Kadrų mokyklos
ANAPUS
Vakarų ir Rytų ideologinėse varžybose daug dėmesio skiriama vad. neutraliųjų ir neišsivysčiusių kraštų studentams. Jiems siūlomos stipendijos abipus geležinės uždangos. Ir čia maskviniai kadrų ekspertai daugiau pagauna į savo bučių nei vakarų aukštojo mokslo institucijos. Tačiau ir sovietiniai tinklai ne visas “žuvis” išlaiko ir aplamai kiekybė nevisada atitinka kokybę. Per porą pastarųjų metų apie 600 studentų iš sovietinio bučiaus atsidūrė Vakarų Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Tai davė progą Vokiečių Studentų Federacijai patyrinėti kadrų problemą. To rezultatu 1964 kovo m. Bonnoj išėjo Dieter Bielenstein ir Theo Tupetz "Studenten aus Ent-wicklungslaendern im Ostblock” (žr. Pax Romana Journal, 1964 m. 4 nr.).
Savaime suprantama, tikras užsieniečių studentų skaičius Sovietų Sąjungoj neskelbiamas, bet rusiškoji informacija mini per 22,000 užsieniečių stipendininkų. Skaičius būtų didesnis, jei priskaitytume ir tuos užsieniečius, kurie studijuoja satelitiniuose kraštuose.
Naujai besikuriančios valstybės galvotrūkčiais griebia gausiai siūlomas stipendijas ir traukia j Rytus. Ghana, Somalija ir kiti Afrikos kraštai, sudarę kultūrinių mainų sutartis, naudojasi sovietų siūloma proga paruošti sau daugiau mokytų vyrų. Indonezija ir kai kurios kitos valstybės ima stipendijas iš Rytų ir Vakarų, nerodydamos skirtumo bei "diskriminacijos”.
Įdomiai užsieniečiai studentai yra verbuojami. Dažniausiai sovietinė ambasada siūlo mokslapinigius ne tik savo reziduojamo krašto jaunimui, bet ir kitų kraštų, kur nėra sovietinės atstovybės. Pvz., Kairo ambasada rūpinasi stipendijomis Kenijos ir Tanganikos studentams. Kitas kelias užsienio studentams verbuoti — vizituojantieji “žurnalistai”. Pvz., rytinės Vokietijos laikraštininkai, keliaudami po Kongą, Guineją ir Somaliją lyg ir atsitiktinai užsimena apie studijų galimybes užsieny ir pasiūlo paramą. Kartais toksai “prekijas” Kenijoje pasiūlo stipendijas studijuoti... Prancūzijoje, Didžiojoj Britanijoj ar Vokietijoj. Bet, kai kandidatas atkeliauja iš tolimų sričių, tada patiria, kad stipendijos aukščiau minėtuose Vakarų kraštuose “jau visos išdalytos”, tik dar esą šiek tiek Rytų Europos universitetuose... Kadangi didžioji kandidatų dalis neturi lėšų sugrįžti namo, arba nenori grįžti tuščiomis, tai norom - nenorom apsisprendžia pasinaudoti R. Europos universitetų stipendijomis ir tuo būdu atsiduria Prahoje ar Maskvoje.
Nors Rytai dažnai verbuoja jaunimą pro užpakalines duris ir nešvariomis priemonėmis, bet jų programa yra geriau suorganizuota nei Vakaruose. Paprastai naujai besikuriančių valstybių vidurinis mokslas neparuošia kaip reikiant jaunimo universitetinėms studijoms. Rytai šią spragą užkiša specialiais pagelbiniais kursais. Tuo būdu net ir nebaigęs vidurinės mokyklos jaunuolis yra įstatomas į aukštojo mokslo kelią. Tatai įgalina ir žemesnių visuomenės sluoksnių jaunimą pasiekti aukštojo mokslo. Vakaruose dažniausiai yra paruošiamosios į universitetą klasės tik saviesiems, o svetimšalis be vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimo į universitetą negali patekti, štai kodėl 10 procentų iš tų, kurie, pa likę Rytus, bandė įsimatrikuliuoti V. Vokietijoj, vėl turėjo grįžti į Rytus. Taigi ir šiuo atžvilgiu Vakarai galėtų pasimokyti iš Rytų.
M. iš B.
