VAKARŲ PASAULIO SĄMYŠIS IR KOVA DEL LIETUVOS LAISVĖS
LYVIA GARSIENĖ
Šiandieninis Vakarų pasaulio sąmyšis jau matomas visur, ypač Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tokie reiškiniai, kaip studentų riaušės, neramumai gatvėse civilinių teisių priedangoje, atvėrė akis daugeliui ir tų, kurie anksčiau manė, kad Amerika yra saugi vieta ir kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse tokių dalykų negali būti.
Mums, lietuviams, šis sąmyšis, nors ir nemalonus, sudaro gerą dirvą veiklai. Pagaliau galime perduoti amerikiečiams žinias apie komunizmą, kurias tokia brangia kaina esame įgiję. Kai Amerikoje buvo ramus gyvenimas, tai mūsų balso niekas neklausė, nes mes pasakojome nemalonius dalykus. Dabar, kai Amerikos miestai dega, amerikiečiai ne tik klausosi mūsų, bet ir pageidauja mūsų balso, nes žino, kad mes jau esame patyrę tai, kas JAV-bėms gręsia. Šią padėtį turėtumėm išnaudoti iki aukščiausio laipsnio Lietuvos bylos reikalui, supažindindami amerikiečius su komunistų įvykdytu Lietuvos pavergimu ir jų ten vykdomu teroru. Šią informaciją bei žinias galėtų amerikiečiai naudoti savo kraštui gelbėti nuo raudonosios lavos užliejimo. Be to, tie amerikiečiai, kuriuos mes dabar galime informuoti ar informuosime, be abejo, lapkričio mėnesio rinkimuose pasisakys už tuos kandidatus, kurie turi aiškų nusistatymą komunizmo atžvilgiu.
Sąmyšio ženklai lietuviuose
Vakarų pasaulio sąmyšio ženklų matosi ir mūsų išeivijoje. Mūsų bendruomenėje matome lyg aidą, lyg atspindį Amerikos bendruomenės problemų, “naujų kelių” ieškojimo. Amerikiečių tarpe mes dažnai matome, kaip jaunimas ieško tų “naujų kelių”, kurie vis kažkaip pavirsta bendradarbiavimu su sovietais. Panašių žymių yra ir mūsų visuomenėje. Pas mus ne jaunimas ieško tų “naujų kelių”, bet seniai jaunimo vardu. Tai buvo aiškiai pademonstruota 1966 metais Jaunimo kongreso metu Čikagoje, kai plikiai ir žiliai šoko ant Waterbury (Connecticut, JAV) miesto gimnazistų ir studentų, kam anie “jaunimą” puola. Mat, waterburiečiai buvo pareiškę griežtą protestą dėl siūlomų “atstovų” iš komunistų pavergtos Lietuvos. Tie linksniuojamieji “nauji keliai”, deja, nėra nauji: senoji rusų emigracija tuos kelius išmynę, juose išsiblaškė ir organizaciniai subankrotavo. Tas sąmyšis pasirodė pas mus ir neįvykdytuose Jaunimo kongreso pažaduose bei nepasiteisinusiose viltyse. Tik palyginkime patriotinius šūkius, naudotus Jaunimo kongresui remti pinigų rinkimui, su to kongreso programa ir nutarimais. (Įsidėmėtina, kad “raudonojo krepšinio” koordinatoriai skelbė, jog vykdą Jaunimo kongreso nutarimus!?).
Sąmyšio įtaka veiksniuose
Sąmyšio įtaka pastebima ir veiksniuose: Laisvės kovos metų šūkiai lieka neišpildyti, proga neišnaudota ir sukaktis tinkamai neatšvęsta. Sąmyšis siekia ir kitas mūsų organizacijas: organizacijų pamatai pradeda byrėti bei griūti; jaunimas nueina kitur, vietoj stodamas darban lietuvių bendruomenėje; daug nubyrėjimo pastebima ir vyresniųjų tarpe, nes organizacijos nepasiūlo prasmingo darbo.
