Vieno posėdžio klausimai
Vliko posėdis gruodžio 15—17 rodo, kiek daug energijos tenka skirti kovai dėl Vliko organizacijos išlaikymo, palyginti su energija, skiriama Lietuvos reikalui.
1. Kova su stabdžiais.Pirmiausia svarstytą Vliko statuto keitimą galima vertinti kaip Vliko daugumos pastangą pašalinti stabdžius, kuriais Vlike esanti opozicija grasino sutormozuoti Vliko organizacijos funkcionavimą. Opozicija, kurią sudaro keturios grupės — tautininkai, laisvės kovotojai, ūkininkų Partija ir soc. dem. — grasino neleisianti perrinkti Vliko ir VT pirmininkų, nes be jų vieno (septinto) balso dauguma su šešiais balsais nesudaro statuto reikalaujamų tam tikslui 2/3 balsų. Opozicijos suplanuotus stabdžius dauguma apėjo tuo būdu, kad pakeitė statuto 10 ir 26 str. nutarimu: Vliko ir VT pirmininkus bei narius Vlikas renka absoliutine balsų dauguma (vietoj 2/3); panaikintas taip pat 1952 rugsėjo 3 nutarimas, kad pirmininkai renkami tik vieneriems kalendoriniams metams. Pakeitus statutą, opozicijos stabdžiai šiuo reikalu nustojo veikę. Vadistinius siekimus palaikančios trys grupės nebegali stabdyti Vliko veikimo, o vadizmo reiškėjui kaip tik yra intereso, kad Vlikas būtų, bet neveiktų. Su tomis grupėmis bendroje opozicijoje dalyvaująs soc. dem. atstovas nebegali paremti jokiomis sankcijomis savo reikalavimo — kelti Vlikrą į Ameriką. Tos rūšies Vlikui spaudimas, kuris buv’o organizuojamas ir čia Amerikoje, taip pat prarado dalį efektyvios verčiamosios reikšmės. Kuriam laikui Vliko padėtis “stabilizuota”, įgalinant palikti Vliką ir toliau Reutlingene be atmainų. Tiesa, kaikurie iš opozicijos aną gruodžio nutarimą vadina perversmu, tvirtindami, kad ir statutas pakeistas neteisėtai, kad jam pakeisti reikią 2/3 balsų arba net grupių vieningo susitarimo. Šitas tvirtinimas pagrindo neturi, nes jis priešinasi ligšiolinei praktikai, kurioje Vliko statutas buvo priimamas ir keičiamas pačiame Vlike įprastine tvarka. Tačiau dūmų dėlto kilo nemaža.
2. Pusmetinė veikla.Pusmetinės veiklos apyskaitas, kurias tarnybų valdytojai padarė šiame posėdyje, Eltos Informacijos Nr. 34 paskelbė dvi — Lietuvybės Išlaikymo ir Informacijos. LIT pusmetinis balansas skurdus: teparuošė drauge su švietimo taryba “kultūrinių reikalų planą” Vokietijoje; “inventarizavo” medžiagą, kuri ateina apie lietuvius iš kolonijų ir “yra numačiusi” (ir tai priklauso prie veiklos apyskaitos!) drauge su švietimo komisija “nustatyti” eilę lituanistikos referatų. Jei tarnybos uždavinys paremti ir kitų darbus lietuvybės išlaikymo srityje, tai tokia parama buvo teikiama bibliografijos leidiniui “Knygų Lentynai” ir Lietuvybės archyvui. Jei iš surenkamų Tautos Fondui lėšų lietuvybės palaikymo reikalui eina tik tiek, tai lėšos paskirstomos vargiai proporcingai pagal darbo svarbumą ir realias to darbo galimybes.
