REZISTENCIJOS VADĄ AMŽINYBĖN PALYDINT

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

Apie Leono Prapuolenio mirtį buvo pranešta praėjusiame “Į Laisvę” numeryje ir apie jo išlaisvinimą iš nacių kaceto paskelbtas LAF vado pulk. Kazio Škirpos prisiminimų pluoštas. Šiame numeryje apie Levą, antibolševikinio pogrindžio organizuotoją ir ištikimą dėl Lietuvos laisvės kovotoją, rašo tos kovos bendrininkas ir artimas bičiulis Mykolas Naujokaitis. Pokario nuotaikoms pavaizduoti ir Prapuolenio asmeniškiems nusiteikimams bei stiliui paryškinti spausdinamas vienas jo laiškas, 1945 rašytas min. K. Škirpai.

LEONAS PRAPUOLENIS PRIEŠ 10 METŲ LFB Vyr. Taryboje: iš kairės I-je eilėje — tlr. J. Kižys, L. Prapuolenis, dr. J. Girnius, prof. J. Brazaitis, dr. P. Padalis, St. Daunys; Il-je eilėje — dr. V. Vardys, dr. K. Ambrozaitis, dr. P. Kisielius, St. Barzdukas, dr. V. Majauskas.

1941 Birželio sukilimo vado laidotuvėse Čikagoje dalyvavo Laikinosios vyriausybės ministras pirm. pulk. Kazys Škirpa, ėjęs ministro pirm. pareigas ir švietimo ministras prof. Juozas Brazaitis, pramonės ministras dr. Adolfas Damušis, daugelis kitų sukilimo dalyvių ir rezistencinės kovos bičiulių bei gausi visuomenė. Atsisveikinimui su velioniu vadovavo dr. Petras Kisielius, LFB Vyr. Tarybos pirmininkas.

Iš daugelio pasakytų atsisveikinimo kalbų čia skelbiamos keturios.

LAF VADO ŽODIS

Brangus Kovos Drauge,

Mielas Levai!

Atvykau iš tolėliau, kad šiuo buvusiems Lietuvių Aktyvistų Fronto nariams ir patriotiškajai lietuvių visuomenei skausmingu momentu paboti arti Tavęs, kaip mūsų tautos Birželio Sukilimo vėliavnešio, nūnai Aukščiausiojo valia pašaukto į amžinatvės ramybę. Kažkaip nesinori tikėti, kad Tavo žmogiškoji dalis— kūnas— bus netrukus pridengtas purios žemelės, kuri pridengia ir kitus pasitraukiančius į amžinatvę.

Iki paskutinio Tavo širdies pulso Tu nežinojai, kas yra poilsis, panašiai kaip kiekvienas karys jo nežino, kada kova su žiauriu priešu tebevyksta. Laisvės kovotojo įsipareigojimas Tave vertė nenurimti ir vis labiau įtempti savo žmogiškąsias jėgas kovai už Lietuvos šventų teisę į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Deja, žmogaus jėgos nėra neišsemiamos . ..

Paprastoje kalboje yra įprasta sakyti, kad kova ir jos didieji aktai pagimdo bei išugdo didžiąsias asmenybes tautos istorijai. Levo Prapuolenio atvejuje, manau, šis tvirtinimas yra dar persilpnas paryškinti, kuo Levas Prapuolenis lietuvių tautai tikrumoje buvo.

Levą Prapuolenį iškėlė į istorinę asmenybę ne koks atsitiktinumas ir ne vien tas faktas, kad jam teko pabūti Birželio Sukilimo vėliavnešiu bei savo karštu žodžiu pašaukti per Kauno radiją stoti ryžtinguosius mūsų tautos sūnus stvertis ginklo, siekiant vėl atkurti Lietuvos valstybinį suverenumų. Jis tapo istorine asmenybe dėl to, kad buvo pats minėto didžiojo Lietuvos akto kūrėjas ir vykdytojas . . .

Kaip išsiugdęs nuo pat mažens 1919 metų Lietuvos savanorių - kūrėjų dvasioje ir užsigrūdinęs mūsų ateitininkiškojo jaunimo kilniuoju obalsiu tarnauti Dievui ir Tėvynei, Levas Prapuolenis, kaip ir tūkstančiai kitų nepriklausomos Lietuvos išugdytų savo tautai meilėje ir krikščionybės idealuose jaunuolių negalėjo likti neaktyvus akivaizdoje Tėvynę— Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. ištikusios didžiosios nelaimės ir matant savo akimis, kaip sovietiškieji įsibrovėliai, lietuviškiesiems komunistiniams geltonsnapiams talkininkaujant, griovė visų tai, ką lietuvių tauta per laisvės ir nepriklausomybės laikotarpį buvo savo ir žmonijos labui sukūrusi . . .

