TARP SVAJONIŲ IR TIKROVĖS

• Apylinkių veiklos problema patyrinėtina studijiniu žvilgsniu • Tarybos sesijos turi reikštis didesniu darbingumu • Rimta kritika Bendruomenes veiklai įvertinti yra reikalinga • ALT-ba gimė su pirmųjų ateivių pagelba • Be tautos užnugario negalima išeivijos tautinė gyvybė

PAŠNEKESYS SU LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS DARBUOTOJAIS

Lietuvių Bendruomenės tikrovės kelią į išsvajotus tikslus lydi laimėjimų džiaugsmas, problemų rūpesčiai ir nesėkmių širdgėla. Apie visa tai pakalbėti “Į Laisvę” redakcija paprašė du JAV LB apylinkių pirmininkus — Joną Žadeikį (Brighton Park apylinkė Čikagoje) ir Balį Graužinį (Santa Monicos apylinkė Kalifornijoje), du apygardų pirmininkus — Igną Medžiuką (Pirmoji-Los Angeles apygarda) ir Joną Jasaitį (Čikagos apygarda), centro valdybos pirmininką Bronių Nainį, tarybos prezidiumo pirmininką dr. Petrą Vileišį ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininką Stasį Barzduką.

Spausdiname redakcijos pasiųstus klausimus ir gautus atsakymus.

Redakcija 

— Apylinkės yra Lietuvių Bendruomenės šaknys, įtvirtinančios ją lietuviškame dirvožemyje ir maitinančios dvasiniais bei medžiaginiais syvais.

Kodėl, Jūsų nuomone, šiai pagrindinei LB ląstelei veik visada ir visur pritrūksta kandidatų į vadovybę? Ar yra būdų šį Bendruomenės gyvastingumą stabdantį nenormalumą pataisyti?

KAS ŠALINASI NUO POLITIKOS, TAS ŠALINASI IR NUO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS — Balys Graužinis.

Jonas Žadeikis:

— Tiesa, anksčiau sudaryti apylinkių valdybas buvo daug lengviau. Abejingumas lietuviškiems reikalams, prof. K. Pakšto žodžiais sakant, “suburžuazėjimas”, lengvesnio ir patogesnio gyvenimo vaikymasis apsunkino apylinkių veiklą. Dabartiniai LB apylinkių valdybų nariai, beveik be išimties, dirba keliose organizacijose. Tai pa siaukoję visuomenininkai. Pagaliau, daugel metų dirbant tą patį darbą ir pavargstama. Taip pat dėl to ne kartą kalta spauda ir įvairūs asmeniškumai.

Geriausia priemonė sudaryti valdybas — tai numatytus kandidatus kontaktuoti asmeniškai.

Balys Graužinis:

—    Priežasčių yra keletas. Beveik visos yra bendros ir kitoms organizacijoms. Svarbiausia iš jų yra tai, kad vyresnieji pradeda pavargti, o naujoji pamaina labai negausi.

Kalbant apie Lietuvių Bendruomenę specialiai, manau, kad ji ne iš visos lietuviškos išeivijos susilaukia tinkamo įvertinimo. Dalis jos dėl per silpno bendruomeniško nusiteikimo atranda įvairių priežasčių Bendruomenei ignoruoti ir net kenkti.

Apylinkių valdybos turėtų stengtis Bendruomenės idėją išpopuliarinti per atskiras organizacijas. Ypatingas dėmesys kreiptinas į jaunimo organizacijas, iš kurių turės ateiti nauji Bendruomenės veikėjai.

—    Kaip vertinate Vl-sios tarybos rinkimus savoje apylinkėje ir apygardoje: vyko jie Bendruomenės stiprėjimo ar silpnėjimo ženkle? Kokie kriterijai, Jūsų nuomone, lėmė kandidatų išrinkimą?

Ar nemanote, kad kandidatai į tarybą turėtų turėti Bendruomenės įstatuose aptartas kvalifikacijas?

Jonas Žadeikis:

—    Nesigilinant į smulkmenas, Vl-sios tarybos rinkimai davė vidutiniškus rezultatus. Neabejodamas galiu tvirtinti, kad jie galėjo būti geresni.

Kandidatų išrinkimą lėmė spauda ir propaganda.

Jokiu būdu nemanau, kad kandidatai į tarybą turėtų turėti apibrėžtas kvalifikacijas. Giliai esu įsitikinęs, kad į tarybą turėtų patekti tie asmenys, kurie visą laiką, energiją ir gabumus aukoja Lietuvių Bendruomenei.

Balys Graužinis:

—    Sprendžiant iš Vakarų apygardos rinkimų davinių, manau, kad stovime vietoje. Į rinkimų rezultatus pas mus įtakos galėjo turėti tam tikra nebendruomeniška propaganda, kuri, atrodo, palankiausią dirvą susirado bendruomeniškai silpniausiai išsivysčiusiose apylinkėse.

Specialių kvalifikacijų kandidatams į tarybą nereikėtų.

—    Nors ir nėra aiškios ribos, tačiau lietuviškoji veikla paprastai skirstoma į kultūrinio ir politinio darbo sektorius.

Ar Jūsų vadovaujamos apylinkės valdyba, planuodama metų veiklą, atsižvelgia į tuos skirtumus?

Jonas Žadeikis:

—    Kultūrinė veikla dominuoja mūsų apylinkės metinės veiklos planuose. Juk pati Lietuvių Bendruomenė tam įkurta. Rengiame Vasario 16-sios minėjimus, lėšomis remiame politinę veiklą ir kitus svarbius

POLITIKĄ PALIEKAME POLITINIAMS VEIKSNIAMS — Jonas Žadeikis

lietuviškus pasireiškimus. Trumpai tariant, politiką paliekame politiniams veiksniams.

Balys Graužinis:

— Mūsų apylinkės valdyba yra numačiusi veikti ir politinėje srityje, jei kovą už Lietuvos laisvę galima pilnai į politinę veiklą skirti. Politinė veikla, manau, nėra kieno nors privilegija, bet kiekvieno lietuvio pareiga. Pagrindinis PLB dokumentas — Lietuvių Charta — įpareigoja Bendruomenę dalyvauti kovoje už krašto laisvę, ryškieji Lietuvių Bendruomenės interpretatoriai, k. t., prel. M. Krupavičius, dr. J. Girnius, St. Barzdukas, V. Čižiūnas ir kt. tą pareigą įsakmiai yra nurodę. Tačiau ne tik Bendruomenės nedraugai, bet kartais ir geri bendruomenininkai, neįsigilinę į Bendruomenės prigimtį, naiviai ima teigti, kad ji sukurta tik kultūrinei veiklai.