Besireiškiančio sąmyšio priežasčių yra daug. Suminėsiu tik vieną kitą. Aplinka, aišku, veikia neišvengiamai į mus: amerikiečių visuomenėje besireiškiąs sąmyšis paliečia ir mus. Tačiau yra ir lietuviškai išeivijai būdingų priežasčių. Pav., didelė dalis mūsų darbuotojų iki šiol vis nepripažįsta tremties tikrovės. Mūsų buvo sukurtos mažos Lietuvėlės, kuriose buvo bandoma veikti ir elgtis lyg dar vis būtumėm Lietuvoje, o ne išeivijoje. Didelė dalis mūsų veikėjų, kurie kūrė tas mažas Lietuvėles, nepalaikė jokio ryšio su amerikiečių aplinka (kituose
kraštuose — su tenykščia, nelietuviška aplinka), nuo kurios priklauso viešoji opinija. Nenorėta pripažinti jaunime dvigubo lojalumo: Lietuvai ir kraštui, kuriame jaunimas užaugo ir baigė mokslą. Senesnieji kalte kalė jaunimui į galvą, kad jis bendrautų tik su lietuviais ir veiktų tik lietuvių tarpe. Didelės dalies mūsų darbuotojų ir veikėjų protai nepajėgė suprasti, kad buvo galima jungti abiejų “pasaulių” veiklą ir gyvenimą. To išdavoje didelė dalis mūsų jaunimo nusigręžė nuo lietuvių ir nuėjo į amerikiečių visuomenę. Dar viena iš sąmyšio mūsuose priežasčių buvo ir yra mūsų darbuotojų susikoncentravimas į lietuvybės išlaikymą, kaip į patį pagrindinį tremties uždavinį. Mokėme ir mokome savo jaunimą dainuoti lietuviškas dainas, mokėme ir mokome juos šokti savo tautinius šokius, mokėme ir mokome juos lietuviškai kalbėti — tikėdamiesi visa tai perkelti į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Pamiršome patį svarbiausią reikalą — kovą dėl Lietuvos laisvės. Jei nebus laisvos Lietuvos — tuščios tos mūsų pastangos. Buvome susikoncentravę į išorinę lietuvybę, į kultūrinę išraišką, be kovos dvasios. Lietuvybė turėtų būti ne siekinys, prie kurio visa veikla sustoja, bet atrama ir ginklas tolimesnei veiklai — kovai dėl Lietuvos laisvės. Kai vien lietuvybės išlaikymas (kultūrinis išlikimas) pasidaro pagrindiniu uždaviniu, bendravimas su tauta (net ir okupantui naudingomis sąlygomis — kas virsta bendravimu su pačiu okupantu) pasidaro logiška to pasekmė. Tada bendravimas (ar net bendradarbiavimas) tampa pateisinamas ir net reikalingas bei būtinas, kad ir bet kokiomis sąlygomis, kad ir faktišku okupacijos pripažinimu.
Spaudos ir veiksnių sustingimas
Prie sąmyšio mūsų tarpe nemažai prisidėjo ir lietuviškų laikraščių bei veiksnių tylėjimas ir neinformavimas gyvybiniais gyvenamojo krašto reikalais. Dėl to lietuvių visuomenė, pavieniai ar net organizuotai, politinėje srityje dažnai remia Lietuvos laisvės ir viso pasaulio laisvės duobkasius. Prisiminkime tik 1964 metų rinkimus: nemaža dalis lietuvių balsavo už asmenis, kurie yra dabar atsakingi už tą netvarką krašte. Mūsų spauda neinformavo ir neinformuoja saviškių apie tam tikras amerikiečių organizacijas, kurios lemia ir gali nulemti Lietuvos laisvės klausimą viena ar kita prasme.
Dėl mūsų spaudos tylos nei senimas nei jaunimas beveik nieko nežinojo (ir nežino) apie patriotinę ir mums draugišką amerikiečių organizaciją — Young Americans for Freedom (YAF). Nei studentija nei studentų tėvai nebuvo įspėti apie Students for Democratic Society (SDS) ar W. E. B. DuBois clubs. Šios organizacijos yra atsakingos už pastarųjų laikų prokomunistines riaušes Amerikoje. JAV-bių vyriausybė yra į-traukusi abi šias grupes į sąrašą, kuriame išvardintos visos komunistų kontroliuojamos organizacijos bei vienetai.
Trūksta moralinės drąsos
Tačiau ir pačiam jaunimui tenka dalis kaltės už lietuvių išeivijos sąmyšį. Jei senųjų darbuotojų veikla ir atstūmė dalį jaunimo nuo mūsų bendruomenės ir veiklos, tai tas jaunimas, dirbdamas amerikiečių patriotinėse organizacijose, galėjo sužinoti apie tikrą okupuotos Lietuvos padėtį ir apie JAV-bėms ir kitoms laisvojo pasaulio tautoms gręsiantį komunizmo pavojų.
Kai kuriems iš mūsų jaunimo (ir “jaunimo”) lietuvybės atsisakymas ir iš lietuvių bendruomenės pasitraukimas (tam lengvai surandama pasiteisinimų) yra niekas kitas, o tik vengimas moralinės atsakomybės, pabėgimas nuo intelektualinės sąžinės ir pasinėrimas į oportunistinį materializmą. Mūsų jaunimui (JAV-se ir kituose laisvojo pasaulio kraštuose)) yra didelė paskirtis ir uždaviniai, ir tas jaunimas gali tai lengviau atlikti, negu kad senoji karta. Jaunimas yra baigęs čia mokslą, moka tų kraštų kalbas, turi pažinčių su kraštų politikos vairuotojais. Bet, atrodo, daugeliui lengviau tylėti. Daugelis iš mūsų jaunimo vengia “nemalonumų”, neturi moralinės drąsos atsistoti amerikiečių visuomenėje kaip lietuviai ir kaip antikomunistai.