Iš valdytojo K. Žalkausko pranešimo aiškėjo, kad atkrito subsidijavimas lituanistinio archyvo Berne, vadovaujamo Dr. A. Geručio, kai ten ėmęs direktyvas duoti S. Lozoraitis. (Įdomus tarpusavio santykių ženklas: kai tarnyba paklausė Dr. Gerutįj, keno priklausomybėje yra archyvas, tai jo tvarkytojas, kuris lig šiol ėmė iš Vliko pinigus, dabar visai neatsakęs). Labai nusiskundė valdytojas dėl partinio elemento brukimo į bendruomenės organizaciją. Turėjo, be abejo, prieš akis Vokietijos bendruomenės rinkimus, kurių nerimtas partinis vykdymas kompromituoja ne tik bendruomenę, bet gali atsiliepti ir jos žinioje esančiai gimnazijai. Valdytojo susirūpinimas šiuo reikalu yra teisingas ne tik Vokietijai, bet ir betkurio krašto bendruomenei.
Kitoks yra Informacijos Tarnybos pranešimas — konkretus ir realus apie išleistus Eltos biuletenius lietuviškai, vokiškai, itališkai, apie radijo klausymą ir jam medžiagos ruošimą, apie spaudos konferencijas. — Tik kurijozu nuskamba pranešimas apie rengiamą brošiūrą “Kas yra Vlikas”. Tokia brošiūra turėjo išeiti ar ne 1951, kada tarnybos valdytojas buvo T. Šidiškis; gabalas net buvo atspausdintas “Eltoje”. Neparašius per tiek laiko, ar dabar beverta aiškinti, kas yra Vlikas...
3. Klausimas dėl L. R. Kryžiaus.Išrinkta šiame posėdyje nauja L. R. Kryžiaus valdyba: jos prieky dabar — kun. Dr. L. Gronis. Nuo to laiko, kai Balfas savo gėrybes tiesiog išdalina, Kryžiaus veikla labai labai susitraukė. Mėginta dar organizuoti lėšų iš Šveicarijos, mėginta iš Amerikos... Čia kaip tik praverstų, kad nauja valdyba išsiaiškintų ir viešumai paaiškintų, kiek buvo įvykdytas bene 1953 rugsėjo valdybos nutarimas siųsti į Ameriką Kryžiaus įgaliotinį aukų rinkti, mokėti jam atlyginimą po pustrečio šimto dol. mėnesiui ir 10% nuo surinktos sumos. Susirūpinusiems, ar tai nesikirs su Balfo veikla Amerikoje, teko tada patirti, kad Kryžius tuo reikalu su Balfu visai nesitarė. Iš kitos pusės teko patirti, kad įgaliotiniui Kryžiaus valdyba sumokėjo 30,000 DM. bet neteko patirti, ar įgaliotinis Amerikoje aukas rinko ir kiek surinko.
4. Moralinė sanacija?Speciali Vliko komisija, pirmininkaujama E. Simonaičio, posėdžiui pranešė duomenis, kuriuos ji surinko apie Vliko nario T. Šidiškio veiksmus. Neliečiant to pranešimo turinio konstatuotina tik, kad Vliko 5 balsų dauguma priėmė VT pirmininko K. Žalkausko siūlymą — Vlikas, imdamas dėmesin šios komisijos nustatytus Vliko narį p. T. Šidiškį kopromituojančius veiksmus, nutarė laikyti T. Šidiškį nustojusiu kvalifikacijų pasilikti Vliko nariu; šį nutarimą pranešti grupių centrams ...
Kokios bus tokio nutarimo išdavos, neaišku. Bet ligšioliniai daviniai rodo, kad Tautinio Sąjūdžio vadovybė aiškiai stoja už savo atstovą, ir tuo tarpu nerodo jokio pasiryžimo atstovą pakeisti kitu. O pagal statutą tik grupė gali atstovą keisti. Taigi tas Vliko sprendimas yra tik moralinis spaudimas į tautininkų atstovą ir jo grupės vadovybę.