Man atrodo, kad daugelio apylinkių veikla skursta vien todėl, kad politinio darbo vengia, o kultūrinio nesuranda ar nepajėgia atlikti. Ir iš tikro, jei kurioje vietovėje yra stiprių organizacijų, Lietuvių Bendruomenės apylinkei su kultūrine veikla net neįmanoma įsiterpti. Tačiau politinei veiklai — kovai už Lietuvos laisvę — galimybės neribotos. Juk niekad pavergtai Lietuvai nebus perdaug užtarėjų ir draugų, Lietuvos klausimu nebus perdaug straipsnių amerikiečių spaudoje, Lietuvos byla niekad perdaug nebus judinama JAV Kongrese ar Jungtinėse Tautose. Ir man atrodo, jei kas nuo tokios “politikos” šalinasi, tas šalinasi ir nuo Lietuvių Bendruomenės.

Kitas klausimas, kai kalbama apie lietuviškos politikos reprezentaciją. Čia, manau, politiniai žygiai koordinuotini su kitomis toje srityje veikiančiomis organizacijomis.

— Kokie rūpesčiai slepia apylinkių valdybas, apie kuriuos turėtų žinoti eiliniai Bendruomenės nariai ir aukštesnės institucijos?

Jonas Žadeikis:

—    Perdaug organizacijų Čikagoje. Kartais sunku rasti datą visuotiniam apylinkės susirinkimui ir svarbesniam darbui atlikti ar įvykiui atžymėti. Noriu pabrėžti, kad apylinkes ugdyti reikia asmeniškais paraginimais. Mūsų apylinkė, nežiūrint mirimų, narių skaičiumi auga. Gaila, pasigendame jaunimo, kuriam pritraukti priemonių ir vaistų nerandu.

Reikia daugiau gerų norų, daugiau geros valios, kantrybės, tolerancijos ir meilės savam broliui ir sesei ir šiai svarbiai išeivijos organizacijai.

Balys Graužinis:

—    Būtų gal du pagrindiniai rūpesčiai:

a.    Bendruomeniško sąmoningumo išugdymas, kuris vestų į solidarų pagrindinių lietuviškų tikslų siekimą. Juk, kaip jau pirmajame klausime minėta, sąmoningoje bendruomenėje LB apylinkių susirinkimai nebūtų apytuščiai ir netrūktų kandidatų į valdybas.

b.    Tikrojo veiklos lauko suradimas. Man atrodo, kad JAV LB taryba turėtų sudaryti specialią komisiją apylinkių veiklos problemai svarstyti. Tur būt, joks LB organas į tą problemą studijiniu žvilgsniu niekad nėra pažiūrėjęs. Ta komisija turėtų paimti kelioliką ar keliasdešimt apylinkių ir surinkti visas 2-3 metų veiklos detales. Suregistruoti ne tik tai, kas buvo padaryta, bet ir kas buvo siekta. Tada tik būtų galima tiksliau nustatyti, kokia veikla apylinkėje yra gera ir rekomenduotina ir kokia nesėkminga. Pasitenkinti aplinkraščiais, raginančiais “pagyvinti apylinkių veiklą” jau nebegalima.

Į klausimus» atsako Ignas Medžiukas, teisininkas, JAV LB Vakarų apygardos pirmininkas

—    JAV LB tarybos rinkimai vykdomi apygardomis. Ar, Jūsų nuomone, suskirstymas apy-gardinėmis teritorijomis turi kokį logišką pagrindą?

—    Manyčiau, taip. Apygardos kandidatas yra geriau pažįstamas savo apygardoje. Jis geriau žino vietos sąlygas. Jam lengviau palaikyti kontaktą su rinkėjais ir prieš rinkimus ir po jų. Tokia praktika paprastai vartojama rinkimuose į krašto įstatimdavystės institucijas. Ypatingai tai svarbu mums, gyvenantiems Amerikos vakaruose, nes nuotoliai nuo kitų lietuviškų kolonijų vidurio Amerikoj ar rytuose yra dideli ir tarybos nariams palaikyti kontaktą būtų nelengva. Dėl to kitose organizacijose vartojama rinkimų praktika Lietuvių Bendruomenėje, kur kiekvienas lietuvių kilmės asmuo yra jos narys, būtų netiksli, nepopuliari ir neprisidėtų prie šios idėjos siekimų įgyvendinimo.

TARYBOS SESIJOS TURI REIKŠTIS DIDESNIU DARBINGUMU — Ignas Medžiukas.

—    Kaip vertinate Vl-sios tarybos rinkimus Jūsų vadovaujamoje Bendruomenės apygardoje? Ar įžiūrite Bendruomenės stiprėjimo ar silpnėjimo ženklų?

—    Netikslu ir neišmintinga būtų vertinti Lietuvių Bendruomenei pritarimą ar nepritarimą pagal LB rinkimų davinius. Balsuojančių relatyviai nebuvo daug, bet tai nereiškia daugumos nusisukimo nuo Bendruomenės. Kandidatai į tarybą nedavė jokių konkrečių pažadų, būtent, ko jie sieks, jei bus išrinkti; retai kuris iš kandidatų surado formą nors šiek tiek kai kuriais klausimais pasisakyti. Yra žymių, kad organizaciniu gyvenimu mažiau domimasi, negu anksčiau, nes į vadovybes, kur reikia rimtai dirbti, o ne tik reprezentuoti, vis sunkiau atsiranda kandidatų. Jei šito nematytume, tai būtų tik savęs apgaudinėjimas. Organizacinis mūsų veikimas daugiau vyksta iš inercijos, o ne iš įsitikinimo jo prasmingumu. Tą patį tenka pasakyti ir apie LB apylinkes, kur sudarant valdybas tenka gerokai paprakaituoti ir daug kreidos suvartoti, įrašant ir išbraukiant pavardes lentoje. Tiesa, matome, kad nepalaužiami entuziastai, dažniausia veteranai, atkakliai tebelaiko užimtas pozicijas. Bet užuot susilaukę užtarnautos padėkos, išgirsta tik priekaištų, kad neprileidžią jaunesniųjų. Visuomeninio ir politinio darbo sritis yra tokia plati, kad visiems vietos pakanka.

LB pamažu įsitvirtina savo pozicijose, nors daugely vietovių jos pirmieji žingsniai buvo labai sunkūs. Tačiau manyčiau, kad rinkimuose į LB tarybą turėtų dalyvauti didesnis balsuotojų skaičius, o jam pakelti siūlyčiau didesnį renkamųjų kandidatų kontaktą su rinkikais, nevengiant net asmeniškų kontaktų žodžiu ir ypač raštu, kaip tai daroma šiame krašte. Ir atrodo, kad būtų tiksliau nenustatyti iš anksto apygardai renkamų tarybos narių skaičiaus, bet, pasibaigus rinkimams, proporcingai pasidalinti laimėjimu. Tai gal būtų didesnė prasmė ir paskata aktyviau rinkimuose dalyvauti, rungtyniaujant su kitomis apygardomis.

