KOLABORANTŲ VEIDAI LIETUVOJE IR TARP LIETUVIŲ VAKARUOSE
Kurie psichologiniai ir moraliniai nusiteikimai atveda į kolaboravimą?
Kalbant apie Sovietų Sąjungą, yra tik vienas visai tikras dalykas, kad ji savo idėjas ir viešpatavimą skleidžia pasaulyje kolaboravimu bei patikimų bendradarbių iš kiekvienos tautos žmonių parinkimu. Šiems bendradarbiams ruošti yra specialios mokyklos, net universitetai, Sovietų atstovybės užsieniuose, įvairios ekskursijos ir milžiniška jų propaganda. Šių visų priemonių dėka Sovietų Sąjungoje yra žmonių, kurie yra priartėję Orvelio atvaizduotam, veik automatu virtusiam žmogaus tipui, kuris jau yra praradęs savo žmoniškumą, ir tapęs paklusniu režimo įrankiu. Tokių žmonių yra ir lietuvių tarpe, tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir laisvajame pasaulyje.
Jei prileidžiame, kad Sovietų Sąjunga turi savo atsidavusių bendradarbių lietuvių tarpe, iškyla klausimas: kokios psichologinės ir moralinės priežastys veda juos į šį kolaboravimą? Jų be abejo daug, todėl stengsimės iškelti tik pačias svarbiausias. Kaip pirmą ir pagrindinę reikia suminėti tą visuotiną psichologijos dėsnį, pagal kurį didelė įtampa, dideli jausmų pakilimai, dideli entuziazmai ir aistros žmonių masėse negali išsilaikyti neribotai ilgai: jie patys išsemia save, išnaudoja savo energiją ir taip įvyksta sugrįžimas į kokią nors lygsvaros padėtį. Tad ir rezistencija prieš komunizmą, kuri remiasi didele valios įtampa ir auka, negali tęstis neribotai ilgai: ji sudildo savo rėmėjus ir savo priešus. Žmonės pavargsta ir nepajėgia eiti šia kryptimi neribotai ilgai, bet stovėti vietoje irgi neįmanoma. Todėl įvyksta vidinis pasikeitimas, prisitaikymas prie esamosios padėties, kolaboravimas su komunizmu. Tai ypač vyksta jaunojoje kartoje, kuri išaugusi esamose sąlygose, su jomis apsipranta ir jai lengviau jas pakelti ir prie jų prisitaikyti.
Kurie ir kurio tipo yra dabartiniai viešpačiai Lietuvoje?
Be šių visuotinų ir bendrųjų psichologinių priemonių Sovietų Sąjungoje yra dar įvairios specialios priežastys, kurios neišvengiamai veda prie radikalaus vidujinio žmogaus nusistatymo ir jo gyvenimo stiliaus pasikeitimo. Kaip svarbiausią galime iškelti tą priežastį ir faktą, kad priklausomai nuo troškimo gyventi ir ekonominių veiksnių įtakos ir jų tarpusavio santykio su komunistų partija iškyla nauja privilegijuota ir turtinga klasė. Iš to kyla noras prie šios privilegijuotos klasės priklausyti, kad užtikrintų saugumą ir pragyvenimą. Iš komunistinės santvarkos jie gauna pelno, todėl nenori savo padėties prarasti ir todėl turi prisitaikyti ir kolaboruoti. Moraliai šis kolaboravimas yra savo dorovinės esmės praradimas, nužmogėjimas ir atsidūrimas gyvio padėtyje. Šios rūšies kolaborantai kaip tik yra dabartinės Lietuvos valdovai, kurie yra privilegijuotoje padėtyje ir todėl visokiais būdais stengiasi padėti komunizmui, kad toje padėtyje galėtų išsilaikyti.
Kiek kolaboravimas giliai yra įleidęs šaknis į masę ir jaunimą ir kiek jame galima rezistencijos dvasia.