Kitu atžvilgiu Vliko nutarimas galima būtų vertinti kaip tam tikra vidaus moralinės sanacijos pastanga, praktinis pripažinimas, kad moralinis principas neturi būti paneigtas visuomeniniame organe ir kad jį paneigusiam nariui kiti Vilko nariai atsako savo solidarumą ir bendradarbiavimą. Tačiau pagrindą nutarimui taip aiškintis susilpnina faktas, kad moraliniai reikalavimai tam Vliko nariui tebuvo pritaikyti “pavėluotai” — tik tada, kai jis nuėjo priešinga politine linkme nei Vliko dauguma. O kol tas narys ėjo su VT pirmininku ir Vliko daugumos nariais išvien, prieš jį keliamam kitam panašios rūšies kaltinimui net nebuvo duodama eiga... Ir patys tautininkai tai gerai žinojo, bet nereagavo, tuo skatindami netiesiogiai savo atstovą į tolimesnius panašius veiksmus... Ar dabartinis sprendimas yra šviesus ir nuoširdus moralinės sanacijos ženklas Vlike ar tamsi partinės žūtbūtinės kovos priemonė, parodys tolimesnė eiga, kurioje turės išaiškėti: ar Vliko dauguma atsiribos ne tik nuo šio Vliko nario, bet ir nuo tų nemoralių veiksmų, kuriuos ji pati vykdė drauge su tuo, kurį ji dabar pasmerkė. Moralinio renesanso linkėdami, su galutiniu įvertinimu palauksime ... Tačiau sunku paslėpti kartumą, kad ir vėl savuosius marškinius skalbiantis, teko šauktis į svetimuosius — vokiečių smuklininką šauktis į liudininkus prieš Lietuvos Laisvinimo Komiteto narį...
5. Cinizmo dokumentas.Posėdžio dalyviams, kaip ir kiekvienam lietuviui, turėjo būti staigmena jiems atsiųstos fotokopijos laiško, tautininkų pirmininko V. Rastenio rašyto savo atstovui Vlike. Tautininkai aiškina, kad laiškas buvęs išvogtas iš pašto: kiti nuaiškina, kad buvęs gautas iš to, kuriam jis buvo skirtas. Pirmasis aiškinimas, jei jis būtų teisingas, tik paryškintų tuos moralinius tarpusavio santykius, kurie yra susidarę ten; antras aiškinimas būtų tik papildoma iliustracinė medžiaga tai komisijai, kuri nagrinėjo T. Šidiškio veiksmus. Tačiau laiško autentiškumo niekas neneigia.
To laiško turinys, kurio gabalai spaudoje buvo paskelbti, pribloškia savo moraliniu cinizmu. Laiško autoriui niekas negali prikišti, kad jis organizuoja vadistinį bloką iš tautininkų, laisvės kovotojų, Rezistencinės Santarvės, L. Atgimimo Sąjūdžio, gal dar Ūkininkų Partijos, ar net Karininkų Ramovės, Šviesos, Santaros ir kt. Rašėm, kad vadizmas nėra miręs ir kad jo šalininkai Vlike sudaro Vliką sprogdinančią, bent tormozuojančią jėgą, kuri su laiku tik aštrėja. Tačiau sunku buvo tikėti, kad čia laisvame demokratiniame pasaulyje būtų atgaivinti tokie metodai, kurie kyšo iš šio laiško tokios vietos:
“Ryšium su šia byla (Šidiškio, Red.) tikrai reikės turėti atsargą medžiagos (panašios rūšies ar spalvingesnės) apie visus kitus, o ypač Leoną. Apie šį man medžiaga netgi skubiai reikalinga, ir tai ne spaudai, o svarbesniam reikalui. Apie tą reikalą kiek vėliau paaiškinsim. Reikia visų duomenų, kodėl negerai, kad jis kažkokiu būdu yra tokiose funkcijose, kuriose jis veda "naujų žvejų” reikalą. Reikalingi visi faktai, kaip tas reikalas išnaudojamas partiniams kivirčams gilinti ir kaip tas iškelia aikštėn dalykus, kurių konfidencialumu tam tikros įstaigos yra labai jautriai suinteresuotos. Ta prasme jau yra kiek medžiagos Sveiko atsikirtime, bet jos reikia ko daugiau ir ko konkretesnės. Iš viso, tų vyrų reikalu reikalingos visos detalės. Tam pasidarbuokite visi “koordinantai”, ypač gal čia, kaip sakai, specialistas KD. Sakau, tas reikalinga gal iš viso ne spaudai, arba bent daug greičiau ne spaudai. Tas reikalas nebūtina iš viso spaudon nešti, nes iš esmės tai nepageidaujama, ypač iš mūs pusės. Bet bandysim tai panaudoti efektyviau, nes turim tam šiek tiek talkininkų.”