—    Taryba yra aukščiausia Bendruomenės institucija JAV-se. Ne paslaptis, kad į tarybą ateina narių be jokios patirties Lietuvių Bendruomenės darbe. Ar iš tarybos kandidato neturėtų būti reikalaujama kokių nors kvalifikacijų? Ar turite pageidavimų tarybos sesijoms?

—    Neabejotinai būtų tiksliau, jei kandidatai į tarybą būtų išėję praktiškos veiklos stažą periferijose ir būtų bendruomenės darbo entuziastai, nes jiems būtų labiau pažįstamos šio darbo sąlygos ir jo imtųsi su didesniu užsidegimu. Girdimi spaudoje tuo reikalu priekaištai yra pamatuoti. Bet iš antros pusės, nustatant kriterijus, kas yra šioms pareigoms kvalifikuotas, o kas ne, kils vėl nesusipratimų. Pagaliau viskas priklauso ne tiek nuo tų, kurie kandidatą į tarybą pasiūlo, bet galutinis žodis yra tų, kurie balsuodami jį išrenka. Tačiau mano pagrindinis pageidavimas būtų daugiau pačioms tarybos sesijoms: jos turi būti ilgesnės ir turi reikštis didesniu darbingumu negu ligi šiol.

—    Tenka pastebėti priekaištų spaudoje, kad rinktieji tarybos nariai dažnai nepateisina rinkikų vilčių. Teigiama, kad kai kurie iš jų prie Bendruomenės darbų iš vis piršto neprikiša. Kokia Jūsų patirtis Vakarų apygardoje?

—    Bloga, kad kai kurie kandidatai į tarybą turi galvoje tiktai prestižą. Apksritai kandidatais statomi turėtų būti tie, kurie turi daugiau laiko ir išteklių, nes vykti į tarybos sesijas, ypač iš vakarinio pakraščio, nėra lengva. Sesijų laikas turėtų būti kiek galima anksčiau nustatytas, kad dirbantieji galėtų jį priderinti savo atostogoms. Kalbant apie tarybos atstovus iš Vakarų apygardos, tai, rodos, vieni jų daugiau, kiti mažiau LB įstatais uždėtas pareigas yra atlikę. Tenka palinkėti, kad lietuviams, gyvenantiems Amerikos vakaruose, į VI LB tarybą išrinktieji nariai sėkmingai atstovautų ir apskritai LB darbuose energingai reikštųsi.

Klausimai be atsakymų

“Į Laisvę” redakcija bandė prakalbinti dabartinį JAV LB Čikagos apygardos valdybos pirmininką Joną Jasaitį, patyrusį Bendruomenės veikėją, buvusį centro valdybos pirmininką. Jam buvo pateikti keturi klausimai:

1.    JAV LB tarybos rinkimai vykdomi apygardomis. Pradžioje rinkome vienu sąrašu visai Amerikai. Ar praeities patirtis nesako, jog į rinkimų sistemą įvestina naujų pataisų? Jei taip, tai kokių?

2.    Daug kalbama apie Lietuvių Bendruomenės įstatų reformą. Įstatus priima ir reformas vykdo tarybos nariai, kurių tarpe, ir tai ne paslaptis, yra nemažas nuošimtis Lietuvių

Bendruomenės veikloje menkai patyrusių žmonių. Ar nebūtų naudinga, kad apygardų suvažiavimams būtų suteikta tokių tarybos priimtų įstatų ratifikavimo teisė? Ar tuo keliu nebūtų įnešama daugiau bendruomeniškos dvasios į visą LB sistemą ir tuo pačiu metu ar nebūtų sustiprintas apygardų, ir apylinkių autoritetas?

3.    Turite didelę patirtį Lietuvių Bendruomenės veikloje. Kurie JAV LB įstatų paragrafai, Jūsų nuomone, labiausia reikalingi reformų?

4.    JAV LB V-sios tarybos sudarytoji centro valdyba pačioje taryboje turėjo kietą ir kovingą opoziciją. Jei tai tiesa, tarybos suvažiavimų metu opozicijoje reiškėtės ir Jūs. Ar retrospekciniuose svarstymuose ir dabar Jums atrodo, kad tas opozicijos kovingumas buvo pamatuotas, reikalingas ir naudingas Lietuvių Bendruomenei?

Į tuos klausimus atsakymų nesulaukta.

Inž. Bronius Nainys, JAV LB

c.v. pirmininkas 1967-1970, dėsto, kad pirmtakūnai centro valdybai statė pinkles

— Lietuvių Bendruomenė tvarkosi pilnai demokratiškai: rinkimai laisvi, visuotini, reguliariai vykdomi. Demokratiškumas bendruomenės nariui duoda teisę nevaržomai reikštis Lietuvių Bendruomenės gyvenime, tačiau kiekvieną narį taip pat įpareigoja priimti daugumos valią.

Jūsų, Pirmininke, išrinkimą ir trijų metų kadencijos veiklą lydėjo didesnės ir mažesnės audrelės. Net kai kurie tarybos nariai kaltino Jus pasinešimu savivalėn bei diktatūron. Savivalė ir diktatūra reiškia daugumos valios paneigimą. Kas ir kaip prasilenkė su šiuo demokratijos principu: Jūsų vadovaujama centro valdyba ar opozicija ?

— Audreles kelti pradėjo buvusioji centro valdyba, kai tik po V-tosios tarybos rinkimų paaiškėjo, kad ji Bendruomenės vadovybės savo rankose išlaikyti nebegalės. O pralaimėję centro valdybos pirmininko rinkimus, buvusieji Bendruomenės vadai atvirai pasuko destruktyviu keliu ir mums, kaip įmanydami, trukdė. Mažumoje būda mi ir savo valios daugumai primesti negalėdami, ne save, bet mus pradėjo vadinti diktatoriais. Tai charakteringa antidemokratiško nusiteikimo žmonėms. “Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa”, sako lietuviška patarlė.

Savo veikloje nei centro valdyba, nei aš su daugumos valia niekur neprasilenkėme. Bendruomenės demokratiškų principų niekur nelaužėme ir niekur nesavavaliavome. Visur paklusome daugumai. To paties tačiau negalėčiau pasakyti apie opoziciją. Kaltinimas manęs ir centro valdybos diktatūrinėmis tendencijomis yra grubus prasilenkimas su tiesa.

—    Kuriuos centro valdybos atsiekimus savo kadencijoje laikote reikšmingiausius?

—    Buvo žymiai sustiprintas lituanistinis švietimas. Ieškota naujų krypčių ir pasiekta naujų laimėjimų Kultūros fondo veikloje: įsteigta dramos studija, jaunimo teatras, suorganizuotas pirmas teatro festivalis išeivijoje. Ryškių rezultatų pasiekėme informacijos svetimtaučiams srityje ir sukūrėme informacijos komisiją. Išskirtinu darbu laikome 1970 metais gegužės 2-3 dienomis Čikagoje įvykusį jaunimo simpoziumą. Bet pačiu didžiausiu savo laimėjimu laikome 1969 metų rudenį Čikagoje įvykusį mokslo ir kūrybos simpoziumą, kurį ne vienas vadina pačiu reikšmingiausiu įvykiu pokario išeivijos istorijoje. Pasisekimu skaitome ir LB centro valdybos iždo sustiprinimą. Paskutinių metų apyvarta prašoko 50,000 dolerių sumą. Nemažai darbo įdėti teko ir užbaigiant buvusios Centro valdybos suplanuotą Kultūros kongresą ir tautinių šokių šventę.