Šie psichologiniai ir moraliniai nusiteikimai labiausiai veikia privilegijuotą klasę, valdančiuosius, bet į plačiąsias mases šie veiksniai turi mažai įtakos. Ši įtaka yra labai menka ūkininkuose ir kolchozininkuose, kurie iki šiol yra išlikę kuo mažiausiai pasikeitę ir neturi pagrindo prie sovietų taikytis, nes yra labiausiai nuskriausti. Prie jų prisideda inteligentų luomas, ypač rašytojai ir studijuojantis jaunimas. Todėl tarp jų rezistencija yra galima ir rezistencijos dvasia juose yra gyva, kuri pasireiškia rašytojų, studentų, kolchozininkų ir darbininkų sukilimais Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Jų rezistencinę dvasią stiprina galimumo ribose bendravimas su vakarais, spauda, laiškais, siuntiniais bei įvairiomis kitomis galimomis priemonėmis. Todėl vienas rusų profesorius yra pasakęs, kad tarp studentų visai nėra tikrų komunistų.
Kurie ir kurio tipo kolaboravimo reiškiniai tarp lietuvių Vakaruose?
Tarp Vakarų lietuvių veikia tos pačios psichologinės ir moralinės priežastys kaip ir tarp lietuvių, esančių Lietuvoje. Tik čia dar prisideda su savo tėvyne medžiaginio ryšio praradimas, o moralinis ryšys yra retas tarp išeivių ir jis vis silpnėja. Tėvynė mums čia reiškia visai ką kitą negu ji reiškė mums Lietuvoje. Prie kolaborantų prisideda ir „neutralieji” lietuviai, kurie Lietuva visai nesirūpina, tokių savo nusistatymu jie patarnauja komunizmui ir tampa jo kolaborantais. Labiausiai šis kolaboravimas tarp lietuvių Vakaruose vyksta tėvynės lankymu ir iš ten sugrįžus komunistinės santvarkos teigiamu vertinimu, gyrimu ir visokiais būdais jos skleidimu išeivių tarpe.
Koks sprendimas reikalingas tarp Vakarų lietuvių?
Mūsų tarpe reikia stiprinti nuomonę, kad visos kalbos apie komunizmo neišvengiamumą yra pasakos, kad jau daug kartų teoretiškai ir praktiškai įrodyta, kad komunizmas yra atsilikęs, neišsprendžia nei ekonominių, nei politinių, nei tautinių ir apskritai žmogaus būties klausimų, kurie jau seniai yra išspręsti Vakarų krikščioniškoje kultūroje. Ir jei žmonės tai įsitikintų, tai komunistų valdymo struktūra neišvengiamai pradėtų svyruoti. Žmonės tampa kitokie ir kartu kitoks tampa jų tvarkymas, elgesys su jais ir jų santykiai su valstybe bei pasauliu. Ir Rusijoje žmonės keičiasi. Jaunoji karta, atėjusi prie valdžios, gali būti visai kitokia. Visi teroro režimai dėl to paties psichologinio dėsnio negali tęstis neribotai ilgai, laikui bėgant vyksta esminiai ir dideli pasikeitimai. Jų ženklai ryškūs ir dabartinėje Rusijoje. Lietuvos išlaisvinimas gali įvykti esmiškai pasikeitus režimui Rusijos viduje, kas yra galimybių ribose, arba įvykus nepaprastiems įvykiams — visuotinam karui — kas irgi labai galima.
Čikagos Lietuvių Fronto Bičiuliai
prof. Juozui Eretui ir prof. dr. Zenonui Ivinskiui pagerbti rugsėjo 3 d. suruošė vaišes, kuriose dalyvavo per 100 frontininkų ir jų svečių. Garbės svečių tarpe buvo Lietuvos atstovas Washingtone J. Rajeckas, Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje dr. P. Daužvardis, Amerikos Balso direktorius dr. K. Jurgėla, prel. Jūras, kun. dr. Celiešius, sol. J. Vaznelis ir kiti.
Prof. J. Eretas ir prof. dr. Z. Ivinskis, svečiai iš Europos, skaitė paskaitas Čikagoje, Clevelande, Detroite, New Yorke ir kitose JAV ir Kanados lietuvių kolonijose. Į Europą grįžo spalio mėn.
LB Bičiulių penktoji studijų savaitė, įvykusi Union Pier, Mich., lietuvių spaudoje susilaukė plataus atgarsio. Drauge studijų dienas aprašė A. Valentinas, VI. Ramojus, J. Vaičiūnas, Dirvoje — A. Valentinas, Darbininke tilpo kolektyvinis reportažas.
