kad tos vadinamos “pressure groups” mažiau ar daugiau veikia ir Jungtinių Valstybių užsienio politikos ėjimus. Juo gausesnė ir juo geriau organizuota tautinė ar profesinė ar kitokia grupė, juo daugiau dėmesio kongreso ir vyriausybės sluoksniuose susilaukia jos pageidavimai. Ir mūsų tautinė benduomenė turi neatlaidžiai ir nuolat klabenti Jungtinių Valstybių kongresą, vyriausybę ir viešąją opiniją su mintimi, kad ir lietuvių išeivijos sujungtos jėgos gali duoti teigiamų rezultatų, gali pakreipti sprendimus Lietuvai palankia kryptimi. Tam mes turime siekti mūsų pačių vieningumo. Turime subordinuoti savo išdidumus ir sutartinai veikti savosios tautos labui. Būdami vieningi ir glaudžiai bendradarbiaudami su kitomis sovietų pavergtomis tautomis, pirmiausia su latviais ir estais, talkinami gausių Baltijos tautų draugų amerikiečių, mes galime būti pajėgūs veikti šio krašto viešąją opiniją, taip pat kongresą ir vyriausybę. Paties Brzezinskio duomenimis dauguma amerikiečių (66%) yra pasiryžę remti tarptautines pastangas žmogaus pagrindinėm teisėm užtikrinti. Tai yra aplinkinis ir ilgas kelias į Lietuvos išlaisvinimą. Jis nežada mūsų Lietuvai greitų atmainų. Bet jokiu būdu nėra beviltiškas.
Laisvinimo perspektyvos
žmogaus teisių konteksteNeatrodo, kad Lietuvai pasikartotų 1918-1919 galimybės, kai Europos žemėlapis greitai ir dramatiškai keitėsi. Atominio apsiginklavimo amžiuje mums tenka dairytis kitų galimybių, diktuojamų žmogaus teisių vykdymo. Tai evoliucinės galimybės. Per paskutinius du šimtmečius Lietuvos padėties didieji pasikeitimai buvo dramatiški ir reliatyviai staigūs. Tik prisiminkime 1794, 1803, 1812, 1830, 1863, 1905, 1918, 1940, 1941 metų įvykius. Gal todėl mūsų sąmonėje ar gal pasąmonėje įsišaknijęs įsitikinimas, kad ir iš dabartinės sovietinės okupacijos į Lietuvos laisvę kito kelio nėra, kaip vien tik staigūs dramatiški tarptautiniai įvykiai. Bet XX amžiaus paskutinio ketvirčio sąlygos mus verčia skaitytis su kitokiomis galimybėmis.
Laisvajam pasauliui nuolat ir intensyviai reikalaujant, kad Sovietų Sąjunga respektuotų žmogaus teises, padėtis sovietų pavergtuose kraštuose neišvengiamai turi evoliucionuoti į pavergtųjų tautų savivaldą, į rusų prievartinio viešpatavimo tolydų silpnėjimą ir galutinį sunykimą. Socialinės lygybės, tautinės savivaldos, žmogaus teisių klausimas šiandieną yra gyvas visame pasaulyje. Mes nežinome, kada ta dienotvarkė konkrečiai pastatys Baltijos valstybių laisvės klausimą. Gal tatai įvyks tada, kai Lietuvos laisvinimo estafetę jau bus iš mūsų perėmusi jaunesnioji karta. Tačiau, būdami tikri, kad Lietuva bus laisva, turime pareigą ir uždavinį savo vieningomis pastangomis nuolat ir nuolat skatinti tautų išsivadavimo iš sovietinės priespaudos evoliuciją. Turime nuolat ir nuolat priminti sovietų pavergtųjų tautų padėtį tiek Jungtinių Valstybių kongresui, vyriausybei ir viešajai opinijai, tiek tarptautinėm institucijom, kurios atstovauja demokratijos ir žmoniškumo principam ir turi mandatą reikalauti, kad Sovietų Sąjunga vykdytų savo tarptautinius įsipareigojimus, gerbtų pagrindines žmogaus teises ir tautų laisvą apsisprendimą.
Kor.