—    Ar teko iš ankstyvesnės centro valdybos perimti užplanuotų, bet neįvykdytų darbų ir ar tokių darbų paliksite būsimajai centro valdybai? Ar užplanuotų darbų perdavimas -perėmimas vyksta sklandžiai ir ar jų vykdymas nesusiduria su sunkumais? Jei pereinamajame laikotarpyje patyrėte kokių komplikacijų, ar joms išvengti neturite kokių rekomendacijų?

— Iš buvusios centro valdybos perėmėme kelis užplanuotus ir nepabaigtus darbus. Tokių darbų paliksime ir būsimai centro valdybai. Su paliktų darbų užbaigimu sunkumų buvo, ypač užbaigiant Kultūros kongresą ir organizuojant tautinių šokių šventę. Pasitraukdama centro valdyba, gal ir ne be tam tikrų tendencijų, vos kelias dienas prieš naujos centro valdybos sudarymą abiems šiems uždaviniams atlikti suorganizavo komitetus iš nepalankiai mums nusistačiusių asmenų. Komitetai su mumis nekooperavo ir pridarė bėdų. Kultūros kongreso komitetas paliko šešis su puse tūkstančio dolerių nuostolio, o tautinių šokių šventės pelnas centro valdybai buvo perduotas tik po metų, tarybos sesijai griežtai pareikalavus. Sunkumų nebūtų buvę, jei iš mūsų pirmtakūnų pusės, tuos komitetus sudarant, būtų buvę parodyta geros valios. Būsimai centro valdybai perduodami neįvykdytus, bet užplanuotus darbus, jokių komitetų nesudarome ir tuo tikimės išvengti nemalonių reiškinių pasikartojimo. Neturime jokio noro statyti pinklių mūsų darbų tęsėjams. Nesklandumų bus išvengta, jei paliktam “kraičiui” tvarkyti pareigūnus pasirinks naujoji centro valdyba.

BENDRUOMENĖS GYVYBĖS NEŠĖJAMS LINKIU NEIŠSEMIAMOS ENERGIJOS, DIDELĖS KANTRYBĖS, GELEŽINIŲ NERVŲ — Bronius Nainys.

—    Lietuvių Bendruomenės organizacinėje struktūroje centro valdyba yra tarybos vykdomasis organas. Kokiomis formomis taryba valdybos veiklą įtaigoja ir kokiu laipsniu ją lemia? Ar praktiškoje veikloje tarybos prezidiumo ir centro valdybos kompetencijos ribos pakankamai aiškiai paženklintos? Jei iškyla neaiškumų, apsunkinančių vienos ir antros institucijos veiklą, ar nereikėtų tikslesnių definicijų?

—    Centro valdyba turi vykdyti tarybos nutarimus ir LB įstatus. Tai ir yra visos įtaigojančios formos ir lemiantys laipsniai. LB įstatų 47 straipsnis centro valdybai palieka labai plačią iniciatyvą. Taip pat Įstatuose yra aiškiai apibrėžtos ir tarybos prezidiumo funkcijos. LB įstatai aiškiai nusako, kad vykdomieji, o tuo pačiu šiame sektoriuje ir vyriausia institucija yra centro valdyba. Didžiausia klaida yra daroma, interpretuojant tarybos prezidiumo, o ypač jos pirmininko funkcijas. Jis labai dažnai yra vadinamas tarybos pirmininku. Tokio iš viso nėra. Įstatai nepramato ir tarybos prezidiumo pirmininko, bet tik prezidiumą, kuris gali rinktis pirmininką, bet gali ir jo nerinkti, o pasitenkinti tik kokiu nors, sakykim, sekretorium. Teisingai įstatus interpretuojant ir užkulisų neieškant, neaiškumų neturėtų būti ir vargu ar būtų reikalo kompetencijos ribas tiksliau definuoti.

—    Trejus metus su savo bendradarbiais centro valdyboje sukote didžiąsias lietuviško malūno girnas. Vieni bendruomenės nariai atsiektais rezultatais džiaugėsi, antri kritikavo. Tačiau ir pritarimas, ir talka, o taip ir kritika reiškia Lietuvių Bendruomenės gyvybę. Remdamasis trijų metų centriniame poste patirtimi, kokias to patyrimo išvadas norėtumei atskleisti Lietuvių Bendruomenės gyvybės nešėjams?

—    Nuoširdūs bendruomenininkai mūsų darbais džiaugėsi ne be pagrindo, nes iš tikrųjų yra kuo ir pasidžiaugti. Atlikome daug reikšmingų darbų, kurių pasisekimą lėmė didelis būrys nuoširdžių, gerų talkininkų. Jiems labai ir labai dėkojame. Rimtų kritikų, išskyrus porą pasisakymų “Akiračiuose”, pasigedome. O tokios būtų labai pravertę. Baksnojo mus tik įvairiaspalviai darbų trukdytojai ir mėgėjai pasispiaudyti. Ateinantiems Bendruomenės gyvybės nešėjams linkime neišsemiamos energijos, didelės kantrybės ir geležinių nervų, nes tik tokiu būdu galima bus pasiekti rezultatų.

Dr. Petras Vileišis, JAV LB tarybos prezidiumo pirmininkas, be svyravimų pasisako už LB dalyvavimą laisvinimo veikloje

—    Jūs, p. Daktare, Lietuvių Bendruomenės vandenis gerai pažįstate. Išnardėte juos nuo pirmųjų susiorganizavimo dienų įvairiose pareigose: nuo apylinkės iki tarybos prezidiumo pirmininko. Ilgiau stebėjus Jūsų veiklą organizuotoje bendruomenėje, galima teigti, kad asmeniškai visą laiką buvote linkęs labiau reikštis kovos dėl Lietuvos laisvės sektoriuje. Kaip praeityje, taip ir dabar, kaip žinote, politiniai veiksniai šią teisę Bendruomenei nori paneigti.

Kokia Jūsų nuomonė tuo klausimu?