Laiškas numato partinei kovai (1) kastis po atskirais asmenimis ir juos likviduoti (kalbamą Leoną likviduoti tarnybiškai!); (2) tam reikalui sąmokslas daromas organizuotas — turi pasidarbuoti net keturių grupių atstovai “koordi-nantai” su tos rūšies specialistu; (3) asmens likvidavimą atlikti rankomis “talkininkų”, kuriais čia suprantami svetimieji asmens ar svetimosios įstaigos, su kuriais tautininkų vadovybė turinti ryšių.
Štai kokiam reikalui tarnauja ryšiai su “talkininkais” — ne Lietuvai gelbėti, bet savo tariamiems priešams likviduoti.. .
Girdėjom, kad Lietuvoje tautininkų režimas per saugumą ėmęsis provokacijų tarp Suvalkijos ūkininkų ir kt. Ne vienam gyvas ir paskesnių dienų metodas — kada enkavedistai, surinkę “medžiagą”, paskui šantažuodavo asmenis, norėdami išgauti iš jų parašus... Ar ne panašios rūšies metodas yra laiško sugestija rinkti “spalvingesnę” ir kitokią medžiagą “apie visus kitus, o ypač Leoną”?
Anksčiau buvom jautę, kad tokis metodas jau buvo vartojamas Vlike. Dabar patiriam, ir iš kokių šaltinių ėjo ar eina jam direktyvos. Jų autorius šiuo tarpu yra pirmininkas tautininkų organizacijos, kuri dalyvauja Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete, pirmininkas tos organizacijos, kuri pasirašė Vliko deklaracijoje pasižadėjimą, kad Vlikas, taigi ir kiekviena jame dalyvaujanti organizacija, “vykdys kuo plačiausią visuomenės konsolidaciją, lygins politinių grupių tarpusavio santykius” (7 str.).
Norėdami nukreipti akis nuo šio laiško turinio, kuris pastato tautininkus nejaukioje šviesoje, jie stengiasi perimti viešosios opinijos iniciatyvą, keldami aikštėn nusikaltimą tų, kurie tą laišką buvę išvogę. Tačiau kai pranešė, kad to laiško tikrą ar tariamą išvogimą tautininkai perdavę vokiečių kriminalinei policijai ištirti, tektų laukti ir kito pranešimo: kokiai svetimųjų institucijai ištirti bus atiduoti laiško turinio nusikalstami pasikėsinimai? ...
Ar organizacija, kuri atsinešė ir kultyvuoja laisvinimo organizacijoje aukščiau išryškėjusius metodus, susiderina su anais dekliaracijos pažadais ir išlaiko “laisvinimo kvalifikacijas”, tegul sprendžia pati laisvinimo organizacija, kuri sprendė vieno savo nario kvalifikacijų klausimą. Mūsų akyse betgi tokis moralinio cinizmo dangstymas išlaisvinimo aureole yra šventvagystė.
Laiškas praskleidė į dienos šviesą vieną iš tamsių istorijų, kurios rodo, kokie veiksniai herojinę laisvinimo organizacijos šventovę grasina paversti “žiurkių kamera”.