Darbo galimybės jaunimui
Jaunimui darbo horizontai lietuviškoje veikloje yra neriboti. Vienur ar kitur senimas kratosi jaunųjų, bet yra organizacijų, kur jaunimui visos durys yra plačiai atvertos. Iš tokių paminėtina Lietuvių Bendruomenė. Čia jaunimas, jei tik norėtų suaugusiųjų darbo ir atsakomybės, galėtų lengvai perimti apygardų bei apylinkių vadovaujančius postus ir parodyti savo sugebėjimus. Bet, atrodo, daugeliui lengviau ne Lietuvių Bendruomenėje dirbti, o amžinai jaunimui “vadovauti” ir pasilikti amžinu jaunuoliu — net iki žilos senatvės. Jaunimui, nubyrėjusiam nuo lietuviškos bendruomenės, darbo galimybės amerikiečių visuomenėje yra irgi neribotos. Tas jaunimas, dirbdamas ir kovodamas už JAV-bes, jos interesus ir laisvę, kartu prisidėtų ir prie Lietuvos laisvės kovos
Kova dėl Lietuvos laisvės
Nežiūrint viso to sąmyšio mūsų veikloje, mes galime ir turime išnaudoti ne tik laisvojo pasaulio ryškėjantį pasiryžimą pasipriešinti komunizmui, bet ir patį Vakarų pasaulio sąmyšį. Tas sąmyšis sudaro mums auksinę progą paskleisti turimas žinias apie komunizmą ir padėtį sovietų pavergtoje Lietuvoje, nes laisvieji tas žinias dabar graibstyte graibsto. Vakarų pasaulio sąmyšis ir dabartinė pasaulio padėtis įpareigoja visus lietuvius dar labiau jungtis į Lietuvos laisvės kovą ir kartu gyvenamų kraštų apsaugojimą nuo komunizmo kėslų bei grėsmės. Sąmoningi lietuviai turi kovoti ne tik už Lietuvos laisvę, bet ir už JAV-bes: jei Amerika neatsispirs prieš komunizmą, tai ir laisvojo pasaulio ir Lietuvos viltys bus drauge žuvusios. Stovėdami nuošaly ir tylėdami, padedame Amerikos duobkasiams.
Jei kas tautiškumą smerkia ir bando atsisakyti tautybės (tai bandė vienas ar kitas kalbėtojas įtaigoti savo kalbose Jaunimo kongrese) ir laiko save internacionalistu, kurio rūpestis esąs visa žmonija, tai tuo atveju tas internacionalistas neturėtų pamiršti savo brolių lietuvių už geležinės uždangos, nes jie yra žmonijos dalis, nešanti sunkiausią šių laikų priespaudą. O jei kas nors dedasi esąs vien tik moralistas - idealistas (tokių suliberalintų mūsų jaunuolių yra universitetuose), tai jo priešas turėtų kaip tik būti pasaulinis komunizmas, didžiausias šių laikų blogis, idealizmo ir moralės priešas.
Įsisąmonindami didžiąją tremties misiją ir to pasėkoje įsijungdami į konkretų laisvės kovos darbą, sudarysime sąlygas ir mūsų tautos kultūriniam ir net fiziniam išlikimui, susigrąžinsime į savo gretas net daugelį tų (senimo ir jaunimo), kuriems veikla atrodė beprasmiška, ir tuo pačiu padėsime Amerikai išeiti iš ją griaunančio sąmyšio. Kai Jungtinės Amerikos Valstybės apsivalys ir vėl atsistos stipriai ant kojų, tada be didesnių sunkumų ir visas kitas pasaulis laisviau atsikvėps, susigrąžindamas sau pilną laisvę ir nepriklausomybę. Atsieksime tada ir mes savo galutinį laimėjimą — Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Visa tai atsieksime tik konkrečiu ir intensyviu darbu. Veiksniams, organizacijoms ir pavieniams asmenims reikia nieko nelaukiant visa sparta pajudėti, nepagailint nei pastangų, nei darbo, nei laiko, nei pinigo.
LYVIA GARSIENĖ (g. 1943), Watertown, Connecticut (JAV), mokytoja, visuomenininke. Politinius mokslus baigė Barnard kolegijoje (Columbia University) New Yorko mieste. Dalyvauja LB ir skautų veikloje (turi paskautininkės laipsnį), šiuo metu ji yra LB Waterbury (Conn.) apylinkės vicepirmininkė politiniams reikalams ir LB Connecticut apygardos valdybos narė jaunimo reikalams. L. Garsienė yra Waterbury Neries tunto adjutante, vyresnių skaučių kandidačių vadovė ir žinoma kaip skautų laužavedė. Aktyviai dalyvauja amerikiečių veikloje ir yra Greater Waterbury Americanism Forum kalbėtojų sąraše.