—    Šiandien sunku politiką atskirti nuo kultūrinių, religinių ir kitų pasireiškimų. Net ir bažnytiniai įvykiai, pav., Lietuvos kankinių koplyčios Šv. Petro bazilikoje Romoje, pašventinimas turi tam tikrą politišką atspalvį. Nežiūrint, kad veiksniai norėtų paneigti teisę Lietuvių Bendruomenei dalyvauti politiniame veikime, faktai rodo, kad ji šioje srityje yra atlikusi milžiniškus darbus. Išskyrus vizitą pas prez. Rooseveltą, visi kiti didesnieji kultūriniai ir politiniai žygiai buvo padaryti ir suorganizuoti bendruomenės, k. t., Lietuvių Fondo suorganizavimas, 1961 m. vasario 16 audiencijos išgavimas pas prez. Kennedy, didžiosios tautinių šokių ir dainų šventės, operų spektakliai, viešos iškabos prie greitkelių su reikalavimais atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, mokslininkų suvažiavimas Čikagoje, pagaliau JAV Kongrese išgautoji garsioji rezoliucija H. Con. Res. 416.

Kiek nemigo naktų, kiek tūkstančių dolerių, kiek ryžto ir pasiaukojimo buvo parodyta. LB gimė su dideliais vargais ir sunkumais, ir neveltui visa eilė geriausių LB darbuotojų ir vadovų per anksti prarado savo sveikatą.

Nuo pat mano atvykimo dienos Amerikon 1940 m. rugpiūčio mėnesį buvau ir liksiu šalininkas visų lietuvių aktingo dalyvavimo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo darbe. Atsimenu, kai atvykęs čia radau daugumą Amerikos lietuvių veikėjų dideliame nesutarime. Vienas kito nepažino ir pažinti nenorėjo. Net tuometinis Lietuvos atstovas Žadeikis, jau kelis mėnesius rusams Lietuvą trypiant, dar vis tvirtino, kad pagrindo panikai nesą. Girdi, Galvanauskas ir Krėvė — tai mūsų žmonės, mūsų vyrai — tai ko čia jums karščiuotis. Tik po heroiškų pastangų būrelio Lietuvos žemėje užaugusių sūnų, pavyko įtikinti Amerikos lietuvius veikėjus, kad yra būtina Lietuvos nepriklausomybės atstatymo siekti visų lietuvių bendra talka. Taip su pirmųjų pokario ateivių pagalba gimė ALT-ba. Kai kuriuos “tūzus” teko prievarta tempti į pirmuosius pasitarimus. Vėliau ALT-bos vadovybė techniška priekabe visus naujus ateivius, ne. Amerikos piliečius, iš ALT-bos pašalino. Po LB suorganizuoto vizito pas prez. Kennedy ALT-ba bandė praplėsti Lietuvos vadavimo veiklą, bet greitai toje veikloje sustingo. Jeigu kiti veiksniai yra tokie dideli politikos žinovai ir organizatoriai, tai ko gi jie tyli ir nejuda iš vietos? Po prez. Kennedy mirties net du prezidentai pasikeitė, o naujo vizito kaip nėr taip nėr, nors reikalas aplankyti Amerikos prezidentą yra didelis ir skubus. Tas parodo, kad Lietuvių Bendruomenės politinė akcija buvo praeity naudinga ir dabar reikalinga. Paskutinieji LB rinkimai ją tik sustiprino, nes didžiausia “tylioji koalicija” nepajėgė LB išmušti iš vėžių ir sutrukdyti rinkimus.

Nežiūrint visų nesusipratimų su veiksniais, reikia viską Tėvynės labui paaukoti ir pamirš-

TĖVYNĖS LAISVĖ YRA SVARBESNĖ UŽ ATSKIRŲ ASMENŲ IŠSIŠOKIMUS — dr. Petras Vileišis.

ti visus praeities nesklandumus. Tėvynės laisvė yra svarbesnė už atskirų asmenų išsišokimus. Kaip Lietuvos laisvės siekianti organizacija, ALT-ba yra remtina.

Per eilę metų informacijos klausimu labai daug kalbėta, bet maža tedaryta. Šiais metais JAV LB centro valdyba, be didelių pasigarsinimų, suorganizavo informacijos komisiją, kurios pastangomis amerikiečių spauda Vasario 16 ir “Birželio įvykių” proga pirmą kartą Lietuvos klausimą gausiai ir tiksliai pristatė šio krašto visuomenei. Pasirodė keliasdešimt straipsnių:    vedamųjų,

pirmaeilių žurnalistų kolum-nų, platesnių informacijų. JAV Kongreso nariai aprūpinti gerai paruošta medžiaga, kurios gausus panaudojimas atsispindi “Congressional Record” leidiniuose.

Ar Lietuvių Bendruomenės iniciatyva informacijos srityje tęstiną ir plėstina?

—    LB informacija tęstina ir plėstina, nes ALT-ba tos funkcijos neatlieka ir net šįmet kai kuriems ALT-bos skyriams teko panaudoti LB organų paruoštą informaciją amerikiečių spaudai. Mes džiaugiamės, kad už kelioliką tūkstančių dolerių Čikagos lietuviai ir keli šimtai svetimtaučių galėjo pamatyti genocido parodą. Gaila, kad už tuos pačius pinigus nebuvo pastatyta 10 ar 20 “billboards” prie viešųjų kelių, kuriuos galėtų matyti milijonai keleivių šią vasarą. Nauda ir efektas būtų žymiai didesnis.

—    JAV LB tarybą pradžioje rinkome vienu sąrašu visam kraštui, dabar renkame apygardomis. Krašto taryba yra vyriausia Bendruomenės institucija, gi apačioje pagrindinę darbo naštą neša apylinkių valdybos. Pasigirsta balsų, kad apylinkių pirmininkams irgi būtų surasta tam tikra vieta taryboje.

Ar manote, kad tarybos rinkimų sistemą reikėtų keisti, o jei taip, tai kuria linkme?

—    Principe visi LB nariai yra lygūs; jie turėtų būti vienodai traktuojami ir visi naudotis tomis pačiomis balsavimo teisėmis. Atrodo netikslu, kad Čikagoj kiekvienas LB narys gali rinkti tarybos narius iš 34 ar daugiau kandidatų, tuo tarpu Bostonas terenka tik iš trijų, o Connecticuto apygarda iš keturių. Jeigu visų LB narių teisės būtų sulygintos, tai mažesnės ir aktingesnės LB apylinkės turėtų galimybę gauti daugiau balsų iš kitų vietovių ir tuo būdu būtų geresnė atranka ir didesnė galimybė mažesnėms kolonijoms pravesti savo atstovus. Antra, yra neteisinga leisti apygardai išrinkti daugiau tarybos narių su mažesniu balsuotojų skaičiumi. Pav. mūsų apygarda šįmet paaugo balsuotojais ir už tai buvo “nubausta” mažesniu atstovų skaičiumi. Kitos gi “apsileidusios” apygardos, gavusios rinkimų metu mažiau balsų, buvo neteisingai kompensuotos didesniu tarybos narių skaičiumi. Visi LB nariai iš esmės yra lygūs, ir vienoj apygardoj kandidatas, gavęs kelis šimtus balsų, turėtų daugiau teisės būti išrinktas už kandidatą, kuris kitoj apygardoj vos kelis desėtkus balsų surinko. Taip pat teks grįžti prie faktinų balsų skaičiavimo davinių ir nesivadovauti kelių metų pasenusia statistika ar ateities pažadais. Jeigu galima Čikagos apygardai leisti rinkti iš 34 kandidatų, tai kodėl visai LB negalima leisti pasirinkti iš 100 kandidatų?

Norint sustiprinti apylinkių pirmininkų reikšmę, reikėtų leisti kiekvienai apylinkei pastatyti savo oficialų kandidatą, neaplenkiant ir apylinkės pirmininko, o taip pat nevaržant ir iniciatyvos kitiems LB nariams statyti savo kandidatus. Balsuojant vienu sąrašu visoj Amerikoj, apylinkių kandidatai gautų didžiausią paramą iš apylinkių darbuotojų, o taip pat liktų nepažeista demokratinė teisė kiekvienam LB nariui būti išrinktam. Jeigu pasitaikytų koks žymus ar LB interesams labai naudingas lietuvis, tai jam visados durys LB organe būtų atdaros. Rinkimų netikslumai buvo jau senai jaučiami, o paskutinis garbės teismo sprendimas tik dar labiau juos paryškino. Aš neabejoju, kad ateinanti LB Taryba tuos netikslumus lengvai pašalins.

PLB valdybos pirmininkas Stasys Barzdukas aiškina LB genezę, vertina dabartį ir projektuoja ateitį

— Stovėdamas organizuotos lietuvių bendruomenės viršūnėje, geriausiai matote jos padėtį visumos mastu:

a) Kas jau yra laimėta?

—Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) amžius dar visai jaunas: Lietuvių Charta ir laikinieji PLB santvarkos nuostatai, kaip žinom, tebuvo paskelbti vos prieš dvidešimt metų — 1949 birželio 14. Bet susirūpinimas išeivijos lietuvių tautiniu likimu kilo anksčiau. Ryškų darbo barą išvarė 1932 vasario 7 Kaune įsisteigusi Draugija Užsienio Lietuviams Remti (DULR), nors teveikė trumpai. Šios draugijos pastangomis 1935 rugpiūčio 11-17 taip pat Kaune buvo sušauktas pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, į kurį vieni dėjo dideles viltis, o kiti jo bijojo kaip netikėtai ateinančio naujo “konkurento”. Išliekamos reikšmės kongreso nutarimu reikia laikyti Pasaulio Lietuvių Sąjungos (PLS) įsteigimą: ji turėjo “jungti viso pasaulio lietuvius tautinės kultūros ir ekonominiais reikalais” konfederacijos pagrindais. Nors nesirengė “nieko keisti”, PLS idėja buvo sutikta palyginti abejingai, o nepriklausomos Lietuvos ano meto vyriausybė niekaip negalėjo apsispręsti pritarti PLS idėjai ir jos vykdymą palaiminti, ar priešintis ir gniaužti. Netrukus kilo II-sis pasaulinis karas, užgriuvo kiti rūpesčiai, Lietuva buvo okupuota, taip iš organizacinės savo padėties PLS nė nepajudėjo. Tačiau šie trys sąjūdžiai savo idėja ir siekimais yra giminingi: buv. DULR ir PLS rūpėjo, o dabartinei PLB rūpi svetur atsidūrusių lietuvių susiorganizavimas tautinei savo gyvybei išlaikyti.

Naujai platesniu organizaciniu pagrindu atsiremiančiai idėjai konservatyvioj aplinkoj pirmuosius ledus laužti buvo nelengva. Nepriklausomoj Lietuvoj DULR teturėjo vos 14 skyrių su nepilnu tūkstančiu narių! Užsienio lietuvių likimu sielojos nedaugelis — visų pirma tie, kuriems “nesirūpinimas emigracijos reikalais reiškia nenaudingą išmėtymą didelio tautinio turto, kuris, gerai sunaudotas, gali ir privalo suvaidinti tautos gyvenime svarbią rolę” (prof. Stasys Šalkauskis, “Lietuvių tauta ir jos ugdymas”). Tai buvo aiški mažuma. Daugumas skendėjo abejingume:

“Daugelis mūsų inteligentų, — rašė Rapolas Skipitis, — net nenusivokia, kiek ir kur apytikriai už Lietuvos ribų mūsų tautiečių gyvenama, visai nesidomi klausimu, kaip jie ten gyvena, kokie yra jų džiaugsmai ir vargai, ką jie yra nuveikę, ką yra davę senai savo tėvynei Lietuvai ir lietuvių tautai” (Pasaulio Lietuvis, 1937 gruodžio 1 d. 2 nr.).

Reikėjo didelės nelaimės, užgriuvusios mūsų tautą, iš pagrindų sukrėtusios jos gyvenimą, naujai, šiuo atveju jau platesnei bei gilesnei iniciatyvai sukelti. Kelios dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių, daugiausia inteligentų, II-jo pasaulinio karo audros buvo išblokšti iš savo tėvynės, tad jie visų pirma susirūpino savo pačių tautiniu likimu. Iš pradžių jie organizavosi į atskirų kraštų lietuvių sąjungas, vėliau į lietuvių tremtinių bendruomenes. Į antrą vietą buvo nukeltos pasaulėžiūrinės, srovinės ir kitokios skirtybės, pirmoj vietoj buvo padėta tautinė jungtis. Svetur visu ryškumu išaiškėjo, kad “ta šaka, ant kurios visi sėdim”, yra į tautinę mūsų sąmonę atremta tautinė mūsų dvasia, besireiškianti sava kalba, sava kultūra. Tie, kurie šią “šaką nukerta”, praranda taip pat ir savo ryšį su tauta. Kartojasi tai, kas dėjosi senesniais bajorijos laikais. Buvo prisiminta istorijos pamoka, dar nepriklausomybės laikais ryškinta prof. Stasio Šalkauskio, bet daugelio praleista kaip ir negirdomis:

“Per ištisus 35 metus (1883 -    1918), t. y. nuo “Aušros” atsiradimo iki Didžiojo karo galo, brendo valstybinė lietuvių tautos mintis, kol visiškai paaiškėjo Lietuvos istorijoje, kad tautinio gyvenimo pilnatvė reikalauja nepriklausomo valstybinio reiškimosi ir kad tik tasai valstybinis gyvavimas yra pastovus ir tikrai reikšmingas, kuris yra pagrįstas (mūsų pabraukta) tautine visuomeninės daugumos individualybe. Lietuvių tauta prarado valstybinę savo nepriklausomybę, kai valdantieji jos sluoksniai buvo nustoję tautinės ištikimybės, lietuvių tauta atgavo valstybinę savo nepriklausomybę, kai lietuvių tautos šviesuomenė buvo iškėlusi tautinio atgimimo šūkį ir pradėjusi tautinės kūrybos darbą. Visa tai labai reikšmingai įrodo, kad (pabraukta autoriaus) tauta, norinti nepriklausomai

APSISPRENDIMAS UŽ LIETUVIŲ BENDRUOMENĘ TURĖTŲ REIKŠTIS PRIKLAUSYMU, DARBŲ TALKA IR FINANSINE PARAMA

Stasys Barzdukas.

gyventi, privalo turėti tvirtą valią ištikimai patverti tautinėse savo tradicijose, jas saugoti ir jomis pagrįsti tolimesnius tautinės savo kūrybos žygius”(“Ateitininkų ideologija”).

Pagrindinius tautinės mūsų sąmonės elementus sukonkretino Lietuvių Charta, ir tai laikau didžiai reikšmingu laimėjimu tautinio mūsų likimo keliuose.

b. Ko dar trūksta?

Jei mūsų siekimas tautiškai gyvas lietuvis tautinėje savo bendruomenėje, tai jos susiorganizavimas dar nėra pasiekęs tos ribos, kurią galėtume laikyti patenkinama. Idėjiniai Bendruomenės pagrindai padėti, bet jos rūmų statyba lėta ir vangi. Dar per maža joje darbo rankų ir per maža už ją apsisprendusių lietuvių. Apsisprendimas turėtų reikštis priklausymu, darbų talka ir finansine parama. Kaip dar toli iki to! Iki Lietuvių Chartos pabrėžiamo visuotinumo bei solidarumo. Štai kodėl Jonas Aistis bendruomenę taikliai palygina su šeima. Jo mama, “kai nesusiklausydavo troboje nuo mūsų, vaikų, vaido, kivirčo, triukšmo, riksmo ir klyksmo, sakydavo: Vaikai, ar nedavė jums Dievas Šventosios Dvasios.. .” Jos, tos Šventosios Dvasios, taip pat reikia ir mūsų Bendruomenei :

“Ir mes tikime bendruomene, bet tikėjimas reikia žodžiais ir darbais išpažinti. Neišpažintas tikėjimas yra mirusi raidė, pabaltintas karstas, pilnas puvėsių ir pūlių . . . Stebiu susirinkusią bendruomenę ir galvoju: kiek čia netikėlių, kiek čia atvirų tikėjimo priešų, kiek piktžodžiautojų ... Ir štai Tu juos priimi ir neatstumi, kaip ir mane nusidėjėlį. Kaip gera, kad nieko neatstumi” (“Milfordo gatvės elegijos”).

Bendruomėns tikėjimo išpažinimo žodžiais ir darbais — štai ko jai daugiausia trūksta! Bendruomenės dažnas dar nematom pro savo parapiją, draugiją, partiją, ideologiją, nors ji yra tai, kas visiems mums bendra.

—    PLB sudaro atskirų valsstybių bendruomenės. Kurios yra toliausia pasistūmėjusios Lietuvių Chartos tikslų linkme? me?

—    Rūšiuoti ir vertinti slidu, juo labiau, kad atskirų kraštų bendruomenės nevienodos ir jų darbo sąlygos didžiai skirtingos. JAV LB pvz. gali į suvažiavimą sutraukti kelis šimtus iškilių lietuvių mokslininkų, o tokiai Austrijos LB dėl lietuvių išsiskaidymo ir neturtingumo sunku net susirinkimą sušaukti. JAV ir Kanados LB pajėgios rengti masines dainų bei tautinių šokių šventes, mažosios eilės kraštų Lietuvių bendruomenės negali turėti ne tik lietuviško choro, bet ir lietuviškos tautinių šokių grupės. Vokietijos LB išlaiko Vasario 16 gimnaziją, kai apie lietuviškas gimnazijas net nesvajoja JAV ir Kanados lietuviai. Didelės tautinės ir kultūrinės reikšmės vaidmenį yra įgijusios reguliariai rengiamos Kanados lietuvių dienos, Australijos lietuvių meno dienos, Vokietijos lietuvių studijų savaitės ir kt. (jos rengiamos vietos lietuvių bendruomenių), tai mažosios kitų kraštų liet. bendruomenės geriausiu atveju tenkinasi metiniais susirinkimais, susijusiais su Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16 švente. Apskritai, Bendruomenės vardu šiandien visame laisvajame pasauly dirbama daug ir didelių darbų. Bendruomenė įsipilietino. Vyksta tai, apie ką svajojo jos pradininkai idealistai:

“Kiekvienas lietuvis yra lietuviškoji plyta. Tačiau kol lietuvio su lietuviu nejungia lietuvių bendruomenės organai, tol tokie lietuviai tėra tarsi palaidų plytų krūva, iš kurios kiekvienas prašalaitis gali naudotis. Tik tada, kai visų kraštų visi lietuviai bus surikiuoti atitinkama tvarka į savosios bendruomenės patvarų pastatą, iš palaidų lietuviškų plytų krūvos turėsime pasistatę savajai lietuvybei tvirtovę” (M. Krupavičius, “Pasaulio Lietuvių Bendruomenės keliu”).

—    1967 - 70 metų kadencijos JAV LB centro valdyba, vadovaujama inž. Broniaus Nainio, pačioje JAV LB taryboje turėjo viešą ir agresyvia opoziciją. Anksčiau tokios opozicijos nebuvo jaučiama.

Kaip tokios opozicijos susiformavimas atsiliepė pačiai Bendruomenei? Ar panašių reiškinių teko pastebėti ir kitų kraštų lietuvių bendruomenėse?

—    Bendruomenės durys atviros kiekvienam, todėl sudėties atžvilgiu ji daugialypė. Bendruomenė taip pat tvarkosi demokratiniu pagrindu, tad rinkimai duoda poziciją ir opoziciją. Tokia demokratinės tvarkos technika, ir kas nenori jos pripažinti, reikia suabejoti pačiu jo demokratizmu. Deja, mūsų gyvenime tokių apraiškų apstu. Iš antros pusės, ne demokratija kalta, jei dažnai jos praktika piktnaudojama, jei pozicija ir opozicija neatlieka savo uždavinių. Nepriklausomos Lietuvos demokratija rodė daug silpnybių, tam tikru rekošetu jos dabar atsiliepia ir mūsų bendruomenėj. Ir čia minimoji opozicija susiformavo ne darbo pagrindu, bet kilo iš asmeninės nepakantos bei rivalizacijos. Blogiausia tai, kad, pasak patarlės, “iš adatos buvo skaldomas vežimas”. “Patriotiniais motyvais” dangstoma trintis, trunkanti ištisais metais, veikė visų nervus, drumstė nuotaikas. Laimei, centro valdyba buvo pajėgi vykdyti savo uždavinius ir dirbti darbą, tad žala buvo apvaldyta, balansas aiškiai aktyvus. JAV LB nuoširdžiai linkėtina ateity panašių “skilų ir charibdžių” išvengti, kaip jų neturėtų atsirasti ir visų kitų kraštų lietuvių bendruomenių gyvenime. Nesąmonė, kai kelių asmenų “opozicija” pvz. boikotuoja Prancūzijos LB valdybos surengiamus Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16 šventės minėjimus ar Australijos “penketuko opozicija” stengiasi “ultimatumo” įteikimu pašalinti bendruomeninio “Mūsų Pastogės” savaitraščio redaktorių. Tai terodo, kaip mes dar esam toli nuo demokratinių principų taikymo gyvenime. Nuo to, ką taip taikliai yra pastebėjusi ir mūsų tautos išmintis: “Savas — tai baltas ir nevelėtas, kito — juodas ir nedėvėtas”.