Iš kitos vėl pusės, kaip prigimties apdvanotas plataus masto iniciatyva, organizaciniais gabumais, ryštu kovos sprendimams, asmeniška drąsa ir geležine valia jiems vykdyti— vienu žodžiu, visu tuo, kas būtina realiam kovos vadui— Levas Prapuolenis patraukė į tikros kovos kelių mūsų tautos ryžtuolius ir visai natūraliai stojo jų priešakyje, rizikuodamas visu kuo, imtinai savo gyvybe, kaip dera kiekvienam kovos vadui.

Drąsa yra geriausia tokio vado talkininkė. Be to, Levo kovos kelių laimino dar ir pats Viešpats Dievas, būtent ta prasme, kad išsergėjo jį lietuvių tautai nuo patekimo į bolševikinio priešo nagus, o jo sukurtų LAF pogrindžio organizacijų nuo išsišifravimo. Tai įgalino jų ir Levų Prapuolenį, kad ir žiauriausiai prisivarginusį organizacinio pasiruošimo darbais ir besislapstantį nuo įžūlių priešo persekiojimų, sėkmingai pasireikšti 1941 m. birželio dinamišku kovos žygiu tokiu momentu, kada rusų raudonoji armija tebemėgino landas hitlerinės Vokietijos militarines jėgas ir kai pastarųjų vadovybė netikėjo, kad maža lietuvių tauta, atsidūrusi tarp mirtinai mūsų žemėje susikovusių tarpusavy ano meto militarinių milžinų, dar turėtų drąsos sukilti už savų valstybę ir galėtų sukilimų laimėti.

Birželio 23 dienos mūsų tautos sukilimas buvo vis tik laimėtas, nes buvo tam planingai pasiruošta ir veikta nepaprastai vikriai, pasirinkus jo realizavimui idealiai tinkamų momentų.

Tai, va, kas iškėlė Levų Prapuolenį į didžiuosius Lietuvos laisvės kovos vadus, be klaidų ir be pagrindo bet kokiems priekaištavimams!

Nors čia ir esame susirinkę palaidoti šio mūsų tautos didvyrio mirusį kūnų, bet jo paliktas laimėtos kovos pavyzdys liks visiems laikams gyvas kiekvieno lietuvio patrioto širdyje ir niekad neišdils iš Lietuvos istorijos garbingųjų lapų!

Su malda lūpose, prašydamas Aukščiausiąjį suteikti tam per anksti mirusiam mano kovos draugui amžinų atilsį, lenkiu žemai savo galvų ties ta nauja auka pakeliuje į lietuvių tautos išsilaisvinimų . ..

Kazys Škirpa

IDEALISTO KOVOTOJO KELIAS — ASMENINĖS AUKOS KELIAS

Atsisveikinu su Leonu Prapuoleniu kaip su vienu iš artimiausiu bendros kovos broliu. Reiškiu gilių užuojautų šeimai— poniai Birutei, sūnums — Šarūnui su šeima, Patrimpui, Šviedriui, seserims—Eleonorai Garbenienei, Teresei Karvelienei ir visiems artimiesiems, o taip pat bendros kovos dalyviams, kurie tiesioginiai su Leonu dirbo, ir visiems tiems, kurie atsiliepė į Leono Prapuolenio kvietimų 1941 birželio 23 sukilti prieš raudonąją armijų ir pareikšti pasauliui lietuvių tautos troškimų laisvai ir nepriklausomai tvarkyti savo valstybę.

Kaip 1941 metų sukilimo vadas Leonas Prapuolenis yra tapęs mūsų laisvės kovų pradininku, laisvės kovų simboliu. Laisvės troškimas, tada efektingai ir ryžtingai išreikštas, taip giliai lietuvių tautoje įsišaknijo, kad vėliau pasireiškė septinmetį trukusia partizanine kova ir dabar iškilo nuostabiais gyvybės aukų ir tiesos žodžio pavyzdžiais.