—    Bendravimo ir bendradarbiavimo problema su pavergtais lietuviais yra reali, ir daug kam tenka asmeniniu apsisprendimu ieškoti atsakymų. Tuo reikalu turim politinės mūsų vadovybės ir Lietuvių Bendruomenės tam tikrų, siūlymų ir sugestijų.

Ar Jūs manote, kad šis klausimas kompetentingų žmonių pakankamai giliai išgvildentas ir išvados įtikinančiai pagrįstos? Ar PLB valdyba, formuluodama “PLB visuomeninės veiklos gaires”, tyrinėjo kraštų lietuvių bendruomenių nusistatymus?

—    Ši problema nėra išspręsta, nes sprendimas priklauso ne nuo mūsų vienų. Bendradarbiauti su Lietuva negalim jau vien dėl to, kad tai okupuotas kraštas, okupanto valdomas diktatūros priemonėmis:    jam rūpi šio krašto kolonizavimas bei rusinimas, o mes su tuo niekados nesutiksim. “Bendras darbas” čia negalimas, mes siekiam ir sieksim okupanto išsinešdinimo. Bendradarbiauti taip pat negalim ir su tais lietuviais, kurie okupacijai savanoriškai pritaria ir eina iki bet kokios žmogiškos savigarbos netekusio padlaižiavimo mūsų kraštą pavergusiam bei išnaudojusiam “didžiajam broliui” rusui. Neturėdami bendradarbiavimo sąlygų, mes siekiam bendrauti su savo pavergta tauta, nes joje glūdi ir mūsų pačių tautinio išlikimo šaknys. Be tautos užnugario tautinė išeivijos gyvybė yra negalima, ir čia vieną kartą praregėti turim visi. Dėl to mums būtina atsiriboti nuo kraštutinio dešiniojo patriotinio mūsų ekstremizmo, siekiančio svetur sukurti “atskirą”, antrąją, lietuvių tautą, nieko bendro neturinčią su okupuotąja tauta, lygiai kaip ir mes kovojančia dėl tautinės savo gyvybės. Gerai žinau, koks šis klausimas sudėtingas ir be gal jautrus, tačiau jam spręsti mažiausiai tinka visiškai neatsakinga kai kurių mūsų laikraščių polemika, jausminė retorika ir tuščių tuščiausi mitinginiai šūkavimai. Reikia gerai apsvarstyto ir toli į priekį žvelgiančio plano. Štai kodėl PLB valdyba siekia ligšiolinių veiksnių siūlymų bei sugestijų peržiūrėjimo bei persvarstymo. Į gyvenimą ateina naujoji karta, neapsunkinta praeities ipotekų, tad ji nori iš nevaisingos defensyvos perieiti į daugiau mūsų tautinei ateičiai žadančią ofenzyvą. Rūpestingai svarstytinas ir šis atvejis. PLB valdyba, rengdama savas “visuomeninės veiklos gaires”, plačiai dairės aplinkui ir daug dėmesio skyrė visuomeninės mūsų veiklos atmosferai apskritai, todėl bendruomenę ragino ir teberagina: “Bendruomenė kviečia liautis šį klausima kelti ginčo keliu viešumoje, nes jis daugiausia skaldo laisvojo pasaulio lietuvių visuomenę ir tuo padeda okupanto tikslams. Santykiuose su gimtojo krašto lietuviais turime pasitikėti laisvųjų lietuvių sąmoningumu bei subrendimu, jų sąžinės jautrumu ir tautinės garbės suvokimu”. Deja, “Grandinėlės” ir kiti atvejai teberodė kai kurių mūsų laikraščių linkimą mūsų visuomenę skaldyti su iš to kylančiais visais kitais padariniais.

—    Kuriems darbams artimesnės veiklos plane PLB valdyba šiuo metu telkia pagrindinį dėmesį?

—    Antrajam pasaulio lietuvių jaunimo kongresui, kuris turėtų įvykti 1972 metais. Tai didelis, taip pat daug rūpesčių keliąs užmojis, bet tai jau ilgesnė kalba, tad ją palikim kitam kartui. Iš šios dienos PLB valdybos pastangų minėtinos šios:    kasmetinės bendruome

nės spaudos - radijo dienos prigydymas, turįs virsti “bendruomeninėmis rekolekcijomis”; finansinės atramos sudarymas PLB valdybos veiklai, nes “sauso niekas neklauso”; “Pasaulio Lietuvio” išlaikymas, nes be jo pablogėtų ar ir visai nutrūktų ta jungtis, kuri dabar sieja visų kraštų lietuvių bendruomenes ir kai kur net paskirus lietuvius — “Pasaulio Lietuvis” tėra vienintelis jų gaunamas spausdintas lietuviškas žodis. Dirbam, ką galim ir kiek mūsų laikas bei jėgos mums leidžia.

Mes nepripažįstame kompromiso, kuris skelbtų, kad įmanoma dalinės laisvės idėja: okupanto leidimas kalbėti savo teritorijoje sava lietuvių kalba. Mums reikia pilnos laisvės, pilno savo valstybės suverenumo. Mums reikia totalinės laisvės realizavimo. Tik už tokią idėją suguldė savo galvas savanoriai, partizanai ir laisvės kovotojai.

Jurgis Gliauda

REDAKCIJOS PATIKSLINIMAS

Padarytame pasikalbėjime su JAV Lietuvių Bendruomenės darbuotojais dr. Petras Vileišis tituluojamas JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos prezidiumo pirmininku, o inž. Bronius Nainys — JAV Lietuvių Bendruomenės centro valdybos pirmininku. Kai “Į Laisvę” skaitytojai skaitys šį pasikalbėjimą, tarybos prezidiumo ir centro valdybos pirmininkų pareigose jau bus kiti žmonės. Mat, pasikalbėjimas buvo padarytas rugsėjo mėnesį, dar V-sios tarybos kadencijos metu. “Į Laisvę” numeris buvo paruoštas, kad išeitų iki Vl-sios tarybos pirmosios sesijos spalio 24-25 d. d. Tačiau, spaustuvės darbams užsitęsus, žurnalo išleidimas nusivėlino. VI-ji taryba tarybos pirmininku išrinko inž. Vytautą Kamantą, centro valdybos pirmininku — rašytoją Vytautą Volertą.

Vl-sios tarybos pirmosios sesijos įvertinimą duosime sekančiame “Į Laisvę” numeryje.