Rezistentas yra vertinamas ne tiek tuo, kiek jis trumpu laikotarpiu parodo ištvermės ir ryžtingumo, bet kiek jis ilgame laikotarpyje sugeba pašvęsti energijos savo idėjai. Šiuo atveju— laisvės kovai. Leonas nėra tiktai trumpalaikis vieno sukilimo vadas— visa savo būtimi visų gyvenimų jis ištvermingai vykdė pasirinktų misijų kovoti už Lietuvos laisvę. Tai buvo ryšku jo gyvenime ir Lietuvoje, ir tremtyje. Tokio pasiryžimo asmenys dažnai nepagalvoja ir neskiria pakankamai dėmesio savo asmeninei laimei ir patogumams.

Leonas buvo ryžtingas, drąsus vykdytojas; sudarytų ar numatytų planų vykdė tiksliai ir atkakliai. Jis ėjo kaip tankas be atodairos, be baimės per didžiausias kliūtis. O vykdant neeilinius darbus, taip lengva susvyruoti ir save neveiklumu išteisinti. Gi laimi tie, kurie veikia ir sumaniai išnaudoja laikotarpio progas.

Leonas be svyravimo įvykdė rezistencijos uždavinius Lietuvoje, bet iki savo mirties nerimo ir tremtyje Vokietijoje ir JAV-se.

Leono, kaip kovotojo už laisvę, gyvenimų vertinant, galima pasakyti, atsilaikyti pasienio ruože prieš puo-kad idealisto kovotojo gyvenimo kelias yra asmeninės aukos kelias— jis ne tiek lengvas ar laimingas, kiek vertingas ir gyvenimo aplinkoje labai reikalingas. Ir čia sakomi žodžiai ne tiek reikalingi Leonui, jam laikas yra sustojęs, kiek pasiliekantiems gyviesiems, kad savo žemiškoje kelionėje jie siektų ne tiktai asmeniškos laimės, bet ir gyvenimo vertingumo.

Ne vien nuliūdimas ir gailestis telydi mus, bet kartu ir ryžtas gyventi jo idealais ir imtis darbų, kad tie idealai būt realizuoti. Dievas tepriglaudžia tų sūnų, kuris savo gyvenimo kova liudija lietuvių tautos laisvės troškimų.

Dr. Adolfas Damušis

KAD NEBŪTUM ATSKIRTAS NUO SAVOSIOS ŽEMĖS

Mielas Levai, kai dar prieš keletą dienų telefonu aiškinomės kai kuriuos lietuviškuosius reikalus, nė vienas mudviejų nelaukėm ir nesitikėjom, kad šiandien čia susirinks šis gausus tautiečių susirinkimas Tau savo pagarbos ir pripažinimo pareikšti.

“Ateis pavasaris, žydės žilvičiai ir klevai, kur tu buvai— Tavęs nebus”. Tik Tavo nebuvimo padaryta spraga lietuviškojo gyvenimo darbininkų gretose, o ypatingai Lietuvos vadavimo fronte, bus ilgai visų jaučiama.

JAV Lietuvių Fronto Bičiulių Atlanto pakraščio apygardos ir Julijono Būtėno vardo sambūrio vardu atvykau nulenkti galvų prie Tavo karsto ir atvežiau Lietuvos pajūrio smėlio žiupsnelį, kad ir svečios šalies kapo glūdumoj nebūtum visiškai atskirtas nuo savosios žemės.

Tavo artimiesiems šioj skaudžioj valandoj reiškiu gilių užuojautų.

Vytautas Veitiekūnas

KOVOTI, NEBIJANT IR MIRTIES

Mielas Leonai, Tu nuo gimnazijos suolo priklausei ateitininkų organizacijai ir buvai mūsų Korp.! “Kęstutis” narys. Tu buvai ištikimas Korp! “Kęstutis” šūkiui: dirbti kovoti dėl geresnės ir šviesesnės Lietuvos ateities, nebijant ir mirties. Tu su dideliu pasišventimu ir ryžtingumu visų savo gyvenimų iki mirties dirbai dėl Lietuvos laisvės ir gerovės, paaukodamas net savo privatų gyvenimų. Todėl mums palikai gražų pavyzdį, kaip reikia aukotis ir mylėti savo tėvynę.

Tad ir baigsiu ateitininkų himno žodžiais: dirbkim, kovokim, dėl Lietuvos . . .

Ateitininkų Sendraugių ir Korp.! “Kęstutis” vardu velionio žmonai ir sūnums reiškiu nuoširdžiausių užuojautų.

Ignas Kazlauskas

Bičiulį STASĮ RUDĮ ir sūnus RIMĄ ir STASĮ bei visus artimuosius mylimai žmonai ir mamytei

a. a. AKVILEI RUDIENEI

mirus, nuoširdžiai užjaučia

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI